Vasaros atostogos jau visai čia pat. Tėvai dėliojasi, kur ir ką veiks jų vaikai, kol jie patys dirbs. Norisi, kad mažieji nebūtų šiaip kur „padėti“, o laiką praleistų turiningai bei įgytų naujų gebėjimų.

• · Kaip suprasti, kad vaikas jau pasirengęs stovyklai?

Kiekvienas vaikas yra kitoks, todėl negalima nubrėžti konkrečios amžiaus ribos ir pasakyti – va, nuo devynerių vaikas jau pajėgs atsiskirti savaitei, o šešiametis tikrai nuo pirmos dienos be jokios adaptacijos pasiners į dienos stovyklos veiklas. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius, brandumą. Net dvynių tėvai pastebi, kad vienas iš jų su vėjeliu galėtų iškeliauti jau septynerių, o kitas galbūt išvis niekada nenorės nakvoti ne namie.

Sprendžiant, ar vaikas jau pasirengęs stovyklai, reikėtų pagalvoti: kaip jis prisitaiko naujoje aplinkoje; ar lengvai pasilieka su svetimais žmonėmis, ar greitai prie jų pripranta; ar jis bendraujantis, tuojau randantis su kitais bendrų interesų; ar jis pakankamai savarankiškas pasirūpinti savimi per dieną ir pan. Galų gale, ar jis rodo pakankamai entuziazmo, nori, domisi, trokšta veiksmo?

Stovyklų organizatorių teigimu, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai savarankiškas, jam sunku atsisveikinti su tėvais ilgesniam laikui, pirmiausia verta išbandyti dienos stovyklas. Čia problemų kilti neturėtų. Labai dažnai vaiko nerimas pranyksta ir jei į stovyklą vykstama su draugu.

• ·Kaip padėti vaikui pasiruošti stovyklai?

Pasak psichologų, visų pirma įveikite savo pačių nerimą – ši emocija lengvai persiduoda, ir tikrai nepadės vaikui, jei jis perims jūsų baimes. Tebūnie ši stovykla jam savarankiškumo pamoka, o jums – pasitikėjimo savo vaiku pamoka.

Be to, vaikas jausis saugiau, jei su juo apie tai pradėsite kalbėti ir tartis gerokai iš anksto. Jei yra galimybė, nuvažiuokite apžiūrėti vietos, kur stovykla vyks. Įsiklausykite į vaiko klausimus ir kantriai atsakinėkite – kartais mažojo nerimą galbūt tekelia vienintelis dalykas: kur jam reikės nueiti į tualetą. Patikinkite, kad šį dalyką išsiaiškinsite vos atvykę – ir visas jaudulys gali dingti.

Nežadėkite nerealių dalykų, pavyzdžiui, kad vaikas susiras daug draugų. Juk iš tiesų jūs šito nežinote. Pakaks atžalai pasakyti, kad stovykloje bus nemažai vaikų, kurie, kaip ir jūsiškis, norės susidraugauti. Taip pat nepieškite vaizdo, kad bus visąlaik tik labai smagu ir linksma. Paaiškinkite, kad visai normalu, jei jam kartais pasidarys ir truputį nuobodu. Priminkite, jog vaikui tokia nuotaika nesyk buvo atėjusi per geriausias atostogas, bet greitai praeidavo.

Pakoreguokite vaiko lūkesčius, jei jie yra didoki. Tarkime, galbūt vaikas tikisi dalyvauti įvairiose varžybose ir jas laimėti, gauti daug medalių. Vaikas mažiau įtampos jaus, jei pasakysite jam, kad smagiausia yra dalyvauti, o ne nugalėti, ir jums svarbiausia – ne medalis, o jo gera nuotaika.

• · Dažnai tėvai svarsto, ar apskritai verta leisti pradinuką į stovyklą, kad ir dienos. Kokia jam iš to nauda?

Taip, dažnas pagalvoja – vaikas nieko ten nepažįsta, jaudinsis kol įpras, kam jam tie nervai, geriau paprašysiu, kad prižiūrėtų močiutė. Tačiau vis tik reikia pripažinti, kad stovyklose, net ir dienos, vaikai tampa savarankiškesni, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, išmoksta bendrauti, dirbti komandoje, palaukti. Tad ryžtis verta vien dėl socialinių kompetencijų ugdymo. Juk šiais laikais bendravimo svarba prilyginama akademiniams dalykams, jau daugelyje inovatyvių mokyklų bendrauti mokoma kiekvieną dieną lygiai taip pat, kaip skaityti ir rašyti.

Kitas dalykas – konkrečioje stovykloje įgyjamos žinios. Kažin, ar močiutė per savaitę pamokys anglų kalbos, sudarys sporto programą, užsiims robotika ar darys gamtos mokslų eksperimentus.

• · Stovyklą renkasi vaikas, ar jo tėvai?

Be abejo, jei norite, kad vaikas stovyklą lankytų su užsidegimu, reikia atsižvelgti į jo norus. Žinoma, turbūt ir šiaip neleisite sportiško vaiko į dainų stovyklą. Tačiau kartais tėvams, perskaičiusiems aprašymą, atrodo, kad jų vaikui turėtų patikti, juk taip gerai skamba – robotika, kapueira, 3D spausdintuvai… Vis tik būtina su vaiku tartis, smulkiai paaiškinti, kas vienur ar kitur veikiama. Galima mėginti susidomėjimą žadinti, šiek tiek „pareklamuoti“ jums patinkančias veiklas, tačiau jokiu būdu nebrukti. Vaikas į stovyklą turi norėti pats, antraip kažin ar nesijausite pinigų išmetę į balą.

Kita vertus, ir tėvams visiškai normalu yra norėti, kad vaikas įgytų tam tikrų žinių, pavyzdžiui, pramoktų ar sutvirtintų užsienio kalbą arba sustiprėtų fiziškai lankydamas dienos stovyklą baseine. Tiesiog pasistenkite rasti vaikui patrauklių pasiūlymų, kartais gali „sužaisti“ ir vykęs žaismingas pavadinimas. Jei jūsų ir vaiko nuomonės nesutampa, atvirai paaiškinkite, kodėl vienos ar kitos stovyklos pasirinkimas jums atrodo geresnis. Galimos ir derybos – viena pasirinkta stovykla – vaiko, kita – jūsų. Dar geresnis variantas – kontekstinė stovykla, kai vaikas pasirenka temą, tarkime, kosminius laivus, o į programą įtraukiami ir angliški žaidimai apie keliones į kosmosą, ir su tuo susijęs žodynas.

• · Kaip atsirinkti iš didelės pasiūlos?

Tarkime, jūs norėtumėte, kad vaikas pagilintų anglų kalbos žinias, tačiau anglų kalbos stovyklų ir stovyklėlių pasiūla yra didžiulė. Atsižvelkite į organizatorius, ar jie patikimi, turi vardą, pasiklausinėkite rekomendacijų. Teks atidžiau pasidomėti, kas siūloma programoje. Vaikas neturėtų jaustis kaip pamokose. Svarbiausia, kad jam būtų smagu, įdomu, jis kurtų, žaistų, stebėtųsi. O jei nejučia dalis veiklų vyktų angliškai, tai reikalo nepagadintų…

Tarkime, Karalienės Mortos mokyklos rengiamose dienos stovyklose „VAU! Vaikų atradimų uostas“ (Vilniuje) kiekviena pamaina turi savo temą – „Kosmosas“, „Pasakos“, „Žemė ir žmogus“, „Active Life!“ ir panašiai. Programos tema sujungia visas tos dienos veiklas, žaidimus, eksperimentus, užduotis.

Jei tądien sporto stovykloje mokysimės žaisti badmintoną, vaikai apie šią sporto šaką ar varžybose patiriamus jausmus prabils ir angliškai. Jei gamtos mokslo tema bus žmogaus kūnas ir tądien ekperimentuosime stebėdami savo širdies ritmą, tai ir anglų kalbos žodyną plėsime būtent šiose srityse. Taip vaikas ne tik nesijaučia „kalęs“ angliškus žodžius, bet ir įgytos žinios kur kas giliau nusėda ir tvirčiau įsirėžia į atmintį, nes juk vaikas tuos žodžius sužinojo įsitraukęs, procese buvo „įjungti“ jo potyriai. Vaikai geriausiai prisimena tai, ką jie galėjo paliesti, išbandyti, pasigaminti patys.

Karalienės Mortos mokykla – kontekstinio ugdymo pradininkai Lietuvoje. Tad ir mokyklos organizuojama stovykla „VAU!“ – tai puiki proga susipažinti, kaip plačiau ir giliau vaikas gali užčiuopti ir susidomėti konkrečia tema, prisiliesdamas prie jos vis per kitas veiklas, iš kitų kampų.

• · Kam vasarą mokytis kalbų?

Šiame amžiuje gebėjimas bendrauti yra ir bus viena svarbiausių kompetencijų. Ir, žinoma, ne vien gimtąja kalba. Kuo anksčiau užsienio kalbos pradėsime mokyti vaikus, tuo greičiau jie jos išmoks.

Stovykloje, kaip minėjome, apie kalimą negali būti nė kalbos. Žaidimas, linksmos užduotys, įdomi, įtraukianti veikla – tai tas kelias, kuriuo lengviausia prisijaukinti užsienio kalbą. Stovykloje „VAU!“ kursime tokią aplinką, kurioje vaikai stengsis kuo daugiau bendrauti vien tik angliškai.

Ir, žinoma, dienos stovykloje – jokių namų darbų!

Karalienės Mortos mokyklos organizuojamas dienos stovyklas „VAU!“ liepos mėnesį ves patyrę edukacinės rinkos lyderės „Kalba.lt“ specialistai. Rugpjūtį anglų kalbos burtininko lazdelę perims mokyklos mokytojas Dainius. Kartu su juo vaikai kurs savas ar vaidins daugeliui atpažįstamas pasakas, kartais sumegzdami jas taip, kad kažin ar kas atpažintų. Juk įdomiausi siužeto vingiai slypi vaikų vaizduotėje!

• · Kokios stovyklos dairytis, jei vaikui įdomiausia tyrinėti ir eksperimentuoti?

Ieškokite stovyklos, kurios tikslas – griauti stereotipus, jog gamtos mokslai yra sunkūs ir neįdomūs. Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Labai svarbu niekada nenustoti klausinėti, kitaip bus baisiai neįdomu gyventi“. Vienos iš stovyklos „VAU! Vaikų Atradimų Uostas“ pamainų tema – „Žemė ir žmogus“, jos metu vaikas iš tikro prisilies prie medicinos, biologijos, chemijos. Susipažinsime su įvairiausiais dalykais – pradedant nuo mus supančios aplinkos (oro, vandens, žemės, saulės…), gyvūnų, baigiant mūsų kūnu, jo sandara ir funkcijomis. Atlikinėsime įvairiausius eksperimentus, gaminsime anglies dvideginį, stebėsime, kodėl nesimaišo karštas ir šaltas vanduo, kaip svyruoja ph įvairiame maiste, kur turime daugiausiai nervų galūnėlių, kursime dirbtinius plaučius, neapsieisime be ugnikalnio išsiveržimo… taigi drauge žengsime į paslapčių ir neįtikėtinų dalykų kupiną mokslo pasaulį!

• · O jei jūsų vaikui smagiausia – judėjimas, sportas, varžybos?

