Šiandieniniame ekranuose paskendusio pasaulio ritme knygos dažnai tampa tarsi užmirštos draugės – jos kažkur šalia, bet ranka jų taip dažnai nepasiekia. Vaikai jau nuo mažų dienų apsupti telefonų, planšečių ir kompiuterių, o skaitymas neretai lieka „jei liks laiko“ sąrašo gale. Bet ar tai tikrai tik nekaltas pokytis?
Edukologė, darželio „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė sako, kad meilė skaitymui – viena svarbiausių dovanų, kurią galime duoti savo vaikui. Ir ne, tai ne tik apie gražius vakarus su knyga – tai apie smegenų vystymąsi, kūrybiškumą ir net sėkmę ateityje. Kaip knygos gali padėti vaikams augti ir ką daryti, kad jie patys norėtų skaityti? Apie tai – šiame interviu.
Ne viename interviu esate pabrėžusi, kad svarbu ugdyti jau ikimokyklinio amžiaus vaikus. Ar tikrai vaikystė skirta ne tik žaidimams? Ką apie tai sako mokslas?
Vasarą mokiausi 2024 m. geriausiu pasaulyje pripažintame Masačusetso technologijos institute (MIT – Massachusetts Institute of Technology), kuris garsėja inovatyviais tyrimais įvairiose srityse, įskaitant neuromokslą, švietimo technologijas ir kognityvinius mokslus. Kitaip tariant, neuromokslininkai ten tyrinėja vaikų skaitymą ir smegenų vystymąsi – kaip formuojasi skaitymo įgūdžiai ir ką galime padaryti, kad vaikams išmokti skaityti būtų lengviau.
Mūsų grupėje buvo tik 27 žmonės iš viso pasaulio, o aš buvau vienintelė iš Europos, tad man nepaprastai liūdna, kad daugybė žmonių tokios mokslu paremtos informacijos taip ir nesužino. Kai žmonės nežino tiksliai, ima platinti klaidingą informaciją, kad iš vaikų negalima atimti vaikystės ir reikia leisti jiems tiesiog žaisti.
Visų pirma, ką noriu ypatingai pabrėžti – vaikas turi žaisti, nes tokia vaiko prigimtis ir taip jis pažįsta pasaulį, kita vertus, tuo pačiu jam labai svarbu mokytis per žaidimą. Man visada pikta, kai šie du dalykai – ugdymas ir žaidimas – yra supriešinami, tarsi reikėtų rinktis vieną iš dviejų, tačiau taip nėra. Kai kalbame apie vaiko raidą, abu šie aspektai yra neatskiriami, tad, palikdami vaiką tiesiog žaisti, mes ribojame jį ir trukdome jam atskleisti visas savo galimybes.
Prisiminkime, kad, nors tai nebuvo įvardinama kaip ugdymas, vaikai visada buvo ugdomi. Seniau mūsų tėvai ir seneliai natūraliai ugdė vaikus per kasdienius pokalbius, skaitydami jiems knygas, rodydami pasaulį – jie tai darė nesąmoningai, instinktyviai suprasdami šio ugdymo svarbą. Šiais laikais mes ne tik intuityviai žinome, bet ir turime mokslinių tyrimų, kurie patvirtina, kad kalbėjimas su vaikais apie supančią aplinką, knygų skaitymas ir kitos bendros veiklos ankstyvame vaiko amžiuje yra nepaprastai svarbios – taip ugdydami mažuosius, suteikiame jiems tvirtą pagrindą tolimesnei sėkmei. Jeigu vaikui leisime tik laisvai vaikščioti laukais ir savarankiškai tyrinėti pasaulį be jokios struktūros, žinoma, jis taip pat gaus tam tikrų patirčių, išmoks tam tikrų dalykų, tačiau toks vaikas augs ir žinodamas, ir gebėdamas mažiau, nei tas, kuris augo lydimas suaugusių, kurie rūpinosi jo ugdymu.
Kalbate apie skaitymo naudą vaiko raidai, tačiau trimečio ir šešiamečio ne tik gebėjimai, bet ir pomėgiai skiriasi – sunku įsivaizduoti trimetį su knygute rankoje išsėdint ilgiau nei kelias minutes.
Yra vienas gajus mitas, kad reikia laukti, kol vaikas pasieks tam tikrą amžių ar lygį, prieš pradedant rimtai dirbti su jo skaitymo įgūdžiais. Kai kalbu apie mokymą skaityti, neteigiu, kad reikia sodinti 3 metų vaiką prie stalo ir duoti jam į rankas skaitymo pratybas ir rašiklį. Ne, turime prisiminti amžiaus tarpsnių ypatumus, todėl tokio amžiaus vaiką turime mokyti skaityti per žaidimus, garsų atpažinimą, pirštų motorikos lavinimą, žaidimus su ritmais ir rimais. Jei vaikas nesimoko garsų ar žodžių struktūros per žaidimus, vėliau jam gali būti sunkiau mokytis skaityti – tėvai dažnai net nesusimąsto, kokią naudą gali duoti tokie paprasti pratimai.
