Žinote tą posakį, kad reikia kažko labai norėti, ir dažnai aplinkybės taip susiklosto, kad tai, apie ką vis dažniau ir garsiau galvodavote, ima ir įvyksta. Amerikiečiai sako: be careful what you wish for. Trumpai tariant, svajok atsargiai. Bet šįkart džiaugiuosi, kad svajojau, nes…su visa šeima esame Laplandijoje!
Tikrai taip.
Šiek tiek įžangos. Mano amerikietiška mama (na, ta moteris, kuri buvo man tarsi mama, kai viešėjau JAV) per savo 60metį susikvietė visus savo vaikus ir…išdalino jiems dalį savo santaupų. Keturiems vaikams po lygiai. Ji sakė, kad jai tas džiaugsmas ir nuostaba, kurią išvydo savo vaikų veiduose, buvo geriausia dovana garbaus jubiliejaus proga. Net ir dabar – apie tai rašydama – graudinuosi. Man, pratusiai prie lietuviškų puotų sodybose, šis žingsnis atrodė tikrai toks...out of the box.
Mano mamos gimtadienis – per Kalėdas. Taigi – kaip jau ir rašiau – per Kalėdas visada važiuojame pas mano tėvus. Šiemet buvo mano mamos garbus jubiliejus. Ir štai…mes visi gavome dovanų kelionę į Laplandiją: grįžo mano sesuo iš Olandijos, mano tėvai ir mūsų šeima. Mano mama pasakė, kad mūsų – ir ypač vaikų – džiaugsmas aplankius Kalėdų Senelį – bus/yra geriausia dovana jai. Patikėkite, vaikai net klykė iš džiaugsmo vos sužinoję! Pasakų pasaka…
O anksčiau rašiau, kad svajoti reikia atsargiai dėl to, kad jau ne vieną ir ne du ir ne tris kartus svajojome, kad būtų fantastiškai smagu vieną gražią žiemą – kol dar vaikams daro didžiulį įspūdį Kalėdų Senelio pasaka – apsilankyti čia, Rovaniemi.
Važiuojame autobusu su GRŪDA. Iš Vilniaus išvažiavome 3val ryto. Vaikus migdžiau su tais rūbais, su kuriais ruošiamės keliauti – kad ryte, jiems visai nenorint keltis ir rengtis, būtų kuo paprasčiau. Mes su G net nėjome miegoti: kol viską susitvarkėme (aš dar ir el laiškus baigiau atsakyti apie 2val ryto), kol susipakavome (nes, aišku, daiktus pakavome paskutinę akimirką). Man buvo šiek tiek sunku, nes a) rūbus reikėjo pakuoti(s) lyg ir slidinėjimui, tačiau iš tiesų ne slidinėjimui ir b) pirmą kartą važiavome su visais keturiais vaikais autobusu (o ne lėktuvu ar savo mašina).
Visą šitą reikalą tikrai ne lengvino, o sunkino tas faktas, kad iš pradžių tik kosėjusi Gertrūda ėmė ir sukarščiavo. Teko lėkti pas daktarę, kuriai nepatiko Gertrūdos kvėpavimas, padarėme nuotrauką ir…buvo rastas bronchitas. Mūsų daktarė buvo rami: šiaip nerašyčiau antibiotikų, bet dėl to, kad keliaujate, išrašysiu. Sausas ir šaltas oras bus tik į naudą. Kadangi tai jau nebuvo pirmas toks mūsų kartas (tiksliau, beveik neprisimenu, kad išvažiuotumėme visi sveiki, nors šiaip esame tikrai ne sirgaliai!), tai kažkaip per daug nesukome galvos. Ypač, kai gydytoja pasakė, kad tai tiesiog komplikavęsis kosulys, o ne virusas (kuriuo ji galėtų užkrėsti kitus keliautojus).
