Tėvų asmenybės, jų tarpusavio santykiai, požiūris į vaiką ir auklėjimo būdai, vaikystėje patirti sunkumai ir traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui. Nuo to priklauso ne tik mūsų požiūris į pasaulį ir gebėjimas susikurti savo laimę, bet ir tai, kokiais užauginsime savo vaikus.

Kokias klaidas daro tėvai? Kokias vertybes, o galbūt ir žalingus įpročius jie perduoda iš kartos į kartą? Kaip sustabdyti ydingą ratą?

Šiomis temomis lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, diskusijoje „Tvirta mergaitė“ kalbės „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Pokalbis apie gyvenimą keičiančias traumas, psichologinį ir fizinį smurtą – su dr. Eugenijumi Laurinaičiu.

– Šiandien, kai tiek daug kalbame apie smurtą ir skaudžias to pasekmes, vis iškyla klausimas: kodėl vieni žmonės geba konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija, o kitiems dažniausia ar kone vienintelė to išraiška – kumščiai ar į aplinką nukreipta psichologinė prievarta?

– Pradėkime nuo to, kad agresyvumas apskritai yra visiškai normalus bet kurios gyvūnų rūšies bruožas. Per agresiją gyvūnai susiranda pateles, apgina savo teritorijas, sumedžioja grobį ir išmaitina palikuonis. Kitaip tariant, agresija – absoliučiai būtina, norint išgyventi šiame pasaulyje. Tik skirtumas tas, kad, kitaip nei mūsų – žmonių, gyvūnų agresija yra ritualizuota. Ji nėra pavojinga jų pačių rūšiai, t. y. jie patys nesižudo. Gyvūnai kovoja už patelę ar teritoriją, bet kai vienas pralaimi, jis ne nužudomas, o tiesiog pabėga.

– Akivaizdu, kad agresija tarp žmonių – su kur kas skaudesnėmis pasekmėmis.

– Žmonių pasaulyje agresija yra praradusi ritualą. Tai nutiko nuo to momento, kai žmogus paėmė į rankas lazdą ar akmenį. Kumščiu užmušti žmogų yra sudėtinga – tokiu būdu tik išsiaiškini, kuris stipresnis. O štai lazda ar akmeniu užmušti paprasčiau. Mes pasidarėme pavojingi sau patiems kaip rūšiai, patys naikiname terpę, kurioje gyvename, kas nebūdinga jokiai kitai gyvūnijos rūšiai.

Vis dėlto žmogus yra grupės gyvūnas, mes išgyvename šioje žemėje todėl, kad laikomės grupėmis. Mokėjimas būti grupėje, bendradarbiauti, sugyventi su kitais yra nepaprastai svarbus mūsų išlikimui. Agresijos išraiškos turi būti treniruojamos taip, kad padėtų ne tik išgyventi, bet ir sugyventi.

– Ar tų agresijos kontrolės būdų išmokstame iš savo tėvų?

– Iš namų, šeimos, tos pačios artimiausios terpės, kurioje mes gyvename.  Ir kai matote agresyvius vaikus, be didelių išlygų galime tiesiai įvardyti, kad tą agresiją jiems perdavę tėvai yra atsinešę tai iš savo tėvų namų, iš šeimos tarpusavio santykių. Tad vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo tėvelių.

Visad sakiau, sakau ir sakysiu, kad jeigu apsisprendžiate turėti vaikų, reikia pagalvoti ne apie tai, kaip juos auklėsite, o apie tai, kaip auklėsite save. Kaip jūs keisitės, kad tas vaikas išaugtų toks, kokio jūs norite.

– Kad tas agresijos, netinkamo elgesio palikimas, perduodamas iš kartos į kartą, sustotų?

– Be jokios abejonės. Konstruktyvus agresijos išreiškimas yra tikrai įmanomas. Yra daugybė socialiai priimtinų formų, kūrybinių būdų išreikšti savo agresijai, nebūnant kenksmingam kitiems: fizinė veikla, sportas, humoras ir pan.

– Kaip to išmokti, jei patys nuolat matėme ydingus pavyzdžius?

– Visų pirma – neslėpti agresijos nuo savęs paties. Mokytis su ja susitikti ir pagalvoti, ką ji man reiškia, ką ji man sako apie mano gyvenimą. Suaugęs žmogus, kai supyksta, turi atsakyti sau į du pagrindinius klausimus: už ką ir ant ko jis supyko. Kai kas nors ima aiškinti, dėl ko jis supyko, tai yra absoliuti nesąmonė. Pykstame ne dėl ko. Visi pykčiai yra tarpasmeniniai: visada turime adresatą ir elgesį – kai man padaro kažką tokio, už ką supykau, arba nepadarė kažko, ką turėjo padaryti. Bet kuriuo atveju, kalbėtis yra kur kas paprasčiau negu muštis.

– Kartais atrodo, jog daliai žmonių yra atvirkščiai – muštis paprasčiau nei kalbėtis.

