Atradau dar vieną seną Benedikto darbelį. Jo aprašymą radome Austėjos Landsbergienės knygoje „Augame kartu. Ruduo”. Atsimenu, kad su Benediktu darėme jį tada, kai jis buvo nutaręs, kad nebevalys dantų (jam buvo šiek tiek virš 2-jų metų), tai teko apie juos pasikalbėti, piešti, spalvoti,.. t.y. visaip sudominti dantukų valymu.

Prireikė:

• balto popieriaus lapo,
• žirklių,
• guašo,
• seno dantų šepetuko.

Iš balto popieriaus lapo iškirpau gan didelį dantį, Benediktas išsirinko guašą ir pamirkęs į jį (šiuo atvėju guašas buvo dantų pasta) seną dantų šepetuką dažė (valė) juo dantuką. Kai jis baigė spalvoti (valyti), tai papasakojau, kad ten kur dantukas liko baltas (nepavalytas) gali apsigyventi bakterija, ėduonis ir graužti, gadinti dantuką,…. Dar ir dabar tas dantukas kaba virš jo lovos, tik jam dar ir akys nupieštos, ir šypsena, ir nosis, ir žandukai. O prieš savaitę, kai skaitėme knygelę apie Bakteriuką ir Ėduoniuką, jis pasakė, kad „kai nepavalai gejai dantuko, tai ant jo apsigyvena konsenvantas ij gadina, skaudina dantį”. Jam labai užsifiksavę, kad didžiausi blogiečiai- „koncenvantai” (čia piešinukų ant „Kubuš” vandens buteliukų įtaka) 🙂