Vis dar, nes jau praėjo visa naktis ir pusė dienos nuo tada, kai grįžome iš Champagne regiono Prancūzijoje, tačiau tereikia tik užmerkti akis ir, atrodo, svaiginančiu greičiu vėl atsiduriu vynuogynuose paskendusiose kalvose!

Gal jau ketvirtadienį sušnekome su Gabrieliumi, kad būtų smagu kur nors palėkti – juk namuose – tik (!) du vaikai, o, kaip sakant, du vaikai tai kaip ir nieko 😀  Iš pradžių Gabrielius pasiūlė važiuoti į Liuksemburgą. Ten jau esame buvę porą kartų, tačiau pagalvojom, kad verta dar kartą apsilankyti. Penktadienį Gabrielius sako – važiuojam į Reimsą! Ir dar ten, kaip sakant, šampano regionas 🙂 Tai kažkaip ėmėm ir iškart persigalvojom – važiuosim į Champagne. Pagrindinė vieta, kurią nusprendėme aplankyti, buvo Reimso Katedra, kurią Gabrielius – kaip nepaprastai istorija besidomintis žmogus – jau seniai svajojo aplankyti.

Šeštadienio rytą atsibudome ir, nieko nelaukę, susiruošėme ir išvažiavome net nežinodami, kas mūsų laukia (nusprendėme tiesiog nueiti į Turizmo Biurą Reimse ir pasiaiškinti, ką galėtumėme veikti…) Noriu pagirti mūsų merginas, kurios iš tiesų labai gražiai važiavo mašinoje. Tiesa, po šio savaitgalio nenorėčiau, kad kas nors vat dabar imtų ir pa(si)prašytų pavežėjamas…hmmm…trupinių mašinoje DAUG. DAUUUUUG. Ką merginos trupino? Ogi duoniukus ir tokius Mortos labai mėgiamus sausainiukus Petit Dejeuner. Kažkaip po berniukų nusprendėme, kad mašinoje vaisiams (ir pan.) bei saldiems gėrimams – ne vieta 🙂 Taigi mergaitėms tenka graužti „sveikus” sausainiukus ir gerti vandenuką. Štai taip linksmai atvažiavome į Reimsą. Pasistatėme mašiną prie pat garsiosios Reimso Katedros. Oras buvo PA-SA-KIŠ-KAS, tai įsimečiau Gertrūdą į nešynę, pasiėmėme vežimaitį (jei kuriai nors merginai prireiktų) ir patraukėme į miestą.

Po kelių minučių prieš mūsų akis atsivėrė Reimso Katedra visu savo grožiu. Puoliau fotografuoti ir…pasirodė užrašas, kad mano kortelė – pilna. Trinti nieko negalėjau, nes ten – nuotraukos iš Lietuvos. Hmmm…Tikslas – rasti, kur galėtumėme nusipirkti naują kortelę (kaip gerai, kad šeštadienis!)

Tiesa, važiuojant iš Belgijos vis dairiausi, na, kur tie vynuogynai??? Pasirodo, kad „šampaniniai” vynuogynai yra aplink Reimsą ir Epernay. „Šampaninės” vynuogės čia šaknis suleidžia į kalkėtą dirvą ir tik pačiame jos paviršiuje yra „vertinga” dirva. Ir dar. Šampanas gaminamas tik iš Pinot Noir, Pinot Meunier ir Chardonnay vynuogių – tą reguliuoja įstatymai!

Taigi…Reimso Katedra. Didžiulė, kvapą gniaužianti! Įsivaizduoju, kokia ji atrodė Gabrieliui, kuris man jau atvažiuojant pasakojo šiek tiek jos istorijos. Pasirodo, būtent šioje Katedroje buvo karūnuojami Prancūzijos karaliai. Pirmasis – Clovis – buvo šventojo Remi, Reimso vyskupo, karūnuotas dar 496m. Žinoma, per amžius Katedra kito. Šiandien iš tiesų nepaprastai įspūdingi yra jos vitražai (vienas – Marc Chagall darbas), dydis ir…išorė, išpuošta (net nežinau, ar tinka šis žodis) įvairiausiomis skulptūromis. Man visada kvapą gniaužia, kai bandau įsivaizduoti, kaip per amžių amžius TOJE PAČIOJE vietoje kaip ir aš stovėjo žmonės su savo rūpesčiais, savo džiaugsmais ir savo svajonėmis…vien ta mintis yra įspūdinga!

