Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.
Tiesa, dar nuvažiavome pas šamanę, kur buvo lygiai tokia pati ceremonija kaip ta, kuri buvo, kai mes jau anksčiau kirtome poliarinį ratą. Taip ir nesupratau: ar ten mes gavom neplanuotą bonusą, ar ką, bet ceremonija ir pasakojimai buvo lygiai tokie patys. Tik truko ilgiau, nes juk žmonių gerokai daugiau: kur tik važiavę sniego motociklais, o kur – visas autobusas. Buvo du kitokie niuansai: a) čia šamanė – pasakodama istoriją – dar pagrojo būgneliu ir b) ji išvarė piktąsias dvasias peiliu. Gertrūda jau po to autobuse manęs prašė parodyti, kur ji tau peiliu įbrėžė 🙂
Ragaujam elnių pieną (visai kaip grietinėlė):
Gertrūda Elena – kaip ir visi mes – gavo pažymėjimą, kad kirto poliarinį ratą:)
Ir štai kelionės kulminacija – Kalėdų Senelis. Kadangi pas Senelį yra priėmimo valandos (gal tik grupėms, bet, pavyzdžiui, mes į vidų įėjome konkrečią valandą), tai, atvažiavę šiek tiek anksčiau, galime pasivaikščioti po Kalėdų Senelio miestą. Žinote, ką pagalvojau? Kad ten trūksta amerikiečių ir jų požiūrio į pramogas. Mat amerikiečiai į pramogas žiūri iš esmės. Svaigina. Pritrenkia. Pasiruošia nuo a iki ž, o aptarnavimas būna toks, kad arba visiškai neturi prie ko prikibti, arba turi labai pasistengti, kad rastum, prie ko prikibti. Ir jei pasiskųsi, tai ne tik bus atsiprašyta, bet ir viskas padaryta, kad savo skundą pamirštum. Žodžiu, aš įsivaizdavau Kalėdų Senelio miestą a la žiemos Disneyland’ą, kur tema – ne Disney filmukai, o Kalėdų Senelis ir jo ypatingumai.
Ar nusivyliau? Ne, juk neįmanoma nusivilti atvažiavus į Rovaniemi ir susitikus su Kalėdų Seneliu – savo vaikystės pasaka! Ten jis galėtų sėdėti vidury lauko, ir tai nenusiviltum. Dabar ten – tarsi senovinis suomių miestelis. Man tikriausiai miestelyje didžiausią įspūdį padarė ledo kavinė (viskas iš ledo, sėdi ant kailių), tačiau į ją nėjome, nes visiems buvo šalta ir – nors ir bandžiau sugundyti šia mintimi savo bendrakeleivius – nepavyko. Antras didžiausias įspūdis – lašišos valgymas: medinė lėkštė (tiesiog plonas beržo gabalas), mediniai įrankiai, kurie čia pat yra perdirbami, t.y. sudeginami lauže ir tiesiog neįsivaizduojamo skonio lauže kepta lašiša. Kai nuvažiuosite, būtinai paragaukite. Man tik viską gadino nuo bulvių salotų sklidęs svogūnų kvapas, bet sesuo sakė, kad buvo skanios ir jos.
Vaikams labiausiai patiko sniego atrakcionų parkas. Kadangi bilietas kainavo 12EU, tai ėjo tik G su Augustu, Vilhelmu ir Morta – mudvi su Gertrūda likome pasivaikščioti aplinkui. Taip ir apėjome visą miestelį. Mums pasisekė, nes tikrai nebuvo devynios galybės turistų – visur buvo galima gan lengvai įeiti. Daugiausia – suvenyrų parduotuvių. Nuėjome į paštą, galvojau, išsiųsiu į Sodelius atvirlaiškius vaikams iš Kalėdų Senelio miesto, tačiau paštas dar nedirbo.
Gertrūda susidomėjo lediniais kalneliais ir ledinėmis skulptūromis, kurių ten tikrai netrūko. Taigi tik pasipustė padus ir ėmė čiuožti nuo vieno kalnelio. Čiuožė tol, kol reikėjo eiti pas Kalėdų Senelį į pasimatymą.
