Vienas lauke – ne karys. Tą žino kiekvienas, kuris imasi verslo ar veiklos, kuriai atlikti neužtenka tik vieno žmogaus pastangų. Socialinių mokslų daktarė, ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė vadovauja daugiau nei 200 darbuotojų komandai, kuri nuolat pildosi.

Kvalifikuota pedagogė, patyrusi vadovė, taip pat keturių vaikų mama yra įsitikinusi: suburti komandą nėra sunku, išlaikyti ją patvarią – kasdieninis iššūkis.

– „Vaikystės sodas“ yra didžiausias ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklas Lietuvoje. Turite subūrusi išties didelę komandą. Ar sunku yra surasti tinkamus žmones?

– Tai yra vienas didžiausių iššūkių. Iš patirties galiu pasakyti, kad pirmiausiai ieškau žmogaus, kuris atitiktų teorinį įsivaizdavimą, koks jis turėtų būti. Bet susitikimo, pokalbio metu dažnai nulemia emocija, vidinis pakuždėjimas ar tam tikros įžvalgos. Bendraudama su potencialiu darbuotoju visuomet galvoju apie tuos žmones, kurie jau yra komandoje: ar jis tiks į mūsų būrį?

Prisimenu, kai teko samdyti pirmąjį darbuotoją. Aš atėjau pas tą žmogų ir pasakiau: jeigu tu prisijungi, aš pradedu viską daryti. Nes aš žinojau, kad tai yra būtent tas žmogus, su kuriuo man bus lengva dirbti.

Buriant komandą neužtenka tik suburti gabius, savo srities specialistus į būrį. Aš dažnai pajuokauju, kad mes savo antrąją pusę renkamės, kol galiausiai išsirenkame, ir tai dar reikia visą gyvenimą lipdytis. Tai ką kalbėti apie žmones, kurie susirenka kartu dirbti, siekti bendrų tikslų.

Kad ir kokie jie būtų nuostabūs profesionalai, kad ir kaip išmanytų profesinę reikalo pusę, bet nepaprastai svarbu, ar mes jaučiamės kaip kumštis, ar mes dirbame kartu, ar matydami, kad kolegai blogai, gilinamės į dalykus, į kuriuos nemanėme, kad reiks gilintis. Mes turime tai daryti, jeigu rūpi ne tik mūsų, bet ir visos komandos darbo rezultatas.

– Darželis yra pirmoji institucija, kurioje vaikai mokosi būti komandoje. Ar žingsnelius, nuo kurių jie pradeda, galima pritaikyti ir suaugusiųjų pasaulyje?

– Dabar, XXI amžiuje, atsiradus šeimoje vaikui, tėvų gyvenimai dažnai pradeda suktis aplink jį. Tėvai tyčia pralaimi stalo žaidimus ar renkasi važiuoti į parką, į kurį nori jų vaikai. O darželyje vaikas staiga patenka į aplinką, kurioje visi yra pratę būti svarbiausiais. Tada tenka mokytis įrodinėti, kodėl reikia žaisti šį žaidimą, o ne kitą, kodėl reikia nesistumdyti prie kriauklės ir laukti savo eilės arba įtikinti draugą rankas nusiprausti greičiau.

Darželyje ima atsiskleisti ir lyderystė, ir diplomatiniai vaikų gebėjimai. Atėjęs į 20-25 vaikų grupę kiekvienas vaikas turi atrasti savo vietą komandoje. Pedagogui šiame procese tenka labai didelė atsakomybė, nes jis turi pamatyti kiekvieną vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Įmonės vadovai turi elgtis labai panašiai.

– Pasitaiko atvejų, kad vaikas namuose ir ugdymo įstaigoje yra kaip dvi skirtingos asmenybės. Taip dažnai nutinka ir mūsų darbo vietose.

– Kai kuriems vaikams sunku būti komandoje ir kai kuriems suaugusiesiems sunku dirbti komandoje. Nesvarbu, kad vaikui mažiau metų, mūsų socialiniai tarpusavio santykiai yra labai panašūs. Kažkas komandoje turi tvirtą nuomonę, kažkas jos neturi, kažkas moka uždegti siekti bendro tikslo, kažkas moka dalintis. Kiekvienas mes turime daugybę tiek įgimtų, tiek įgytų gebėjimų.

Natūralu, kad vienų žmonių emocinis intelektas yra aukštesnis už kitų, bet aš visada sakau, kad jį galima ugdyti. Mes galime ugdyti gebėjimus, kuriuos norime, kad turėtų mūsų vaikai. Mes galime ugdyti savo asmeninius gebėjimus, kurių manome, kad mums trūksta.

