Paklausus vaikų: „Kuo norėtumėte būti užaugę?“, dažnai nuskamba atsakymas: „Kosmonautu!”. Kad svajonė būtų lengviau pasiekiama galite čia ir dabar kartu su vaikais pasidaryti kosmonauto kostiumą!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Trys popierinės vienkartinės lėkštės (gali būti ir plastikinės);
* Segiklis;
* Sausi klijai;
* Žirklės;
* Spalvotas popierius;
* Aliuminio folija;
* Vaiko nuotrauka.
DARBO EIGA:
Iš vienkartinės lėkštės iškirpkite būsimo skafandro priekį ir apklijuokite jį plėvele, kad būtų sandarus, imitacinis stiklas. Ant kitos vienkartinės lėkštės priklijuokite nuotrauką. Sudėję abi lėkštes, susekite jas segikliu.
Paruoštą skafandrą dekoruokite spalvoto popieriaus gabaliukais.
Kai jau turite kosmonauto skafandrą, toliau kurkite kosmonauto kostiumą. Ant vienkartinės, popierinės lėkštės, klijuokite sagas ir imitacinės kostiumo detales.
Po to iš aliuminio folijos išlankstykite kojas ir rankas bei pritvirtinkite prie kūno su segikliu.
Štai ir tikrų tikriausias kosmonautas!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Gilinantis į kosmoso platybes, kosmosą galite pasidaryti ir savo kambaryje. Kviečiame pasigaminti Žemę ir kitas planetas!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Tualetinis popierius arba laikraščiai;
* Lipalas;
* Vanduo;
* Balionai;
* Dažai;
* Nedidelis indelis;
* Teptukai.
DARBO EIGA:
Į indelį įpilkite lipalo ir vandens bei gerai išmaišykite, kad neliktų klijų burbuliukų.
Pripūskite balioną. Tepkite tualetinį popierių klijais su vandeniu ir dėkite ant pripūsto baliono.
Popierių sluoksniuokite, uždengdami visą balioną. Klijuokite popierių, kol sluoksnis atrodys pakankamai tvirtas.
Palaukite, kol popierius išdžius, tuomet bus galima dažyti. Nuo Jūsų pasirinktų spalvų priklausys, kokia planetas gims prieš jūsų akis!
Kai nudažysite savo pasirinktos planetos spalvomis, palaukite kol dažai išdžius.
Išleiskite orą iš baliono ir štai – Žemės planeta pagaminta. Dabar galite gaminti ir kitas Saulės sistemos planetas. Gražaus laiko gaminant planetas!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Vasara žaidimų metas! Pasidaryk žaidimą-labirintą pats!
Kas gali būti smagiau, nei žaidimą pasigaminti pačiam?
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Kinų maisto medinių lazdelių (tinka ir mediniai pagaliukai);
* Kartonio batų dėžutės dangtelio;
* Skystų klijų;
* Akrilinių mėlynos spalvos dažų;
* Dviejų teptukų;
* Rutuliuko (metalinio) tinka ir kitokie (pvz.: stiklinis);
* Pieštuko;
* Dangtelio nuo uogienės arba kitokio indelio klijams ir dažams;
* Trupučio vandens stiklinėje.
DARBO EIGA:
Pamiklinkite pirštelius ir sulaužykite kinų maisto lazdeles (galima jas perkirpti žirklėmis) ir išdėliokite jas ant batų dėžutės dangtelio. Tarpai tarp lazdelių turi būti tokie, kad pro juos „prabėgtų“ rutuliukas. Pieštuku nusibrėžkite liniją pagal lazdelę, kad žinotumėte, kur tiksliai tepti klijus. Tepkite ant linijos klijus.
Priklijuokite ant dėžutės visas lazdeles. Uogienės dangtelyje sumaišykite mėlynus akrilinius dažus ir jais nudažykite kinų maisto lazdeles.