– Mokėjimas kalbėtis mūsų lietuviškoje kultūroje turi vieną bėdą – vyrams kalbėtis apie jausmus yra neįprasta. Apskritai mūsų kultūroje jausmas, deja, yra suvokiamas ne kaip motyvas kalbėtis, o kaip motyvas veikti. Išveiktas veiksmas jau turi rezultatą, su kuriuo kalbomis galima ir nebesusitvarkyti. Todėl labai svarbu ne tik pripažinti ir pamatyti savyje tą jausmą, bet ir išmokti jį išsakyti. Bet aš neprarandu vilties, kad po truputį to išmoksime.

– Tarkime, žmogus suvokia, kad jo paties ar jo sutuoktinio elgesys – ydingas, žalojantis ir vienas kitą, ir taip augančius vaikus. Ir kas toliau?

– Jei du žmonės, kurie bent jau sąmoningai deklaruoja, kad nori gyventi kartu ir sugyventi kitaip, negu matė savo artimiausioje aplinkoje, nori, kad tas nebesitęstų jų vaikų gyvenime, turi kreiptis į specialistus ir tai stabdyti. O sustabdymui vien gerų norų neužtenka. Mes turime savo galvose daugybę gerų norų ir vertingų žinių, tačiau viskas vis viena klostosi blogai… Vadinasi, keitimasis nėra supratimas.

Tai yra daugelio žmonių klaida, kai įsivaizduojama, kad jei suprantu, vadinasi, pakeisiu. Nieko panašaus. Keitimasis yra kur kas gilesnis procesas. Didelė dalis mūsų motyvų yra nesąmoningi. Todėl su jais susitikti ir dirbti vienam tikrai neišeis. Tam reikalingi profesionalai.

– Ar įmanoma sustabdyti ydingą smurto ratą per vieną kartą, t. y. ar motina/tėvas, vaikystėje užaugę smurtaujančioje aplinkoje, gali užauginti laimingus vaikus?

– Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia įdėti daug darbo. Grįžtame prie to paties: ruošiantis turėti vaikų reikia suprasti, kad keistis visų pirma reiks man. Jeigu noriu, kad vaikų gyvenimas būtų kitoks, nei buvo mano, turiu ieškoti pagalbos ir keistis.

– Kodėl mes vis dar taip vangiai kovojame su smurtu: moterys taikstosi su smurtaujančiais sutuoktiniais, tiki jų pažadais, kurių šie nesilaiko, toliau augina tokioje terpėje savo vaikus, o jie vėliau – ir savuosius?

Tyrimų duomenimis, sutuoktinio smurtą toleruojanti moteris dažniausiai anksčiau pati buvo patyrusi smurtą. Nebūtinai ji pati – galbūt buvo smurtaujama prieš jos mamą, močiutę ar pan. Ir mama kartojo: „Negaliu skirtis, kaipgi paliksiu savo vaikus be tėvo? Neturėsiu pinigų, buto, vieni neišgyvensim“.

Iš tiesų net nesvarbu, kokių absurdiškų priežasčių būdavo prisigalvojama.  Akivaizdu viena: jei tas smurto kelias nebūdavo nutraukiamas, augantys vaikai prie smurto adaptavosi. Jie suvokė, kad taip (arba net – tik taip) gali būti ir tą galima išgyventi. Ir jeigu pas juos vyksta taip pat, jie toliau su tuo gyvena.

Moterys būna su tokiais vyrais dažniausiai dėl to, kad jos įsivaizduoja esančios visgi kažkuo prastesnės, silpnesnės, negalinčios išgyventi be šito vyro. Ir tada leidžia jiems viską. Didžiąja dalimi tai – savivertės klausimas.

– Ar tiesa, kad galbūt tos moterys nesąmoningai pačios ir pasirenka tokius vyrus?

– Tikra tiesa. Nes juose yra ir gerų dalykų. Tie, kurie geria, turi simpatiškų asmenybės bruožų, ir tada kiti tarsi išnyksta iš regėjimo lauko. Nustojame juos vertinti kaip svarbius pasirinkimo metu. O paskui, kai išlenda, moterys sako: kažką keisti jau per vėlu!

– Vadinasi tas, kuris nėra tiesiogiai savo artimoje aplinkoje susidūręs su smurtu, to niekad netoleruos?

– Yra įvairų asmenybės tipų. Kai kuriuos žmones galima pavadinti priklausomais. Jiems atrodo, kad iš tikrųjų jų vertė priklauso nuo to, kaip juos matys ir vertins kiti. Ir jeigu jiems kitas žmogus yra jų pačių savivertės matas, tuomet jis gali sau leisti labai daug, aš vis viena jo nepaliksiu. Ne paslaptis, kad yra tokių moterų.

– Kaip pajausti ribą, kada prieš mane yra taikomas smurtas? Kaip atpažinti psichologinį smurtą?

