Ką turi mokėti vaikas atėjęs į pirmą klasę ir ko jokiu būdu nereiktų vėliau daryti tėvams? Karalienės Mortos mokyklos mokytojas Donatas Kubilius sako, kad labai svarbu ugdyti vaiko savarankiškumą. Tą turėtų daryti ne tik tėvai, bet ir mokytojai.

“Jei nuo mažų dienų vaikui bus ugdomas savarankiškumas, vėliau tai itin pravers ne tik mokykloje, bet ir gyvenime. Šiuolaikiniam pasaulyje itin svarbu būti savarankiškam. Jei anksčiau buvo aiškus gyvenimo planas, net darbą paskirdavo valstybė, tai dabar viską reikia atlikti pačiam. Kuo anksčiau ši vertybė bus teisingai pradėta ugdyti, tuo geriau,” – sako D. Kubilius.

Ką jau turėtų mokėti vaikas atėjęs į pirmą klasę?

Visų pirma penkerių – šešių metų vaikai turėtų mokėti elementarius dalykus, tokius kaip apsiauti ir užsirišti batus, apsirengti striukę, ją užsisegti ir pasirūpinti savo higiena: nueiti patys į tualetą, nusiplauti rankas. Taip pat vaikai turėtų jau mokėti orientuotis erdvėje. Visus kitus dalykus vaikai išmoksta mokykloje ir iš anksto mokyti nėra būtina.

Ar tėvai turėtų kartu su vaikais ruošti pamokas, padėti susikrauti kuprinę?

Karalienės Mortos mokykloje jau pirmose klasėse akcentuojama, kad namų darbų paruošimas, kuprinės susidėjimas yra pačių vaikų darbas. Tėvai turi savo pareigų ir atsakomybių, o vaikai turi turėti savo. Tėvai jau baigė mokyklas ir savo namų darbus padarė, todėl jie neturi sėdėti kartu su vaiku, tuo labiau spręsti ar kažko daryti už jį ir kiekvieną vakarą kontroliuoti, ar pamokos yra atliktos. Išimtis, kai vaikui reikia pagalbos parašyti žodį, ar jei niekaip nesupranta uždavinio sąlygos.

Jau pirmoje klasėje vaikas turi įsisąmoninti, kad jis turi pareigų, ir tai, kad pamokos bei mokslai yra jo rūpestis. Taip skatinamas ir vaiko atsakomybės bei savarankiškumo jausmas. Dažnai kalbame su tėvais, kad šie neruoštų namų darbų kartu, nekrautų kuprinės už vaikus. Vaikai yra puikūs psichologai, ir jie labai greitai perpranta, kad gali naudotis tėvų gerumu, ir tuo tikrai pasinaudos.

Vaikai yra vaikai, todėl ar verta visiškai pasitikėti jais ir visai nepatikrinti, kaip atlikti namų darbai?

Suteikti visiškos laisvės nereiktų, reiktų rasti aukso vidurį. Geriausia bendradarbiauti ir kalbėtis su mokytojais. Jei vaikas neruoš pamokų, nesiseks suprasti užduotų darbų, reiktų įsitraukti tėvams ir jam padėti.

Vaikui bus sunku pačiam atsiminti, kad jo laukia namų darbai arba į mokyklą reikia pasiimti piešimo priemonių, jei jis nebus savarankiškas. Kiek ugdant vaiko savarankiškumą turėtų prisidėti tėvai, o kiek mokykla?

Tai turėtų būti bendras tėvų ir mokyklos darbas. Pavyzdžiui, jei mokykloje prie manęs prieina vaikas ir sako, kad jam atsirišo batas, aš atsakau, kad matau ir nueinu. Vaikus mokome visų pirma tinkamai paprašyti pagalbos, pirma pabandyti pačiam, jei neišeina, paklausti, gal draugas moka, ir tik tada kreipti į suaugusiuosius. Tačiau, visa tai nueitų perniek, jei namuose vaikui atkišus koją mama pultų užrišti batą.

Kiek savarankiškas turėtų būti pradinukas?

Nuo pat pirmos klasės skatiname vaikus kuo daugiau dalykų daryti patiems. Ir tai nėra vien tik užsirišti batus ar susidėti knygas į kuprinę. Mokome pačius spręsti iškilusias problemas. Vaikams daug paprasčiau ir lengviau dėl visko kreiptis į mokytojus, net jei, pavyzdžiui, nepatinka, kad šalia sėdintis draugas žiovauja. Tokiu atveju yra skatinama, kad vaikai kalbėtųsi patys. Tuo pačiu vaikai jau pradinėse klasėse išmoksta, kad jie daug ką gali atlikti patys.

Dar prieš pirmą klasę, tėvai turėtų išmokyti vaikus susitvarkyti daiktus. Penkerių metų vaikas kuo puikiausiai gali susitvarkyti savo kambarį. Kartais atrodo, kad savarankiškumas siejamas tik su daugiau laisvių suteikimu. Tačiau laisvė turi būti neatsiejama nuo taisyklių laikymosi tiek namuose, tiek mokykloje. Kiekviena šeima yra skirtinga, tačiau visose vaikas turi turėti aiškias tam tikro elgesio taisykles. Beje, nors apie tai dažnai kalbama, tačiau neretai tėvai sau taiko kitokias taisykles nei vaikui. Taip nereiktų elgtis, nes vaikai mokosi iš matomų pavyzdžių, o ne sakomų žodžių.

Kokias klaidas dažniausiai daro tėvai ugdydami vaikų savarankiškumą?

Tikriausiai dažniausiai pasitaikanti tėvų klaida – nesusitaria ir nesilaiko pačių sugalvotų taisyklių. Nuoseklus taisyklių, savo žodžių laikymasis duoda puikių rezultatų.

Ar Karalienės Mortos mokykloje yra dėmesys atskirai skiriamas savarankiškumo ugdymui?

Mūsų mokykloje ugdymas yra paremtas vertybėmis, o viena iš vertybių kaip tik ir yra vaiko savarankiškumas – „Galvoju ir dirbu pats”. Mes su mokiniais apie tai daug kalbame ir net atliekame specialias užduotis. Taip pat daug bendraujame ir bendradarbiaujame su tėvais.

Straipsnis buvo publikuotas portale „Tavo vaikas”.

Itin dažnai girdima, kad šiuolaikiniai vaikai yra savanaudžiai ir neatsakingi. Tačiau Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė sako, kad taip vadinamosios Z kartos vaikai pasaulį mato kitaip, o vertybės jiems itin svarbios. Be to, ateities pasaulyje bus reikalingos visai kitos savybės nei buvo anksčiau, todėl tėvams reiktų suprasti, kad aukščiausi pažymiai ir iškaltos žinios neužtikrins sėkmingos karjeros.

Dažnai girdime minint Z kartą, kada gimę vaikai jai priklauso ir kuo ji išskirtinė?

Daugelis mokslininkų sutaria, kad tai yra vaikai, gimę po 2000 metų. Kai kurie teigia, kad Z kartai galima priskirti dar ir vaikus, gimusius po 1995 metų. Tai yra ta karta, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be technologijų: „Facebook’as“, video žaidimai jiems yra absoliuti gyvenimo dalis. Visai neseniai dalyvavau vienoje naujųjų technologijų konferencijų ir ten buvo pasakyta, kad šiuolaikiniams paaugliams „Facebook’as“ yra jau pasenęs, jų tėvų socialinis tinklas, o patys mieliau naudojasi „Instagram“ ar „Snapchat“ programomis. Šiems vaikams technologijos nėra joks stebuklas, tai natūrali jų gyvenimo dalis.

Kitas išskirtinis Z kartos bruožas yra tai, kad daugelis vaikų gimė po rugsėjo 11-osios įvykių JAV, per ganėtinai trumpą savo gyvenimą matė pranešimus apie visą galybę teroristinių išpuolių Londone, Paryžiuje, Briuselyje ar Stambule, visai maži patyrė Pasaulinę ekonominę krizę, todėl jų požiūris yra gana ciniškas, o pasaulis neatrodo saugia vieta. Tačiau tuo pačiu jie visur ieško prasmės, vertybės yra itin svarbios. Šioje kartoje puikiai dera cinizmas ir idealizmas. Pastebiu, kad šiuolaikiniai vaikai būna nusivylę šiuolaikiniu pasauliu ir iš suaugusiųjų tikisi saugumo ir prasmės suteikimo. Vien JAV, pavyzdžiui, ketvirtadalis paauglių savanoriauja nevyriausybinėse organizacijose, taip jie ieško prasmės. O Prancūzijoje apklausus paauglius, kokioje kompanijoje jie norėtų dirbti, ketvirtadalis atsakė, kad tokioje, kurioje yra smagu. Dvidešimt du procentai pasakė, kad kompanija turėtų būti inovatyvi, siūlyti įdomią veiklą ir atsižvelgti kur link juda pasaulis. Tačiau taip pat jiems buvo svarbu, kad kompanija dirbtų etiškai. Tokie norai ir siekiai daug ką pasako apie mūsų vaikus. Manau, dažnai girdimas teiginys, kad šiuolaikiniai vaikai yra savanaudžiai ir neatsakingi, yra klaidingas.

Z karta ieško atsakymų, prasmės, jie jau nuo mažų dienų jaučia stresą dėl neaiškios ateities, ne tik savo, bet ir Žemės, pasaulinio atšilimo. Šiuolaikiniai paaugliai ir vaikai jau nebuvo itin maži, kai pasaulį sukrėtė ekonominė krizė 2007-2009 metais. Jie matė, kas nutinka dėl neatsakingo ir besaikio vartojimo, kaip dėl to nukentėjo jų ir aplinkinės šeimos – jų ar draugų tėvai prarado darbus, namus. Galbūt patirtas ar matytas nesaugumo jausmas atsiliepia ir apklausose – iki 70 proc. paauglių svajoja turėti savo kompaniją, dirbti sau ar sukurti startuolį. Jie mano, kad tik jie patys gali užtikrinti savo saugumą.

Tuo pačiu dar daugiau procentų paauglių nori, kad darbas būtų jų hobis. Jiems darbas turi teikti pasitenkinimą ir prasmę. Nėra svajojančių apie darbą nuo 8 iki 17 val. Ir atlikimo tik tai, kas nurodyta darbo pareiginėse instrukcijose.

Kaip suaugusiems – tėvams ir mokytojams – bendrauti su Z kartos vaikais, kad šie išgirstų juos?

Visų pirma reikia suprasti, kad šiems vaikams lengviau bendrauti ne akis į akį, bet per socialines medijas, o tėvai, jų teigimu, jiems tai draudžia. Paaugliai mano, kad tėvai draudžia vien dėl to, kad patys nesupranta ir nemoka naudotis tomis technologijomis. Todėl manau, būtina suprasti, kad vaikams labai svarbu ne tik gyvas bendravimas, bet ir bendravimas socialiniuose tinkluose, kurie tiesiog jau yra jų gyvenimo dalis. Negalima drausti, atimti internetinio bendravimo, kuris jiems yra toks pat svarbus kaip ir gyvas, ne internetinis.

