Perskaičiusi mano surinktą medžiagą apie augintinius, Gintarė parašė: „Tikrai neblogai surinkta informacija, bet yra vietelių kur tikrai drįsčiau prieštarauti , daugiausiai dėl šunų. O dėl apsisprendimo, galima būtų tik papildyti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie į tai žiūri atsakingai ir jų daugėja.”

Gavusi tokį atsakymą „su kabliuku”, paprašiau Gintarės pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi….ir štai Gintarės išsamus pasidalinimas. Ačiū, Gintare! (Nuotraukoje – Gintarės augintiniai ir sūnelis Matas).

Dėl apsiprendimo ir pasirinkimo.

Renkantis, ar gyvūną nori auginti šeima, pirmiausia reikėtų atsakingai atsiklausti kiekvieno šeimos nario. Visi be išimties turi sutikti su to gyvūno buvimu šeimoje.

Pasirinkus gyvūną – išrenkamas pagrindinis atsakingas asmuo, kuris vadovauja gyvūno priežiūrai. (tik vadovauja ir prižiūri, kad darbai būtų atliekami)

Priežiūra priklauso visiem be išimties šeimos nariam. Priežiūra paskirstoma kiekvienam šeimos nariui.

Pasirinkimo neturi įtakoti emocijos. Apsisprendimas turi būt protingas. Jei renkantis tam tikrą gyvūną (mes pamatome gyvūną renkantis/perkant), kuris sukelią mumyse gailestį – reikėtų pasvarstyti ar mes jam galėsime tinkamai padėti ir suteikti tai ko reikia vadovaudamiesi protu, o ne emocijomis. Tam reikia tam tikrų žinių (ar mes tokių žinių tuo metu turime? Gal būt verta čia sustoti ir susirinkti daugiau informacijos), nes vėliau gali iškilti problemų.

Gyvūnas turi būt pasirinktas pagal šeimos būdą, įpročius. Jei šeima yra aktyvi, daug būna lauke, kartu leidžia laiką – tokiai šeimai tinka aktyvus, daug bendraujantis, atsparus ir nepavargstantis gyvūnas. Jei šeima namisėda – tokiai šeimai reikalingas, ramus, tylus ir reikalaujantis mažai priežiūros gyvūnas.

Būtinas visų šeimos narių bendradarbiavimas.

Dažniausiai apie šunį pirmiausia prakalba vaikai – čia svarbu kiek rimtai yra nusiteikę tėvai.

Šunys.

Šuniui šeima – tai jo gauja. Gauja be taisyklių – nėra tvirtos, vieningos gaujos, šuo taip pat elgsis be taisyklių. visas taisykles kume mes patys. Visos problemos kyla dėl mūsų požiūrio į šunis.

Primiausia pasirinktas šuo yra GYVŪNAS (jo poreikiai kaip gyvūno), po to jis yra ŠUO ir tik tada jis yra REKSAS (ar koks jūsų šuns vardas ), kaip asmenybė. Dažnai žmonės gyvūnus sužmogina ir suvokia jų poreikius kaip žmogaus. Tarkime: šuniui „iš meilės“ leidžiame miegoti mūsų lovoje. Šuo suvokia, kad jam „šeimos gaujoje“ leidžiama pakilti aukščiau. Čia svarbiausia, kad šuo suvoktų, jog lovos šeimininkas yra žmogus arba vaikas (žiūrint kieno lova). Tokiu atveju – sėdant šeimininkui – šuo turi pasitraukti.

Pasirinkus šunį – pasirenkama veislė. Kiekviena veislė buvo išveista tam tikru tikslu. Pasvarstome, kiek mes tam tikrai veislei galėsime suteikti būtent tas sąlygas, kuriom jis buvo išveistas ir jaučiasi geriausiai.

Primiausia šuniui parodome, kad tai yra vaiko (šeimos) namai. (Ar mes patys tai suvokiame?)

Šuo sugeria emocijas – kaip elgiamasi šeimoje, taip elgiasi emociškai ir šuo. (Ar mūsų šeimoje yra emociškai stabili?)

Šuns pirminiai poreikia yra 1)darbas 2)maistas, vanduo 3) besąlygiškai mylintis gyvūnas. Pvz.: sumedžiojamas grobis (darbas), paėda (maistas, pirmiausia ėda vadas (turiu omeny pirmiausia pavalgo šeima)) ir tada žaidžiama, ilsimasi (besąlygiška meilė šeimai ir žaidimai).

Mažas šuniukas.

Jis elgiasi kaip mažas vaikas. Jo poreikiai kitokie. Tai yra pats atsakingiausias momentas. Kuriamos taisyklės: taisyklių mokosi ne tik šuo, bet ir vaikai.

Mažas šuniukas savo reikaliuką daro kur tik papuola? Na taip, jei tokios Jūsų namų taisyklės 🙂 Kaip ir mažo vaiko mokinimas teisingai elgtis yra procesas – taip ir čia yra procesas, tik šuniukas iš vystyklų išauga žymiai ankščiau.
Šuniukas pripras savo reikaliuką atlikti tik toje vietoje, kur leidžiama, bet to reikia išmokinti. Vienam užtenka keletą kartų parodyti teisingai, kitam prireikia visos savaitės.

Dresūra.

Čia galėčiau labai daug pasakyti, bet kadangi čia kalba eina ne apie tai, tai pasakysiu, kad šuo išmoksta tiek kiek to reikia šeimininkui 🙂 Kiekvieno šuns gabumai yra skirtingi. Vienas labai gerai isisavina vienas komandas, kitam sekasi geriau kita veikla. Bet kaip Austėja sako: kartojimas, kartojimas ir vėl kartojimas – taip ir čia 🙂 todėl net ir prasčiausiai bedirbantį šunį galima išmokinti daugybę dalykų, tik reikia noro 🙂

Kiek reikia skirti laiko šuniui?
Mažiukui išties laiko reikia skirti nemažai. Kiek tas nemažai sunku pasakyt, nes vienam šuniukui ir šeimininkui reikia mažiau laiko vienus ar kitus dalykus isisavinti, kitai kombinacijai – jo reikia daugiau. Jūs šuniuką ankščiausiai pasiimate 1,5 mėn. (dažnai ir 2mėn) namo, tai galima manyt, kad 7 mėn šuniukas namuose turėtų praktiškai namuose nebepadaryt balučių. Didelį reikalą išmoksta per 2-14 dienų (tai priklauso nuo Jūsų ir šuniuko) atlikti lauke. Į lauka šuniuką (priklausomai nuo skiepų kombinacijos) galima pradėt vest į lauką 2,5mėn – 3,5 mėn.

Vedimas į lauką. Vesti į lauka mažiuką reikia apie 3-5k per dieną keletą savaičių pradžioje. Vėliau lieka 3-4 kartai. Panašiai apie 5 mėn – 3 kartus. Nuo 7-8 mėnesių (ir gi individualiai) – 2kartai. 10 mėnesių – tikrai jau turėtų likti tik 2 kartai. Neskaitant mūsų noro pasivaikščioti dieną su augintiniu.

Šunį dresuoti lauke pakanka skirti per dieną 20min, bet ne daugiau 1,5 val dienai (skaitant tik darbo laiką). Dresuojant šunų dresavimo aikštelėse – laiko skiriama 1-2k per savaite 30-60 min. Įskaitant ir pažaidimus, poilsius. Ką pasirinksite priklauso nuo Jūsų žinių, poreikio ir gabėjimo rasti ryšį su šuniu.
Suaugusiam šuniui laiko skirti žymiai mažiau. Skirti tiek kiek jūs galit ar patys norit. Jau nuo 7-8 mėnesiu (galima net gi sakyt iki 1 metų, priklausomai nuo šuns ir jūsų) visi “kūdikiški” rūpestėliai dingsta.

Dėl persiško kilimo 🙂 : jis paprastai 5 mėnesiam pakeičiamas pačiu paprasčiausiu kilimuku, o persiškas eina pailsėti į spintą. Kilimas reikalingas dėl tinkamo šuns augimo ir vystymosi. (Čia kitas jau klausimas)

Klaidinga nuomonė: pieno suaugusiam gyvūnui (ketei, šuniui) duoti negalima, nes jų virškinimo sistema paaugus pasikeičia (panašiai apie 3mėn).

Finansai:
Kaip ir viskas, tai ir gi kainuoja. Kainuoja maitinimas (50-400lt per mėnesį, žiūrint ką pasirinksit), dresūra (jei vaikšto į dresavimo aikšteles), skiepai, veterinarijos paslaugos (jų valstybė neapmoka 🙂 ) ir skanėstai tiek dresūrai, teik graužalai (tai irgi reguliuojat jūs).

Dar papildysiu:

Erdvė.
Šuniui visiškai nesvarbu ar jis gyvena 200kv/m name ar 35kv/m butuke. Jei šuniui yra pakankamai skiriama dėmesio lauke. Namai yra poilsio ir ramybes vieta. Nebent jums malonu, kai po namus siaučia šuo ar šunys. Tai ir gi priklauso nuo jūsų. Todel cia irgi reikia atkreipti demesi i veisle. Vienai veislei reikalingas didelis fizinis aktyvumas, kitai reikalingas protinis darbas, treciai pakanka lauke atlikt reikalus ir grizt namo pavalgyt ir miegot. KAzkas yra pasakes: suo gali gyvent, kad ir spintoje, jei jam yra pakankamai skiriama demesio lauke (tokio demesio, kokio jam reikia).

Keliones.
Per beveik 6 metus, kaip pas mus auga pirmas šuo, mes šia vasarą pirmą kartą palikome kažkam jį prižiūrėti. Visada ten kur mes važiuojame, ten važiuoja ir jie. Jų neėmėme, nes plaukėme su baidarėmis, o 2 jau neįsisodinsi. (1 būtume pasiėmę kartu) Kadangi nei vieno nesinori skriausti, todėl liko abu pramogų.

Iš tiesų man šiek tiek žiauriai nuskambėjo, kad gyvūno gyvybė priklauso nuo mūsų mielaširdystės… Aš apie tai niekada nepagalvojau apie mielaširdystę, nes tai yra mūsų atsakomybė ir pareiga būti ne tik gerais tėvais, bet ir gerais šeimininkais šuniui ar gyvūnui…

Pas mus namuose auga ir žuvytes. Pasirinkom tokias, kurios reikalauja nesudėtingų auginimo sąlygų… Matas puikiai pamaitina, kartu sutvarkome akvariumą.

Tai gi, kaip Austėja daug kur rašo, kad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, taip ir čia – viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Jei mes tai suvokiam, kaip kažkokia priklausomybę ir kliūtį – taip ir bus kaip tikra našta. Bet jei mes tai suvokiame kaip gyvūną, šunį ir asmenybę kuri padeda augti vaikam, moko rūpintis “mažesniais”, kurie negali savimi pasirūpinti, nes jie auga pas mus namuose.

Štai taip…