Skirtumas tik tas, kiek reikia įdėti laiko, darbo ir pastangų. Vieniems užtenka vieną ar du kartus pasakyti, parodyti, o kitam ir penkių šimtų neužtenka. Bet žiūrėk, nenuleidi rankų ir po pusantro tūkstančio kartų ima ir pavyksta. Taigi, kiekvienas žmogus yra skirtingas, mes turime tai suprasti ir nesitikėti iš kiekvieno visada to paties.

– Jūsų veikla yra tiesiogiai susijusi su vaikų ugdymu. Dažnai mėgstama sakyti, kad didelė įmonė ar kompanija – ne vaikų darželis. Bet vis tik – ko suaugusieji, dirbantys didelėse komandose, galėtų pasimokyti iš vaikų?

– Iš vaikų visuomet galima pasimokyti lankstumo ir nuoširdumo. Vaikai, jeigu jiems pasakai, kaip reikėtų kažką daryti kitaip, daug greičiau geba pasakyti „gerai“ ir judėti tolyn. Aš manau, kad mes, suaugusieji, labai daug ką priimame asmeniškai. Tarkime, kritika buvo nukreipta į mane. Bet dažnai mes pamirštame pagalvoti, kad vadovas ją pasakė ne šiaip sau, o norėdamas, kad kaip komanda siektume geresnių rezultatų. Man tenka matyti, kaip vaikai akimirką siaubingai supykta. Bet jie atsisėda, pasėdi ir vėl imasi darbo atsižvelgdami į pastabas. Jie geba palikti praeityje tai, kas jiems nepatiko ir mokytis. Naujų gebėjimų jie mokosi nuoširdžiai, lanksčiai ir draugiškai. To tikrai vertėtų pasimokyti mums visiems.

– Bet gal vaikas mažiau nei suaugusysis bijo kritikos, atstūmimo. Juk tai, kaip jis nupieš piešinį, nelems tiek daug – uždarbio, tobulėjimo galimybių ar kilimo karjeros laiptais perspektyvų.

– Nesvarbu, didelis ar mažas, kiekvienas žmogus nori būti įvertintas. Kiekvienas nori būti mylimas ir suprastas. Kuo mes ilgiau gyvename, tuo daugiau sulaukiame kritikos ir, deja, ne visada konstruktyvios. Labai daug žmonių dėl to užsidaro savyje. Ypač tada, kai aplinkiniai kelia per didelius lūkesčius ar baudžia už klaidas.

Kai dėsčiau universitete ir tuo pačiu mokiau mažuosius, padariau nedidelį eksperimentą. Paklausiau savo trimečių, ar jie moka šokti. Visi pakėlė rankas ir atsisukę vienas į kitą dar ginčijosi, kuris šoka geriau. Nors nei vienas iš jų dar nebuvo to daręs profesionaliai.

Nuėjusi į universitetą aš paklausiau to paties savo studentų. Žinojau, kad kai kurie iš jų ne vienerius metus buvo šokę įvairiuose kolektyvuose. Nei vienas iš jų nepakėlė rankos. Jie nedrįso, nes manė, kad šoka nepakankamai gerai.

Šį pavyzdį naudoju, kai noriu parodyti, kas per dvidešimt metų atsitinka su mūsų pasitikėjimu savimi. Paradoksas: mūsų gebėjimai auga, tačiau pasitikėjimas savimi – menksta. Didele dalimi tai lemia aplinka, kuri mus kritikavo, mumis nepasitikėjo ir baudė, kai kažką darėme nepakankamai gerai.

Jeigu žmogus nepasitiki savimi, negali atsiskleisti, reikia ieškoti, kur yra viso to šaknys, ir kalbėtis. Iš patirties galiu pasakyti, kad kalbėjimasis išsprendžia viską.

– Jeigu komandoje yra ryšys, pasitikėjimas vienas kitu, tikėtina, kad darbuotojai dirbs žymiai darniau ir efektyviau?

– Žinoma, nuo ryšio ir emocijų priklauso beveik viskas. Pernai buvo atliktas didžiulis tyrimas, kokiose mokyklose vaikai pasiekia aukščiausių rezultatų. Išvada buvo ta, kad vaikai mokosi geriausiai tose mokymo įstaigose, kuriose yra drakoniški reikalavimai, arba tose, kur jie emociškai jaučiasi geriausiai. Kuo skiriasi vaikai? Vienų geri akademiniai rezultatai yra vidinės motyvacijos vaisius, kitų – išorinės, nes tėvai ar mokytojai juos spaudė. Tačiau mes žinome, kad geriausių rezultatų galime pasiekti, kai yra stipri vidinė motyvacija.

– Ar Jūs specialiai ką nors darote, kad komanda tvirtėtų, jos narių santykiai gerėtų?

