Vaiko adaptacija darželyje – emociškai reikšmingas etapas ne tik mažiesiems, bet ir visai šeimai, mat rytinės ašaros, nenoras atsisveikinti, nuovargis ar pasikeitęs elgesys namuose yra dažna šio laikotarpio dalis. Su „Vaikystės sodo“ darželių tinklo psichologe Laura Viederiene kalbamės apie tai, kiek iš tikrųjų trunka adaptacija, ką sakyti, kai vaikas ryte ištaria „nenoriu į darželį“, kaip tėvai gali palengvinti pirmąsias savaites ir kada jau verta kreiptis profesionalios pagalbos.

Daugelis tėvų pirmąsias vaiko dienas darželyje išgyvena ne ką lengviau už jį patį – jaučia kaltę, nerimą, kartais ir liūdesį. Ar tai normalu, ir kiek tokia tėvų emocinė būsena veikia vaiką?

Tai visiškai normalu. Išleidę vaiką į darželį tėvai gali jausti įvairius, tarpusavyje persipynusius ir kartais net vienas kitam prieštaraujančius jausmus – kaltę, liūdesį, nerimą, abejonę, kartais ir palengvėjimą. Kaltė nebūtinai reiškia, kad darote kažką neteisingai, dažniausiai ji tiesiog rodo, kad vaikas jums rūpi, todėl ir šis etapas emociškai jums yra reikšmingas. Šioje situacijoje labiausiai padeda ne savigrauža, o aiškus vidinis supratimas – „mano vaikui dabar sunku, nes jis išgyvena naują patirtį, kuri natūraliai kelia daug įvairių jausmų“.

Vaiką iš tiesų veikia ne tiek pats atsiskyrimo faktas, kiek tai, kaip tėvai elgiasi atsisveikindami. Maži vaikai tėvų nerimą pajaučia ne iš žodžių, o iš mažų detalių – jie labai jautriai pastebi suaugusiųjų balsą, veido išraišką, kūno įtampą, dvejojimą. Jei mama ar tėtis elgiasi ramiai ir nuosekliai, vaikui lengviau patikėti, kad situacija yra saugi.

Ne mažiau svarbus ir tėvų pasitikėjimas žmonėmis, kuriems jie vaiką palieka, nes mažylis stebi ne tik tai, ar mama arba tėtis ramūs, bet ir kaip jie bendrauja su mokytoju, ar pasitiki juo perduodami vaiką. „Vaikystės sode“, ypač pirmosiomis savaitėmis, stengiamės tėvams suteikti kuo daugiau aiškumo apie tai, kaip vaikui sekasi: mokytojai pasidalija, kaip jis jautėsi, ar greitai nusiramino po atsisveikinimo, į kokias veiklas įsitraukė, kaip valgė ar ilsėjosi. Toks konkretus grįžtamasis ryšys padeda ir tėvams ramiau išgyventi adaptacijos laikotarpį.

Kai suaugusiųjų elgesys vaikui siunčia žinią „aš pasitikiu šia vieta ir šiais žmonėmis“, jam lengviau pamažu kurti savo saugumo jausmą darželyje. Štai todėl geras tėvų ir mokytojų ryšys yra ne mažiau svarbi adaptacijos dalis.

Tai kaip reikėtų teisingai su vaiku atsisveikinti?

Geras atsisveikinimas yra trumpas, ramus, šiltas ir kiekvieną kartą panašus. Vaikui taip pat padeda, kai tėtis ar mama atsisveikinimo metu visiškai į jį atsisuka, trumpai apkabina, pasako, kada grįš, aiškiai ištaria „viso“, pabučiuoja ir išeina.

Tačiau adaptaciją gali ir apsunkinti tam tikras suaugusiųjų elgesys, pavyzdžiui, dvejojimas. Kartais tėvai mano, kad jautresnis atsisveikinimas, ilgesnis apkabinimas ar dar viena papildoma minutė palengvins situaciją, bet iš tikrųjų dažniausiai būna atvirkščiai – kuo ilgiau užsibūnama, tuo sunkiau ir vaikui, ir tėvams.

Taip pat blogas sprendimas – nepastebimai dingti iš darželio, kol vaikas yra užsiėmęs žaislu ar kalbasi su mokytoju. Žinoma, gali atrodyti, kad taip pasielgus vaikas neverks, tačiau iš tikrųjų jis praranda pasitikėjimą tėvais, mat supranta, kad jie gali bet kada dingti be įspėjimo, todėl kitą dieną, atvestas į darželį, jis jų nebepaleis iš akių. Jam reikia žinoti, kad tėvai visada sugrįžta.

Nuspėjamumas adaptacijos metu apskritai yra vienas svarbiausių vaiko saugumo šaltinių, nes naujoje aplinkoje jam tenka susidurti su daugybe nežinomų dalykų – naujais žmonėmis, taisyklėmis, veiklomis ir dienos ritmu. Todėl mūsų mokytojai darželyje iš anksto pasako vaikams, kas vyks toliau, o perėjimus iš vienos veiklos į kitą palydi pažįstamais ritualais, dainelėmis, vizualiniais ženklais ar trumpais žaidybiniais signalais. Taip vaikams lengviau suprasti, kad viena veikla netrukus baigsis, o po jos laukia pietūs, poilsis ar kita dienos veikla, ir ramiai pasiruošti šiam pokyčiui.

O ką daryti, kai vaikas vis tiek ryte sako „nenoriu į darželį“?

Geriausia tėvų reakcija – pripažinti šį vaiko jausmą, tačiau kartu išlaikyti aiškią ribą. Pavyzdžiui: „Matau, kad nenori eiti, tau sunku skirtis su manimi ir aš tave suprantu. Dabar einame, o po pietų miego grįšiu tavęs pasiimti.“ Taip vaikas pajunta, kad jo emocijos matomos ir priimamos, tačiau kartu supranta, kad planas eiti į darželį nesikeičia.

Jeigu vaikas į darželį eiti nenori ne pirmą dieną, verta ramiai pasidomėti, kas jam ten sunkiausia: galbūt vis dar sunku išsiskirti su tėvais, vargina rytinė skuba, triukšmas grupėje, miegas ne savo lovoje, naudojimasis tualetu darželyje, pasikeitusi dienos rutina ar kokia nors konkreti situacija.

Dažnai pasikalbėjus su vaiku ir mokytoju paaiškėja, kad sunkumas slypi visai ne ten, kur tėvai įsivaizdavo, be to, sužinojus priežastį, tai galima gana paprastai išspręsti – pavyzdžiui, anksčiau atsikelti, kad rytas nebūtų toks įtemptas, arba pasikalbėti su mokytoju apie konkrečią situaciją grupėje.

Svarbiausia išlaikyti nuoseklumą: jei kiekvienas stipresnis protestas baigsis galimybe likti namuose, vaikui bus dar sunkiau susikurti nuspėjamą naujos kasdienybės ritmą. Ilgesnės pertraukos taip pat gali apsunkinti grįžimą į darželį – tai ypač aktualu pradžioje, kai naują rutiną pertraukia liga. Po kelių dienų ar savaitės namuose vaikui dalį atsiskyrimo ir naujos rutinos patirties tenka kurti iš naujo, todėl adaptacija gali užsitęsti ir dėl ligų, ilgesnių savaitgalių, atostogų ar kitų įprasto ritmo pokyčių.

Ar tėvai gali kažką padaryti dar prieš darželį, kad vaikui būtų lengviau apsiprasti?

Naudingiausia ne įkalbinėti vaiką „nebijoti“, o padaryti būsimą situaciją darželyje kuo pažįstamesnę. Vaikui lengviau įžengti į naują aplinką, kai joje yra bent kažkas atpažįstamo – matytas pastatas, sutiktas mokytojas, suvokimas, kas vyks ryte ir kada mama ar tėtis grįš. Tad, jei tik yra galimybė, prieš startą verta aplankyti darželį drauge su vaiku – tegul jis pamato grupę, sutinka mokytoją, sužino, kur bus jo spintelė ir pan. Pavyzdžiui, „Vaikystės sode“ adaptacijos metu siūlome vaikui į darželį atsinešti pažįstamą daiktą iš namų – mėgstamą žaislą, mažą apklotėlį ar kitą saugumo ir ramybės jausmą jam suteikiantį daiktą.

Verta namuose papasakoti, kaip atrodys diena, pavyzdžiui: „Ryte papusryčiausime, nuvažiuosime į darželį, aš tave palydėsiu, atsisveikinsime, tu liksi darželyje, o aš išeisiu. Tu pažaisi, sužinosi naujų dalykų, pavalgysi pietus, pamiegosi, o aš grįšiu tavęs pasiimti po pietų miego.“ Mažiems vaikams laiko sąvoka dar abstrakti, todėl tokie orientyrai – „po pietų miego“, „po užkandžio“ – vaikams daug aiškesni nei konkretus laikas valandomis.

Maždaug kelias savaites prieš darželio pradžią verta po truputį priartinti namų miego ir valgymo ritmą prie to, kurį vaikas patirs darželyje, taip pat gali padėti trumpi pasibuvimai be tėvų su seneliais ar kitais artimais ir vaikui saugiais žmonėmis. Namuose galima skaityti knygeles apie darželį arba žaidžiant su mėgstamu žaislu suvaidinti atsisveikinimo situaciją.

Svarbu darželio ir pernelyg neidealizuoti. Pažadai, kad „ten bus labai smagu“, „iš karto turėsi daugybę draugų“ ar „visą dieną žaisi“, gali neatitikti tikros pirmųjų dienų patirties, tad geriau kalbėti pozityviai, bet realistiškai: darželyje bus kitų vaikų, įvairių veiklų ir žaislų, tačiau reikės ir palaukti, pasidalyti, priprasti prie naujų žmonių bei taisyklių. Vaikui lengviau susitikti su tikrove, kuriai jis buvo pasiruošęs, nei su iš anksto nupieštu tobulu jos paveikslu.

Dar viena svarbi rekomendacija – pirmosiomis savaitėmis, kiek įmanoma, neapkrauti vaiko papildomais dideliais pokyčiais. Jei galima pasirinkti laiką, tai nėra pats tinkamiausias metas vienu metu atsisakyti sauskelnių ar čiulptuko, keisti miego įpročius, pradėti daug naujų būrelių ar planuoti intensyvias keliones. Darželio pradžia savaime yra didelis pokytis, todėl ramesnė ir nuspėjamesnė kasdienybė namuose palieka vaikui daugiau vidinių resursų prisitaikyti.

Tarkime, pirmoji savaitė praėjo netgi geriau, nei tikėjomės – vaikas ramiai eina į darželį, atsisveikina be ašarų, tačiau kitą savaitę prasideda ašaros ir prašymai likti namuose. Ar tai reiškia, kad kažkas darželyje įvyko?

Nebūtinai. Adaptacija retai vyksta tiesia linija – dažniau ji yra banguota. Po kelių ramių dienų vaiko reakcijos gali sustiprėti, ypač jeigu jis pavargęs, neišsimiegojęs, alkanas, pradeda sirgti, buvo ilgesnis savaitgalis ar šventė, arba pasikeitė įprastas ritmas. Tai nereiškia, kad adaptacija nepavyko ar kad vaikas „grįžo į pradžią“. Prisitaikant prie didelio pokyčio geresnės ir sunkesnės dienos yra natūralios, todėl svarbiau stebėti ne vieną konkretų rytą, o bendrą kelių savaičių kryptį.

Kai vaikas po rytinio atsisveikinimo gana greitai nusiramina, dienos metu įsitraukia į veiklas darželyje, žaidžia, valgo, ilsisi, bendrauja su mokytojais ir pradeda megzti ryšius su kitais vaikais, tai geri ženklai, kad adaptacija vyksta sklandžiai. Žinoma, ašarų rytais dar gali pasitaikyti, tačiau tai netrunka visą dieną ir jos savaime nereiškia, kad vaikas darželyje nesijaučia gerai.

Daugelis tėvų pastebi labai keistą dalyką – vakare darželyje išgirsta, kokia buvo puiki vaiko diena, o tik peržengus namų slenkstį prasideda pykčio priepuoliai ar ašaros dėl menkiausių dalykų. Kodėl tas pats vaikas darželyje atrodo kaip angelas, o namie virsta mažu velniūkščiu?

Šis reiškinys toks dažnas, kad jam net suteiktas atskiras pavadinimas – „after-school restraint collapse“, arba laisvai verčiant – „pomokyklinė savitvardos griūtis“. Terminą pasiūlė kanadietė psichoterapeutė ir tėvystės edukatorė Andrea Loewen Nair, apibūdindama situaciją, kai vaikas visą dieną stengiasi kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, o grįžęs į saugią namų aplinką atsipalaiduoja ir sukauptas emocijas paleidžia. Darželyje vaiko kasdienybė gerokai skiriasi nuo namų: vaikui tenka prisitaikyti prie bendro dienos ritmo ir naujų taisyklių, dalyvauti organizuotose veiklose, palaukti savo eilės, dalytis, klausytis, tartis su kitais. Visa tai iš ikimokyklinio amžiaus vaiko pareikalauja daug emocinių pastangų, nes savireguliacija ir gebėjimas valdyti impulsus šiame amžiuje dar tik formuojasi.

