Sodiečiams labai patikęs piešimas žirniais.
Praėjusių metų vasaros stovyklautojai gamino žėrinčias žuvytes iš kompaktinių diskų.
Skelbiame, kad Vaikystės Sodas ieško nuostabių pedagogų, galinčių dirbti su vaikais nuo 1 iki 6 metų, paiešką. Darbo pradžia – 2011 metų rugsėjis, tačiau iki rugsėjo dar lauktų trijų savaičių Vaikystės Sodo pedagogo mokymai.
Žinote, būna tokių dienų, kai, atrodo, niekada to ar kito neišmoksite. Prisimenu, kaip būdavo sunku mūsų antragimiui: vis atrodydavo, kad NIEKADA nepasivys brolio. Jis net taip sakydavo: aš NIEKADA neišmoksiu važiuoti dviračiu, NIEKADA neišmoksiu plaukti ir t.t. ir pan. Juokas tas, kad daug ką jis išmoko net anksčiau, nei brolis, tačiau jam vis vien atrodė, kad galėjo ir anksčiau, anksčiau už brolį:)
Kodėl negaminančios? Nes aš tiesiog negaminu. Šiaip tai keista. Nes kažkaip negaminimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuva. Mat – kai gyvenom Belgijoje – kasdien gaminau. Ir – leisiu sau pasigirti – gaminau jau visai padoriai. Bet štai grįžom į Lietuvą ir kažkoks siaubas – vengiu virtuvės it velnias kryžiaus. Gal net labiau:) Manau, kad man tiesiog nepatinka mūsų virtuvė. Nes čia turime tokią, kuri – jei nesutvarkyta – labai matosi 😀 O aš esu iš tų žmonių, kurie, kai gamina, labai apsikuičia.
Kadangi esu gavusi, mano manymu, nemažai laiškų, kuriuos rašo mamos ir tėtės, kurių šeimoje paaiškėja, kad artimas žmogus yra homoseksualus, vis ieškojau atsakymo. Tokio atsakymo, kuriame žodžiai būtų gražūs ir aiškūs, kuris padėtų žmogui nusiraminti ir gyventi toliau. Ir ne tik gyventi, bet gyventi gražų ir mylintį gyvenimą.
Šiandien – puiki diena ikimokyklinukų pilietiškumui ugdyti. Na, kuris mažylis niekada nesvajojo apie tapimą karaliumi/karaliene/princu/princese?! O dar laisvadienis! Kaip pradėti? Ogi papasakokite, kad vieną kartą Lietuvoje gyveno karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Ką ant galvos dėvi karaliai? Karūnas!
Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Žadėjau, kad parašysiu daugiau. Teisybę pasakius, dar rašydama pirmąjį įrašą žinojau, kad antras bus apie matematiką. Nes – kalbėdami apie matematiką – vis dar daug kalbame apie mokymąsi mintinai. Apie tai, kaip svarbu iškalti daugybos lentelę ir – jeigu nemokėsime skaičiuoti mintinai – mums bus g-a-l-a-s. Todėl nenuostabu, kad ir skaitytoja LM klausia apie daugybos lentelę. Tiesą pasakius, būtent jos mokymąsi mintinai pradėjau kvestionuoti dar iki eilėraščių mintinai mokymosi kvestionavimo 🙂
Lietuvoje įmonių vadovai turi išklausyti darbų saugos kursus. Ir priešgaisrinės saugos kursus. Tačiau aš šįkart – ne apie kursus. Moteris, su kuria teko bendrauti kursus organizavusioje bendrovėje, buvo tikrai paslaugi ir neturiu nė menkiausio priekaišto – ji tikrai dirbo savo darbą (ir dar išmanė, ką sako, kas – kartais atrodo – nebūtinai būdinga sutinkamiems profesionalams!). Tačiau viena SMULKMENA išmušė mane iš vėžių – įmonės reklaminiai bukletai. Pasijutau, tarsi teleportavausi į praeito šimtmečio trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmečius.