Šiandien – devyneri mūsų pirmagimiui. Prisimenu, kaip jo gimimo išvakarėse nuėjome į kiną. Man buvo besibaigianti 38 nėštumo savaitė, o kino teatre žiūrėjome filmą „Gili mėlyna jūra”. „Siaubiakas” toks 🙂 Kadangi Augustui visada patikdavo „įtempto” siužeto filmai, tai jis ramių ramiausiai „žiūrėjo” šį filmą. O į filmą ėjome, nes tądien jaučiausi „vidutiniškai”. Na, jūs žinote, ką reiškia „vidutiniškai”, kai esi 38 savaitę nėščia. Tai reiškia, kad jau totaliai, absoliučiai, visiškai nusibodo būti tokiai pilvotai ir vaikščioti it pingvinui ir jau baisiai norisi susitikti su savo kūdikėliu…

Dabar tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, kad jau grįžtant supratau, kad tas „vidutiniškumas” – ne kas kita, o ženklas, kad atėjo paskutinės dienos. Kadangi buvome lankę Šemetos kursus, tai jautėmės tikri gimdymo žinovai, todėl gan ramiai nuėjome miegoti. 🙂 Penktą valandą ryto atsibudau suprasdama, kad jau daugiau nebeužmigsiu…

Iš pradžių dar „pasimaliau”, o jau po to pažadinau ir Gabrielių. Juokingiausia tai, kad jis tuo metu dirbo televizijoje vertėju ir turėjo būtinai užbaigti filmą. Taigi jis sėdo prie kompo ir ėmė skubiai versti 🙂 Atvažiavo mano mama, nuėjau į dušą… Ne kas. Vis šūktelėdavau Gabrieliui, ar jau jis baigė versti? 😀

Žinote, kas labiausiai įstrigo? Ogi saulė! Tiesiog laikas iki tos dienos buvo labai pilkas, tokia sena gera lietuviška pliurzė. O štai tądien nušvito saulė. Ir buvo šilta. Atėjo pavasaris.

Kadangi gyvenome Antakalnyje, o pro langus matėme klinikas, tai nuėjome į ligoninę per penkias minutes nuo tada, kai Gabrielius išvertė filmą. Gydytojas Daunoravičius pasakė, kad jau du centimetrai. Pala, pala…DU CENTIMETRAI??? NEGALI BŪTI!!! Aš čia jau gimdau, kaip sakant, o jis man sako D-U-C-E-N-T-I-M-E-T-R-A-I????? Turime keletą tų laikų nuotraukų gimdykloje, na, vos tik ten nuėjus. Tai aš ten visa išsišiepusi 🙂

Trečią valandą šypsenos nebeliko. Daunoravičius atėjo ir sako: paskutinį kartą siūlau epidūrinį, nes po to jau per sunku bus padaryti, o, matant tavo kantrumą skausmui, siūlyčiau tikrai pasidaryti. Mes su Gabrieliumi galvojom ir šiaip, ir taip…Po galais, juk galvojau, kad aš čia viens-du-natūraliai…na, taip, kaip sakė Šemeta! Nes juk visos gali! Vis dėlto padaro man tą epidūrą. Ale ot nemalonumas! Man atrodo, kad gerokai patraiškiau ir Gabrieliaus, ir vienos mielos sesutės rankas, nes juk reikėjo ramiai sėdėti per sąrėmius. Fe.

Sutemsta. Ateina daug daktarų. Eina pasitarti, ką daryti: ar skatinti, ar dar laukti… Prisega mane prie visokių aparatų. Nežinau, kiek laiko praeina, tačiau staiga visi rodmenys ima „kristi”. Ir tada visi subėga, Gabrielių išvaro, mane oranžine spalva nudažo ir…išveža. Prisimenu Gabrieliaus veidą, kai vežė pro šalį koridoriuje. Tą žvilgsnį nusinešiu ir į amžinybę…

Ir štai mane – tokią visišką natūralizmo šalininkę – ėmė ir prapjovė. Anesteziologė pasakė, kad Gabrielius stovi prie lango ir viską mato. Iš tiesų esu jai labai dėkinga, nes tą akimirką visa drebėjau iš bejėgiškumo. Negaliu pakęsti to jausmo, kai supranti, kad nevaldai situacijos, o viskas slysta kaip takusis smėlis ir neįmanoma jo sulaikyti… Ji ramino, kad viskas bus gerai. Uždėjo man kažkokią deguonies kaukę… Man visas pasaulis ėmė lietis… Ir pamačiau iškeltą…kūdikio šešėlį. Ir viskas. Viskas susiliejo.