– Labai paprasta: kai su manimi daro tai, ko aš nenoriu. Ir viskas, tai – smurtas. Kai aš sakau „ne“, o kita pusė to negirdi ir toliau tai daro. Kalba eina ir apie fizinį, ir apie žodinį kontaktą. Jeigu mano interesų nepaisoma, kam tuomet su tuo žmogumi gyventi? Kai klausiu „kam“, turiu galvoje ne „kodėl“ – praeitį, o „kam“ – ateitį. Koks tikslas toliau su tuo žmogumi gyventi?

– Statistika rodo, kad vis daugiau moterų kreipiasi dėl smurto atvejų į įvairias instancijas ir ieško pagalbos. Ar taip yra dėl to, kad jos gauna daugiau informacijos, žino, kad turi kur kreiptis?

– Visų pirma, tai lemia pasikeitusi teisinė bazė. Tai, kad smurto naudojimas šeimoje yra prilygintas smurtui. Policija ir visos kitos valstybės institucijos pradėjo kitaip žiūrėti į šiuos nusikaltimus. Nebijau šio žodžio vartoti, būtent – nusikaltimus.

Vadinasi, ir pačios moterys pasijuto drąsiau sau pasakiusios, kad jos yra nusikaltimo aukos, o ne šiaip šeimos konflikto auka. Ir tai keičia požiūrį.

– Moterys turi pasirinkimą – gyventi su vyru arba skirtis. O ką tokiose šeimose daryti vaikams?

– Prisiminkite, koks skandalas kilo dėl norvegų ir tokio jų žiūrėjimo į vaikų gyvenimą. Pagalvokite apie mūsų Seimo narius, kurie nepriėmė įstatymo, kad vaiko mušimas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir moters mušimas namie. Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Apie jos suvokimą, kad vaikas – ne visai žmogus, kad jis yra tas, kurį galima mušti? Tai yra skandalas. To net nepasakoju savo kolegoms užsieniečiams, nes gėda. Tai absoliutus viduramžių pasireiškimas XXI amžiaus Lietuvoje.

– Mažas vaikas turbūt dažnai net nesuvokia, kad toks tėvų elgesys – nepriimtinas, kad tai – prievarta.

– Kartais aš nesuvokiu dalykų, kuriuos matau. Pavyzdžiui, kai matai vaiką, kuris eina ir pargriūna ant šaligatvio. Tada pribėga motina ir ima jį mušti už tai, kad jis nugriuvo. Kas darosi su tais žmonėmis?! Tragedija ta, kad į tai niekas net nereaguoja. Mes išmokyti nekreipti dėmesio: tai ne mano reikalas! Visada turi sureaguoti suaugusieji. Aš manau, kad mes kol kas dar nesubrendę mylėti savo vaikų.

– Taip išmokę iš savo tėvų?

– Iš savo tėvų, tie tėvai – iš savo tėvų. Galbūt visa mūsų lietuvių tautos istorija paskutinius pora šimtų metų tik ir mokė išgyventi nesikišant? Ta baimės ideologija mumyse yra labai stipri.

– Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai turėtume daryti, kad bent po truputėlį situacija pradėtų keistis?

– Pradėkime nuo mokytojų – jie tuos vaikus mato geriausiai. Pastebėjus požymius, kad vaikas patiria prievartą, jokiu būdu negalima to praleisti. Mokytojai turėtų pirmiausia pasikviesti tuos tėvus ir pasiūlyti jiems pagalbą. Ne smerkti, ne teisti, ne gąsdinti, o pasiūlyti jiems pagalbą. Nes jiems reikia pagalbos. Nemanau, kad jie nori mušti savo vaikus. Esu įsitikinęs, kad jie nemoka nemušti. O tai – ne tas pats.

Mokytojai ir darželio pedagogai yra ta pirmoji grandis, tikslinė grupė, kurią reiktų pirmiausiai mobilizuoti prievartai prieš vaiką identifikuoti. O tuomet – veikti įstatymų, nevyriausybinių organizacijų siūlomų paslaugų rėmuose ir t. t.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

 

Lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyks visiems atviras, nemokamas renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“, kuriame apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbės žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Apie renginį kalbame su jo sumanytoja dr. A. Landsbergiene.

– Kaip gimė šio renginio idėja?

– Ši idėja gimė diskutuojant „Vaikystės sode“ apie tai, su kokiais iššūkiais susiduriame Lietuvoje, kas aktualu yra mums kaip ugdymo įstaigai ir mums kaip jaunosios kartos ugdytojams. Kadangi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje dirba daug moterų, jos pačios pasidalindavo istorijomis, kurios liudija, kad smurtas vis dar yra itin paplitęs Lietuvoje.

Tai paskatino diskusijas, kurių metu kalbėjome apie tai, kad nenorime būti pasyvūs stebėtojai, kad norime daryti daugiau. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į šią problemą, į tai, kad smurtas turėtų būti netoleruotinas. Ir fizinis, ir psichologinis. Be to, pastebėjome, kad žmonės jau supranta, kas yra fizinis smurtas, tačiau psichologinį smurtą ne visada gali įvardinti.