Morta Katedroje buvo tikrąja ta žodžio prasme išsižiojusi, nes Gabrielius visur vaikščiojo su ja ir pasakojo, kad ČIA karūnuodavo KARALIENES. Einant iš vienos vietos į kitą vis girdėdavau kaip Morta prašo: dar papasakok, DAR! (Čia man ji laaabai priminė Augustą, kuris irgi nuo pat mažens visą informaciją sugeria į save it kokia kempinė).

Pasigrožėję Katedra, keliavome į šalia esantį Turizmo biurą, kur mums papasakojo, ką aplankyti Reimse ir…apie Šampano Kelią 😀 Kaip sakant, iškart buvo aišku, kad namo tądien nevažiuosime, nes keliausime Šampano keliu…ir dar pasivaikščiosime po Reimsą! Pagrindinės Reimso gatvės buvo iškastos, nes, pasirodo, yra tiesiama tramvajaus linija. Smagu, kad jie ją turės, tačiau mums laviruoti po miestą buvo nepatogu. Taigi nusprendėme pavalgyti, o pavalgę šokti į tokį turistinį traukinuką, kuris vežioja po miestą (gailma išlipti ir įlipti, jei ir kur širdis geidžia).

Valgėme tokioje prancūziškoje lauko kavinėje-blyninėje. Morta pasakė, kad ji nenori blynų, o nori „mėsytės ir salotų”, tad užsakėme itališkų salotų…NIAM. Aš užsisakiau keptą sumuštinį (didžiulį) su ožkos sūriu, kumpeliu ir salotomis. Žodžiu, visi panašiai. Gertrūda suvalgė kumpelius, pomidorus, mozarella sūrį…žodžiu, viską, kas atrodė valgome vienerių metų pyplei! Po pietų užkirtome ledų, nusipirkome kortelę į foto aparatą ir senamiesčiu pajudėjome link traukinuko.

Atėję iki traukinuko pamatėme, kad tektų laukti 45min. Vaje… Ir štai prie Turizmo biuro sustojo tas toks bestogis turistinis autobusas, kurį reklamavo jau tame biure. Paklausėme, kada išvyksta – už 5min. Taigi aš greit nubėgau į Turizmo biurą ir nupirkau mums bilietus (vaikai važiuoja nemokamai, bilietas vienam suaugusiajam – 10eu, dviems – 18eu), įsitaisėme autobuse ir…šauniai apvažiavome visą Reimsą. Šauniai, nes iš tiesų po to su Gabrieliumi kalbėjome, kad tie autobusai – puikus sprendimas keliaujantiems su mažais vaikais: užsidėjome ausines, kur viską pasakojo (angliškai), Mortai laaabai patiko tiesiog dairytis iš antro aukšto, Gertrūda posmą bendravo su kitais keleiviais, po to užkando, po to stovėjo ir net krykštė kaip patiko pučiantis šiltas vėjas, o galiausiai užmigo…o mes apvažiavome visas lankytinas vietas (jų buvo 22)! Be jokio vargo! Aišku, užkietėjęs keliautojas sakytų, kad rado kuo džiaugtis, na, bet man atrodo, kad iš tiesų verta taip apvažiuoti miestą, kuriame lankaisi pirmą kartą. Ypač, kai yra keliautojų, kuriems smagiausia – pats važiavimas, o ne tai, ką mato 🙂

Nors Gertrūda valgė sausainiukus ir gėrė vandenį, tačiau vis kėsindavo į tai, ką valgydavome/gerdavome mes (na, ir Morta (kai ką)). Tai jai būdavo labai daug džiaugsmo, kai „gaudavo” tai, ką turėdavome ir mes. Aišku, ji niekaip nesuprasdavo, kodėl mes džiaugiamės skardinėmis, iš kurių niekas nebėga ir tuščiais maišeliais 😀 Kol kas dar galime ją taip sudominti gerai valandėlei, tačiau tas naivusis amžius netruks prabėgti…

Turizmo Biure mums pažymėjo miestelius, į kuriuos reikia važiuoti, jei norime iš tiesų pamatyti gražiausius miestelius ir vynuogynus (juk visko neapvažiuosi!). Taigi susivedėme juos į GPS ir pajudėjome. Miesteliai, kuriuos mums pažymėjo žemėlapyje, buvo Verzy, Bouzy, Ay ir Houtvillers.  Jie visi – Parc Naturel Regional De La Montagne De Reims teritorijoje. Visų pirma patraukėme į Verzy. Žinote, kaip būna, kai pamatai „pirmąjį vaizdą”??? Aš tą labai gerai prisimenu Ispanijoje: kai pamatėme pirmąsias alyvmedžių giraites, šokome iš mašinos, apžiūrinėjome, fotografavome ir t.t. ir pan., o jau kai tos giraitės tęsėsi šimtus kilometrų…hmmm…priprato akis, priprato 😀 Taip buvo ir dabar…kai pamatėme pirmuosius vynuogynus (na, ir kas, kad gyvenime vynuogynai jau matyti…ir ne kartą…bet vis vien norisi iššokti, pačiupinėti, pasigrožėti…). Aišku, įdomiausia buvo Mortai, kuri anksčiau matytų vynuogynų neprisiminė: apžiūrinėjo vynuoges, čiupinėjo…

Pirmasis miestelis – Verzy – buvo toks stilingai „patriušęs” Pranzūzijos kaimelis. Nesuprantu…Lietuvoje apgriuvę namai atrodo netvarkingai, o čia – stilingai 🙂 Ir tas bendruomenės pojūtis – man jis toks nuostabus! Bažnyčia, nameliukai, parduotuvytės ir – kur tik akys mato – vynuogynai. Gražu.

Kitas dalykas, ką iš pradžių puoliau fotografuoti, tačiau po to, kai tokie užrašai puikavosi kiekviename miestelyje ant kas antro (na, gerai, ne ant kas antro, bet TIKRAI ant labai daug namų), lioviausi, buvo pavadinimas ir Champagne.

Įsivaizduokite: kaimo sankryža, o ten va šitiek nuorodų į įvairiausius šampano namus:

Dar smagu buvo tai, kad prie kiekvieno miestelio, pro kurį važiuodavome, būdavo ženklas, kad važiuojame turistiniu Champagne keliu:

Taigi tą vakarą apvažiavome visus (ir daugiau) pažymėtus miestelius, išskyrus Hautvillers. Kadangi nuo maždaug 20val pradėjome ieškoti nakvynės, tai keliavome iš vieno miestelio į kitą…vis išgirsdami, kad nėra vietų. Iš tiesų tai vienu momentu buvo net juokinga, kad TOKS regionas, o turistams nėra kur apsistoti. Tiesa, vieną pirmųjų viešbutukų „išbrokyjom”, bet tada dar, kaip sakant, nebuvom patyrę, kad viešbutis čia – džiaugsmas 🙂 Kitame viešbutukyje, kuriame buvo net (!) 12 vietų, jau gyveno belgai – stovėjimo aikštelėje stovėjo mašinos vien belgiškais numeriais ir nebebuvo vietų… Galų gale – praradę viltį apsigyventi mažuose miesteliuose – patraukėme į didesnį, Epernay. Iš tiesų net nežinojome, kad atvykome į Champagne sostinę, nes Turizmo Biure šio miestelio mums nebuvo apibraukę… Visų pirma pamatėme motelį, kuriame net neklausėme, ar yra vietų ir kiek kas kainuoja…tiesiog nusprendėme, kad nenorime čia nakvoti. Po to važiavome į Best Western ir Ibis, bet juose apsistoti irgi nesinorėjo…juk atvažiavome į TOKIĄ vietą. Ir štai – kai jau buvome vos ne beprarandą viltį – pačiame miesto centre pastebėjome restoraną, o virš jo – viešbutį. Prie pat senos miesto bažnyčios. Gabrielius užėjo ir…vienas – keturvietis – kambarys laisvas! Nustebome, nes kaina buvo dar patrauklesnė, nei Best Western, o lyginti nebuvo ką.Štai mūsų viešbutukas:

Priešais Epergny miestelio centrinę aikštę ir bažnyčią:

Ir vat štai toks bažnyčios bokšto vaizdas buvo pro mūsų „veliuksinį” viešbučio kambario langą:

Kadangi buvome išalkę, nusprendėme eiti užkąsti. Žinote, ką? Ogi visi prancūzai vasarą, 22val, jau užsidarinėjo! Pasirodo, dauguma miestelio kavinių, picerijų ir restoranų dirba iki 21val. Buvome jau pavargę ir alkani, tai tokia žinia mūsų nepradžiugino… Kiniško maisto valgyti nenorėjome, į kažkokį super duper restoraną eiti – irgi ne. Mus išgelbėjo…italai! Paprasta jauki itališka užeigėlė mūsų kvartale buvo ta vieta, kur prisėdome, užsisakėme creps’ų (blynų), picų ir, žinoma, šampano butelaitį! Taip labai smagiai pavakarojome, nes vaikus šeimininkas italas kalbino, žaidino, Gertrūdą net prisiviliojo ant savo rankų…

Pavalgę dar pasivaikščiojome po centrą, pasigrožėjome fontanu (vakaras buvo ypatingai šiltas) ir grįžome į viešbutį, kur mergaitės  miegojo lygiai po penkių minučių!

Rytą pakilome kartu su mergaitėmis ir iškart pajudėjome, nes labai norėjome apsilankyti kokiuose nors šampano rūsiuose, „sudalyvauti” kokioje nors ekskursijoje. Pasakė, kad sekmadieniais tai gan sudėtinga, nes dauguma šampano namų – užsidarę. Taigi mes – nieko nelaukę – patraukėme į tą miestelį, kurį sakė, kad būtinai turime aplankyti – Hautvillers. Pakeliui važiavome pro miestelį Dizy (dizzy, ha-ha!), kur sustojome vynų parduotuvėje ir mums pasakė, kad vienintelė vieta, kur galėsime „paturistauti” sekmadienį – Epernay. Bet mes vis vien važiavome į Hautvillers…ir nenusivylėme dėl kelių priežasčių. Ai, dar pakeliui sustojome „bandelinėje”. Vis dėlto nerealu, kaip ten sekmadienių rytais būna eilutė, o žmonės perka prancūziškus „batonus”, bandeles, įvairiausias duoneles ir kitus skanumynus…ech… Taip bečiaumindami bandeles ir ilgėdamiesi kavos, atvažiavome į Hautvillers.

Iš tiesų šis mieteliūkštis – aukštai. O ant šlaitų – vynuogynai. Papėdėje – Marne upė. Tarp tų kalvų – ir Šv.Petro vienuolynas, įsteigtas dar 650, o ypač garsus, nes ten gyveno garsusis vienuolis Dom Perignon, be kurio šiandien neturėtumėme šampano 😀 Čia sužinojau, kad mokslas apie vynus vadinamas enologija, nes tas Dom Perignon padėjo jam pagrindus:) Be to, šis miestelis pagal klasifikaciją priklauso Premier Cru miesteliams – tai reiškia, kad čia auga aukščiausios kokybės vynuogės (gidė sakė, kad regione tokių miestelių keliolika…tikslų skaičių pamiršau…)

Kadangi atvažiavome anksti, mašiną pasistatėme prie pat vienuolyno. Kitoje gatvės pusėje buvo J.M.Gobillard ir sūnų šampano namai, kurie buvo atidaryti ir sekmadienį. Tiesa, į rūsius eiti nebuvo galima, tačiau buvo galima ragauti (ragavimas, jei ką, nemokamas) . Hmmm… Aš paragavau taurę. O galėjau prisiragauti pačių įvairiausių šampanų! Bet, kaip sakant, kada nors ir aš nežindysiu!

Tada apžiūrėjome vienuolyną (tiksliau, jo kiemą), bažnyčią (prie kurios altoriaus ir palaidotas Dom Perignon), vienuolyno restoraną, ant kurio slenksčio puikavosi Dom Peringnon ir dviejų kitų (neaišku, kieno) skulptūros. Prajuokino tai, kad restoranas rugpjūčio mėnesį nedirbs, nes atostogaus! Prisiminėm Palangą, kurios gyventojai turizmo mėnesiais stengiasi uždirbti kiek įmanoma daugiau, o čia…ką tie turistai, mes einam atostogauti!!!

