Ar esate patyrę tą jausmą, kai pradedi gyventi paskutinio nuotaika? Labiausiai tą jausmą prisimenu iš tų laikų, kai man buvo 16 metų ir išsiruošiau į JAV. Atrodė, kad išvažiuoju amžiams: paskutinė diena mokykloje, išleistuvės, paskutinis rytas namuose, paskutinis užbėgimas į parduotuvę… Ir štai prasidėjo paskutiniai metai Belgijoje. Todėl ir šiandien – paskutinė diena be automobilio Briuselyje mums vis dar gyvenant čia. Pirmą kartą susigraudinau nuėjus su vaikais į mokyklą. Kai pagalvojau, kad paskutinį rudenį ir paskutinė nauja mokytoja. Dabar tie paskutiniai pasipils vienas po kito…

Šį savaigalį baigiau susitvarkyti po mūsų grįžimo į Belgiją. Po paraliais kaip pavargau nuo to tvarkymosi… Atrodė, galo nebus! Aišku, jeigu tik būtų reikėję sudėlioti daiktus, būtų buvę daug paprasčiau, tačiau vaikai buvo išaugę daug rūbų (vienus atrinkau draugams, kitus – į labdaros konteinerį), reikėjo perrūšiuoti visus žaislus, lėkti į parduotuves ir supirkti tai, ką norėjau išsiųsti į Vaikystės Sodą… Žodžiu, atlikau tai, kas yra vadinama generaline tvarka su kelionėmis į parduotuves. Uch… Suskaičiavau, kiek kartų sukosi skalbimo mašina. 12. Dabar jau visi turi, ką rengtis 🙂

Taigi džiaugiuosi, kad galiu lengviau atsikvėpti ir imtis kitų reikalų. O naujų mokslo metų sezoną atidarėme – kaip visada – Gabrieliaus darbo tylia gražia vakarone vakar vakare. Žinote, ką? Jau atsėlina ruduo. Atrodo, šilta, bet iš tiesų…kai Gertrūda vakar užmigo man ant rankų (lauke), tai susupau į šiltą vilnonį pledą, kad nesušaltų! Morta visą vakarą lakstė su drauge ir klasioke (paralelinuke) latve Marta, mūsų draugų vaikiuku A, kuris su mumis leidžią šį savaitgalį ir dar viena nauja drauge. Man tai kvapą gniaužia, kai latvė ir lietuviai (net tarpusavyje – tik dėl to, kad suprastų ir draugė latvė!) kalbasi…prancūziškai 🙂

Naktį Gertrūdai pakilo temperatūra. Sveikas, darželi! Arba, tiksliau, rudenėli! Ir -kaip visada – plieskė virš 39. Kad ją kur galas, tą temperatūrą… Todėl šiandien teko atšaukti pasivaikščiojimą su Marta ir jos mama parke. Tupim namie. Kadangi karščiuoja, matyt, nelabai jaučia, kada užsinori į tualetą. Šlapių kelnių – kalnai. KLausiu: Nori žaisti? Gertrūda: Noriu mamos… Ir prilipus visą dieną kaip kengūriukas.

Todėl apsipylė ašaromis, kai aš su berniukais, Morta ir A išvažiavome paskutinį kartą pajusti Briuselio dienos be mašinų dvasią. A tėveliai išvažiavo savaitgaliui, tai mes gyvename štai jau trečia diena septyniese. Super!

Iš pradžių jaudinausi, kad Morta nenorės pati važiuoti dviračiu. Mat sakys, kad jie su A bendraamžiai, tai abu turi teisę sėdėti kėdutėje 🙂 Tačiau Morta pati pirmoji užsidėjo šalmą ir pasakė, kad ji tai jau važiuos PATI 🙂 Taigi – taip ir nekilus problemai – šioji išsisprendė, ir mes, palikę Gabrielių su Gertrūda namie, išvažiavome link Montgomery – vieno didžiausių Briuselyje ir labai netoli mūsų namų – žiedo. Mat dieną be mašinų galima prieiti prie pat žiedo viduryje esančio didžiulio fontano.

