Vakar Vaikystės Soduose iškėlėme trispalvę (šiandien jau tik švenčiame): tikrai stengėmės, kad ir kotai, ir visos vėliavos atkeliautų iki vakar. O tada…tada atvėrėme vartus, išėjome į kiemą, užtraukėme tautinę giesmę ir iškėlėme vėliavą. Nuo  vakar Sodeliuose kasdien plėvesuos ir Lietuvos, ir Vaikystės Sodo vėliavos. Gražiausia, kad giesmę giedojo visi. Net tie, kurie dar visai mažai kalba. Tikiu, kad auga nauja karta. Karta, kuri ne lauks, kol kas nors sukurs Lietuvą, bet patys ją kurs.

(daugiau…)

Kiek kartų per dieną ištariate šią frazę? Aš stengiuosi sakyti kuo dažniau. Dažniau. Ir dar dažniau. Gal kartais tai atrodo cheezy tiems, kuriems tai sakau, bet iš tiesų – ypač atsisveikindama – visada pagalvoju, kad – jeigu nebesusitikčiau – norėčiau, kad tai būtų paskutinė frazė, kurią mano mylimas žmogus prisimintų iš mano lūpų. Netikiu, kad ši frazė gali būti nuvalkiota. Netikiu, kad gali kam nors pabosti ją girdėti. Ypač, jei ji tariama iš širdies. Nes, po galais, tai yra labai graži frazė. Ir kiekvienas mūsų yra vertas ją girdėti dažnai. Dažniau. Ir dar dažniau.

(daugiau…)

Šiandien – mūsų antragimio gimtadienis. Jam – devyneri. Žinau, kad banaliai skamba tai, kad, atrodo,jis gimė TIKRAI ne taip seniai, bet…yra taip ir ne kitaip. Tą dieną aš buvau darbe. Buvo labai šalta diena. Ir itin sunki diena. Prieš keletą dienų mus buvo palikusi Augusto (1m10mėn) auklė. Ji mus paliko, nes aš jos paprašiau ryte nestumdyti baldų ir netriukšmauti, kol miega Augustas. Ji tiesiog ėmė ir išėjo. Man tąryt reikėjo važiuoti į darbą, darbe laukė krūva vaikų. Paskambinau direktoriui ir paklausiau, ar galiu į darbą atvažiuoti su Augustu, nes tiesiog visiškai neturiu ką daryti. Taip ir buvo: į darbą važiavau su Augustu. Vasario 12 į darbą jau važiavau be Augusto, bet streso buvo daug.

(daugiau…)

Šįkart net kelios tinklaraščio skaitytojos ir pažįstamos atsiuntė nuorodą į vieną straipsnį, kuriame yra lyginami „prancūziški” ir „amerikietiški” vaikai. Pats straipsnis man patiko. Kadangi pirmoji nuorodą atsiuntė pažįstama, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje, tai mes, kaip sakant, susižvalgėme laiškuose, kad, rodos, straipsnyje aprašomi ne „prancūziški”, o „belgiški” vaikai.

(daugiau…)

Su mergaitėmis skaitome knygą, kuri kas vakarą įtraukia mus visas tris.

(daugiau…)

Savo dienas (ir dažnai ne tik dienas) leidžiu savo svajonėje, tapusioje realybe – Vaikystės sode. Vaikystės sodas – ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas (šiuo metu yra keturios ugdymo įstaigos Vilniuje ir viena Kaune). Kuo jos ypatingos? Tuo, kad jose įgyvendinama tai, ko nėra niekur kitur: autorinė, unikali, neturinti analogų Lietuvoje Kontekstinio ugdymo programa. Akivaizdu, kad XXI amžiuje viskas yra susiję tarpusavyje, viskas integralu, todėl ir vaiko ugdymas turi būti visapusiškas.

(daugiau…)

Šįvakar penkiese susėdome žaisti stalo žaidimo. Jį pirmą kartą žaidėme per Vaikystės Sodo tėvų ir auklėtojų asociacijos stalo žaidimų vakarą: susirinko nemažai tėvelių (kai kurie poromis, o kai kurie – po vieną), buvo nusamdyta kompanija, kuri davė įvairius stalo žaidimus ir du vakaro vedėjus, kurie ir paaiškindavo, kaip reikia žaisti vieną ar kitą žaidimą. Tą vakarą žaidėme daug nuostabių žaidimų. Saboteur mums patiko, nes gan greitai žaidžiasi, įtampa auga, o atomazga gali būti visiškai netikėta!

(daugiau…)

Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje – jeigu pili verdantį vandenį – jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.

(daugiau…)

Šį savaitgalį su vaikais daug kalbame apie netektį/mirtį. Augustas vakar klausė, koks jausmas, kai miršti. Morta klausė, ar ji – jeigu susirgs – numirs. Augustui atsakiau, kad, deja, nieko negaliu jam atsakyti, nes niekada nesu to patyrusi.

(daugiau…)

Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi 🙂 Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

(daugiau…)