Kai įeini į Kalėdų Senelio namą, eini tokiu keleliu link jo buveinės. Tas kelias – it Disneyland’e laukimo kelias iki atrakciono. Gražu. Sukuria tokią stebuklinę nuotaiką. Pasirodo, dažnai taip ir būna – žmonės laukia net nuo lauko durų. Prieiname Senelio svetainę – ten, kur jis sėdi, pasikalba su su vaikais ir galima – prisėdus šalia – nusifotografuoti. Prieš mus – nelabai ilga, bet vis dėlto eilė. Jau prie įėjimo yra įvairių garsenybių nuotraukos su Kalėdų Seneliu: LORDI, Mickey ir Minnie iš Disneyland’o, Suomijos premjeras ir pan. Ir štai įeiname. Kalėdų Senelis sėdi savo soste, o šalia – elfas, fotografuojantis ir apskritai parodantis, kas ir kur (įsivaizduokite klausimą: Kuo dirbi? Atsakymas: elfu 🙂 Gerulis, ar ne?). Nustebino vaikų reakcija: Augustas, žinoma, ėjo jau kaip didelis, Vilhelmas ir Morta įtariai žvalgėsi, o Gertrūda atsisakė spausti ranką, bet žiūrėjo išsižiojusi. Kalėdų Senelis pasisveikino lietuviškai, susėdome, nusifotografavome. Vieną akimirką buvau pagalvojusi, kad šis apsilankymas bus tarsi pliuso užsidėjimas: buvau, mačiau, atlikau. Bet tam tikra prasme man atrodo, kad suaugusiems tas Kalėdų Senelis palieka vos ne didesnį įspūdį. Todėl, kad mes prisimename savo vaikystės svajonę, prisimename Kalėdinį jaudulį ir jau mąstome abstrakčiai: suprantame, kur atvažiavome (laiko ir erdvės prasme) ir suprantame, kad vaikystėje gyvename būtent šio Senelio pasaka. Iškyla tiek daug prisiminimų, kad tiesiog ir nenorėdamas imi jaudintis. Vaikams – mąstantiems dar konkrečiai ir laiką bei erdvę suprantantiems dar visai kitaip, nei mes – šis susitikimas atrodo natūralių natūraliausias dalykas. Tarsi taip ir turėjo būti. O kaip kitaip, ar ne?!?! Vaikai gavo ir dovanų: mergaitės elnius-minkštukus, o berniukai – sniego motociklus. Gertrūda kaip tik tokio buvo prašiusi, tai tuoj pat ištraukė iš maišiuko ir nuėjo apsikabinusi. Pats įėjimas yra nemokamas, tačiau kainuoja ir nuotrauka (jei nori vėliau įsigyti), ir dovanėlės (jei nori, kad vaikai gautų). Man patiko tai, kad šiaip nereikia mokėti. Puikiai suprantu, kad tai – ne socialinė paslauga ir TIKRAI apsilankymas nėra nemokamas, bet, trumpai tariant, man patiko, kad ant durų nekabo iškaba: pasimatymas su Kalėdų Seneliu – 25eu. 🙂 Išėję vaikai atsisėdo ant suoliuko ir dar ilgai diskutavo Kalėdų Senelio tema.
Vaikams nepaprastai daug džiaugsmo suteikė šalia esantis ledo kalnelis, t.y. du kalneliai, nuo kurių buvo galima čiuožti: čiuožinėjo iki pat tos akimirkos, kai jau reikėjo eiti į autobusą. O aš nepaprastai džiaugiausi, nes duris atvėrė paštas, ir aš galėjau išsiųsti Kalėdų Senelio linkėjimus iš Laplandijos į visus savo Sodelius!
Štai šioje kotoje valgėme lašišą…visai kaip vietiniai:)
Štai čia – būtent čia – eina poliarinis ratas:
Gertrūdėlė ant poliarinio rato:
Jis – iš tikrų tikriausio ledo. Ir, kaip sakant, ne vienas ten:)
Už šių durų – kelias link Kalėdų Senelio.
Nei kelio, nei vizito pas Kalėdų Senelį patiems fotografuoti/filmuoti negalima. Čia – jau PO. Mergaitės rankose laiko elnius, kuriuos padovanojo Kalėdų Senelis.
Istorinė nuotrauka pas Kalėdų Senelį, kurią padarė tikras Kalėdų Senelio elfas:
Po besniegės žiemos Lietuvoje, šie kalneliai vaikams – Rojus Žemėje.