Taigi pradžioje pradėjome apie tai diskutuoti savo organizacijoje, ypač apie smurto prevenciją, nes jau šeštus metus ugdome vaikų emocinį intelektą, teikiame šeimoms psichologines konsultacijas, įvairius mokymus, be to, psichologinę pagalbą mūsų psichologės teikia ir darbuotojams, jei yra poreikis.

Kadangi lapkričio 19 d. yra Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, o 25 d. – Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena, pasitarėme, kad šis mėnuo gali būti simbolis, jog turime drauge siekti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau smurto. Kaip mes to galime siekti? Susivienydami!

Taip kilo mintis suburti visuomenės veikėjus ir specialistus, kurie norėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo. Diskusija bus atvira, t.y. be bilietų ir registracijos.

– Kokiai auditorijai ši diskusija yra skirta?

– Į renginį kviečiame pedagogus ir tėvus. Todėl, kad pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai yra tėvai. Kadangi mes nuolat bendraujame su tėvais, jie dažnai pasidalina, kad trūksta praktinių žinių, praktinių patarimų, kad kartais jie jaučiasi vieniši ir nežino, ar teisingu keliu eina.

Panašiai jaučiasi ir pedagogai: jie puikiai žino, kaip išdėstyti dalyko turinį, tačiau kaip elgtis su vaiku, kuris savo jausmus reiškia agresyviais būdais ir kurio tėvai jau treti metai gyvena Anglijoje, nežino. Iš tos nežinios kyla susierzinimas, dar giliau neriama į problemą, o ne ieškoma sprendimų būdų.

Taip pat norisi atkreipti pedagogų – ir ypač tų, kurie dirba su dar mažais vaikais, – dėmesį į tai, kad smurtas prieš moteris ir mergaites nėra mergaičių ugdymo iššūkis. Tai – visų vaikų ugdymo iššūkis. Mes turime ne tik mergaites ugdyti, kad jos suprastų, kas yra smurtas, bet ir berniukai turi puikiai suprasti, kas yra smurtas ir kad smurtinis elgesys yra netoleruotinas. Tai yra kompleksinė problema, ir ją spręsti turime dėl visų mūsų vaikų saugesnės ateities.

– Tad „Tvirta mergaitė“ – be smurto gyvenančios moters simbolis?

– Tvirta mergaitė – ta, kuri turi savo nuomonę, kuri žino, ko nori, kuri yra drąsi, atsakinga, kurios nenupūs lengvi vėjai. Be abejo, ir ta, kuri netoleruoja smurto. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikas toks būtų, ar ne? Tad ir vėl tenka grįžti prie vaiko ugdymo: ir berniuko, ir mergaitės. Ir prie tėvų bei pedagogų, nes jie – vaiko Mentoriai, Mokytojai ir sektini pavyzdžiai.

– Kodėl apie tai taip svarbu kalbėti – ir jums asmeniškai, ir jūsų vadovaujamoms organizacijoms?

– Nes mes esame švietimo organizacija! Švietimo organizacijai itin svarbu yra būti pilietiškai, atsakingai ir sąmoningai.  Jeigu mes tik kalbėsime, tačiau savo elgesiu nebūsime pavyzdys, vaikai kalbės gražiai, tačiau jų elgesys atspindės mūsų elgesį. Tad pedagoginės bendruomenės sąmoningumas turi būti išskirtinis, nes mes esame tie, į kuriuos krypsta visuomenės žvilgsniai.

Be jokios abejonės, remtinų sričių yra daug, tačiau mes pačioje organizacijoje diskutavome, kas yra mums svarbiausia, dėl ko mums labiausiai skauda širdį. Taip išskyrėme, kad mums skaudžiausios yra patyčių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracijos ir moterų patiriamo emocinio ir fizinio smurto temos.

Aš pati mačiau ir vis dar matau didžiulį skirtumą, kaip savimi pasitiki moterys Švedijoje ir kaip – Lietuvoje. Žinoma, yra išimčių, tačiau Švedijoje moterys spinduliuoja ne tik išorinį, bet ir vidinį pasitikėjimą, kurio Lietuvoje dažnai pritrūkstame. Neabejoju, kad tai yra susiję su mūsų vaikų auklėjimu šeimoje ir mūsų ugdymo sistemos ypatumais. Tikiu, kad tikslingai ir sąmoningai apie tai kalbėdami galime suteikti visiems – ir mergaitėms, ir berniukams – daugiau žinių, pasitikėjimo ir išugdyti gebėjimą spręsti konfliktines situacijas civilizuotai.

– Kaip šios idėjos atsispindi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje?

– Kasmet pedagogams organizuojame diskusijas lyčių lygybės klausimais. Mums svarbu, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų, kad jie jaustųsi laisvi ir jaustųsi mylimi tokie, kokie yra.

