Viešint pas draugus į akis krito viena knyga, kurią beviešėdama ir pradėjau skaityti. Ją skaičiau ir LITEXPO parodoje, kai norėjau  numalšinti jaudulį prieš pranešimą įkvepiančiame forume LAIMINGAI AUGTI. Štai taip ėmiau ir viens-du knygą perskaičiau (sąžiningumo dėlei reikia pasakyti, kad ji a) labai lengvai skaitosi, nes neturi jokių mokslinių ambicijų ir b) yra tik 212psl). Tai G.Wright knyga „Daddy Dates” (Tėčio pasimatymai). Autorius – keturių dukrų tėtė, kuris vieną dieną suprato, kad – nors ir viskas buvo lyg ir gerai – jis iš tiesų nepažįsta savo paauglėjančių dukrų. Ir nusprendė jas pažinti. Kviesdamas po vieną į tėčio-dukros pasimatymus.

Vienas pirmųjų pasakojimų yra apie vieną pirmųjų pasimatymų su jo tada devynerių metų dukra, kuri po pasimatymo atsisėdusi į mašiną…pravirko. Paklausta, kodėl ji pravirko, mergaitė kūkčiodama pasakė, kad ji verkia, nes dar niekada nesijautė tokia ypatinga. Nenuostabu, kad tėtė nuo tada nė karto neuždavė sau klausimo, ar verta kviesti dukras į pasimatymus.

Žinoma, viskas prasideda nuo seno gero pažink savo vaiką. Autorius net siūlo pasidaryti testą. Man patiko siūlymas, kad vieną testo kopiją sužymėtų suaugęs (kaip įsivaizduoja, kad atsakys vaikas), kitą  – pats vaikas. O tada sėstų ir palygintų. Autorius sako, kad nustebsime, kokie skirtingi gali būti atsakymai. O tada – susirašyti sąrašą klausimų ir paklausti vaiko. Ir visada vaiką GIRDĖTI. Ne tik klausyti jo(s), bet ir girdėti. Kaip sako pats autorius, daddy date only counts if she’s the main event. Taisyklė – suaugęs kalba 20% kalbų, o vaikas – 80%.

Įdomi mintis buvo ta, kad autorius su žmona nusprendė, kad mergaitėms nėra ko vaikščioti į pasimatymus iki tol, kol jos baigs mokyklą. Draugams – taip. Pasimatymams – ne. Ką jis daro? Ogi organizuoja vakarėlius namuose, į kuriuos kviečia jaunimą, kad susipažintų su jais. Ir nuolat kalbasi su merginomis, kad nenori matyti jų sudaužytų širdelių tol, kol jos nėra subrendusios. Be to, tėvai nori, kad jos priimtų gyvenimą keičiančius sprendimus savo galva, o ne todėl, kad viena ar kita daro jų kavalierius.

I know in the end, their worries are theirs to carry, and they have both the strength and outfit to match. Kitaip tariant, visi gauname nešti tai, ką galime panešti, todėl mūsų vaikams iš esmės viskas bus gerai. O koks bus mūsų santykis su jais, priklauso nuo mūsų. Aplinka negali būti kalta. Jeigu nėra santykio, atsistokite prieš veidrodį ir pamatysite tą kaltininką. Ir, žinote, ką? Pradėti lipdyti santykius niekada nėra vėlu.

Vienoje knygoje skaičiau (dabar net neprisimeniu, kokia tai knyga), kad visada atrodo, kad kitų santuoka yra darnesnė, o kitų santykiai šeimoje – geresni. Čia kaip ta lietuviška patarlė, kad už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?! Bet juk taip dažnai ir atrodo! Aš pati ne kartą esu save pagavusi galvojant, kad štai kitiems yra geriau, nes….a,b,c,d,e ir f. 🙂 Pati suprantu, kad nesąmonė, kad jie tikriausiai turi savo a,b,c,d,e ir f, kodėl mano šeima yra nuostabesnė, nei jų. Esmė ta: tol, kol mes galvosime, kad kiti yra geresni ir mums be šansų, tol ir trypčiosime vietoje. Vaikai tiesiog turi žinoti, kad yra mylimi. Čia ir dabar. Taškas.