Daug sukti galvos ir nereikia – jam raskite stovyklą su sportine pakraipa. Tiesą sakant, pajudėti nekenkia visiems vaikams – šiais laikais juk daugelis net iki mokyklos neina savomis kojomis, o nuvežamas ratais. Per dažnai augdamas vaikas girdi: „Nelipk, nebėk!“. Tai girdėdamas jis apriboja savo judrumą ir jam dingsta judėjimo džiaugsmas. Sportiška dienos stovykla turi gerąjį „šalutinį poveikį“ – vaikui tą džiaugsmą grąžina. Judėdamas vaikas pažįsta pasaulį, suvokia savo jėgas ir galimybes, ima pasitikėti savimi. Be to, sportuojant virte verda emocijos. Vadinasi, tuo pat metu mokomasi jas reikšti ar valdyti. Todėl sportas tinka netgi tiems vaikams, kuriems reikia padėti išspręsti emocines problemas, išmokti susidoroti su stresu.

Specialistai jaunesnio amžiaus vaikams rekomenduoja rinktis kuo įvairesnę aktyvią veiklą, vaikas turi atlikti daugybę įvairių judesių – šliaužti, kaboti, karstytis, lipti – kad lavėtų skirtingos jo kūno dalys. Stovykla nėra kryptingos treniruotės, tai – labiau susipažinimas su įvairiomis sporto šakomis, tam tikrų charakterio savybių (drąsos, noro bandyti, užbaigti iki galo, ištvermės, disciplinos ir pan.) ugdymas ir – linksmybės!

Karalienės Mortos mokykloje dvi stovyklos „VAU!“ pamainos „Active Life!“ skirtos sportui.

Vyksime žaisti badmintono bei mokysimės dar ne visiems žinomo komandinio žaidimo – lėkščiasvydžio. Susipažinsime su įvairiomis sporto šakomis ir jas išbandysime. Varžysimės netradicinėse sporto estafetėse ir ugdysime komandinį bendradarbiavimą. Stiprinsime viso kūno raumenukus ir klabėsime apie sveiką gyvenimo būdą. Domėsimės artėjančia vasaros olimpiada ir išbandysime kai kurias rungtis. Būk vasarą sportiškas – prisijunk prie mūsų!

• · Vaikui rūpi naujausios technologijos, knieti sukonstruoti ir sukurti kažką… tokio?

Norintys tapti ambicingais išradėjais atrastų kūrybos džiaugsmą Karalienės Mortos mokyklos organizuojamos stovyklos „VAU!“ pamainoje su ateities industrijų pakraipa. Vienos jų tema – „Kosmosas“, kitos – „Pasakos“. Taigi bus kuriami atitinkami projektai, kuriuos įgyvendinti padės skaitmeninės gamybos technologijos.

Šių stovyklos „VAU!“ pamainų metu kasdien po pusdienį vaikas kūrybinėse dirbtuvėse kurs unikalų savo projektą, kurį įgyvendindamas įgis elektronikos, programavimo, 3D modeliavimo ir kitų ateities industrijos žinių bei įgūdžių. Vaikų laboratorijoje prasiplės akiratis, formuosis inžinerinio mąstymo, mechanikos pagrindai, lavės intelektas, vaizduotė ir kūrybiškumas.

Mažieji išradėjai per visą savaitę pagamintą daiktą parsineš namo ir papasakos Jums apie visus įdomiausius jo gamybos iššūkius.

Dienos stovykla „VAU! Vaikų Atradimų Uostas“

PAMAINOS:

Liepos 04-08	ŽEMĖ IR ŽMOGUS Anglų kalba + Gamtos mokslai	150€ (4 dienos)
Liepos 11-15	ACTIVE LIFE! Anglų kalba + Sportas	180€ (5 dienos)
Liepos 18-22	KOSMOSAS Anglų kalba + Ateities industrijos (Kartu su „Green Garage“)	180€ (5 dienos)
Liepos 25-29	ACTIVE LIFE! Anglų kalba + Sportas	180€ (5 dienos)
Rugpjūčio 1-5	PASAKOS Anglų kalba + Ateities industrijos (Kartu su „Green Garage“)	180€ (5 dienos)
Rugpjūčio 8-12	ŽEMĖ IR ŽMOGUS Anglų kalbos + Gamtos mokslai	180€ (5 dienos)

! Į kainą įskaičiuoti pietūs ir vakarienė

REGISTRACIJA ir DAUGIAU INFORMACIJOS el. paštu stovykla@kmmokykla.lt

Registruojantis reikia nurodyti vaiko vardą, pavardę, amžių, gimimo datą, pageidaujamą pamainą ir jos datą bei savo kontaktus.

Plačiau apie programas: www.karalienesmortosmokykla.lt, Praktinė informacija

Karalienės Mortos mokyklos pedagogė Gabrielė Kaupaitė interviu sako, kad mokytojas nebėra tas žmogus, kuris perpila žinias mokiniams, o pastarieji jas „iškala”. Todėl 45 minučių trunkanti frontalinė pamoka yra atgyvena.

Vis dažniau girdime apie kontekstinį ugdymą: ar galite paaiškinti, kas tai yra, ir kuo jis skiriasi nuo tradicinės mokyklos mokymo?

Akivaizdu, kad XXI amžiuje viskas yra susiję tarpusavyje, viskas integralu, todėl ir vaiko ugdymas turi būti holistinis. Vaikai geriausiai mokosi per pojūčius, siedami naują informaciją su jau turima. Tą sėkmingai galima daryti tik susipažinus su vaiko aplinka ir integruojant temas. Kontekstiniame ugdyme, kuris yra Karalienės Mortos mokyklos ir „Vaikystės Sodo” ugdymo programos ašis, nebėra atskirų dalykų, kaip matematika, muzika, anglų kalba, pasaulio pažinimas. Čia vaikai dirba temomis, kurios apjungia visą ugdymo(si) procesą. Kontekstinis ugdymas taip pat yra apie tai, kad visuomet turime reaguoti į šių dienų aktualijas, kokie nutikimai vyksta pasaulyje. Negali užsimerkti ir sakyti, kad dabar mūsų programoje to nėra.

Kokiame mokykliniame amžiuje toks mokymas yra efektyviausias?

Kontekstinis ugdymas yra efektyvus tiek pradinėje, tiek pagrindinėje mokykloje. Be abejo, tai labai skiriasi, nes pradinėje mokykloje dažniausiai vienas mokytojas yra atsakingas už keletą mokomųjų dalykų, o pagrindinėje mokiniai jau turi atskirus mokytojus kiekvienam mokomajam dalykui. Tačiau tai netrukdo toliau organizuoti glaudžiai tarpusavyje susijusių veiklų, mokytis projektais, t.y. temomis.

Gal galite pateikti konkretų pavyzdį: kaip ir ką konkrečiai šiandien mokėsi jūsų mokiniai?

Na, pavyzdžiui, su pirmokais kalbėjome apie atogrąžų miškus. Tam, kad vaikai galėtų lengviau suprasti tikruosius medžių dydžius, pasirinkome Vilniaus mieste atitinkamo dydžio pastatus. Keliavome prie jų, siekėme įsivaizduoti lyg būtume tikrose atogrąžose. Grįžę į klasę matavome vieni kitus, aiškinomės, kiek mokinių reikėtų, jeigu norėtume pasiekti medžio viršūnę. Tai – matematika. Vaikai taip pat reflektavo apie savo kelionės įspūdžius, parengė pristatymus draugams. Tai – kalba ir komunikacinė kompetencija. Keliaudami dar spėjome pasikartoti, kokius daiktus aplink save matome bei kokius veiksmus atliekame.

Kadangi taip pat keliavome ir pro futbolo stadioną, nes būtent tokio dydžio miškų plotai yra iškertami kas sekundę, vaikai matavo stadioną bei dalinosi, kokie jausmai užplūsta tai supratus ir pajutus bei ką mes kiekvienas galime padaryti būdami čia, toli nuo atogrąžų miškų. Tai – ir kūno kultūra, ir matematika, ir socio-emocinė kompetencija.

Tai tik dalis pavyzdžių, kuriuos darome kasdien. Tikriausiai sutiksite, kad šios veiklos yra sunkiai atskiriamos viena nuo kitos, viskas yra persipynę, nes ugdyti turime visumą, visą žmogų, o ne dalimis. Juk neįmanoma pasakyti, kad dabar tu nieko nejausk, nes dabar ugdome tavo loginį mąstymą!

Ar kontekstiniame ugdyme svarbu, kaip sėdi vaikai klasėje, kur stovi mokytoja? Nes vis dažniau tenka girdėti, kad frontalinis mokymas, kai mokytoja stovi priekyje, vaikai – suoluose eilėse nėra efektyvus?

Sutinku, kad frontalinis mokymas – kai dirbama tik taip – tikrai nėra efektyvus. Ugdymo įstaigoje turi būti įvairių metodų dermė. Mokiniai ir mokytojai ugdymo(si) procese bendradarbiauja, mokytojas tampa mentoriumi, padedančiu mokiniui mokytis. Tačiau mokytojas nebėra tas žmogus, kuris perpila žinias mokiniams, o pastarieji jas „iškala”.

Be abejonės yra svarbu, kur ir kaip dirba mokiniai. Manau, kad patogiau rengti projektus susėdus su komanda greta, nei matant vieniems kitų nugaras. Tačiau, ar vaikai tai daro klasėje, ar rekreacinėje erdvėje, ar prie stalo, ar ant kito patogaus pagrindo, visiškai nėra svarbu, jei tai netrukdo darbui. Bet šioje vietoje tam kiekvienoje klasėje ir yra mentorius (mokytojas), kuris suvaldo procesus ir reikalui esant gali patarti vaikams, kaip jie galėtų patobulinti darbo efektyvumą.

Kokia yra optimali pamokos trukmė ir kodėl?

Mes manome, kad ugdymo(si) procesas neturi būti ribojamas laiko. Vaikai yra skirtingi, todėl jiems reikia skirti laiko atlikti darbui – tiek, kiek jam reikia (ypač pradinėse klasėse, kur įgyjami ir mokymo mokytis, ir gebėjimo rasti reikiamą informaciją pagrindai!). 45 minutės – jau praeitis. Juk negalime nutraukti vaikų, ką tik įsigilinusių į procesus, nes praėjo 45 minutės; kaip ir nėra prasmės vaikų laikyti 45 minutes vienoje veikloje, jei akivaizdžiai matome, kad tas vaikas šiuo metu dėl įvairių priežasčių tiesiog negali susikaupti.

Mūsų pamokų trukmė priklauso nuo veiklų, kurias tą akimirką, tądien atliekame. Visuomet planuojame, bet turime pasirengę ir planą B, jei pirmasis tądien nepasiteisintų. Mes stebime mokinius, jų ritmą skirtingu metu, nusprendžiame, kiek laiko skirsime. Reaguojame čia ir dabar. Jei mokiniai numatytą projektą atlieka greičiau, nei buvo planuota, pamoką tiesiog baigiame ir leidžiame vaikams užsiimti kitomis įdomiomis veiklomis.

Jūsų mokykloje teorijos mokomasi per patyrimus – kodėl?

Nes taip vaikai mokosi efektyviausiai. Geriausias lakmuso popierėlis, atspindintis, kodėl patyriminis mokymasis yra efektyvus, yra patys mokiniai. Kiekvienos temos pabaigoje turime refleksiją: ką vaikai išmoko, ką sužinojo, kaip pavyko atsakyti į temos pradžioje išsikeltus klausimus.

Vaikai prisimena geriausiai tai, ką jie galėjo paliesti, išbandyti, pasigaminti patys.

Mes juokaujame, kad mokslo metų pabaigoje mokytojas tampa vis mažiau reikalingas klasėje. Vaikai jau žino procesus, prisimena taisykles, geba valdyti konfliktus, turi susiformavusį įgūdį mokytis. Neretai mokiniai vis dažniau tampa mokytojais, moko vieni kitus. Pasakodami draugams apie ką nors, ką jie jau išmano, dažnai pasirenka vaizdines priemones ar sugalvoja, kaip draugai tai galėtų išbandyti. Ir tai yra puikiausias įrodymas, kad jiems reikia patyrimo, reikia išbandyti, nes jie pasirenka tokius metodus, kurie jiems patiems atrodo aiškiausi.