Ką gi, išvažiavome lyjant lietui. Pirmasis ilgas sustojimas – Talinas. Ten džiaugiausi neatsidžiaugiau, kad paėmėme Gertrūdai vežimėlį: a) ji jame užmigo, tad nereikėjo nešioti pavargusio vaiko (nes – galvą guldau – toks nešiojimas būtų pribaigęs ir mane su G, ir ją pačią); b)lynojo, tad ji – po lietaus apsauga – buvo visiškai sausa; c) buvo stiprus vėjas, o ji – po lietaus apsauga – buvo apsaugota ir nuo vėjo (kažkaip nebūtų buvusi smagi mintis, kad vaikui bronchitas, o mes sau lietuje ir taršant vėjui vaikštinėjame po Taliną; d) turėjome ir specialųjį miegmaišiuką, tad jai buvo ir šilta. Žodžiu, dama išmiegojo visą laiką, kol vaikščiojome po Taliną. Mums buvo itin smagu pamatyti Taliną ir gruodį (matėme liepą). Talinas – tikrai gražus miestas, absoliučiai vertas ištrūkstamojo savaitgalio. Šįkart pagrindinėje aikštėje šurmuliavo ne lauko kavinės, o Kalėdinė mugė. Nuostabių nuostabiausia – tokia, kurias mėgome lankyti Belgijoje.
Čia reikia tarti giriamąjį žodį mūsų gidei Rasai: ji buvo nuostabi! Nekalbant apie tai, kad kelionės metu vaikams buvo begalė atrakcionų (autobuse vyko įvairiausi konkursai, žaidimai ir t.t. ir pan.), bet ir suaugusiems ji vis sužadindavo smalsumą įvairiausiomis istorijomis. Mūsų didžioji dalyvė Morta tiesiog kaifavo: Taline įsikibo gidei į ranką ir sekė visur koja kojon bei išsižiojusi klausė, o autobuse buvo pirmoji deklamuotoja, aktyviausia BINGO žaidėja, na, ir šiaip dalyvavo visur, kur tik galima buvo dalyvauti. Ir, žinoma, užduodavo klausimus. (Ach, kaip ji man primena Augustą, kai jis dar nevartė akių :)!)
Persikeliame keltu į Helsinkį. Lyja. Važiuojame į Jyvaskyle, kur nakvojame. Lieka dar 600km.
Ryte atsikeliame, papusryčiaujame ir važiuojame toliau. N etrukus pro langą matome vis daugiau ir daugiau sniego, kol galų gale sniegas jau ne tik dengia žemę, bet jo jau DAUG. Trečią valandą jau rimtai temsta. Poliarinė naktis. Jėga.
Sustojame tik varpų muziejuje. Muziejus – lauke. Vaikams daug didesnį įspūdį daro sniegas: lipa, griūva, lipa, mėtosi, griūva, lipa. Po kiek laiko susidomi ir varpais. Paskambina. Įspūdinga. Žinote, ką darė suomiai? Karo metu iš varpų išliejo ginklus. Po karo vėl iš jų išliejo varpus. Suomiai turi ką papasakoti apie kovą už laisvę.
Galiausiai pasiekiame ir Rovaniemi. Lauke – aklina tamsa. Važiuojame į haskių fermą, kur ne tik grožėsimės šunimis, bet ir važiuosime jų kinkiniais. Turiu pripažinti – tiek daug šunų vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Ten buvo haskiai, malamutai ir samojedai. O jau meilumas! Mums pasakė, kad glostyti reikia be pirštinės, tai vaikai – vos išlipome iš autobuso ir pamatėme tą šunų gausybę – pirštines metė į šoną ir kad ims glostyti, niurkyti, myluoti. Aš – kadangi nuo visų gyvių laikausi atokiau – šiek tiek su baime žiūrėjau į vaikus, bet vaizdas buvo tikrai šaunus. Į kinkinius sėdame po keletą: Medeina sėda su berniukais, aš – su G ir mergaitėmis, tėvai ruošiasi važiuoti dviese. Įspūdingiausia tai, kad šunys baisiausiai loja – taip, kad, atrodo, visa šiaurė aidi. Pasirodo, jie nori bėgti – dėl to ir stūgauja. Kai kurių staugimas toks panašus į vilkų, kad per nugarą šiurpuliukai bėgioja. Važnyčiotojas (kuris stovi rogėse už mūsų, o mes sėdime taip, tarsi būtume susiruošę skristi nuo kalniuko) ant kaktos prisisegęs prožektorių ir net nekalba su mumis – kai bandžiau kalbinti, nieko neatsakė. Lekiame tuo šunų kinkiniu per apsnigtą mišką, o man net nesitiki, kad tai, kur esu, yra ne sapnas, o realybė. Vos sustojus Gertrūda pareiškia: DAR! Tad jai dar leidžiama važiuoti ir su bočiais. Žodžiu, mergina norėjo dar ir dar ir dar. Po pasivažinėjimo einame į rąstų trobą, geriame šiltas Suomijos miško uogų sultis ir žiūrime filmuką apie haskių maratonus, viena važnyčiotoja paberia gausybę įdomiausių faktų. Pavyzdžiui, kad jie bėga su kojinėmis/bateliais, kad nesusižeistų kojų. Arba tai, kad važnyčiotojai neturi GPS, nes jis dažnai neveikia (arba greitai ne(be)veikia tokioje temperatūroje, kokioje vyksta maratonai), o ir kelių nėra…jeigu kinkinys per 24val nepasirodo pažymėtame punkte, jis tikriausiai pasiklydo, ir ima dirbti gelbėtojai (čia buvo atsakymas į Augusto klausimą).