Kai vaikas pagaliau atsiduria saugiausioje vietoje – šalia mamos ar tėčio – jis gali visą per dieną sukauptą įtampą paleisti. Tad stipresnės emocijos namuose nereiškia, kad darželyje jam buvo blogai ar kad namuose jis netinkamai auklėjamas, atvirkščiai – tai rodo, kad namai vaikui yra saugi vieta, kur jis gali paleisti tai, ką visą dieną laikė savyje.

Tai rodo ir biologinio streso tyrimai. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas mažamečių vaikų tyrimas parodė, kad pirmosiomis savaitėmis, kai vaikai darželyje pasilikdavo be tėvų, jų kortizolio lygis padidėjo, o vėliau pamažu mažėjo. Po trijų mėnesių jis jau buvo grįžęs į žemą lygį, o dauguma vaikų buvo gerai prisitaikę prie darželio. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad pirmosiomis savaitėmis daugelis vaikų po darželio namuose buvo pavargę ir išsekę, net jei dieną darželyje jais buvo gerai pasirūpinta.

Tai kaip tėvai vaikui gali padėti?

Geriausia, ką galima padaryti vakare, tai tiesiog leisti vaikui tyliai „persikrauti“. Galima ramiai būti šalia, apkabinti, išklausyti, jei vaikas nori kalbėti, tačiau nebūtina iš karto išklausinėti apie kiekvieną jo dienos detalę. Taip pat vertėtų namie sumažinti įvairius dirgiklius – išjungti ekranus, pritildyti garsus, neskirti naujų užduočių ar neplanuoti intensyvių veiklų. Ramus vakaras be papildomų reikalavimų vaikui dažnai padeda labiau nei ilgas aiškinimasis, kodėl vaikas pyksta.

Tokios reakcijos paprastai mažėja vaikui apsiprantant darželyje ir mažėjant jo patiriamai vidinei įtampai, todėl adaptacijos laikotarpiu verta į vaiko vakarinį jautrumą žiūrėti kaip į signalą, kad jam šiuo metu reikia daugiau ramybės ir artumo, o ne kaip į elgesį, kurį būtina kuo greičiau „sutvarkyti“.

Vienas iš dažniausių klausimų, kurį užduoda tėvai – kiek laiko apskritai trunka adaptacija?

Universalaus termino nėra. Vienas vaikas naujoje aplinkoje gana gerai apsipranta per kelias savaites, kitam – gali prireikti kelių mėnesių. Adaptacijos trukmę ir sėkmę lemia vaiko temperamentas, amžius ir raidos etapas, ankstesnė atsiskyrimo patirtis, santykis su tėvais ir mokytojais, darželio aplinka, rutina bei tėvų ir darželio bendradarbiavimas.

Orientaciniu laikotarpiu dažnai galima laikyti maždaug keturias–aštuonias savaites, tačiau svarbu ne skaičiuoti dienas, o stebėti kryptį. Ar atsisveikinimai po truputį lengvėja? Ar vaikas vis greičiau nusiramina? Ar pradeda įsitraukti į veiklas ir kurti ryšį su mokytojais bei vaikais? Jei taip, adaptacija vyksta, net jei tam tikromis dienomis vėl pasitaiko ašarų.

Ypač svarbus šiuo laikotarpiu tampa vaiko ryšys su mokytoju. Šiltas, jautrus ir nuspėjamas suaugusysis naujoje aplinkoje vaikui tampa saugumo atrama, todėl pirmosiomis savaitėmis darželyje svarbiausia ne kuo greičiau išmokyti vaiką prisitaikyti prie visų reikalavimų, o pirmiausia sukurti santykį. Vaikui palankioje adaptacijoje mokytojas stebi jo signalus, leidžia po truputį įsitraukti, padeda pereiti iš vienos veiklos į kitą ir nekelia lūkesčio, kad nuo pirmos dienos visi vaikai elgsis vienodai.

„Vaikystės sode“ nesitikime, kad visi vaikai nuo pirmos dienos vienodai įsilies į klasės gyvenimą: vienas vaikas iš karto bėga žaisti, kitam pirmiausia reikia stebėti, trečiam – ilgiau pabūti šalia mokytojo. Mokytojas pastebi, ko konkrečiam vaikui tuo metu reikia, ir padeda jam žengti kitą mažą žingsnį.

Vienas svarbus dalykas, kurį verta atsiminti – net jei vaiko adaptacija užtrunka ilgiau, tai nereiškia, kad kažkas yra negerai, nes kai kurie vaikai tiesiog iš prigimties yra atsargesni, ilgiau apsipranta su pokyčiais, jautriau reaguoja į naują aplinką. Tai būdo bruožas, ne problema, todėl tokiems vaikams ypač padeda lėtas, nuoseklus įvedimas į naują rutiną ir kantrus suaugusiųjų buvimas šalia.

Tarkime, vaikas ryte į darželį jau eina be ašarų, diena darželyje praeina sklandžiai, bet namuose pradeda regresuoti įprasti įgūdžiai – vaikas, kuris jau seniai eidavo ant puoduko, vėl prašo sauskelnių, jis prastai miega, daugiau pyksta, jam sunkiau atsiskirti nuo tėvų. Ar tai gali būti adaptacijos pasekmė?

Taip, ir tai gana dažna. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar ne visada geba žodžiais tiksliai įvardyti tai, ką jaučia, todėl stiprios emocijos gali pasireikšti per elgesį ir kūną. Pavyzdžiui, vaikas dar negali pasakyti „man šiandien buvo sunku grupėje, jaučiausi vienišas, pavargau nuo triukšmo“, todėl vietoje žodžių kalba jo kūnas.

Kitaip tariant, dėl emociškai reikšmingų pokyčių gali laikinai padaugėti pykčio, dirglumo ar priešiškumo, sutrikti jau nusistovėję miego ar tualeto įpročiai. Dėl adaptacijos metu vykstančių pokyčių būna ir padidėjusio prieraišumo, poreikio būti labai arti tėvų – vaikas gali nenorėti net minutei paleisti mamos rankos, „prilipti“ prie tėčio arba reikalauti, kad būtumėte kambaryje, kol jis žaidžia. Jis gali dažniau naktimis nubusti ir prašytis pas tėvus į lovą, ar reikalauti daugiau pagalbos dalykuose, kuriuos jau mokėjo atlikti pats. Kai kurie vaikai netgi pradeda kalbėti „kūdikiškai“, vėl pradeda čiulpti pirštą, prašo mėgstamų apklotukų ar žaislų migdukų, kuriuos buvo seniai padėję į šalį.

Svarbu suprasti, kad tokios reakcijos dažniausiai yra laikinos. Adaptacijos metu vaikui labiausiai padeda ne spaudimas kuo greičiau „susigrąžinti“ ankstesnį savarankiškumą, pavyzdžiui, reikalavimas nešioti kelnaites, bet priešingai – švelnesnis, ramesnis ir palaikantis suaugusiųjų buvimas šalia. Kai nauja kasdienybė tampa pažįstamesnė, stiprėja vaiko ryšys su mokytojais bei kitais vaikais ir darželyje jis pradeda jaustis saugiau, regresijos požymiai paprastai pamažu išnyksta.

Kaip tėvams suprasti, kur baigiasi normalūs adaptacijos sunkumai ir prasideda signalai, kad reikia profesionalios pagalbos?

Normalūs adaptacijos sunkumai paprastai turi kelias bendras savybes: pirma, jie yra didžiausi pirmosiomis savaitėmis, o paskui pamažu mažėja, net jei ir pasitaiko sunkesnių dienų; antra, vaikui sunku ryte, bet dienos metu jis įsitraukia į veiklas, pavalgo, miega per pietų miegą, pradeda megzti ryšį su mokytojais ar kitais vaikais; trečia, nors ir būna sunkesnių vakarų namuose, nepaisant didesnio jautrumo, vaikas vis tiek išlaiko ryšį su tėvais, žaidžia, juokiasi ir domisi savo įprastais dalykais.

Pagalbos verta ieškoti tada, kai situacija kelias savaites negerėja arba ryškiai blogėja, pavyzdžiui, vaiko nerimas ne tik nemažėja, bet stiprėja – jis kategoriškai atsisako eiti į darželį ir tai tampa kasdiene kova, be to, atsiskyrimo baimė pradeda persikelti į kitas situacijas – jis nebenori likti net su seneliais ar aukle, žmonėmis, kurie anksčiau vaikui patikdavo. Taip pat verta sunerimti, kai vaikas užsisklendžia savyje ir nustoja kalbėti darželio grupėje, nors namuose kalba laisvai – specialistai tai vadina selektyviu mutizmu, ir tai jau ženklas, kad vertėtų pasitarti su psichologu.

Taip pat verta atidžiai stebėti ir pasikeitusius fizinius simptomus – jei atsiranda neaiškūs pilvuko ar galvos skausmai, vaikas vemia prieš darželį arba vėl pradeda šlapintis į lovą ar drabužius ir tai tęsiasi kelias savaites, reikėtų pasitarti su psichologu ar šeimos gydytoju. Kreipimasis į specialistą nereiškia, kad iškart prasidės kažkokia intervencija – dažnai užtenka vieno pokalbio, kad paaiškėtų, ar reikia tik išlaukti, ar jau verta ieškoti papildomos pagalbos.

Ką norėtumėte pasakyti tėvams, kurie ruošiasi pirmosioms dienoms darželyje arba šiuo metu eina adaptacijos keliu ir jaučia nerimą?

Svarbu žinoti, kad dauguma vaikų adaptaciją įveikia sėkmingai, kai šalia yra ramūs, nuoseklūs ir jų poreikius atliepiantys suaugusieji, o darželyje rūpinamasi ne tik dienos tvarka, bet ir santykiu su vaiku bei jo šeima. Verta turėti omenyje – adaptacijos tikslas nėra, kad vaikas nebeverktų visai, nes atsiskirti nuo tėvų vaikui gali būti sunku net ir tada, kai darželyje jis jaučiasi saugus. Svarbiausia, kad vaikas pamažu suprastų: „Man sunku, bet aš galiu su tuo susitvarkyti. Čia manimi pasirūpins. Mama ar tėtis visada sugrįžta.“ Tai viena iš pirmųjų ir svarbiausių gyvenimo pamokų – pasaulis kartais būna nepatogus, bet aš su tuo galiu susitvarkyti, ir mano žmonės manęs neapleido. Būtent ši patirtis ilgainiui stiprina vaiko saugumo jausmą, savireguliaciją ir pasitikėjimą savimi susidūrus su naujomis situacijomis.

Nors pirmosios savaitės gali pareikalauti iš vaiko daug emocinių jėgų, verta matyti ir platesnę perspektyvą. Adaptacija – laikinas etapas, per kurį nauja aplinka, žmonės ir dienos ritmas pamažu tampa pažįstami ir savi. O kokybiškas darželis vaikui suteikia kur kas daugiau nei priežiūrą: čia jis mokosi kurti santykius, pažinti save ir pasaulį, pasitikėti kitais ir savimi. Bendraudamas su kitais vaikais ir jautriais suaugusiaisiais, žaisdamas, tyrinėdamas ir mokydamasis jis ugdo kalbą, socialinius įgūdžius, savireguliaciją, gebėjimą bendradarbiauti ir emocinį lankstumą, tad pradžioje patiriami sunkumai yra natūrali didelio pokyčio dalis. Vaikui pamažu apsipratus, darželis tampa saugia ir pažįstama vieta, kurioje jis gali augti, mokytis, kurti santykius ir vis labiau pasitikėti savimi.

Ir dar – nereikia iš savęs tikėtis tobulumo. Net jei kažkurią dieną rytinis pasirengimas į darželį nepavyks idealiai – per ilgai užtruksite atsisveikindami, susinervinsite, paverksite mašinoje, – tai nereiškia, kad sugadinote adaptaciją. Vaikai daug atsparesni, nei mums atrodo, ir jiems reikia ne tobulų, o pakankamai gerų, palaikančių, nuoseklių ir jų poreikius atliepiančių tėvų. Būkite atlaidūs ir sau.

Atminkite, jeigu tikrai sunku, visada galima paprašyti pagalbos – darželio psichologo, šeimos gydytojo, kolegų ar draugų, kurie jau praėjo šį etapą, nes tai tik dar vienas ženklas, kad rūpinatės savo vaiku. Nes adaptacija – tai ne testas, kurį reikia išlaikyti, o procesas, per kurį naują kasdienybę po truputį prisijaukina ir auga visa šeima.ngai”, – sako „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė.

Šaltinis: 15min.lt

Per ketverius–penkerius metus darželyje vaikas praleidžia maždaug 7 tūkst. valandų – tai dvigubai daugiau, nei vėliau jis praleidžia pradinėse klasėse, bet jei tėvų paklaustų, ką vaikas per šias valandas nuveikė, dažniausiai išgirstų „piešė“, „žaidė“, „valgė“. Jeigu manote, kad darželyje vaikui pakanka žaisti, o mokytis jis pradės tik mokykloje, verta į ankstyvąjį ugdymą pažvelgti atidžiau. Pasak „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovės Marijos Vyšniauskaitės, vaikas darželyje turi ne tik praleisti dieną, bet ir visapusiškai augti, todėl tėvai turėtų nedvejoti ir darželiui užduoti septynis svarbius klausimus.

Mokslų ar žaidimų?

Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA duomenys rodo, kad tie Lietuvos paaugliai, kurie vaikystėje lankė darželį trejus metus ar ilgiau, šio tyrimo matematikos teste surenka 25 taškais daugiau už tuos, kurie darželio nelankė arba lankė trumpiau. Tai reikšmingas skirtumas, rodantis, kad ankstyvojo ugdymo laikotarpis gali būti susijęs su vaiko pasiekimais ir gerokai vėliau. Tačiau, kaip pastebi M. Vyšniauskaitė, ne visi darželiai ugdo vienodai kokybiškai, o ir kasdienę vaiko pažangą stebi bei matuoja labai skirtingais būdais.

„Neuromokslininkų tyrimai rodo, kad per pirmus šešerius vaiko gyvenimo metus smegenyse susidaro daugiausia neuroninių jungčių, todėl tai, kas vyksta darželyje, formuoja vaiko gebėjimą mokytis visą gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties tėvams tenka itin atsakinga užduotis tinkamai išrinkti darželį, nes nuo šio pasirinkimo tiesiogiai priklauso, ar vaikas ugdysis ir išmoks naujų dalykų, ar darželyje tiesiog praleis dieną. Kodėl taip sakau? Nes daugumoje ikimokyklinių įstaigų vaiko diena vis dar matuojama nupieštais piešiniais ar žaidimais, ir tai tikrai nieko blogo, nes žaidimai taip pat moko, tačiau svarbu juos parinkti tikslingai, žinant, ko siekiama išmokyti. Juk tikslas – kad vaikas tobulėtų ir kad mokytojai bei tėvai žinotų, kaip jam tai sekasi“, – sako M. Vyšniauskaitė, ir pavyzdžiu pateikia dvi ugdymo filosofijas, kurias šiandien dažniausiai renkasi darželiai visame pasaulyje.

Viena filosofija remiasi įsitikinimu, kad vaikai geriausiai mokosi per laisvą žaidimą, kai suaugusieji netrukdo, o aplinkos tyrinėjimai vyksta paties vaiko tempu – toks požiūris paplitęs didesnėje Europos dalyje ir Skandinavijos šalyse. Kita filosofija akcentuoja struktūruotą, akademinį mokymąsi jau nuo pat ankstyvos vaikystės – toks požiūris būdingesnis kai kurioms Azijos šalims, pavyzdžiui, Kinijai, Singapūrui, Pietų Korėjai, taip pat Jungtinei Karalystei bei tam tikroms JAV valstijoms.

Pasak jos, abu požiūriai turi mokslinį pagrindą, bet abu turi ir savo kainą: pirmajame neretai pamirštama, koks svarbus vaiko raidos ir mokymosi etapas yra ankstyvoji vaikystė, o antrajame – kad pernelyg intensyvus akademinis krūvis be žaidimo gali iš vaiko atimti smalsumą ir slopinti jo motyvaciją mokytis.

„Mes pasirinkome vidurio kelią – vaikai „Vaikystės sodo“ darželiuose mokosi žaisdami, bet tas žaidimas yra tikslingas, nes kiekviena veikla turi būti su aiškiu ir pamatuojamu tikslu bei rezultatu. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas, ieškodamas kačių per pasivaikščiojimą, išmoks skaičiuoti greičiau nei sėdėdamas prie pratybų sąsiuvinio, bet tik tada, kai mokytojas duoda šią užduotį, paskatina vaiką, padeda jam, pagiria pavykus ir pamoko, kai nesiseka. Štai todėl mes ir matuojame rezultatus – kad žinotume, ar tai, ką darome, iš tikrųjų veikia tam konkrečiam vaikui. Žinoma, kai kurie žmonės sako, kad švietimo nereikėtų matuoti skaičiais ir tai yra daugiau nei „Excel“ lentelės, tačiau edukologija yra mokslas, o mokslo rezultatai yra išmatuojami. Jie padeda stebėti, vertinti bei tobulinti darbo procesus“, – tvirtina darželių tinklo veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė.

Kaip atrodo pažanga skaičiais

Kaip pastebi M. Vyšniauskaitė, daugumoje Lietuvos darželių vaiko pasiekimai dažniausiai vertinami aprašomuoju būdu laisva forma, o štai „Vaikystės sodo“ darželyje yra struktūruota vertinimo sistema, kuri detaliai analizuoja kiekvieno vaiko progresą. Tai padeda mokytojams identifikuoti silpnesnes vietas ir sukoncentruoti ugdymo dėmesį ten, kur to labiausiai reikia.

Be to, pasak jos, tris kartus per metus tėvai gauna išsamų vaiko progreso aprašą – daugiau nei 30 puslapių dokumentą, kuriame fiksuojama, kaip vaikui sekasi kalbos, matematinio mąstymo, skaitymo, fizinės raidos, savireguliacijos bei socialinių ir emocinių įgūdžių srityse. Taip tėvai pamato ne tik šių dienų rezultatą, bet ir vaiko kelionę – kokia pažanga įvyko nuo praėjusio karto, ką pavyko įveikti, o kur dar reikia pagalbos.

„Be šių progreso aprašų per mokslo metus būna dar penki matematikos ir skaitymo vertinimai, kad mokytojai matytų ne tik metinę pasiekimų „nuotrauką“, bet ir vaiko progresą realiu laiku – prireikus, operatyviai galima pakoreguoti mokymosi planą. Pavyzdžiui, pernai matavimų rezultatai parodė, kad daugumai priešmokyklinukų sunkiausiai matematikoje sekasi tekstiniai uždaviniai – vaikai puikiai gali pasakyti, kiek varnų liko ant šakos, kai trys iš penkių nuskrido, tačiau užrašyti šią sąlygą matematiniais ženklais pavyksta nedaugeliui. Kai tai sužinai, gali skirti tam daugiau dėmesio – mokyti atskirti pliusą nuo minuso, žinoti, ką reiškia lygybės ženklas ir pan. Kai pakeitėme veiklų formą ir daugiau dėmesio skyrėme ne tik veiksmo suvokimui, bet ir to veiksmo užrašymui, rezultatai reikšmingai pagerėjo. Tas pats principas veikia ir su vaikų socialiniais įgūdžiais, ir su fizine raida – jeigu mokytojas mato, kad konkretus vaikas patiria sunkumų tam tikroje srityje, jis parengia individualų planą, kurį pritaiko kasdienėms vaiko veikloms taip, kad pats vaikas didelio pokyčio nė nepastebi. Kad tokia sistema veikia, rodo ir mūsų šių metų darželio statistika – 91 proc. „Vaikystės sodo“ penkiamečių jau skaito, o 86 proc. pasiekė aukštą matematinio mąstymo lygį“, – kaip darželyje veikia vaiko pasiekimų gerinimo sistema, pasakoja M. Vyšniauskaitė.

Trijų minučių taisyklė

Tačiau vaikų pažangos vertinimas „Vaikystės sodo“ darželyje – tik viena dėlionės dalis. Tam, kad ugdymo kokybė būtų užtikrinta kiekvienoje klasėje, darželiuose yra įdiegtos ir kasdienės ugdymo kokybės užtikrinimo priemonės. Kaip pasakoja darželių tinklo veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė, mažiausiai du kartus per mokslo metus į kiekvieną klasę užsuka mentorius – patyręs pedagogas iš kito padalinio, kuris stebi mokytojų darbą, fiksuoja, kokios veiklos vyksta, kaip vaikai įsitraukia, kokia psichologinė atmosfera tvyro. Šie vizitai padeda mokytojams tobulėti, nes jie dalijasi patirtimi ir veikiančiais metodais – taip sklinda geroji praktika ir kiekvienas vaikas gali patirti mokymosi sėkmę.

Be to, darželis turi ir kassavaitinį kokybės užtikrinimo įrankį, kurį M. Vyšniauskaitė vadina „trijų minučių apsilankymu“: vadovė bent kartą per savaitę užsuka į kiekvieną klasę vos trims minutėms ir stebi vieną konkretų, iš anksto suderintą aspektą – pavyzdžiui, vieną savaitę, ar veiklos vyksta grupėmis, kitą – ar mokytojai su vaikais bendrauja pozityvia kalba, trečią – ar ugdymas diferencijuojamas. Po vizito mokytojas iš karto gauna trumpą grįžtamąjį ryšį – be ilgų pokalbių ir formalių vertinimų.

„Kai žinai, ką stebėti, trijų minučių per savaitę užtenka, kad žinotum, kas iš tikrųjų vyksta klasėje, nes kai vadovas rūpinasi ne tik administraciniais darbais, bet ir ugdymo kokybe, galima pasiekti aukštų rezultatų. Tam, kad visas ugdymo procesas vyktų sklandžiai, mokytojai jaustų paramą iš komandos, mentorių ir vadovų, o vaikai gautų kokybišką visapusišką ugdymą visuose „Vaikystės sodo“ darželiuose, svarbiausia ­­– apgalvota ir veikianti sistema, kurią sėkmingai taikome jau 16 metų. Kad tokia filosofija veikia, rodo ir mūsų pačių duomenys – net 8 iš 10 mokytojų darbo „Vaikystės sode” stažas siekia trejus metus ir daugiau. Tai ypač malonu žinoti, nes Valstybės kontrolės duomenimis, ikimokyklinio ugdymo pedagogų poreikis Lietuvoje dvigubai viršija darbo ieškančiųjų skaičių, ypač Vilniaus mieste“, – darželio tinklo pasiekimais džiaugiasi M. Vyšniauskaitė.

Septyni klausimai, kuriuos verta užduoti darželiui

Nors tėvai darželį dažniausiai vertina pagal tai, ką gali pamatyti apsilankę – klasių įrengimą, priemones, lauko aikštelę, mokytojų šypsenas, M. Vyšniauskaitės teigimu, ugdymo kokybę lemia ne tik fizinė aplinka, bet ir kasdienis pedagogų darbo metodas, kurio apsilankius per pažintinį turą nepamatysi.

„Darželiui patikite ne tik vaiko priežiūrą, bet ir vieną svarbiausių jo gyvenimo etapų, kai formuojasi ne tik pažintiniai gebėjimai, bet ir vaiko vertybės, savarankiškumas, gebėjimas mokytis. Nuo to, ką vaikas darželyje supras, kaip išmoks mokytis, kaip pažins ir tvarkysis su savo emocijomis, vėliau priklausys ne tik jo akademiniai rezultatai mokykloje, bet ir tolesnė ateitis – ar jis mokės mokytis savarankiškai, ar suvoks mokymosi prasmę ir naudą, kaip formuosis santykiai su kitais, galiausiai – koks iš jo išaugs savo šalies pilietis. Tad klausimai darželiui nėra įkyrumas – tai sąmoninga tėvystė“, – pabrėžia M. Vyšniauskaitė ir pataria iš anksto pasiruošti šiuos konkrečius klausimus, kurie padės atskirti sistemingą požiūrį į vaiko ugdymą turintį darželį nuo to, kuris remiasi tik mokytojų geranoriškumu.

• Kaip matuojama vaiko pažanga? M. Vyšniauskaitė pataria pasidomėti, ar darželyje vaiko pažanga lyginama su raidos etapais – ar aiškiai apibrėžta, ką tokio amžiaus vaikas turėtų gebėti pagal pažintinę, kalbinę, fizinę, emocinę ir socialinę raidą. Būtent visapusiškas požiūris parodo, ar darželis mato vaiką kaip visumą, ar sutelkia dėmesį tik į vieną sritį, pavyzdžiui, akademinius įgūdžius. Taip pat verta paklausti, kokia forma teikiama informacija tėvams – ar tai trumpas pokalbis baigiantis pusmečiui, ar struktūruota ataskaita su konkrečiais pavyzdžiais, ką vaikas geba ir kur kyla sunkumų.
• Kokiais konkrečiais vaikų pasiekimais darželis gali pasidžiaugti? „Tai vienas paprastesnių, bet daugiausiai atskleidžiančių klausimų, kuris iš karto parodo, ar darželis matuoja vaiko pažangą. Verta paklausti, kiek darželio penkiamečių, prieš išeidami į mokyklą, moka skaityti ir kokie pasiekimai ugdant vaikų matematinį mąstymą – konkretūs skaičiai rodo, kad darželis mato rezultatą, o ne tik procesą. Atsakymas „mūsų vaikai auga laimingi” nėra pasiekimas, tai yra emocinis pareiškimas, tačiau atsakymas „9 iš 10 mūsų penkiamečių jau skaito, 8 iš 10 pasiekia aukštą matematinio mąstymo lygį, 9 iš 10 atpažįsta savo ir kitų emocijas“ reiškia, kad darželis turi sistemą, matuoja jos rezultatus ir nebijo apie juos kalbėti garsiai“, – subtilybes aiškina M. Vyšniauskaitė.
• Kiek metų vidutiniškai darželyje dirba mokytojai ir kas užtikrina ugdymo kokybę, jeigu mokytojas keičiasi? M. Vyšniauskaitės teigimu, mokytojų kaita savaime nėra problema, nes tam tikra kaita yra neišvengiama, todėl svarbus yra ne šis rodiklis, o tai, ar darželyje veikia sistema, kuri išsaugo ugdymo kokybę nepriklausomai nuo to, kas klasėje dirba. „Klauskite, ar darželyje yra parengta konkreti profesinio tobulėjimo programa, ar naujiems mokytojams veikia struktūruota įvedimo į darbą sistema, ar organizuojami reguliarūs profesinio tobulinimosi mokymai, ar veikia mentorystė. Pirmosios naujo mokytojo dienos yra ypač svarbios, nes jos formuoja jo požiūrį į organizaciją, jis geriau supranta, ko iš jo tikimasi ir užmezga ryšius su komanda, o nuo to priklauso, kiek ilgai jis dirbs organizacijoje ir ar bus patenkintas darbu. Jei visa tai yra, mokytojo pasikeitimas neturės reikšmingos įtakos ugdymo procesui ir vaikui bus lengviau prisitaikyti prie pokyčio”, – sako „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovė.

