Artėjančios Motinos dienos proga, nutarėme pasipuošti kambarį žydinčiu medeliu. Jokių žurnaliukų, knygelių nevartėme, bet kažkur tokias krepines gėlytes esu mačiusi, tai atgaminau jas atmintyje ir kibome į darbą.

Prireikė:

• krepinio popieriaus;
• žirklių;
• šakelės;
• virvelės;
• indelio;
• akmenukų;

Pirmiausiai prisikarpėme juostelių iš krepinio(tampomo) popieriaus:

Tada juosteles reikėjo sukarpyti tokiais „dantukais”, bet taip, kad liktų nesukarpytas vienas juostelės šonas :

Benediktui ne visada pavykdavo palikti neįkirptą juostelės šoną, bet ir visus trumpučius gabaliukus sunaudojom:

Tada tokią sukarpytą juostą suėmiau už nesukarpyto šono ir sukau juostą aplink ir surišau virvele, taip gavosi gėlės žiedelis. Benediktas labai nesivargino sukioti, dėlioti lapelius, tai jis suspausdavo, sumaigydavo pirštais, aš perrišdavau virvele juostelės nesukarpytą pusę ir, šiek tiek pakedenus žiedlapius, taip pat gaudavosi nuostabios gėlės. Kai padarėme daug žiedelių, Benediktas kabino juos ant šakelės:

Narplioti mazgą, pririšant žiedelius ant šakelės, jam nesisekė, tai po kelių „pykčio priepolių” sutarėme, kad aš surišiu virveles, o jis kabins gėlytes ant šakos nieko neraišiodamas. Štai taip:

Kad šakelė su gėlytėmis tvirtai stovėtų indelyje, apibėrėme ją akmenukais:

O tada užsimanėme, kad mūsų medelis augtų žolytėje, o ne akmenukuose ir sunaudojome likusis žalio krepinio popieriaus juosteles. Suklojome jas ant stalo, per vidurį pastatėme savo vazelę:

Tada suėmėme žalių krepinių juostų galus į viršų ir surišome virvute(matosi pirmojoje nuotraukoje). Medelis mums labai labai labai patiko. Benediktas gėles net… išbučiavo.