Man labai patiko vieno MIT profesoriaus pasakymas – „kai jau vaikas nulaiko galvą, galima mokyti jį ir skaityti“. Aš rekomenduoju tą patį: skaitykite vaikui garsiai, rodykite, apie ką skaitoma, išaiškinkite žodžius ir kalbėkite apie emocijas. Apskritai, yra nemažai rekomenduojančių skaityti dar vaikui būnant mamos pilve, ir tai nėra blogas patarimas, nes, visų pirma, tėvai ugdosi įprotį ir įgūdį skaityti vaikui, kuris labai pravers jam jau gimus.
O kaip su raidžių pažinimu? Kodėl vaikams taip sunku atskirti raides, tokias kaip „b“ ir „d“ ir kiek laiko užtrunka, kol smegenys įsisavina šiuos skirtumus?
Svarbu suprasti, kaip smegenys „supranta“ raides. Kas ir man buvo netikėta, pasirodo, smegenys visų pirma raštą apdoroja vizualiniame, o ne kalbos centre. Tai reiškia, kad vaikai pirmiausia raštą mato ir apdoroja kaip vaizdą, dėl to jie dažnai rašo ar skaito raides „atbulai“, veidrodiniu būdu, ir tai yra visiškai normalu. Pavyzdžiui, kai žiūrite į tigrą iš kairės pusės, ką matote? Teisingai – tigrą. Lygiai tą patį matysite ir žiūrėdami iš dešinės. Esmė ta, kad mūsų smegenyse objektas vizualiai suvokiamas vienodai, nesvarbu, iš kurios pusės į jį žiūrime – labai retai mūsų matymas keičiasi priklausomai nuo to, iš kur žiūrime.
Raidės – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių reikšmė priklauso nuo to, iš kurios pusės mes į jas žiūrime, tad, kad mūsų smegenys tą suprastų ir išmoktų, reikia ne vienerių metų praktikos. Kai kitą kartą jums kils klausimas, kodėl vaikas neskiria „b“ ir „d“ mažųjų raidžių, anglų kalboje „p“ ir „q“, žinokite, kad jis dar nemato skirtumo – tik vyresniems vaikams, dažniausiai pradinės mokyklos pabaigoje, skaitymas pilnai„persikelia“ iš vizualinio smegenų centro į kalbos centrą. Patikėkite, aš nepaprastai džiaugiausi tai sužinojusi ir tuo pačiu negalėjau liautis galvojusi, kad vis dar dauguma žmonių to nežino.
Kalbame apie skaitymą – laiką, kai vaikas jau moka sujungti raides, tačiau kaip greičiau jį to išmokyti, kad savarankiškas skaitymas prasidėtų anksčiau?
Vieni iš efektyviausių pratimų mokant skaityti, yra garsų atpažinimas, kalbos ritmas, rimavimas. Pavyzdžiui, žodžių, prasidedančių ta pačia raide, paieška padeda vaikui išmokti susieti garsus su raidėmis, rimavimo pratimai, pirštų žaidimai ir eilėraštukai taip pat padeda formuoti kalbos ritmo ir struktūros suvokimą. Raidžių paieška gali vykti ne tik klasėje, bet ir automobilyje, lauke ar stovint parduotuvėje eilėje, pavyzdžiui, klausiant, „kas prasideda ta pačia raide, kaip „batas“?“ ar „kokia yra paskutinė raidė žodyje „žiema“?“ Mokslas rimavimą įvardija vienu iš pagrindinių įrankių mokant skaityti, pavyzdžiui „kėdė-gėlė“, „stalas-balas“ ir t.t., tad su vaikais tai reikia labai dažnai daryti. Kuo dažniau praktikuosime šiuos pratimus, tuo greičiau ir efektyviau vaikas išmoks skaityti.
Pavyzdžiui aš, mokydama vaikus skaityti, knygą su jais „suskaitydavau“ į skutelius, nes prašydavau vaikų apibrėžti įvairiausias raides. Ir jūs galite prašyti apibrėžti žodžius, kurie ta pačia raide prasideda, surasti konkrečias raides ir t.t. – tam panaudokite nebereikalingas knygas, laikraščius ar žurnalus.
Kaip išmokyti skaityti ne tik įprastos raidos, bet ir disleksijos sutrikimą turinčius vaikus?
