„Vaikystės sodas“ laimėjo Erasmus+ dotaciją padalinių vadovių lyderystės stiprinimui. Tai reiškia, kad Sodelių vadovės vyks į geriausius Europos darželius mokytis lyderystės bei dalyvaus įvairiuose komandos valdymo, inovacijų diegimo, planavimo ir kitų svarbių vadovavimo įgūdžių stiprinimo mokymuose Europoje.

Dalyvavimas Erasmus+ programoje „Vaikystės sodo“ vadovėms suteiks dar daugiau galimybių tobulėti, bendradarbiauti su kolegomis iš įvairių Europos darželių bei pažinti lankomų šalių kultūrą.

Džiaugiamės, kad Europos Sąjungos finansuojamo projekto dėka savo komandai suteiksime naujų kokybiško profesinio augimo patirčių.

Pasimatuokite Sodelį! Užsiregistruokite į individualų susitikimą!

Registracija

Vaikystės Sode visada kviečiame pažvelgti giliau, nes tikime, kad tyrinėti ne tik įdomu, bet ir nepaprastai smagu.✨ Ir nesvarbu, ar tai pasakos, ar mus supanti aplinka, patiriamos emocijos ar magiški skaičiai. Žvelgdami giliau, dienas leidžiame smagiau.✨

Galime daug pasakoti, bet juk visada geriau patirti. 

 

Mokytis užsienio kalbų niekada ne per vėlu. Visgi remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, kuo anksčiau tai pradedama daryti, tuo geriau: itin svarbu vaikus į užsienio kalbų mokymą įtraukti jau ikimokykliniame amžiuje. Tačiau dalis tėvų šiuo klausimu dar dvejoja: galbūt darželinukams tai daryti – gerokai per anksti, o gal net ir žalinga?

Šiais klausimais diskutavome su edukacinės bendrovės „Kalba.Lt“ generaliniu direktoriumi, profesionaliu karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu.

Nuo kokio amžiaus rekomenduojate pradėti mokyti vaiką užsienio kalbos(-ų)?

Tiesa ta, kad užsienio kalbų mokytis niekada nėra per vėlu, tačiau remiantis tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatais, geriausias laikas vaikui pradėti pažintį su užsienio kalbomis – iki septynerių, ypač svarbūs pirmieji jo gyvenimo metai (1-3 metai).

Kuo ypatingas šis amžiaus tarpsnis iki 7 metų?

Moksliškai įrodyta, kad pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikai yra ypatingai imlūs kalboms. Jie geba įsisavinti užsienio kalbų tarties bei intonacijos ypatumus, kas jiems leidžia išmokti kalbėti be akcento, jie greitai ir be didelių pastangų įsimena žodžius, sakinius, geba juos pakartoti. Be to, vaikai yra smalsūs ir linkę eksperimentuoti nebijodami suklysti ar apsijuokti, kas mokantis kalbų yra natūralu ir neišvengiama, o paaugliams ir suaugusiesiems dažnai sukelia psichologinį barjerą laisvai bendrauti ir reikšti mintis užsienio kalba.

Ar vaikui iki septynerių metu geriau mokytis kalbos grupėje ar individualiai?

Įprastai vaikai efektyviausiai mokosi grupėje, kur jiems sudaroma kuo natūralesnė ir smagesnė mokymosi aplinka. Bendraamžių būryje vaikas mėgaujasi mokymosi procesu, kuris vyksta dainelių, žaidimų, knygelių skaitymo, dialogų ir video užduotėlių pagrindu. Mokymo(si) grupėje metodai remiasi kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį.

Nemažai tėvų piktinasi, kad šiais laikais pernelyg daug reikalaujame iš savo mažų vaikų, užuot leidę jiems džiaugtis vaikyste. Jie nusiteikę skeptiškai: trimečiui ar keturmečiui tikrai dar nereikia mokytis užsienio kalbos! Ką jūs atsakote į tai?

Tarp tėvų dažnai pasitaiko nuomonių, kad mokytis užsienio kalbos ar net kelių ankstyvoje vaikystėje nėra tikslinga arba netgi kenksminga, kadangi vaikas per mažas įsisavinti tiek informacijos ir galiausiai gerai neišmoksta nei vienos kalbos. Tačiau tai yra mitas, kuris mokslinių tyrimų dėka jau paneigtas. Sudarius tinkamas sąlygas ir taikant vaikams tinkamus kalbų mokymo metodus, ankstyvasis užsienio kalbų mokymas suteikia tik pranašumų.

Vadinasi, paraleliai mokant užsienio kalbos, tai nedaro įtakos gimtosios kalbos mokymui?

Gimtosios kalbos raida labiausiai priklauso nuo to, kokią ją vaikai girdi savo aplinkoje, namuose. Jeigu šeimoje kalbama taisyklinga kalba, vaikui skaitomos knygos, jis skatinamas pasakoti ir kurti istorijas, neigiamos įtakos užsienio kalbų mokymasis jai neturėtų daryti.

Specialistai pastebi, kad labai dažnai vaikai, kurie užsienio kalbų pradeda mokytis ankstyvoje vaikystėje, nesąmoningai perkelia įgytas žinias ir įgūdžius į gimtąją kalbą. Dėl šios priežasties labai dažnai jie būna pranašesni už kitus savo bendraamžius. O baimintis, jeigu vaikas kartas nuo karto supainioja skirtingų kalbų žodžius, nereikėtų. Daug didesnę neigiamą įtaką gimtosios kalbos raidai bei taisyklingumui gali padaryti netinkamos televizijos laidos, reklamos, animaciniai filmukai ar kompiuteriniai žaidimai.

Ar tiesa, kad antrąją kalbą vaikai išmoksta taip pat lengvai, kaip ir gimtąją?

Jeigu kalbos mokymasis prasideda ankstyvajame amžiuje – taip. Visos kalbos yra susiję, skolinasi viena iš kitos žodžius, posakius ir gramatines konstrukcijas, todėl vaikas gali vienu metu sėkmingai mokytis kelių kalbų. Vaikai yra imlūs, todėl mokydamiesi skirtingų kalbų jie eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą, tarpusavio sąveikas ir pan.

Kokią naudą, apart išmokstamos kalbos, teikia ankstyva darželinuko pažintis su užsienio kalba? Maži vaikai mokosi eilėraščių ne tam, kad prisimintų juos užaugę – taip yra lavinama jų atmintis. Kokias savybes ugdo ankstyvas užsienio kalbos mokymasis?

Kalbų mokymasis turi labai daug privalumų. Vystosi vaikų kritinis bei loginis mąstymas, dėmesio telkimas, minčių formulavimas bei reiškimas. Moksliškai įrodyta, kad ankstyvas užsienio kalbų mokymasis turi įtakos ir sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Harvardo universiteto tyrimas įrodė, kad vaikai, kurie mokosi užsienio kalbos, parodo daug geresnius rezultatus matematikos ir kalbų standartizuotų testų metu, nei jų bendraamžiai, kurie užsienio kalbų nesimoko. „Kalba.Lt“ vaikų programoms keliami ir papildomi tikslai, tokie kaip bendrosios fizinės vaiko raidos skatinimas, pozityvios mokymosi patirties kūrimas bei tolerancijos ugdymas.