Pabandykite prisiminti save, kiek ir kokių veiklų jūs geriausiai prisimenate iš mokyklos?

Visi vaikai yra skirtingi – vieni labiau vizualai, kitiems patinka klausytis, dar kiti geriausiai įsimena medžiagą judėdami: kaip visiems jiems atrasti efektyvų mokymosi būdą?

Kiekviena tema, praktika yra neatsiejama ir nuo teorijos. Tad mokiniai turi galimybę atsirinkti, kas jiems yra tinkamiausia. Visi drauge dalyvaujame veiklose, bet yra visiškai normalu, kad vienas vaikas išgirs kone viską, ką pasakoja mokytojas apie įvairius vaisius, o kitas prisimins tik paskutines veiklos minutes, kur ragavo patį skaniausią, niekuomet neragautą vaisių ir viską prisimins tik apie jį vieną. Mūsų mokykla išsiskiria tuo, kad vaikai mokosi daug užsienio kalbų: jau nuo priešmokyklinės klasės kasdien privaloma anglų kalba mažose grupėse, nuo antros klasės – antra užsienio kalba, o nuo penktos – trečia

Be abejo, čia yra labai svarbus mokytojo indėlis pastebėti kiekvieną vaiką ir sukurti tinkamą mokymosi aplinką. Be to, nėra tokių visiškai vienpusių žmonių – net ir tiems, kuriems labiau tinka vienas būdas, nepakenks tobulinti ir kitus, nes gyvenime nebus taip, kad viskas bus patiekta ant lėkštutės. Būtent ta įvairovė – kai kartais yra it per sviestą, o kartais tenka itin susitelkti ir pasistengti – ir yra lobis mokykloje.

Ar jūsų mokykloje vaikai gauna namų užduočių? Šiuo metu vyksta vis daugiau diskusijų apie juos – ar jie efektyvūs ir kiek į šį procesą turi įsitraukti pradinukų tėvai.

Kiekvienas mokinys Karalienės Mortos mokykloje nuo priešmokyklinės klasės kasdien privalo namuose skaityti bent po 20 minučių. Mūsų giliu įsitikinimu, vaikas į ugdymo programos turinį turi įsigilinti mokykloje, tad neužduodame įprastinių rutininių namų darbų.

Mokiniams duodamos kūrybinės, kritinį mąstymą bei šeimos narių bendradarbiavimą skatinančios užduotys. Taip pat, jei vaikai ar tėvai prašo papildomų individualių užduočių, mokytojas mielai jas paruošia, tačiau mes esame linkę akcentuoti kokybinius pokalbius šeimoje, skaitymą ir aktyvų bendravimą temomis, kurios yra analizuojamos mokykloje.

Šiek tiek kitaip yra kalbant apie užsienio kalbų mokymąsi. Užsienio kalbos pedagogai, kurių mokykloje turime daug ir dauguma jų net ir atstovauja tas valstybes, kurių kalbą vaikai mokosi, gali skirti namų užduočių, kurios įtvirtina mokykloje gautas žinias. Tikime, kad mokantis užsienio kalbos yra labai reikalinga praktika ne vien mokykloje. Mūsų mokykla išsiskiria tuo, kad vaikai mokosi daug užsienio kalbų: jau nuo priešmokyklinės klasės kasdien privaloma anglų kalba mažose grupėse, nuo antros klasės – antra užsienio kalba, o nuo penktos – trečia. Žinodami, kad komunikacinė kompetencija yra viena svarbiausių XXI amžiuje, o kalbų geriausiai mokosi jaunas žmogus, siekiame, kad mūsų mokyklos mokiniai jau pradinėje mokyklų pajustų malonumą bendrauti keliomis užsienio kalbomis!

Straipsnis buvo išspausdintas portale “Tavo vaikas”.

Aukštai danguje yra tokia didelė debesų įvairovė! Susipažinkime, kaip atrodo dažniausiai pasitaikančios debesų rūšys: kamuoliniai, plunksniniai ir sluoksniniai. Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs? Kokios formos gali būti debesys? Kurie kabo aukščiausiai, o kurie – žemiausiai? Atsakymus į šiuos klausimus rasite atlikę šį darbelį.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Mėlynas popieriaus lapas;

* Vata;

* Paletė;

* Indelis vandeniui;

* Guašas;

* Teptukas;

* Klijai;

* Pieštukas arba flomasteris.

 

DARBO EIGA:

Iš vatos suformuokite skirtingų rūšių debesis: kamuolinius, plunksninius ir sluoksninius.

 

Su klijais priklijuokite suformuotus debesis ant mėlyno popieriaus lapo.

 

Su guašu pasirinktinai nuspalvinkite debesėlius mėlyna arba balta spalva.

 

Pieštuku arba flomasteriu užrašykite atitinkamoje vietoje skirtingų debesų pavadinimus.

 

Dabar galite aptarti, kuo šie debesys skiriasi bei kuo yra panašūs.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba – BŪTINA!

 

Valandos praleistos prie kompiuterio ekrano, mažas judrumas darželyje, mokykloje ir namuose – toks šiuolaikinis vaikų dienos rėžimas pamažu atneša liūdnų pasekmių. Kaip motyvuoti savo atžalas sportui, skatinti aktyviai gyventi, taip pat kaip tinkamai pasirūpinti ir tikslingai sportuoti, kalbamės su „Danske Bank Vilniaus maratono“ vaikų grupės eksperte, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.

Kada vaikas pasirengęs bėgti vienas?

Siekiant įvertinti vaiko savarankiškumą, pirmiausia vertėtų atsižvelgti į jo amžių. „Nors kiekvienas jų yra be galo individualus, vis dėlto tėvams, auginantiems iki 3 metų atžalą, nereikėtų jos palikti vienos didelėje minioje nepažįstamų žmonių“, – tvirtina A. Landsbergienė. „Tačiau neabejoju, jog atsirastų 4-5 metų amžiaus vaikų, kurie pasakytų, jog nori bėgti patys. Bet net ir tokiu atveju, kai vaikas pats pareiškia norą bėgti vienas, vertėtų atsižvelgti į keletą esminių sudedamųjų ir adekvačiai įvertinti savarankiškumo lygį, jo jautrumą, ypatingai tuomet, kai jis atsiduria dideliame būryje nepažįstamųjų.“

Pasak specialistės, su mama ir tėčiu drąsiai bėgantis vaikas minioje gali elgtis jam nebūdingai ir jaustis itin nejaukiai. Nedidelę distanciją, tokią kaip „Danske Bank Vilniaus maratone“ siūlomame 200 m. „BEACTIVE vaikų bėgime“, savarankiškai gali įveikti daugelis vaikų, kurie, paklausti apie savo amžių, išdidžiai rodo visus plaštakos pirštus. „Vėlgi, vaiką geriausiai pažįsta jo tėvai. Tad sprendimas, leisti jį vieną ar bėgti šalia, turėtų būti pamatuotas“, – tikina A. Landsbergienė, siūlanti atkreipti dėmesį į vaiko savipagalbos gebėjimus: jeigu jis užsinorėtų į tualetą, jeigu jam bėgant pasidarytų baugu, jeigu kirtęs finišo liniją iš karto nepamatys savo mamos ir artimųjų, ar sugebės palaukti ir tinkamai įvertinti situaciją.

„Norėčiau palinkėti ne spontaniško, o sąmoningo sprendimo, įvertinti vaiko gebėjimus ir charakterį, kad bėgimas būtų šventė, o ne streso kupinas patyrimas“, – pataria ekspertė.

Kaip įtraukti vaiką į aktyvią veiklą?

Pasak dr. A. Landsbergienės, dažnas tėvelis kelia ir kitą klausimą – kaip paskatinti vaiką aktyviai gyventi, nuolat judėti užuot jiems laiką leidus prie kompiuterio. „Kiek mokslininkai ieškojo stebuklingos formulės, pati stebuklingiausia vis tik yra gerojo pavyzdžio rodymas. Vaikams svarbu matyti sportuojančius tėvus.

Jeigu bėgioja tėvai, labai dažnu atveju bėgios ir vaikai, jei mama ir tėtis mėgsta slidinėti – slidinėti nori daugelis jų vaikų, plaukia tėvai – plauks ir vaikai“, – pasakoja ekspertė. Būtent šeimos filosofija, požiūris, tėvų pasirinktas gyvenimo būdas dažnu atveju formuoja vaiko meilę sportui, nuolatinį aktyvumą, pasiryžimą, norą siekti ir veiklos tęstinumą. „Vis tik tėvai yra pirmieji svarbiausi mokytojai, tad natūralu, kad vaikai idealizuoja savo tėvus ir nori būti tokie kaip jie. Kokį gyvenimo būdą pasirinkę tėvai, tampa itin svarbiu rodikliu ir vaikams renkantis savo gyvenimo būdą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai be jokių abejonių nori būti tokie, kokie yra mama ir tėtis“, – šypsosi keturių vaikų mama.

Sportuoti drauge galima pradėti nuo daug teigiamų emocijų suteikiančių sporto renginių, rinktis visai šeimai įveikiamą distanciją. Rugsėjo 11 d. vyksiančiame „Danske Bank Vilniaus maratone“ tam organizuojamas 4,2 km. „Rimi šeimos“ bėgimas.

Kuo naudingos kūno kultūros pamokos mokykloje?

Be šeimos, didelę įtaką vaiko aktyvumui turi ir darželis bei mokykla. Dažnai tėvai iš vaikų tikisi kuo geresnių akademinių rezultatų, padedančių įvertinti vaiko gabumus, tad sportui ugdymo įstaigoje tenka antraeilis vaidmuo. Ne viena valstybė apskritai paaukojo kūno kultūros pamokas, kad būtų pasiekti aukštesni akademiniai balai.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, toks koncentravimasis į akademines disciplinas mokslininkams kelia nerimą. „Aš labai tikiuosi, kad Lietuva tokios klaidos nebepadarys: pasaulyje jau dabar jaučiame pasekmes, švietimo politikos formuotojai yra raginami neatsisakyti kūno kultūros pamokų. Pastebėta, jog nesportuojantys paaugliai dažniau suserga depresija, patiria daugiau įtampos, streso. Jų pasitenkinimas gyvenimu yra žemesnis, jie apskritai nesijaučia tokie laimingi, kokie jaučiasi sportuojantys paaugliai“, – tvirtina edukologijos mokslų daktarė.

Jaunesnio amžiaus nesportuojantys ar itin mažai judantys vaikai dažniau kenčia nuo viršsvorio, dažniau susiduria su socialinėmis problemomis. Tuo tarpu sportuojantis vaikas renkasi platesnį veiklų spektrą. „Pamažu įvertinamos ir kūno kultūros pamokos, jų svarba. Jei vaikas lanko įvairius būrelius, rekomenduojama, kad bent viena jo užklasinė veikla skatintų fizinį aktyvumą, propaguotų aktyvų gyvenimo būdą. Kai vaikai sportuoja mokykloje, net jų akademiniai rezultatai paprastai yra aukštesni“, – pasakoja ekspertė.

Mokslininkė tvirtai įsitikinusi: „Reikia nuolat skatinti vaikus kasdien būti aktyviems – naudotis viešuoju transportu, daug vaikščioti, lipti laiptais, o ne naudotis liftu. Be to, žmogus geriausiai mokosi darydamas pertraukėles, taip pat, kai jo veikla yra įvairi: stiprėja koncentracija, jam lengviau susikaupti. Ne veltui iki šių dienų išliko posakis „Sveikame kūne, sveika ir siela.“

Kodėl neverta bijoti galimų traumų?