Kadangi pati mokausi kontroliuoti savo laiką, man patiko autoriaus nuomonė: „Friends will gripe, „I don’t have the time for all these dates, Greg.” REALLY? Every time I get all balled up in my head about schedule, I put down the remote, get off the computer, turn off the phone, and wow, there he is. Father Time gives me a little chump change, and I use it to make one of my girls feel loved. Sometimes a date with your wife is just forty-five minutes at a local coffee joint, but if you are focused just on her, keeping your eyes glued no matter who shows up, it counts”.

Dar man patiko viena Wright’ų šeimos tradicija: kai mergaitei sukanka 13  metų, tėtė jai padovanoja žiedą. Šiuo žiedu jis pasako, kad rūpinsis mergaite emociškai ir finansiškai tol, kol ji taps savarankiška. Tą patį vakarą (jie būna restorane, pasipuošę ir šventiški) tėtė kalbasi su mergaite apie tai, kas yra meilė ir kas nėra meilė. Jo nuomone, mamos su dukromis daugiau pakalba apie biologinius dalykus, o tėtė gali papasakoti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi, kokios gali būti to pasekmės. Jis kalba su mergaite apie tai, kokia svarbi yra draugystė, pareiga ir kasdienis noras daryti gera žmogui, kurį myli.

Knygos pabaigoje autorius surašo, kokie pasimatymai gali būti: knygyne, nuvažiuojant į ypatingą vietą, pasivaikštant, šokant, piknikaujant, ko nors išmokstant, sportuojant, savanoriaujant ir t.t.

Man ši knyga patiko, nes parašyta lengva ranka, atrodo, tiesiog slysti per puslapius. Juokiesi, susigraudini. Siūlyčiau ją perskaityti visiems tėčiams. Ir mamoms būtų neprošal. Nes skaitysite maždaug tiek laiko, kiek vyksta krepšinio rungtynės (na, gal truputį ilgiau), bet nauda bus didžiulė. Dar man patiko ir tai, kad jis jau trisdešimties metų turėjo visas keturias dukras, apie kurias iš esmės ir yra ši knyga. Tai įrodo, kad nereikia patirties, jog suprastum, kaip svarbu yra bendrauti su savo vaiku. Kita vertus, jis pats sako, kad jam gan lengvai sekasi bendrauti su žmonėmis, o į pasimatymus (nors kai kuriais šiandien nesidižiuoja) su juo visada mielai eidavo merginos, nes būdavo charizmatiškas ir išradingas. Suprantu, kad ne visiems bus lengva. Pavyzdžiui, aš manau, kad G yra paprasčiau, nes jam lengviau kalbėti, nei man. Aš galiu paromis kalbėti apie švietimą, bet apie tai, kaip jaučiasi mano vaikai, dažnai tieisog užklausiu ir… Rašant šį įrašą paskambino Augustas ir klausia: „Mama, ar leidžiate Sodelyje vaikams mėtytis gniūžtėmis?” Aš: „Ne”. Augustas: „Aaa”. Aš: „Tu mėteisi gniūžtėmis ir tave nubaudė?” Augustas: „Mhm”. Aš: „Augustai, bet juk tu žinai, kad mėtytis gniūžtėmis mokykloje yra nesaugu, ar ne?”. Augustas: „Bet juk tu žinai, kad man visos tos taisyklės atrodo nesąmonė”. Aš: „Bet taisyklių – net ir tada, kai jos mums nepatinka – laikytis reikia, nes kitaip būtų netvarka”. Augustas: „Žinau, mama. O žinai….”

Taip ir einam tuo keliu. Aš džiaugiuosi, kad jis man paskambina. Tiesa, jis man retai skambina paburbėti (nes žino, kad – jeigu skambins paburbėti – nepaguosiu; dėl to skambina kuriai nors babai:)), bet pasikalbėti ir/arba paklausti – dažniau. Nors esu ne tėtė ir turiu tik dvi dukras, bet knyga paskatino prisiminti tai, ką jau buvau skaičiusi vienoje savo mėgiamiausių tėvystės knygų – su vaikais reikia kalbėti. Ir kalbėti ypatingai. Nes dažniausiai jiems nereikia sprendimų. Jiems reikia, kad juos išklausytum.