Tad darželyje kalbų besimokiusiems vaikams ateityje apskritai lengviau sekasi mokslai?

Vienareikšmiškai taip. Vaikai pasižymi išskirtiniu imlumu ir lengvesniu informacijos įsisavinimu. Mūsų praktika rodo, kad vaikai, kurie pradeda mokytis kalbų nuo 3-5 metų, žinių ir gebėjimų atžvilgiu yra daug pranašesni už savo bendraamžius, kurie su užsienio kalbomis susipažįsta tik pradinėse klasėse. O turint omenyje, kad visų kalbų mokymasis yra panašus, jos turi bendrų žodyno bei gramatinių konstrukcijų bruožų, antros ar trečios užsienio kalbos mokymasis savaime tampa daug lengvesnis ir efektyvesnis.

„Kalba.Lt“ yra oficialus Cambridge English egzaminų centras Lietuvoje. Ikimokyklinį ugdymo įstaigų tinklą „Vaikystės sodas“ lankantys vaikai gali mokytis anglų kalbos nuo 3 metų, ir po ketverių mokslo metų (būdami septynerių) laikyti Cambridge egzaminą. Kuo šis egzaminas svarbus?

Specialiai „Vaikystės sodui“ sukurtos anglų kalbos mokymo programos pagrindinis tikslas nėra Cambridge English YLE Starter egzaminas bei jo išlaikymas. Tai tik galimybė ir privalumas. Mūsų tikslas – supažindinti sodiečius su anglų kalba, plėsti jų žodyną, paruošti vaikus vartoti kalbą realiose gyvenimo situacijose. Tuo tarpu galimybė išsilaikyti Cambridge YLE Starter egzaminą yra puiki motyvacinė priemonė vaikams, kadangi jie orientuojami į rezultatą, o gautas tarptautinis sertifikatas yra objektyvi kokybės garantija.

Leidžiant vaikus į darželio grupę, kurioje mokoma užsienio kalbos, pats svarbiausias dalykas, matyt, yra tinkami metodai. Ar su tokio amžiaus vaikais naudojama speciali mokymo metodika?

Darželiuose ankstyvasis užsienio kalbų mokymas vyksta kitaip, nei paauglių ar suaugusiųjų kursuose, nes tai sąlygoja vaikų raidos ypatumai. Kadangi 3 metų vaikai dar negeba valdyti rašymo priemonės, sąmoningai nesuvokia mokymosi proceso ir pan., jų anglų kalbos žinios ir įgūdžiai lavinami remiantis kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį. Pamokų metu klausomasi dainelių, žiūrimi filmukai, skaitomos istorijos, kortelių ir paveikslėlių pagalba lavinamas žodynas. Ypatingas dėmesys skiriamas kinestetiniams vaikų poreikiams, kai mokymo metodai neriboja vaikų judėjimo (įprastose pamokose mokymas labai standartizuotas, t.y. vaikai sėdi prie stalų, negali daug judėti).

O gal vaikas, kuris tokiame amžiuje – itin imlus, gali mokytis anglų kalbos tiesiog namuose, žiūrėdamas filmukus ir pan?

Papildomas savarankiškas mokymasis ir tėvelių pagalba yra labai naudingi dar efektyvesniam kalbų įsisavinimui. Mes visuomet rekomenduojame skatinti vaikus žiūrėti edukacinius filmukus bei žaisti lavinamuosius kompiuterinius žaidimus namuose, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, kontroliuojant mokymo medžiagos turinį bei laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

Kaip į ankstyvąjį užsienio kalbų mokymąsi žiūri kitos Europos valstybės ar net visas pasaulis? Kokia kitų šalių praktika?

Daugumoje ES šalių yra privalomas ankstyvasis užsienio kalbų mokymas, pradedant jau 1-2 mokymosi metais. Pvz.: Maltoje vaikai pradeda mokytis kalbų būdami 5 metų, Lenkijoje – 7, Lietuvoje šiuo metu užsienio kalba privaloma nuo 2 klasės. Pastaruoju metu pastebima tendencija užsienio kalbų mokymąsi ankstinti. Amerikos universitetų mokslininkai giria Europos šalių praktiką ir ragina jų patirtį perimti ir pritaikyti Jungtinių valstijų švietimo sistemoje.

„Vaikystės Sodas“ džiaugiasi bendradarbiavimu su savo ilgalaikiais draugais – lavinančių žaislų ir žaidimų svetainės Edukaciniai.lt įkūrėjais! Prieš daugiau nei penkerius metus įsigijome pirmuosius emocinį intelektą lavinančius Kimochi žaislų rinkinius, kurie dabar yra visose „Vaikystės Sodo“ klasėse.

Per praėjusios mokslo metus pedagogai išbandė nemažai naujų edukacinių žaislų ir žaidimų – lavinančių emocinį intelektą, kūrybingumą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimo įgūdžius ir atkaklumą. Išbandytus žaislus pedagogai aprašė ir pasidalino informacija Edukaciniai.lt tinklalapyje, o gautas edukacines priemones klasėse sėkmingai naudoja iki šiol.

Galime drąsiai didžiuotis, kad edukacinių žaislų tinklalapyje www.edukaciniai.lt atsidūrę mūsų pedagogų rašyti atsiliepimai bus naudingi tėvams ir visiems, ieškantiems žinių, o „Vaikystės Sodo“ vaikai ir pedagogai tapo tikrais edukacinių žaislų ir žaidimų ekspertais!

Lapkričio 10 dieną Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyko diskusija „Tvirta mergaitė“, kurioje apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbėjo žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.

Diskusijoje dalyvavo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderavo gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Kas neturėjote galimybės sudalyvauti šiame renginyje, kviečiame peržiūrėti įrašą ir prisijungti prie tų, kurie nėra abejingi smurtui, prie tų, kuriems rūpi!

 

Klystame įsivaizduodami, kad smurtautojas – tai alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kai tėvai veda 3 metų vaiką į 17 būrelių ir reikalauja, kad visuose juose jis būtų pats geriausias!

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė pastebi, kad dabar dažnas vaikas niekaip negali įtikti savo tėvams, jį nuolat lydi kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas. Taip vaikams daroma baisi žala. Ir ne bet ko kito, o mūsų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

Apie tai psichologė kalbės lapkričio 10-ąją, 18.30 val., Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas) vyksiančioje diskusijoje „Tvirta mergaitė“.  Įėjimas – nemokamas!

Apie vaikų pasitikėjimą savimi, žalojantį elgesį bei pagrindines tėvų daromas klaidas – pokalbis su A. Kuriene.