Išvykstant (na, žinote, kaip visada – prie pat durų) vaikai užmato mielučius švelnučius gražučius haskių mažylius-minkštukus, kurie žvelgia savo žydromis akelėmis nuo lentynų ir, atrodo, girdi, kaip urzgia: nupirk mane, nupirk mane 🙂 Pavargusi Gertrūda paleidžia dūdas – reik jai to šuniuko, nors tu ką. Mano tėvams, aišku, pagailsta vargšo vaikelio, ir netrukus tėtė jau tiesia haskį Gertrūdai, šiosios ašaros akimirksniu nudžiūva, debesėlis nuplaukia, šypsenėlė nušviečia veidą ir, kaip sakant, gyventi vėl galima. Žinoma, ironizuoju, tačiau miela buvo žiūrėti, kaip Gertrūda niurko ir myluoja tą haskiuką – tikrai buvo itin laiminga. (P.S. Su juo žaidžia jau trečia diena).
BUS PRATĘSTA…
Tęsiu pasakojimą pradėdama nuo kiškių. Kai atvažiavome į motelį Rovieniemi’yje, į krūmus liuoktelėjo kiškis. Vaikai, žinoma, jį nusivijo. Pavijo? Žinoma, ne. Bet grįžo išsišiepę ligi ausų. Vakare prie namo atliuoksėjo… 6 kiškiai. Išnešiau ėdalo, priliuoksėjo ir pačiupo iš rankos. Jaučiausi kaip kokia Heidė Šveicarijos kalnuose. Vaikai prilipę prie langų žiūrėjo, mat jau buvo vėlu, o ir G šiek tiek (prisi)bijojo pasiutligės.
Noriu pagirti ir mūsų namukus. Mes turėjome tris triviečius: dvi viengules lovas ir vieną sofą-lovą, kurioje tikrai galima miegoti dviese. Medeina apsigyveno namelyje su berniukais, aš su G – su mergaitėmis, o tėvai – dviese. Kiekviename namuke – po pirtį. Visur paprasta, tačiau švaru, šilta ir tvarkinga – ko daugiau reikia?!?! Man dar nepaprastai patiko šildomos grindys gan dideliame koridoriuje (kur naktį ne tik sustatydavome batus, bet ir patiesdavau vaikų kombinezonus, pirštines, kepures ir pan., kad ryte apvilkčiau ir sausus, ir šiltutėlius) ir tikrai dideliame san mazge-duše-pirtyje. Vakare užsikūrėme pirtį, į kurią pradžioj ėjo tėtė su G, o apie antrą valandą ryto apsisprendžiau ir aš. Tik aš – skirtingai nei jie – nebėgau į lauką ir nekritau ant sniego. Man užteko ir vėsaus dušo. Pagalvojus, kad dar turime šaldytuvą, mikro bangų krosnelę, kavos aparatą ir kaitlentę, tai, sakyčiau, gyvename tiesiog puikiai.
Taigi šįryt (gruodžio 31) atsikėlėme vėl ankstokai, pavalgėme pusryčius ir išvažiavome į sniegomobilių safarį. Tiesa, tik aš, G, Medeina ir Augustas. Mano tėvai su Vilhelmu, Morta ir Gertrūda važiavo į elnių fermą.
Pradėsiu nuo to, kad safaris susidėjo iš kelių dalių: a) pasivažinėjimo sniegomobiliais; b) elnių fermos aplankymo; c) poliarinio rato kirtimo ceremonijos su vietiniu šamanu.
Pasivažinėjimas – super. Važiuoji vidury niekur į…niekur. Mūsų gidas pasakė, kad paprastai išvažiuojama užšalusia upe jau iš miesto, bet – kadangi ši žiema buvo itin šilta (sniegas iškrito ir užsiliko tik pirmąją gruodžio savaitę) – upė nespėjo užšalti, tad safariai vyksta miške, į kurį nuveža autobusiukas. Man, turiu pripažinti, visai patiko tai, kad buvo tik -5. Ir taip to šalčio pakako sočiai. Ypač po kelių valandų safario. Augustui teko sėdėti rogėse, kurias traukė mūsų gidas (vaikams iki 12 metų negalima sėdėti užnugaryje, o vairuoti galima tik tiems, kuriems yra pilni 18 ir kurie turi vairuotojo teises), tai jis šiek tiek burbeno, bet iš tiesų tai buvo laimingas – šypsojosi nuo ausies iki ausies. Medeina ir G vairavo po sniegomobilį, o aš sėdau už nugaros. Ir nesigailėjau. Nes išsitraukiau foto aparatą ir dariau nuotraukas. Ir apskritai manęs visiškai neviliojo toks būdas gauti adrenalino – jaučiuosi jo pakankamai turinti kiekvieną dieną savo darbe! Kai vieną kartą vos neapsivertėme (ten važiavome į tokį nepravažinėtą kalną, kur sniegas – jeigu nulipi nuo sniegomobilio – iki vidurio šlaunies), pagalvojau, kad aš patiriu daug daugiau malonumo, nei vairuotojai (nors tikriausiai ne visi vairuotojai su manimi sutiks). Smagiausia man buvo mintis, kad važiuoju poliariniu ratu laukine gamta sningant. Pasaka.
Po pasivažinėjimo sustojome elnių fermoje, kur išgėrėme vėl tų šiltų uogų sulčių, pasišildėme prie laužo ir ėjome apžiūrėti elnių. Kadangi turėjome tikrai gerą gidą, daug sužinojome apie elnius:
– elnių ragai pradžioj būna jautrūs ir minkšti ir net apaugę plaukeliais;
– poravimosi metu – kadangi tenka kovoti su kitais elniais – jie tampa kieti ir nusibrūžinę – tiesiog tvirtas kaulas;
– vasarą (o vasaros – neapsigaukite – čia šiltos, būna apie +20-25C) pro ragus elniai atiduoda savo kūno šilumą (mat jų kailis itin šiltas, atlaiko ir virš -40C temperatūrą): įkaitęs kraujas teka į ragus, kur atvėsta ir vėl teka į kūną;
– šiame Suomijos regione yra daugiau elnių, nei žmonių;
– elnė išaugina tik vieną elniuką; jeigu gimsta du, vienas (silpnesnis) yra pasmerktas mirti, nes mama neturi pakankamai pieno. Todėl mažylis dar labiau nusilpsta, kol galiausiai jį suėda plėšrūnai, kurių čia irgi netrūksta;
– visi šio regiono elniai yra kieno nors nuosavybė;
– elniai skerdžiami kartą metuose ir tik tam tikras jų kiekis; kaip pasakė gidas: elnias yra vertas tiek, kiek yra verta jo mėsa;
– žiemą elniai numeta ragus, nes ne poravimosi metu jiems jų nereikia; be to, yra ir kita priežastis: elnės ragų nenumeta. Kaip tai susiję? Žiemą elnės laukiasi ir yra pažeidžiamos. O elniai stipriomis kanopomis – ieškodami maisto – atkasa samanas. Elnės juos ragais nubaido. Kaip sakė G, reikia elniams steigti profsąjungas :).
– Elnio ragai – sparčiausiai pasaulyje augantis kaulas, galintis augti (sparčiausio augimo metu) net iki 5cm per dieną. Deja, kol kas mokslininkai nežino, kas tai lemia.
Visas šias (ir dar kitas) žinias gavau iš mūsų jauno gido suomio. Nežinau, ar čia pasaka, bet buvo papasakota labai tikroviškai.