Kadangi merginos nuo kalnelių važinėjosi su savo elniais, tai tie nabagai po pasivažinėjimo atrodė gerokai pavargę:
Temperatūra – apie -17C. Turiu pasakyti, kad Laplandijoje tai – labai šilta žiema. Jie net skundėsi, kad pirmasis sniegas, kuris iškrito ir liko, buvo gruodžio pradžioje. O ir mums ši temperatūra buvo žemiausia visos kelionės metu. Šiaip buvo apie -5C.
Tas mėlynas lazeris žymi poliarinio rato liniją:
Po apsilankymo pas Kalėdų Senelį pasukome atgalios į Lietuvą. Iki vidurnakčio skuodėme iki Jyvaskyle, kur vėl nakvojome tame pačiame viešbutyje. Kitą dieną – į Helsinkį. Kad jūs žinotumėte, kaip snigo! Buvo tiesiog tikrų tikriausia sniego audra. Helsinkyje buvo galima arba vaikščioti po Helsinkį, arba važiuoti į mokslo parką vaikams (ir ne tik) Heureka. Tas parkas – it Earth Explorer Belgijoje, Nemo Olandijoje, Universeum Švedijoje ir kt, kuriuos mes stengiamės aplankyti, kur tik nuvykę (žinoma, jei tokių yra!). Negalite net įsivaizduoti, kaip man patinka tokie centrai. Aš apskritai – nuo tada, kai pradėjau mokyti vaikus – esu absoliuti matematikos ir gamtos mokslų fanė. Manęs pačios matematika ir gamtos bei gyvybės mokslai (išskyrus, tikriausiai, biologiją) nežavėjo, o dabar tai yra būtent tai, kas man atrodo įdomiausia ir tikrai nepaprastai svarbu žmonijos gyvenime. Man gėda, kad buvau tokia netikša ir išmokdavau tik tiek, kad turėčiau trimestre 10tuką. Žodžiu, mokiausi pažymiui, o ne sau. Taigi dabar – kai mokau vaikus – noriu uždegti jų meilę matematikai ir gamtos mokslams, nes juk tai – fantastiški dalykai!
Be visų nuostabių dalykų, kuriuos darėme ten iki pat parko užsidarymo, dar žiūrėjome ir filmą. Filmas buvo apie juodąsias skyles. Išeinant iš filmo Augustas pasakė G, kad jam filmas taip patiko, kad ten bėgiojo šiurpuliukai. Ir tai yra vaikas, kuris atsisakė lankyti astronomiją Lietuvoje palankęs ją du mėnesius (nors Belgijoje visą laiką lankė gamtos mokslų būrelį ir be galo be krašto norėjo jį tęsti Lietuvoje).
Žemės drebėjimo kambarys – brrrr… Mortai buvo itin įdomu, nes kaip tik su ja vakarais skaitome enciklopediją, ir vienas skyrius buvo būtent apie žemės drebėjimus.
Ar pastatys iglu? (matėme, kad pastatė)
Šitas žaidimas gerulis: įkiši galvą ir pasuki virš galvos esantį paveikslėlį. Nežinai, koks atsisuka gyvūnas – tą mato tik kiti žaidėjai. Na, ir tada užduoti klausimus ir bandai atspėti, koks esi gyvūnas.
Gertrūda Mėnulyje, t.y. tame įtvare yra toks pojūtis it vaikščiotum Mėnulyje. Vos ištraukėm iš ten mažąją, nes pašokdavo eidama, atrodydavo, iki lubų!
Planetariumas, kuriame beveik gulom žiūrėjome filmą apie juodąsias skyles. Na, negaliu nepasakyti: XXI amžiuje turime šitiek ir tokių galimybių mokyti ir sudominti vaikus, o pamokos dažnai vykstai taip, kaip XVIII amžiuje.
Pabaigai vaikai pasigamino po monetą su savo atvaizdu. Net sunku patikėti – ant monetos išlietas Mortos Sofijos profilis!
Po parko dar turėjome šiek tiek laiko pasivaikščioti po Helsinkį. Turiu pripažinti, kad man Helsinkis daug labiau patiko žiemą, t.y. dabar, nei tada, kai buvome šią vasarą. Man patiko per pūgą pūkines striukes atsisagsčiusios ir apnuoginusios kaklus ir krūtines suomės, patiko iki negalėjimo apšviestas miestas, kuris, atrodo, buvo atsigavęs po vasaros miego ir pulsavo gyvybe. Man patiko tas netikėtai apėmęs jausmas, kad sniegas ir žiema yra gėris.