Taip pat jau šeštus metus įgyvendiname emocinio intelekto ugdymo programą, kurioje aktyviai dalyvauja ir vaikai, ir mokytojai, ir tėvai.

Visą šį laiką bendradarbiaujame ir su „Vaikų linija“, nes visapusiškai remiame tą nuostabų darbą, kurį jie dirba: dalinamės patirtimi, organizuojame seminarus.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas.

 

Spalio 8 d. Vilniuje vyko vieni didžiausių verslo apdovanojimų, kuriuose viešėjo Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, politikos, verslo, mokslo ir visuomenės atstovai.

„Jaunuoju metų verslininku“ išrinkta dr. Austėja Landsbergienė – ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Vaikystės Sodas“ įkūrėja. Apdovanojimą jai įteikė ir pasveikino Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sveikiname!

Jolita MACELYTĖ

Spalio 7-9 dienomis Lietuvoje numatytas valstybinis Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo ir karalienės Silvijos vizitas su jais lydinčių verslininkų delegacija. Savaitę iki jo socialinių mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja pati nuvyko į Švediją, kur susitiko su karaliais specialiai tam paskirtame susitikime.

Apie susitikimą su Švedijos karaliumi Karlu XVI Gustavu ir karaliene Silvija – pokalbis su dr. A. Landsbergiene.

Kokiu tikslu susitikote su Švedijos karališkąja šeima? Kaip Jums tai pavyko?

Švedija – neatsiejama mano gyvenimo dalis.  Nuo paauglystės su savo švediška šeima ten leidau vasaras, dvyliktoje klasėje teko ten ir pasimokyti. Dabar daug bendradarbiaujame su Švedijos mokyklomis ir darželiais. Matyt, būtent dėl to Švedijos ambasada Lietuvoje pakvietė mane prisijungti prie nedidelės grupės žurnalistų, kurie važiavo į Švediją prieš karališkosios poros vizitą.

Kadangi Jos Didenybė akcentuoja skaitymo svarbą, vaikų, turinčių mokymo(si) sutrikimų, integraciją bei pagalbą jiems, tai turime daug sąlyčio taškų. Norėjau paklausti, koks jos vizito į Lietuvą tikslas, kodėl jie pasirinko savo vaikams būtent tas ugdymo įstaigas, su kokiais iššūkiais susiduria ir pan.

Ar pavyko to paklausti?

Žinoma! Susitikus kilo begalė naujų klausimų, viskas buvo taip įdomu! Beje, prieš kelionę viena maža mergaitė per savo mamą manęs paprašė, kad užduočiau klausimą, ar Karaliai irgi su savo vaikais pykstasi. Pažadą ištesėjau. Atsakymas paprastas: kaip ir visoms šeimoms, žinoma, kad visko būta! Tik abu pabrėžė, kad visi konfliktai buvo tik žodžiais!

Juokėmės, kai Karalius pradėjo pasakoti, kad sunkiausia, kai vaikai buvo maži. Kadangi jie turi tris vaikus, sakė, sunkiausia būdavo važiuoti mašina, nes vaikai nuolat triukšmaudavo ir pešdavosi galinėje sėdynėje, o vairuojant tai ir trikdo, ir erzina, ir negali jų nuraminti! Man su savo keturiais vaikais vyksta tie patys procesai, tad, akivaizdu, su tuo susiduria absoliučiai visi! Smagu, kai gali pasijuokti ir iš situacijos, ir iš savęs, o būtent tokie prisiminimai bei linksmos istorijos ir ištirpdė dar likusį susikaustymą dėl susitikimo su karališkąja pora, ir jau pokalbis buvo labai sklandus, ta valanda prabėgo nepaprastai greitai.

Kas per tą valandą, bendraujant su karaliais, paliko didžiausią įspūdį?

Mes ruošėmės susitikimui, beprotiškai jaudinomės, o karaliams visa tai – kasdienybė, ir jie gyvena (na, dirba) tuose rūmuose, kuriuos mes susižavėję apžiūrėjome.  Kai pagalvoji, tai yra gyvenimas kitoje dimensijoje, kurios mes – net ir labai norėdami – nesuprasime.

Dėl ko labiausiai jaudinotės?

Jaudinausi, kad labai jaudinsiuosi. Kaip bebūtų, iš visų karališkųjų šeimų man asmeniškai įdomiausia buvo susitikti būtent Švedijos. Pasirodo, visai nebuvo dėl ko jaudintis! Karališkoji šeima – kaip ir dauguma švedų – yra paprasti, nuoširdūs, turi puikų humoro jausmą ir neieško žodžio kišenėje. Uždavus klausimą, jie atsako į jį išsamiai, vienas kitą papildydami, pajuokaudami, diskutuodami. Pats susitikimas truko valandą – net nustebome, kad Jų Didenybės skirs mums tiek daug laiko! Prieš susitikimą mums aprodė rūmus, papasakojo rūmų ir karalių istoriją. Iš pradžių vyko fotosesija, tada – pokalbis, o galiausiai keletas atsakymų į klausimus buvo ir nufilmuoti. Beje, kai priėjau prie karalių ir paprašiau nusifotografuoti, jie mielai sutiko, tik Jo Didenybė pasakė: „Tik ne asmenukės“. Smagiai pasijuokėme!