– Lapkričio 19 dieną minima tarptautinė smurto prieš vaikus prevencinė diena, lapkričio 25-oji – tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Kaip jūs manote, apie kokio masto problemą mes kalbame?

– Nežinome ir, ko gero, niekad nežinosime tikslių skaičių. Bet ne tai yra didžiausia problema. Liūdniausia, kad dažnai mes net neatskiriame ir nesuprantame, koks elgesys yra vaiką žalojantis. Tai, ką matome laikraščiuose ar TV žiniose, kai vaikas yra išprievartaujamas, sumušamas ir atsiduria ligoninėje, teisme, suponuoja nuomonę, kad tik tai ir yra smurtas. Toli gražu taip nėra.

Mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, kuris yra visko pamušalas. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto. Emocinių poreikių netenkinimas, nuolatinis kritikavimas, žeminimas, atstūmimas – emocinio neraštingumo mastas auginant vaikus yra išties gąsdinantis.

– Kita vertus, ilgą laiką buvo manoma, kad smurtas vyksta tik tam tikrose rizikos šeimose. Kur smurtiniai atvejai yra tokie akivaizdūs, kad negali likti nepastebėti.

– Tikra tiesa. Kalbėdami apie smurtą šeimoje susiformuojame nuomonę, kad tai – prasigėrę tėvai, mamos, neturinčios motinystės įgūdžių, asocialios šeimos. Kad tai tie baisuokliai, kurie skriaudžia vaikus. Bet tuo pačiu matome vaikus, kuriuos nuo 3 metų tėvai atiduoda į 17 būrelių, kritikuoja juos kiekvieną dieną, baudžia atstūmimu, pašaipiai vadina. Jie niekaip negali įtikti savo tėvams, kurie šiaip socialiai yra puikūs žmonės.

Tas mastelis neramina. Kai mažas vaikas darželyje nedrįsta pasakyti eilėraščio, nes nerimauja, kad suklys. Kai jis bijo ko nors imtis, nes gali nepadaryti to tobulai. Tai yra baisi žala, padaryta suaugusiųjų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

– Ir jie, atrodytų, neturi jokių piktų paskatų.

– Fizinė prievarta daroma tada, kai norima vaiką nuskriausti, kad jam skaudėtų ir pan. Vykstant emociniam smurtui, niekas neturi intencijos paversti vaiką verkiančiu, savimi nepasitikinčiu, drebančiu nuo baimės, mikčiojančiu ar turintį nervinį tiką. Suaugusieji turi geriausias intencijas – visko išmokyti, užauginti drąsų, stiprų, vikrų vaiką, tačiau priemonės, kurias jie pasirenka, dažnai yra žalojančios.

Nuolatinė kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas… Daugybė vaikų net nedrįsta tėvams pasakyti, kad jie ko nors bijo, prisipažinti, kad jiems kas nors nepavyksta, ir negali tikėtis, kad bus užjausti. Ne. Jiems bus pasakyta: „Tu gali! Tu privalai! Pirmyn! Eik ir daryk, negi verksi dėl smulkmenos ant kiekvieno kampo?“

– Paramos vaikams centro atliko tyrimo rezultatai šokiravo: net apie 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Vadinasi, kalbame apie tokiomis priemonėmis žalojamą vos ne kas antrą vaiką!

– Turbūt daugybę kartų esate girdėjusi: mane mušė, ir ką – užaugau puikiu žmogumi! Palaukite. Mes niekada nesužinosime, koks tas žmogus būtų užaugęs, jei jo nebūtų mušę. Jeigu patys, užaugę žalojami fizinio ar emocinio smurto, sąmoningai tai suvoktume, nekartotume tų pačių klaidų augindami savo vaikus.

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai?

– Elgesys su vaiku ne pagal jo amžių. Kai iš mažo vaiko reikalaujame per daug, pavyzdžiui, kai dešimtmetis turi prižiūrėti savo penkiametį brolį ar sesę namuose. Tai yra neadekvatu, jam tai – per didelė atsakomybė. Ir jis turi labai mažai galimybių viską atlikti teisingai, ir bus dėl to didelėje įtampoje.

Taip pat klystama, jei penkiolikamečiam paaugliui neleidžiama pačiam nueiti į mokyklą – jį lydi močiutė. Kai tėvai sukrauna jo knygas į kuprinę, užmauna kepurę ir apvynioja šaliką. Čia jau peržengta riba.

Kita kategorija – emocinis šaltumas, atstūmimas, kai yra nepaisoma emocinių vaiko poreikių. Kai nesvarbu, ar jam liūdna, ar pikta, yra sakoma: „Eik mokytis! Daryk!“ Kai vaikas net negali dėl ko nors pasiguosti… Tai nėra elgesys, už kurį turėtų būti sodinama į kalėjimą, bet tai yra riba, kai toks mūsų elgesys su vaiku turės pasekmių.

– Kokių?

– Jis bus piktas, vienišas, turės labai žemą savivertę. Žinoma, atsiras aiškinančiųjų, kad tai – nieko blogo, kad kitaip neįmanoma. Melas!

Maždaug 50 metų buvome mažai galių turintys žmonės. Bejėgiai, prikaupę pasyvaus pykčio, kurio niekur negalėjome išlieti: namuose, sėdėdami prie stalo, galėjome kaimynui paburnoti ant valdžios, bet tam priešintis ir aktyviai reikštis neturėjome galimybių. Galbūt todėl daug žmonių jaučiasi vis dar tokie pat bejėgiai, nevisaverčiai, sukaupę daug pavydo, pykčio. Todėl turime didžiausią suvartojamo alkoholio kiekį, didžiausią karą keliuose, lenkiame visus savižudybių skaičiumi. Tai labai susiję dalykai. Ir tame atsispindi dalykai, kuriuos ir šiandien matome stebėdami smurtą patiriančius vaikus.

– Iš kokių pažymių galime atpažinti vaiką, prieš kurį smurtaujama?

– Auka turi du kelius. Vienas jų – slėptis ir tapti nematomu, tokiu būdu bandyti išvengti smurto, kritikos ir pašaipos. Tokie vaikai užauga su maža saviverte: tai baimingi, apatiški, vieniši, liūdni vaikai, tokios pilkos pelytės. Jie garsiai neišsakys savo nuomonės, niekur nedalyvaus.

Sakys, kad dalyvauti nenori, nors, patikėkite, tikrai nori. Tiesiog jie įsitikinę, kad nei futbolas, nei krepšinis, nei keramika ar matematika jiems nesiseks. Vienintelis draugas – kompiuteris, nes jis draugiškas ir nedaužo per galvą.

Psichologine, simboline prasme, jų kelias – nebūti. Ir jeigu pasislėpti nepavyksta, o tos kančios yra daug, tokie vaikai išeina – nusižudo.