Pasiklausę pasakojimo ir – kas norėjo – paglostę, keliaujame į šamano kotą (palapinę). Ten toks pakvaišęs suomis-samis-šamanas išvaro iš mūsų piktąsias dvasias, prižada, kad atgimsime elniais, pažymi kaktoje vietą būsimiems ragams. Štai taip mes kertame poliarinį ratą. Ta proga einame pasivažinėti elnio traukiamomis rogėmis. Medeina važiuoja su Augustu pirmieji, o mes su G – antrieji. Gauname elnią-svajoklį. Už mūsų važiuojanti šeimyna ne tik pasiveja, bet ir tas jų roges traukiantis elnias – neperlenkiu lazdos nė lašeliu – kvėpuoja G į kaklą ir braukia ragais per nugarą. O mūsiškis – visiškai dzen. Sustoja ir gėrisi elektros stulpu. Arba medžiu. Toks įspūdis, kad pirmą kartą mato. Tas antrasis, jaučiu, verda pykčiu, bet aplenkti negali.
Pasivažinėję einame į namuką tiesiai ant poliarinio rato juostos: mus vaišina arbata/kava ir imbieriniais sausainiukais.
Po viso šito įspūdingo potyrio sėdame į autobusą, kuris grąžina mus iki mūsų autobuso, kur jau mūsų laukia kelionės draugai. Pasirodo, jie buvo toje pačioje elnių fermoje, tačiau ten praleido daugiau laiko: šėrė elnius, važinėjo nuo kalniuko, važiavo (tais pačiais) elnių kinkiniais ir šiaip vaikštinėjo.
Vėl susitikę visi važiuojame į parduotuvę: juk šįvakar – Naujieji metai! Parduotuvėje mes apankame: paprasčiausioje PRISMA’oje: kombinezonai, vilnoniai apatiniai, superiniai batai, pirštinės, kepurės, lietaus rūbai ir visa kita, ko taip reikia ir Lietuvoje gyvenančiam tūlam piliečiui. Ir dar: a) pasirinkimas didžiulis ir b) kainos mažesnės. Taigi mes ne tik nusiperkame skanėstų vakarui, bet ir lietaus rūbus mergaitėms, kepures-šalmus, pirštines ir visą kitą gėrį, apie kurį svajojome nuo žiemos-ne-žiemos pradžios Lietuvoje.
Vilhelmas išsirenka ypatingas pirštines: galvotieji švedai sugalvojo tri-pirštinę (vieta nykščiui, vieta smiliui ir vieta visiems likusiems pirštams). Kai paklausėm, kodėl jis išsirinko šias pirštines, jis atsako: nes jos KITOKIOS. Pagarba aštuonmečiui, kuris ne tik nebijo būti kitoks, bet ir sąmoningai to siekia, mano, kad tai yra jo identiteto dalis. Bet tai dar ne viskas. Grįžtame į autobusą ir pastebime, kad pirštinės…brokuotos – vienos rankos neįmanoma įkišti. Visi jau sėdime autobuse. Vilhelmui akyse kaupiasi ašaros. Paklausiu, ar galiu nulėkti – staigiai – iki parduotuvės. Štai taip – be čekio ir jau su išpakuotomis pirštinėmis (nors prigriebiu etiketes) – nulekiu atgal į parduotuvę, priskuodžiu prie informacijos ir springdama pasakoju istoriją. Moteris nedelsdama išrašo man čekį tai sumai ir paklausia: ar labai nusiminė vaikas? Aš – išsižiojusi – tik padėkoju ir lekiu pakeisti pirštinių. Po ne daugiau, nei penkių minučių, aš jau sėdžiu autobuse, Vilhelmas patenkintas it slyva. Ar įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje? Aš kažkaip nelabai. Liūdna.
Iš parduotuvės važiuojame į Arkties muziejų. Vienintelis dalykas, ko ten trūko, buvo laikas: aš norėjau būti ilgiau, apeiti viską, o reikėjo eiti gan skubiai.
Po muziejaus grįžtame namo, vakarieniaujame, ilsimės ir ruošiamės Naujųjų Metų pasitikimui prie laužo.
BUS PRATĘSTA (o nuotraukos – kai grįšim, nes šiuo metu esame laive į Estiją, kur šiąnakt nakvosime, o ryt jau trauksime į Lietuvą).