– Mes labai daug visko darome ir labai tuo tikime. Jeigu norime pasiekti ypatingų rezultatų, pirmiausiai, turime būti tvirti kaip komanda. Mes su kolektyvu esame ir uolomis laipioję, ir SPA buvę, ir baidarėmis plaukę, makaronų vakarėlį organizavę. Visai neseniai priėmėme naują iššūkį. Išskirtinai moteriška „Vaikystės sodo“ komanda gegužės 16 dieną dalyvaus bendrose įmonių sporto varžybose „Hercules Trophy“.

– „Hercules Trophy“ dieną Jūs ne tik varžysitės su kitų įmonių komandomis, bet ir suteiksite galimybę įmonių darbuotojų vaikams praleisti dieną specialiai įrengtame „Vaikystės sodo“ miestelyje. Ten jie galės užsiimti sportinėmis, kūrybinėmis ir kitomis veiklomis. Kaip manote, kodėl vaikams svarbu kur nors dalyvauti kartu su tėvais, matyti, ką jie veikia? Gal paprasčiau juos palikti namuose?

– Vaikams yra nepaprastai svarbu matyti, ką veikia jų tėvai. Mes ugdome vaikus ne tik tiesiogiai su jais kalbėdami, žaisdami ar vykdydami tam tikras užduotis, bet ir būdami šalia. Vaikai mato, ką mes darome. Aš visą laiką sakau tėvams – jeigu jūs tūkstančius kartų sakysite vaikams, kad reikia skaityti knygas, o patys žiūrėsite televizorių – jie irgi žiūrės.

Jeigu vaikui sakysime sportuok, nes tai sveika, sportuojantys žmonės yra sėkmingesni ir panašiai, o patys – nesportuosime, vaikas puikiai išmoks kalbėti apie sporto naudą, tačiau tikimybė, kad jis sportuos – maža. Turime prisiminti, kad mus visą laiką stebi daugybė porų akių, todėl turime ne tik kalbėti, bet ir daryti tai, apie ką kalbame.

– „Hercules Trophy“ – naujiena Lietuvoje. Tai renginys, kuriame viskas labai panašu į didelę žaidimų aikštelę, tačiau – skirtą suaugusiems. Ar yra tiesos, kad ir kokie mes būtume suaugę, kiekviename iš mūsų gyvena mažas vaikas, kuris pirmiausiai nori… žaisti?

– Apskritai žaidimas yra viena svarbiausių veiklų mūsų gyvenime. Jūs tikriausiai prisimenate pačius smagiausius dalykus: kaip taškėtės balose, susikaupę statėte pilį iš kaladėlių, žaidėte stalo žaidimus su tėvais ar lėkėte su dviračiu it vėjas. Žaidimas mums asocijuojasi su pačiomis geriausiomis emocijomis, todėl žmogus visą gyvenimą nori žaisti.

Aš labai dažnai sakau, kad tėvai eina į vaikiškus filmukus ne todėl, kad lydi vaikus, bet todėl, kad jie turi pretekstą juos pamatyti patys. Arba tenka stebėti, kaip suaugusieji ant laipynių ar batutų akimirkai užsimiršta ir ima mėgautis pramoga. Po to apsižvalgo aplink, susiima ir vėl ima elgtis kaip suaugę. Tačiau, iš tiesų, mes visi norime žaisti ir jaustis taip, kaip jautėmės, kai mums buvo penkeri.

– Viena iš „Hercules Trophy“ rungčių yra nušokti nuo 6 metrų bokštelio ant didelės pripučiamos pagalvės. Ar esate drąsi?

– Šiaip aš nebijau iššūkių, bet manau, kad tam ir yra skirta komanda. Jeigu kažkam rungtyse bus nedrąsu, tada kitų komandos narių drąsa tai kompensuos. Juk tam ir yra reikalinga komanda, ar ne?

– Tai koks vis tik yra Jūsų sėkmingos komandos receptas?

– Yra klišė, kad visi už vieną ir vienas už visus, bet ji – teisinga. Šis teiginys išaugo iš auksinės taisyklės, kad niekada kitam nedaryk to, ko nenori, kad darytų tau. Kartais užtenka, kad tai būtų vienintelė taisyklė, kuria vadovaujasi komanda. Ar tu norėtum būti paliktas vienas su sunkia užduotimi? Ar tu norėtum jaustis, kad nesi vertinamas? Ne, nei vienas to nenorime. Todėl turi padaryti viską, kad ir kitas žmogus komandoje taip nesijaustų.

Tekstas buvo išspausdintas portale Lietuvos žinios: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/darbas-komandoje-ko-suaugusieji-gali-pasimokyti-is-vaiku-/199902