Kitas aukos kelias – pasidaryti didesniu, stipresniu už smurtautoją, jį nugalėti. Tai agresyvūs, nevaldomi, nepaklusnūs, arogantiški vaikai, linkę kitus žeminti, imti prieš visus valdžią.

– Norite pasakyti, kad nėra agresyvių vaikų, kurie auga meilėje ir globoje?

– Žinoma, visi dvimečiai pabando kam nors įkąsti. Visi metų amžiaus vaikai trenkia kokiu nors daiktu savo mamai. Visi trimečiai ar keturmečiai kada nors susimuša darželyje su kitais vaikais. Bet tai yra normalus elgesys: jie mokosi bendrauti ir suprasti, reikšti savo jausmus. Bet yra vaikų, kuriems apatija arba agresija – jų elgesio modelis. Atėjęs į darželį gali pamatyti visą spektrą – specialistui tikrai nesunku atpažinti skriaudžiamus vaikus. Visus juos reikia atpažinti ir suprasti, kas su jais darosi.

– Kodėl vaikai gėdijasi kalbėti apie patiriamą prievartą? Ir ne tik slepia,bet kartais netgi paklausti apie tai neigia?

– Vaikai nešneka apie smurtą dėl įvairių priežasčių. Viena jų – bijo. Jeigu jiems tiesiogiai pasakoma: „Jei kam nors pasakysi – bus dar blogiau“, suprantama, kodėl jie tyli.

Kita priežastis – gėda. Nes kalbama apie jo mamą, tėtį, tuo pačiu – tarsi ir apie jį patį. Tarsi su juo pačiu yra kažkas negerai.

Kai kurie vaikai nekalba, net nesupranta, kad yra apie ką šnekėti. Kai nuolat augi smurtinėje aplinkoje, net nežinai, kad gali būti kitaip. Tad, atrodo, kur problema?

Kartais vaikai bijo, kad jeigu papasakos, bus blogiau: jį atskirs nuo tėvų, kažkur išveš, kad mama numirs ar tėtį uždarys į kalėjimą. Vaikai iš paskutiniųjų saugo šeimos integralumą ir paaukoja vardan to save, įstumdami save į didelį pavojų.

O gal vaikas nepasitiki aplinkiniais? Jei jo patys artimiausi žmonės – tėtis ar mama – jį skriaudžia, kodėl jis turėtų pasitikėti kažkokia svetima teta?

– Kokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad smurtas – netinkamas elgesys?

– Darnioje šeimoje augantis vaikas jau būdamas trejų metų gali pasakyti, kada mama pyksta, barasi. Bet pasako tai be jokios įtampos. Nes juk mama supyksta, o po to vėl susitaiko. Bet jei šeimoje smurtaujama, vaikas sakys: „Nieko neatsimenu“. Tuomet matosi, kad šeimoje vyksta kažkas, dėl ko baisu šnekėti.

O ir kam pasiskųsi? Tėvai ilgą laiką, iki pat paauglystės, yra idealizuojami. Tai idealūs, viską galintys milžinai. Ir jeigu milžinas ant tavęs pyksta, atstumia, vadinasi, pats esi blogas.

– Tarsi pats to nusipelnei?

– Taip, nes ta milžinė turi su tavim, tokiu netobulu, vargti.

Man labai norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, kas yra žalojantis elgesys. Kad smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kad sakymas vaikui „Tu darai man gėdą! Kiek aš galiu tau kartoti?! Tu esi idiotas!“ yra stiprus žodinis smūgis, kurio pasekmės niekada neišgydomos. Ir nesvarbu, kad po tokių vaikui išsakytų žodžių mama rauda atsigulusi. Tai jau yra pasakyta ir vaikui žala padaryta.

Kita vertus, tėvams, auginantiems vaikus, reikia bent šiek tiek atsipalaiduoti. Ir pasitikėti savo vaikais. Mylimas, darnioje šeimoje auginamas vaikas tikrai nesirinks valkatos kelio. Kodėl turėtų? Kodėl jis turėtų nenorėti būti išsilavinęs, gyventi gražiuose namuose, kaip gyvena ir jo tėvai? Kodėl manote, kad be jūsų kontrolės jis nenorės skaityti knygų, vaikščioti į koncertus? Kodėl reikia pradėti nuo 3 metų bijoti, kad jis eis kažkokiu netinkamu keliu?

Leiskime jam būti tiesiog savimi. Auginkime, rodydami savo pavyzdį. Nes jei nuolat spausite, kontroliuosite, versite, vėliau nesistebėkite, jei tas išsilavinęs, karjerą pasiekęs žmogus mes darbą banke ir išvyks į Indiją ar tiesiog be jokių įsipareigojimų keliaus aplink pasaulį. Nes jis vyks ieškoti savęs.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val.Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

 

„Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir, kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje“, – teigia režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Menininkė ragina visuomenę atkreipti dėmesį į smurtą patiriančius žmones ir to pasekmes bei kviečia apie tai kalbėti visiems atvirame, nemokamame renginyje–diskusijoje „Tvirta mergaitė,“ kuri vyks lapkričio 10-ąją 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje kartu dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Apie būsimą diskusiją ir smurto temą mene bei gyvenime – pokalbis su „Vilnius City Opera“ meno vadove, režisiere Dalia Ibelhauptaite.

– „Vilnius City Opera“ Vilniuje labai išraiškingai patraukė praeivių dėmesį – krauju pasruvusiais manekenais. Ką norėjote šia efektyvia menine instaliacija pranešti?

– Jau eilę metų, imdamiesi temų kūrybai, stengiamės, kad jos atkreiptų dėmesį į mums patiems labai aktualias socialines ar moralines temas, priverstų susimąstyti. Tai, manau, yra svarbiausia „Vilnius City Opera“ misija – būti ne malonia pramoga, o savo darbais, jų vieša reklama kelti diskusiją visuomenėje apie tai, kas skaudžiausia, kas nepatogu.

– Kalbėdami apie tai, kas yra skaudu ir nepatogu, turbūt sulaukiate ir prieštarų, pasipriešinimo?

– Mes dažnai sulaukiame nepasitenkinimo iš labiau konservatyvių visuomenės atstovų – mes jiems trukdome ramiai ir patogiai gyventi.

Akcija instaliuoti krauju pasruvusius manekenus buvo įkvėpta G. Verdi operos „Trubadūras“. Ja norėjome priversti praeivius sekundei sustoti pagalvoti: ar šiandien toks vaizdas dar gali šokiruoti? Ar kasdieniai smurto vaizdai neatbukino mūsų jautrumo? Ar mes pastebime šalia mūsų kenčiantį žmogų?

Taip jau yra mūsų amžiuje, kad žodžio galia yra mažesnė negu ryškaus vizualo…

– Akivaizdu, kad tokiu vizualu pasiekėte tikslą, nes tai buvo padaryta tikrai efektyviai. Kodėl norėjote atkreipti dėmesį į šias problemas būtent dabar?

