Mano mažoji sesytė vakar baigė universitetą! Tik pamanyk – diplomuota žurnalistė! Baigė fantastiškai, tiesiog sublizgėjo! Ir vasaros gale važiuoja toliau mokslų krimsti magistro studijose Danijoje… Metus bus Danijoje ir metus Olandijoje! Žodžiu, didžiuojuosi ja iki Saturno ir atgal, nes ji yra pati protingiausia, pati gražiausia, pati nuostabiausia, pati linksmiausia ir pati kvanktelėjiškiausia mano sesė!
Rodau Mortai nuotraukas, o ji sako: kur Paulius? Kur Egė?
Klausiu: Tu pažįsti Eglę?
M: Tai aišku, ji gi mano KRIKŠTO MAMOS draugė! Mes su ja į kiną ėjom! 😀
Su išrinktuoju…
Su Ege…
Mūsų vienintelė likusi močiutė…
Augustas gal prieš savaitę sako: Kai būsiu Lietuvoje, noriu aplankyti promočiutę Kretingoje, jos labai gražus sodas!
Vakar – kai skambinau pasveikinti sesę – pasakiau močiutei, tai labai džiaugėsi, kad proanūkai jos nepamiršta!
Ir išdidūs tėvai… Ech, gerai dar atrodo! Man atrodo, kad aš būsiu visa nusikriokus, kai mano vaikas baigs universitetą! Ir dar pagrandukas!
Taip graudu, taip graudu… Ir net negaliu pasakyti, kodėl! Prisimenu, kaip paskutinį kartą susitikusios prie vieno stalo dirbome iki ketvirtos ryto: ji rašė diplominį, o aš ruošiausi disertacijos gynimui… Ir štai jau po visko: aš turiu savo diplomą, o ji – savo!
Jūs man pasakykite, kodėl kai kurie tėvai apsisprendžia turėti tik vieną vaiką? Nes aš tai nieko savo gyvenime neiškeisčiau į šį mylimą, artimą ir be galo brangų man žmogų! (Nes su kuo gi daugiau taip nuoširdžiai apsišauksi? Žinoma, galima ir su Gabrieliumi, bet juk reikia duoti žmogui ir pailsėti! 🙂 )