Iki žiedo – beveik kilometras. Morta tik vieną kartą buvo beapsipilanti ašaromis, kad jos dviratis blogas. Sustojome. Paklausiau, gal mergina nori važiuoti namo? Morta tik sukando dantis ir nuvažiavo į priekį nieko man neatsakiusi. Užsispyrusi mergina kaip nežinia, ką.

Prie žiedo teko nusivilti, nes…neveikė fontanas. Pasirodo, jį remontuoja. Kad jį kur galas! Ir dar apsičiupinėjau, kad į fotoaparatą neįdėjau kortelės. Aaaaa…. Be to, vaikai užsimanė gerti/ledų. Paprašiau Augusto, kad jis nuvažiuotų namo ir…atvežtų kortelę bei šiek tiek pinigėlių. Kol jo laukėme, Morta su Vilhelmu suko ir suko ratus aplink žiedą. Baisiausia man buvo tai, kad Morta pareiškė, jog nori važiuoti VIENA. O juk taksi ir viešasis transportas (autobusai) važiuoja! Prašau: važiuok su Viliuku… Morta: Gerai, VIENĄ kartą su Vilium, o po to – PATI! Viena iš tų akimirkų, kai supranti, kad vaiką reikia paleisti, kad jis GALI. Ir mūsų mažoji keturmetė numynė drąsiai aplink žiedą. Vieną, antrą, trečią…po jau jau net nebeskaičiavau. Grįžo Augustas, kuris pasakė, kad jam nusibodo, ir jis važiuos namo 🙂 Na, bent jau nufotografuoti leido 🙂

O mes dar nuvažiavome iki Triumfo arkos, kur vyko šiokia tokia fiesta. Kadangi buvo vienas stendas, kuriame taisė (nemokamai) dviračius, o Morta dejavo, kad jos sėdynė per žemai, Vilhelmas – kad sėdynė per žemai ir padangose per mažai oro, o mano padangos buvo beviltiškai išsileidusios, tai atsistojome į eilę ir laukėme, kad pataisytų ir mūsiškius.

Merfio dėsnis – pakliuvome ten, kur prieš mus taisė dviratį, atrodė, visą amžinybę. Be to, to berniuko, kurio dviratį taisė, mama, beviltiškai flirtavo su tuo taisytoju, tai jis dar ir visiškai neskubėjo. A su Morta pradėjo dūkti, o aš – kalbėti su Vilhelmu, tai bent jau vaikai nenuobodžiavo, o man tai norėjosi bent keletą kartų pratrūkti, nes Mortelė vis ateidavo ir paklausdavo: ar dar ne mano eilė?

Morta kantriai laukia:

Ir vis dar laukia…

A tuo metu įdėmiai apžiūrėjo visus dviračius:

O tie čiučiundros matė, kad aš – viena mama su trims vaikais, tačiau kad nors krust… Kai sutaisė, apdovanojome save ledais 🙂 Na, ir vaikai dar gavo po pakabuką raktams, o juk jiems tiek ir tereikia iki pilnos laimės! Štai taip po Triumfo arka juos ir sutašėme. Ir pasukome atgal. Lėkėm su vėjeliu, nes vis dėlto sėdynės ir padangos šį tą reiškia 🙂

Džiaugiuosi, kad nelikome namuose. Manau, kad džiaugėsi ir Vilhelmas (kurį buvo sunku ištempti ir kuris norėjo likti su tėte namuose…), nes po to važiavo daugybę  ratų aplink Montgomery su dideliausia šypsena ir labai savimi didžiavosi, kad NET keturiolika kartų apvažiavo! Ir, žinoma, ledai ne pro šalį.

Vilhelmas – ant pataisyto dviračio – lekia su vėjeliu:

O man patiko tas vaizdas, tas įspūdis, kai matai daugybę žmonių su dviračiais, riedučiais, bėgančius, einančius, pėdinančius su vaikais vežimėliuose…grožių grožis! Ir toks stiprus bendruomenės jausmas. Žinau, kad būtent šio jausmo labai ilgėsiuos Lietuvoje.

Ta pati diena PERNAI.