Įmeskite į labirintą metalinį rutuliuką ir iškart pradėkite ruoštis pirštelių miklinimo olimpiadai!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Šis darbelis yra skirtas tiems vaikams, kurie mėgsta matyti darbo rezultatą ilgesnį laiką. Pirmą kartą vaikui reikės Jūsų pagalbos, tačiau kiek pasipraktikavęs vaikas galės pats gaminti skirtingus vilkelius.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Kompaktinis diskas (CD) arba kitoks apskritas daiktas;
* Pieštukas;
* Klijai;
* Kietesnis popieriaus lapas arba kartonas;
* Įvairių spalvų popieriaus gabalėliai.
DARBO EIGA:
Ant lapo nupieškite apskritimą, naudodamiesi kompaktiniu disku. Viduryje nupieškite taškelį.
Iškirpkite apskritimą ir viduryje padarykite mažą skylutę.
Ant apskritimo užklijuokite įvairaus dizaino popieriaus lapelius. Mes pasirinkome žalius taškelius, bet leiskime vaikams patiems rinktis, kirpti ir klijuoti.
Į apskritimo vidinę skylutę įdėkite pieštuką. Jeigu atsitiko taip, kad skylutė per didelė, galite patepti klijais.
Pasukite pieštuką ir stebėkite, kaip piešinys susilieja!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Artėjant Valstybės dienai, karūnuokite karalių Mindaugą!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Pieštukiniai klijai;
* Spalvotas popierius;
* Lipnios akelės;
* Tualetinio popieriaus ritinėlis;
* Spalvoti flomasteriai.
DARBO EIGA:
Ant tualetinio popieriaus ritinėlio (iki pusės) užklijuokite pasirinktos spalvos popieriaus juostelę.
Iš spalvoto popieriaus iškirpkite stačiakampį ir jį iki pusės sukarpykite juostelėmis. Kiekvieną stačiakampio juostelę susukite arba parieskite žirklėmis.
Iš spalvoto popieriaus iškirpkite dvi tiesias juosteles. Jas taip pat susukite arba parieskite žirklėmis.
Paruoštą stačiakampį ir juosteles klijuokite ant tualetinio popieriaus ritinėlio. Tai – karaliaus barzda.
Priklijuokite karaliui akis.
Iš popieriaus iškirpkite karūną.
Priklijuokite karaliui karūną ir nupieškite burnelę, nosį. Štai ir karalius Mindaugas!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau. Kas? (Druska).
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Druska;
* Spalvotos kreidelės;
* Tuščias indas.
DARBO EIGA:
Paimkite norimos spalvos kreidelę ir stipriai spauskite bei trupinkite ją. Trupinkite, kol išgausite norimą spalvą. Paprasta ir smagu!
Išgaukite norimas spalvas.
Supilkite spalvotą druską į permatomą indą. Štai ir baigtas Jūsų darbelis.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Vasara – toks metas, kai ledai tampa skaniausiu ir labiausiai gaivinančiu desertu. Tačiau, būna dienų, kai ir vasarą oras būna lietingas, šaltas. Tada niūrią nuotaiką praskaidrintų štai tokia veikla – patiems pasigaminti nuostabių spalvotų ledų (nors ir nevalgomų)!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Popieriaus lapo su atspausdintu ar nupieštu ledų vaflio trafaretu;
* Dažų (kelių skirtingų spalvų);
* Skutimosi putų;
* Teptukų;
* Šaukštelių arba šaukštų;
* Stiklinių ar bet kokių indelių „ledams” maišyti.
DARBO EIGA:
Į stiklines įpurškite skutimosi putų.
Ant skutimosi putų užpilkite skirtingų dažų.
Atsargiai išmaišykite skutimosi putas su užpiltais dažais.
Spalva turi būti tolygiai išmaišyta.
Su šaukšteliais kabinkite “ledus” ir formuokite „ledų” kaušelius ant vafliukų trafaretų.
Rezultatas spalvingas ir smagus! Taip pat galite nuspalvinti ir patį vafliuko trafaretą ar kitaip jį papuošti.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Pasaulį pažįstame penkiais pojūčiais – regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo. Norėdami, kad vaikai visapusiškai įsitrauktų į ugdymo(si) procesą, efektyviai įsimintų žinias, tobulėtų ir mokėtų teoriją pritaikyti praktikoje, būtina ir į mokykloje vykstantį pažinimo procesą įtraukti visus savo pojūčius.
Karalienės Mortos mokykloje, kurioje vaikai dirba ne tik klasėse, bet ir atvirose erdvėse – rekreacinėse zonose, koridoriuose, po vieną ar grupelėmis, organizuojamos ir teminės mėnesio bei metų išvykos. Jų tikslas – pagilinti ir pritaikyti jau turimas žinias, palyginti, patikrinti išsikeltas hipotezes, užtvirtinti tai, kas išmokta.
Pasak Karalienės Mortos mokyklos pedagogės Jolantos Starkienės, pasiklydę klausimų jūroje mokiniai atsakymų ieško pačiais įvairiausiais būdais, nepamiršdami jų patikrinti ir praktiškai: „Pavyzdžiui, jeigu mokomės apie ryklius – kalbame apie tai, kur jie gyvena, kokios jų pelekų formos, skaičiuojame jų dantis, skaitome knygas apie juos, žiūrime dokumentinius filmus, aplankome Jūrų muziejų. Mokome vaikus rinkti, apmąstyti ir panaudoti žinias, reikalingas ugdymo(si) raidai. Šitaip gauta informacija ilgiau išlieka atmintyje ir yra lengviau pritaikoma“.
Mokosi per patyrimą
Temines išvykas, kurios būna du kartus per mėnesį, planuojasi klasės mokytojas. Dažniausiai išvykos vyksta ugdymo(si) proceso metu (pamokų laiku), todėl jų metu vaikams yra duodamos specialiai tai išvykai paruoštos užduotys: matematikos, lietuvių kalbos, gamtos pažinimo ir kt. Taigi, ugdymosi procesas visiškai perkeliamas į išvykos – autobuso, traukinio ar gamtos erdves.
„Pavyzdžiui, lankydamiesi Kernavėje, vaikai skaičiuoja piliakalnių laiptų pakopas, užrašų knygelėse – kurios yra neatsiejamas išvykų atributas – fiksuoja skaičius, kuriuos vėliau, matematikos pamokos metu, naudoja palyginimo, statistikos, vidurkio skaičiavimo užduotyse, braižo diagramas, kuriose vaizduoja gautus duomenis bei mokosi juos analizuoti.
Temos „Grėsmingi orai“ metu vykome į Molėtų observatoriją, kur norėjome sužinoti, kokią įtaką daro Žemės orams dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis). Su vaikais išsikėlėme hipotezę, kad dangaus kūnai turi įtakos orams Žemėje. Po apsilankymo Molėtuose, išklausius gido pasakojimų ir pateikus jam savo išsikeltą hipotezę, sužinojome, kad dangaus kūnai nedaro įtakos orų pasikeitimui ar oro sąlygų intensyvumui“, – pasakojo J. Starkienė.
Klasėje kalbant apie Europos sąjungą ir jai priklausančias šalis, pedagogė su mokiniais lankėsi Europos informaciniame centre, kur turėjo smagią edukacinę veiklą. Vaikai galėjo pasitikrinti, ką yra išmokę, ką žino, t.y. atliekant užduotis pritaikyti savo turimas žinias ir gebėjimą rasti reikalingą informaciją pasinaudojant žemėlapiu.
Priklausomai nuo temos, yra organizuojamos išvykos – interviu, kurių metu vaikai tampa jaunaisiais žurnalistais. Jie būna iš anksto pasiruošę klausimynus, kuriais naudojasi apklausdami praeivius ir fiksuodami atsakymus. Vėliau tuos duomenis klasėje vaikai apdoroja ir rezultatus suveda į diagramas.
Taip pat labai svarbi ugdomoji priemonė yra išvykos refleksija – ją vaikai rašo po kiekvienos išvykos. Refleksijoje jie pasidalina tuo, kur keliavo, ką matė, ką sužinojo, kas buvo įdomu ir nauja, kur galėjo panaudoti savo turimas žinias. Pasidalina savo įspūdžiais ir pamąstymais apie išvyką.
„Išvykos turi labai didelę įtaką vaikų vertybiniam ugdymui. Juk būnant neįprastoje ugdymosi aplinkoje atsiranda daugiau galimybių pasireikšti savarankiškumui, bendradarbiavimui, empatijai, smalsumui“, – įsitikinusi J. Starkienė.