Kadangi šį įrašą pradėjau rašydama apie LITEXPO parodą, tai ir baigsiu būtent tuo pranešimu, prieš kurį kilusį jaudulį stengiausi nuraminti skaitydama šią knygą. Beje, būtent važiuodama į parodą sugalvojau, kaip visą savo pranešimą surišiu: sustojau sankryžoje, užsimerkiau ir…supratau, kad aš kalbėsiu būtent apie tokią mokyklą, kokią matau, kai užsimerkiu. Apie siekiamybę. Apie tai, apie ką pagalvojus mano širdis dainuoja. Ar tai reiškia, kad tokia mokykla taip ims ir atsiras? Jeigu atsiras, tai tuo pačiu atsiras ir kita siekiamybė. Mano manymu, visada turi būti kažkas, ko reikia siekti; visada turime tobulėti; visada turime norėti daugiau, nei turime. Ta prasme, kad negalime pasakyti sau: viskas, mano santykiai yra puikūs ir taškas, daugiau nieko nebereikia daryti. Santykiai yra vienas sunkiausių darbų. Bent jau man. O jums?

 

Šiemet su vaikais turime vieną Kalėdinį ritualą, kuris yra mielas iki Mėnulio ir atgal – su vaikais kiekvieną vakarą sėdam skaityti knygos. Skaitome Marko Leino knygą „Kalėdų istorija”. Nusipirkome ją dėl kelių priežasčių: a) ją redagavo vaikų baba, tai jau seniai žinojome, kad bus išleista smagi Kalėdinė knyga; b) knygoje –  24 langeliai (skyriai) – lygiai tiek, kiek trunka Kalėdų laukimas. Gertrūdai ši knyga dar per sudėtinga, todėl ji pusiau dalyvauja, tačiau kiti trys klauso sulaikę kvėpavimą.

Vieną skyrių baigusi tyliai pradėjau skaityti kitą, tačiau tuoj pat visi sušuko: „Nesąžininga!”. Štai taip. Skaitome visi kartu. Užsidegame kalėdines žvakes ir skaitome. Šį savaitgalį uždegėme jau antrąją.

 

Knyga graudžiai graži. Apie mažą berniuką Mikalojų Pukį, kuris gyvena Suomijos šiaurėje, žvejų kaimelyje. Kuris, būdamas vos penkerių, praranda savo šeimą. Ši knyga ir apie tai, kaip, praradęs gyvenimo džiaugsmą, žmogus gali vėl jį atrasti. Ir – turbūt jau supratote – apie Kalėdų Senelį. Morta jau šiandien uždavė klausimą: tai Mikalojus kitiems vaikams palikdavo žaisliukus taip, kaip ir Kalėdų Senelis palieka? BINGO! Manau, kad ši knyga atsakys vaikams į daug klausimų. Berniukams, kurie jau žino, kad Kalėdų Senelis yra graži pasaka ir mergaitėms, kurioms Kalėdų Senelis vis dar yra tikras – nors niekada ir nematytas. Manau, kad Mikalojaus paaiškinimai kitiems kaimelio vaikams ir vėliau suaugusiems, kodėl jis nenori, kad paslaptis būtų atskleista, mūsų vaikams daug ką paaiškins – visų pirma apie tai, kad prasmingiausias dovanas dovanojame nesitikėdami, kad ir mums kažką dovanos.

Knygos skyriai ganėtinai ilgi, tad jaukiai įsitaisome prie stalo arba ant sofų ir skaitome. Kartą, kai labai susigraudinau, perdaviau skaitymą G, bet šiaip skaitau visą laiką aš. Tai – mano šventas Kalėdų laukimo laikas su vaikais. Šiemet mes tiek ir teturime: žvakes ir Kalėdų istoriją. Tų saldaininių kalendorių net nebeturime. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad jie buvo nupirkti, tačiau pagal paskirtį naudojami nėra. Keista. Jie buvo tokie aktualūs, kai augo berniukai. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai!

Norėjau pasidalinti, kad man užteko parašyti, kad kitais metais noriu pradėti sportuoti, kai man parašė Kristina ir pakvietė kartu eiti į pilates treniruotę. Aš jau buvau beatsakanti, kad eisiu, kai parašė Ieva ir padovanojo kvietimą į stimulus treniruotę. Aš išsirinkau pilates. Kadangi jau esu nemažai girdėjusi, tai noriu ir išbandyti! Tiesa, kvatojau, kai Kristina parašė „šį rudenį ėmiausi vykdyti programą „už ausų visus kuriuos myliu ir į sporto salę” .Tik ruduo koks tai stebėtinai trumpas pasitaikė, nes ten nukeliavom tik lapkričiui įsibėgėjus” Pažįstama situacija (Kristina irgi turi šaunų ketvertuką), o visus mano argumentus prieš numušė Ievos frazė, kad stimulus – tiesiai prieš mano biuro langus.

