Itin dažnai girdima, kad šiuolaikiniai vaikai yra savanaudžiai ir neatsakingi. Tačiau Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė sako, kad taip vadinamosios Z kartos vaikai pasaulį mato kitaip, o vertybės jiems itin svarbios. Be to, ateities pasaulyje bus reikalingos visai kitos savybės nei buvo anksčiau, todėl tėvams reiktų suprasti, kad aukščiausi pažymiai ir iškaltos žinios neužtikrins sėkmingos karjeros.
Dažnai girdime minint Z kartą, kada gimę vaikai jai priklauso ir kuo ji išskirtinė?
Daugelis mokslininkų sutaria, kad tai yra vaikai, gimę po 2000 metų. Kai kurie teigia, kad Z kartai galima priskirti dar ir vaikus, gimusius po 1995 metų. Tai yra ta karta, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be technologijų: „Facebook’as“, video žaidimai jiems yra absoliuti gyvenimo dalis. Visai neseniai dalyvavau vienoje naujųjų technologijų konferencijų ir ten buvo pasakyta, kad šiuolaikiniams paaugliams „Facebook’as“ yra jau pasenęs, jų tėvų socialinis tinklas, o patys mieliau naudojasi „Instagram“ ar „Snapchat“ programomis. Šiems vaikams technologijos nėra joks stebuklas, tai natūrali jų gyvenimo dalis.
Kitas išskirtinis Z kartos bruožas yra tai, kad daugelis vaikų gimė po rugsėjo 11-osios įvykių JAV, per ganėtinai trumpą savo gyvenimą matė pranešimus apie visą galybę teroristinių išpuolių Londone, Paryžiuje, Briuselyje ar Stambule, visai maži patyrė Pasaulinę ekonominę krizę, todėl jų požiūris yra gana ciniškas, o pasaulis neatrodo saugia vieta. Tačiau tuo pačiu jie visur ieško prasmės, vertybės yra itin svarbios. Šioje kartoje puikiai dera cinizmas ir idealizmas. Pastebiu, kad šiuolaikiniai vaikai būna nusivylę šiuolaikiniu pasauliu ir iš suaugusiųjų tikisi saugumo ir prasmės suteikimo. Vien JAV, pavyzdžiui, ketvirtadalis paauglių savanoriauja nevyriausybinėse organizacijose, taip jie ieško prasmės. O Prancūzijoje apklausus paauglius, kokioje kompanijoje jie norėtų dirbti, ketvirtadalis atsakė, kad tokioje, kurioje yra smagu. Dvidešimt du procentai pasakė, kad kompanija turėtų būti inovatyvi, siūlyti įdomią veiklą ir atsižvelgti kur link juda pasaulis. Tačiau taip pat jiems buvo svarbu, kad kompanija dirbtų etiškai. Tokie norai ir siekiai daug ką pasako apie mūsų vaikus. Manau, dažnai girdimas teiginys, kad šiuolaikiniai vaikai yra savanaudžiai ir neatsakingi, yra klaidingas.
Z karta ieško atsakymų, prasmės, jie jau nuo mažų dienų jaučia stresą dėl neaiškios ateities, ne tik savo, bet ir Žemės, pasaulinio atšilimo. Šiuolaikiniai paaugliai ir vaikai jau nebuvo itin maži, kai pasaulį sukrėtė ekonominė krizė 2007-2009 metais. Jie matė, kas nutinka dėl neatsakingo ir besaikio vartojimo, kaip dėl to nukentėjo jų ir aplinkinės šeimos – jų ar draugų tėvai prarado darbus, namus. Galbūt patirtas ar matytas nesaugumo jausmas atsiliepia ir apklausose – iki 70 proc. paauglių svajoja turėti savo kompaniją, dirbti sau ar sukurti startuolį. Jie mano, kad tik jie patys gali užtikrinti savo saugumą.
Tuo pačiu dar daugiau procentų paauglių nori, kad darbas būtų jų hobis. Jiems darbas turi teikti pasitenkinimą ir prasmę. Nėra svajojančių apie darbą nuo 8 iki 17 val. Ir atlikimo tik tai, kas nurodyta darbo pareiginėse instrukcijose.
Kaip suaugusiems – tėvams ir mokytojams – bendrauti su Z kartos vaikais, kad šie išgirstų juos?
Visų pirma reikia suprasti, kad šiems vaikams lengviau bendrauti ne akis į akį, bet per socialines medijas, o tėvai, jų teigimu, jiems tai draudžia. Paaugliai mano, kad tėvai draudžia vien dėl to, kad patys nesupranta ir nemoka naudotis tomis technologijomis. Todėl manau, būtina suprasti, kad vaikams labai svarbu ne tik gyvas bendravimas, bet ir bendravimas socialiniuose tinkluose, kurie tiesiog jau yra jų gyvenimo dalis. Negalima drausti, atimti internetinio bendravimo, kuris jiems yra toks pat svarbus kaip ir gyvas, ne internetinis.