Metų kelionės – už Lietuvos ribų
Karalienės Mortos mokyklos išskirtinumas – metų kelionė. Ji yra organizuojama mokslo metams pasibaigus ir keliaujama yra už Lietuvos ribų. Maršrutas, trukmė ir kelionės intensyvumas priklauso nuo klasės vaikų amžiaus ir temų, kurios buvo nagrinėjamos mokslo metų eigoje.
Metų kelionė apima visas nagrinėtas temas. Jos tikslas – prisiminti, pakartoti ką jau žinojo, sužinoti kažką naujo ir įdomaus bei užtvirtinti tai, ką mokėsi visus mokslo metus. Metų kelionės maršrutą taip pat numato klasės mokytojas. Pasiruošia informaciją, užduotis, galvosūkius ar kryžiažodžius, mokomuosius ar dokumentinius filmus, kuriuos pateiks vaikams kelionės metu, numato muziejus, kuriuos aplankys ir kuriuose bus kuo daugiau vaikams naudingos informacijos bei veiklų.
„Teminių išvykų ir metų kelionių metu mokiniai ne tik papildo bei pasitikrina savo žinių bagažą, bet tuo pačiu mokosi būti atsakingais, pagarbiais, tvarkingais ir saugiais keliautojais. Jie supažindinami su keliautojų taisyklėmis, mokomi elgtis nepažįstamoje aplinkoje, keliaujant įvairiomis transporto priemonėmis (autobusas, traukinys, keltas, lėktuvas ir pan.), rasti reikalingą informaciją ar pagalbą pasiklydus.
Jie taip pat yra supažindinami su pirmosios pagalbos taisyklėmis: parkritus ir nusibrozdinus kelią, įsipjovus ar nusideginus, įgilus vabzdžiui, esant kaitrai, saulės ar karščio smūgio prevencija ir pan. Mokiniai mokosi naudotis žemėlapiais ir orientuotis ne tik pagal kompasą, bet ir pagal gamtos ženklus (saulę, samanas, ir pan.)“, – sako Karalienės Mortos mokyklos pedagogė J. Starkienė.
Alternatyviose mokyklose sklando visokių naujų vėjų. Tačiau tėvams tai kartais kelia abejonių. Vis tik nedaugelis gali pagrįsti, kodėl būtinai reikia laikytis įsikibus į vieną ar kitą tradiciją. Atsakymas galbūt juos nustebintų.
Ar vaikams reikia dailyraščio ir mokymosi mintinai?
Kalbiname edukologijos mokslų daktarę, Karalienės Mortos mokyklos, veikiančios Vilniuje, Kaune, o nuo rugsėjo – ir Klaipėdoje, steigėją Austėją Landsbergienę.
Jūsų mokykloje atsisakyta dailyraščio, vaikai nesimoko eilėraštukų mintinai… Kodėl pasirinkote tokį ugdymo(si) kelią?
Eilėraštukų Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi, tik galbūt mažiau, nei kitur. O štai dailyraščio išties atsisakėme. Kaip, beje, ir visa Suomijos švietimo sistema, o vaikų akademiniai rodikliai ten yra vieni aukščiausių pasaulyje.
Eilėraštukų Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi, tik galbūt mažiau, nei kitur. O štai dailyraščio išties atsisakėme. Kaip, beje, ir visa Suomijos švietimo sistema, o vaikų akademiniai rodikliai ten yra vieni aukščiausių pasaulyje.
Tai nereiškia, kad vaikai neturėtų tvarkingai, įskaitomai rašyti, bet pirmiausiai mokytojams vertėtų susitelkti į tai, KĄ jie rašo, bei siekti, kad vaikų kalba būtų kuo turtingesnė. Mokyklos užduotis – išmokyti vaiką dėstyti mintis rašytine kalba. Šiuolaikinei augančiai kartai, įpratusiai susirašinėti trumpiniais, nebenaudojančiai išplėstinių sakinių, tai bus labai svarbus gebėjimas! Tad kur kas svarbiau akcentuoti rašytinio teksto turinį, o ne formą – gražų raštą.