Jūs, kaip švietimo atstovė, turbūt nepraleidote progos ir apie darželius, mokyklas padiskutuoti…

O taip! Paklausiau, kodėl parinko būtent tuos darželius bei mokyklas, į kurias leido savo vaikus? Pasirodo, tą darželį pasirinko dėl to, kad jis buvo nedidelis, kaimynystėje, o ir apskritai jie tiki vaikų socializacija. Privačią mokyklą pasirinko, nes tai… gera mokykla ir ten keliavo daug vaikų draugų! Tad priežastys – tokios pačios, kaip ir daugumos tėvų pasaulyje: patogumas, patikimumas, pačių vaikų norai ir šeimos galimybės.

Man nepaprastai patiko ir tai, kad karališkoji pora siuntė savo vaikus mokytis ir už Švedijos ribų. Karalius su karaliene abu pasakojo, kaip svarbu yra suprasti, kad nesame vieni pasaulyje, kad svarbu matyti visumą. Tyliai galvojau, kad būtent tą aš girdžiu ir kiekvieną kartą, kai susitinku su draugais Švedijoje, vadinasi, tai iš tiesų yra šios valstybės kultūros dalis: matyti visumą, būti atviriems ir draugiškiems. Žavinga buvo tai, kaip abu džiaugėsi Lietuva, jos progresu ir iš pirmojo savo vizito abu geriausiai prisiminė mūsų pasididžiavimą laisve ir tai, kad visur…buvo šalta, bet žmonės buvo šilti!

Kadangi kalbėjome ir apie pabėgėlius, karalienė atkreipė dėmesį, kad 50 proc. pabėgėlių yra vaikai, už kurių saugią ateitį ir mes esame atsakingi. Jos nuomone, dabar apskritai yra tokie laikai, kai yra sunku būti ir tėvu, ir vaiku, tačiau neturime pamiršti, kad ateitis – mūsų rankose. Ir karalius, ir karalienė pabrėžė švietimo svarbą – be žinių, gebėjimų, mes nesuprasime pasaulio istorijos, kitų kultūrų, nemokėsime kitų kalbų. Bene labiausiai įstrigę žodžiai iš mūsų pokalbio yra nenutrūkstantis dialogas ir supratimas. Karalius ne kartą pabrėžė, kad švietimo sistema turi ugdyti pasaulio pilietį, kuris supranta, kad mes visi gyvename draugėje.

Kas mūsų šaliai, lyginant su Švedija, būtų siekiamybė ir sektinas pavyzdys?

Švedija yra ir labai arti, ir toli. Arti todėl, kad vis dėlto turime daug panašumo, o toli todėl, kad dar labai skiriasi tai, kuo gyvename mes ir kuo gyvena švedai. Apskritai mes esame linkę viską „suvesti“ į pinigus ir apibendrinti, kad Švedijoje yra kitaip, nes ten didesni atlyginimai.  Patys save užliūliuojame manydami, kad kitur žolė žalesnė. Nėra ta žolė jau tokia žalesnė – iš dangaus mana nekrenta nei Lietuvoje, nei Švedijoje. Iš švedų tikrai galima pasimokyti gyvenimo džiaugsmo, atvirumo ir ramybės. Man asmeniškai dar itin norisi pridurti, kad galime pasimokyti sąmoningos tėvystės.

Džiaugiuosi, kad į Lietuvą jau trečią kartą atvažiuoja karališkoji pora – su jais atvyksta ir didelė verslininkų delegacija, kultūros, visuomenės veikėjai. Šiandien, kai susiduriame su daugiau klausimų, nei atsakymų, tikiu, bendrystė ir bendradarbiavimas su kaimynine Švedija yra itin svarbūs. Ir visa tai svarbu ne tik dėl to, kad turime bendrų interesų ir galime vieni iš kitų pasimokyti, bet ir dėl to, kad žinotumėme, jog nesame vieni.

Kas kitas eilėje – su kuo iš aukščiausių šalies vadovų pasaulyje dabar labiausiai norėtumėte susitikti?

Pasaulyje yra begalė įdomių, turinčių, ką papasakoti, žmonių. Ir vis dėlto… Stephen Hawking ir  Sir Ken Robinson šiandien yra būtent tie, kuriuos labiausiai norėčiau susitikti. Į galvą spontaniškai šauna keli vardai, tačiau iš tiesų jų yra begalė. Juk galimybė susitikti ir bendrauti su nepaprastais žmonėmis yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime!