Pasak jos,„Vaikystės sodo“ darželiuose kiekvienas naujas mokytojas turi aiškų įvedimo planą, programą, du mentorius – tai apsaugo ne tik darželio ugdymo kokybę, bet ir patį naujoką, nes jis nesijaučia paliktas vienas su neaiškiais lūkesčiais.

• Kaip užtikrinama ugdymo kokybė? Tai vienas sunkiausių klausimų, į kurį daugumai įstaigų atsakyti sudėtinga. Atsakymas „mes pasitikime savo mokytojais” arba „klasėje viskas gerai” reiškia, kad darželis neturi sistemos, leidžiančios pamatyti realybę – jis remiasi pasitikėjimu, ne matavimu. Tuo metu darželis, turintis kokybės užtikrinimo sistemą, gali konkrečiai papasakoti apie reguliarius vadovo, specialistų ar mentorių apsilankymus klasėse, tėvų bei darbuotojų apklausas, sisteminį mokytojų profesinį tobulinimąsi”, – aiškina M. Vyšniauskaitė.

Pasak jos, ne mažiau svarbu, kas nutinka, kai atsiranda problemų, todėl verta paklausti, kaip elgiamasi, jeigu mokytojas per vertinimą pasirodo prasčiau nei tikėtasi – ar jam skiriamas mentorius, papildomi mokymai, ar susitariama dėl konkretaus tobulėjimo plano su terminais. Šis papildomas atsakymas parodo, ar darželis tik matuoja kokybę, ar iš tikrųjų ją valdo.

• Ką darželis daro, jei pastebi, kad vaikas turi ypatingų poreikių? „Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymosi pasiekimų aprašas”, kuris remiasi vaiko raidos teorija ir kuriuo turi vadovautis kiekviena Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaiga, nurodo, ką vaikas tam tikrame amžiuje turėtų gebėti, bet ne ką daryti, jei to nepasiekia. Kaip teigia M. Vyšniauskaitė, darželio atsakymas į šį klausimą parodo, ar yra sukurta individualios pagalbos sistema – ar mokytojas kartu su mentoriumi arba švietimo pagalbos specialistais parengia konkretų planą, ar tiesiog laukiama, kol vaikas „susitvarkys“ pats. Be to, ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad tai galioja ne tik tiems vaikams, kurių raida šiek tiek atsilieka, bet ir tiems, kurie yra labai gabūs.
• Kaip darbuotojai tobulina savo kvalifikaciją? „Ikimokyklinis ugdymas yra sritis, kurioje mokslinės žinios apie vaiko raidą, mokymosi psichologiją ir ugdymo metodus nuolat atsinaujina, todėl mokytojų profesinis tobulėjimas yra būtina kokybiško ugdymo sąlyga – jis leidžia naujausias žinias pritaikyti kasdieniame darbe ir kuo geriau atliepti kiekvieno vaiko poreikius. „Vaikystės sode“ veikia diferencijuota mokymų sistema pagal konkretų planą ir poreikį – vieni mokymai skirti visiškai naujai ateinantiems darbuotojams, kiti – dirbantiems ilgiau, be to, mūsų pedagogai ugdosi ne tik per profesines dienas, kai kartu susirenka visi 200 darbuotojų, bet ir per vebinarus, tarptautinius projektus, lyderystės akademiją ir kt. Profesinis tobulėjimas turėtų būti nuolatinė kasdienio darbo dalis, todėl vertėtų klausti, ar darželyje mokytojai turi konkretų metinį profesinio tobulėjimo planą, kiek valandų mokymų per metus jiems suteikiama ir ar mokymai yra praktiniai, ar tik teoriniai. Mes mokymus planuojame atsižvelgdami į šalies ir pasaulio aktualijas, šeimų atsiliepimus, organizacijos ir, žinoma, vaikų poreikius“, – sako M. Vyšniauskaitė.
• Kaip darželyje ugdomi ne tik akademiniai, bet ir socialiniai bei emociniai gebėjimai ir vertybės? M. Vyšniauskaitės teigimu, tai taip pat svarbus klausimas, nes akademiniai pasiekimai iki mokyklos yra tik dalis to, ką vaikas iš darželio išsineša. Verta klausti, ar darželyje yra konkreti sistema, kaip vaikai mokosi atpažinti ir įvardyti savo emocijas, kaip mokomi spręsti konfliktus ir kaip formuojami savireguliacijos įgūdžiai. Taip pat svarbu paklausti, kokias vertybes darželis akcentuoja kasdieniame darbe ir kaip tai pasireiškia praktikoje.

„Jei darželis į šiuos septynis klausimus neatsako konkrečiai, dar nereiškia, kad jis blogas, bet gali signalizuoti, kad darželis neturi sistemos, o sistema ir yra tai, kas atskiria vienkartinę sėkmę nuo nuoseklios kokybės. Šiandieniai tėvai labiau nei bet kada domisi vaiko ugdymu, turi kur kas daugiau žinių apie ankstyvąją raidą ir galimybių rinktis darželį pagal savo šeimos prioritetus, belieka šia galimybe pasinaudoti – klausti, įsiklausyti į atsakymus ir pasirinkti sąmoningai”, – sako „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė.

Šaltinis: delfi.lt

Ar jūsų vaikas skaito todėl, kad nori, ar todėl, kad reikia? Skirtumas, kaip rodo tyrimai, yra milžiniškas: vaikai, kurie vaikystėje skaito su malonumu, paauglystėje pasiekia geresnių akademinių rezultatų, turi stipresnį emocinį intelektą ir savo noru mažiau laiko leidžia prie ekranų. Apie tai, kaip tai pasiekti ir ką ankstyvas skaitymas duoda vaikui, kalbamės su „Vaikystės sodo“ darželių tinklo ugdymo kokybės koordinatore Aušra Rabašauskiene. 

Vis dažniau kalbama apie tai, kad anksti skaityti pradėję vaikai mokosi daug sėkmingiau, tačiau dabar pasirodė ir nauja įžvalga – kad pilnos knygų lentynos namuose nebūtinai tai garantuoja. Galite plačiau apie tai papasakoti?

Iš tiesų ilgą laiką buvo manoma, kad pakanka, jog vaiko aplinkoje tiesiog būtų daug knygų, tačiau naujesni ilgalaikiai Kembridžo universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad tik turėti knygų neužtenka – reikia jas skaityti ir skaityti su malonumu. Vis daugiau tyrimų patvirtina, kad vaikai, kurie nuo mažens skaito savo malonumui, iš bendraamžių mokykloje išsiskiria ne tik geresniais skaitymo, bet ir bendrais mokymosi pasiekimais, lengviau susikaupia, jų žodynas turtingesnis ir jie mąsto plačiau. Kodėl tai svarbu? Nes tikslas turėtų būti ne tik geri pažymiai, bet ir tai, kad vaikas išties gerai supranta, ko mokosi – būtent tai lavina ankstyvas įprotis skaityti.

Paprastas pavyzdys – iš knygų vaikas sužino vis daugiau žodžių, jo žodynas tampa turtingesnis, todėl jamlengviau reikšti savo mintis, suprasti kitus, įvairius tekstus ar užduotis bei žodžių prasmes pagal kontekstą. Juk kasdienėje kalboje mes nenaudojame tiek daug vaizdingų žodžių, palyginimų ir metaforų, o tai plečia ne tik žodyną, bet ir vaizduotę. Įdomu tai, kad vaikams augant skirtingose šeimose, kuriose skiriasi tėvų išsilavinimas, pajamos ir namų aplinka, ryšys tarp pomėgio skaityti ir geresnių mokymosi rezultatų vis tiek išlieka, tad į skaitymą ankstyvajame amžiuje verta žiūrėti rimtai.

Be to, tyrimai rodo ir tai, kad vaikai, kuriems nuo mažens buvo skaitoma ir kurie patys pradėjo skaityti savo malonumui, paauglystėje pasižymėjo geresniais mąstymo gebėjimais, turėjo mažiau elgesio sunkumų ir jautėsi emociškai stabilesni. Tad skaitymas – ne tik būdas įgyti žinių ar praplėsti žodyną, bet ir sustiprinti emocinį vaiko pasaulį.

Šiais ekranų laikais daugelio tėvų didžiausias rūpestis, kad vaikas negali ilgai išlaikyti dėmesio. Ar knygos gali padėti išmokti susikaupti?

Gali, bet knygos vaiko gyvenime turi atsirasti anksčiau nei ekranai. Naujausi tyrimai rodo, kad kūdikiai kalbą mokosi pirmiausiai iš ritmo ir intonacijos, o ne iš paskirų garsų, kaip buvo manyta anksčiau, todėl ritmingas skaitymas su skirtingomis intonacijomis padeda vaikui greičiau suprasti kalbos struktūrą. Būtent dėl to „Vaikystės sode” vaikams kasdien skaitome eilėraščius, dainuojame ritmingas daineles, žaidžiame pirštukinius žaidimus, veiklų metu įterpiame kuo daugiau garsažodžių ir skaitome pasakas personažų balsais. Vaikui, kuriam nuo kūdikystės skaitymas asocijuojasi su žaisminga, malonia ir jaukia veikla, lengviau išlaikyti dėmesį ilgiau, o tai nepastebimai treniruoja gebėjimo susikaupti „raumenį“.

Tačiau yra ir kitas puikus skaitymo privalumas – tie vaikai, kurie anksti įgyja įprotį skaityti, paauglystėje praleidžia mažiau laiko prie ekranų, todėl jiems nereikia tiek daug apribojimų ar taisyklių. Žinoma, tai nereiškia, kad ekranų problema išnyks pati savaime, bet rodo, kad ankstyvas skaitymo įprotis yra svarbesnis nei buvo galvota iki šiol.

O jeigu vaikui knygos tiesiog neįdomios? 

Nėra tokių vaikų, kurie iš prigimties nemėgtų knygų. Jeigu susidomėjimo skaitymu nėra, tai beveik visada reiškia, kad vaikas dar neturi teigiamos skaitymo patirties, o ne tai, kad vaikas tiesiog nemėgsta skaityti. Ankstyvame amžiuje vaikui svarbiausia ne tiek pati knyga, kiek bendras laikas su suaugusiuoju – kai tėtis ar mama skaito įsitraukęs, klausinėja, reaguoja ir juokiasi ar liūdi drauge, vaikas šį laiką sieja su jaukumu ir artumu, malonia veikla ir tai jam yra daug svarbiau nei tiesiog tekstas knygoje.

Dar vienas dalykas, kurį dažnai pamirštame – skaitymas mažam vaikui nėra vien teksto įgarsinimas, tai ir knygelės pasirinkimas, jos vartymas, susipažinimas su autoriumi bei iliustratoriumi, knygos istorijos ir paveikslėlių aptarimas, raidžių ieškojimas ir atsakymai į jam rūpimus klausimus. Svarbu, kad šis procesas virstų maloniu įpročiu ir susidomėjimas knygomis ateis.

Kai mažylis knygą varto iš pabaigos į pradžią ir klausinėja padrikų klausimų – tai irgi skaitymo etapas, dažnaipastebimas, kai vaikui 2-4 metai, todėl ramiai vartykite, skaitykite arba pasakokite apie tai, ką knygelėje matote. Vaikui augant ateis ir supratimas, kad knygelė yra ne tik forma, bet ir nuosekli istorija. 

Mes meilę knygai „Vaikystės sode“ skatiname įvairiausiais būdais, tačiau pirmiausia tai paverčiame žaisminga rutina – vaikams skaitome kasdien ir kaskart skirtingai. Pavyzdžiu, prieš pasivaikščiojimą lauke su vaikais skaitome tos dienos temą atitinkančią knygą ir kartu tyrinėjame tekstą, iliustracijas, istorijos seką, užduodame klausimus ir atsakymų į juos ieškome tekste – pokalbiai apie tai, ką skaitome, yra labai svarbūs. Taip pat kasdien skaitome vis kitą literatūros žanrą – eilėraščius, paveikslėlių knygas, enciklopedijas, pasakas ir istorijas, kad vaikai susipažintų su įvairiais tekstais, jų formomis ir paskirtimi. Po lauko, prieš poilsio metą, su vaikais skaitome jų pačių pasirinktas knygas ir tai darome ramiu balsu, tarsi liūliuodami ar dainuodami lopšinę, kad vaikams būtų lengviau užsnūsti ir pailsėti. 

Ar nieko tokio, jeigu vaikas nuolatos nori skaityti tą pačią knygą?

Tai visiškai normalu ir net labai naudinga. Maži vaikai visko mokosi per kartojimą, ir skaitymas ne išimtis – kiekvieną kartą klausydamasis tos pačios istorijos, vaikas vis geriau ją supranta, įsimena žodžius, pastebi vis naujas detales ir jaučiasi saugiai, nes žino, kas bus toliau. Po truputį jis pradeda pats „skaityti“ kartu – užbaigia sakinius, spėja, kas nutiks, patikslina, jei suaugęs ne taip perskaito ar ką praleidžia. Jeigu manote, kad kiek per ilgai užtrukote ties viena knyga, susitarkite, kad pradžioje paskaitysite jūsų siūlomą knygą arba jo kitą išsirinktą knygą, o po to galėsite paskaityti tą, kurią vaikas nori skaityti kasdien. Taip palengva jis atras ir kitas istorijas. 

Kaip suprasti, kad vaikas jau pasiruošęs skaityti savarankiškai?

Vaikas įprastai pradeda domėtis skaitymu būdamas maždaug ketverių metų, tačiau suaugusieji dažnai mano, kad jam dar per anksti skaityti ir šio susidomėjimo nepaverčia įpročiu. Iš patirties galiu pasakyti, kad nėra tinkamo ar netinkamo laiko mokytis skaityti. Jeigu vaikas domisi, padėkite jam sužinoti daugiau: pastebėkite raides ar žodžius visur – ant parduotuvių iškabų, automobilių numerių ar restorano meniu, dėliokite žodžius iš magnetinių raidžių ar palikite trumpas mielas žinutes vaiko užkandžių dėžutėje – toks mokymasis yra žaismingas, netikėtas ir smagus.

Pirmiausia vaikas skaitys mechaniškai, dažnai nesuprasdamas prasmės, tačiau ateis ir tas momentas, kai vaiko akys užsidegs, jis pajus skaitymo malonumą, norės kuo daugiau suprasti ir labai didžiuosis savimi –tada svarbiausia džiaugtis kartu, neakcentuoti klaidų ir leisti jam mėgautis šiuo atrastu skaitymo gebėjimu.

Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamirštame – kai vaikas jau pradeda skaityti, neapleiskite jo. Kiek daug jėgų suaugę skiria, kad vaikas pradėtų skaityti ir kaip greitai jį apleidžia jam pradėjus. Pradėjęs skaityti,vaikas gali perskaityti tik labai paprastą tekstą, o jo skaitymo greitis ir sklandumas dar ne visada teikia tokį didelį malonumą, kokio norėtųsi, tačiau neapsigaukite – suprasti vaikas gali ir sudėtingesnius tekstus. Būtent dėl to

vaikui būtų naudinga skaityti skirtingo sudėtingumo knygas: viena turėtų būti paprastesnė – ta, kurią jis skaitys savarankiškai, kita – sudėtingesnė, kurią skaitys bei aptars drauge su suaugusiuoju. Mokslininkai rekomenduoja tai tęsti iki pat šeštos klasės, tad skaitykite ir su savo ūgtelėjusiais vaikais.

Ką dar skaitymas duoda vaikui, ko nesuteikia nei žaidimai, nei edukacinės programėlės? 

Skaitymas leidžia vaikui ramiai, nuosekliai įsigilinti ir suteikia galimybę „išgyventi” istoriją savo tempu. Be to, klausydamasis ar skaitydamas vaikas mokosi įsivaizduoti, suprasti kitų jausmus, susieti įvykius ir kurti prasmę. Vienas iš svarbiausių knygų privalumų yra tai, kad jos gali padėti vaikui susidoroti su baime ar kitais stipriais jausmais – įsijausdamas į knygos veikėjus, jis saugiai „išbando“ sudėtingas situacijas, pamato, kad kiti irgi bijo ar liūdi, ir sužino būdų, kaip su tuo tvarkytis. Kitaip tariant, knygos ne tik moko, bet ir ugdo empatiją, stiprina gebėjimą susikaupti ir padeda vaikui geriau suprasti save bei pasaulį.

6 patarimai tėvams, kurie padės ugdyti vaiko meilę skaitymui

• Skaitykite įvairią literatūrą
Supažindinkite vaiką su grožinėmis istorijomis, poezija ir pažintinėmis knygomis – taip jis sužinos, koks platus ir įdomus gali būti knygų pasaulis.

• Kalbėkite apie knygos kūrėjus
Įvardykite autorių, iliustratorių, redaktorių, leidyklą – taip vaikas supranta, kiek žmonių dalyvauja kuriant knygą, ir mokosi gerbti kūrybą bei kitų darbą.

• Atsukite knygą į vaiką
Leiskite jam matyti tekstą ir iliustracijas – skaitymas tampa bendru atradimu, o girdimi žodžiai natūraliai siejasi su vaizdu.

• Turtinkite vaiko žodyną
Stabtelėkite ties naujais žodžiais, išsiaiškinkite jų reikšmes kartu – taip plečiasi vaiko kalba, pasaulio supratimas ir pasitikėjimas savimi.

• Aptarkite iliustracijas
Tyrinėkite detales ir nuotaikas, kalbėkite apie tai, kaip piešiniai papildo tekstą – taip ugdomas pastabumas, gebėjimas analizuoti ir estetikos pojūtis.

• Kalbėkitės apie tai, ką perskaitėte
Aptarkite, kas buvo įdomu, netikėta ar svarbu, ką naujo vaikas sužinojo ir ką tai jam reiškia – taip stiprėja gebėjimas mąstyti, kelti klausimus ir suprasti save bei pasaulį.

Šaltinis: mamoszurnalas.lt

Šiandien vis daugiau tėvų ieško ne tik gero darželio, bet ir aplinkos, kurioje vaikas augtų sąmoningas, smalsus ir jau nuo mažens suprastų savo poveikį pasauliui. Būtent čia, pasak „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovės Marijos Vyšniauskaitės, atsiranda ir tvarumo tema, tik kitaip, nei įprasta manyti, vaikams apie tai verta kalbėti ne sudėtingomis sąvokomis, o parodyti per paprastus ir kasdienius veiksmus.

„Ilgą laiką tvarumas buvo suaugusiųjų diskusijų tema – apie jį kalbėta konferencijose, verslo strategijose ir politikoje, tačiau požiūris keičiasi. Vis dažniau kalbama, kad, jeigu norime realių pokyčių, apie klimato kaitą ir mūsų veiksmų pasekmes reikia kalbėti kur kas anksčiau – dar vaikystėje. Būtent tada formuojasi įpročiai, kurie lydi visą gyvenimą, todėl svarbiausia – ne teorija, o tai, ką vaikas patiria kasdien“, – pasakoja M. Vyšniauskaitė.

Pasak jos, tokia filosofija ir vadovaujamasi „Vaikystės sode“ – čia klasėse kabo Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslai, apie kuriuos mokytojai kalbasi su vaikais, aptardami, kas yra atsakingas vartojimas ir kaip mūsų pasirinkimai veikia aplinką. Tačiau svarbiausia – ne plakatai ant sienų, o realūs veiksmai,    pavyzdžiui, darželyje vaikai patys įsideda tiek maisto, kiek planuoja suvalgyti – taip mokosi nešvaistyti ir nuo mažens suprasti savo poreikius. Be to, čia geriamas tik vanduo, kad formuotųsi sveiki įpročiai ir vaikai suprastų, jog net paprasti kasdieniai pasirinkimai gali būti palankūs ir jų sveikatai, ir aplinkai.

„Planetos gelbėtojas“ ir „Augalų prižiūrėtojas“

„Kitas svarbus įprotis, kurį diegiame vaikams darželyje – atsakomybė. Nuo mažens vaikai čia gauna įvairius vaidmenis, kurie padeda suprasti, kad jų veiksmai tiesiogiai veikia kitus, pavyzdžiui, mokomasi, kad vanduo, elektra ar maistas nėra savaime iš niekur atsirandantys dalykai, todėl kiekvieną rytą pasiskirstoma dienos atsakomybėmis ir dvi iš jų visada susijusios su tvarumu. „Planetos gelbėtojas“ rūpinasi, kad plaudami rankas, vaikai taupytų vandenį, kad būtų tinkamai rūšiuojamos atliekos, išjungiama nenaudojama elektra ar dailės priemonės būtų naudojamos atsakingai, pavyzdžiui, piešiama ant abiejų popieriaus lapo pusių ar kūrybiškai panaudojami dažų likučiai. Džiugina tai, kad vaikai šias praktikas labai greitai perkelia ir į namus – primena tėvams išjungti šviesą ar užsukti čiaupą, o tai tik patvirtina taisyklę, kad geri įpročiai formuojami ne iš teorinių pamokų, o iš patirties“, – įžvalgomis dalijasi M. Vyšniauskaitė.

Kitas svarbus vaidmuo darželyje – „Augalų prižiūrėtojas“. Jis kruopščiai prižiūri klasės „Žaliąją palangę“ – palaisto pasėtus augalus, nuskabo sudžiūvusius lapelius, nuvalo nuo lapų dulkes ir stebi, kiek daigeliai paaugo. Taip vaikai sužino apie augalo ir gamtos ciklus bei ugdosi kantrybę ir atsakomybę.

„Darželio kieme įrengtas ir „Miesto sodas“, kuriame kiekviena klasė turi savo lysvę. Sudygę augalai perkeliami ten, kad vaikai patys juos augintų ir vasarą galėtų skanauti savo užaugintų braškių, pomidorų ar kitų uogų ir daržovių. Tokios patirtys padeda kitaip pažvelgti ir į vartojimą: kai vaikas pats pasėja žirnį, stebi, kaip jis dygsta ir auga, supranta, kodėl svarbu jį laistyti, saugoti nuo šalčio ar per didelio karščio, jis natūraliai pradeda maistą vertinti kitaip – atsiranda pagarba ir supratimas, kiek pastangų reikia, kad jis atsirastų ant stalo“, – sako „Vaikystės sodo“ darželio veiklų vadovė.

Ko gali išmokyti blusturgiai?

Dar vienas svarbus tvarumo aspektas – dalijimosi kultūra. Kiekvieną pavasarį „Vaikystės sode“ organizuojamas bendruomenės blusturgis, į kurį tėvai ir vaikai atneša išaugtus drabužius, perskaitytas knygas, nebenaudojamus žaislus ar vaikų priežiūros priemones, kurie gali būti parduodami, keičiami ar tiesiog perduodami kitoms šeimoms.

„Mes visada pabrėžiame, kad tai nėra įprastas turgus, tai būdas dalintis ir parodyti vaikams, kad atsakingas vartojimas prasideda nuo labai paprastų dalykų – pasidalinti, pataisyti, panaudoti dar kartą, nes daiktai gali turėti antrą, trečią ar net ketvirtą gyvenimą. Todėl kiekvienoje klasėje turime ir vadinamąjį „inžinieriaus krepšį“, kuriame atsiduria nebereikalingi daiktai – pavyzdžiui, tėvai atneša įvairias pakuotes, detales ar buityje likusius smulkius daiktus. Tai vaikams tampa kūrybinėmis medžiagomis, iš kurių jie stato tiltus, konstruoja ir kuria įvairius projektus – be to, kad lavinamas vaikų kūrybiškumas, tokiu būdu parodome, kad nereikalingas daiktas gali turėti naują paskirtį“, – apie labai anksti vaikams diegiamus pagrindinius tvarumo principus pasakoja M. Vyšniauskaitė ir priduria, kad nuo šių mokslo metų darželyje veikia ir „Knygų mainykla“, kur tėvai ir vaikai gali keistis jau perskaitytomis knygomis.

Pasak jos, tokia iniciatyva skatina meilę skaitymui ir leidžia vaikams suprasti atsakingo vartojimo principą – kad knyga, kaip ir daugelis kitų daiktų, gali turėti ne vieną skaitytoją ir ne vieną gyvenimą.

Tvarumas prasideda nuo rūpinimosi savimi

Darželyje daug dėmesio skiriama ir judėjimui, subalansuotai mitybai bei kasdieniams įpročiams, kurie vaikams padeda suprasti, kad rūpintis savimi yra taip pat svarbu, kaip rūpintis aplinka.

„Ankstyvoje vaikystėje formuojasi ne tik vertybės ar socialiniai įgūdžiai, bet ir sveikos gyvensenos pagrindai – kaip judame, ką valgome, kaip rūpinamės savo kūnu. Kitaip tariant, jei vaikas nuo mažens pripranta daug judėti ir žaisti lauke, tikimybė, kad jis taip gyvens ir vėliau, yra gerokai didesnė. Dėl to „Vaikystės sode“ kartojame gerai žinomą posakį, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga – mūsų vaikai kasdien aktyviai leidžia laiką gryname ore, čia mokosi, žaidžia judrius žaidimus, važinėja paspirtukais ar kepa smėlio pyragus purvo virtuvėlėje. Be to, kiekvieną savaitę vaikai leidžiasi į žygius, tyrinėja gamtą ir mokosi ją pažinti per patirtį. Pavyzdžiui, renka skirtingų formų ir spalvų lapus, apžiūri, kaip keičiasi jų stebimas medis skirtingais metų laikais, ar susikibę išmatuoja jo kamieną“, – veiklas darželyje vardija veiklų vadovė ir priduria, kad sveikatingumo idėjas darželis stengiasi perkelti ir už klasės ribų.