Ar dailyraščio šalininkai žino, kaip jis atsirado? Britų imperijos laikais laiškai laivais ilgai keliaudavo iš Australijos ar Indijos. Jei jie būdavo neįskaitomi, labai užtrukdavo vėl siųsti užklausą. Todėl laiko taupymo sumetimais ir buvo įvestas dailyraštis, kad visi pradėtų rašyti įskaitomai. Bet 2016-aisiais juk galima paskambinti, parašyti elektroninį laišką, pasidalinti per Facebook’ą ir susisiekti šimtais kitų būdų!
Kartais argumentuojama, kad gražiai rašyti – kultūringa. Kultūringa yra rašyti tiesiog įskaitomai. Mes vaikams sakome, kad rašydamas įskaitomai tu parodai, kad gerbi tą žmogų, kuris skaitys. Jam gražu ar įdomu bus ne raidės, o tai, kas parašyta, tad gerbdamas jo laiką, turėtum pasistengti naudoti turtingą žodyną, aiškiai dėstyti mintis.
Bet argi gražus raidžių raitymas nelavina smulkiosios motorikos?
Žinoma, lavina. Įrodyta, kad smulkioji motorika yra susijusi su kalbos centro vystymusi, todėl lavinant pirštukų raumenis vaikas geriau kalba, mokosi užsienio kalbų. Tai tiesa. Bet smulkiajai motorikai lavinti dar yra šimtai kitų būdų: darbas su moliu, vėrimas, mezgimas, siuvimas, piešimas, netgi kūrybingas kūno kultūros mokytojas gali lavinti pirštus! Dažnas pedagogas per pamoką daro mini pertraukėles, per kurias pasiūlo pajudinti pirštukus: „Pirštukai šiandien rašė, rašė, kol pailsėti jie paprašė”. Net kol ši nauda nebuvo mokslo įrodyta, žmonės intuityviai tą darė su kūdikiais, žaisdami pirštukų žaidimus.
Metodų įvairovė tikrai reikalinga, nes, tarkime, kai kuriuos vaikus (disgrafikus, disleksikus), dailyraščiu galima traumuoti visam gyvenimui, o štai lipdyti ar verti jie gali puikiai!
Ką manote apie dailyraščio vertinimą?
Vaikui tikrai būna apmaudu, jei parašius labai įdomų rašinuką jis gauna įvertinimą „gražiau rašyk”. Ką jau kalbėti, jei tokia pastaba atsiranda prie be klaidų parašyto matematikos (!) testo. Vaikai demotyvuojami, kai jie labai stengiasi gražiai rašyti, o mokytojas vis tiek pataiso vieną kitą pasviresnę liniją, nors iš esmės tai jokios įtakos jų gyvenime neturės.
Atsakykite patys sau: kada paskutinį kartą rašėte, tarkime, didžiąją K raidę taip, kaip ją reikia rašyti pirmoje klasėje? Absoliuti dauguma liaujasi tai darę, kai tik tai tampa neprivaloma!
O jei vaikui tikrai patinka gražiai rašyti, yra juk kaligrafijos būrelių. Juose rašymas – tai daugiau nei tiesiog rašymas, tai ir meditacija, įvairovė (rašymas plunksna ar net smėliu), daugiau sensorikos, patyrimo. Tačiau kasdienybėje per pamokas šiuos dalykus reikėtų atskirti.
Na, bet mokymasis mintinai ilgą laiką buvo ugdymo(si) pagrindas. Ar tai irgi darosi atgyvena?
Mokymasis mintinai nėra savaime blogybė. Jis lavina ir vaiko atmintį, ir savidrausmę, prideda atkaklumo. Vis dėlto, tai nėra vienintelis tokio lavinimosi būdas. Ir kas tinka vienam, nebūtinai gali tikti kitam – vaikai per bandymus turi atrasti sau tinkamą įsidėmėjimo būdą. Turėtume jam padėti, palengvinti išmokimo procesą, nors tai nėra paprasta, nes net būsimieji pedagogai nėra to mokomi universitete.