„Vaikystės sodas” šiemet pelnė Lygiausios darbovietės titulą jau penktą kartą asociacijos „Moterų informacijos centras” organizuojamame konkurse. Jis vykdytas įgyvendinant projektą „Moterų ir vyrų padėties skirtumų mažinimas ekonominių sprendimų priėmime Lietuvoje”.

Sveikiname visą savo kolektyvą ir labai džiaugiamės tokiu titulu. Stengsimės ir toliau būti pavyzdžiu!

Lygiausia darbovietė – tai konkursas, kuriame Lietuvos įmonių darbuotojai kviečiami nominuoti savo darbovietę, kaip įstaigą, kurioje vienodos sąlygos dirbti, atsiskleisti, ilsėtis, derinti šeimos ir darbo veiklą tiek vyrams, tiek moterims. Dar daugiau – čia net ir psichologinė atmosfera tokia, kurioje nesijuokiama iš seksistinių pokštų, o bendraujant vengiama lyčių stereotipų.

Daugeliui atrodo, kad šie dalykai savaime aiškūs, tačiau lyčių lygybės srityje dirbančios organizacijos nuolat susiduria su situacija, kai nelygybės apraiškos yra tiesiog nesuvokiamos.  Todėl kviesdamas įmonių atstovus nominuoti savo darbovietes lygiausios titului, Moterų informacijos centras kvietė užpildyti išsamų klausimyną, leidžiantį pažvelgti į darbinę aplinką įvairiais rakursais. Nežiūrint į tai, kad klausimyne vis dar nemažai rimtų klausimų ir vasaros atostogos įsibėgėjo – šiais metais asociacija sulaukė užpildytų 126 anketų. Tai panašus skaičius kaip ir pernai.

„Išrinkti nugalėtoją tikrai nebuvo lengva. Juo labiau, kad konkurso organizatoriai nesiima objektyviai tirti ar tikrai nominuojamoje įmonėje laikomasi lyčių lygybės. Ne toks šio konkurso tikslas. Svarbiausia, kad patys darbuotojai vertina savo darbo vietą kaip šiuolaikišką ir palankią karjeros galimybėms”, – sakė Moterų informacijos centro atstovai.

Rugpjūčio mėnesį duris atveria naujas „Vaikystės sodo” Sodelis, įsikūręs Baltupiuose, Naujakiemio gatvėje, karališkame name su dangų kabinančiais bokštais ir bokšteliais.

Vaikai mokysis didelėse ir šviesiose klasėse, sportuos erdvioje sporto salėje, o užkandžiaus jaukioje virtuvėlėje. Užkandžiaus, beje, sveikai – kalvotame žaliame sode už namo galės prisiskinti naminių vyšnių ir obuolių, o kiekvieną rudenį lauks riešutų derliaus.

Patogus privažiavimas prie Sodelio – dar vienas privalumas. Vos išsukus iš Kalvarijų gatvės jau matomi Sodelio bokštai, o aikštelėje prie namo visada yra vietos trumpam pasistatyti automobilį.

Užsukite apsižvalgyti ir susipažinti. Laukiame Jūsų!

MUS RASITE:
Naujakiemio g. 15 a, Baltupiuose
Jeigu norite apsilankyti, skambinkite +370 656 86701 arba rašykite info@vaikystes-sodas.lt

DARBO LAIKAS
Nuo 7.30 iki 18.30

2015/2016 mokslo metais visų Vilniuje, Kaune, Kauno rajone ir Klaipėdoje gyvenančių šeimų vaikai gali lankyti „Vaikystės sodą” už 26 proc. mažesnę kainą!

Džiaugiamės savivaldybių sprendimu skirti 100 eurų kompensacijas šiuose miestuose privačius darželius lankančių vaikų tėvams.

SVARBU! Norintieji gauti kompensacijas paskubėkite – sprendimas įsigalioja nuo 2015 metų rugsėjo 1 dienos!

Daugiau informacijos teiraukitės savo miesto savivaldybėje arba kreipkitės į mus:
Tel.: +370 699 87949
El. p.: info@vaikystes-sodas.lt
www.vaikystes-sodas.lt

Dr. Austėjos Landsbergienės seminarai „Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių ir kaip skatinti jo savarankiškumą?”

Visus tėvus ir pedagogus, dirbančius su ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikais, kviečiame į edukologijos mokslų daktarės, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos, tinklaraščio apie švietimą autorės, ikimokyklinio ugdymo įstaigos “Vaikystės sodas” ir Karalienės Mortos mokyklos steigėjos, idėjinės lyderės bei keturių vaikų mamos Dr. Austėjos Landsbergienės seminarą „Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių ir kaip skatinti jo savarankiškumą?” (pedagogams išduosime pažymėjimus).

SEMINARAI VYKS:

2015 04 22 KAUNE, viešbučio „Europa Royale” konferencijų salėje, 18.30 val.

2015 05 06 VILNIUJE, viešbučio AMBERTON konferencijų salėje, 18. 30 val.