Šią idėją papildo kasmet organizuojama „Sveikatingumo diena“, skirta ugdyti sveikus vaikų įpročius ir tvarų gyvenimo būdą. Į šį bendruomenės renginį įsitraukia ne tik mokytojai ir vaikai, bet ir tėvai – kasmet jis keturiuose Lietuvos miestuose suburia daugiau nei 1500 dalyvių. Renginio metu šeimos kartu dalyvauja mankštose, estafetėse, įvairiose sveikatingumo stotelėse, kuriose vaikai žaisdami sužino, kaip rūpintis savo sveikata: mokosi, kaip tinkamai prižiūrėti dantukus, kokie produktai yra palankūs organizmui, kiek vandens reikėtų išgerti per dieną ir kalbasi apie atsakingą vartojimą – kaip rūšiuoti atliekas ar tausoti išteklius. Svarbi renginio dalis skiriama ir emocinei gerovei – vaikai kartu su tėvais atlieka sąmoningo kvėpavimo pratimus, paprastas jogos mankštas ir kitus nusiraminimo būdus. Pasak M. Vyšniauskaitės, tokios patirtys padeda vaikams suprasti, kad rūpintis savimi reiškia ne tik būti fiziškai aktyviam ar sveikai maitintis, bet ir mokėti pasirūpinti savo emocine savijauta.

Kaip gerus įpročius tęsti namuose?

Tokios iniciatyvos nelieka nepastebėtos ir už darželio bendruomenės ribų, todėl „Vaikystės sodo“ pastangos buvo įvertintos Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) iniciatyvoje „Tvari mokykla 2030“. Skirtingi „Vaikystės sodo“ padaliniai nuosekliai diegia tvarumo principus ir yra įvertinti skirtingomis tvarumo pakopomis: Karalienės Mortos sodeliui Vilniuje suteikta aukščiausia – trečioji „Tvarumo bruknė“, o A. Juozapavičiaus sodelis Kaune jau yra pelnęs antrąją ir siekia aukščiausio įvertinimo. Tai rodo, kad tvarumas čia yra ne pavienė veikla, o vientisa ugdymo kultūra. Kitaip tariant, tai apima viską – kaip vaikai kasdien maitinasi, kiek juda ir kaip mokosi rūpintis savimi, kitais bei aplinka.

Pasak M. Vyšniauskaitės, ugdant tvarius įpročius, svarbų vaidmenį atlieka ir šeima, todėl namuose galima pritaikyti keletą paprastų dalykų iš darželio.

Leisti vaikui rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimus. Pavyzdžiui, leidžiant vaikui pačiam įsidėti tiek maisto, kiek jis nori suvalgyti, ar kartu sprendžiant, ką gaminsite vakarienei iš jau turimų produktų, ugdomas ne tik atsakomybės jausmas, bet ir supratimas apie išteklius.

Įtraukti į mažus buities darbus. Net ir labai paprasti veiksmai – augalų laistymas, šviesos išjungimas išeinant iš kambario ar atliekų rūšiavimas – vaikui tampa ne pareiga, o natūralia kasdienybės dalimi, jei jis mato tinkamą pavyzdį ir supranta, kodėl svarbu tai daryti.

Leisti patirti, kaip ant stalo atsiranda maistas. Pavyzdžiui, auginti prieskonines žoleles ant palangės, pomidorą balkone ar kartu su vaiku nuvažiuoti į ūkį – tokios patirtys padeda jam suprasti maisto vertę.

Skatinti dalijimosi kultūrą. Galima keistis knygomis ar žaislais su draugais, lankytis blusturgiuose ar bibliotekose – taip vaikai pamato, kad daiktai gali turėti ne vieną gyvenimą.

Kuo daugiau laiko leisti gamtoje. Žygiai miške, lapų ar akmenų rinkimas, metų laikų stebėjimas padeda vaikams natūraliai pajusti ryšį su aplinka, kurio neįmanoma išmokyti vien žodžiais.

„Svarbiausia suprasti, kad vaikai tvarumo neišmoksta iš žodžių – jie mokosi stebėdami. Kai kasdienybėje atsiranda paprasti dalykai – rūpinimasis aplinka, savimi ir kitais – vaikui tai natūraliai tampa įpročiu, o ne pareiga. Būtent tokie maži, kasdieniai pasirinkimai kuria didžiausią pokytį – augina žmogų, kuriam rūpės saugoti šį pasaulį“, – sako „Vaikystės sodo“ veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė.

Šaltinis: elle.lt

Augantis kvalifikuotų pedagogų trūkumas, vis dažnesni perdegimo atvejai ir nuvertintas ankstyvasis ugdymas – tai tik keletas signalų, kad Lietuvos švietimo sistema susiduria su nemenkais iššūkiais. Ir, nors viešojoje erdvėje daugiau kalbama apie mokyklas, ikimokyklinio ugdymo sektoriuje situacija ne ką švelnesnė – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenimis, net 47 proc. šioje srityje dirbančių specialistų visoje Europos Sąjungoje per artimiausius penkerius metus planuoja išeiti iš darbo.

Kokius atsakymus siūlo organizacija, kuri ne tik kalba apie kokybę, bet ir ją sistemingai matuoja bei augina, pasakoja „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovė Marija Vyšniauskaitė, kurios kasdienis darbas – kurti aplinką, kurioje gerai jaučiasi ne tik vaikai, bet ir pedagogai.

Lietuvoje 2024 m. trūko daugiau nei 1200 ikimokyklinio ugdymo pedagogų, o šiais metais įtvirtinta teisė į ugdymą nuo 2 metų amžiaus jų paklausą padidins dar apie 15 proc. Kokią didžiausią spragą Lietuvos ikimokyklinio ugdymo srityje matote jūs – ar tai kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, atlygio konkurencingumas, o gal ir kituose sektoriuose dažnai pastebimas perdegimas?

Aš įžvelgiu keletą veiksnių. Pirma – nors pedagogo specialybė populiarėja, ją vis dar renkasi per mažai jaunų žmonių. Iš vienos pusės tai nulemia studijų kokybė, ir tai, kad jas sudėtinga derinti su darbu, iš kitos pusės, visuomenėje vis dar populiarus įsitikinimas, kad darželio mokytojo darbas yra nuobodus, o atlyginimas mažas. Tai nėra tiesa. Negalėčiau įvardinti kitos tokios specialybės, kad, parašęs anoniminę žinutę į socialinius tinklus „turiu pedagoginį išsilavinimą, 3 metus dirbau istorijos mokytoju mokykloje, nuo rugsėjo ieškau naujos darbo vietos“, gautum 40 darbo pasiūlymų ir galėtum įsidarbinti net ir be gyvo darbo pokalbio. Supratimas, kad tavo specialybė paklausi, suteikia saugumo ir derybinių galių, juk mokytojai, kurie yra savo srities profesionalai, šiandien gali uždirbti tiek pat ar net daugiau nei kai kurių populiarių profesijų atstovai – pavyzdžiui, vidutinio lygio programuotojai ar teisininkai.

Situaciją ikimokykliniame ugdyme apsunkina dar ir tai, kad mokymasis iki mokyklos yra nuvertinamas. Manoma, kad vaikams darželyje reikia tik žaisti, valgyti ir miegoti, o auklėtojas reikalingas tik tam, kad užtikrintų vaikų saugumą ir juos prižiūrėtų. Taip mąstant, jauniems ambicingiems žmonėms, kurie švietimo sistemoje nori daryti pokyčius, ikimokyklinio ugdymo specialybė tikrai neatrodo pati patraukliausia. Būtent jiems norisi garsiai pasakyti – ikimokyklinis amžius yra itin svarbus, šiame amžiuje sparčiai vystosi žmogaus pažintiniai, socialiniai ir emociniai įgūdžiai, todėl darželyje padėti pagrindai lemia tai, kaip vaikui seksis mokytis mokykloje, užmegzti ir puoselėti santykius, kokios bus jo vertybės. Šiuo svarbiu amžiaus tarpsniu kertinį vaidmenį atlieka ir tėvai, ir mokytojai.

Taigi, grįžtant prie klausimo – didžiausią spragą šiandien matau ne atlygyje. Ir mokytojų trūkumas nėra tik skaičius – tai ženklas, kad reikia sisteminių sprendimų: lankstesnių ir kokybiškesnių studijų, daugiau palaikymo pradedantiems pedagogams, aiškių karjeros galimybių ir didesnio supratimo apie tai, kokią atsakomybę ir vertę ši profesija iš tiesų turi.

Tačiau tai – projekcija į ateitį, o pedagogų trūksta jau dabar – turbūt, ir jums. Ar turite nusimatę kokių nors indikatorių, kad laiku pamatytumėte kolegų perdegimo ženklus?

Kasdienis darbas su būriu vaikų tikrai nėra paprastas – pedagogai nuolatos turi būti atidūs, įsitraukę ir  empatiški, todėl perdegimo rizika mūsų sektoriuje yra itin didelė. Kad to išvengtume, „Vaikystės sode“ kasmet atliekame anonimines darbuotojų pasitenkinimo darbu apklausas, jas atidžiai analizuojame ir pagal gautus atsiliepimus kasmet atnaujiname planą „Vaikystės sode dirbti gera“. Tai duoda rezultatų – pavyzdžiui, naujausia mūsų apklausa rodo, kad 81 proc. darbuotojų yra patenkinti arba visiškai patenkinti savo darbu. Turint omenyje, kad pas mus dirba beveik 200 žmonių, šis skaičius yra tikrai svarbus pasitenkinimo darbu rodiklis.

Tačiau, žinoma, vien pamatuoti komandos „temperatūrą“ nepakanka, todėl esame identifikavę dažniausias perdegimo priežastis ir joms taikome prevencines priemones.

Galiu paklausti, kokias?

Vienas iš kertinių principų, padedančių to išvengti – aiškumas. Mūsų mokytojams paprasta pasiruošti kasdieniam darbui su vaikais, nes ugdymo programa, temos ir veiklos yra parengtos visiems mokslo metams į priekį, t. y., mokytojai nekuria ugdymo programos nuo nulio, jie gauna jau paruoštą medžiagą, užduotis bei vaikų progreso stebėjimo įrankius, todėl gali susitelkti į tai, kas svarbiausia – tiesioginį darbą su vaikais. Kitas labai svarbus niuansas – saugumo jausmas. Žinome, kokie svarbūs yra pirmieji žingsniai naujame darbe, todėl esame sukūrę unikalią naujų darbuotojų įvedimo sistemą, kad nuo pat pirmųjų dienų jie jaustų mentorių dėmesį ir būtų aprūpinti visais būtinais įrankiais bei žiniomis. Tai stiprina pasitikėjimą savimi ir mažina nerimą naujame etape.

Labai svarbus ir darbo krūvis, todėl priklausomai nuo vaikų amžiaus ir skaičiaus, mūsų klasėse dirba 2 arba 3 pedagogai. Tai leidžia mokytojams ne tik kokybiškiau dirbti su vaikais, bet ir pasidalyti atsakomybes komandoje. Turime „Mokytojų klubą“, kuriame kolegos gali dalintis iššūkiais, patirtimis, pasitarti ar tiesiog pasikalbėti, taip pat turime bendras atostogas žiemą tarpušvenčiu bei savaitę vasarą – tada mūsų darželiai užsidaro ir vaikai bei darbuotojai atostogauja. Ilgiau dirbantiems kolegoms suteikiame papildomų atostogų dienų, o geriausiems metų mokytojams dovanojame ir SPA savaitgalius.

Kartais girdime, kad švietime trūksta ne tik naujų žmonių, bet ir augimo galimybių jau dirbantiems. Kaip dažnai jūsų komandoje pavyksta darbuotojui per kelerius metus pakilti, tarkime, nuo asistento iki vadovo?

Augimo kelias mūsų organizacijoje – labai individualus. Turime puikių asistentų, kurie sąmoningai renkasi šią rolę, nes joje jaučiasi stipriai, patogiai ir prasmingai, kaip ir turime mokytojų, kurie geriausiai save realizuoja ir mato prasmę dirbdami tiesiogiai su vaikais – suteikdami jiems žinių, padėdami lavinti jų gebėjimus, kurdami ryšį su jais ir jų šeimomis, augindami bendruomenę. Be galo vertiname, kad turime tiek daug pašaukimo pedagogų, nes jie dirba ypatingai prasmingą ir svarbų darbą.

Tačiau yra ir tokių kolegų, kurie vos pradėję dirbti, parodo ir vadybinę lyderystę – drąsiai imasi iniciatyvos, reflektuoja, siūlo sprendimus, buria komandą, todėl nenuostabu, kad jiems per metus realu tapti mokytojais, o per kelerius – ir padalinio vadovais. Pavyzdžiui, 47 iš 49 mūsų mokytojų ir 7 iš 8 dabartinių padalinių vadovų savo kelią pradėjo kaip mokytojų asistentai.

Visi pasirinkimai mūsų akyse yra vienodai vertingi, be to, esame didelė organizacija, todėl kolegos gali kilti karjeros laiptais visoje įmonių grupėje ir augti ne tik ugdymo grandinėje – galima prisijungti ir į administraciją, komunikacijos ar inovacijų komandas, jei mokytojai nori dirbti su vyresniais vaikais, gali tęsti profesinę kelionę ir Karalienės Mortos mokykloje. Kai žmogus nori ir gali eiti toliau, mes turime tam struktūrą ir aiškius žingsnius, kai nori likti ten, kur jam gera – užtikriname, kad taip ir būtų.