Man dar įspūdingi buvo du dalykai, susiję su bažnyčia:

a) Būtent šioje bažnyčioje yra Šv.Elenos, imperatoriaus Konstantino motinos, relikvijos. Kas ten – neįžiūrėjome, nes buvo gan aukštai užkelta. Prisimenu, lygiai taip pat nustebau, kai nuvažiavome į Avignon (tada Morta buvo kūdikėlis) ir – užėję į Katedrą – sužinojome, kad Katedros globėja – Šv.Morta, kurios skulptūra puošė įėjimą. Dabar – Šv.Elena, tai, kaip sakant, visai įdomus prisiminimas mūsų Gertrūdai Elenai. Na, kiek ten jai, kiek mums – diskutuotina, tačiau prasminga…

b) Prie išėjimo iš bažnyčios buvo pastatytas stalelis, ant kurio stovėjo stiklainiai su namine uogiene. Galima buvo „pasiimti”, paaukojus 2.5eu. Štai jums ir kūrybingas būdas bendruomenei susirinkti papildomų lėšų…

Žinoma, labai norėjosi pasivaikščioti ir po nepaprasto grožio miestelį, kur vis atsiverdavo nuostabūs vaizdai į apylinkes.

Miestelis dar garsėja savo geležiniais ženklais ant namų – jie tarsi pasakoja visą miestelio istoriją:

Prie dažno namo pamatysi kokį nors su vynu/vynuogėm susijusį rakandą:

Saulės laikrodis ant vieno iš namelių sienos:

Iš koto išvirtau pamačiusi štai šį akmeninį vaikų darželį: toks jaukus, toks pasakiškas, su toooookiais vaizdais pro langą – vaikai čia turi augti nepaprasti:

Su darželio siena siejasi ir akmeniniais pamatais mokykla…

…o štai čia vaikučiai valgo. Du prancūzai susižvalgė, kai pamatė, kad aš fotografuoju šį pastatą…koks gi beprotis  turistas puls fotografuoti darželius ir mokyklas???

Merija:

Kai Morta su Gabrieliumi užėjo į Turizmo Biurą, mudvi su Gertrūda likome laukti lauke. Ir staiga supratau, kad mane svaigina…levandų kvapas!!! Niekaip nesuprantu…Briuselyje jų irgi auga tuntai, bet taip nekvepia, nors tu ką… Privežiau Gertrūdėlę, rodžiau, kaip uostyti, bet ji skabė ir valgė 😀

Priešais Turizmo Biurą radome kavinukę, kurioje išgėrėme tos savo norimos kavos… Užsisakėme Lait Russe (gal kas nors žinote, kodėl prancūziškai Latte yra „rusiškas pienas”???), tai atnešė juodos kavos pusę puodelio ir šalia ąsotėlį su karštu pienu…o kaip skanu buvo!!!

Prie kavos Gabrielius su Morta išrinko regiono specialty – rožinius sausainiukus. Nieko stebuklingo, bet paragavom maisto, kuris būdingas būtent šiam regionui ir rekomenduojamas paragauti:

Gertrūda prie stalo nesėdo – išėjo pasivaikščioti:

Absoliučiai, totaliai tipinė metinukės Gertrūdos veido išraiška:

Kadangi Turizmo Biure mums užsakė apsilankymą Moet ir Chandon šampano rūsiuose ir turėjome dar laiko, nusprendėme pasižvalgyti po miestelius, esančius aplink ir po vietas, kurias rekomenduoja turistams 😀

Man labiausiai patiko šis suolelis…

…nuo kurio atsiveria štai toks vaizdas!!!

Štai čia auga TOS vynuogės, iš kurių gaminamas Moet ir Chandon šampanas (tokių įvairiausių užrašų buvo iš tiesų daug):

O štai ir Moet ir Chandon namai, kur mūsų laukia ekskursija:

Mortelei labiausiai patiko apelsinmedžių giraitė priešais įėjimą:

Rūsiuose Gertrūda buvo šneki kaip niekad – vis tekdavo su ja pasitraukti į šoną, nes ji „komentuodavo” tai, ką sako gidė ir NUOLAT stengėsi pačiupti sukrautus butellius…teko suktis kaip reikalas, nes kai tik Gertrūdą nuo jų nešdavau, paleisdavo dūdas…

Už šitų grotikių saugomi patys pačiausia šampaniukai…kurių kartais paragauti leidžiama VIP’ams. Kadangi mes – ne jie, tai tego fotografuoti viską „iš už grotų”:

Rūsyje šampanai laikomi tokiose nišose. Kiek kiekvienoje nišoje butelių rodo apatinis skaičius. Pavyzdžiui, šioje nišoje  – 19 440 butelaičių. Neblogai, ar ne?

Po ekskursijos – ragavimai 😀

Prieš kelionę namo pasivaikščiojome nuostabia Champagne gatve, kurioje – įvairių šampano namų reprezentaciniai namai ir pan.

Nepaprastas savaitgalis…vis dar svaigina!