Įdomiausias dalykas, kurį sužinojau, buvo tai, kad yra didžiulis neatitikimas tarp to, kada yra diagnozuojama, jog reikia pagalbos ir to, kada ta pagalba yra efektyviausia. Disleksija Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai diagnozuojama antroje-ketvirtoje klasėje, tačiau efektyviausia pagalba yraiki trečios klasės. Žinoma, pagalba yra būtina ir svarbi visada, tačiau aš kalbu apie laiką, kada pagalba yra efektyviausia.
Tad, ką tada daryti, kaip dirbti su vaiku, kuris dar neturi diagnozės? Mokslininkai sako, kad su visais mažais vaikais turime dirbti vienodai ir pradėti tą darbą kuo anksčiau – ikimokykliniame amžiuje ir pirmais pradinės mokyklos metais. Anot MIT dėstytojo neuromokslininko, vėliau vyksta jau aplinkos pritaikymas.
Vienas iš būdų, kurį, pripažinsiu, pati ilgai vertinau skeptiškai – tokie vaikų mėgstami dinaminiai vaizdo žaidimai (angl. – rapid action video games), kaip „Fruit ninja“, nes jie gali padėti vaikų smegenims išmokti greičiau ir efektyviau apdoroti informaciją, o tai ypač naudinga disleksiją turintiems vaikams. Kad būtų naudinga, ši intervencija, kaip ir kiti išvardinti pratimai, turi būti taikoma anksti, darželyje ir pirmoje-antroje klasėje, be to, pagalba turi būti nuosekli ir sisteminė, o ne atsitiktinė.
Kodėl skaitymas kai kuriems vaikams, net jei jie neturi kokių nors mokymosi sutrikimų, yra kančia?
Kalbant apie skaitymą, svarbu suprasti, kad tai nėra natūralus procesas – tai kultūrinis ir socialiniskonstruktas, kurį žmonės sukūrė, kad galėtų keistis informacija. Kaip ir kiekvienas kultūrinis susitarimas, skaitymas tinka daugumai, bet ne visiems – tai reiškia, kad ne visi vaikai lengvai išmoksta skaityti, o kai kurie turi ir daugiau iššūkių. Skaitymas nėra įgimtas, kaip kalbėjimas, o ir mūsų smegenys nėra automatiškai pritaikytos skaitymui, todėl tam reikia nuolatinių pastangų.
Mums atrodo, kad skaitymas yra labai lengvas dėl to, jog suaugę skaitome automatizuotai ir nebegalvojame apie tai. Žmonės, kuriems skaityti patinka, kurie skaito lengvai, net kalorijų ganėtinai mažai sudegina skaitydami, tuo metu vaikų iki antros klasės smegenys skaitant yra naudojamosbeprotiškai daug, ir vaikas po pusvalandžio skaitymo užduoties gali būti net ir fiziškai išsekęs. Todėl itin svarbu, kokią aplinką sukursime vaikui, kad jis skaityti norėtų.
Be to, pastebima, kad vaikai, kuriems skaityti sunku, skaito mažiau, o tai dar labiau apsunkina jų mokymosi procesą. Kai vaikams sunku, jie mažiau skaito, dar labiau atsilieka, dar mažiau skaito ir dar labiau skaitymo vengia, taip užsisuka uždaras ratas.
Apskritai, kaip ir norint išmokti važiuoti dviračiu ar groti muzikos instrumentu, skaitymui reikia kasdienės praktikos, kad šis veiksmas taptų automatiniu. Kai skaitome kasdien, mūsų smegenys įgyja tvirtų įgūdžių, bet jei sustojame, skaitymo įgūdžiai silpnėja.
O kokią dalį sėkmės sudaro žodyno turtinimas?
Be abejo, kitas svarbus dalykas – žodyno turtinimas. Vaikai, turintys turtingą žodyną, geriau supranta tekstą ir gali efektyviau jį interpretuoti bei lengviau susieti naujus žodžius su jau žinomomis sąvokomis, otai daug svarbiau nei raidžių ar garsų pažinimas. Tuo metu vaikams su mokymosi sunkumais svarbiausias yra teksto atkodavimas – paaiškinimas, ką vienas ar kitas žodis reiškia, koks jo kontekstas.
Todėl iki antros klasės turėtume itin daug dėmesio skirti žodyno turtinimui bei teksto dekodavimui ir šios veiklos turėtų būti rutininės, nes jos ir formuoja ilgalaikį įgūdį. Kitaip tariant, ankstyvasis ugdymas yra žodyno turtinimo etapas, pradinė mokykla – skaitymo įtvirtinimas, o po to svarbiausia išlaikyti vaiko susidomėjimą ir motyvaciją.