Įvairūs seminarai ir mokymai daugumoje darbo skelbimų nurodomi kaip motyvacinė priemonė, tačiau ne paslaptis, kad dauguma juose tiesiog „atbūna“ dėl pažymėjimo. Kaip sprendžiate šią problemą?

Tyrimai rodo, kad daugiau nei 20 valandų struktūruoto nuolatinio profesinio tobulėjimo per metus sumažina tikimybę, kad darbuotojas išeis iš darbo apie 25 proc. Tai logiška: kai žmonės jaučia, kad auga, tobulėja ir atranda savo pašaukimo prasmę, mažėja ir noras trauktis, tačiau raktinis žodis čia – „struktūruotas“.

„Vaikystės sode“ mokymasis yra darbo kultūros dalis, kadangi mūsų vizija – drąsūs ir visą gyvenimą besimokantys. Tai nuolat kartojame vaikams, tokiu principu dirbame ir patys – paskaičiavome, kad mūsų mokytojai ir asistentai per metus mokosi daugiau nei 60 valandų. Be to, per metus turime net 3 profesines dienas, kurių metu visi darbuotojai atsitraukia nuo kasdienių darbų tam, kad į klases grįžtų sužinoję naujų ugdymo metodų ir būtų dar geriau pasiruošę ugdyti vaikus.

Svarbiausia, kad net 86 proc. mūsų komandos narių sako, jog galimybė augti kaip profesionalams jiems yra vienas svarbiausių darbo „Vaikystės sode“ privalumų. Mokymų metu diskutuojame ir taikome įvairias praktikas, o temos yra aktualios ir šiuolaikiškos – nuo neuroedukacijos iki kūrybinio mąstymo, nuo laiko planavimo iki viešo kalbėjimo ar vaikų elgesio iššūkių. Juk mūsų lektoriai yra žinomi ir įkvepiantys skirtingų sričių profesionalai: edukologė dr. Austėja Landsbergienė, psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė, neuromokslininkė Urtė Neniškytė, verslo konsultantas Saulius Jovaiša, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, nacionalinės premijos laureatės – dailininkė Eglė Ridikaitė, kompozitorė Raminta Šerkšnytė ir kiti.

Ar įtraukiate tėvus į vaikų ugdymo procesą?

Tėvų grįžtamasis ryšys mums itin svarbus, todėl kasmet organizuojame anoniminę apklausą, iš kurios  matome, kad tėvai „Vaikystės sode“ ypatingai vertina akademinį ir socioemocinį ugdymą. Be to, vadovaujamės filosofija, kad geriausiai vaikas gali tobulėti, kai ugdymo procese dalyvauja trys šalys – pedagogai, tėvai ir pats vaikas, todėl tėvus aktyviai įtraukiame į ugdymo procesą. „Vaikystės sodo“ akademijoje tėvams organizuojame vebinarus įvairiomis temomis, pavyzdžiui, kaip padėti vystytis vaiko kalbai, kaip įveikti jo elgesio iššūkius, kaip keliones su vaikais paversti įdomiomis ir prasmingomis, ką svarbu žinoti apie vaikų ligas ir kt.

Kalbate apie mokymosi tradiciją organizacijos viduje, tačiau kyla natūralus klausimas – ar neatsiranda rizika užsisukti savo burbule? Ar turite galimybių išeiti už jo ribų, pasitikrinti tarptautiniame kontekste?

Net ir mokydamiesi organizacijos viduje, nuolat atrandame naujų temų, formatų, lektorių, kviečiamės ekspertus iš kitų sričių. „Vaikystės sode“ jau 16-us metus dirbame sistemingai, nuosekliai ir diegiame mokslu grįstas ugdymo inovacijas, todėl natūralu, kad plečiame akiratį ir tarptautiniame kontekste – pavyzdžiui, praėjusį rugsėjį startavome su Erasmus+ projektu, kuris yra skirtas vadovų lyderystei stiprinti. Šio projekto metu ne tik pasisėmėme idėjų, sužinojome naujų metodų ir vadybos sprendimų, bet ir įsitikinome, jog net lyginantis su tarptautiniais darželiais užsienyje, esame žingsniu priekyje. Tai, kad šie vadovų mokymai buvo sėkmingi, patvirtino ir mūsų naujausios apklausos – 86 proc. darbuotojų ir 94 proc. tėvų teigiamai vertina savo padalinio vadovo darbą.

Ar buvo, kas projekto metu stebino, o gal net šiek tiek nuvylė?

Kai važiuoji išmokti kažko naujo, sunku nusivilti. „Vaikystės sodo“ Erasmus+ projektas buvo iš dviejų dalių. Pirmoji – specialiai mūsų vadovams pritaikyti praktiniai mokymai užsienyje, kur kolegos mokėsi, kaip efektyviai valdyti komandą, spręsti kasdienius iššūkius, planuoti laiką, daryti pokyčius, užtikrinti ugdymo kokybę ir sklandžią komunikaciją su tėvais bei darbuotojais.

Antroji projekto dalis – vizitai į tarptautinius privačius darželius Briuselyje, Leipcige, Atėnuose ir Varšuvoje, kur mūsų vadovai stebėjo, kaip veikia kitų šalių ugdymo įstaigos, bendravo su tų darželių komandomis, analizavo vadovavimo praktiką, pasisėmė idėjų apie ugdymo metodus, struktūrą ir kasdienę vadybą.

Dar kartą įsitikinome, kad mes patys turime kuo pasidalinti, net ir su puikiais tarptautiniais darželiais Europoje. Mūsų ugdymo kokybės užtikrinimo sistema, vaikų progresų stebėjimas, komunikacija su tėvais per skaitmeninę platformą ar net klasių aplinka padarė įspūdį ir sulaukė nuoširdaus užsienio kolegų susidomėjimo. Tai paskatino megzti tarptautines partnerystes: šiandien bendradarbiaujame su kolegomis iš Turkijos, Vokietijos ir Lenkijos – keičiamės idėjomis, užsienio vadovai jau lankėsi mūsų organizuotoje tarptautinėje ankstyvojo ugdymo konferencijoje Vilniuje ir net kuriame idėją apie mokytojų mainų programą.

Nemažai tyrimų rodo, kad vien vadovo kompetencijos neužtenka, itin svarbu, kad visa komanda turėtų galimybę prisiimti atsakomybę, jaustųsi išgirsta ir turinti įtakos – pasidalinta lyderystė apie 30 proc. mažina norą išeiti iš darbo. Ar pas save praktikuojate tokį modelį?

Ugdymo kokybe rūpinasi ne tik ugdymo vadovė, bet ir patyrusių mokytojų komanda. Jie reguliariai lankosi kitose klasėse, stebi veiklas, dalijasi grįžtamuoju ryšiu ir atsako į kolegų klausimus. Tokiu būdu mokytojai padeda vieni kitiems tobulėti bei užtikrinti dar aukštesnę ugdymo kokybę.

Dirbame su vaikais, todėl kiekvienas privalome imtis lyderystės ir atsakomybės. Nesvarbu, ar esi šeimininkutė, ar administratorė, jeigu eidama koridoriumi pamatai nusiminusį vaiką, visuomet jį pakalbinsi, jei kieme sutiksi besidairančią mamą ar tėtį – visuomet jiems padėsi. Nesvarbu, kad to nėra numatyta pareiginėse nuostatose, visada vadovaujamės principu „kas, jei ne aš, kada, jei ne šiandien“.

Puikus to pavyzdys – mūsų meistras, kurio darbas yra įvairūs remonto darbai ir darželio ūkio priežiūra. Pavyzdžiui, jis savo iniciatyva padeda mokytojams žiemą vaikams apvilkti kombinezonus, o kovo 11-osios proga vaikams pasakojo apie pilietiškumą ir meilę Lietuvai, mat pats ilgus metus priklauso „Šaulių sąjungai“.

Kai komandos narys jaučiasi svarbus, natūraliai kyla noras matyti, kokį poveikį daro jo darbas. Kurių rezultatų „Vaikystės sode“ laukiate labiausiai – kas jums parodo, kad einate teisingu keliu?

„Vaikystės sode“ suteikiame vaikams išskirtinės kokybės, visapusišką kontekstinį ugdymą. Tikriausiai, esame vienas iš nedaugelio darželių Lietuvoje, kuris ne tik kelia ugdymo kokybės kartelę, bet ir sistemingai matuoja bei viešai komunikuoja savo pasiekimus. Didžiuojamės, kad 85 proc. penkiamečių „Vaikystės sode“ jau skaito, 75 proc. demonstruoja aukštą matematinio mąstymo lygį, net 89 proc. vaikų geba atpažinti savo ir kitų emocijas. Mums svarbus kiekvieno vaiko progresas, todėl diferencijuojame ugdymą, remiamės realiais duomenimis, o ne spėjimais. Tokių rezultatų pasiekiame didelės, entuziastingos ir nuolat besimokančios komandos dėka.

Žiūrime ir dar plačiau: šiuo metu ruošiamės pasitelkti dirbtinį intelektą, kuris padės dar tiksliau analizuoti mūsų ugdymo kokybę ir vidinius procesus, pavyzdžiui, kokie veiksniai būdingi vaikams, anksti išmokstantiems skaityti, kaip vaikų skaičius klasėje veikia jų pasiekimus, kokie modeliai atsikartoja perdegimo atvejais ir pan.

Norint pritraukti ir išlaikyti talentus, reikia kurti kasdienę aplinką, kurioje žmonės mato, kad jų darbas turi poveikį – vaikui, komandai, organizacijai. Daugybė veiksnių lemia, kad žmonėms būtų gera darbe: jie turi būti matomi ir įvertinti, turi jausti palaikymą, be to, jie turi turėti galimybę mokytis, tobulėti, matyti karjeros perspektyvas ir jausti, kad realizuoja save bei gauna už tai tinkamą atlygį. Manau, kad mums pavyksta visa tai užtikrinti, nes net 78 proc. mokytojų „Vaikystės sode“ dirba 3-ejus metus ir ilgiau. Tai, kad tokį aukštą pasitenkinimą ir lojalumą išlaikome daugelį metų, mums yra svarbiausias įrodymas, jog einame teisingu keliu – vaikai čia auga smalsūs ir drąsūs, tėvai mumis pasitiki, o komanda jaučia prasmę ir norą būti drauge.

Šaltinis: delfi.lt

„Vaikystės sodo“ Metų mokytojos (2023-2024 m. m.) Emilija Aliukonytė, Simona Margienė ir ugdymo kokybės koordinatorė Aušra Rabašauskienė lankėsi dviejuose International Trilingual School of Warsaw (ITSW) padaliniuose. Ten susipažino su organizacijos steigėja, padalinių vadovėmis, darželio mokytojais, gilinosi į vaikų užsienio kalbų mokymo(si) metodikas, stebėjo vaikų ugdymo(si) procesą, pačios jame aktyviai dalyvavo. Padalinio vadovės supažindino su darželių veikla, mokytojų atrankomis, ugdymo procesais, vaikų vertinimais bei bendradarbiavimu su tėvais.

Malonu buvo sutikti darželyje mokytojas, kurios pavasarį lankėsi Vilniuje ir dalyvavo mūsų organizacijos rengtoje konferencijoje „Early Childhood Education Summit’25“. Jas sužavėjo ne tik konferencija, bet ir apsilankymas „Vaikystės sode“: klasių estetika, aplinkos ir ugdymo standartas. Viena mokytoja, įkvėpta vizito „Vaikystės sode“, savo klasėje jau įsirengė Žaliąją palangę, tad dabar vaikai kasdien gali rūpintis augalais, stebėti jų augimą bei savo rūpesčio rezultatą.

Džiaugiamės, kad Erasmus+ projektas suteikia profesinio bendradarbiavimo mainus – augti profesiškai, įkvėpti vieni kitus, kurti ryšius tarp švietimo bendruomenių bei dalintis tuo, kas geriausia vaikams.

Veikla finansuota programos Erasmus+ projekto (2024-1-LT01-KA122-SCH-000222654 – Lyderystės stiprinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose) lėšomis.

2025.07.08

Ar gali penkiametis savarankiškai skaityti „Harį Poterį“ ir tuo mėgautis? Gali, ir ne tik skaityti, bet ir mąstyti, reflektuoti bei susieti tekstą su asmenine patirtimi. Tam reikia ne stebuklo, bet kryptingo darbo, nuosekliai ugdomos meilės literatūrai ir bendrystės su šeima. Pataria Gustė Kairytė, „Vaikystės sodo“ mokytoja.

Kaip išmokyti vaiką skaityti savarankiškai?

Kalbant apie skaitymą, mano žodyne frazės „per anksti“ nėra. Vaiko skaitymo kelionė turėtų prasidėti nuo pat jo gimimo, o gal net ir anksčiau. Jei jam skaitysite nėštumo metu, iš to bus dar daugiau naudos. Juk vaikas girdi savo šeimos narių balsus, klauso besikeičiančios balso intonacijos, o ir tėvai ugdosi įprotį skaityti vaikui, kuris labai pravers jam gimus.