Kitas dalykas yra tai, kad dažnai įsivaizduojame, jog tam tikromis temomis, kaip pavyzdžiui apie politiką, religiją, seksą ar narkotines medžiagas, su vaiku galima šnekėtis tik jam sulaukus tam tikro amžiaus. Tačiau, kad ir kiek mes drausime ar bandysime apsaugoti savo vaikus, šiame laikmetyje, visus šiuos dalykus jie sužino gerokai anksčiau, nei mes manome, kad jiems yra laikas. Todėl nereikėtų atidėlioti rimtesnių pokalbių, ar vaikui paklausus atsakyti, kad jam dar per anksti tai sužinoti ir apie tai bus pakalbėta vėliau. Jei vaikas paklaus tėvų, o šie nenorės atsakyti, tai jis viską ras internete – ir tai, ką reikia žinoti, ir klaidingą informaciją. Manymas, kad ko nors nepasakojimas yra geriausia apsauga, yra nepaprastai ydingas.

Visa bėda, kad prasilenkia įsivaizdavimas, kokie yra šiuolaikiniai vaikai, nuo tikrosios padėties. Jie itin smalsūs ir daug ką sužino gerokai anksčiau, informacija šiais laikais yra gerokai lengviau gaunama ir pasiekiama. Net ir pedagogai ar psichologai dabar sako, kad paauglystė ateina gerokai anksčiau, ne 16-17, bet 13-14 metų.

Dažnai juokiuosi iš posakio, kad šiuolaikinis jaunimas išsigimsta. Taip yra sakoma apie kiekvieną jauną kartą ir jei tai būtų tiesa, tai nežinia, kur dabar būtume. Tiesa ta, kad pasaulis keičiasi ir turime suprasti, kad kiekviena karta turi savo tradicijas, savo kultūrą. Jei turėsime daugiau tolerancijos, supratimo, kad kiekviena karta mąsto kitaip, daug nuoširdžiau patys kalbėsimės su vaikais, tai ir jie su mumis bendraus ir noriau, ir atviriau.

Kokia turėtų būti mokykla, kaip turėtų dirbti mokytojai, kad šiuolaikiniai vaikai norėtų mokytis?

Dabartiniams vaikams labai svarbus greitis. Jie mėgsta, kad viskas vyktų greitai, todėl ir mokytojas neturėtų, vaikui uždavus klausimą, jam atsakyti, kad tai jis sužinos vyresnėse klasėse ar vėlesnėse pamokose. Vaikui gali kilti natūrali dilema, ko eiti į mokyklą, jei dominančius atsakymus jis gali „susigooglinti“. Lygiai taip pat jie neturi kantrybės, nes yra pratę, kad viską per kelias minutes gali rasti internete. Juos reiktų mokyti kantrybės labiau nei prieš tai buvusius vaikus. Jau pradinėje mokykloje to reiktų mokyti per žaidimą, sudominimą, greitį.

Šiems vaikams reikia įvardinti ir paaiškinti, kodėl kažkas yra mokomasi, kodėl yra taip, o ne kitaip. Jiems nepakanka pasakymo: „Nes aš taip pasakiau“ ar „Taip turi būti“. Pavyzdžiui, atėjus laikui mokytis Pitagoro teoremą ir vaikams paklausus, kam ji reikalinga, blogiausias galimas atsakymas yra: „Nes taip reikia, tokia yra mokymosi programa“.

Vaikai nebėra tušti indai, į kuriuos reikia supilti žinias. Mokytojams kur kas labiau apsimoka paaiškinti ir atsakyti į vaikų klausimus ir turėti susidomėjusią, besiklausančią klasę nei greitai išdėstyti programą ir nesulaukti jokio atsako. Be to, šiuolaikiniai vaikai vienu metu bando aprėpti kuo daugiau dalykų: viena ranka ir akimi naršo po internetą, ausimis, ir kita akimi seka mokytojo pasakojimą.

Rengiant Karalienės Mortos mokyklos pradinukų stovyklą (apie ją daugiau informacijos rasite ČIA) pastebėjome, kad kuo įvairesnių veiklų pasiūloma, tuo labiau vaikai įsitraukia, tuo jiems įdomiau. Todėl mes diversifikuojame veiklas: iki pietų vienas, po pietų kitas, o kitą dieną apkeičiame. Vaikas ir mokosi, ir žaidžia, ir kalba apie vertybinius dalykus. Visa tai puikiai dera, o vaikai būna be galo susidomėję ir įsitraukę.

Koks idealios pamokos receptas? Ar tam būtinos naujausios technologijos?

Labai mėgstu šnekėti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, lauką galima kuo puikiausiai suarti pasikinkius arklį ir plūgą. Tačiau pasitelkus 21 a. technologijas tai bus atlikta gerokai greičiau, paprasčiau ir lengviau. Tas pats ir su pamoka. Klasėje galima turėti tik juodą lentą ir kreidą arba juodą lentą, kreidą, išmaniąją lentą, projektorių ir daug kitokių dalykų. Tačiau, jei mokytojas nusivylęs, jam neįdomu ir į darbą ateina tik atkentėti darbo valandas, įdomia ir naudinga pamokos nepadarys jokios technologijos. Jei mokytojas yra užsidegęs savu dalyku ir darbu, išmaniosios technologijos jam tik padės ir praturtins ugdymo procesą.

Ir tėvus, ir pedagogus visada kviečiu prisiminti labiausiai patikusius mokytojus. Dažniausiai tai būna tie žmonės, kurie sugebėdavo sudominti ir įtraukti. Aš pati esu turėjusi tokių paskaitų, kurios, rodos, galėtų tęstis ir tęstis, tačiau esu turėjusi ir tokių, kuriose numatytą laiką, rodos, kankiniesi kartu su dėstytoju ar mokytoju. Todėl jei mokytojas į mokyklą ateina kaip į lažą, visai nesvarbu, ar pamokoje bus paveikslėlių, ar nebus, pamoka vis tiek bus prasta.

Dažnai sakau, kad didžiausias mokyklos turtas yra laimingi ir degantys mokytojai. Tuomet ir technologijos padeda ugdymo procesą padaryti įdomesniu ir naudingesniu.

Ką tėvams reikėtų padaryti, kad vaikų ateitis būtų sėkminga?

21 amžiuje vis daugiau šnekama ir vis daugiau reikalaujama kompetencijų, kurios susideda iš žinių ir gebėjimų dermės. JAV buvo atliktas didelis tyrimas, kuris parodė, kokios kompetencijos šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbios.

Viena jų – komunikacijos kompetencija, kad vaikas gebėtų kalbėti keliomis kalbomis, kad mokėtų reikšti savo mintis, mokėtų argumentuoti. Taip pat nepaprastai svarbu gebėti naudotis technologijomis. Jų nebijoti, nes ateityje jos tikrai niekur nedings ir jų tik daugės. Dar viena labai svarbi ir reikalinga kompetencija – gebėjimas dirbti komandoje, susitarti. Vis dažniau ir daugiau dirbame projektuose, organizacijose, kur komandinis darbas yra pagrindas.

Įdomiausia vieta šiame tyrime ta, kad apklausus mokslininkus ir futurologus, nei vienas jų, kai reikėjo apibendrinti, neįvardino, kad svarbiausia ateityje bus žinios. O mes vis dar gyvename 19 a. pabaigos nuostatomis, kad svarbiausia – kuo daugiau žinių ir kuo geresni pažymiai. Dabar yra daug sėkmingų žmonių, kurie net nebaigė universiteto, nes jau dabar svarbios visai kitos kompetencijos.

Vis dėlto, tikrai nesakau, kad žinios, universitetas ar tradicinis išsilavinimas nebėra svarbus. Žinios yra svarbios, nes jos kartu su gebėjimais sudaro kompetencijas, tačiau nereikia koncentruotis vien į žinias. Jos nebėra sėkmingos ateities garantas, jos tik dalis to, ko reikės mūsų vaikų geram gyvenimui. Pačios žinios ir informacija šiuolaikiniame pasaulyje yra lengvai ir greitai pasiekiamos. Kur kas svarbiau tą informaciją ir žinias kritiškai vertinti, mokėti jas analizuoti.

Šiuolaikinė mokykla turi suspėti su pasauliu, o tėvai turi suprasti, kad net jei vaikas baigė mokyklą ar universitetą geriausiais pažymiais, nebūtinai jis ras darbą. Galbūt tam jam pritrūks gebėjimų dirbti komandoje ar kitų reikalingų įgūdžių. Baigėsi tie laikai, kai baigus mokyklą, buvo einama į universitetą, o iš ten į darbą, kuriame dirbama iki pat pensijos. Šiais laikais atsiranda vis daugiau „freelancerių“, žmonių, kurie susitinka vienam projektui ir jį įgyvendinus išsiskirsto. Tad ir tėvai vaikus turi pratinti prie kaitos. Nereikia bijoti, jei darželyje keičiasi auklėtojos ar pradinėje mokykloje kasmet mokys vis kitas mokytojas. Jei vaikas bus apsaugotas nuo pasaulio ir nesupras, kad viskas keičiasi ir tai nebūtinai yra blogai, jam bus itin sunku ateityje, nes jau dabar pasaulis nuolat ir gana greitai keičias.

Straipsnis buvo publikuotas portale „Tavo vaikas”.

„Visi vaikai turi lyderio savybių, tik svarbu jų nenužudyti“, – sako Karalienės Mortos mokyklos pedagogė Gabrielė Kaupaitė.

Auginkime vaikus lyderiais nuo mažų dienų”, „Sėkmė gyvenime priklauso nuo savybių, kuriuos vaikams ugdyti turime nuo mažų dienų” – šias ir panašias frazes pastaruoju metu iš tiesų girdime dažnai. Sovietiniais laikais augę tėvai, kurie dabar atveda savo vaikus į mokyklas, neretai dorai ir nežino, ką tai reiškia – juk „anais” laikais visi buvo raginami neišsišokti, būti „tokie, kaip visi”. Ar galite trumpai nusakyti, kas tai yra ir kodėl auginti vaikus lyderius turėtų siekti kiekviena šeima?

Nes šiandien lyderis nebėra tik vadovas. Šiandien lyderis jau turi daug platesnę reikšmę. Mums dabar reikia vis mažiau vykdytojų, aklai vykdančių komandas, nesigilinančiu į esmę. Dabar reikia žmonių, kurie galėtų pasiūlyti savo idėjas. Tų, kurie galėtų generuoti ne tik savo, bet ir kitų idėjas tinkama linkme.

Tai, kodėl kiekviena šeima turėtų ar neturėtų siekti auginti vaikus lyderiais, pirmiausia priklauso nuo šeimos vertybių. Jeigu šeimai svarbu, kad vaikas mokėtų savarankiškai spręsti problemas, konfliktus, jog nebijotų eiti ir klausti, kad kurtų, klystų ir vėl kurtų, tuomet šeimai svarbu ir auginti lyderį, nes tai ir yra lyderio savybės. Mums atrodo, kad jei dabar nepadėsime vaikui išspręsti konflikto, tarsi traumuosime jį ir dažnai patys einame išsiaiškinti. Tačiau taip tik padarome meškos paslaugą vaikui, nes ateityje jis lygiai taip pat ieškos, kas jam gali padėti įveikti sunkumus. Nereikėtų pulti į kraštutinumus. Mes turime mokyti vaikus jau nuo mažų dienų prisiimti atsakomybę ir įveikti iššūkius, tačiau jokiu būdu nepalikti vaikų visiškai vienų. Svarbu, kad jie jaustų šeimos palaikymą.

„Lyderiškumą ugdyti turėtume vaikui vos gimus. Kitaip tariant, kuo anksčiau, tuo geriau. Juk turime labai gražų ir teisingą priežodį: lenk medį, kol jaunas. Vadinasi, kuo anksčiau pradėsime ugdyti lyderio savybes, tuo anksčiau vaikas jas įgis ir tuo didesnė tikimybė, kad jis bus puikus lyderis”, – interviu yra sakiusi dr. Austėja Landsbergienė. Gal galite konkrečiais pavyzdžiais papasakoti, kaip tą padaryti galima auginant dar ikimokyklinio amžiaus vaikus?

Pirmiausia, labai svarbu suprasti, kada verta vaikui pakišti pagalvę, o kada ne. Tėvai padaro vaikams didžiausią įtaką, tad jau nuo mažų vaiko dienų reikėtų atkreipti dėmesį visų pirma į savo elgesį, nes vaikai daug geriau mato, kaip elgiasi suaugusieji, negu tai, ką jie sako. Kaip auginti lyderį? Visų pirma leiskime jam pačiam kalbėti už save. Jeigu keliaujate kur nors su šeima, leiskite vaikui pačiam nueiti ir paprašyti jo norimų ledų, leiskime jam paklausti kelio ir t.t. Taip mes ugdome dar vieną labai svarbią savybę – pasitikėjimą savimi. Juk lyderis turi pasitikėti savimi, kad ateityje savo veiksmais ir mintimis įkvėptų ir motyvuotų dar ir kitus žmones. Ikimokyklinio amžiaus vaiką taip pat turime mokyti dirbti komandoje.

Lyderystė ir komandinis darbas yra neatsiejami, nes bet kokiu atveju net ir lyderiui tenka dirbti komandoje. O juk ne visada galime pasirinkti sau partnerius, tiesa? Tad turime mokyti vaikus susitarti, pasidalinti žaislais, siekti kompromiso. Normalu, jei tai nepavyksta per pirmą mėnesį, bet tai yra ilgas procesas, kuris reikalauja nuoseklumo ir kantrybės. Mokykime vaiką ir adekvačiai reaguoti į aplinkinių netinkamas reakcijas, pajuoką. Labai svarbu tokiu atveju su vaiku kalbėti, nes vaikai ne visas situacijas įvertina racionaliai. Svarbu paaiškinti vaikui, kas nutiko ir stebėti jo reakciją.

Anądien troleibuse stebėjau tokią sceną: įlipo mama su pradinio mokyklinio amžiaus vaiku. „Mama, gal aš galiu nupirkti bilietą?, – paprašė jis. „Aš nupirksiu pati”, – net į derybas nesileido mama. Kai bilietas jau buvo mamos rankose, berniukas paklausė, ar gali jį pažymėti. „Tu nemoki, pažymėsiu aš, taip bus greičiau”, – atsakė mama, alkūnėmis irdamasi link komposterio. Taip, troleibusas apypilnis, po darbų ir mokslų visi pavargę, tačiau man sukirbėjo mintis – ar tik tokiais būdais mes neužmušame vaiko iniciatyvos ir smalsumo? Nuolat skubėdami, nuvertindami vaiko jėgas ir pastangas. Sakykite, Gabriele, kokias klaidas dažniausiai daro tėvai, kurios jų vaikuose užmuša lyderiškumą?

Pas mus vis dar yra paplitę „tėvai malūnsparniai”, kurie skuba apsaugoti vaikus nuo bet kokių kliūčių. Vos tik pamato akmenuką, pakelia vaiką, kad tik tas neužkliūtų, nes o jeigu pargrius.

Didžiausia tėvų problema, jog jie mano, kad viską žino geriausiai, jau „daug metų taip darė”, o vaikas dar išvis nieko nesupranta. Labai svarbu neinfantilizuoti vaiko. Leisti jaunai asmenybei skleistis, augti ir tuomet pamatysime to vaisius. Kai vaikas jau važiuoja dviračiu, nuiimkime papildomus ratelius ir paleisk ime jį.

Kaip vaiko lyderio ugdymas susijęs su jo charakteriu? Juk įprasta manyti, kad lyderiais gali būti tik komunikabilūs, iškalbūs, drąsūs vaikai. O kaip yra su tyleniais, jautriais, nedrąsiais vaikais?

Jautrus, empatiškas lyderis – puiku. Jis puikiai supras, kaip jaučiasi jo komandos draugai, juos palaikys. Visos prieš tai išvardintos savybės yra tik mūsų užkabintos etiketės vaikams, tarsi taip būtų lengviau juos segmentuoti. Jeigu už vaiką, kuris yra nedrąsus, viską padarysime patys arba kaskart susitikus gatvėje su pažįstamaisiais sakysime, kad „mano vaikas labai nedrąsus”, tikrai lyderio savybių neskatinsime. Visi vaikai gali būti lyderiais, tik galbūt vieni pradžioje turi daugiau pasitikėjimo, kiti šiek tiek mažiau. Galbūt vienas gali jau po mėnesio laisvai pristatinėti projektus, klasės draugams, o antram prireiks ir trijų. Bet čia ir yra ta vieta, kur galime pasireikšti mes, suaugusieji – skatinti bandyti, parodyti, kad juo tikime, konkrečiai pavyzdžiais įvardinti vaikui, kodėl jis yra toks šaunus. Provokuokime lyderius mąstyti, svajoti ir siekti tikslų.

Gal galite konkrečiais pavyzdžiais iš savo mokyklos papasakoti, kaip pas jus yra ugdomos vaikui lyderio savybės?

Vieną kartą atvykę svečiai į mokyklą apžiūrinėjo klases ir vienoje jų sėdėjo skaitydamas knygą vaikas. Mokytojas paklausė, ar gali sutrukdyti. Svečiai buvo maloniai sužavėti, kokia yra abipusė pagarba. Taigi, jei norime, kad mus gerbtų, turime gerbti ir vaikus, nežeminti jų vien dėl to, kad jie yra mažesni ar neturi tiek patirties.

Taip pat su vaikais kalbame apie jų svajones, juk žinome, kad lyderiui labai svarbu turėti viziją, ko jis sieks. Kiekvieną pusmetį vaikai išsikelia trimestro tikslus, kurių kryptingai, padedami šeimos, siekia visus 3 mėnesius. Taip vaikas mokosi atkakliai siekti, nemesti visko, pasirodžius pirmam sunkumui. Mokiniai rengia projektus, kurių tikslas – ne aklai atkartoti informaciją, bet pateikti ir savo argumentus, pagrįsti savo nuomonę. Kalbant įtraukti auditoriją, kad žmonėms būtų įdomu klausyti. Vaikai dažnai dirba skirtingose komandose, mokosi siekti kompromisų su skirtingais vaikais, rasti bendrą sprendimą. Visi vaikai turi lyderio savybių, tik svarbu jų nenužudyti.

Straipsnis buvo publikuotas portale „Tavo vaikas”.

Gebėjimas skaityti, rašyti ar skaičiuoti tikrai nereiškia, kad būsimam pirmokui puikiai seksis adaptuotis mokykloje.

Pasak Karalienės Mortos mokyklos padalinio Kaune psichologės Donatos Ulkytės, pereinant iš darželio į mokyklą svarbūs ne tiek akademiniai vaiko pasiekimai, kiek vaiko emocinė savijauta bei branda. Beje, abu jie labai susiję.

Ką daryti tėvams, kad mokykla ne baugintų, o atvirkščiai – vaikas nekantrautų bei būtų motyvuotas priimti naujus iššūkius?  Apie tai – pokalbis su Karalienės Mortos mokyklos psichologe D. Ulkyte.

Vieni vaikai pereina iš darželio į mokyklą labai lengvai, kiti adaptuojasi gerokai sunkiau. Nuo ko tai priklauso?

Tam, ar vaikas noriai eis į mokyklą ir lengviau joje adaptuosis įtakos turi keletas veiksnių. Pirmiausia – atitinkama jo fizinė ir emocinė branda, savęs vertinimas, ankstesnė patirtis ugdymo įstaigoje (darželyje) bei tėvų komunikuojama žinutė apie mokyklą ir mokymosi procesą. Kai kuriuos iš šių aspektų tėvams sukontroliuoti yra lengviau, kitus – sunkiau.

Kiek laiko trunkanti adaptacija – normalu? O kada jau reiktų sunerimti?

Į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai yra sunku – nėra tikslaus laikotarpio, kuriam praėjus jau būtų galima teigti, kad adaptacija įvyko arba ne. Kiekvienas vaikas yra skirtingas ir tai, kaip jam seksis prisitaikyti, yra labai individualu. Visgi svarbu atkreipti dėmesį į vaiko emocijas ir nuomonę mokyklos atžvilgiu, tai yra, ką jis pasakoja grįžęs po pamokų, ar noriai į mokyklą keliauja rytais.

Taip pat tėvų pagalbininkas šioje srityje galėtų būti mokytojas – svarbu jo teirautis, kokį progresą jis pastebi mokinio emociniame lygmenyje, kaip jam sekasi įsisavinti naujas akademines žinias, kaip vaikas elgiasi ir bendrauja su bendraamžiais ar su suaugusiaisiais. Taigi aktyvus bendravimas su mokytojais ir pačiu vaiku turėtų padėti tėvams pastebėti, kaip vaikui sekasi adaptuotis naujoje aplinkoje.

Dėl ko dažniausiai šiuo etapu nerimauja tėvai? Ar visada tėvų nuogąstavimai – pagrįsti?

Tėvams šiuo etapu nerimą kelią daugelis dalykų, pradedant nuo vaiko akademinių gebėjimų, sėkmės užmezgant socialinius ryšius ir baigiant jo emocine savijauta. Ar nuogąstavimai pagrįsti, ar ne, vertinti nesiimčiau, nes tėveliai savo vaikus pažįsta geriausiai, žino jų stipriąsias puses ir tobulintinus įgūdžius, jautrias vietas.

Pavyzdžiui, kai kurie tėvai nerimauja, kad jų atžala bus skriaudžiama, o kiti, priešingai, – kad jų vaikas skriaus kitus.

Svarbu paminėti, jog tėvų nerimas yra visiškai natūralus ir suprantamas. Juk tai yra pokytis visai šeimai! Nors didžiausią pokytį visgi patiria vaikas, tačiau tėvams tai irgi labai įsimintinas ir svarbus etapas, keliantis įvairių klausimų, jausmų bei nuogąstavimų. Todėl norėčiau pabrėžti, jog svarbu nelikti vieniems su savo nerimu – drąsiai kreipkitės į vaiko mokytoją, mokyklos psichologą, nebijokite užduoti rūpimų klausimų, pasidalinti savo mintimis ir dvejonėmis, šie specialistai yra tam, kad jums padėtų.

Na, o bendraujant su vaiku svarbiausia šiame etape atrasti aukso viduriuką – neslėpti savo jausmų nuo vaiko, tačiau ir neprojektuoti į jį savų baimių ir nerimo. Tam gali pagelbėti jaukus pokalbis apie tai, kaip vaikas įsivaizduoja mokyklą, ką jis norėtų išmokti, patys tėveliai gali papasakoti savo įsimintiniausias akimirkas mokykloje, kokia pamoka buvo įdomiausia, galima pavartyti senus tėvų sąsiuvinius.

Kas išties vaikams šiame etape gali būti sunkiausia? Su kokiais sunkumais ir iššūkiais jie susiduria?

Išskirčiau tris esmines sritis, reikšmingas vaiko adaptacijai mokykloje: tai akademinė, socialinė ir emocinė sėkmė. Sakydama „sėkmė“ neturiu omenyje visapusiško pasisekimo, daugiau kalbu apie susiformavusią nuostatą į save, kaip į sėkmingą žmogų: „net jei man nepasisekė šį kartą, jei atkakliai stengsiuosi, kažkada pasiseks!”.

Taip pat vaikui svarbu žinoti, jog galima bet kada kreiptis į suaugusiuosius, kurie yra pasiruošę jam pagelbėti. Jeigu anksčiau dominavo idėja, jog mokytojas turi kelti pagarbią baimę, tai dabar sakyčiau, kad siekiamybė yra pagarbus bendradarbiavimas.

Apibendrinant: jei vaikui yra susiformavęs teigiamas požiūris į save bei aplinkinius ir vyrauja suvokimas, jog pasaulis yra saugi vieta mokytis, žaisti ir tyrinėti aplinką, tikėtina, jog nauji iššūkiai bus įveikiami kur kas lengviau.

Kada pradėti vaiką ruošti naujiems pokyčiams ir ką svarbu jam išsakyti/mokyti/nuteikti ir pan? Ar būtina vaiką tam ruošti? ar tai turi vykti tiesiog natūraliai, nieko specialiai nedarant?

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad pasiruošimas mokyklai vyksta palaipsniui ir dažniausiai apima du lygmenis: tiesioginį pokalbį apie mokyklą ir netiesioginį – esminių funkcijų: smulkiosios motorikos, savarankiškumo, dėmesio, atminties bei mąstymo – ugdymą. Būtent pastarieji aspektai turi didelės reikšmės vaiko adaptacijai ir sėkmei mokykloje, o gera žinia ta, kad juos ugdyti nėra taip jau sunku.

Minėtos funkcijos yra ugdomos įvairių lavinamųjų žaidimų, užduotėlių metu, skiriant vaikui jo amžių atitinkančias atsakomybes, skatinant užbaigti pradėtą darbą. „Vaikystės sode“ vaikai atlieka visas šias veiklas ir dar daugiau, tad atkeliavus į mokyklą iš darželio, kuriame buvo aktyviai užsiimama vaiko lavinimu pasitelkiant žaidimus, prisitaikymas mokykloje išties palengvėja.

Taip pat lemiamą vaidmenį čia vaidina ir tėveliai, leidžiantys kokybišką laisvalaikį kartu su vaiku bei lavinantys jį namuose. Nors kartais įprasta manyti, jog jei darželyje vaikas yra aktyviai ugdomas, namuose galima to nedaryti visai, bet visapusiškas lavinimas užtikrina, kad rezultatai bus kur kas geresni. Tik, kaip visada, svarbus yra balansas – ugdomoji veikla neturi būti prievartinė, veikiau siūlyčiau sekti paskui vaiką – jei jis jaučia ypatingą susidomėjimą mašinėlėms, tai nebūtina jam liepti skaičiuoti obuolius, jis puikiai gali suskaičiuoti, kiek durelių turi mašina, kokias spalvas jis pastebi ant jos ir panašiai. Taip užtikrinama, kad mokymosi veikla vaikui bus maloni, o lavinimo procesas nenutrūks.

Tad patarkite konkrečiai: į ką svarbu atkreipti dėmesį ir kuo savo vaikui gali pagelbėti tėvai?

Vienas svarbiausių momentų, galinčių stipriai pagelbėti vaikui šiame pokyčių procese – tėvų palaikymas ir tikėjimas vaiku. Tačiau čia kalbu apie palaikymą kaip procesą – besitęsiantį nuo pat pirmųjų vaiko metų, kada jis susidurdavo su išmokimo reikalaujančiomis situacijomis, nesvarbu, ar tai būtų mokymąsis valgyti savarankiškai, ar bandymas susidraugauti. Palaikantys, padrąsinantys tėvai, vertinantys vaiko pastangas, o ne tik galutinį rezultatą ir ugdantys savarankiškumą, užuot viską darę už vaiką, tarsi „užprogramuoja“ sėkmingesnį mokymąsi vėlesniais amžiaus tarpsniais. Tai stipriai susiję su vidine motyvacija, kuri veda vaiką į priekį ir palaiko norą mokytis.

Nors vis dar gaji nuomonė, kad vaikai mokyklos nemėgsta iš principo, tai nėra tiesa. Kiekvienas asmuo, o ypač jaunieji piliečiai, yra be galo smalsūs ir žingeidūs. Turbūt visi tėvai prisimena laikotarpį, kada jų diena prasidėdavo ir baigdavosi mažųjų klausimais: „kas čia?“, „o kodėl?“, „o kodėl ne?“. Vaikams augant šie išmoksta atsakymų ieškoti patys, klausti ne tik tėvų, tačiau ir mokytojų, ieškoti informacijos knygose, enciklopedijose, internete. Tad jau minėtųjų klausimų fazėje svarbiau yra ne pateikti vaikams atsakymus, o klausti jų pačių, ką jie mano apie tai. Dažniausiai prieš klausdami vaikai jau turi savo nuomonę apie jį dominantį reiškinį ar objektą, tad išgirdus ją atsivers puiki proga padiskutuoti ir kartu paieškoti atsakymo.

Taip pat, kaip ir daugelyje kitų sferų, geriausia pagalba yra tinkamas pavyzdys. Jei tėvai vadovaujasi „mokymosi visą gyvenimą“ filosofija, daug skaito, domisi, yra žingeidūs, greičiausiai ir vaikai seks jų pavyzdžiu. Labai svarbu kartu su vaiku leistis į pasaulio tyrinėjimą, neslopinti jo keliamų idėjų, klausimų, pagelbėti ruošiantis pamokoms – ieškant informacijos, diskutuojant apie jam svarbius reiškinius.

Nereiktų pamiršti, jog mokyklos pradžia sutampa ir su amžiaus tarpsniu, kai vaikui itin svarbi tampa moralė, teisingumo jausmas. Atėjęs į mokyklą jis patenka į naują kolektyvą, galbūt išgirsta naujų minčių ir idėjų, negu iki tol girdėjo, tad gali pradėti abejoti tėvų autoritetu kai kuriais klausimais. Tačiau svarbu neišsigąsti ir nenuvertinti naujos pirmoko nuomonės, ją išklausyti ir gerbti.

Visgi yra aspektų, kuomet tėvai, norėdami gero, padaro, vadinamąją meškos paslaugą. Tai stiprus noras palengvinti vaiko dalią – tokiais atvejais viskas daroma už vaiką: jam sukraunama kuprinė, ištaisomi namų darbai, suruošiami rūbai naujai dienai ir t.t. Užuot viską darius už vaiką, pirmaisiais mėnesiais geriau tai atlikti kartu su juo. Taip vaikas mokysis atsakomybės, patirs malonumą bendradarbiaujant su jumis bei išgyvens sėkmės pojūtį – „tai, kaip jaučiuosi, ką moku ir kaip man sekasi – priklauso nuo manęs“.

Neretai tėvai nori vaiką leisti į priešmokyklinę ar pirmą klasę kuo greičiau – 5 ir 6 metų. Kaip suprasti, kad vaikas jau pasiruošęs, kad jam jau laikas palikti darželį?

Tai, ar jaunesnis vaikas yra pasirengęs mokyklai, gali įvertinti pedagoginė-psichologinė tarnyba. Tačiau siūlyčiau tėveliams atkreipti dėmesį ne tik į akademinę, tačiau ir į emocinę brandą. Paprastai tariant, vaikas gali gebėti skaityti, skaičiuoti, tačiau ne mažiau svarbu ir socialiniai bei emociniai aspektai: kaip jis sprendžia konfliktus su draugais, kaip reaguoja į nesėkmę, ar moka dalintis, kaip bendrauja su suaugusiaisiais ir bendraamžiais.

Taip pat svarbu, ar vaikas yra pakankamai savarankiškas ir geba savimi pasirūpinti: savarankiškai naudotis tualetu, susitvarkyti savo darbo vietą, valgyti naudojantis stalo įrankiais ir pan. Šiuos aspektus įvertinti gali pagelbėti ir vaiko auklėtojos bei darželio, kurį lanko vaikas, psichologas. Kitaip tariant, vaiko ugdymo įstaigoje dirbantys specialistai, turėtų būti visada pasiruošę tėvams pagelbėti.

Visgi sprendimą apie tai, kada leisti vaiką į mokyklą, priimti turi patys tėvai, tad pirmiausia svarbu sau atsakyti į klausimą: dėl ko mes norime, kad mūsų vaikas mokyklą pradėtų lankyti anksčiau?

Ką daryti, jei vaikas protestuoja, nenori eiti į mokyklą ir pan?

Jei vaikas protestuoja ir nenori eiti į mokyklą, labai svarbu nenumoti į tai ranka ir būtinai pasistengti išsiaiškinti to priežastis. Nenoras gali būti susijęs su begale dalykų, ne tik su naujų pareigų atsiradimu. Žinoma,  pereinant iš aplinkos, kurioje buvo galima veikti tik tai, kas patinka, į aplinką, kur atsiranda žodis „reikia“, vaikui bus tikrai nelengva. Juk tai žmogiška ir natūralu – nejaugi ir mes, suaugusieji, su malonumu atliekame visus mūsų kasdienybėje sutinkamus „reikia“?

Kad vaikas nepatirtų didelio streso atsidūręs reiklesnėje, nei jam įprasta, mokyklos rutinoje reiktų nuo pat mažens leisti jam atlikti jo amžiui įveikiamus darbelius, būti kantriems, kol jis juos atlieka, neskubinti ir  nekritikuoti. Jei keturmetis žodį namas parašė „namaš“, pasistenkime ne akcentuoti tą ne vietoje atsiradusią „š“ raidę, o pasidžiaukime net keturiomis teisingai parašytomis!

Čia svarbus vaidmuo tenka ir pačiam darželiui. Dažnai jis yra vadinamas „mokyklos repeticija“ ir tame yra tiesos. Ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausias mokymosi įrankis yra aplinkos tyrinėjimas būtent per žaidimus, tad išmintingai juos panaudojant paprasti žaidimai gali tapti svarbus ugdymo ir pareigų bei taisyklių mokymo įrankis. Vaikams, lankiusiems „Vaikystės sodą“ ir tęsiantiems savo mokymosi procesą Karalienės Mortos mokykloje, adaptacija šiuo aspektu yra lengvesnė, nes ugdymas remiasi tais pačiais principais ir nuo pat pirmųjų dienų sodeliuose yra skatinamas ne tik noras mokytis, bet ir atsakomybės jausmas, pagarba, tolerancija ir kitos vertybės.

– Nuo ko priklauso noras ar nenoras eiti į mokyklą? Juk vieni vaikai smalsiai ir noriai veržiasi į mokyklą, kiti – priešingai – eina su baime ir dideliu nenoru. Kodėl?

Pagrindiniai aspektai, galintys turėti įtakos vaiko norui/nenorui keliauti į mokyklą gali būti: santykiai su draugais ir mokytoju, savęs, kaip mokinio, vertinimas kitų mokinių kontekste bei baimė neatitikti tėvų lūkesčių. Man nepaprastai džiugu, kad daugelis besikreipiančių tėvų stengiasi suprasti savo vaiką ir atsižvelgia į jo norus bei gebėjimus užuot projektavę į vaikus savo neišsipildžiusias svajones. Tai duoda vaikui be galo daug – galimybę būti savimi, rinktis ir ieškoti, kas jam artima ir įdomu.

Kitas itin svarbus asmuo vaikui tampa mokytojas, tad abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo kupini santykiai su juo tikrai pastipriną norą lankyti mokyklą.

Nauji draugai yra ne ką mažiau reikšmingi. Žinojimas, kad atėjus į mokyklą tau būrys vaikų ištars „labas rytas“, laisvo laiko metu pakvies žaisti, o tau susirgus pasiteiraus, kaip tu laikaisi, yra neįkainojama vertybė. Tuo tarpu akademinė sėkmė ir konkurencija vienus vaikus skatina mokytis, o kitus slegia ir kelia įtampą, tad anksčiau aptartas tikėjimas, kad: „labai pasistengus man pasiseks“ čia yra itin svarbus.

Apibendrinant norėčiau akcentuoti, kad akademiniai pasiekimai yra nepaprastai stipriai susiję su emocine savijauta. Todėl rekomenduoju tėveliams būti atidiems ir atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar vaikui gerai sekasi mokytis skaičiuoti, tačiau ir į tai, kaip jis jaučiasi. O kilus nerimui, turint klausimų ar norint išgirsti rekomendacijų, kaip palengvinti būtent jūsų vaiko adaptaciją mokykloje, dar kartą skatinu kreiptis į mokyklos psichologą ir kartu ieškoti geriausio sprendimo.

Kai visi esame tokie skirtingi, labai sunku pasakyti, koks vaikas yra labiau „kitoks” nei visi. Vieno kitoniškumas yra negalia, kito – ypač ryškūs talentai, trečio – kitas tikėjimas, o ketvirto ypatingasis poreikis gali būti tai, kad jis raudonplaukis… Mokykla, kurioje atsižvelgiama į kiekvieno išskirtinumą, ugdymosi poreikius bei galimybes, vadinama inkliuzine mokykla.

Viena iš mokyklų, sėkmingai taikanti inkliuzijos metodą, yra privati Karalienės Mortos mokykla, trejus metus veikianti Vilniuje, metus – Kaune, o nuo rudens – ir Klaipėdoje. Taigi kas ta inkliuzija ir paklausinėjome čia dirbančių pedagogų. Paprasčiausiai apibūdinant – čia nekeliami visiems vienodi reikalavimai ir tikima, kad kiekvienas vaikas gali ir turi patirti sėkmę. Čia taip pat tikima, kad kiekvienas turime daugiau ar mažiau ypatingų poreikių, ir jei jie nebus tenkinami, vaikas nepajėgs išmokti to, ko reikalauja programa, bus nuolat kritikuojamas, patirs spaudimą, įtampą, sumenks jo savivertė, nukentės motyvacija mokytis.

Inkliuzija – tai bet kokio „kitokio” vaiko priėmimas. Specialiųjų ugdymosi poreikių gali turėti ir vaikai, išsiskiriantys negalia, sutrikimais, bet ir išskirtiniais gabumais ar talentais, nes būtent jiems neretai prireikia psichologinės pagalbos sugyvenant su bendraklasiais.

Paramos gali prireikti ir migrantų vaikams, kalbantiems kita kalba, taip pat tiems, kurie auga nepalankioje socialinėje aplinkoje, patiria prievartą, emocinių išgyvenimų. Inkliuzija – tai ir kito tikėjimo vaikų įtraukimas. Šiemet Karalienės Mortos mokyklos klasės šventė Hanuką ir tai tikrai nepavertė jų nekatalikais, tik prasiplėtė vaikų akiratis, jie tik pamatė, kad tikėjimų yra įvairių, ir kad galima turėti labai gerą kito tikėjimo draugą, jį gerbti ir iš jo sužinoti daug naujo. Mokykla – atvira visiems, čia  kiekvienas vaikas gali rasti savo vietą.

Normos ribos – platesnės

Mes patys patys dažnai esame nusprendę, kas yra norma ir kokios tos normos ribos. Iš tiesų dažnai tos normos ribos būna daug platesnės. Tam tikrų specialių poreikių turime mes visi. Vieni reaguoja labai jautriai, kai kurie greičiau ir smarkiau pyksta, treti niekaip nedrįsta padaryti to, ką drįsta kiti, – ir tai jau taip pat yra ypatingi poreikiai, į kuriuos reiktų atsižvelgti.

„Tiesiog yra žmonių, kurių ypatingi poreikiai yra labiau išreikšti, nei tie, kuriuos dar laikome normos ribose. Apie tai mes vis dar nedaug kalbame, vis dar norime, kad visi būtų kuo panašesni vieni į kitus (dar visai neseniai netgi uždarydami „kitokius” į specialias įstaigas), mes vis dar neprisijaukiname minties, kad Lietuva yra visų. Norėdami būti atvira demokratine valstybe, mes turėtume būti atviri visiems, kurie joje gyvena,” – sako Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Tad inkliuzija reiškia gerokai daugiau, nei tiesiog vieta įprastos mokyklos klasėje. Tai lygiaverčio bendruomenės nario dalyvavimas kasdieninėse veiklose ir pasitelkus turimus gebėjimus.

Inkliuzija – tai buvimas dalimi to, kuo yra ir visi kiti, teisė būti priimtam tokiu, koks esi.

Auga „kitokio” vaiko savivertė

Ypatingų poreikių vaikai, lankantys bendrojo lavinimo mokyklas ar darželius, susipažįsta ne tik su siauru ratu panašių į save, o su tuo, kas iš tiesų sudaro visuomenę.

Jie gauna pagalbą, kurios jiems reikia, įprastiniame kontekste. Taip pat jie mato, kad kitam vaikui galbūt reikia kitokios pagalbos. Įsivaizduokime, ateina vaikelis, turintis specialių poreikių, bet gebantis pats savarankiškai valgyti, ir jis mato darželyje kitą mažylį, kuris kaip ir neturi jokių specialių poreikių, bet valgyti jis dar nemoka. Ir tada jis nesijaučia, kad kažkas su juo yra ne taip. Jis pradeda suprasti: „Visi žmonės turi tų ypatingų poreikių, tik mano šiek tiek didesni, reikalaujantys didesnės pagalbos”. Taip auga vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi. Taip auga ir jo tėvų pasitikėjimas juo. Ir tai taip pat reiškia, kad jis įgyja kompetencijas, kurių jam reikės vėliau gyvenime.

Realybėje gerieji pavyzdžiai rodo, kad žmonės, turintys, tarkime, dauno sindromą, gali dirbti aptarnavimo sektoriuje, siekti aukštojo mokslo ir netgi apginti mokslinį laipsnį, jei inkliuzija buvo vykdoma nuo pat mažens ir sudaromos sąlygos integruotis. O jei tų kompetencijų ugdymas ir įgijimas ribojamas, tokius žmones nustumiant į pakraštį ar net užribį, po to valstybei teks juos ir išlaikyti, tad investuodama į ankstyvąjį ugdymą vėliau ji sutaupo nepaprastai daug.

Nereikia per daug saugoti

Jei ypatingų poreikių turintys vaikai pradeda lankyti specialius darželius, tėvai tik diena dienon vis labiau įsitikina, kad jiems visada reikės didelės ir daug pagalbos. Kai vyksta inkliuzija į bendrojo lavinimo grupes ir klases, mokytojai neturi nei laiko, nei galimybių tos tokios didelės pagalbos skirti, apšokinėti to vieno vaiko, nes yra dar daug kitų. Ir tuomet pats tas vaikas priverstas eiti iš savo komforto zonos ir įgyti gebėjimus, kurių tikriausiai neįgytų spec. mokykloje, kad ir kiek pagalbos jis ten begautų.

Jei grupėje yra penki autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, tai jie tik sėdi ir gyvena kiekvienas. Ir Karalienės Mortos mokyklą pradėjus lankyti vienam tokiam vaikui, jis iš pradžių tik stebėdavo kitų veiklą. Tačiau po kelių mėnesių jis atsistojo ir nuėjo su visais vaikais žaisti futbolą. Net jo tėvai negalėjo tuo patikėti! Berniukas nuo tos dienos dalyvauja veiklose. Tai buvo lūžio taškas, kai jis tapo visuomenės dalimi, ko mes visi ir siekiame. Po kelerių metų tai jau būtų buvę mažiau tikėtina, nes jau būtų susidariusios neuronų jungtys smegenyse, susiformavę įgūdžiai ir įpročiai.

Integruoti specialių poreikių vaikus reikia kuo anksčiau. Iš dalies ir dėl to, kad mažiausieji dar neturi jokių išankstinių nusistatymų. Kartais šeimos, norėdamos apsaugoti savo vaiką nuo nemalonių potyrių, skausmo, patyčių, priima sprendimą nevesti į bendrojo lavinimo ugdymo įstaigas. Taip, čia išties gali būti vaikų, kurie pašiepia. Bet svarbiausias tokioje situacijoje visada yra mokytojas – kaip jis reaguoja, kokių priemonių imasi. Beje, lygiai tas pats gali nutikti ir paprasčiausiam vaikui su didele nosimi, kuriam šis bruožas tam tikrame gyvenimo etape gali prilygti specialiam poreikiui. Tai – ne vaikų, o suaugusiųjų problema, jei jie nedirba su vaikais, klasėje atsiradus patyčioms.

Įprastoje mokykloje ne tik „kitoks” vaikas, bet ir jį linkusi saugoti šeima pamato, kad kiekvienas žmogus turi savo stiprybių ir silpnybių. Galbūt paaiškėja, kad jų autistas vaikas yra fantastiškas matematikas, pirmas klasėje! Ir jis nuolat dėl to giriamas, skatinamas padėti draugams – galbūt jis tai darys nemegzdamas akių kontakto, bet jam puikiausiai seksis. Arba jei daugeliui sunku įsiminti angliškus žodžius, o autistas draugas juos gliaudo kaip riešutus – vieną kartą išgirdo ir tai liko visam gyvenimui. Tada ir kiti vaikai visai kitaip žiūri į tą žmogų, kuris turi įstabių savybių. Šeima pamato, kad nereikia to savo vaiko taip jau saugoti ir taip globoti. Tereikia paleisti – jis gali.

Užauga empatiški ir be stereotipų

Bet pas mus dažnai sakoma – kad va, tų „ypatingųjų” ir vaikai, ir tėvai gauna daugybę pliusų, o mano vaikas kaip? Kas mums iš to? Mokytojas turi apie jį šokinėti, visas dėmesys tik jam…

Manantieji, kad inkliuzinio ugdymo įstaigose laimi tik specialiuosius ugdymosi poreikius turintys vaikai, o visi kiti nukenčia, labai klysta. Jie pamiršta patį svarbiausią dalyką – esantieji greta kitokio vaiko išmoksta labai svarbių dalykų: empatijos, supratimo, pagarbos, tolerancijos, išauga individualių skirtumų suvokimas, priėmimas ir vertinimas, tai yra ugdydamiesi kartu vaikai anksti išmoksta priimti žmones tokiais, kokie jie yra – o tai laikoma didele žmogiška vertybe, dažnai lemiančią sėkmę gyvenime. Pasak tyrimų, inkliuzinės mokyklos mokinių būna netgi aukštesni akademiniai rodikliai.

Inkliuzinėje mokykloje nepaprastai svarbus yra socioemocinio intelekto ugdymas. Čia sudaromos galimybės vaikui nuo pat mažens bendrauti su visa ir visokia Lietuva, pamatyti ne tik kitokių įsitikinimų, bet ir kitokių gebėjimų žmones. Susidurti ir įsitikinti tuo, kad kai kada tas „kitoks” vaikas yra geresnis už tave, todėl tu negali jo niekinti ir žeminti.

Bendraudamas ir bendradarbiaudamas su „kitokiais”, vaikas pradeda suvokti, kas yra negalia ir ką tai reiškia. Jis jau niekada nebepavadins kito žmogaus daunu ir panašiai. Mažėja stereotipų, o kartu su tuo visada mažėja neapykanta ar nepakantumas, visuomenėje daugėja tolerancijos. Tad auginame kartą, su kuria kartu auga ir socialinė atsakomybė.