Seminarai mokami. Bilietus platina TIKETA (www.tiketa.lt)

Šiandien jau žinome, kad taisyklės – svarbi šeimos gyvenimo dalis. Šiame seminare kalbėsime apie tai, kad taisyklės – tai ne vaiko kontrolė ir ne bausmės vaikui. Tai – aiškios ribos ir pasekmės už taisyklių laužymą. Kalbėsime apie tai, kodėl yra svarbu, kad vaikas žinotų, koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne ir kodėl dar svarbiau, kad vaikas norėtų tinkamai elgtis ne todėl, kad bijo bausmės. Be abejo, kalbėsime ir apie tai, kodėl taisyklės yra svarbios tėvams ir kokie pagrindiniai taisyklių sudarymo ir įvedimo principai.

Vienas svarbiausių tėvų uždavinių – ugdyti vaikų savarankiškumą. Šiame seminare kalbėsime apie tai, kokie yra pirmieji savarankiškumo skatinimo žingsniai, kad vaikas drąsiai žengtų į pasaulį. Kalbėsime apie laisvo žaidimo svarbą, apie tai, kodėl yra svarbu, kad vaikui kartkartėm nepasisektų bei apie tai, kodėl ne tėvai, o jie turėtų spręsti daugumą savo problemų. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir Roma nebuvo pastatyta per naktį – vaiko savarankiškumą reikia ugdyti ir puoselėti, o tėvų vaidmuo šiame procese yra milžiniškas.

Šis seminaras – praktinis, tad kalbėsime apie konkrečius žingsnius, kurių galima imtis.

Seminaro metu bus laikas skirtas klausimams-atsakymams, susijusiems su temomis.

Lauksime Jūsų!

 

Visus kinu besidominčius entuziastus, ypač tėvus su vaikais, maloniai kviečiame užsukti į kovo 19 dieną prasidėsiantį ir dvi savaites truksiantį jubiliejinį kino festivalį „Kino pavasaris“! Vaikų ir tėvelių lauks jiems skirta programa „Filmai šeimai” – savaitgaliais į seansus atvykusiems mažiesiems žiūrovams bus organizuomos įvairios staigmenos, susitikimai su filmų personažais. Bet ne tik.

„Vaikystės sodas“, šiemet tapęs „Kino pavasario“ partneriu, parengė tėveliams staigmeną – norintieji nueiti į suaugusiesiems skirtus filmus, bet neturintys, kur palikti savo atžalų, galės tai padaryti specialiai kino teatre įkurtame laikiname darželyje.

Čia vaikai kartu su „Vaikystės sodo“ pedagogais patys, pasitelkę išmaniąsias technologijas, kurs filmus, kurie vėliau elektroniniu paštu bus išsiųsti jų tėvams. Vaikai, piešdami, karpydami ir klijuodami įvairias medžiagas, kurs judančius kino kadrus, juos skaičiuos ir stebės prožektorių šviesoje, taip pat gamins 3D akinius, dalyvaus kino aktorių fotosesijoje ir kt.

* „Vaikystės sodo” laikinas darželis bus įsikūręs Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ I aukšte, priešais kasas (toje erdvėje, kur  įprastai stovėdavo įrengti lošimų automatai);

* Laikinas darželis  veiks kovo 19 – balandžio 2 d. Darbo dienomis dirbsime nuo 17 iki 22 val., o savaitgaliais – nuo 11 iki 22 val.;

* Mokestis už įėjimą vaikui – 5 €;

* Jeigu vaiką po filmo pasiimsite ir tą pačią dieną norėsite palikti prieš kitą filmo seansą, vėl bus taikomas vienkartinis įėjimo mokestis – 5 €;

* Lauksime 3-7 m. amžiaus vaikų;

* Grupėje iš viso bus iki 20 vaikų;

* Dėl vaikų saugumo nerimauti nereikės: draudimo koncernas ERGO apdraus vaikus draudimu nuo nelaimingų atsitikimų.

Dėl išsamesnės informacijos galite rašyti el. paštu: info@vaikystes-sodas.lt

Vaikystės Sodas kviečia visus Panevėžio tėvelius į seminarų apie vaikų ugdymą ciklą. Seminarus ves pedagogams ir tėveliams gerai pažįstama edukologijos mokslų daktarė, Vaikystės Sodo įkūrėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė bei patyrusios Vaikystės Sodo pedagogės. Seminaruose bus aptariamos emocinio intelekto, vaikų ugdymo XXI amžiuje bei taisyklių vaikams temos. Išgirsite ne tik praktinių patarimų, naudingos teorinės informacijos, pagrįstos naujausių mokslinių tyrimų rezultatais, bet ir galėsite užduoti visus anksčiau ar seminaro metu iškilusius klausimus.

• Rugpjūčio 6 d., Vaikų ugdymas XXI amžiuje
• Rugpjūčio 13 d., Emocinio intelekto svarba ugdant vaikus
• Rugpjūčio 27 d., Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių?

Bilietus platina Tiketa.