Prieš maždaug mėnesį buvome Chlorofilų parke (man labai patinka ir jų tinklalapis, nes labai jau meiliai čiulba paukštukai vos jį įsijungus!) Tiesiog perskaičiau, kad tą savaitgalį ten bus eko šventė, todėl ir patraukėme! Atstumas gan nemažas – virš 100km nuo Briuselio, tačiau vėl išsiruošėme visai dienai: pasidarėme pietus (dešrainius) į dėžutę, įsimetėme obuolių, sausainiukų, 3l mineralinio ir…išvykome!
Dalį kelio nuvažiavome labai greitai, o po to įsukome į mažyčius šalutinius kelelius ir važiuodami tiesiog gėrėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu!
Parkas turi 2km kelią, kuriuo eidamas gali susipažinti su mišku ir jo augalija/gyvūnija. Be to, takas eina ratu: baigi ten, kur pradėjęs, tačiau visą laiką eini vienu keliu (mums tai dabar aktualu, kai važiuojame su Gertrūda). Tame take – net 24 lavinamosios atrakcijos! Mums patiko ir tai, kad – skirtingai, nei daug vietų Belgijoje – šiame parke (bilietams) didelei šeimai yra nuolaidos!
Gertrūdai labai patinka pienės. Jos vadinamos „fiū”, nes mat galima pūsti! Pamato kokią „apsipūkavusią” pienę ir tikrai jos nepraeis! Geltonos ne taip patinka, bet irgi tinka! Tik jos labai įtartinai nekvepia…
Vos įėjome pro pagrindinius vartus, mus pasitiko klouno šou. Kadangi tik atėjome, ten neužtrukome: šiek tiek pažiūrėjome ir ėjome tolyn.
Ir štai taip mums einant prasidėjo jojo (ar kaip jis ten vadinasi) šou. Ten susirinko nemaža minia žmonių. Mūsų berniukai irgi žiūrėjo išsižioję, nes mano mama jiems buvo padovanojusi tokius daikčiukus, ir jie ten vis treniruodavosi, tai, manau, įsivaizdavo, kiek tas vyrukas turėjo treniruotis, kad rodytų mums tai, ką rodė!
Štai toks įrėmintas įėjimas į parką.
Gertrūdėlei labai patiko lakstyti. O ir mums patiko, nes visai nereikėjo jos gaudyti: a) buvo vienas takelis, kuriuo tiesiog reikėjo eiti į priekį (į mišką Gertrūda nesiveržia!) ir b) jokių dviračių, mašinų ir pan., ko reikėtų saugotis.
Kas diriguoja paradui?
Gan greitai prasidėjo įvairios gamtinės pramogos. Pavyzdžiui, gali atsigulti ir paskaityti apie paukščius, esančius/gyvenančius tame parke. Be to, atrodo, kad tas paukštis iš tiesų skrenda danguje!
Gertrūdai dabar labai įdomu yra „dėlė” (skruzdėlė), „bitė” (bitė) ir visi vabaliukai (kurie dažniausiai įvardinami kaip „dėlė”), todėl vis sustodavo ir džiaugdavosi!
Stendas apie dirvožemį…
Apie tai, kas gyvena po žeme, kokios yra medžių šaknys, kodėl jų reikia ir t.t. ir pan.
Stendas, kuriame palyginamas žmogaus ir medžio gyvenimas. (Tokių stendų buvo labai daug: mes sustodavome, pasikalbėdavome, vaikai apžiūrėdavo paveikslėlius).
Kalvotoje vietoje parodyta, kaip gyvena gyvūnai, kurių nameliai yra po žeme…
Vaikams dar labiau už pavaizduotus gyvūnų namelius patiko ši skulptūra!
Augustas paprašė, kad jį nufotografuočiau prie skruzdėlių namelio – mat jis iš Allegros su gimimo diena gavo tokį rinkinį, kuris leis jam pasidaryti vat štai tokį (tikrą!) skruzdėlyną, kuris matysis kiaurai. Dabar šis rinkinys laukia kelionės į babos ir bočiaus sodybą, kur Augustas nori prigaudyti didelių skruzdėlių ir apgyvendinti jas tame ypatingame skruzdėlyne.
Juokingiausia buvo žiūrėti į Gertrūdą. Mat ji buvo 100proc įsitikinusi, kad gali apeiti šį ratą ratu:) Ir vis imdavo pykti, kai pradėdavo slysti atgal ir kristi… Ir vėl iš naujo bandydavo! Štai taip per hands-on (legs-on 😀 ) potyrį ir paaiškėja visi šio pasaulio dėsniai!
Broliams parke patiko, nes galėjo išlieti visą savo susikaupusią energiją! Be to, tokiame parke beveik neįmanoma rasti akstino susipykti ir pan.
Ir štai priėjome čiuožyklą, prie kurios užstrigome…ilgam. Gertrūda važiavo it patrakus! Baimė? Kokia baimė??? Čiuožė ir kvatojo! O jau kai mes nusprendėme, kad vis dėlto laikas eiti (jei norime apeiti visą parką), tai mergina paleido tooookias dūdas, kad maža nepasirodė!
Sesė irgi lėkė su vėjeliu!
Paukščių stebėjimo punktas. Tikrai įspūdingas, nes stovi ties medžių viršūnėmis. Bet taip tikrų tikriausiai ties pačiomis viršūnėmis! Yra įvairių stendų, kur gali pasiskaityti apie paukščius, kuriuos galima pastebėti čia skraidančius. Super!
Takas į paukščių stebėjimo punktą.
O čia – vietelė, kur pasakojama, kaip išmatuoti medžio amžių. Vaikai klausosi tėtės išsižioję 🙂
O štai čia – klausimai ir atsakymai: ištrauki skėtį truputį – užrašytas klausimas; ištrauki daugiau – perskaitai atsakymą! Gertrūda, pamačiusi, kad Vilhelmas su Morta traukia ir skaito, užsimanė ir pati taip daryti.
Mortulė ją pakėlė, tačiau ir Mortai sunku buvo laikyti, ir Gertrūdai tuo metu traukti.
Taigi Vilhelmas padėjo užkelti Gertrūdą ant paties to stovo, ir Gertrūda ten smagiai traukiojo tuos skėčius. Smagu stebėti, kaip vaikai vienas kitam padeda ir sprendžia gyvenimiškas problemas be mūsų įsikišimo!
O štai čia – miško gyvūnų mitybos grandinė (piramidė).
Iš pradžių tėtė vaikus paragino atspėti, kas tai yra. O po to – aiškinosi, kas ir kaip ir kodėl!
Vat dėl tokių akimirkų džiaugiesi, kad turi ne vieną vaiką…ir ne du…ir ne tris 😀 Nes – kai pagalvoji, kiek yra tų santykių lygmenų ir variacijų – supranti, kad mes iš tiesų matome labai daug tokių akimirkų, kuriose atsiskleidžia pačios gražiausios augančio žmogaus savybės!
Morta ir Gertrūda, žinoma, piramidės viršūnėje 😀
Kadangi vyko šventė, tai po parką vaikščiojo ir štai ši voveraitė. Morta labai norėjo su ja nusifotografuoti, tai džiūgavo, kai šioji ją pakvietė (nes šiaip Morta nėra tas vaikas, kuris veržiasi bendrauti!).
Kelio atkarpa buvo šonuose aptverta štai tokia tvora iš vytelių. Ir toje tvoroje vis būdavo langeliai, o šalia langelių – paveiksliukas miške gyvenančio gyvūno. Vaikams reikdavo tą gyvūną atrasti miške! (O visi turėjo galimybę atrasti, nes parko darbuotojai pastatė muliažus!)
Štai kokios stiprios skruzdėlės! O mes?
Augustas išbando stirnos šuolį.
Ir tėtė.
Ir, žinoma, Gertrūda!
Garnys, garnys tur ilgas kojas…
Vilhelmas bando išlaikyti pusiausvyrą kaip šokinėjanti voveraitė.
O dabar – ar akys it erelio?
Laipiojimų sieną išbandė visi!
Morta nustebino, nes visiškai neleido prie jos liestis – PATI! Tai stovėjom šalia pasiruošę gaudyti…neprireikė!
Berniukai stebi, ar tėtė toks pat vikrus, kaip ir jie 🙂
Elnias ir jo augantys ragai (galima sukti tą diską)
Tako atkarpą galima eiti miške gyvenančių gyvūnų pėdsakais.
Berniukams buvo gan lengva…
…Mortai reikėjo šiek tiek pagalbos.
Stebėjimo bokštelis, iš kurio atsiveria labai gražūs apylinkių vaizdai.
Kliūčių ruožas. Čia buvo galima pasirinkti: ar eiti taku, ar šiuo ruožu. Aš su Gertrūda su vežimėliu nuvažiavau taku, o Gabrielius su trijule nuėjo šiuo ruožu. Sakė, kad visai rimtas reikalas!
Pakeliui matėme ir pirmųjų miškų gyventojų bakūžes. Vilhelmas susirūpino, kad jiems turėjo būti labai šalta…
Abi mergaitės pamatė vėl voveraitę. Abiems labai įdomu. Kai tik voveraitė pradėjo eiti link mergaičių….
…Morta paėjo link voveraitės, o Gertrūda kaip skuodė pas mane!
Nuo kelmelio ant kelmelio – gyvenimas pelkėse…
Išėjimo vartai.
Prie vartų buvo galima paragauti vietinio slyvų likeriuko, kurio mudu su Gabrieliumi ir paragavome. Saldu, bet gardu!
Prie pat išėjimo – milžiniškai vaikų žaidimo aikštelė. Tiesa, ne viena, o dvi. Viena – nuo 6m, o kita – iki 6m. Morta drąsiai nukeliavo su Augustu ir tėte į tą, kur NUO 6m.
Mudvi su Gertrūda ir su Vilhelmu nuėjome į tą, kur IKI 6m. Gertrūda įsėdo į sūpynes ir…sėdėjo neišlipdama tol, kol reikėjo važiuoti namo, o….
…Vilhelmas prastai pasijuto, todėl atsigulė ant žolytės pasiilsėti.
Sparnuotosios….
Pakeliui grįždami važiavome pro mažučius kaimelius. Mane Belgijoje vis dar stebina, kai įvažiuoji į vat tokį mažytį gražutį tvarkingą akmeninį miestelį, paskendusį žalumoje ir dažnai pro jį matai vinguriuojantį upelį ir…
…vilą vilaitę, prie kurios vis būna užrašas „privati teritorija”. Matyt, vis verždavosi turistai, kad teko tokį ženklą pastatyti!
Išvyka buvo smagi. Žinoma, džiaugėmės, kad važiavome būtent šventės metu! Žmonių nebuvo labai daug, tačiau atrakcijų – sočiai: ir gyva muzika, ir šio to paragauti, ir linksmintojų…ir, žinoma, ir pats takas patiko!