Pasak Karalienės Mortos mokyklos socialinės pedagogės Daivos Griškevičiūtės, vaikas, kurio klasėje yra tikrų specialiųjų poreikių turinčių draugų, išmoksta palaukti, pačiu natūraliausiu būdu padėti, pastebėti kitą žmogų, išskirti jo stipriąsias puses: „Toks vaikas mokės bendrauti ir susitarti su visais komandos nariais, prisitaikyti, būti empatiškais. Šios savybės padeda tapti lyderiais, jas galima laikyti sėkmę šiuolaikiniame pasaulyje žadančiais dalykais. Nemažai tyrimų leidžia manyti, kad šių savybių neturintiems kartais nepadeda netgi akademiniai pasiekimai”.

Kas vyksta sensoriniame kambaryje?

Socialinė pedagogė Daiva Griškevičiūtė aprodo kambarį, kuriuo Karalienės Mortos mokykloje didžiuojasi visi. Jis šioje mokykloje – dar visai naujas. Sensorinio kambario atsiradimą mokykloje lėmė noras padėti vaikams, turintiems padidėjusį nerimo lygį, emocijų valdymo, raidos sutrikimų. Čia taikomos terapijų metodikos, padedančios ugdyti socioemocinį vaikų intelektą, mokančios nusiraminti, geriau pažinti save, savo emocijas, jas valdyti, reikšti.

Vaikui labai svarbu suvokti, kad nėra gerų ar blogų emocijų, jos tiesiog yra tokios, kokios yra, ir mes su jomis kasdien susiduriame, tik svarbu jas tinkamai išreikšti. Pedagogų užduotis – įgalinti vaiką tai padaryti neskaudinant kito, tinkamu būdu – nežnaibant, nestumiant, nežeidžiant žodžiais.

„Mes turime dešimties balų skalę, kurioje vaikas įvertina savo pyktį. Jei jis parodo 8-9, geriau, kad pyktis išeitų per garsą ar judesį. Kai norisi kažką daužyti – tuomet čia kumščiuojame minkštus baldus ar spaudome delne specialius kamuoliukus. Jei parodo 4-5, tuomet nurimti padėtų ir skaitydamas ar piešdamas – tai galima daryti naudojant šviesos stalą, piešti pieštukais ar smėliu, atsistojus ar atsigulus, kaip norisi. Mes piešiame visokias makaliūzes, vėliau apipavidaliname tą pyktį ir kuriame istorijas. Pyktis įgauna formą, ją mes užrašome. Taip mokome ir emocijas reikšti kūrybiškai.

Visad klausiu vaikų – kas tau patinka? Iš atsakymo sprendžiu, koks būdas įveikti emociją jam gali tikti. Tarkime, jei vaikui patinka dainuoti, vadinasi, jam tiks pyktį išleisti per garsą. Veduosi prie specialios švieslentės, kuri reaguodama į žmogaus balsą parodo jo emocijos lygį. Čia galima tiesiog išsirėkti, tarkim, kartojant „cha!” Vėliau susitariame, koks turi būti „vidaus” balsas, ir mokomės kalbėti būtent taip, ne garsiau. Jei šviestlentėje vis dar užsidega raudona, reiškia, tu dar nesi visiškai ramus.

Dažniausiai čia vedami vaikai, su kuriais vykdomos tikslinės veiklos. Su kiekvienu vaiku prieš užsiėmimą išsikeliame užduotį, kurią bandome pasiekti. Vieniems vaikams reikia raidą (kalbą,  motoriką) lavinančių užsiėmimų, kitiems – dėmesį, nes jiems sunku susikaupti per pamokas. Sensoriniame kambaryje užsiiminėjame ir su vaikais, kuriuos dažni užklumpa pykčio krizės, ir su tais, kurie išgyvena nerimą, tarkime, šeimoje pasikeitus situacijai. Kiekvienam jų taikomos individualios ir užduotys. Tarkime, vaikų, kurie nejaučia ribų, pažeidžia kito asmeninę erdvę, dažnai eidami užkliūna, liečia kitus ar per arti stovi, piešiniai išeina už rėmų ribų, todėl tinka spalvinti figūras, mokant neišeiti iš krašto.

Nusiraminimui vaikams labai patinka specialus šviestuvas „Dangaus skliautas” – jį galima liesti, glostyti, grožėtis švytėjimu. Per šiuos pojūčius nusiraminama. Kitiems vaikams patinka atsigulus ant grindų apsikloti šviesos gijomis, jie jas liečia, tyrinėja. Pojūčiai skatina susidomėjimą, ir dėmesys nukrypsta nuo emocijos. Vizualinei stimuliacijai naudojami ir burbulų vamzdžiai, diskotekų kamuolys. Vaikus, kurių stipriau išreikšti klausos pojūčiai, ramina atpalaiduojamieji garso įrašai, vibracinis triukšmas. Uoslė stimuliuojama pasitelkus aromaterapiją, pažįstamus kvapus. Pavyzdžiui, losjonai po skutimosi, kuriuos vartoja tėvai, gali sumažinti nerimo lygį.

Ant sienos sukabinti skirtingų faktūrų paveiksliukai. Vaikas užsimerkęs liečia ir apibūdina, ką jaučia – čia šiurkštus ir glitus paviršius, ką jis man primena, su kokiu potyriu tai susiję? Čia – gumbuotas, čia –  švelnus banguotas. O su kokiu jausmu siejasi minkštos plunksnos? Vyksta savęs pažinimas per pojūčius. Taip mokome vaikus kalbėti apie jausmus, atsiverti, nes daugelis yra užsisklendę.

Yra ir „jausmukų liemenės” – pasirinkus emociją, galima apsivilkti tą liemenę ir šitaip parodyti, kaip dabar jautiesi – ar esi piktas, nusiminęs, laimingas, o gal susirūpinęs. Jei vaikas tokią apsivelka, tada ir pokalbis pasisuka apie tą emociją – dėl ko taip jautiesi? Gal galėjai ką nors padaryti kitaip? Kas tau padėtų šį jausmą paleisti? Gal kažką paėmus ir paglamžius?”

Tai tik pokyčių baimė

Jei nors kartą teko dalyvauti emocinguose pokalbiuose apie inkliuziją, labai greitai tampa aišku, kad tikroji tema – pokyčių baimė. Daug žmonių, dirbančių švietime ir socialinėje sferoje, bijo netekti darbo. Bijo to, ko nesupranta. Bijo naujų atsakomybių. Dažnai girdisi: „Bet mes neturime lėšų ar specialiai apmokyto personalo. Bet aš nesirinkau dirbti su spec. poreikių žmonėmis. Mano dienotvarkė ir taip labai apkrauta, neturiu laiko sudarinėti individualių planų.” Bet įsiklausykime – visa tai yra apie „mane”, ir iš tikro reiškia baimę prarasti situacijos kontrolę.

Tačiau baimė praeina. Atlikti įdomūs tyrimai: inkliuzijos taikyme dalyvavę mokytojai ir socialiniai darbuotojai neprisiminė, ko jie konkrečiai bijojo – tiesiog, kad labai bijojo, ir kad tai praėjo. Tai užtruko iki šešių savaičių. Baimė – tai elementari kliūtis, kurią reikia peržengti. Ir tada atsiskleidžia grožis.

“Kartą sulaukėme šeimos prašymo priimti vaikelį su dauno sindromu, – pasakoja dr. A. Landsbergienė. – Neslėpsiu, mokytojai išsigando, sakė – neturime patirties, nežinom, kaip elgtis… Jam atėjus, kurį laiką visi atsargiai laukė, kas čia dabar bus. Labai greitai paaiškėjo, kad vaikas – kaip vaikas, lygiai taip pat šypsosi ar verkia, lygiai taip pat dalyvauja ir susimuša su kitais, lygiai taip pat turi savo nuomonę ir nori ant kelių. Neilgi trukus niekas nė neprisiminė, kuo jis jau toks kitoks.

Gražiausia buvo žiūrėti, kaip visi kiti vaikai greit išmoko mergaitę globoti – einant į lauką, kad būtų greičiau, vienas užtrauktuką sega, kitas batą autis padeda, išsirikiavę eiti į lauką visad pasirūpina, kur ji, ar viskas gerai? Empatija tapusi natūralia jų gyvenimo dalimi. Visuomenei reikės daugiau tokių empatiškų žmonių. Be to, užaugę jie neturės stereotipinių klišių, jei kas blogai kalbės apie tokius žmones, jie sakys: “Na ir kas? Nesąmonė. Tai tik dauno sindromas. Jis lygiai toks pats žmogus, tiesiog turintis truputį daugiau specialių poreikių nei mes. Bet jis buvo labai geras mano draugas”.

Kadangi už lango jau vasara ir po truputį pradedame planuoti kelionę prie jūros, kviečiame pasigaminti jūrą namuose!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

*  Žirklės;

* Klijai;

* Spalvotas ir krepinis popierius;

* Siūlas.

 

DARBO EIGA:

Mėlynos spalvos popierių perlenkite pusiau ir sukarpykite „bangelėmis” palikdami neįkirptus 4 cm kraštus.

 

Kas antrą „bangelę” išlenkite į priešingą pusę.

 

 

Karalienės Mortos mokykloje gegužės 28 dieną įvyko jau trečioji Gamtos mokslų mugė, kurios tikslas – skatinti mokinių susidomėjimą gamtos mokslais bei griauti stereotipus, jog šie mokslai yra labai sunkūs ir neįdomūs.

Šventė prasidėjo Gamtos mokslų mugės olimpiados, kurią Karalienės Mortos mokykla organizavo kovo 22 dieną, laureatų apdovanojimais, – juos įteikė miesto meras Remigijus Šimašius. Jis vaikų klausė: „Ar bus ateity skraidančios mašinos?” „Bus!” „Ar bus įmanoma susišnekėti su draugu kitame mieste be telefono?” „Bus!” „Ar bus kompiuteriai be mygtukų?” „Bus!” “O kas visa tai sukurs?” Turbūt atspėtumėte atsakymą: “Mes!” Meras patikino ketinąs gyventi ilgai ir visa tai pamatyti savo akimis.

Karalienės Mortos mokykla tądien nuo pietų virto tikrais mokslininkų ir gamtos mylėtojų namais.  Ar žinote, kaip šneka tarakonai?… Vos jų “mama”, insektariumo šeimininkė, atidaro dangtį… ir visi vaikai ima cypti! Įveikę baimę vis dėlto išgirdo šiokį tokį čeksėjimą. Atvyko svečių, kurie pademonstravo visokių stebuklų su azotu, rodė vaikams, kaip padengti akinių lęšius danga nuo ultravioletinių spindulių, leido vaikams dioptrimetru pamėginti nustatyti regos būklę. Vaikai išbandė elektrines riedlentes ir skraidino dronus.

Žinoma, visos klasės pristatinėjo ir savo projektus. Mažieji mokslininkai buvo labai tvirtai pasiruošę – ir vienas per kitą aiškino, kodėl uždengus žvakę stikline deguonis išdega, o vanduo lėkštelėje pakyla. Vieni rodė, kaip pasigaminti elektromagnetą, kiti kūrė elektros grandinę, įrodė, kad muilo burbulai gali būti įvairių formų, ir daugybę kitų dalykų.

„Kam įdomūs gamtos mokslai?” – paklausė susirinkusių vaikų Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė. Pakilo rankų miškas. Na žinoma, kam gali būti neįdomu, iš ko susideda ir kaip veikia mūsų pasaulis.