– Dažnai šiuolaikinis smurtas nėra vien fizinis. Psichologinio smurto pasekmės yra žymiai sunkesnės ir ilgesnės. Tuo labiau, kad tokia prievarta nėra viešai matoma. Apsidairykime aplinkui: ar mus supantys žmonės nėra sužaloti viduje? Smurtas prieš moteris dažnai yra arčiau nei mums atrodo. Tai gali būti mūsų kaimynė, kolegė ar liūdnai atrodanti autobuso laukianti močiutė.

– Kadangi tai nėra matoma, dažnai net neįsivaizduojame, kokio masto tai problema…

– Tikrai taip. Tyrimai rodo, kad net 63 proc. Lietuvos moterų patiria smurtą šeimoje. Palyginkime: Anglijoje tokių moterų yra 16 proc., Prancūzijoje 20–50 proc.

„Vilnius City Opera“ šį sezoną bendradarbiauja su Pagalbos moterims linija, viešindama jų informaciją ir skatindama visuotines diskusijas apie mažai aptariamas smurto temas. Paprasti faktai sužinoti iš Pagalbos moterims linijos įkvėpė visas mūsų akcijas – juk kasmet Lietuvoje net 40 000 moterų bando paskambinti į Pagalbos moterims liniją, kuri pajėgi atsiliepti daugiausia į 8 000 skambučių, o kiek dar net nepaskambina…

Kasmet visame pasaulyje lapkričio mėnesį minima 16 aktyvumo dienų, kurių metu skatinama susimąstyti apie smurtą prieš moteris. Todėl dabar, repetuodami savo naujausią premjerą – C. Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, sukūrėme dar vieną akciją–instaliaciją – praėjusį šeštadienį Vilniuje, Alumnato kieme, kabėjo „kalbančios“ suknelės. Skirtingų medžiagų, stilių moteriški rūbai pasakojo skirtingas smurto prieš moteris istorijas. Kiekvienas specialiai atrinktas drabužis turėjo savo pasakojimą, kurį sostinės gyventojai ir svečiai galėjo čia pat perskaityti. Ši instaliacija visas 16 dienų keliaus po įvairias Vilniaus vietas.

– Minėjote, kad pradėjote bendradarbiauti su Pagalbos moterims linija. Kas paskatino šį bendradarbiavimą?

– Baisi padėtis Lietuvoje ir faktai. Ne paslaptis, kad kino ekranuose, televizoriuose ir scenoje smurtas magiškai pritraukia ir įtraukia. Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje, o gyvenime herojus reikia išgelbėti.

Mes, nagrinėdami operų siužetus, randame labai panašių epizodų. Tai teatras. O Pagalbos moterims linija turi nemažai realių istorijų, dar daugiau stulbinančių ir šiurpinančių… Norime jas viešinti. Kad žmonės suprastų, kad tai, kuo jie domisi kaip meniniu siužetu, yra tikra! Yra su mumis!

Tikimės, kad visos šios istorijos paskatins žmones suprasti, kad smurtas prieš moterį turėtų būti tabu. Galbūt daugelis smurtą šeimoje kenčiančių moterų bijo apie tai kalbėti, o perskaitytos istorijos padės joms suvokti, kad pasaulyje jos nėra vienintelės ir kad tokioms moterims egzistuoja nemokama pagalba.

– Padrąsinimas, palaikymas, supratingumas, parodymas, kad tos moterys turi kur kreiptis – jau vien dėl to verta kalbėti apie kovą su smurtu prieš moteris. Ir suprantama, kodėl apie tai reikia kalbėti nedelsiant – juk tos šeimos tokioje aplinkoje augina vaikus, jaunąją kartą.

– Išties kuo ilgiau tylime, tuo blogiau. Kenčiančias mamas, tetas, mokytojas stebi vaikai – mergaitės ir berniukai – ir iš tų situacijų mokosi. Vaikai yra žymiai pastabesni negu mums atrodo, todėl neturėtume jiems rodyti neigiamų pavyzdžių ir toleruoti to, kas yra netoleruotina.

Štai, kad ir tokia istorija iš tikros šeimos gyvenimo viename Lietuvos miestų:

„Aš tiesiog pavargau, labai pavargau… Kūčių vakaras, jau visiems suruošiau dovanas, turim eiti pas anytą, bet aš nenoriu, negaliu. Jau 20 metų gyvenu su savo vyru, vaikai suaugę, o aš jaučiuosi tokia pavargusi…

Žinot, sėdžiu dabar vyro medžioklės kabinete. Priešais mane guli jo ginklas. O kas, jei pasitikčiau grįžtančius vaikus su tuo šautuvu? O po to ir pati nusišaučiau?

Mano vyras… Jis laiko mane lyg savo kaline: tikrina visų pirkinių čekius, išbara mane, jei ką nors ne to nupirkau ar buvau kitoje parduotuvėje, negu jam atrodo tinkama. Būna, naktimis grįžęs iš medžioklės mane pažadins ir lieps aiškintis, kodėl jo draugai apie mane taip gerai kalba…(verkia)

O aš… ką aš galiu padaryti? Nieko. Savo pinigų neturiu, išvykti kur neturiu, o ir jo bijau – vis viena ras… Jaučiuosi visiškai bejėgė, niekam nereikalinga, nesvarbi, nematoma, nemylima… (verkia) Ir dėl vaikų labai pergyvenu, tėvas jų visai nevertina, žemina.”

– Tokias istorijas net sunku komentuoti. Panašu, kad jums ši tema ir asmeniškai labai jautri.

– Manau, kad menininkas neturi nužudyti praeivio naktyje už kampo tam, kad galėtų apie tai turėti nuomonę. Aš asmeniškai neturiu jokio sąlyčio su šia tema, nes tiek augant vaikystėje, tiek savo dabartinėje šeimoje nemačiau ir negirdėjau nieko panašaus. Bet aš stebiu pasaulį, kuriame gyvenu, žmonių bendravimą aplink mane, ir daugelis dalykų mane labai jaudina.

– Kaip manote, kas turi įvykti, nuo ko turi prasidėti pokyčiai, kad nebūtume abejingi šalia vykstančiam smurtui, kad vis mažiau tektų girdėti apie smurtą patyrusias, palaužtas moteris?

– Visų pirma turėtume pradėti nuo savęs. Turime netoleruoti grubaus elgesio, kalbėti atvirai tarpusavyje apie tai, kas mus žeidžia, kas skaudina. Patys turime neprovokuoti smurtą sukeliančių situacijų – dažnai psichologinis spaudimas ir psichologinis smurtas išauga į fizinį. Pasižiūrėkite, kaip kai kurie žmonės elgiasi su savo vaikais? Šiais laikais raganomis ir baubais nelabai kas gąsdina…

Svarbiausia gyvenime yra gerbti ir mylėti vienas kitą – ir tai prasideda dar vaikystėje. Jeigu vaikas nemato to nuo mažų dienų, tai vėliau jam sunku… Jis juk nori nenori modeliuoja viską savo tėvų pavyzdžiu.