Kitas dalykas yra tai, kad dažnai įsivaizduojame, jog tam tikromis temomis, kaip pavyzdžiui apie politiką, religiją, seksą ar narkotines medžiagas, su vaiku galima šnekėtis tik jam sulaukus tam tikro amžiaus. Tačiau, kad ir kiek mes drausime ar bandysime apsaugoti savo vaikus, šiame laikmetyje, visus šiuos dalykus jie sužino gerokai anksčiau, nei mes manome, kad jiems yra laikas. Todėl nereikėtų atidėlioti rimtesnių pokalbių, ar vaikui paklausus atsakyti, kad jam dar per anksti tai sužinoti ir apie tai bus pakalbėta vėliau. Jei vaikas paklaus tėvų, o šie nenorės atsakyti, tai jis viską ras internete – ir tai, ką reikia žinoti, ir klaidingą informaciją. Manymas, kad ko nors nepasakojimas yra geriausia apsauga, yra nepaprastai ydingas.
Visa bėda, kad prasilenkia įsivaizdavimas, kokie yra šiuolaikiniai vaikai, nuo tikrosios padėties. Jie itin smalsūs ir daug ką sužino gerokai anksčiau, informacija šiais laikais yra gerokai lengviau gaunama ir pasiekiama. Net ir pedagogai ar psichologai dabar sako, kad paauglystė ateina gerokai anksčiau, ne 16-17, bet 13-14 metų.
Dažnai juokiuosi iš posakio, kad šiuolaikinis jaunimas išsigimsta. Taip yra sakoma apie kiekvieną jauną kartą ir jei tai būtų tiesa, tai nežinia, kur dabar būtume. Tiesa ta, kad pasaulis keičiasi ir turime suprasti, kad kiekviena karta turi savo tradicijas, savo kultūrą. Jei turėsime daugiau tolerancijos, supratimo, kad kiekviena karta mąsto kitaip, daug nuoširdžiau patys kalbėsimės su vaikais, tai ir jie su mumis bendraus ir noriau, ir atviriau.
Kokia turėtų būti mokykla, kaip turėtų dirbti mokytojai, kad šiuolaikiniai vaikai norėtų mokytis?
Dabartiniams vaikams labai svarbus greitis. Jie mėgsta, kad viskas vyktų greitai, todėl ir mokytojas neturėtų, vaikui uždavus klausimą, jam atsakyti, kad tai jis sužinos vyresnėse klasėse ar vėlesnėse pamokose. Vaikui gali kilti natūrali dilema, ko eiti į mokyklą, jei dominančius atsakymus jis gali „susigooglinti“. Lygiai taip pat jie neturi kantrybės, nes yra pratę, kad viską per kelias minutes gali rasti internete. Juos reiktų mokyti kantrybės labiau nei prieš tai buvusius vaikus. Jau pradinėje mokykloje to reiktų mokyti per žaidimą, sudominimą, greitį.
Šiems vaikams reikia įvardinti ir paaiškinti, kodėl kažkas yra mokomasi, kodėl yra taip, o ne kitaip. Jiems nepakanka pasakymo: „Nes aš taip pasakiau“ ar „Taip turi būti“. Pavyzdžiui, atėjus laikui mokytis Pitagoro teoremą ir vaikams paklausus, kam ji reikalinga, blogiausias galimas atsakymas yra: „Nes taip reikia, tokia yra mokymosi programa“.
Vaikai nebėra tušti indai, į kuriuos reikia supilti žinias. Mokytojams kur kas labiau apsimoka paaiškinti ir atsakyti į vaikų klausimus ir turėti susidomėjusią, besiklausančią klasę nei greitai išdėstyti programą ir nesulaukti jokio atsako. Be to, šiuolaikiniai vaikai vienu metu bando aprėpti kuo daugiau dalykų: viena ranka ir akimi naršo po internetą, ausimis, ir kita akimi seka mokytojo pasakojimą.
Rengiant Karalienės Mortos mokyklos pradinukų stovyklą (apie ją daugiau informacijos rasite ČIA) pastebėjome, kad kuo įvairesnių veiklų pasiūloma, tuo labiau vaikai įsitraukia, tuo jiems įdomiau. Todėl mes diversifikuojame veiklas: iki pietų vienas, po pietų kitas, o kitą dieną apkeičiame. Vaikas ir mokosi, ir žaidžia, ir kalba apie vertybinius dalykus. Visa tai puikiai dera, o vaikai būna be galo susidomėję ir įsitraukę.
Koks idealios pamokos receptas? Ar tam būtinos naujausios technologijos?
Labai mėgstu šnekėti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, lauką galima kuo puikiausiai suarti pasikinkius arklį ir plūgą. Tačiau pasitelkus 21 a. technologijas tai bus atlikta gerokai greičiau, paprasčiau ir lengviau. Tas pats ir su pamoka. Klasėje galima turėti tik juodą lentą ir kreidą arba juodą lentą, kreidą, išmaniąją lentą, projektorių ir daug kitokių dalykų. Tačiau, jei mokytojas nusivylęs, jam neįdomu ir į darbą ateina tik atkentėti darbo valandas, įdomia ir naudinga pamokos nepadarys jokios technologijos. Jei mokytojas yra užsidegęs savu dalyku ir darbu, išmaniosios technologijos jam tik padės ir praturtins ugdymo procesą.
Ir tėvus, ir pedagogus visada kviečiu prisiminti labiausiai patikusius mokytojus. Dažniausiai tai būna tie žmonės, kurie sugebėdavo sudominti ir įtraukti. Aš pati esu turėjusi tokių paskaitų, kurios, rodos, galėtų tęstis ir tęstis, tačiau esu turėjusi ir tokių, kuriose numatytą laiką, rodos, kankiniesi kartu su dėstytoju ar mokytoju. Todėl jei mokytojas į mokyklą ateina kaip į lažą, visai nesvarbu, ar pamokoje bus paveikslėlių, ar nebus, pamoka vis tiek bus prasta.
Dažnai sakau, kad didžiausias mokyklos turtas yra laimingi ir degantys mokytojai. Tuomet ir technologijos padeda ugdymo procesą padaryti įdomesniu ir naudingesniu.
Ką tėvams reikėtų padaryti, kad vaikų ateitis būtų sėkminga?
21 amžiuje vis daugiau šnekama ir vis daugiau reikalaujama kompetencijų, kurios susideda iš žinių ir gebėjimų dermės. JAV buvo atliktas didelis tyrimas, kuris parodė, kokios kompetencijos šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbios.
Viena jų – komunikacijos kompetencija, kad vaikas gebėtų kalbėti keliomis kalbomis, kad mokėtų reikšti savo mintis, mokėtų argumentuoti. Taip pat nepaprastai svarbu gebėti naudotis technologijomis. Jų nebijoti, nes ateityje jos tikrai niekur nedings ir jų tik daugės. Dar viena labai svarbi ir reikalinga kompetencija – gebėjimas dirbti komandoje, susitarti. Vis dažniau ir daugiau dirbame projektuose, organizacijose, kur komandinis darbas yra pagrindas.
Įdomiausia vieta šiame tyrime ta, kad apklausus mokslininkus ir futurologus, nei vienas jų, kai reikėjo apibendrinti, neįvardino, kad svarbiausia ateityje bus žinios. O mes vis dar gyvename 19 a. pabaigos nuostatomis, kad svarbiausia – kuo daugiau žinių ir kuo geresni pažymiai. Dabar yra daug sėkmingų žmonių, kurie net nebaigė universiteto, nes jau dabar svarbios visai kitos kompetencijos.
Vis dėlto, tikrai nesakau, kad žinios, universitetas ar tradicinis išsilavinimas nebėra svarbus. Žinios yra svarbios, nes jos kartu su gebėjimais sudaro kompetencijas, tačiau nereikia koncentruotis vien į žinias. Jos nebėra sėkmingos ateities garantas, jos tik dalis to, ko reikės mūsų vaikų geram gyvenimui. Pačios žinios ir informacija šiuolaikiniame pasaulyje yra lengvai ir greitai pasiekiamos. Kur kas svarbiau tą informaciją ir žinias kritiškai vertinti, mokėti jas analizuoti.
Šiuolaikinė mokykla turi suspėti su pasauliu, o tėvai turi suprasti, kad net jei vaikas baigė mokyklą ar universitetą geriausiais pažymiais, nebūtinai jis ras darbą. Galbūt tam jam pritrūks gebėjimų dirbti komandoje ar kitų reikalingų įgūdžių. Baigėsi tie laikai, kai baigus mokyklą, buvo einama į universitetą, o iš ten į darbą, kuriame dirbama iki pat pensijos. Šiais laikais atsiranda vis daugiau „freelancerių“, žmonių, kurie susitinka vienam projektui ir jį įgyvendinus išsiskirsto. Tad ir tėvai vaikus turi pratinti prie kaitos. Nereikia bijoti, jei darželyje keičiasi auklėtojos ar pradinėje mokykloje kasmet mokys vis kitas mokytojas. Jei vaikas bus apsaugotas nuo pasaulio ir nesupras, kad viskas keičiasi ir tai nebūtinai yra blogai, jam bus itin sunku ateityje, nes jau dabar pasaulis nuolat ir gana greitai keičias.
Straipsnis buvo publikuotas portale „Tavo vaikas”.