“Gamtos mokslų olimpiada bei Gamtos mokslų muge norime parodyti, kad pradinėse klasėse sudominus vaikus mokslu ir pasiūlius jiems prasmingas veiklas, auginsime jų motyvaciją ir pasiryžimą siekti dar didesnių mokslo aukštumų, – įsitikinusi Dr. A. Landsbergienė. – Ir ką gali žinoti – vieną dieną galbūt stebėsime, kaip vienas iš Gamtos mokslų olimpiados dalyvių atsiima Nobelio premiją!“.

Karalienės Mortos mokykla yra ST(R)EAM (iš anglų kalbos: Science – gamtos mokslai, Technology – technologijos, Relations – santykiai, Engineering – inžinerija, Arts – menai, Math – matematika) mokykla. Joje mokiniai ugdomi derinant dviejų tarptautinių programų – tarptautinio bakalaureato (IB) ir International Primary Curriculum (IPC) – elementus. Mokomasi ne atskirų dalykų, tokių kaip matematika, muzika, kalba ar gamtos pažinimas – o dirbama su projektais, t.y. temomis, kurios vienija visą ugdymosi procesą. Tuomet vaikai patys dalyvauja visuminiame procese ir geriau suvokia jo esmę.

Tėvai vis dažniau domisi, koks auklėjimas yra palankesnis jų atžaloms, kaip tai veikia jų raidą, kaip reaguoti į konfliktines situacijas bei taikiai sutarti. Nemažai šeimų stengiasi elgtis demokratiškai ir taip ugdyti vaikų atsakomybę, pasitikėjimą savimi, bendruomeniškumą.

Apie demokratiją mokykloje, arba teisių ir pareigų dermė

Vaikams paaugus, ieškoma mokyklos, kuri pratęstų bei papildytų šį didžiulį tėvų darbą. Tokiu pasirinkimu gali tapti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusi Karalienės Mortos mokykla, kurioje bendraujama remiantis demokratiniais principais. Konfliktų sprendimas lavina diplomatijos įgūdžius Demokratija galima apibrėžti kaip pusiausvyrą tarp laisvės ir drausmės. Karalienės Mortos mokykloje ji pirmiausia reiškia, kad stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisių ir pareigų.

„Pavyzdžiui, mokinys turi teisę pykti, bet negali skriausti kito. Taigi mokytojas, sustabdęs muštynes, vaikui sako: „Suprantu, kad labai supykai. Bet mes negalime mušti klasės draugų, todėl aš tave sustabdžiau. Turi išspręsti šią situaciją ir atitaisyti padarytą skriaudą. Kaip tai padarysi?” Kai konfliktų nevengiama, kai jie priimami kaip natūrali bendravimo dalis ir sprendžiami, vaikai ir į vėlesnį savo gyvenimą išsineša vertingus diplomatijos įgūdžius: mokosi apginti savo poreikius, atsižvelgdami ir į kito žmogaus teises”, – sako Karalienės Mortos mokyklos psichologė Kotryna Brundzaitė.

Karalienės Mortos mokykloje mokomasi turėti, išsakyti bei argumentuoti savo nuomonę, tuo pat metu suprantant, kad kitas gali manyti kitaip.

Štai pradėdami naują temą mokytojai dažnai klausia mokinių, kas labiausiai domintų, ką jiems rūpi sužinoti, ir ruošia pamokas pagal vaikų iškeltus klausimus. O kai visa klasė svarsto, ar penktadienį praleis Botanikos sode ar Drugelių muziejuje, sprendimui priimti pasitelkiamas balsavimas. Anot K. Brundzaitės, tokiu būdu vaikai įgyvendina savo teisę rinktis, bet kartu ir pareigą elgtis taip, kaip nusprendė dauguma. Tuomet vaikas į gyvenimą išeina žinodamas, jog neturi su visais sutikti, bet turi visų išklausyti.

Suteikite galimybę rinktis

Vaikai turi natūralų poreikį būti atsakingi, priimti sprendimus, ir šis poreikis auga drauge su jų amžiumi bei galimybėmis. Todėl, kai atsižvelgiama į vaiko nuomonę bei jausmus, kai jis jaučiasi išgirstas, jis lengviau išgirsta ir suaugusįjį.

„Karalienės Mortos mokykloje mokinys gali rinktis, kaip sėdės per pamoką: prie stalo ar ant kilimo, su draugais ar vienas. Vaikai patys žino, kaip jiems yra lengviau ramiai išsėdėti, ir kada kyla mažiau noro trukdyti pamoką ar suptis ant kėdės. Suteikę galimybę rinktis, matome, kad vaikai pajėgūs nuspręsti tikrai nemažai dalykų: kokiu būdu jie atliks projektą, kurį mėgstamą sportininką pristatys, kaip pasitiks po ilgos ligos į klasę grįžtantį draugą”, – teigia K. Brundzaitė.

Mums, suaugusiesiems, tenka pareiga atskirti, kurie pasirinkimai atitinka vaikų jėgas, o kurie dar yra jiems per dideli. Tai žinodami galime įtraukti vaikus ir į buities darbus – taip mokydami juos savarankiškumo. Karalienės Mortos mokykloje pradinių klasių mokiniai patys dengia savo klasės pietų stalą, numato, kiek maisto patys suvalgys, to maisto įsideda, o pavalgę nusineša indus bei susitvarko valgymo vietą. Tokie gyvenimiški įgūdžiai suteikia vaikams nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, ir neleidžia manyti, kad viską už juos turėtų padaryti tėvai.

„Leisdami laiką demokratiškoje aplinkoje, vaikai išmoksta pagarbos – gerbti tiek save, tiek ir kitus. Jie supranta, jog yra laikas, kai galime žaisti, ir laikas, kai turime tvarkytis. Arba kad teisė laisvu laiku skaityti knygeles neatskiriama nuo pareigos paskaičius jas tvarkingai susidėti, – įsitikinusi Karalienės Mortos mokyklos psichologė K. Brundzaitė. – Kai šios taisyklės įsigalėja, patys mokiniai pasidaro didžiausi tvarkos saugotojai. Dėl to Karalienės Mortos mokykloje lieka daug laiko smagiems atradimams bei džiaugsmui tiesiog būti kartu, turėti draugų, smalsauti ir mokytis apie įdomųjį pasaulį”.

Kai mokome vaiką važiuoti dviračiu, pirmiausia uždedame pagalbinius ratelius, kol jis išmoksta balansuoti ir įgyja pasitikėjimo savimi. Tada ateina laikas pasiūlyti du ratus, kol vėl bus pakartoti tie patys veiksmai. Nors labai vaizdingai pasakotume, kaip reikia teisingai važiuoti dviračiu, mūsų teorinė kalba vaikui visiškai nepadės. Reikia sėsti ir treniruotis.

Mokydamasis vaikas pats su mūsų pagalba turi suvokti, kaip veikia dviratis, ir praktikuotis. Pasak Karalienės Mortos mokyklos matematikos programos koordinatorės Astos Paškovskės, matematikos mokymasis taip pat yra labai panašus.

Mes galime kalbėti apie savo skaičiavimo būdus, tačiau sau suvokiamą ir priimtiną variantą turi pasirinkti pats vaikas. Pavyzdžiui, kaip jūs sudedate 39 ir 17? Gal 30 ir 10, po to 9 ir 7, ir galiausiai abi sumas? Arba 40 ir 17, o po to atimate 1? Yra ir kitų būdų, bet norėdami skaičiuoti mintinai turime rasti savo, o vaikams leisti pasirinkti jiems patogiausius būdus.

Efektyviausias mokymasis – per žaidimą Karalienės Mortos mokykloje savo pamokose A. Paškovskė didžiausią dėmesį skiria tam, kad mokinys suvoktų, koks dalybos su liekana tikslas ar kam reikalinga daugyba. Mokant pradinukus matematikos reikia pradėti nuo konkretaus pavyzdžio ir vesti mokinio mąstymą abstraktaus apibrėžimo link. Kai suaugęs trisdešimtmetis perka dviejų metų sūnui radijo bangomis valdomą automobiliuką, juk visi supranta, kad ta dovana truputį daugiau tėčiui, ar ne? Taip ir mokytojas yra truputį vaikas, o Karalienės Mortos mokykloje mokytoja gali žaisti, nes čia konkrečių pavyzdžių sukuriama tiek daug, kad kiekvienas mokinys, turintis savitą mąstymo būdą, galėtų rasti, kas tinka būtent jam.

„Nuostabu tai, kad neturiu užsidėti visažinės enciklopedijos kaukės eidama pas mokinius, nes, na ką čia meluoti – jie sujungia aparatūrą greičiau, nei tai padaryčiau aš. Jie žino įvairių prietaisų, kurie palengvintų mūsų darbą, pavyzdžiui, pasirūpina dirvos analizatoriumi, kad žirniai darže augtų ir vešėtų.

Aš galiu džiaugtis pavykusiomis veiklomis kartu su jais ir analizuoti nepavykusias. Tarkime, sudarėme planą, kaip sodinsime žirnių daržą. Ėmėme skaičiuoti, kiek reiktų nupjautų 5l vandens bakelių, kad galėtume užauginti žirnių visai mokyklai. Skaičiai pasirodė tokie neįmanomi, kad dalį pamokos ieškojome klaidų, o kitą dalį diskutavome, kad visai nemokame skaičiuoti plotų.

Kitą pamoką atlikome empirinį bandymą. Paaiškėjo, kad viską mes mokame ir klaidų nepadarėme, tačiau skaičius pasirodė toks didelis (gal todėl, kad mes turėjome tik kelis bakelius, o mums jų prireikė arti šimto), kad smegenys ėmė priešintis tolesniam uždavinio sprendimui. Atsisakius bakelių ir nusprendus susikalti lysves, vėl klupome. Ar tikrai 12 m2 tilps mokyklos kieme? Pasirodo, ne tik telpa, bet net reikia paieškoti, kur tie žirniai auga. Dabar kantriai laistome ir laukiame derliaus”, – pasakojo A. Paškovskė.

Prieš savaitę ketvirtokai gavo užduotį patvirtinti arba paneigti: „Ar elektromobilis yra ekologiškesnis nei vidaus degimo varikliu varomas automobilis?” Savaitę ieškojo informacijos, bandė apsibrėžti, kokius duomenis galima palyginti, skaičiavo juos ir lygino, darė išvadas. Pasikvietė į pamoką elektra varomus automobilius pardavinėjančios įmonės atstovą, kuris pateikė dar daugiau informacijos, nulėmusios vienareikšmišką atsakymą į užduotą klausimą.

„Norėdama išvengti nesusipratimų ir tėvų komentarų „vaikai čia tik žaidžia, kada pradės mokytis?”, išmokau vieną svarbią taisyklę – tėvams reikia paaiškinti. Paaiškinti, kad mes mokomės skirtingai, parodyti, ko mokoma, kai sodinamas daržas, papasakoti, kaip planuoju padėti mokiniui pasiekti jo užsibrėžtus tikslus. Juk mūsų patirtis yra ribota.

Niekada nežinosiu, ką reiškia augti su seserimi, nes tiesiog jos neturiu. Kodėl tėvams turi būti savaime suprantama, kaip pasikeitė matematikos didaktika per 10-20 metų, nuo to laiko, kai jie baigė mokyklą? Čia mokytojo darbas, kaip ir mokytojo darbas paaiškinti tėvams, kaip jie gali įsitraukti į savo vaiko matematikos mokymą namuose”, – įsitikinusi A. Paškovskė.