Tėvai kartais vengia sporto, nes bijo galimų vaiko traumų. „Nelaimių gali atsitikti visur. Net ir visiškai nesportuojantis vaikas gali paslysti, nugriūti, susižeisti. Šiandien daugelis tėvų itin aktyviai stengiasi apsaugoti savo vaikus, kartais tikrai per daug. Viena vertus, noras apsaugoti savo vaiką yra natūralus, mes visi norime, kad mūsų vaikai augtų sveiki, laimingi ir nepatirtų gyvenime nusivylimų. Bet traumos – ypač nedidelės, mokančios atsargumo ir atsakingo elgesio ateityje yra gyvenimo dalis“, – sako keturių vaikų mama. – „Žinoma, nereikia vaiko paleisti į degančią ugnį, bet kaip važiuodami dviračiu kalbame apie saugų eismą, atšvaitus, apsaugas, šalmą, taip ir traumų atžvilgiu svarbu vaikui kalbėti apie tai, kaip jam vertėtų saugiai bėgti. Taip darydami atliekame tą svarbiausią funkciją – duodame laisvę augti aplinkoje, kurioje jis patiria visavertį gyvenimą.“

Apie vaikų traumas – Vaikų ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas Giedrius Bernotavičius:

Šių laikų vaikai juda mažai, tad sportas yra pagrindinis vaistas nuo visų ligų. Jei kalbame apie plokščiapėdystę, sportas formuoja pėdos skliautą, jeigu šnekame apie laikyseną, ją gerina nugaros raumenų stiprinimas. Sportuoti būtina.

Dažniausios aktyviai judančių vaikų traumos kyla dėl pernelyg silpnų raiščių ir nestabilių sąnarių. Tad nuo mažų dienų žengiantiems į profesionalų sportą, patiriantiems didelį fizinį krūvį, sportuojantiems 5-7 kartus per savaitę vaikams, kaip ir suaugusiesiems, be galo svarbus geras fizinis pasirengimas, taip pat daug dėmesio vertėtų kreipti į sveikos mitybos įpročius.

Kalbant apie bėgimą, futbolą, krepšinį, itin svarbi yra tinkama avalynė. Ji turėtų būti minkšta, patogi, kad apsaugotų čiurnos sąnarį. Norėdami išvengti traumų, ruoškite vaiką dideliam fiziniam krūviui iš anksto. Tačiau vis dėlto geriausia sportuoti visą laiką.

„Danske Bank Vilniaus maratone“ įvairaus amžiaus vaikai su šeima gali bėgti 4,2 kilometrų „Rimi šeimų bėgime“ ar rinktis mažesnį 200 m. „#BEACTIVE vaikų bėgimą“ Gedimino prospekte. Daugiau informacijos apie trasas: www.vilniusmarathon.lt

Straipsnis buvo publikuotas portale 15min http://www.15min.lt/sportas/naujiena/kita/vaiko-aktyvumas-prasideda-nuo-seimoje-formuojamu-iprociu-26-631099

Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu – kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis – taip pat jį to mokome. Suprantame, kad tai – ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai. Taip turėtų būti ir su charakterio bei vertybiniu ugdymu.

Yra psichologų, teigiančių, kad neįmanoma išmokyti vaiką vertybių. Iš tikrųjų vertybių mokymas neturi prasmės, jei tik teoriškai priminsime vaikams, kad šie turi būti sąžiningi, darbštūs ir malonūs. Tai lygiai taip pat neturi prasmės ir su suaugusiaisiais. Bet net jei vertybių neįmanoma išmokyti, jos yra pernelyg svarbios, kad būtų tiesiog paliktos saviugdai.

Ne tik mokyti, bet ir ugdyti

Mes labai daug kalbame apie vertybes, apie tai, koks žmogus turi būti, kokį mes jį norime matyti. Pasak Karalienės Mortos mokyklos pedagogės Viktorijos Urbonaitės, svarbu nepamiršti, kad vertybinis stuburas formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Jeigu norime, kad vaikai ne tik įvardytų vertybes, bet ir iš tiesų jomis vadovautųsi priimdami sprendimus, turime sąmoningai ir kryptingai dirbti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.

„Net ir vyresnių klasių pedagogai vis dar dažnai sako: „Aš mokinu vaikus“. Deja, dažnai pamirštame, kad ugdymas susideda iš trijų dalykų: auklėjimo, lavinimo ir mokymo. Mokymas – tik trečdalis to, ką mes, mokytojai, darome Karalienės Mortos mokykloje. Sutikite, kad vaikus ne tik mokyti, bet ir auklėti yra be galo svarbu, o vertybinis ugdymas – didelė to dalis”, – sako V. Urbonaitė.

Karalienės Mortos mokykloje kiekvienoje klasėje yra Vertybių namas. Jis primena mokiniams 12 svarbiausių šios mokyklos vertybių: dėkingumas, pasitikėjimas, atkaklumas, bendradarbiavimas, smalsumas, kūrybiškumas, empatija, entuziazmas, savarankiškumas, nuoširdumas, pagarba, tolerancija.

Pavyzdžiui, su vaikais Karalienės Mortos mokykloje nuolat kalbama apie tai, kad visi sunkumai yra įveikiami, jei esi atkaklus ir nepasiduodi. Kartą mokytoja pamatė pirmokę pasilenkusią ir kažką kartojančią. Priėjusi išgirdo, kaip vos septynerių metų mergaitė kartoja: “Tau pavyks! Pasistenk ir tau pavyks!” Mokytoja be galo džiaugėsi, nes tai reiškia, kad vertybė buvo internalizuota, t.y. ji tapo vaiko savasties dalimi, o ne buvo primesta.

Ar mokytojas gali supykti?

„Tik pradėjusi dirbti mokytoja supratau, kad šalia visų akademinių dalykų, kurių mokysiu vaikus, daug svarbiau bus juos išmokyti vertybių, – pasakoja Karalienės Mortos mokyklos mokytoja V. Urbonaitė. – Vaikai mato ir girdi, ar mano žodžiai atitinka realybę, ar aš nesukčiauju, nebandau rasti pasiteisinimo. Juk nenorėtume leisti vaikų į tokią mokyklą, kurioje mokytojai taiko dvigubus standartus, į akis meluoja, apkalbinėja ir t.t., tiesa?

Į mokymosi veiklas integruojant vertybes nepakanka tik gerų norų – aš, mokytoja, privalau pati būti jiems pavyzdžiu, turiu būti garbinga, laikytis duoto žodžio, net jei vaikai ir jų tėvai nemato, net jei savaitgalis ar mano atostogos. Jei trokštu, kad mano ugdomos klasės vaikai turėtų tvirtą vertybinį stuburą, visų pirma jį turiu turėti pati, ir visai nesvarbu, kad tą akimirką manęs niekas nemato. Esu įsitikinusi, jog tie, kurie keičia pasaulio istoriją, prasmingus dalykus daro ne dėl kitų akių, o todėl, kad jie tuo tiki”.

Ar mokytojas gali supykti? Gali. Tikrai pasitaiko situacijų, kai vaikai įsidūksta, nebegirdi raginimo liautis, elgiasi nesaugiai ar nepagarbiai, laužo duotą žodį ar taisyklę. Kaip reaguoja mokytojas? Širsta, kelia balsą ir pykčio vedinas pats ima siautėti, ar tvirtu, mandagiu tonu įvardina, kas yra netinkama ir sustabdo tą situaciją? Tokiomis akimirkomis mokytojui paslysti yra be galo lengva, ir tada visos pamokos apie vertybes vaikų gali būti negrįžtamai pamirštos, o mokytojo žodis netekti autoriteto galios.

„Niekada nepamiršiu situacijos, kai vienas dešimtmetis berniukas išvykoje ignoravo mokyklos taisykles ir padėtis ėmė daryti nebevaldoma – man tikrai buvo labai pikta ir liūdna. Tą akimirką, kai mudu kalbėjomės akis į akį, norėjosi bartis, bet ar jis būtų ko nors išmokęs? Susikaupiau ir ramiu, tyliu balsu ištariau jam, kad pirmiausia jis man yra be galo brangus, kad jis man rūpi, o toks jo elgesys yra netinkamas, ir dabar aš pykstu. Vaiko akys prisitvenkė ašarų, jis stipriai mane apkabino ir pratarė: „Mokytoja, aš viską supratau, labai atsiprašau“. Į klasę mes abu grįžome taikoje ir nurimę. Tąkart supratau, kaip yra svarbu nepamesti iš akių meilės ir pagarbos kitam, kad ir koks jaunas jis bebūtų”, – pasakoja V. Urbonaitė.

Karalienės Mortos mokykloje mokytojai turi galimybę nuolat konsultuotis su psichologe bei socialine pedagoge, kurios koordinuoja Emocinio intelekto ugdymo programos įgyvendinimą: vyksta nuolatiniai susitikimai, į juos įtraukiami pedagogai bei vaikai.  „Kartais mokytojams reikia tiesiog poilsio dienos, nes nuolatinis darbas su vaikais ir jų tėvais ne visada yra lengvas. Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių mokyklos administracija pastebėjo, kad mokytoja yra emociškai pavargusi, todėl pasiūlė jai paruošti planus, kad penktadienį ją galėtų pavaduoti pavaduojanti mokytoja, o ji galėtų pasiilsėti namuose. Taip siunčiama žinutė ir mokytojai, ir vaikams, kad pavargti yra normalu, kad visi žmonės pavargsta – reikia pasiilsėti ir tada vėl galima kibti į darbus! Žodžiu, visų pirma reikia patiems vadovautis vertybėmis, kurios bus skiepijamos vaikams“, – įsitikinusi V. Urbonaitė.

Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau mokyklų, įtraukiančių charakterio ir vertybinį ugdymą į ugdymo programas. Vis dėlto mokykloms tai – nelengva užduotis, nes jos įsitraukia palyginti vėlai, pradėti reikėtų jau ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Dar viena kliūtis ugdant vertybes yra tai, kad dažnoje šeimoje nėra kalbama apie vertybes arba jų yra mokoma netinkamai. „Pavyzdžiui, mums vaikai vis dar papasakoja, kad tėvai moko trenkti atgal arba nesilaiko saugaus eismo taisyklių, kai mes apie jas nuolat kalbame mokykloje. – prisipažįsta V. Urbonaitė. – Kaip ir teigia mokslininkai, visų pirma mes vaikus ugdome savo pavyzdžiu, o didžiausia įtaka vaikams yra tėvų įtaka, vadinasi, mokyklai yra tikrai sudėtinga, jei tėvai nesivadovauja tokiais pačiais principais ir jei tėvai nėra patys vertybinio elgesio pavyzdžiu“.

Gali prireikti 5, 55 ar net 555 kartų

Daugelyje šeimų apie vertybes tiesiogiai nėra kalbama: mes, tėvai, tikimės, kad vaikai įgis supratimą apie vertybes automatiškai, beveik stebuklingai. Sąmoningas vertybių mokymas prasideda suvokimu, kokios mūsų pačių vertybės, ir ar randame laiko apie jas diskutuoti. Be to, reikia vadovautis tomis vertybėmis kasdien. „Pavyzdžiui, kartais tėvai, ateidami į Atviras duris Karalienės Mortos mokykloje, klausia, ar pas mus nėra patyčių. Kai išgirsti tokį klausimą, supranti, kad reikia kalbėti apie lūkesčius, kurie šiuo atveju yra nerealistiški. Žinoma, kad būna visko! Yra visiškai nerealu sukurti aplinką, kurioje niekada nebūtų konfliktų, visada visi visiems sakytų tik meilius žodelius, o vaikai ir jų elgesys būtų it iš reklaminio video klipo. Nieko panašaus!“, – sako V. Urbonaitė.