Jau ankstyvoje vaikystėje reikia kalbėtis su vaikais apie tai, ką perskaitėme, aptarti pagrindinį herojų, jo veiksmus ir įvykius – tai svarbu, nes skaitymas nėra tik jausminė patirtis, o ir techninis gebėjimas. Geriau perskaityti mažiau, bet turinį aptarti, reflektuoti, nei skaityti daug ir neaptarti. Tad teksto analizė bei refleksija – ypatingai ugdymo įstaigose – turėtų būti neginčijama taisyklė. Jeigu tėvai tą darytų ir namuose – būtų išvis puiku.
Beje, tyrimai rodo, kad vaikai iki trejų metų, su kuriais aktyviai bendraujama ir skaitoma, žino milijonais žodžių daugiau, nei tie vaikai, kurių tėvai to nedaro, todėl dainelės, pirštukų žaidimai, vaikiška, tačiau neinfantili kalba, kurią vaikas supranta, yra nepaprastai svarbūs.
Juk ne visi vaikai turi tą pačią motyvaciją skaityti. Kaip vaiką „užnorinti“ tai daryti?
Be abejo, motyvacija yra labai svarbi. Dar daugiau, ji gali būti lemtinga, nes būtent tai skiria gerai skaitantį vaiką nuo labai gerai skaitančio – polinkį ir potraukį skaitymui lemia ne tik genetika, o ir aplinka bei vaiko asmeninis įsitraukimas.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl reikia rasti jam tinkamiausią metodą, kuris palaikytų jo susidomėjimą ir įsitraukimą. Vienas iš būdų – sužinoti, kas jam patinka ir tai panaudoti motyvacijai – pavyzdžiui, jeigu vaikui patinka dinozaurai, duokite jam skaityti knygas apie juos. Knygų įvairovė yra labai svarbi, todėl skaitymas neturi apimti tik grožinės literatūros – svarbu su vaiku skaityti ir mokslines knygas, enciklopedijas, kad jis suprastų pasaulį ir jo veikimą. Kai vaikas skaito, jis kuria ryšius tarp to, ką jau žino, ir to, ką sužino skaitydamas, be to, kaip jau minėjau anksčiau, itin svarbi yra žodyno plėtra.
Taip pat veiksminga, kai vaikai skaito savo augintiniams (pavyzdžiui, šuniukui), mylimiems žaislams, jaunesniems šeimos nariams ar draugams, nes tai suteikia vaikams pasitikėjimo savimi. Mokytojai ir tėvai turėtų skatinti vaikus pasirinkti temas, kurios juos domina, ir paversti skaitymą įdomia veikla. Be to, kiekviena skaitymo užduotis turi būti pritaikyta vaiko gebėjimams, kad jis nejaustų per didelio streso, bet tuo pačiu būtų iššūkių, kurie skatina tobulėti ir leidžia patirti sėkmę.
Prisiminkime, kad skaitymas yra pagrindas visiems kitiems mokymosi procesams – jei vaikas turi tvirtus skaitymo įgūdžius, jis lengviau įsisavina informaciją ir kitose srityse, pavyzdžiui, gamtos moksluose ar istorijoje.
Tačiau tai, ką išvardinote, tikriausiai, reikalauja nemažai laiko ir finansinių resursų?
Tyrimai rodo, kad skaitymo rezultatai Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius 20 metų negerėja, nepaisant visų technologijų, žinių, galimybių ir skiriamų išteklių, tad viena didžiausių problemų yra klaidinga nuostata, kad skaitymo rezultatai priklauso nuo socioekonominės padėties. Tai yra mitas, neskasdieniam pokalbiui su vaiku nereikia jokių finansinių išteklių – juk liežuvį turi ir tie tėvai, kurie eina pėstute, ir tie, kurie prabangiu automobiliu važinėja. Kalbėjimasis su vaiku, įvairūs aptarti pratimai (raidžių atpažinimas, rimas, raidžių ieškojimas žodžiuose), bibliotekos, iš kurių galima pasiimti knygų, juk nekainuoja, o tai yra patys svarbiausi ir patys veiksmingiausi įrankiai.
Meilės skaitymui ugdymas yra ilgalaikis procesas, kuris reikalauja bendradarbiavimo tarp šeimos irugdymo įstaigos. Kiekvienas vaikas turi teisę patirti skaitymo džiaugsmą, todėl būtina sukurti aplinką, kurioje skaitymas būtų vertinamas ir skatinamas, ir kurioje vaikai jaustųsi saugūs bei motyvuoti. Tai neabejotinai atneš naudos ne tik jiems, bet ir visuomenei, nes išsilavinę ir kritiškai mąstantys vaikai ateityje taps atsakingais ir aktyviais piliečiais.
Šaltinis: lrt.lt