Beje, apsisprendžiau, kad gruodžio 15 vyksiančiame seminare apie berniukus ir mergaites pateiksiu ir lenteles, kaip mes galime padėti berniukams ir kaip – mergaitėms, kad jie augtų iš tiesų turėdami lygias galimybes. Nes juk niekas nesiginčija, kad mes esame skirtingi. Juk net ir berniukai bei mergaitės tarpusavy irgi yra be galo be krašto skirtingi. Esmė – ką ir kaip mes akcentuojame. Pavyzdžiui, Giedrė šiandien pasidalino nuoroda, kuri, manau, ne vieną privers susimąstyti. Ką mato mūsų vaikai? Kaip aplinka veikia jų mąstymą, savivertę ir savęs įsivaizdavimą? Kokia aplinkos, o kokia – genų įtaka? Lauksiu seminare!

Ir dar. Kadangi Kalėdos – dovanų metas, tai ir aš turiu keletą dovanų. Dažnai per savo seminarus girdžiu: ką daryti, jei seneliai mano kitaip?! Ką daryti, jei seneliai elgiasi kitaip?! Ką gi, galima tiesiog džiaugtis, kad vaikas turi senelius (ne visada pavyksta, kai sukyla emocijos, ar ne?), o galima ir džiaugtis, kad vaikas turi senelius, ir švelniai senelius šviesti. Taigi dovana – knyga „Senelių meilė”– kad seneliai taptų geriausiais draugais su savo anūkais.  O dovaną atsitiktiniu būdu gaus vieno komentaro autorius(-ė). Reikia tik parašyti savo nuomonę apie tai, kiek mus veikia aplinka(%) ir genai(%). Labai laukiu atsakymų!!!

P.S. Atsakymų į šį klausimą laukiu iki trečiadienio vidurdienio. Konkurse dalyvauja TIK tinklaraštyje atsakymą parašiusieji komentatoriai. Trečiadienį paskelbsiu ne tik laimėtoją, bet ir atsakymą į šį klausimą.

Šiandien Gertrūda Elena rašo laišką Kalėdų senelei. Taip, perskaitėte visiškai teisingai – senelei. Užteks tų Kalėdų senių 🙂 Aš negaliu patikėti, kad jau gruodis, kad jau vos kelios savaitės ir bus Kalėdos. Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje tos kelios savaitės slinkdavo vėžlio tempu. Dabar gi praskuodžia kaip kiškis. Koks ten kiškis – gepardas  120km/h greičiu. Keletą savaičių vis atsidarydavau kokią nors smagią nuorodą ir pagalvodavau, kad imsiu ir parašysiu apie ją. Matau, kad atskirai kiekvienos aprašyti tikrai nespėsiu, bet pasidalinti noriu.

Nežinau, kaip jūs, bet aš mėgstu su vaikais dalintis įdomiais faktas. Pavyzdžiui tuo, kad skruzdėlės neturi akių vokų ir niekada nemirksi. Visai neseniai radau nuorodą, kur visai nemažai tokių įdomių faktų, kuriais galima pasidalinti su vaikais ir/arba ugdytiniais.

Ieškodama interjero mokyklai iš kolegos gavau nuorodą į straipsnį apie modernią mokyklą Švedijoje. Kaip jūs, ar norėtumėte leisti savo vaiką į štai tokią mokyklą? Man patiko, kad modernioje mokykloje nėra klasių, tačiau tose nuotraukose vaikai, mano manymu, per daug kur sukritę į kompus – gal tik foto sesijai?!

Jeigu dar neišpildėte (o norite) išpildyti vaiko svajonę, tą galima padaryti štai čia. Mane vienu metu jau buvo besunerviną tie mobilieji, bet po to užmačiau mergaitę, kuri nori foto aparato, nes svajoja tapti fotografe.

Daug juokiausi pamačius štai šią užduočių knygelę. Ypač patiko prie knygelės pridėtų kreidelių spalvos: sniego gniūžtės balta, šalnos balta…net dabar rašau ir šypsausi nuo ausies iki ausies.

Patiko vieno Vaikystės Sodo tėvelio atsiųsta nuoroda apie LittleBits. Manau, patiks visiems, kurie augina mažuosius mokslininkus.