Atsipeikėjau (nors sąmonės ir nebuvau praradusi, tačiau būklė buvo tokia, tarsi būčiau) jau susiūta ir vežama į pooperacinę palatą. Gabrielius važiavo šalia. Žinojom, kad gims berniukas (gydytoja pasakė labai anksti, gal 16 savaitę!), tačiau pasitikslinau, ar tikrai 🙂 Sienom lipau, kaip norėjau jį pamatyti… Pasirodo, mažasis džigitas taip malėsi mano pilve, kad sugebėjo net tris kartus apsukti sau virkštelę. Ji sutrumpėjo, ir mažylis tiesiog „pakibo” pilve. Bet net ir tada jis buvo kietas riešutėlis: nors visi rodmenys per gimdymą ėmė kristi ir, atrodė, gimdymas gali baigtis visaip, Augustas sugebėjo gauti 10 Apgar balų! Pirmūnas nuo pirmos dienos…

Iš pradžių nenorėjo jo atnešti, sakė, kad turiu pasiilsėti, bet aš tooookią pūgą ėmiau kelti…kad greitai jau mažylis gulėjo šalia. Toks mažas mažulytis keturių kilogramų kukulaitis. Ir pats gražiausias pasaulyje. Ir pats šviežiausias. Ir toks per kelias minutes perkėlęs mane iš tiesiog moters į mamos pasaulį. Į tokį stebuklingą, nepakartojamą, be galo keistą pasaulį, kuriame veikia visiškai kitokie dėsniai, nei šiaip pasaulyje… Įstojau į sektą, kurios narių nesupranta niekas tol, kol jo gyvenime neatsiranda vat štai toks kukulis.

O mūsų kukulis buvo tikras kukulaitis. Nuo pat pirmų dienų leido mums suprasti, kas, kaip sakant, vadovaus namuose:) Miegojo jis – kaip ir visi mūsų vaikai – puikiai. Bet vat diegliai…o, kančia, neišpasakyta! Gabrielius įsisodindavo jį į mašininę kėdutę, įsiremdavo į staktą ir…dvi valandas siūbuodavo…kol vos nenukrisdavo iš nuovargio. Pašokinėdavau su juo ir aš, tačiau neturėjau tiek jėgų, kad galėčiau supti kėdutėje. O jam patiko tik tai. Ir kuo aukščiau.

Jis viską – BET TAIP VISKĄ – darė anksčiau, nei normalūs vaikai. Mūsų draugai bendraamžį septynių mėnesių palikdavo ant sofos, kol atsinešdavo jam rūbus, o Augustas tuo metu jau…įsikibęs lakstė. Aštuonių mėnesių jau skuosdavo nuo taško A iki taško B ir, jo nepasiekęs, griūdavo. Todėl buvo guzuotas ir mėlynuotas it paskutinių asocialų vaikas. Tą akimirką, kai jis suprato, kad galima judėti, nebesustojo. Devynių mėnesių ne vaikščiojo, o bėgiojo. NUOLAT.

Vienoje nuotraukoje – ne Augustėlis. Aišku, išduoda plaukai, bet…panašūs vaikai, ar ne?

Vat štai tokio amžiaus Augustulis (1m5mėn) – toks nepaprasto grožio mėlynakis baltapūkis – prieidavo prie žmonių, VAT ŠTAI TAIP susiraukdavo ir sakydavo: „Rrrrrrr, aš – NIŪTAS!” (liūtas) Dievobaimingų Lietuvos senučiukių vos neištikdavo širdies smūgis po tokio visiškai neangeliško angeliškai atrodančio vaiko išpuolio🙂

Gerai, kad turėjo, kas bėgioja paskui… Aš išėjau į darbą, kai Augustui buvo 4.5 mėn (nes tokia buvo tvarka mano darbe: arba grįžti, arba gali prarasti darbą…), o su juo liko tėtė, kuris ir augino Augustą iki pirmojo gimtadienio. Kartu jie važiuodavo į baseiną, sportuodavo „šemetiškai” ir augino auksinę žuvelę bei lavinosi visais įmanomais ir neįmanomais būdais! Be to, vis atlėkdavo iki mano darbo pieno įkalti.

