Ką gi, turiu prisipažinti, kad keletą kartų atsidariau rašyti ir vis uždarau – neįprasta man tai, kad beveik viskas šiame tinklaraštyje kitaip. Be to, Stokholmo oro uoste parašiau ilgą ir man pačiai patikusį įrašą apie įspūdžius iš Švedijos ir…viską praradau. Tada vos ne pro ašaras prisiekiau, kad daugiau tinklaraščio nerašysiu ir nekenčiu visų šitų naujovių 🙂 Bet, kaip sakant, taip, kaip mokau vaikus prisitaikyti prie naujovių, taip, be jokios abejonės, turiu išmokti ir pati. Čia kaip tas eksperimentas su vaikais ir oreo sausainiukais (dar žinomas ir atkartotas kaip ekperimentas su zefyrais): jeigu gebėsi užsispirti ir pasiekti tikslą, tai gyvenime bus lengviau 🙂 (Čia aš save visaip įtikinėju).
O pradėti rašyti net nežinau, nuo ko. Kadangi praradau tą ilgą ir išsamų įrašą, tai jaučiuosi perdegusi rašyti apie Švediją. Gal kada nors… (nors paprastai – kaip taip sau pasakau – tas kada nors niekada ir neateina). Ar jūs taip jaučiatės, kai reikia keistis? Ar būna, kad pasakote kada nors, o tas kada nors niekada taip ir neateina?
Kadangi vakar buvo Halloween’as, tai šiek tiek parašysiu apie tai. Žinau, kad Lietuvoje mes šios šventės nemėgstame, mums ji yra tarsi nepageidautina JAV įtaka (čia aš vartau akimis). Apskritai aš pati tame „mes” visiškai nenoriu dalyvauti, nes man ši šventė patinka. Man patinka moliūgai. Patinka atmosfera. Patinka moliūgų pyragas ir tas bendruomeniškumo jausmas, kai visi išeina į gatves. Man patikdavo, kaip šią šventę šventėme Belgijoje Augusto tarptautinėje mokykloje.
Viena šventė. Kita šventė. Trečia šventė. Žinau kad rašiau ir daugiau, bet kol kas šiame tinklaraštyje nemoku rasti, Google irgi dar nieko neranda (sako, kad ras po kelių savaičių)… Man patinka, kad Vaikystės Sode irgi švenčiame šią šventę, nors Halloween’u jos nevadiname: mokytojos su vaikais dekoruoja klases, tėveliai – bendras erdves. Dabar, įėjus į Sodelį, bent jau man yra svaiginančiai gražu. Mačiau, kaip atėjo vienas vaikas: ji niekaip nėjo į klasę, nes ėjo nuo vienos dekoracijos prie kitos, akys žibėjo, krykštavo – negalėjau nesišypsoti.
Žinoma, galima argumentuoti, kad galime savo šventes lygiai taip pat švęsti. Tiesa. Bet tiesa ir tai, kad lietuviai lygiai taip pat šventė šią šventę. Ir, žinote, kas būdavo pagrindinis akcentas??? Ogi vaišės ir ugnies deginimas! (Ar matote sąlytį: žibintai, gaminami iš moliūgų (šviesa) ir saldainiavimas (vaišės)?!) Lietuviaipokyliaudavo kelias dienas, valgydavo ir šokdavo, aukodavo dievams, ypač Perkūnui, kad pastiprintų vėles. Taigi ši šventė buvo it atsivėrę vartai į mums nepažįstamą pasaulį. Šiek tiek baugi. Šiek tiek jaudinanti. Nenuostabu, kad atėjusi tamsa ir gamtos (laikina) mirtis bei pasibaigę žemės ūkio darbai priversdavo sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo-mirties ratą. Ir visai nenuostabu, kad norėdavosi šėlsmo.
Gaila, kad neradau daugiau medžiagos apie konkrečiai mūsų papročius: mielai uždegčiau žvakutes cukinijose 🙂 (nors man turbūt mažai yra gražesnių dalykų nei išskabtuoti moliūgai prieangyje apkritę įvairiaspalviais lapais). Pavyko rasti tik tai, kad lietuviai keldavo puotą, o likusius gėrimus išpildavo ant kapų, o maistą ten pat palikdavo…kažkaip su vaikais to nepadarysi. Žodžiu, jeigu nori smagiai švęsti su vaikais, tai tenka imti anglosaksų smagumus, o ne baltų. Kažkaip baltai su vaikais mažai draugavo (draugauja?). Gal dėl to ir suaugę sunkiai mokam švęsti?! Šventimas ir dabar daug kam asocijuojasi su lūžtančiais stalais (ir po to dažnai išmetamu maistu) ir milžinišku kiekiu alkoholio (kurį po to turėtumėme išpilti dar ir ant kapų, kad ir mirusieji pasismagintų). Jeigu paklaustumėte manęs, man atrodo, kad moliūgai ir saldainiavimas tikrai yra mažesnė bėda nei su nuo alkoholio lūžtančiais stalais švenčiamos darželio šventės (patikėkite, teko vienos liudininke būti ne taip ir seniai). Ir jeigu į Lietuvą ateina tradicija drauge su vaiku gaminti dekoracijas, skaptuoti moliūgą, susikurti sau šventę, tai…tebūnie!
Vakar vakarą mes šventėme Halloween’ą amerikiečių žemėje – jų ambasadoje. Merginos keliavo apsirengusios raganomis, o Vilhelmas – vilku. Smagu ten buvo sutikti persirengusių suaugusiųjų, o man didžiausia atrakcija buvo mano žiauriai mėgiami candy corn ir Reese’s peanut butter cups. Pastarieji tai išvis man yra skaniausi pasaulyje saldainiai. Gerai, kad jų nėra Lietuvoje 🙂 Kadangi su draugais (amerikiečiais) šventėme ambasadoje, tai valgėme amerikietišką maistą (teprasmenga tie, kurie sako, kad amerikiečiai valgo tik mėsainius ir dešrainius), grožėjomės dekoracijomis (patys darbuotojai pasiruošė!), o galiausiai vaikai ėjotrunk or treat. Taip, perskaitėte teisingai! Trunk yra bagažinė. Kadangi viskas vyko ambasadoje, nelabai galėjome eiti saldainiauti per kaimynus, tai ėjome per bagažines – amerikiečiai išpuošė įvairiomis Halloween’o dekoracijomis savo mašinų bagažines, ir vaikai ėjo nuo vienos mašinos prie kitos saldainiauti. Morta su Gertrūda tuoj įsikirto ir lygiai taip pat linksmai kaip amerikiečių vaikai lakstė nuo vienos bagažinės prie kitos ir skandavo „thank you” kaskart, kai maišelis pasipildydavo saldainiais. Žiūriu į savo vaikus ir nuoširdžiai pavydžiu, kad jie auga dabar, nes dabar yra tiesiog pasakiškas metas augti. Net neabejoju, kad mano tėvai galvojo tą patį. Tai nuteikia optimistiškai, nes toks jausmas reiškia, kad kiekviena karta gauna daugiau, o juk būtent taip ir turi būti – Mokinys turi pranokti Mokytoją.
Ryt (tiksliau, už kelių minučių) – Vėlinės. Jau esu rašiusi apie tai, kaip su vaikais kalbėti apie mirtį. Iš tiesų nereikia bijoti kalbėti su vaikais apie tai. Juk mirtis – irgi gyvenimo dalis, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Gražaus ir prasmingo susikaupimo.
Net nežinau, kaip pradėti šį įrašą, tad pradėsiu labai tiesmukai: šis įrašas yra (labai didelė tikimybė) paskutinis šios išvaizdos tinklaraštyje. Parašiau ir jaučiu, kad širdis sudrebėjo.
Ši savaitė – kelionių savaitė: Kaunas, Klaipėda, Gargždai, Ryga (oro uostas), Stokholmas. Kaune stebėjau Vaikystės Sodo darbą, Klaipėdoje – seminaras pedagogams, Gargžduose – seminaras tėvams ir pedagogams, Ryga – nes nėra tiesioginio skrydžio į Stokholmą ir štai Stokholmas. Iš visų ES valstybių ir vietų ES/CEDEFOP organizuojami praktiniai mokymai ugdymo įstaigų vadovams vyksta būtent čia, Švedijoje. Nenuostabu, nes Jarfalla regionas garsėja savo švietimo vadyba visoje Europoje, o mes buvome atrinkti būtent semtis gerosios patirties. Taip, atrinkti: 15 laimingųjų iš visos ES (ne daugiau kaip po vieną iš valstybės) savaitę stebėsime ir gilinsimės į šio regiono švietimo vadybą.
Užpernai (kalbu apie mokslo metus) vykę mano Sveiko proto seminarai tėvams buvo sulaukę didžiulio pasisekimo – didžioji „Pasakos” kino teatro salė per visus seminarus buvo pilna arba beveik pilna, nors reklamos apie šiuos seminarus buvo itin mažai. Pernai gavau labai daug laiškų iš tėvų, kurie norėjo, kad seminarai būtų tęsiami. Teisybę pasakius, net šiais mokslo metais gavau keletą laiškų: gal vis dėlto apmažėjo darbų ir galėčiau atgaivinti seminarus? Kadangi pernai be galo daug mano laiko suvalgė Vaikystės Sodo mokytojų akademija, tai pernai niekaip neradau laiko seminarams atnaujinti. Šiemet mokytojų akademija nebevalgo tiek beprotiškai daug laiko, tad turiu puikią naujieną visiems man rašiusiems – atnaujinu savo seminarus!
Štai jau vienuolika metų sąmoningai stengiuosi, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tai – sunkus darbas. Ir – reikia pripažinti – tai, kad jie auga Lietuvoje, šio darbo nepalengvina. Štai Čaplikas per rinkiminius debatus leidžia sau rėžti, kad Lietuvos moterys gražios, kad vat šaunuolės leidžia vyrams būti politikoje, versle. Gerai, kad mano vaikai tų debatų nežiūrėjo – būčiau iš gėdos skradžiai žemę prasmegus. Ir tai dar ne viskas. Tie visi pasakymai: „mergaitės turi…”, „berniukai turi…” – žudo. Aš esu mačiusi mergaičių su tokiu užtaisu, kurio galėtų pavydėti bet koks berniukas. Kita vertus, kodėl turėtų pavydėti?! Esu turėjusi klasėje berniukų, kuriuos – nors ant žaizdos dėk: švelnūs, draugiški, šilti. Kodėl jie turėtų siautėti?!
Manau, kad daug kas Lietuvoje žinote nuostabią iniciatyvą „Savaitė be patyčių”. Nors labai pritariui šiai iniciatyvai, tačiau mane tiesiog stingdo žodis „savaitė”. Mane lygiai taip pat stingdo, kai išgirstu kitą sakant: „ko tu taip ardaisi dėl tų patyčių?! Juk visi tyčiojasi, o tas, kuris jas išgyveno, yra stipresnis!” Nė velnio. Nė velnio, nė velnio, nė velnio. Tas, kuris išgyvena patyčias, yra scarred for life. Jis niekada nepasieks to, ką būtų galėjęs, jei būtų neišgyvenęs to pragaro. Lietuvoje patyčias patiria apie 60proc moksleivių. Ar suprantate, ką aš čia parašiau? Aš čia parašiau, kad daugiau, nei pusė Lietuvos vaikų yra žalojami visam gyvenimui. O mes manom, kad jie bus stipresni?! Facepalm.
Penktadienį skaičiau pranešimą renginyje Versli Lietuva LITEXPO rūmuose. Prieš tai buvau skaičiusi pranešimus Kaune ir Panevėžyje. Dar buvau kviesta į Alytų, bet tądien turėjau įsipareigojimų Vilniuje ir vykti negalėjau. Nežinau, kiek salėje buvo susirinkę žmonių – daug. Mintis, kad tiesiogiai esu transliuojama, šiek tiek baugino, bet aš ją greitai išjungiau, kad nepradėčiau jaudintis. Dar lipant ant scenos V.Savukynas, kuris moderavo renginį, pasveikino su vakardienos verslo apdovanojimu, ir tai mane taip atpalaidavo ir pradžiugino, kad pajutau, jog šis pranešimas bus geriausias iš visų.
Prieš dvejus metus ir keturis mėnesius atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą. Ir vis dar tebenoriu 🙂 Ir, teisybę pasakius, supratau, kad ir 300 vaikų (tiek jau lanko Vaikystės Sodą) nėra daug 🙂 Kodėl? Todėl, kad vis dar yra norinčių ateiti! Ir taip, gal pas mus nenuvaloma nosis tą pačią akimirką kai ji išbėga, o kriauklė po vaikų kūrybinio polėkio ateljė nėra išplaunama iškart, bet mes tam ir esame, kad padėtumėme suprasti, kad NE TAI YRA ESMĖ! Vaikų ugdymas yra mano tikslas, mano aistra, mano hobis ir mano stiprybė. Hence, aš būtent tai ir dariau, darau ir darysiu kol kiti valys nosis:)
Dar vienas didelis iššūkis ir projektas Vaikystės Sode – nestovim vietoje. Štai ką apie Vaikystės Sodą rašo „Microsoft Lietuva”:
Privačių darželių tinklas „Vaikystės sodas“ pirmasis Lietuvoje ugdymo tobulinimui pradėjo naudoti „Microsoft Office 365“. Debesijos paslauga padidino vidaus dokumentų valdymo efektyvumą, palengvino pedagogų bendravimą tarpusavyje ir su darželius lankančių vaikų tėvais. „Vaikystės sode“ sprendimą įdiegė bendrovė „Amidus“.
Jau gan ilgą laiką Benediktas gyvena tarp kosmoso ir vandenynų, o mes- nesibaigiančiose Saulės sistemos ir vandens gyvūnų parodose, tad, kai šeimoje diskutavome ką dovanosime mano dėdei Jubiliejaus proga, kuris prašė atsinešti tik sodo gėrybių ir daugiau nieko, Benediktas nei nesusimąstęs tarė: „padovanosiu Saulės sistemą”.