Būtent todėl knygos yra bene pirmas dalykas, ką pamato vaikas, įžengęs į bet kurią „Vaikystės sodo“ klasę, – čia jį pasitinka gausi biblioteka. Prie jos atnaujinimo prisideda ir nuostabi tėvų bendruomenė – dauguma šeimų kasmet darželio organizuojamo „Knygatono“ metu padovanoja savo klasės bibliotekai po knygą, o „Vaikystės sodas“ dovanotų knygų skaičių padvigubina. Šiuo metu „Vaikystės sodo“ bibliotekoje iš viso jau yra daugiau nei 10 tūkst. knygų.

Knygų tyrinėjimas

Siekdami sužadinti vaiko smalsumą, kad vėliau jis savarankiškai laisvu laiku vartytų bei skaitytų jį dominančias knygas, iš pradžių vaiką supažindiname su terminu „tyrinėjame knygas“. Mano klasėje buvo ne vienas pavyzdys, kai poilsio metu „tyrinėdami knygas“, vaikai ėmė skaityti! Turime trimečių, kurie jau jungia pirmuosius savo skiemenis. Turime keturmečių, kurie blizgančiomis akimis perskaito lengvą sakinį. Turime penkiamečių, įveikiančių žodį „lietsargis“, ir turime šešiamečių, kurie knygas valgo lyg obuolius.

Vaiko norą skaityti lemia ne tik darželyje vykdomi užsiėmimai, nes kiekviena situacija yra individuali, ir prie vaikų skaitymo sėkmės didele dalimi prisideda ir tėvai. Pavyzdžiui, po vieno vaiko progreso aptarimo teko paprašyti ir tėvų pagalbos, nes sunkiai sekėsi atrakinti raidžių pažinimo džiaugsmą. Tėvai entuziastingai sutiko įsitraukti į skaitymo žaidimus, todėl jau po kelių mėnesių vaikas krimto triskiemenius žodžius.

Stebuklų skaitymo srityje nesitikiu, nes veikia sistemingas ir nuoseklus darbas su vaiku bei jo progreso stebėjimas. Be to, reikia atsižvelgti ir į vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus – mažuosius turime mokyti skaityti per žaidimus, garsų atpažinimą, pirštų motorikos lavinimą, žaidimus su ritmais ir rimais. Štai ir su priešmokyklinukais skaitymo veiklas mėgstame atlikti žaismingai, pavyzdžiui, visai neseniai vaikai baltame lape piešdami akvareliniais dažais, atrado pasislėpusias raides. Akylesni pastebėjo, kad sujungę raides, jie gauna temos žodį – ir užsisuko raidžių medžioklė su aibe šūksnių bei pergalės plojimų.

Didele pagalba tampa ir papildomos veiklos – žaidimai, kuriuos savarankiškai žaisdami, vaikai taip pat mokosi: jie kasdien dėlioja abėcėlės, skiemenų korteles, žaisdami stalo žaidimus, mokosi tarti dvigarsius ir dvibalsius, atlieka raidžių detektyvų užduotis.

Enciklopedijos, eilėraščiai ir Magelanas: kasdienės skaitymo kelionės

Kiekvieną rytą, prieš pradedant „Ryto rato“ veiklą, vaikai gali pasirinkti, ką veikti – žaisti kontekstiniame „Laisvo žaidimo“ centre ar tyrinėti knygas. Daugeliui vaikų knygų vartymas, skaitymas tampa tokiu natūraliu procesu, kad atsiradus laisvesnei minutėlei tarp veiklų, po užkandėlės ar pietų meto, vaikai patys ima jas į rankas.

Pirmąją dienos ugdymo dalį vainikuoja „Pasakos ratas“. Jo metu skaitoma skirtingų žanrų literatūra, kad vaikai galėtų išgirsti ne tik pasakų, bet ir pavartytų meno albumus, enciklopedijas, eilėraščių ir paveikslėlių knygas.

Įdomu tai, kad dažniausios klasės „Knygų ligoninės“ lankytojos – enciklopedijos, ir būtent tos, kurios parašytos akademine kalba, – pavyzdžiui, šešerius metus bibliotekoje esanti enciklopedija jau tiek kartų suklijuota, kad pastorėjo dvigubai. Tačiau ne tik šis žanras vaikams įdomus.

Pamenu, prieš kelerius metus ėmus sistemingai skaityti eilėraščių knygas, klasėje kildavo juoko bangos. Supratau, kad tai tik dėl žinių stokos, todėl drauge su vaikais ėmėme kartu juoktis iš įmantriai suregztų rimų ir ilgainiui eilėraščiai jų taip nebeveikdavo.

Dabar pirmadieniais visuomet skaitome savaitės eilėraščius bei mokomės juos analizuoti – vaikai susipažįsta ne tik su sąvokomis „rimas“, „posmelis“ ar „ketureilis“, bet ir sužino, kas yra „metaforos“, „palyginimai“, „sonetai“. Tai galioja ir kitai literatūrai – skaitydami skirtingus žanrus, išsiaiškiname vaikams dar nežinomas sąvokas, pavyzdžiui, ką reiškia žodžiai „šiugžda“, „brėkštanti“, „mostai“, „freska“, „nuolydis“, „tempas“ ir pan. Taip plečiasi ir vaikų žodynas – o tai itin svarbu, nes vaikai, turintys turtingą žodyną, geriau supranta tekstą, gali lengviau jį interpretuoti ir susieti naujus žodžius su jau žinomomis sąvokomis.

Ne atsitiktinai „Vaikystės sode“ itin didelis dėmesys skiriamas skaitymui – tai svarbiausias gebėjimas formuojant vaiko žodyną, suvokimą apie pasaulį bei ugdant jo komunikacinius gebėjimus. Refleksija skaitant – būtinas atributas, todėl kaskart, baigę skaityti, ieškome atsakymų į pamatinius klausimus „Kas buvo? Kur įvyko? Kaip tai įvyko? Kodėl taip nutiko? Kas būtų, jei…?“ ir pan. Geriau perskaityti mažiau, bet turinį aptarti ir reflektuoti, nei skaityti daug ir neaptarti.

Kai mano darželinukai išgirsta klausimą: „O kaip jautėsi veikėjas?“, – aptirpsta iš malonumo, nes tai bene jų laukiamiausia refleksijos dalis. Tuomet užgimsta garsios ir jautrios diskusijos, verda ginčai ir nustatomi moraliniai kompasai. Priešmokyklinėje klasėje jausmų analizė itin aktuali, kiekvienas nori pasidalinti savo įžvalgomis bei pridėti savo patirtį – tokiais momentais atsiskleidžia ir širdį kutenančių, ir širdį veriančių istorijų.

Kitas svarbus momentas – refleksija padeda susieti įvairius kontekstus, kuriuos vaikai girdėjo kitų veiklų metu. Pavyzdžiui, prieš tai kalbėję apie Ferdinandą Magelaną, vėliau skaitėme Violetos Palčinskaitės eilėraštį „Laivelis“, po to nagrinėjome, kuo šis eilėraštis susijęs su F. Magelanu, koks buvo keliautojo burlaivis, ar patys norėtume apiplaukti pasaulį ir pan. O po „Pasakos rato“ iškeliavę į žygį, vaikai stebino praeivius komentarais: „Mes dabar Magelanai ir plaukiame Viktorijos laivu iki bibliotekos pas Palčinskaitę“.

Turime ir daugiau tradicijų. Kartą per mėnesį einame į miesto bibliotekas, kad vaikai išmoktų laikytis skirtingų erdvių taisyklių, bendrauti su bibliotekininkais, kryptingai ieškoti literatūros. Be to, vos sušilus orams, „Pasakų penktadienio“ metu, keliaujame į parkus skaityti pasakų. Ten su mielu noru prie mūsų prisijungia ir aplinkiniai vaikai. Taip savotiškai ir kitus „užkrečiame“ skaitymu.

Tėvams rekomenduojame kelis paprastus žingsnius, kurie padės ugdyti vaikų meilę skaitymui ir namuose:

• Žaiskite su rimu

Rimavimo pratimai ir trumpi eilėraštukai – puikus būdas lavinti kalbinį sąmoningumą. Pateikite vaikui keletą rimavimo pavyzdžių, tarkime, „pelė-gėlė“, „vaikas-paikas“ ir paklauskite, kas dar rimuojasi su šiais ar kitais jūsų sugalvotais žodžiais.

• Raidžių ieškokite visur

Paverskite raidžių pažinimą žaidimu: automobilyje, lauke, parduotuvėje vaikas gali ieškoti jam pažįstamos raidės. Pavyzdžiui, esančios jo varde. Arba nebereikalingose knygose, laikraščiuose, žurnaluose paprašykite apibrėžti žodžius, kurie prasideda ta pačia raide.

• Leiskite vaikui rinktis

Skaitymas neturi būti „užduotis“, todėl leiskite vaikui pasirinkti knygą – net jei ji penktą kartą ta pati.

• Kurkite skaitymo ritualus

Skaitykite kiekvieną vakarą prieš miegą, susikurkite „Pasakų penktadienius“ ar skaitymo popietes parke – vaikai mėgsta ritualus, nes jie suteikia saugumo jausmą ir malonų laukimą.

• Būkite pavyzdžiu

Vaikas mokosi stebėdamas, tad, jei matys jus skaitančius knygą, – ir pats ims ją vartyti. Kalbėkite apie knygas, pasakokite, ką skaitote ir kas jus sužavėjo. Įtraukite jas į savo kasdienybę, tada, greičiausiai, jas pamils ir vaikas.

Šaltinis: mamoszurnalas.lt

„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Akvilė Vyšniauskaitė, Raimonda Žilinskė, Monika Ulevičiūtė bei mokymų koordinatorė Aušra Rabašauskienė lankėsi „American Community Schools“ (ACS) tarptautinėje mokykloje Graikijoje. Vizito metu vadovės susitiko su mokyklos prezidente dr. Peggy Pelonis, kuri dalijosi įžvalgomis apie ugdymo įstaigos filosofiją, lyderystės kultūrą bei bendruomenės telkimą.

Vadovės turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su švietimo įstaigos struktūra ir kasdieniu gyvenimu: lankėsi darželyje, stebėjo ugdymo veiklas, analizavo darbo principus, domėjosi pedagogų ir mokyklos administracijos bendradarbiavimu. Daug dėmesio skirta komunikacijos kultūrai – kaip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis tarp darbuotojų, vadovų, mokinių ir jų tėvų.

Tai paskutinis Erasmus+ vizitas šiemet – džiaugiamės, kad per visus šiuos metus galėjome semtis profesnių žinių, užmegzti naujų profesinių ryšių, mokytis iš tarptautinių mokyklų ir darželių bei pasidalinti savo žiniomis su kolegomis užsienyje. Visa tai mums padeda nuolat tobulėti ir kurti kokybišką, naujausiomis žiniomis ir geriausiomis praktikomis grįstą ugdymą.

Veikla finansuota programos Erasmus+ projekto (2024-1-LT01-KA122-SCH-000222654 – Lyderystės stiprinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose) lėšomis.

2025.05.07

„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Viktorija Kubiliūtė, Renata Daunaravičiūtė ir veiklų vadovė Marija Vyšniauskaitė lankėsi tarptautinėje BEPS International mokykloje Belgijoje. Ten susipažino su ankstyvojo ugdymo centro vadove Erna Van Acker, kuri yra atsakinga už darželį ir ankstyvąją pradinę mokyklą (1-2 kl.).

Besilankydamos BEPS tarptautinėje mokykloje vadovės domėjosi ugdymo programa, metodais, medžiaga, veiklomis, kartu su vaikais keliavo į žygį miške. Kalbėjosi su mokytojomis apie vertinimo sistemą, pokalbius su tėvais, renginius bei sužinojo apie darbuotojų pritraukimo, motyvavimo ir profesinio augimo tvarką ir kokybės užtikrinimo praktiką.

Džiaugiamės, kad „Vaikystės sodas“, dalyvaudamas Erasmus+ projekte, gali ir mokytis iš tarptautinių mokyklų, bet ir turi kuo pasidalinti – kolegos užsienyje susidomėjo mūsų pedagogų profesinio ugdymo sistema, 3 minučių apsilankymais klasėse, kasdienio bendravimo su tėvais „Kindervibe“ programėlėje kokybe. Kartu dalinomės įspūdžiais, kaip sekasi organizuoti „Kalba vaikai“ renginį, nes jis vyksta ir BEPS International School, ir „Vaikystės sode“.

„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Lina Deikė, Kamilė Drukteinienė, Agnieška Bržezovska ir ugdymo vadovė Giedrė Rusteikaitė, dalyvaudamos Erasmus+ projekte, lankėsi Leipzig International Kindergarten.

Besigilindamos į ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovo darbą ir vadovavimo stilių Sodelių vadovės stebėjo komandos mikroklimatą, bendradarbiavimo kultūrą, vidinę komunikaciją. Vizito metu jos sužinojo, kaip organizacijoje yra keliami tikslai darbuotojams, kaip prižiūrimas ir vertinamas jų įgyvendinimas, kokia darbuotojų motyvacijos sistema bei kaip organizacijoje diegiamos naujovės ir inovacijos.

Džiaugiamės, kad Erasmus+ programa suteikia galimybę ne tik pasisemti patirties iš kitų ikimokyklinio ugdymo organizacijų, užmezti profesinių ryšių, aptarti įvairias strategijas, bet ir pasidalinti „Vaikystės sode“ veikiančiais metodais bei praktikomis.

2025 04