Kai Augustui buvo vieneri, tėtė išėjo į darbą, o Augustas liko su aukle. Iki trejų metų Augustas turėjo jų 5. Siaubas. Po to su kitais vaikais jau supratau, kad svarbiausias reikalavimas auklei Lietuvoje turi būti patikimumas. O dar jei ji myli (myli – per stiprus žodis. Labiau tinka „patinka”.) vaikus, tai ji – lobių lobis. O aš, protingų knygų prisiskaičiusi 😀 ir iš savo edukologinio idealizmo klausdavau, ar jos išklausė pirmosios pagalbos kursus, ką mano apie vaiko auklėjimą, kaip ruošiasi lavinti mano vaiką ir t.t. ir pan. Apskritai norėjau, kad vaiko aukle būtų jauna, psichologiją, socialinę pedagogiką arba edukologiją studijuojanti, vaikus mylinti, energinga ir turinti pašaukimą mergina. Žodžiu, norėjau tikro pedagogo:) Ir, teisybę pasakius, tokia ir buvo Augusto penktoji auklė. 🙂 Deja, ne trečias, o penktas kartas nemelavo! Ji buvo nuostabi: Augustas važiuodavo prie Žaliųjų ežerų ir plaukdavo valtimi (žinoma, su liemene), eidavo į įvairias parodas, skaitė daug knygų, darė daug darbelių ir laukė Julijos kiekvieną dieną.

Trejų metų ir penkių mėnesių pradėjęs eiti į darželį Augustas sąžiningai rėkė kiekvieną dieną. KIEKVIENĄ. Ir ne graudžiai verkė, o isteriškai rėkė. Ir pasiimti jį leisdavo tik mums. Jeigu atvažiuodavo mano tėtė arba Gabrieliaus senelis, iškeldavo baisią sceną. Darželyje nemiegodavo. Užmigdavo mašinoje. Atsisegęs diržą ir sukniubęs ant mašinos dugno. Jeigu užsispirdavo, tai, mielieji, būdavo ŠAKĖS. Šakutės, ir ne kitaip.

Valgė nuo pat gimimo prastai. Tiksliau, tiesiog nevalgė. Pirmą kartą „kieto” maisto paragavo maždaug devynerių mėnesių. Ir, kaip sakant, pasigailėjo, kad išvis paragavo, nes dar dabar vyksta maisto kovos.

Kompą įsijungdavo vienuolikos mėnesių. Sąmoningai. Neturėdamas dvejų metų žaidė kompu. Ta meilė technikai nepraėjus ir šiandien. Įjungs bet ką. Sujungs – bet ką. STAIGIAI išsiaiškins, kas ir kaip.

Neturėdamas ketverių su puse skaitė. Ir taip greitai tobulėjo, kad penkerių jau skaitė kelionės mašina metu į Ispaniją senelio „Obuolių pasakas” ir krizeno it patrakęs. Dabar knygas ryja. „Harį Poterį” perskaitė taip greitai, kad mes negalėjome patikėti. Gabrielius ėmė klausinėti ir…pamatė, kad vis dėlto viskas perskaityta ir suprasta. Dabar skaito „Žiedų Valdovą”. Tiksliau, beveik visą perskaitė. Važiuoja į mokyklą – skaito. Grįždamas – skaito. Kai nežaidžia per pertraukas futbolo – irgi skaito. Ir turi draugę, kuri irgi skaito! Ir labai džiaugiasi, kad geriausias draugas irgi daug skaito.

Kai Augustui buvo treji, svečiavosi pas mano pusbrolį, kuris nupirko skanių sausainių. Išeidamas Augustas sako: gal galėčiau paimti vieną sausainį ir parnešti broliui?

Šešerių Augustas gavo pinigų, už kuriuos turėjo nusipirkti knygų mokyklos Knygų Mugėje. Jis grįžo su trim knygom: sau, Vilhelmui ir Mortai.

Kartą atsibudome ryte ir girdime, kaip jis sako broliui: „NE, Viliau, perjunk, mes galime žiūrėti tik LTV!”. Jam buvo treji-ketveri.