Esmė – ką mokykla daro, kai susiduriama su netinkamu elgesiu, su patyčiomis, su skirtingomis vertybėmis. Karalienės Mortos mokykloje yra buvę atvejų, kai šeimai (ir ne vienai!) buvo pasakyta, kad ši mokykla netiks jiems vertybiškai ir filosofiškai. Žinoma, kad nelengva taip pasakyti, nes mes nesame pratę apskritai sakyti “ne”, o ką jau kalbėti apie tokią situaciją. Kita vertus, galima puikiai suprasti, kad svarbiausia ir yra tas filosofinis ir vertybinis pagrindas: jeigu šeimos ir ugdymo įstaigos požiūriai yra labai skirtingi, tai santykis pasmerktas, nes tikimybė, kad šeima pakeis savo nuostatas, yra labai nedidelė.

Situacijos nelengvina ir tai, kad dažnai skiriasi tai, kokias vertybes žmonės deklaruoja žodžiais ir kokiomis vadovaujasi praktiškai. Mes dažnai nusižengiame savo vertybėms. Tai, ką mūsų vaikai nuspręs daryti susidūrę su sunkiais sprendimais labiau priklauso nuo to, kokie jie yra, nei nuo to, kuo sakosi tikintys.

Giriami ir skatinami vaikai dažniau būna empatiški ir nuoširdūs, net ir ankstyvame amžiuje. Dėl to tėvai, palaikantys šiltus santykius su vaiku, lengviau juos moko vertybių: jų vaikai auga mylinčioje aplinkoje, ir jie bus labiau linkę demonstruoti meilę kitiems. Nepaisant to, vien malonus ir pagarbus elgesys su savo vaiku negarantuoja, kad jis įgis mūsų norimas vertybes. Turime dirbti su savimi, kalbėtis su vaiku apie vertybes, ir ne vieną kartą, o vėl ir vėl, ir vėl, kol tai taps įpročiu.

Kartais tėvai sako: aš jau dešimt kartų jam sakiau, kada jis supras? Žmonės yra skirtingi. Suaugusieji yra skirtingi. Vaikai yra skirtingi. Tai reiškia, kad vienam vaikui užteks ir penkių kartų, o kitam reikės 55, o gal net ir 555 kartų! Ir tai – normalu. Taigi recepto nėra: kartokite tiek, kiek reikia JŪSŲ vaikui.

Kaip padėti vaikui su(si)formuoti vertybinį stuburą?

Būkime sąmoningi ties tuo, ko mokote. Viskas slypi ne mūsų žodžiuose, o veiksmuose. Jei vaikams sakysime, kad futbolo esmė – gerai praleisti laiką ir stiprinti komandą, bet po varžybų pirmiausia klausime, kas laimėjo, vaikai išmoks, kad laimėjimas yra už viską svarbesnis. Jei vaikams pasakosime apie sąžiningumą, tačiau prie kasos į atrakcionų parką pameluosime apie vaiko amžių idant gautumėme bilietą su nuolaida, tai ne tik pastatys vaiką į nemalonią situaciją, bet jis išmoks, kad meluoti apgaudinėti tam tikromis aplinkybėmis yra nieko tokio.

Padėkime vaikui ugdyti empatiją. Empatija – užuojautos pagrindas, o užuojauta – visų vertybių pagrindas. Vaikai negali mokytis empatijos vien paprašyti ją jausti. Vienintelė galimybė vaikams išmokti empatijos yra kai su jais elgiamasi empatiškai ir kai jie stebi, kaip mes su kitais elgiamės kilniai ir siūlome savo pagalbą.

Daug kalbėkime apie savo vertybes ir kodėl jos mums svarbios. Kas yra sąžiningumas? Kada ir kaip tinkamai padėkoti? Padėti vaikams susigaudyti pasaulyje yra neišvengiama tėvų atsakomybė.

Paaiškinkime, kodėl priėmėme konkretų sprendimą vadovaudamiesi savo vertybėmis. Kodėl balsuojame už šį kandidatą? Dar daugiau – kodėl apskritai balsuojame? Pasikvieskime vaiką eiti balsuoti kartu.

Apibūdinkime pastebėtą vertybę. Kai pastebime savo vaiką besielgiantį pagal konkrečią vertybę, paminėkime tai kuo tiksliau ją apibūdindami:

– Kilniai pasielgei, kai bandei pralinksminti nuliūdusį draugą;

– Man buvo gera stebėti, koks nuoširdus buvai, kai pasakojai apie tą įvykį mokykloje;

– Tu toks dosnus! Džiaugiuosi, kad pasidalinai žaislu su savo bendraklasiu.

– Tu pati išsiaiškinai, kas užduota namų darbams! Didžiuojuosi tavo savarankiškumu!

Atsispirkime norui pamokslauti. Pamokslavimai veikia tik tada, kai vaikai yra pasiruošę mokytis. Vaikas tikriausiai daugiau išmoks analizuodamas savo veiksmus ir atpažindamas moralinę savo sprendimų prasmę nei pamokslaujamas – be to, jis labiau pasitikės mumis, nes mes klausiame ir klausomės.

Paverskime pamoką aktualia vaikui. Vertybės atrodo tolimos ir teorinės tol, kol vaikai pradeda pasakoti apie savo gyvenimą – kuris – tikite tuo ar ne – yra kupinas nuo vertybių priklausomų pasirinkimų.

– ar jūsų šešiamečiui leidžiama atšaukti seną susitikimą, jei jis gauna daug smagesnį pasiūlymą?

– kiek pagalbos iš jūsų aštuonmetis turėtų gauti, darydamas projektą mokyklai?

– ar dešimtmetis gali palikti rajono futbolo komandą vidury sezono, jei jam pasiūloma vieta geresnėje komandoje? Ypač jei jis – geriausias savo komandos žaidėjas, ir išėjimas stipriai pakenktų komandos rezultatams?

– ar turėtų jūsų dvylikametis pasakyti mokytojui, kad klasėje yra nusirašinėjančių vaikų?

Dalyvavimas šiose situacijose ugdo vertybes. Nepraraskime galimybės padėti savo vaikui augti palaikydami jo sąmoningus sprendimus.

Dalyvaukime bendruomenės veikloje ir savanoriaukime. Kokia veikla tai bebūtų – dalyvavimas mokyklos tėvų komitete ar savanoriavimas bažnyčioje – vaikas turi matyti, kad rūpinamės didesnės bendruomenės gerove. Padėkime jam pastebėti ir džiaugtis, kaip „nematoma“ veikla kasdien padeda žmonėms; mokykime, kad kuo daugiau turime, tuo didesnė mūsų atsakomybė padėti kitiems.

Palaikykime vaiko iniciatyvas. Kai vaikas su darželio draugais  nusprendžia pradėti savąjį „Darom!” projektą, padėkime jiems viską suorganizuoti. Pasaulis pilnas projektų, kuriais vaikai bandė padaryti pasaulį geresniu – jiems juk reikia nuo kažko pradėti.

Diskutuokime. Rinkimės knygas ir filmus, kurie padėtų formuoti vaiko vertybes ir charakterį. Vien tik pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos negana – užveskime diskusiją apie tą, ką skaitėme ar žiūrėjome. Kaip vaikas mano: ar herojus pasielgė teisingai? Kodėl (arba kodėl ne)?

Sąmoningai mokykime vaiką mėgautis sportiniu žaidimu. Rodos, kai kurie žmonės linkę varžytis nuo pat mažens, tačiau visi turėtume būti mokomi elgesio per sporto varžybas. Turime padėti vaikui įsisavinti, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, ir  varžovui pasakyti „Buvo puikios varžybos!“, nesvarbu, kuri komanda laimėjo.

Sakykime, kad gerus darbus daryti gera. Mūsų vaikai turi žinoti, kad pasielgti tinkamai yra ne tik teisingas sprendimas, bet kad tai yra ir malonu.

Vilniuje ir Kaune įsikūrusi privati Karalienės Mortos mokykla plečiasi – nuo šių metų rugsėjo atidaro padalinį ir Klaipėdoje. 2016/2017 mokslo metais čia laukiami priešmokyklinukai bei pirmokai. Kiekvienais metais mokykla augs po vieną klasę kartu su vaikais, t.y. atsiras antra, vėliau – trečia klasė, ir ilgainiui pradinė mokykla išaugs į pagrindinę.

Išaugo iš „Vaikystės sodo“

Mokyklos įkūrėja – socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, šiemet laimėjusi Kolumbijos universiteto Klingensteino centro stipendiją, kuri kasmet skiriama dvidešimčiai geriausių pasaulio švietimo lyderių ir kaitos vadovų. Ji taip pat yra ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“, kurio padalinys trejus metus veikia ir Klaipėdoje, steigėja.

Pasak dr. A. Landsbergienės, Klaipėda plėtrai pasirinkta neatsitiktinai –  šiais metais „Vaikystės sodas“ jau turės priešmokyklinukų, tad, kad jie tęstų ugdymo programas, buvo užsibrėžtas tikslas mokyklos duris atverti jau nuo šių mokslo metų pradžios.

„Vaikystės sodą“ Klaipėdoje lanko jau beveik 100 vaikų. Dirbame pagal unikalią autorinę kontekstinę ikimokyklinio ugdymo programą, kuri išpildo vaikų poreikius ir tenkina tėvų lūkesčius, tad tėvai nori šios programos tęstinumo. Karalienės Mortos mokykla yra „Vaikystės Sodo“ filosofijos ir ugdymo programos tąsa – mes ne kuriame mokyklą, o tiesiog organiškai augame“, – sako dr. A. Landsbergienė.

Pradinė Karalienės Mortos mokykla bus įsikūrusi Klaipėdos senamiestyje, tame pačiame pastate kaip ir „Vaikystės sodo“ padalinys, tik kitame korpuse.

Į mokyklą – nuo šešerių

Karalienės Mortos mokykloje dirbama pagal Lietuvos pradinio ugdymo bendrąją programą, kurią papildo dvi tarptautinės programos – Tarptautinio Bakalaureato (IB) ir tarptautinė pradinio ugdymo programa (IPC). Joje vaikai mokomi nuo 6-erių metų amžiaus, o jos programa išsiskiria teminiu ugdymu. Tai bus pirmoji tokio tipo mokykla Klaipėdoje.

Neįprastas yra ir pats mokymosi procesas –  vaikai mokosi ne atskirų dalykų, tokių kaip matematika, kalbos ar gamtos pažinimas, o dirba su projektais, t.y. temomis. Todėl pamoka čia trunka ne 45 minutes, o tiek, kiek vaikams reikia laiko projektui baigti. Mokydamiesi kokios nors temos, ją nagrinėja įvairiais požiūriais – matematiniu, kultūriniu, kalbiniu ir pan.

Mokykloje itin pabrėžiama praktikos svarba. Čia manoma, kad vaikui labai svarbu teorines žinias pačiam išmėginti praktikoje – vykti į išvykas, daryti eksperimentus, stebėti aplinką. Taip išmokti teoriniai dalykai lengviau suvokiami ir įsimenami ilgam.

Dr. A. Landsbergienės teigimu, tėvams svarbu žinoti, kad į mokyklą yra priimami vaikai jau nuo 6-erių metų amžiaus: „Lietuvoje dauguma žmonių yra pratę, kad mokyklą vaikai lankyti pradeda septynerių metų. Į Karalienės Mortos mokyklą vaikus priimame nuo šešerių metų. Jie pradeda mokytis ne nuo pirmos, o nuo priešmokyklinės klasės. Ši informacija yra itin svarbi, nes, atėjus į pirmąją klasę, gali būti, kad jau negalėsime pasiūlyti vietos.

Dėl vaikų priėmimo mes siūlome kreiptis jau dabar, mat susitinkame su šeima, vyksta pokalbis, išsiaiškiname, kokie yra šeimos lūkesčiai. Tai yra itin svarbu“.

Ypatingas mokytojų ir mokinių ryšys

Tie, kas įpratę matyti nurodinėjančius mokytojus ir jų pageidavimus nuolankiai vykdančius mokinius, Karalienės Mortos mokykloje gali būti maloniai nustebinti. Čia mokinys ir mokytojas – lyg draugai. Mokiniai skatinami ne iškalti suteiktą informaciją, o išmokti mokytis, patys ieškoti atsakymų įvairiuose šaltiniuose: knygose, enciklopedijose, internete, filmuose, ekskursijose ir kt. aplinkoje.

Mokytojas šiame procese atlieka svarbų vaidmenį – diskutuodamas su vaiku jam padeda ieškoti teisingų atsakymų. Karalienės Mortos mokyklos mokiniai nebijo reikšti savo nuomonės, ginčytis su mokytojais, diskutuoti. Taip vaikai mokosi formuoti savo nuomonę, pagrįsti ją argumentais, mandagiai bendrauti. Mokykloje jie jaučiasi saugūs ir lygūs su visais, gali laisvai tobulėti ir mokytis.

Ar tokią išskirtinę modernią mokyklą baigęs vaikas prisitaikys kitoje Lietuvos ugdymo įstaigoje? Karalienės Mortos mokyklos auklėtiniai ugdomi drąsiomis, atsakingomis, pilietiškomis, draugiškomis, tolerantiškomis, mandagiomis, kitus gerbiančiomis, empatiškomis, laisvomis ir smalsiomis asmenybėmis, tad ieškant naujų draugų, bendraujant ir adaptuojantis naujoje aplinkoje šiems vaikams problemų nekyla.

Įdėkite samanų.

 

Sudėkite savo turimas gamtines medžiagas – kankorėžius, akmenukus ir visas kitas gėrybes.

 

Dabar lieka stebėti ir laukti, kol išdygs Jūsų miškelis!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Kiek šiandienos mokyklos yra orientuotos į kompetencijų, būtinų XXI amžiaus vaikui, ugdymą? Tų charakterio savybių, vertybių ir požiūrio, kurie padėtų jam ateityje kuo sėkmingiau prisitaikyti prie sparčios kaitos, vykstančios visuomenėje, ir atrasti savo vietą?

8 iš 10 populiariausių profesijų 2016 metais prieš dešimtmetį net neegzistavo. Dauguma profesijų, kurių reikės šiandienos pirmokams, dar neegzistuoja. Prognozuojama, kad mūsų vaikai per savo gyvenimą pakeis mažiausiai keliolika darbo vietų, o tam reiks nemažai drąsos, pasitikėjimo savimi ir kūrybiškumo. Vadinasi, vien žinių ir akademinių mokinio pasiekimų nepakanka. Šiandienos mokyklos tikslas – auginti kūrybingus, motyvuotus, pilietiškus, turinčius vertybinį stuburą, puoselėjančius kultūrines vertybes bei įvairiapusiai raštingus vaikus.

Kokios priemonės bei ugdymo metodai gali padėti mokykloms siekti šių tikslų? Savo patirtimi ir žiniomis paprašėme pasidalinti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusios privačios Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės. Ji šiemet laimėjo Kolumbijos universiteto Klingensteino centro stipendiją, kuri kasmet skiriama dvidešimčiai geriausių pasaulio švietimo lyderių bei kaitos vadovų.

Pasikalbėjome ir su Karalienės Mortos mokyklos mokytojais: jie tiksliai įvardijo, kokias kompetencijas ugdo bei ką laiko svarbiausiu savo, kaip mokytojų, uždaviniu.

Analitinis ir kūrybinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas.

Statistika rodo, kad 98 proc. 3-4 metų vaikų yra be galo kūrybingi – jų kūrybingumo rodikliai yra nepaprastai aukšti. Tokius pačius rodiklius turi tik maždaug 2 proc. suaugusiųjų. Tad kas gi nutinka? Tyrimai rodo, kad kūrybingiausi žmonės užauga aplinkoje, kurioje jiems buvo leidžiama patiems rinktis, skatinama imtis iniciatyvos, nebijoti klysti, eksperimentuoti. Tokia turi būti ir šiuolaikinė mokykla.

Mokykla turi mokyti užduoti klausimus, skatinti mąstyti. Turint šiuolaikines technologijas atsakymą į klausimą galima rasti ir per 30 sekundžių, tačiau vaikas turi susimąstyti: ar tas atsakymas patikimas, ar jis vertas dėmesio, kokia gi paties vaiko nuomonė šiuo klausimu? Dabar yra kalbama, kad 9-12 klasių mokiniai turėtų patys pasirinkti, kokias temas jie norėtų mokytis. Tėvams ir mokytojams tai atrodo labai baisu, tačiau tokie vaikai nėra auginami tik vykdytojais – jie patys prisiima atsakomybę už savo sprendimus.

Vaikams turime sukurti situacijas, kuriose jie mokytųsi identifikuoti ir spręsti problemas. Kurkime jiems problemas, o ne bandykime jas slėpti, nuo jų saugoti. Vaikai turi prisiimti atsakomybę ir mokytis įveikti iššūkius. Vadinasi, ir ugdymas mokykloje turi būti gyvenimiškas: geriausios pamokos yra tos, kuriose, mokiniai mokosi per patirtį, kai ugdymas – projektinis, o metodai – nauji ir kūrybingi.

Komunikacija

Statistika rodo, kad tik 28 proc. mokinių mokyklose yra sąmoningai mokomi bendrauti vieni su kitais. Tuo tarpu daugiau nei 80 proc. žmonių tvirtina, kad jų darbe komunikacija – ir verbalinė, ir rašytinė – yra gyvybiškai svarbi. Mums be galo svarbu bendrauti vieniems su kitais: ne gramatiškai taisyklingai, bet taip, kad mus suprastų. Kad būtų aišku, ką norime pasakyti.

Mokinys turi gebėti laisvai save išreikšti ir susikalbėti su kitais bent dviem kalbomis. Baigdamas mokyklą jis turi gebėti puikiai skaityti ir rašyti anglų kalba. Ir net nesvarbu, kokių kalbų jis dar mokysis papildomai. Žmonėms, kurie moka daugiau kalbų nei dvi, yra susidarę daugiau sinopsių, jų žodynas yra platesnis, mąstymas geresnis, todėl jie ir mokosi geriau. Smegenų mankšta yra būtina.

Šiuolaikiniame pasaulyje daug svarbesnis darosi (susi)kalbėjimo, o ne rašymo gebėjimas. Net verslo kalboje trumpėja sakiniai, mažėja sudurtinių sakinių. Kultūrinis raštingumas tampa svarbesnis už gramatinį raštingumą.

Vaikai dabar yra gerokai adaptabilesni, lengviau priima vykstančius pokyčius. O pokyčiai dabartinėje aplinkoje yra nepaprastai greiti. Per paskutiniuosius penkerius metus apie žmogaus smegenis sužinojome tiek, kiek iki tol per visą žmonijos istoriją.

Lyderystė ir komandinis darbas.

Kalbėdami apie lyderystę, dažnai suvokiame ją per siaurai. Lyderystė – tai ne tik vadovas. Tai yra naujos idėjos, gebėjimas motyvuoti, spręsti problemas ir konfliktus, drąsa prašyti pagalbos.

75 proc. žmonių prisipažįsta, kad jų darbe yra nepaprastai svarbus komandinis darbas, tačiau tik mažiau nei penktadalis kada nors buvo to mokyti mokykloje. Įprastai mokykloje pamokos dėstomos paskaitos metodu, o ne skatinant komandinį darbą, lyderystę.

Konfliktai yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Liaukimės tiek daug kištis į vaikų konfliktus. Ir nepulkime į kraštutinumą: seniau suaugusieji visiškai nesikišdavo, kai vaikai konfliktuodavo, liepdavo jiems patiems išsiaiškinti, dabar – priešingai, reaguojame perdėtai jautriai.

Leiskime vaikams ginčytis. Juk jie nuolat bando ribas, aiškinasi, kaip mes reaguojame. Apsaugodami nuo konfliktų dabar, padarome didelę meškos paslaugą. Užaugęs toks vaikas, iškilus kliūčiai, pasimeta ir nebežino, kaip spręsti problemą.

Viena iš hipotezių, kodėl padaugėjo skyrybų, yra ta, kad dabar tėvai nesipyksta prie vaikų, todėl vaikai įsivaizduoja, kad tėvai visai nesipyksta. Užaugę bei susiradę partnerį, jie nesupranta, kodėl kyla pykčiai, ir skiriasi, nes jų tėvai nesipykdavo, vadinasi, tai ne jų žmogus ir reikia ieškoti kito.

Lygiai taip pat svarbu mokyti vaikus paprašyti pagalbos – seniau tai buvo silpnumo požymis. Dabar turime mokyti vaikus būti proaktyviais. Jei kažkas neaišku, nepatinka, vaikas turi įprasti pats eiti, klausti, prašyti pagalbos. Vaikas turi sugebėti išdrįsti pakelti ranką ir pasakyti, kad kažko nesuprato.

Kompiuterinis raštingumas.

Technologijos šiandien jau nebėra kažkas stebuklingo. 96 proc. viename tyrime dalyvavusių žmonių teigė, kad naudojasi internetu kasdien. 2016-aisiais kompiuteris klasėje yra tas pats, kas prieš 30 metų buvo kreida ir lenta. Be kompiuterio dirbti klasėje nebeįmanoma – šiandien tai jau yra būtina priemonė.

Pernai buvo atliktas didžiausias iki šiol longitudinis tyrimas, kuris parodė, kad kompiuterių skaičius visiškai neturi įtakos mokytojo darbo efektyvumui: kompiuteris turi būti, tačiau jokio skirtumo, ar jis yra vienas, ar dešimt, nėra. Beje, kompiuteris nebėra kažkas, ko vaikas nusipelno. Jei jis neturi tinkamų įgūdžių, jau ne vaikas kaltas. Amerikiečiai teigia, kad 10-11 metų vaikas privalo turėti savo individualų kompiuterį, su kuriuo galėtų dirbti.

Globalus mąstymas.

Mes nesame vien Lietuvos piliečiai, todėl turime būti atviri rasių, kultūrų, požiūrių skirtumams, religijoms ir pan. Vaikas to geriausiai mokosi per kontrastą – lygindamas save su kitais. Kai gyveni užsidaręs, nekyla poreikis tai daryti, tačiau dabar vaikai daug keliauja, bendrauja įvairiomis kalbomis.

Mūsų socialiniai ir kultūriniai skirtumai turi padėti mums kurti, o ne griauti. Mes kartu galime padaryti kur kas daugiau negu po vieną. Todėl ir vaikams turime skiepyti atitinkamą požiūrį: kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų aplinka ir kokia ji bus po mūsų. Mes visi esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų mokykla.

Adaptabilumas, iniciatyva, nebijojimas rizikuoti.

Jei vaikai neturi emocinių ir psichologinių raidos sutrikimų, jie yra nepaprastai adaptabilūs. Jie nemėgsta kaitos, bet adaptuojasi lengvai. Normos ribos yra labai plačios: vieni yra itin adaptabilūs, kiti mažiau, bet vis tiek visi vaikai palyginti lengvai adaptuojasi.

Pasaulyje kalbama, kad mokytojai klasėse turi keistis kasmet. Kai kuriose šalyse net pačios klasės kiekvienais mokslo metais keičiasi – vaikai yra permaišomi. Vaikui yra naudinga susipažinti su naujais vaikais, su naujais suaugusiaisiais. Tuomet daug mažiau patyčių. Net mokytojams yra sudėtinga be kaitos: tada jie užsidaro savo klasėse ir konkuruoja tarpusavyje, jie sako: „čia mano vaikai/mano klasė”.