Kartoju: smurtas gražus tik scenoje – gyvenime herojus privalome išgelbėti.

Nemokamas Pagalbos moterims linijos telefono numeris – 8 800 66366.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

Tėvų asmenybės, jų tarpusavio santykiai, požiūris į vaiką ir auklėjimo būdai, vaikystėje patirti sunkumai ir traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui. Nuo to priklauso ne tik mūsų požiūris į pasaulį ir gebėjimas susikurti savo laimę, bet ir tai, kokiais užauginsime savo vaikus.

Kokias klaidas daro tėvai? Kokias vertybes, o galbūt ir žalingus įpročius jie perduoda iš kartos į kartą? Kaip sustabdyti ydingą ratą?

Šiomis temomis lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, diskusijoje „Tvirta mergaitė“ kalbės „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Pokalbis apie gyvenimą keičiančias traumas, psichologinį ir fizinį smurtą – su dr. Eugenijumi Laurinaičiu.

– Šiandien, kai tiek daug kalbame apie smurtą ir skaudžias to pasekmes, vis iškyla klausimas: kodėl vieni žmonės geba konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija, o kitiems dažniausia ar kone vienintelė to išraiška – kumščiai ar į aplinką nukreipta psichologinė prievarta?

– Pradėkime nuo to, kad agresyvumas apskritai yra visiškai normalus bet kurios gyvūnų rūšies bruožas. Per agresiją gyvūnai susiranda pateles, apgina savo teritorijas, sumedžioja grobį ir išmaitina palikuonis. Kitaip tariant, agresija – absoliučiai būtina, norint išgyventi šiame pasaulyje. Tik skirtumas tas, kad, kitaip nei mūsų – žmonių, gyvūnų agresija yra ritualizuota. Ji nėra pavojinga jų pačių rūšiai, t. y. jie patys nesižudo. Gyvūnai kovoja už patelę ar teritoriją, bet kai vienas pralaimi, jis ne nužudomas, o tiesiog pabėga.

– Akivaizdu, kad agresija tarp žmonių – su kur kas skaudesnėmis pasekmėmis.

– Žmonių pasaulyje agresija yra praradusi ritualą. Tai nutiko nuo to momento, kai žmogus paėmė į rankas lazdą ar akmenį. Kumščiu užmušti žmogų yra sudėtinga – tokiu būdu tik išsiaiškini, kuris stipresnis. O štai lazda ar akmeniu užmušti paprasčiau. Mes pasidarėme pavojingi sau patiems kaip rūšiai, patys naikiname terpę, kurioje gyvename, kas nebūdinga jokiai kitai gyvūnijos rūšiai.

Vis dėlto žmogus yra grupės gyvūnas, mes išgyvename šioje žemėje todėl, kad laikomės grupėmis. Mokėjimas būti grupėje, bendradarbiauti, sugyventi su kitais yra nepaprastai svarbus mūsų išlikimui. Agresijos išraiškos turi būti treniruojamos taip, kad padėtų ne tik išgyventi, bet ir sugyventi.

– Ar tų agresijos kontrolės būdų išmokstame iš savo tėvų?

– Iš namų, šeimos, tos pačios artimiausios terpės, kurioje mes gyvename.  Ir kai matote agresyvius vaikus, be didelių išlygų galime tiesiai įvardyti, kad tą agresiją jiems perdavę tėvai yra atsinešę tai iš savo tėvų namų, iš šeimos tarpusavio santykių. Tad vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo tėvelių.

Visad sakiau, sakau ir sakysiu, kad jeigu apsisprendžiate turėti vaikų, reikia pagalvoti ne apie tai, kaip juos auklėsite, o apie tai, kaip auklėsite save. Kaip jūs keisitės, kad tas vaikas išaugtų toks, kokio jūs norite.

– Kad tas agresijos, netinkamo elgesio palikimas, perduodamas iš kartos į kartą, sustotų?

– Be jokios abejonės. Konstruktyvus agresijos išreiškimas yra tikrai įmanomas. Yra daugybė socialiai priimtinų formų, kūrybinių būdų išreikšti savo agresijai, nebūnant kenksmingam kitiems: fizinė veikla, sportas, humoras ir pan.

– Kaip to išmokti, jei patys nuolat matėme ydingus pavyzdžius?

– Visų pirma – neslėpti agresijos nuo savęs paties. Mokytis su ja susitikti ir pagalvoti, ką ji man reiškia, ką ji man sako apie mano gyvenimą. Suaugęs žmogus, kai supyksta, turi atsakyti sau į du pagrindinius klausimus: už ką ir ant ko jis supyko. Kai kas nors ima aiškinti, dėl ko jis supyko, tai yra absoliuti nesąmonė. Pykstame ne dėl ko. Visi pykčiai yra tarpasmeniniai: visada turime adresatą ir elgesį – kai man padaro kažką tokio, už ką supykau, arba nepadarė kažko, ką turėjo padaryti. Bet kuriuo atveju, kalbėtis yra kur kas paprasčiau negu muštis.

– Kartais atrodo, jog daliai žmonių yra atvirkščiai – muštis paprasčiau nei kalbėtis.

– Mokėjimas kalbėtis mūsų lietuviškoje kultūroje turi vieną bėdą – vyrams kalbėtis apie jausmus yra neįprasta. Apskritai mūsų kultūroje jausmas, deja, yra suvokiamas ne kaip motyvas kalbėtis, o kaip motyvas veikti. Išveiktas veiksmas jau turi rezultatą, su kuriuo kalbomis galima ir nebesusitvarkyti. Todėl labai svarbu ne tik pripažinti ir pamatyti savyje tą jausmą, bet ir išmokti jį išsakyti. Bet aš neprarandu vilties, kad po truputį to išmoksime.

– Tarkime, žmogus suvokia, kad jo paties ar jo sutuoktinio elgesys – ydingas, žalojantis ir vienas kitą, ir taip augančius vaikus. Ir kas toliau?

– Jei du žmonės, kurie bent jau sąmoningai deklaruoja, kad nori gyventi kartu ir sugyventi kitaip, negu matė savo artimiausioje aplinkoje, nori, kad tas nebesitęstų jų vaikų gyvenime, turi kreiptis į specialistus ir tai stabdyti. O sustabdymui vien gerų norų neužtenka. Mes turime savo galvose daugybę gerų norų ir vertingų žinių, tačiau viskas vis viena klostosi blogai… Vadinasi, keitimasis nėra supratimas.

Tai yra daugelio žmonių klaida, kai įsivaizduojama, kad jei suprantu, vadinasi, pakeisiu. Nieko panašaus. Keitimasis yra kur kas gilesnis procesas. Didelė dalis mūsų motyvų yra nesąmoningi. Todėl su jais susitikti ir dirbti vienam tikrai neišeis. Tam reikalingi profesionalai.