Džiaugiuosi ir tuo, kad privačios DB mokyklos privalės mokyti apie evoliuciją, nes jau kartais silpna pasiklausius kai kurių žmonių – galima pagalvoti, kad mokslas ir jo pažanga jiems visai nerūpi.

Gabrielius atsiuntė paganyti akis į gražiausius pasaulio knygynus.

Ir, kaip sakant, kas sakė, kad mokytojo darbas yra lengvas?!

Imbierinių sausainiukų kepimas irgi nėra labai lengvas darbas – ypač, kai tau ketveri ir dirbti susikaupęs:

 

 

O Kalėdos jau nenumaldomai artėja

 

Ir, akivaizdu, smagios prieškalėdinės foto sesijos žurnalams suburia…

 

Man patiko klausimas BBC straipsnyje: ar jūs pjaustytumėte daržoves ant tualeto krašto? Nežinau, kaip jums, bet man – vien apie tai pagalvojus – sukyla visas skrandžio turinys. Dr.Chuck Gerba, Arizonos universiteto mikrobiologijos profesorius, tiria, kaip ligos plinta mūsų aplinkoje. Ir štai jis atrado, kad ant tualeto sėdynės yra 50 bakterijų 6.45  kvadratiniuose centimetruose. Daug? Štai ant pjaustymo lentutės – net  200 kartų daugiau. Bet čia dar ne viskas. Virtuvinė kempinėlė yra namučiai maždaug 10 MILIJONŲ bakterijų 6.45 kv/cm. Ir tą kempinėlę mes sau čiupinėjame, ja plauname indus ir – geriausia – valome stalą, prie kurio vėliau valgysime. Ir, žinoma, rankų, ją pačiupinėję, plauti nepuolame. Fui.

Kur dar gyvena daugiau bakterijų, nei ant tualeto krašto?

– ant telefono (iš tiesų: kur tik jis nesivolioja, kur tik nepadedi, kas tik nečiupinėja…o plauti gi neplauni muilu)

– darbastalio (vidutiniškai 400 kartų daugiau bakterijų, nei ant tualeto)

– parduotuvių vežimėlių (šitie tai man visada kėlė įtarimą – ypač po to, kai Vilhelmas susirgo Rota virusu būtent tokioje mašinytėje. Dar dabar galvoju, kiek vaikų po to susirgo atsisėdę į tą mašinytę.)

– daugkartiniai apsipirkimo krepšiuose (ekologija vs švara)

Kaip ir sakoma straipsnyje, turime būti dėkingi evoliucijai, kad per tuos milijonus metų mūsų imuninė sistema išmoko kovoti su tikrai daug bakterijų. Kita vertus, net ketvirtadalio žmonių rankos yra tokios purvinos (bakterijų prasme) kaip purvinas tualetas. PLAUKITE RANKAS, po galais!

Beje, buvo įdomu perskaityti, kad švariausi namai yra Australijos ir Kanados piliečių. Žinoma, nėra taip, kad visi ten – pedantiški švaruoliai. Bet, kaip sakant, iš esmės. O štai nešvariausia – Indijos ir Malaizijos piliečių namučiuose. Lietuviai, manau, yra kur nors per viduriuką. O kaip manote jūs?

Ir dar. Vis norėdavau paklausti: kaip einate ir/arba vedate vaikus į tualetą ne namuose? Aš tai padengiu sėdynę tualetiniumi popieriumi ir tik tada sodinu vaiką. Gaila, kad LT dar sunku rasti popierinių užklotų sėdynėms – Kalifornija mane išlepino. Žinoma, kai kada nesodinu net ir padengusi. Ai, sakau, gal gali pakentėti? Arba laikau virš tualeto (nors labai to nemėgstu). Kai kur (pavyzdžiui, muziejuje, savo tėtės darbovietėje) esu sodinusi ir nepadengusi sėdynės popieriumi – kad jau labai švariai ten viskas atrodė. Akivaizdu, kad vertinu kiekvieną situaciją individualiai. (Namuose, žinoma, galioja tik viena taisyklė – po tualeto nusiplauname rankas. Ir kitų žmonių namuose irgi unitazo neapvynioju tualetiniu popieriumi). O kaip jūs?

O kadangi jau pradėjau kalbėti apie tualetą, tai pasidžiaugsiu, kad leidykla Mano knyga išleido Tony Ross knygelę „Kur mano puodukas?”. Šią knygelę buvome atradę Belgijoje, kai dar vaikai maži buvo. Apskritai tinklaraštyje jau esu rašiusi apie tai, kokias mes šia tema knygas skaitome ir, žinoma, viena jų buvo šioji (tik dar tada angliškai). Kadangi mums šios knygos jau nebėra aktualios, tai visos iškeliavo į Vaikystės Sodą. Beje, Mažoji Princesė turi ir savo FB lapą. Įdomu, kiek bakterijų Dr.Chuck Gerba atrastų ant vaikiškų naktipuodžių?! 😀 Gertrūdai ši knyga – nors ir nebeaktuali – buvo juokinga. Labiausiai dėl Mažosios Princesės elgesio. Aktualesnė buvo knyga „Nenoriu į lovą”, mat, kaip sakant, dabar yra nuolatinė diskusija, kodėl gi nebūtų galima miegoti tėvų lovoje… O šias knygas skaitėme, nes vieną dieną atėjau į biurą ir radau dovaną – abi šias knygas! Taigi smagu buvo prisiminti, kaip jas skaitėme atsipratinant nuo puoduko ir smagu buvo pasidžiaugti, kad tas procesas jau praeityje 🙂 Ir, žinoma, džiaugiuosi, kad vis daugiau Lietuvos kygynų lentynose atsiranda vertų dėmesio knygelių. Puikumėlis.

P.S. O tas virtuvines kempines dažnai keiskite. 10 MILIJONŲ bakterijų vos 6kv/cm! Brrr.

 

Kitą savaitgalį (lapkričio 23, 24 ir 25 dienomis) Vilniuje vyks LITEXPO parodos VAIKŲ ŠALIS 2012 ir MOKYKLA 2012. Aš dalyvausiu visas tris dienas: kalbėsiu apie skaitymą vaikams, apie XXI amžiaus ugdymo ypatumus, apie berniukus ir mergaites (ar tikrai esame tokie skirtingi?!), o pakviesta buvau trijų skirtingų organizacijų. Žinoma, dalyvaus ir Vaikystės Sodas – kaip gi kitaip?! Nepaprastai didžiuojuosi ir tuo, kad paskaitą apie emocinio intelekto lavinimą ir Kimochi programos pristatymą šiemet ves Vaikystės Sodo kolektyvas (viena padalinio vadovė ir viena pedagogė). Žodžiu, dalyvausime su vėjeliu!

LAPKRIČIO 23…

…12.00 – 14.00 konferencijų salėje 5.3 bus mano paskaita Vaikų smegenų vingiai: kokie naujausi moksliniai tyrimai? Ar skiriasi berniukų ir mergaičių smegenys? Ką galime daryti, kad susidarytų kuo daugiau neuronų jungčių? Kaip naujausi smegenų tyrimai įtakoja ugdymo(si) procesą?

10:00 – 12:00 val. „Vaikystės sodas“ pristatys praktinius užsiėmimus planšetiniais kompiuteriais. Mūsų tikslas – parodyti tėvams, kad informacinės technologijos ikimokykliniame amžiuje – ne vengtinas baubas, o nuostabi priemonė, papildanti ugdymo programą ir ugdymo(si) procesą.

Atėję turės galimybę praktiškai išbandyti matematikos, gamtos mokslų, muzikos, dailės, rašymo ir skaitymo aplikacijas, o Vaikystės Sodo pedagogai papasakos, kodėl verta integruoti IT į ugdymo(si) procesą . Vieta: Žinių miestas.

13.00 – 14.00 Vaikystės Sodo akademija: Emocinio intelekto ugdymas ikimokykliniame amžiuje. Pranešėjos: VS padalinio vadovė Renata ir pedagogė Gintarė. Pranešimo vieta: Žiniukų klasė.

15:00 – 17:00 val. praktiniai užsiėmimai planšetiniais kompiuteriais. Vieta: Žinių miestas.

 

LAPKRIČIO 24…

…dalyvausiu LAIMINGAI AUGTI įkvepiančiame forume. Kai tik buvau pakviesta dalyvauti, norėta organizuoti TEDx, tačiau dėl šiokių tokių nesklandumų TEDx virto LAIMINGAI AUGTI, kas, mano nuomone, irgi yra sveikintina (užtenka to pesimizmo Lietuvoje, džiaukimės gerais dalykais, judėkime į priekį, o ne nuolat skųskimės!). Forumą organizuoja Ugdymo plėtotės centras drauge su Vilniaus licėjaus alumnais.