Ach, dar pamiršau paminėti, kad lankėmės bažnyčioje, kuri yra iškalta uoloje. Nepasakyčiau, kad man paliko didžiulį įspūdį, bet, sako, ten lankosi labai daug turistų.
Kelte į Taliną supo ir nepagailėjo. Mamą, Medeiną ir mane gerokai supykino, tad atsigulėme, kad visai blogai nebūtų. Tėtė, G ir vaikai – it niekur nieko. Vaikai žaidė žaidimų kambaryje, o vyrai valgė ir, prilipę prie lango, stebėjo didžiules bangas, atsitrenkiančias į keltą. Visi lengviau atsikvėpėme, kai atplaukėme į Taliną.
Kaip visada man būna, pirmosios penkios minutės iš ne-sovietinio į post-sovietinį pasaulį yra tokios liūdnos. Tarsi pereitum nematomą sieną iš šviesos į prieblandą, iš ramybės į nerimą. Būtent tas nerimas man yra turbūt labiausiai jaučiamas. Ar matėte serialą Game of Thrones? Kai pereinama iš saugios žemės į nesaugią, jauti visų nerimą. Man visada apima tas jausmas grįžus į post-sovietinį pasaulį. Toks vidinis drebulys. Net nežinau, kodėl.
Nakvojame motelyje, o ryte patraukiame į Lietuvą.
Ką galiu pasakyti apie šią kelionę?
Visų pirma tai, kad esu nepaprastai dėkinga už ją savo tėvams. Tai buvo tikras Kalėdinis stebuklas.
Važiavimas autobusu nebuvo toks iššūkis, koks atrodė, kad bus. Aš labiausiai bijojau dėl vaikų tualeto reikalų (na, juk neprašysi, kad autobusas kaskart stotų), tačiau mano baimės buvo nepagrįstos. Be to, autobuse buvo daug vaikų. Tiesa, dauguma jų – Mortos-Vilhelmo-Augusto amžiaus. Gertrūda buvo jauniausia keleivė. Vairuotojas sakė, kad jauniausia jo vairavimo istorijoje buvo dvejų.
Kadangi vadovė pri(si)galvojo daug veiklos (ir prizų!) ir pasiruošė daug filmukų, tai tikrai nenuobodžiavome. Na, negaliu sakyti, kad buvo vienas malonumas: vis vien visi vargtelėjome, buvo etapas, kai mane autobuse pykino, buvo keletas akimirkų, kai vaikai pavargo ir pyko, bet šiaip – reikia pripažinti – vaikai buvo tiesiog nuostabūs.
Aš kelionės metu perskaičiau vieną knygą ir gerokai įpusėjau antrą. Irgi gerai.
Gertrūdėlė pradėjo rodyti susidomėjimą raidėmis, tad vis kartojome, kur Gertrūdos raidelė, kur mamos, kur Augusto ir t.t. ir pan. Atrodo, kad namuose reikės raidžių sienos, nes merginai atsivėrė langas. Vilhelmas susidomėjo kryžiažodžiais. Taip, kad vis buvo negana. Irgi atradimas 🙂
Buvo gera praleisti daugiau laiko su tėvais. Tiesiog dabar – kai tiek daug laiko leidžiu Sodelyje – džiaugiuosi, kai galiu pabūti su vyru ir vaikais. Tėvams ir sesei lieka labai mažai arba – jei jau tiksliai – beveik nebelieka laiko. Todėl šios šešios dienos buvo tikrai ypatingos: juokavome, kalbėjomės, tiesiog buvome drauge. Tai tikriausiai dar didesnis Kalėdinis stebuklas, nei pati kelionė į Laplandiją. Kita vertus, be Laplandijos nebūtų šio stebuklo. Tiesiog visada visi prisiminsime, kad pas Kalėdų Senelį buvome drauge. Ir mūsų vaikai – kai jiems bus 50 metų ir savo anūkams pasakos apie kelionę pas Kalėdų Senelį – pasakys, kad ten buvo ne tik su tėvais ir teta, bet ir su SAVO bočiumi ir baba. Tai dovana, kuri buvo dovanota ne tik man ir mano vaikams, bet iš tiesų ir jų vaikams ir vaikaičiams. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad bene gražiausia dovana, kokią galima duoti artimam žmogui, yra prasminga būtis kartu.
Gražių visiems metų!