Niekas nesiginčija dėl to, kad mums gyvenime teks įsidėmėti daug informacijos. Net ir turėdami „Google”, juk nebėgsime pasitikrinti kiekvieno dalyko. Nesvarbu, kokią profesiją gyvenime pasirinktume, mums vis viena reikės nemažai žinių susidėti į galvą: medikui teks įsidėmėti, kur yra organai, mechanikui – kaip susideda mašina ir pan. Kuo daugiau dalykų prisimename, tuo didesnė mūsų žinių bazė. O mes puikiai žinome, kad žinios plius gebėjimai yra kompetencija. Taip, žinios yra įgyjamos ir mokantis mintinai. Tačiau kaip tą atmintį lavinti – jau gudrybių ir profesionalumo klausimas.
Ar galite plačiau papasakoti apie tas gudrybes, kurias atradote ir naudojate Karalienės Mortos mokyklose?
Mintinai mes vaikus turime mokyti ne todėl, kad „taip darė mano pradinių klasių mokytojas, tad taip darysiu ir aš”. Reikia tai daryti suvokiant, kokia to tikroji nauda ir prasmė – t.y. atminties lavinimas, ieškant tam kuo įvairesnių būdų.
Tarkime, kai kuriems vaikams puikiai veikia trumpiniai, akronimai, kai pirmosios gana sudėtingų terminų raidės susideda į lengvai įsimenamą žodį. Viena iš vaikams labai tinkančių įsiminimo technikų yra vaizdinių (asociacijų) kūrimas, kurie vėliau grįš į atmintį ir suksis kaip filmas. Tad paklausinėkite besimokančio vaiko, kaip jis viską, kas vyksta eilėraštyje, įsivaizduoja, ką mato, kas po ko seka.
Net daugybos lentelę galima išmokti naudojant daugybę kūrybiškų gudrybių – ne vien tik kalant mintinai. Pavyzdžiui, daugyboje iš devynių tinka pasinaudoti pirštais. Pasidėkite pirštus prieš save – tarkime, jums reikia padauginti devynis iš trijų. Užlenkite kairės rankos trečiąjį (vidurinį) pirštą. Matysite iki jo du pirštus, po jo – septynis, atsakymas – dvidešimt septyni. Užlenkite bet kurį kitą pirštą, ir atsakymas taip pat bus prieš akis. Tokių gudrybių internete – daugybė.
Daugeliui tėvų patinka, kai vaikai moka daug eilėraščių…
Taip, kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad, va, mūsų vaikas jau tris eilėraščius ir dvi daineles išmoko, o jūsiškis per mėnesį – nieko… Neva, nieko ir nesimokė. Bet galbūt pedagogai pastebėjo, kad vaikus eilėraštis labiau užkabino, sudomino, tad jie daugiau diskutavo, labiau pasigilino, netgi susiorganizavo su tuo susijusią išvyką, tema nuvinguriavo ir nuvedė dar toliau. Ugdymosi procesas yra gyvas! Mokomės ne dėl to, kad užsidėtume pliusą, svarbiau kiekvieną veiklą matyti kaip ugdymo(si) prasminį elementą.
Kalbant apie pradinį ugdymą, labai svarbu eiti „į plotį”, vaikui suteikti pasaulio matymą, plėsti jo horizontą. Karalienės Mortos mokykloje mes esame už visuminį ugdymą, tai yra ateitis, ir mes jau šiandien turime kartu su vaikais ten link eiti.
Taip pat liūdna išgirsti, kad dar pasitaiko tokių atvejų, kai visa klasė mokosi tą patį eilėraštį. Jūs pamėginkite kad ir kokio įkvepiančio teksto klausytis dvidešimt kelis kartus iš eilės. Jau po trečio norėsis ir telefoną įsijungti, ir Facebook’ą pasitikrinti… Juk, tarkime, jei mokomės lietuvių išeivių poezijos, tai jos yra labai daug ir įvairios, galbūt verta pakalbėti su vaikais, kodėl vienas pasirinko A. Nyką-Niliūną, kitas – B. Brazdžionį, tai ugdo ir kritinį mąstymą, gimsta diskusijos, gebėjimas apginti savo nuomonę, o ir visa klasė susipažįsta su dvidešimt skirtingų kūrinių.