Ką gali padaryti tėvai?

Palaikykite vaiką, skatinkite jį mokytis ir augti. Pradinės klasės yra puikus laikas vaikui mokytis – tai laikas pilnas nuostabos ir atradimų, kai vaikas išmoksta apskaičiuoti, pamatuoti ir išreikšti skaičiais savo pasaulį.

Net labai jauname amžiuje matematika vaidina didžiulį vaidmenį vaiko kasdieniame gyvenime. Brolis turi devynias knygas, o jis tik aštuonias: neteisybė! Ar turimo cukraus užteks keksiukams iškepti? Jei turime šešis apelsinus, ar galime juos visus pasidalinti po lygiai? O jei pirksime 5 pakelius gumos, kiek iš viso gabalėlių gumos tu turėsi?

Tėvai turi neišmatuojamas galimybes padėti vaikams įtvirtinti matematines žinias, nes buitis yra ta dovana, kurios mokykla turi daug mažiau. Tad kaip tėvai gali padėti vaikams to mokytis kasdienybėje?

– Inventorizuokite namus. Paklauskite vaiko, kiek stalčiuje yra šakučių, peilių ir šaukštų?

– Kiek turite marškinėlių, o kojinių ir apatinių kelnaičių?

– Kiek yra pupelių skardinių, o kiek marinuotų pomidorų?

– Skaičiuokite šeimos narių metus. Koks jų amžiaus skirtumas?

Skaičių sistemų suvokimo pradmenys:

– Skaičiuokite centus, grąžą. Rūšiuokite pinigus pagal jų vertę. Skaičiuokite kiek centų sudaro eurą?

– Pakvieskite vaikus į pagalbą sveriant gaminamo patiekalo ingredientus.

– Lyginkite kainas parduotuvėje, kiek kainuoja prekės supakuotos į mažas pakuotes ir didelėse pakuotėse.

– Mokykitės pažinti laikrodį, lyginti analoginį ciferblatą su skaitmeniniu. Kiek minučių trunka pavalgyti, kiek laiko užima namų darbai, o kiek valandų miegame?

– Stebėkite temperatūrą. Ar ji kinta ryte ir vakare? O skirtingais metų laikais? Daugyba ir dalyba:

– Kiek kiaušinių yra trijose dėžutėse? – Kiek gabalėlių gumos yra 8 pakeliuose? – Kiek kvadratėlių sudaro šokolado plytelę?

„Kartu spręsdami namų darbus tėvai daro meškos paslaugą, tačiau kasdien jie moko vaikus gyvenimo, buitinių problemų sprendimo ir daugybės kitų dalykų. Dalinkitės su vaikais savo patirtimi ir įžvalgomis, padėkite jiems mokytis kasdienybėje, buityje – tai bus neįkainojama patirtis ir žinios”, – tėvams pataria Karalienės Mortos mokyklos matematikos programos koordinatorė A. Paškovskė.

Ko turėtų išmokyti šiuolaikinė mokykla: faktų ar mokėti juos susirasti ir tinkamai pritaikyti? Karalienės Mortos mokyklos, įsikūrusios Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, pedagogė Viktorija Urbonaitė turi dar kitą atsakymą: mokykla ne tik turi suteikti žinių, bet ir išugdyti vaikų kūrybingumą.

„Kūrybingumą ugdyti verta pradėti kuo anksčiau. Juk dabar 21 amžius ir kūrybiško požiūrio reikia visur. Tai nėra vien tik piešimas ar rašymas. Esu pastebėjusi, kad kuo anksčiau vaikuose pradedamas ugdyti kūrybingumas, tuo jie tampa laisvesni ir drąsesni – nebijo į sudėtingas situacijas pažiūrėti iš kitos pusės ir lengviau jas sprendžia“, – savo įžvalgomis dalijosi pedagogė.

Psichologai kūrybingumą traktuoja ne tik kaip vaizduotės lavinimą meno srityje. Kūrybišku dažniausiai vadinamas savarankiškai mąstantis žmogus, priimantis netradicinius sprendimus ir tarsi aidas nekartojantis to, ką šneka visi.

Mokslininkai nustatė, kad iki 5 metų 90 proc. vaikų yra kūrybiški, 7 metų – jau tik 20 proc., ir vos 5 proc. suaugusiųjų turi kūrybišką mąstymą. Pastebėta, kad paprastai kūrybiškumą slopina šalia esantys suaugusieji: tėvai, mokytojai, aplinka, įspraudžianti vaiką į nustatytus mąstymo ir elgesio rėmus. Tačiau viską galima pakeisti pasitelkus kūrybingą mokymo metodą mokykloje.

Pamokos gali būti įdomios Norint išugdyti kūrybingus vaikus, tradicinis pamokos formatas netinka, mano Karalienės Mortos mokyklos pedagogė. Čia galioja visiškai kitokios taisyklės nei įprastoje mokykloje.

„Mes labai daug kalbamės su vaikais, girdime, ką jie sako, ir leidžiame jiems kalbėti. Mūsų mokykloje nėra taip, kad mokytojas atsistoja, išdėsto pamokos medžiagą, užduoda kelis klausimus, pasako, kurias užduotis išspręsti, ir tuo viskas pasibaigia. Paprastai dieną pradedame greitu naujienų pasidalijimu: galbūt kažkam gimė sesutė, kitas buvo išvykęs su tėvais į kelionę. Dažnai kuri nors naujiena ar istorija tampa pamokos atspirties tašku“, – savo patirtimi dalijosi V. Urbonaitė.

Pasak pedagogės, kūrybingas mokytojas jautriai reaguoja į vaikų nuotaikas ir pats pasirenka tos dienos pamokos formatą. Pavyzdžiui, vieną dieną galima labai rimtai dirbti, o kitą matant, kad klasė išsiblaškiusi, daugiau pasitelkti žaidimo elementų ir taip išmokyti tai, ko reikia.

„Labai dažnai tampu moderatore, kuri pakreipia vaikus teisingų išvadų link. Taip vaikai kur kas aktyviau patys dalyvauja pamokoje ir lengviau įsimena informaciją. Kai teisingas faktas ar sprendimas nėra tiesiog užrašomas ant lentos ar pasakomas, bet jį reikia atrasti patiems, tai sužadina smalsumą ir priverčia mąstyti“, – apie pasitelkiamą mokymo metodą pasakojo V. Urbonaitė.

Karalienės Mortos mokykloje kiekviena amžiaus grupė turi savo temas ir dalykų mokytojai tarpusavyje susiderina, apie ką bus kalbama tam tikrą savaitę. Taip mokiniai pratinami, kad į vieną dalyką galima pažiūrėti iš skirtingų kampų, t. y. kūrybiškai.

„Pavyzdžiui, šios savaitės tema yra Europos Sąjunga. Matematikos pamokoje vaikai mokosi skaičiuoti valstybių plotus, lyginti gyventojų skaičių, atlikti matematines užduotis su jais. Istorijos pamokoje aiškinasi, kodėl Europos Sąjunga susikūrė, kokios aplinkybės tai lėmė, o muzikos pamokoje sužino, kas yra Europos Sąjungos himno autorius, ką jis dar yra sukūręs“, – kuo skiriasi pamokos Karalienės Mortos mokykloje pasakojo V. Urbonaitė.

Pedagogė įsitikinusi, kad kūrybingumo vaikus išmoko ir jų akiračio praplėtimas. Tam pasitelkiama ne tik netradicinė pamokos forma, bet ir dažnos išvykos pagal konkrečias savaitės temas. Taip pat Karalienės Mortos mokykloje mokiniai turi galimybę susitikti su įvairių sričių specialistais – mokslininkais, išradėjais, pilotais, režisieriais, menininkais, gydytojais. Taip ne tik sužinoma apie konkrečias profesijas, bet ir gaunama daugiau žinių apie kosmosą, dailę, chemiją ar naujausias technologijas.

Padeda geriau įsiminti ir suprasti

Abejojantiems, ar linksmai ir nenuobodžiai mokantis galima pasiekti gerų rezultatų, V. Urbonaitė tikina, kad kūrybiškai mokantis nuo pradinių klasių akademinis lygis nenukenčia. Atvirkščiai, taip vaikai geriau įsimena informaciją ir kai kurių dalykų išmoksta anksčiau. Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokyklos mokiniai apie autorines teises ir kad negalima kopijuoti svetimų darbų iš interneto sužino dar pradinėse klasėse.

„Kūrybiškumas pamokose suteikia pilkiems faktams ir skaičiams vizualumo – tai, ko reikia 21 amžiui. Juk mes gyvename vaizduose, vaizdai yra visur aplink mus. Galima sakyti, kad kūrybinis mokymasis – tai mokymasis žaidžiant. Pavyzdžiui, mokantis trupmenas ant lentos galima paprasčiausiai užrašyti skaitiklį ir vardiklį. Tačiau, lygiai taip pat pamokoje galima karpyti spalvotus lapus ir tada labai aiškiai pačiam vaikui matosi, kiek yra 1/8 ar 3/8. Iš sukarpytų lapų vėliau galima pasidaryti girliandų ir pasipuošti klasę Kalėdoms ar kitai šventei. Kūrybiškas mokymas išmoko į dalykus žiūrėti ne tiesia linija, bet pastebėti ir sujungti kelis skirtingus dalykus“, – pavyzdžiais iš savo vedamų pamokų dalijosi pedagogė.

V. Urbonaitė įsitikinusi, kad kūrybiškai vedama pamoka padeda vaikams geriau įsisavinti žinias. Pavyzdžiui, pasakojant apie Vytautą Didįjį, galima išmokti ne tik istorijos, bet ir matematikos – apskaičiuojant, kokiu greičiu galėjo žygiuoti Vytauto kariuomenė ar kiek kilometrų buvo nueita iki Juodosios jūros. Arba, per lietuvių kalbos pamokas nagrinėjant „Alisą stebuklų šalyje“, tuo pačiu galima apskaičiuoti, kiek yra į centimetrus išvertus 10 colių – tiek, kiek sumažėjo Alisa. Pasak pedagogės, užtenka pasiimti liniuotę ir taip prasideda matematikos pamoka, o vaikai geriau įsimena, nes įsivaizduoja. Be to, taip mokytis vaikams yra gerokai įdomiau.

Vietoj kritikos – palaikymas Karalienės Mortos mokykloje taip pat ugdoma bendruomenė, kurios nariai vienas kitą palaiko ir džiaugiasi kito sėkme. „Bet kuris žmogus, remiamas kitų, gali pasiekti kur kas daugiau, nei nuolat peikiamas. Vaikams tai suteikia drąsos išsakyti keisčiausias mintis ir įgyvendinti kuo įvairiausias idėjas – juk taip ir gimsta išradimai. Tuo pačiu, reikia mokantis nebijoti bandyti, vaikus mokome, kad ne viskas pavyksta iš pirmo karto, tačiau nereikia nustoti stengtis ir bandyti“, – sakė V. Urbonaitė. Drąsa kurti, pasak pedagogės, neatsiejama nuo teisingos kritikos.

Karalienės Mortos mokykloje vaikai išmoksta ne kritikuoti kitą, bet ir išsakyti konstruktyvius pastebėjimus, kaip vieną ar kitą dalyką būtų galima atlikti geriau. Taip keičiamasi patirtimi, mokomasi vienas kitą padrąsinti, todėl vaikai nebijo pristatyti savo naujų idėjų ir darbų.

Straipsnis buvo išspausdintas portale “Tavo vaikas”.