– Ar įmanoma sustabdyti ydingą smurto ratą per vieną kartą, t. y. ar motina/tėvas, vaikystėje užaugę smurtaujančioje aplinkoje, gali užauginti laimingus vaikus?

– Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia įdėti daug darbo. Grįžtame prie to paties: ruošiantis turėti vaikų reikia suprasti, kad keistis visų pirma reiks man. Jeigu noriu, kad vaikų gyvenimas būtų kitoks, nei buvo mano, turiu ieškoti pagalbos ir keistis.

– Kodėl mes vis dar taip vangiai kovojame su smurtu: moterys taikstosi su smurtaujančiais sutuoktiniais, tiki jų pažadais, kurių šie nesilaiko, toliau augina tokioje terpėje savo vaikus, o jie vėliau – ir savuosius?

Tyrimų duomenimis, sutuoktinio smurtą toleruojanti moteris dažniausiai anksčiau pati buvo patyrusi smurtą. Nebūtinai ji pati – galbūt buvo smurtaujama prieš jos mamą, močiutę ar pan. Ir mama kartojo: „Negaliu skirtis, kaipgi paliksiu savo vaikus be tėvo? Neturėsiu pinigų, buto, vieni neišgyvensim“.

Iš tiesų net nesvarbu, kokių absurdiškų priežasčių būdavo prisigalvojama.  Akivaizdu viena: jei tas smurto kelias nebūdavo nutraukiamas, augantys vaikai prie smurto adaptavosi. Jie suvokė, kad taip (arba net – tik taip) gali būti ir tą galima išgyventi. Ir jeigu pas juos vyksta taip pat, jie toliau su tuo gyvena.

Moterys būna su tokiais vyrais dažniausiai dėl to, kad jos įsivaizduoja esančios visgi kažkuo prastesnės, silpnesnės, negalinčios išgyventi be šito vyro. Ir tada leidžia jiems viską. Didžiąja dalimi tai – savivertės klausimas.

– Ar tiesa, kad galbūt tos moterys nesąmoningai pačios ir pasirenka tokius vyrus?

– Tikra tiesa. Nes juose yra ir gerų dalykų. Tie, kurie geria, turi simpatiškų asmenybės bruožų, ir tada kiti tarsi išnyksta iš regėjimo lauko. Nustojame juos vertinti kaip svarbius pasirinkimo metu. O paskui, kai išlenda, moterys sako: kažką keisti jau per vėlu!

– Vadinasi tas, kuris nėra tiesiogiai savo artimoje aplinkoje susidūręs su smurtu, to niekad netoleruos?

– Yra įvairų asmenybės tipų. Kai kuriuos žmones galima pavadinti priklausomais. Jiems atrodo, kad iš tikrųjų jų vertė priklauso nuo to, kaip juos matys ir vertins kiti. Ir jeigu jiems kitas žmogus yra jų pačių savivertės matas, tuomet jis gali sau leisti labai daug, aš vis viena jo nepaliksiu. Ne paslaptis, kad yra tokių moterų.

– Kaip pajausti ribą, kada prieš mane yra taikomas smurtas? Kaip atpažinti psichologinį smurtą?

– Labai paprasta: kai su manimi daro tai, ko aš nenoriu. Ir viskas, tai – smurtas. Kai aš sakau „ne“, o kita pusė to negirdi ir toliau tai daro. Kalba eina ir apie fizinį, ir apie žodinį kontaktą. Jeigu mano interesų nepaisoma, kam tuomet su tuo žmogumi gyventi? Kai klausiu „kam“, turiu galvoje ne „kodėl“ – praeitį, o „kam“ – ateitį. Koks tikslas toliau su tuo žmogumi gyventi?

– Statistika rodo, kad vis daugiau moterų kreipiasi dėl smurto atvejų į įvairias instancijas ir ieško pagalbos. Ar taip yra dėl to, kad jos gauna daugiau informacijos, žino, kad turi kur kreiptis?

– Visų pirma, tai lemia pasikeitusi teisinė bazė. Tai, kad smurto naudojimas šeimoje yra prilygintas smurtui. Policija ir visos kitos valstybės institucijos pradėjo kitaip žiūrėti į šiuos nusikaltimus. Nebijau šio žodžio vartoti, būtent – nusikaltimus.

Vadinasi, ir pačios moterys pasijuto drąsiau sau pasakiusios, kad jos yra nusikaltimo aukos, o ne šiaip šeimos konflikto auka. Ir tai keičia požiūrį.

– Moterys turi pasirinkimą – gyventi su vyru arba skirtis. O ką tokiose šeimose daryti vaikams?

– Prisiminkite, koks skandalas kilo dėl norvegų ir tokio jų žiūrėjimo į vaikų gyvenimą. Pagalvokite apie mūsų Seimo narius, kurie nepriėmė įstatymo, kad vaiko mušimas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir moters mušimas namie. Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Apie jos suvokimą, kad vaikas – ne visai žmogus, kad jis yra tas, kurį galima mušti? Tai yra skandalas. To net nepasakoju savo kolegoms užsieniečiams, nes gėda. Tai absoliutus viduramžių pasireiškimas XXI amžiaus Lietuvoje.

– Mažas vaikas turbūt dažnai net nesuvokia, kad toks tėvų elgesys – nepriimtinas, kad tai – prievarta.

– Kartais aš nesuvokiu dalykų, kuriuos matau. Pavyzdžiui, kai matai vaiką, kuris eina ir pargriūna ant šaligatvio. Tada pribėga motina ir ima jį mušti už tai, kad jis nugriuvo. Kas darosi su tais žmonėmis?! Tragedija ta, kad į tai niekas net nereaguoja. Mes išmokyti nekreipti dėmesio: tai ne mano reikalas! Visada turi sureaguoti suaugusieji. Aš manau, kad mes kol kas dar nesubrendę mylėti savo vaikų.

– Taip išmokę iš savo tėvų?

– Iš savo tėvų, tie tėvai – iš savo tėvų. Galbūt visa mūsų lietuvių tautos istorija paskutinius pora šimtų metų tik ir mokė išgyventi nesikišant? Ta baimės ideologija mumyse yra labai stipri.

– Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai turėtume daryti, kad bent po truputėlį situacija pradėtų keistis?

– Pradėkime nuo mokytojų – jie tuos vaikus mato geriausiai. Pastebėjus požymius, kad vaikas patiria prievartą, jokiu būdu negalima to praleisti. Mokytojai turėtų pirmiausia pasikviesti tuos tėvus ir pasiūlyti jiems pagalbą. Ne smerkti, ne teisti, ne gąsdinti, o pasiūlyti jiems pagalbą. Nes jiems reikia pagalbos. Nemanau, kad jie nori mušti savo vaikus. Esu įsitikinęs, kad jie nemoka nemušti. O tai – ne tas pats.

Mokytojai ir darželio pedagogai yra ta pirmoji grandis, tikslinė grupė, kurią reiktų pirmiausiai mobilizuoti prievartai prieš vaiką identifikuoti. O tuomet – veikti įstatymų, nevyriausybinių organizacijų siūlomų paslaugų rėmuose ir t. t.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

 

Lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyks visiems atviras, nemokamas renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“, kuriame apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbės žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Apie renginį kalbame su jo sumanytoja dr. A. Landsbergiene.

– Kaip gimė šio renginio idėja?

– Ši idėja gimė diskutuojant „Vaikystės sode“ apie tai, su kokiais iššūkiais susiduriame Lietuvoje, kas aktualu yra mums kaip ugdymo įstaigai ir mums kaip jaunosios kartos ugdytojams. Kadangi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje dirba daug moterų, jos pačios pasidalindavo istorijomis, kurios liudija, kad smurtas vis dar yra itin paplitęs Lietuvoje.

Tai paskatino diskusijas, kurių metu kalbėjome apie tai, kad nenorime būti pasyvūs stebėtojai, kad norime daryti daugiau. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į šią problemą, į tai, kad smurtas turėtų būti netoleruotinas. Ir fizinis, ir psichologinis. Be to, pastebėjome, kad žmonės jau supranta, kas yra fizinis smurtas, tačiau psichologinį smurtą ne visada gali įvardinti.

Taigi pradžioje pradėjome apie tai diskutuoti savo organizacijoje, ypač apie smurto prevenciją, nes jau šeštus metus ugdome vaikų emocinį intelektą, teikiame šeimoms psichologines konsultacijas, įvairius mokymus, be to, psichologinę pagalbą mūsų psichologės teikia ir darbuotojams, jei yra poreikis.

Kadangi lapkričio 19 d. yra Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, o 25 d. – Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena, pasitarėme, kad šis mėnuo gali būti simbolis, jog turime drauge siekti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau smurto. Kaip mes to galime siekti? Susivienydami!

Taip kilo mintis suburti visuomenės veikėjus ir specialistus, kurie norėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo. Diskusija bus atvira, t.y. be bilietų ir registracijos.

– Kokiai auditorijai ši diskusija yra skirta?

– Į renginį kviečiame pedagogus ir tėvus. Todėl, kad pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai yra tėvai. Kadangi mes nuolat bendraujame su tėvais, jie dažnai pasidalina, kad trūksta praktinių žinių, praktinių patarimų, kad kartais jie jaučiasi vieniši ir nežino, ar teisingu keliu eina.

Panašiai jaučiasi ir pedagogai: jie puikiai žino, kaip išdėstyti dalyko turinį, tačiau kaip elgtis su vaiku, kuris savo jausmus reiškia agresyviais būdais ir kurio tėvai jau treti metai gyvena Anglijoje, nežino. Iš tos nežinios kyla susierzinimas, dar giliau neriama į problemą, o ne ieškoma sprendimų būdų.

Taip pat norisi atkreipti pedagogų – ir ypač tų, kurie dirba su dar mažais vaikais, – dėmesį į tai, kad smurtas prieš moteris ir mergaites nėra mergaičių ugdymo iššūkis. Tai – visų vaikų ugdymo iššūkis. Mes turime ne tik mergaites ugdyti, kad jos suprastų, kas yra smurtas, bet ir berniukai turi puikiai suprasti, kas yra smurtas ir kad smurtinis elgesys yra netoleruotinas. Tai yra kompleksinė problema, ir ją spręsti turime dėl visų mūsų vaikų saugesnės ateities.

– Tad „Tvirta mergaitė“ – be smurto gyvenančios moters simbolis?

– Tvirta mergaitė – ta, kuri turi savo nuomonę, kuri žino, ko nori, kuri yra drąsi, atsakinga, kurios nenupūs lengvi vėjai. Be abejo, ir ta, kuri netoleruoja smurto. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikas toks būtų, ar ne? Tad ir vėl tenka grįžti prie vaiko ugdymo: ir berniuko, ir mergaitės. Ir prie tėvų bei pedagogų, nes jie – vaiko Mentoriai, Mokytojai ir sektini pavyzdžiai.

– Kodėl apie tai taip svarbu kalbėti – ir jums asmeniškai, ir jūsų vadovaujamoms organizacijoms?

– Nes mes esame švietimo organizacija! Švietimo organizacijai itin svarbu yra būti pilietiškai, atsakingai ir sąmoningai.  Jeigu mes tik kalbėsime, tačiau savo elgesiu nebūsime pavyzdys, vaikai kalbės gražiai, tačiau jų elgesys atspindės mūsų elgesį. Tad pedagoginės bendruomenės sąmoningumas turi būti išskirtinis, nes mes esame tie, į kuriuos krypsta visuomenės žvilgsniai.

Be jokios abejonės, remtinų sričių yra daug, tačiau mes pačioje organizacijoje diskutavome, kas yra mums svarbiausia, dėl ko mums labiausiai skauda širdį. Taip išskyrėme, kad mums skaudžiausios yra patyčių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracijos ir moterų patiriamo emocinio ir fizinio smurto temos.

Aš pati mačiau ir vis dar matau didžiulį skirtumą, kaip savimi pasitiki moterys Švedijoje ir kaip – Lietuvoje. Žinoma, yra išimčių, tačiau Švedijoje moterys spinduliuoja ne tik išorinį, bet ir vidinį pasitikėjimą, kurio Lietuvoje dažnai pritrūkstame. Neabejoju, kad tai yra susiję su mūsų vaikų auklėjimu šeimoje ir mūsų ugdymo sistemos ypatumais. Tikiu, kad tikslingai ir sąmoningai apie tai kalbėdami galime suteikti visiems – ir mergaitėms, ir berniukams – daugiau žinių, pasitikėjimo ir išugdyti gebėjimą spręsti konfliktines situacijas civilizuotai.

– Kaip šios idėjos atsispindi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje?

– Kasmet pedagogams organizuojame diskusijas lyčių lygybės klausimais. Mums svarbu, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų, kad jie jaustųsi laisvi ir jaustųsi mylimi tokie, kokie yra.

Taip pat jau šeštus metus įgyvendiname emocinio intelekto ugdymo programą, kurioje aktyviai dalyvauja ir vaikai, ir mokytojai, ir tėvai.

Visą šį laiką bendradarbiaujame ir su „Vaikų linija“, nes visapusiškai remiame tą nuostabų darbą, kurį jie dirba: dalinamės patirtimi, organizuojame seminarus.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas.

 

Spalio 8 d. Vilniuje vyko vieni didžiausių verslo apdovanojimų, kuriuose viešėjo Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, politikos, verslo, mokslo ir visuomenės atstovai.

„Jaunuoju metų verslininku“ išrinkta dr. Austėja Landsbergienė – ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Vaikystės Sodas“ įkūrėja. Apdovanojimą jai įteikė ir pasveikino Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sveikiname!