Dar visai neseniai rašiau apie mūsų berniukus, kurie gali kiaurą dieną grumtis/galynėtis/vartytis/eiti imtynių (kaip pavadinsi taip nepagadinsi) it liūtukai. Tačiau kartais tą jų smagią veiklą (jiems) reikia pristabdyti. Stabdydavome pačiais įvairiausiais vaikų tramdymo metodais: ir pasodindami juos ant kėdžių (nusiraminti), ir nusiųsdami vartyti/skaityti knygučių, ir kalbėdamiesi apie tinkamą elgesį, ir atskaitydami „pamokslą”…žodžiu, liko diržas, žirniai ir kitos visai nešiuolaikinės priemonės…:)))

Tačiau…liepos mėnesį mus aplankė Indrė, Margiris ir mažoji Upė, kurie dovanų atvežė knygą Paišius iš Piešinijos. Nors knygą atvežė Mortulei, aš ją iš karto „konfiskavau” broliams:) Knygoje – daugiau kaip 200 nebaigtų piešinių, kurie išties išlaisvina vaizduotę. Taigi jau tada kilo mintis, kad ši knyga – puiki terapija, kai reikia vaikui nusiraminti ar tiesiog užsiimti: lengva, paprasta ir išradinga!

Kadangi berniukai atostogavo, turėjau laiko knygą perversti ir paanalizuoti. Super. Tada ir gimė mintis,  kad knygą reikia arba kopijuoti, arba nusipirkti kitą. Iškart buvo aišku, kad vaikinai susipyktų, kuriam atiteks originalas…teko atmesti kopijavimo idėją. Taigi įrašas, kad reikia nusipirkti šią knygą keliavo į mūsų ilgą „nuveikti Lietuvoje” sąrašą.

Lietuvoje į knygyną nusprendėme eiti šeštadienį, o penktadienį…ištaikėme valandėlę papietauti su gerų draugų šeimyna. Ir žinote, ką? Ogi jie padovanojo būtent šią knygą!!! Taigi po susitikimo su Julija, Julijumi ir Emilija (Silvijos nebuvo…) ne tik išėjome pasisėmę gerų emocijų, bet ir išbraukėme vieną darbelį iš savo sąrašo.

Šiandien buvo kaip tik tokia akimirka, kai iš tiesų reikėjo nuraminti berniukus, o Gabrielius buvo susitikime, todėl tramdyti džigitus teko tuo pačiu užsiimant su merginomis:) Taigi…ištraukiau abi knygas. Vieną džigitą pasodinau viename stalo gale, o kitą – kitame. Abu gavo tą pačią užduotį. Jai atlikti daviau 15 minučių, po kurių jie turėjo ateiti ir papasakoti, ką sukūrė. Nuostabu buvo pamatyti kaip išsiskleidė abiejų berniukų vaizduotės, ir jie – išleidę liežuvius – susikaupė ir kūrė! O po to abu atlėkė ir vienas per kitą pasakojo, ką nupiešę. Fantastika. Dar 199 kartams turiu puikius džigitų tramdomuosius marškinius, kurie siunčia signalą „vaikinai, per daug įsisiautėjote”, tačiau jie yra ne nubaudžiami, o …skatinami kurti!

Pagalvojau, kad šios knygos – puiki priemonė darželių auklėtojoms (na, bet vaikams turi būti bent jau ketveri) ir pradinių klasių mokytojoms užpildyti „pereinamuosius” laikus (na, kai lieka, tarkim, 15min iki pietų pertraukos/muzikos pamokėlės/pietų/ėjimo į lauką/vėluoja spektakliukas ir pan. – tokių situacijų mokykloje/darželyje būna begalė!): vaikai būtų prasmingai užimti, o po to tai juk būtų ir labai gražus tų metų prisiminimas (ypač, jei ties kiekvienu paveikslėliu būtų užrašoma data).

Augusto svajonių mokykla JAV prie NASA:

Vilhelmo gyvūnų pasaulis:

P.S. Vaikų kūrybingumo skatinimas – sveikintinas dalykas! Tačiau yra vaikų, kurie, atrodo, visada mąsto „out of the box”. Toks yra mūsų Vilhelmas. Jeigu Paišius, mano nuomone, Augusto kūrybiškumą tikrai lavins, tai Vilhelmo netgi – galima sakyti – stabdys. Štai jo paskutinių dienų kūrinys…pasirodo, Vytis daug geriau atrodo ne 20 litų „fone” :