Tokių akimirkų – begalė. Jis – nepaprastai atsakingas, racionalus iki nukritimo ir…viduje toks minkštas pūkuotukas. Dievuliau, kiek aš jam esu patikėjusi! Vis dėlto sunki yra pirmagimio dalia…juk būtent su juo viskas mums vyksta pirmą kartą! Todėl – nori nenori – nepuolame stačia galva, galbūt per daug stabdome, galbūt kartais esame gerokai per griežti. Ir, žinoma, su juo neišvengėme klaidų, kurių jau galėjome išvengti (vis dėlto patirtis daro savo!) su kitais vaikais…

Kai jam buvo ketveri, nuėjome pas raidos specialistą, kad įvertintų Augusto raidą. Pasakė, kad jo kognityvinė raida gerokai lenkia bendraamžių „normą”, o emocinė raida šiek tiek atsilieka nuo „normos”. Sunku vaikui, kurio viduje gyvena jau nebe vaikas, o elgesys – vis dar kaip mažylio! Todėl kalbėjome, kalbėjome, kalbėjome…ir, atrodo, susikalbėjome!

Šiandien jis jau iš tiesų didelis berniukas. Dailus berniokas. Velniškai protingas. Ir be galo be krašto geros širdies. Galintis pasiaukoti. Mokantis prisiimti atsakomybę. Galintis pasirūpinti mažesniais. Turintis gražiausią šypseną pasaulyje. Ir visatos gilumo akis. Užduodantis daugybę klausimų. Nuolat norintis kuo daugiau sužinoti. Pats nuostabiausias vyresnis brolis. Geriausias mokinys. Šachmatų ir slidinėjimo taurių laimėtojas. Įtikėjęs, kad vieną dieną bus mokslininkas, kuris darys stebuklus.

Bet vien tai, kad jis yra, yra pats didžiausias stebuklas, visiškai pakeitęs mano/mūsų gyvenimą, privertęs iš naujo susidėlioti visa tai, ką turėjome, į naujas lentynėles. Gyvenimas su juo – nesibaigiančios lenktynės. Vakar jis atsistojo šalia manęs, ir supratau, kad jis jau siekia mano pečius. Išaugęs kūdikišką putlumą ir vaikišką liesumą, jis dabar jau tvirtas berniokas. Kai rodo man karate pratimus, kai plaukia baseine, negaliu patikėti, kad šis vaikis – mano. Kai palenkia galvą, kai aš juokauju, kai tikėtai-netikėtai prisiglaudžia, kai dūksta su Gertrūda arba žaidžia LEGO/pilį/Bionicle/stalo žaidimus su Vilhelmu, aš kartais prisimerkiu ir matau savo mažą šelmį baltapūkį, kuris dar nekalbėjo, bet jau neįtikėtinai gerai suprasdavo humorą! Kai veda už rankos per gatvę Mortą, kai susėda su tėte žaisti kompiuterinių žaidimų, matau jau vos ne paauglį, ir vaizdas, atrodo, išsilieja tada,  kaip tą dieną, kai jis gimė. Nes viskas vyksta labai greitai. PER greitai. Iš tiesų gyvenimas su juo – lenktynės. Lenktynės su laiku, su nepaprasta jo energija, su visu tuo, ko jis savo tvirtu ir iš tiesų išsiskiriančiu charakteriu reikalauja iš mūsų… Ir lenktynės Meile, kad ji neapsvaigintų, kad galėtumėme priimti teisingus sprendimus ir tiesiog džiaugtis pirmagimiu, kurio dėka niekada nepamiršime, kad vieną dieną viskas apsivertė, ir mes tapome tėvais.

Su gimimo diena, Augustuli! Aš taip džiaugiuosi neatsidžiaugiu, kad vis dar telpi man ant kelių…ir ne tik telpi, bet ir susirangai… Nes tada vėl kaip niekad ryškiai išgyvenu tą akimirką, kai supratau, kad mano širdis niekada nebeplaks vien tik mano kūne…

Trys kompiuteristai: Augustas, tėtė, Augusto krikštatėvis:)

Ar yra sportas, kurio mūsų devynmetis dar nėra bandęs? Žinoma, kad yra! Bet labai daug ką jau išbandė…

Sielos ir kraujo broliai…