Praėjusiais metais apsigynusi disertaciją, staiga suvokiau, kad aš turiu tiiiiieeek daug laisvo laiko 😀 😀 😀  ir karštligiškai užsiemiau dviem darbais- knygą po knygos ėmiau skaityti grožinę literatūrą ( kas paskutinius dvejus metus buvo tapę prabanga dėl aukščiau minėtos priežasties) ir … atradau siuvinėjimo džiaugsmą! 🙂 kadangi jau buvo spalis, galvoje iškarto sukirbejo mintis, kad vienas pirmųjų darbų turėtų būti nuosavas Advento kalendorius.

Įsigijau siuvinėjimui skirto audinio, blizgančių žalių ir  raudonų siūlų ( juk Kalėdos 🙂 ) ir kibau į darbus. Pasirodė, kad nėra toks greitas užsiemimas kaip maniau iš pradžių, nes siūlai kabinosi už pakankamai kieto audinio ir brizgo, na, bet laiko buvo pakankamai tai stūmiausi į priekį kol buvo pabaigti visi maišeliai

tada į juos buvo prikišta sintepono, surišti spalvotomis juostelemis ir sukabinti ant eglės šakos palubėje

Antri metai mūsų šeimoje  atėjus Adventui nebereikia vaikų žadinti – jie patys kas rytą šoka iš lovu ir trepsi po šaka, kol aš nukabinu maišelį, kuriame jie randa  nykštukų dovanelę kiekvienam- saldainių, šokoladuką, pieštuką, ar kokia kitą smulkmeną.

Nukabinus maišelį, jis dedamas  į didelį maišą, kad pasibaigus šiam laikui vėl metams atgultų iki kito Advento.

Kitiems metams jau suplanavau pasidaryti dar vieną kalendorių, kur bus dedamos užduotėlės vaikams.”