Pedagogai visuomet turėtų užduoti sau klausimą: ar tai, kas dabar vyksta, yra tiesiog užimtumo užtikrinimas, ar ugdymo bei ugdymosi procesas? Jei atsakymas teigiamas, tuomet ši veikla reikalinga. O tam gali būti pasitelkiami ir tradiciniai, ir modernieji metodai.
Bet gal geriau, jei vaikas „iškala” eilėraštį ir paskui jį moka, nei išvis nežino, ką reiškia mokytis mintinai?
Iškalti galima, bet ar yra prasmė? Tarkime, daugeliui miesto vaikų eilėraščiai, kuriuose piešiami kaimo vaizdai, yra labai sudėtingi. Jie nesupranta kartais nė pusės žodžių, ypač jei kalba senesnė, literatūrinė. Kas tas žlugtas, kas yra asla? O gėlė yra tiesiog gėlė – kas tas vėdrynas ar plukė? Tuomet vaikas mokosi eilėraštį panašiai, kaip mokytųsi tris stulpelius kinų kalba. Ir labai norėdamas – išmoktų! Tik kokia to prasmė? Galbūt tuomet verčiau skirti laiko ir internete pasižiūrėti, kaip viena ar kita gėlė atrodo?
Pastebėję, kad vaikas nepajėgia įsivaizduoti, apie ką išties tas eilėraštis, susikurti su juo susijusių asociacijų, nes jis paprasčiausiai nežino, ką reiškia kai kurie žodžiai, vadinasi, juos ir reikia išsiaiškinti. Tai yra mokytojo tikroji užduotis. Juk nėra svarbiausia iškalti mintinai, svarbiau yra kalbėti apie tą eilėraštį, pajusti jį, jo grožį, melodingumą ir panašiai. Ir tik tuomet galbūt jį verta išmokti mintinai, ugdant jau kitą gebėjimą – oratorystę.
Retas kas galvoja apie pirmoko oratorystės gebėjimus…
O vertėtų. Mokymasis mintinai labai susijęs su oratoryste ir viešuoju kalbėjimu, kurie labai naudingi bet kuriam žmogui. Deklamuojant lavėja kalbos pojūtis. Žinoma, galima ir tiesiog skaityti, bet mes juk vertiname žmones, kurie kalbas sako ne iš lapelio, o geba įtaigiai be pagalbinių priemonių išreikšti mintį. Remiantis tyrimais, viešojo kalbėjimo baimė didelei daliai žmonių yra net didesnė už mirties baimę. O juk mums visiems gyvenime tenka daugiau ar mažiau kalbėti viešai. Tad tikrai verta vaiką prie to pratinti nuo pat pradinių klasių.
Tačiau vėlgi, mokytojas turi suprasti, kokia didelė gali būti baimė. Ir niekuomet negėdinti vaiko, nekelti įtampos, kai jis deklamuoja, suvokti, jog tai yra procesas, pasiūlyti pamėginti interpretuoti vienaip ir kitaip, rasti savus būdus išmokti ir perteikti, o ne išprakaitavus tiesiog atsistoti prieš auditoriją ir rėžti.
Straipsnis buvo publikuotas portale „Tavo vaikas”.
Lieja šviesą lekiančios svirtys,
Vėjai veža aukso ratus,
Ir prasiveria žalios širdys,
Ir nuo medžių teka medus
Į visus pasaulio kraštus.
(Ištrauka iš Henriko Radausko eilėraščio ,,Saulės darbai“)
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Geltonas siūlas;
* Kartonas;
* Oranžinės juostelės;
* Vielutė;
* Žirklės.
DARBO EIGA:
Iš kartono formuokite apskritimą, jį iškarpykite.
Apvyniokite geltonu siūlu.
Prie siūlų tvirtinkite oranžines juosteles. Miklinkite pirštus juosteles pindami į kaseles.
Vielutes apsukite siūlais bei juostelėmis ir tvirtinkite prie saulutės.
Štai ir spindi saulės spinduliai karšti!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!