Jau kartą tinklaraštyje buvo JT Vaiko teisių komiteto nario, VU TSPMI docento D.Pūro straipsnis, kuris man labai patiko (jei nepamenate, apie visuomenės sutelkimo kainą). Šįkart – ištrauka ir nuoroda į dar vieną patikusį. Apie meilę vaikams ir fizines bausmes:
Mūsų šeimose ir valdžios struktūrose vis dar daug nostalgijos prievartos ideologijai ir jos suformuotoms vertybėms. Bet iš lėto pradeda daugėti ir gerų iniciatyvų, kaip priešnuodžių prievartos kultui.
Keistai pasireiškia suaugusių žmonių meilė vaikams. Žmonijos istorija kupina itin žiauraus elgesio su vaikais. Net modernioje Europoje pirmiau negu vaiko teisėmis XIX amžiuje buvo susirūpinta gyvūnų teisėmis.
XX amžius jau buvo palankesnis vaikystei. Mokslininkų ir vaikų teisių gynėjų pastangas atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į vaikų padėtį vainikavo 1989 metais Jungtinių Tautų priimta Vaiko teisių konvencija.
2007 metų pradžioje buvau išrinktas į komitetą, kuris prižiūri, kaip valstybės įgyvendina Vaiko teisių konvencijos straipsnius. Iki šiol domėjęsis vieno milijono vaikų padėtimi Lietuvoje, dabar privalau žvelgti plačiau ir matyti visų pasaulio vaikų – o jų yra 2,2 milijardo – problemas.
Bendras vaizdas nėra linksmas. Nors šią konvenciją ratifikavo rekordinis skačius valstybių (visos, išskyrus Somalį ir JAV), dauguma vyriausybių neskuba jos rimčiau įgyvendinti. Vienos valstybės – jų yra mažuma – vaiko teisių klausimą laiko prioritetiniu ir per sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos politiką investuoja į kokybišką vaikystę.
Neabejotinos lyderės pasaulio vaikystės politikoje – mūsų šiaurinės kaimybės Danija, Norvegija, Švedija ir Suomija. Nedaug atsilieka visos kitos senosios Europos Sąjungos narės ir Australija su Kanada. Kitos valstybės neskuba uoliai įgyvendinti Konvencijos straipsnių, pasiteisindamos išteklių stoka arba kūrybiškai interpretuodamos šiuos straipsnius.
Įdomu, kad visais laikais didžiausiais vaikų mylėtojais skelbėsi esą diktatoriai ir totalitarinių režimų vyriausybės. Taip yra iki šiol. Tai vėl verčia susimąstyti apie tai, kiek klastos ir demagogijos visada slypi po suaugusių žmonių deklaracijomis apie vaikus, kaip nacijos ateitį ar „privilegijuota klasę”.