Japonija maišo mokyklų klases, net ir darželių klases. Neseniai atliktas tyrimas, kai vienoje mokykloje buvo atsitiktinai suskirstyti vaikai į raudonus ir mėlynus, ir mėlyniesiems pasakyta, kad jie yra geresni. Jau po dviejų dienų mėlynieji nebebendravo su raudonaisiais, o dar po kelių dienų prasidėjo patyčios. Tuomet raudonųjų savivertė krito siaubingai. Klasių maišymas turi pliusų ir minusų, tačiau 2016 m. turi daugiau pliusų nei minusų.

Dabar vis daugiau kalbame apie charakterio ugdymą. Mes privalome sąmoningai ugdyti vaikų charakterį, kalbėti apie tai mokyklose. Tai vėliau ir sąlygoja sėkmę. Adaptabilumas, iniciatyvumas, gebėjimas rizikuoti ir spręsti problemas – be šių savybių ateityje būtų labai sunku.

Turime prisitaikyti prie nuolatinės kaitos, turėti drąsos eksperimentuoti. Turime suprasti, kad net ir nesėkmė yra puiki galimybė naujai pradžiai. Kiekvieną kartą suklydęs turi vis didesnį bagažą ir vis geriau žinai, kokių klaidų nedaryti. Ne klaida yra problema. Problema yra niekada jų nedaryti ir nedrįsti bandyti.

Integralumas ir etinis sprendimų priėmimas. Empatija.

Turime ugdyti vaikų emocinį intelektą, empatiją, kalbėti apie pilietiškumą, sąžiningumą ir pagarbą. Turime ugdyti vaiką taip, kad jis turėtų moralinės drąsos atsistoti ir pasakyti, kad kažkas pasielgė nesąžiningai. Todėl vertybinis ir charakterio ugdymas yra nepaprastai svarbus. Šis ugdymas vyksta iki 11 metų: tuomet tėvai gali atsisėsti ir žiūrėti, ką padarė, bei tikėtis, kad tai, ką darė, pradės veikti.

Nepamirškite: kuo labiau vaikas yra verčiamas, tuo didesnis jo pasipriešinimas. Visi tėvai, kurie turi be galo maištingus paauglius, paprastai verčia juos kažką daryti. Kuo labiau vaiką paleidžiame, tuo labiau jis sužino, kas yra savarankiškas ir atsakingas žmogus.

Beje, tarp šių 7 kompetencijų visiškai nėra kalbama apie akademinę kompetenciją, kognityvinius gebėjimus. Nekalbame apie žinias, faktus, apie tai, kad galėtume kuo daugiau visko išmokti mintinai, įsiminti, atkartoti. Tai reiškia tik viena: žinios tapo savaime suprantamu dalyku.

Turime mokyklose kalbėti apie emocinį intelektą, vertybes, mokyti(s) per patirtį – matant, liečiant, uostant, ragaujant, diskutuojant ir džiaugiantis tuo. Puikiai suprantame, kad vaikai turės laikyti egzaminus. Tačiau net priėmimo komisijoje, stojant į Harvardo universitetą, nebežiūrima į pažymius, nes anksčiau ar vėliau tu gali gauti gerus pažymius, todėl žiūrima į tai, ką padarei, kokias iniciatyvas organizavai, ko pasiekei. Vis labiau žiūrima į tai, kaip gebama save pristatyti. Dažnai net pareigos nekoreliuoja su žmogaus laime.

Taip, žinios yra svarbu, tačiau dar svarbiau – charakterio ir socio-emocinis ugdymas. Tai neturi būti tik priedas mokykloje. Būtent aplink tai ir turėtų suktis mokyklos gyvenimas. Tokioje bendruomenėje, kurioje yra gera, ir atsiskleidžia kognityviniai gebėjimai. Naujausi smegenų tyrimai tą patvirtina: jeigu vaikas gerai jaučiasi, aukštesni yra ir jo akademiniai rezultatai. Jis nėra užspeistas, jo vidinė motyvacija didesnė.

Vaikai iš prigimties yra smalsūs. Jie neturi augti ir mokytis streso kupinoje aplinkoje. Kiekvienas mokytojas kiekvieną dieną turi jausti, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama. Vis daugiau kalbėdami apie tai, kokie yra naujausi tyrimai, vis daugiau matydami ir vertindami, kas vyksta mūsų aplinkoje, sąmoningai keisdami ir keisdamiesi mes einami link to, kad tai, ką pasakė Nobelio premijos laureatė Malala – „vienas vaikas, vienas mokytojas, vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį” – iš tiesų taptų tiesa. Būkime tie, kurie keičia. Kasdien.

Pradėję lankyti mokyklą, vaikai joje praleidžia net iki aštuonių valandų per dieną. Todėl akivaizdu, kad renkantis mokyklą kriterijaus „kad būtų arti namų” šiais laikais nebeužtenka.

Kaip išrinkti geriausią mokyklą savo vaikui, kalbamės su „Vaikystės sodo” ir Karalienės Mortos mokyklos, įsikūrusios Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, steigėja, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.

Kadangi mūsų interviu tema yra „Kaip išsirinkti gerą mokyklą vaikui”, pirmas klausimas būtų – o kas yra toji „gera mokykla”? Kas nulemia, kad mokykla yra gera – pastatų grožis, pedagogų moksliniai laipsniai, savita ugdymo sistema? O gal visai ne tai, ką išvardijau?

Vienam gera mokykla – ta, kuri yra aukštai reitingų lentelėse, kitam – kurioje sėkmingai įgyvendinama patyčių prevencijos programa, trečiam – ta, kuri yra netoli namų, nes taip patogu ir nereikia toli vaiko vežioti. Vieno kriterijaus, tinkančio visiems, nėra.

Iš tiesų viskas, ką išvardijote, yra svarbu: ir aplinka, ir pedagogai, ir ugdymo sistema.

Karalienės Mortos mokykloje vadovaujamės Regio Emilia ugdymo filosofija, kurios pagrindas – tai, kad aplinka yra nepaprastai svarbi. Ji – kaip trečiasis pedagogas. Pirmasis pedagogas yra tėvai, antrasis – žmogus, kuris dirba pedagoginį darbą, ir trečiasis – aplinka. Vaikui yra svarbu, kokioje aplinkoje jis gyvena.

Pavyzdžiui, patalpų Karalienės Mortos mokyklai Kaune ieškojome tikrai ilgai – didelį vaidmenį renkantis suvaidino XIX a. kvartalo (restauruojamame buvusių kareivinių kvartale „Juozapavičiaus 13“ Žemuosiuose Šančiuose) architektūra. Čia dera sena ir nauja, istorija, dabartis ir ateitis. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad tik pati nuostabiausia, moderniausia ir brangiausia aplinka yra tai, kas geriausia vaikui. Tačiau jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad aplinka mus veikia. Mes juk paprastai noriai mokomės, jei yra jauki aplinka ir geras pedagogas.

45 minutes trunkanti pamoka su pertraukas skelbiančiu skambučiu, taip pat eilėmis sustatyti suolai, kuriuose sėdi mokiniai, o priešais juos pamokas dėsto mokytojas – jau praeitis. Tai neefektyvu. Mūsų mokykloje yra daug atvirų erdvių: vaikai dirba klasėse, rekreacinėse zonose, koridoriuose, po vieną ar grupelėmis. Mes itin daug dėmesio skiriame vaikų komandiniam darbui poromis ir grupėmis, nes dirbti drauge visuomet smagu. Mokomės ne atskirų dalykų, kaip matematika, muzika, kalbos ar gamtos pažinimas – dirbame su projektais, t. y. temomis, kurios vienija visą ugdymo(si) procesą. Tokioje mokykloje vaikai auga kūrybiškesni.

Pradinėje mokykloje svarbiausia yra išmokyti vaiką mokytis bei ugdyti jo socio-emocinius gebėjimus, todėl Karalienės Mortos mokykloje mokymas yra integruotas, kontekstinis, o ugdymas vyksta per patirtį ir pojūčius. Daug keliaujame, kviečiamės į mokyklą svečius ir eksperimentuojame. Mokykloje vyksta sustiprintas užsienio kalbų ir gamtos mokslų – pasaulio pažinimo mokymas. Vaikai įsitraukia į ugdymo procesą, mokosi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Mano nuomone, tokia ir turi būti gera mokykla.

Paprastai tėvai, kurie renkasi mokyklą, apsilanko atvirų durų dienose ar pasibeldžia į mokyklos vadovo duris, kad pasikalbėtų jiems rūpimais klausimais. Kokius klausimus tėvai turėtų pateikti, kurie padėtų jiems sužinoti, ar ši mokykla tinka jiems ir jų vaikui?

Jūs gerai pastebėjote: nors visos mokyklos siekia iš esmės tų pačių tikslų, tačiau būdai, kaip to siekiama, yra labai įvairūs. Mano įsitikinimu, įvairovė yra gerai, ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje daugėja ir alternatyvių ugdymo įstaigų, ir įvairių iniciatyvų, kurios praplečia mūsų supratimą, koks turėtų (ir galėtų!) būti XXI amžiaus ugdymas.

Į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį:

– kai apsilankote, ar jūsų yra klausiama apie jūsų šeimos vertybes? Klausimai nebūtinai turi būti tiesmuki, bet mokyklai turi rūpėti, kokios yra jūsų vertybės, kaip jūs auklėjate savo vaiką. Mat moksliniai tyrimai rodo, kad tai, kaip tėvai auklėja savo vaikus, yra svarbiau ir už šeimos socioekonominę padėtį, ir už tėvų išsilavinimą. Karalienės Mortos mokykloje, prieš priimant vaiką, mes būtinai kalbamės su tėvais, išsiaiškiname jų lūkesčius, vertybes, požiūrį. Tai yra itin svarbu.

– šiandien žinome, kad nei kūno kultūros, nei dailės, nei muzikos pamokos neturėtų būti aukojamos. Išsiaiškinkite, koks mokyklos požiūris į tai.

– nors dauguma mokyklų dabar akcentuoja, kad dėmesį kreipia ne tik į akademinius dalykus, bet ir į socialinius gebėjimus, gebėjimą spręsti problemas, emocinį intelektą ir pan., tačiau įsiklausykite, apie ką daugiausiai kalba: jeigu apie pasiekimus, Kengūrą, Lion’s, reitingus, o dar jeigu lygina save su kitomis mokyklomis, tai šioje mokykloje svarbiausia yra akademiniai pasiekimai.

– koks yra bendravimas su tėvais? Ar tėvai kviečiami į klasę papasakoti apie savo profesiją, kelionę, įspūdžius? Suorganizuoti išvyką? Skaityti? Jeigu nenorite būti įtraukti, o mokykla tai akcentuoja, gali būti, kad mokykla – ne jums. Faktas, kad kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas

– būtinai paklauskite, kodėl kai kurie vaikai išėjo iš mokyklos (iš visų mokyklų yra išėjusių vaikų) ir kur jie nuėjo. Gali būti, kad Jums artimesni tie, kurie išėjo, o ne likę.

– išsiaiškinkite dėl namų darbų. Nors sakome, kad pradinėse klasėse turėtų būti kuo mažiau namų darbų, tačiau ne visi mokytojai ir ne visos mokyklos to laikosi. Normalu tam skirti iki 10 min pirmoje klasėje, iki 20 min antroje klasėje, iki 30 min trečioje klasėje ir pan.

– išsiaiškinkite, koks yra mokyklos požiūris į netinkamą elgesį, patyčias ir kt. Jeigu mokyklos atstovas teigia, kad šioje mokykloje nėra patyčių ir nėra netinkamai besielgiančių mokinių, tai tikriausiai šioje mokykloje nėra vietos nuoširdžiai komunikacijai ir per mažai kalbama apie tai, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip. Konfliktai – normali santykių dalis, daug svarbiau yra ne eliminuoti juos, o tai, kaip mokykla elgiasi ir kokį pavyzdį mato vaikai, kai iškyla problemos.

Apskritai geriausia mokykloje apsilankyti, kai yra vaikų: juk vieniems patiks laisvi vaikai, daug judesio ir juoko, o kiti tikėsis ramiai suoluose susėdusių vaikų. Geriausia į mokyklą eiti paprastą dieną: ne tada, kai vyksta kokia nors šventė, ne tada, kai yra pirma diena po atostogų arba prieš. Ateikite paprastą dieną, kai galėsite pamatyti mokyklos kasdienybę – tada geriausiai suprasite, ar ši mokykla jūsų šeimai, ar ne.

Kiekvienas vaikas yra skirtingas: vienas jautresnis, kitas – drąsesnis, vienas nuo ketverių skaito knygas, kitas – nesidomi raidėmis iki mokyklos. Ar verta visus šiuos niuansus aptarti su mokyklos atstovais renkantis mokyklą?

Be jokios abejonės! Yra mokyklų, kuriose tikimasi (nors to negalima reikalauti), kad vaikas ateis skaitydamas ir skaičiuodamas. Jeigu to nežinosite, vaikui bus nelengva adaptuotis. Be to, galbūt jūs netikite tokia filosofija? Pavyzdžiui, Suomijoje vaikai iki septynerių metų nėra mokomi nei raidžių, nei skaičių, o Suomijos švietimo sistema yra viena geriausių pasaulyje.

Beje, jau prieš keletą metų atradau labai taiklų problemos, kuri iškyla mokykloje, apibendrinimą piešinyje: paukštukas, dramblys, liūtas ir kiti gyvūnai stovi būryje, ir jiems visiems duodama komanda – kas greičiau įlips į medį. Tačiau kai kurie gyvūnai nemoka laipioti medžiais, ir jiems to visai nereikia. Galbūt jie puikiai skraido ar plaukia, ar bėgioja. Kodėl visus gyvūnus turime norėti paversti laipiotojais medžiais? Ar turėtume teigti, kad liūtas ar dramblys turi specialiųjų poreikių, nes negali įlipti į medį?

Nė vienas vaikas nėra statistinis vienetas, bet unikali asmenybė, turinti savo vardą, svajones, talentus, pomėgius ir, aišku, savo baimes.

Karalienės Mortos mokykloje ugdymas yra individualizuojamas, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko patirtį, galimybes, mokymosi tempą ir poreikius. Neatsitiktinai ugdymo proceso neribojame laiku – juk skirtingi vaikai tuos pačius dalykus gali suvokti per nevienodą laiko tarpą. 45 minučių pamoka – atgyvena, nes mūsų mokytojai, stebėdami vaikus ir jų ritmą skirtingu dienos metu, nusprendžia, kiek laiko skirti tam tikrai veiklai. Jei mokiniai projektą atlieka anksčiau, negu buvo planuota, pamoką tiesiog baigiame ir leidžiame vaikams užsiimti kitais juos dominančiais dalykais.

Man susidaro įspūdis, jog vaikui augant tėvai vis mažiau skiria laiko ir dėmesio vaikams: kol vaikas kūdikis, kruopščiai renka jam (ir išbando) skirtingų rūšių sauskelnes, apipila jį skirtingais žaislais ir pan., jam paaugus renkasi darželį, o atėjus laikui rinktis mokyklą, praktiškai nebesidomi vaiko ugdymu ir užmerkę akis leidžia į pirmą pasitaikiusią (kuri, ko gero, arčiausiai namų). Kaip jūs tai pakomentuotumėte?

Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo vaikas vyresnis, tuo tėvai mažiau įsitraukę į vaiko ugdymo(si) procesą. Manau, taip yra dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, mažą vaiką tėvai ypatingai nori apsaugoti nuo visų gyvenimo negandų. Be to, mama arba tėtis turi galimybę dvejus metus turėti motinystės/tėvystės atostogas, susitelkti į vaiko auginimą, skirti šiam procesui daug dėmesio. Mažas vaikas ne tik atrodo, bet ir iš tiesų yra pažeidžiamas, jam reikia išskirtinio tėvų dėmesio, reikia užmegzti tą tvirtą ir šiltą ryšį.

Vaikui augant ir savarankiškėjant, atrodo, ir tos pagalbos reikia mažiau. Vis dėlto toks įspūdis yra klaidingas – vaikui tėvų dėmesys yra svarbus visą vaikystę ir paauglystę. Iš tiesų – visą gyvenimą. Kaip ir minėjau, moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai yra įsitraukę į jų ugdymo(si) procesą, geriau mokosi, užmezga daugiau draugysčių, rečiau praleidžia pamokas (ar apskritai meta mokyklą), jų net elgesys yra geresnis!

Man liūdna, kad penktadalis mokytojų ir net ketvirtadalis mokyklų vadovų teigia, kad bendravimas su tėvais yra didžiausias streso sukėlėjas jų gyvenime! Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ugdymo įstaiga ir šeima ne visada užmezga nuoširdų bendradarbiavimu grįstą santykį. Jeigu tėvai nemyli mokyklos, nemylės jos ir vaikas – atrodo, labai paprasta, tačiau taip yra.

Vaikų skaičius pradinėse klasėse skirtingose mokyklose būna labai įvairus – ir 25 , ir 15. Ar verta į tai kreipti dėmesį tėvams, besirenkantiems mokyklą?

Klasės dydis – tema, kuria nuolat diskutuojama ir dažnai tėvai mano, kad kuo mažesnė klasė, tuo geriau. Malcolm Gladwell savo knygoje „Dovydas ir Galijotas”, pirmą kartą išleistoje 2013 metais,  aprašė būtent tai, mat JAV 77 proc. amerikiečių mano, kad geriau yra mažinti klases, nei didinti mokytojų atlyginimus, t.y., kad būtent tai pagerins šalies ugdymo sistemą. Vis dėlto tyrimai rodo, kad klasės dydžio įtaka yra labai nedidelė. Optimalus klasės dydis – 16-26 vaikai. Karalienės Mortos mokykloje klasėse yra iki 18 mokinių, o klasės mokytojams dar padeda ir asistentai.

Bene dažniausias iki šiol girdėtas patarimas apie mokyklos pasirinkimą vaikui – „Rinkitės gerą pedagogą”. Bet kaip per vieną pokalbį suprasti, ar jis „geras”? Ir kas apskritai yra „geras pedagogas”?

„Geras pedagogas” yra kaip ir „gera mokykla” – kiekvienam skirtingas. Man nepaprastai patiko Belgijoje, kur mes sužinodavome, kas bus klasės pedagogas, rugpjūčio mėnesį. Kodėl? Mokyklos vadovai puikiai argumentavo: „Jūs renkatės mokyklą, o ne pedagogą. Mūsų mokykloje visi pedagogai dirba čia, nes mes juos atsirinkome ir pasitikime jų kompetencija. Jeigu jūs norite rinktis pedagogą, vadinasi, nepasitikite mūsų kompetencija. Jeigu nepasitikite mūsų kompetencija, nepasitikite mokykla, o tai programuoja konfliktą. Jeigu jums neaišku – prašau, užduokite klausimus, apsilankykite, tikrai mielai atsakysime. Bet jeigu nepasitikite – gal ši mokykla ne jums?!”

Mums buvo labai aiškiai duota suprasti, kad mes renkamės mokyklą ir arba pasitikime mokykla, arba ne. Ir man tai patiko. Kaip ir su mediku, teisininku – juk neateini ir nepradedi diktuoti savo taisyklių, ar ne? Juk pasitiki, kad tai – profesionalai, ir jie žino, ką sako.

Per ketverius metus įpratau pasitikėti mokykla. Mes Lietuvoje mes dar tik žengiame tuo keliu. Žinoma, suprantu nerimą, suprantu, kad ne visada ir ne visais galima pasitikėti, tačiau vis dėlto suprantu, kas slypi nuostatoje, kad mokykloje turi būti pasitikėjimu grįsti santykiai.

Taigi aš kviečiu rinktis mokyklą, o ne mokytoją. Nes mokytojų yra įvairių: vienai šeimai labiau patinka iškalbus linksmuolis, o kitam – santūrus žmogus. Galų gale, juk ir mokytojai nėra robotai: vienam labiau prie širdies „limpa” vienas vaikas, kitam – kitas. Tik tiek, kad profesionalūs mokytojai niekada to neparodo!

Pasitaiko, kad pradėjus lankyti vieną ar kitą mokyklą, tėvai pastebi, kad jų vaikas nesijaučia gerai, tėvai nėra patenkinti ugdymo kokybe, santykiais mokykloje ir požiūriu į vaiką. Tačiau nesiryžta nieko keisti: ai, bus gerai ir taip/ o ką kaimynai pasakys, jei pervesiu kitur. Kaip manote, ar verta tėvams klysti ir ieškoti geriausios mokyklos vaikui?

Mokyklos pasirinkimas yra nepaprastai svarbus sprendimas. Jokiu būdu negalima į tai žiūrėti pro pirštus! Ir apskritai juk ne dėl savęs, ne dėl kaimynų ir ne dėl senelių renkame mokyklą, o dėl vaiko. Todėl ir mokykla turi tikti vaikui – tada didžiausia sėkmės tikimybė.

Nevalia pamiršti, kad vaikai yra labiau adaptabilūs už suaugusiuosius. Pavyzdžiui, mokytojos pasikeitimas (dėl ligos, motinystės, pasikeitusio gyvenimo ir pan.) yra didesnis streso sukėlėjas tėvams (ypač vyresnių vaikų) nei vaikams. Vaikai – jei mokytoja(s) profesionalus – adaptuojasi greitai. Beje, beveik visose Vakarų valstybėse jau net pradinėse klasėse mokytoja(s) keičiasi kasmet, o ne visą pradinę mokyklą vaikus ugdo tas pats žmogus. Vaikai užmezga ryšius su įvairiais žmonėmis, išgirsta, kuo jie gyvena, kuo domisi – tai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje praturtina, o ne skurdina.

Mano patarimas: ateikite į mokyklą ir kalbėkitės. Susipažinkite su mokykla, mokytojais, išsiaiškinkite vertybes, kuriomis vadovaujamasi, požiūrį. Supraskite, kas jums ir jūsų vaikui yra gera mokykla. Karalienės Mortos mokyklos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vadovai aktyviai susitikinėja su tėvais, jau vyksta priėmimas. Nedelskite, kreipkitės į mokyklą jau dabar – pasidomėkite iš anksto, gerai apsvarstykite, nes mokyklos pasirinkimas – svarbus ir atsakingas žingsnis.

Straipsnis buvo išspausdintas portale „Tavo vaikas”.

Norite savo vaikams paaiškinti, kaip atsiranda lietaus lašai? Šiuo eksperimentu ne tik paaiškinsite, bet ir vizualiai pademonstruosite, iš kur atsiranda lietus!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Karštas vanduo;

* Virdulys vandeniui užvirti;

* Stiklainis;

* Lėkštė;

* Ledukai arba kažkas šalta.

 

DARBO EIGA:

Visų pirma virdulyje užvirkite vandenį. Kai vanduo bus pakankamai karštas, supilkite jį iki pusės stiklainio. Tuomet ant stiklainio uždėkite lėkštę ir ant jos paberkite ledukus. Dabar belieka laukti, kol stiklainyje pradės formuotis lietus!

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!