Mano pranešimas bus 13:00 Konferencijų salėje 5.1. Kalbėsiu (įkvėpsiu?) apie tai, koks turėtų būti XXI amžiaus ugdymas ir kodėl kontekstinis ugdymas yra gyvybiškai būtinas!

TAIP PAT:

10.00 – 12.00 praktiniai užsiėmimai planšetiniais kompiuteriais. Vieta: Žinių miestas.

15.00-17.00 praktiniai užsiėmimai planšetiniais kompiuteriais. Vieta: Žinių miestas.

LAPKRIČIO 25…

…skaitysiu pranešimą „Skaitymo įgūdžių ugdymas ikimokykliniame ir  priešmokykliniame amžiuje”, kurį manęs paprašė skaityti leidykla „Šviesa”. Pranešimas bus parodos MOKYKLA 2012 dalis ir vyks SPALVŲ KLASĖJE 14:00.

12.00 – 13.00 Vaikystės Sodo akademija: Emocinio intelekto ugdymas ikimokykliniame amžiuje. Pranešėjos: padalinio vadovė Renata ir pedagogė Gintarė. Pranešimo vieta: Žiniukų klasė.

TAIP PAT:

10.00 – 12.00 praktiniai užsiėmimai planšetiniais kompiuteriais. Vieta: Žinių miestas.

15.00-17.00 praktiniai užsiėmimai planšetiniais kompiuteriais. Vieta: Žinių miestas.

Ką gi, laukia įtempta savaitė. Šiandien tai net dirbau namuose, nes norėjau visiškai pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo, kad galėčiau susikaupti ir kurti Vaikystės Sodo centrų užsakymų bukletą. Į dienos pabaigą didžiavausi savimi, nes savo užsibrėžtą tikslą pasiekiau.

Šįvakar išvis patyriau didžiulį malonumą, nes buvau pakviesta į Baltų lankų leidyklos 20metį. Su p.Sauliumi (Žuku) draugaujame (ypač daug diskutuojame apie tai, kad Lietuvoje visiškai nėra knygų vaikams, kurie tik tik pradėjo skaityti – tas mane veda iš proto), man nepaprastai patinka Vaivorykštės vadovėlis – turbūt vienintelis, kuris iš tiesų patinka, ir mes nemažai pagal jį dirbame su Vaikystės Sodo priešmokyklinukais, nes, kaip sakant, mano nuomone, pirmos klasės (Lietuvos sistemoje) medžiaga yra labiau tinkama priešm0kyklinukams, o ne pirmokams (žinoma, jeigu vaikų iki šešerių metų neinfantilizuoji). Vakaras buvo nuostabus, nuostabus Samuolytės ir kolegų V.Šekspyro tekstų skaitymas (pagalvojau, kad – kai jau bus VS mokykla – būtinai kviesiu juos vaikams taip skaityti V.Šekspyro – garantuotai pamils vaikai klasiką!), nuoširdi S.Žuko kalba, nuotaikinga (vis dar) kultūros ministro A.Gelūno kalba (nuoširdžiai gaila, kad jis išvažiuoja į Paryžių, o ne lieka Kultūros ministru) ir svaiginanti Labučio kvarteto (ir mokinių) muzika (ypač įspūdingas buvo jaunutis būgnininkas, kuris, manau, net už Vilhelmą buvo jaunesnis, o kalė taip, kad norėjosi šaukti BRAVO! be sustojimo :)) Smagu buvo matyti ir sutikti vienoje vietoje tiek daug Lietuvos intelektualų, ačiū už įdomų profesinį pokalbį „Veido” redaktoriui G.Sarafinui. Taigi esu dėkinga p.Sauliui Žukui už turiningai praleistą vakarą – nors išsiruošti buvo sunku, tačiau grįžtant abu su G džiaugėmės, kad vis dėlto ištrūkome.

Ir dar. Ištrūkome palikę vaikus…vienus. Palikome valgančius vakarienę ir sutarėme su G sese, kad – jeigu ką – Augustas jai paskambins, ir ji tuoj pat bus pas mus (jai važiuoti iki mūsų apie 5min). Važiuodami prisiminėme, kaip Belgijoje kalbėjome, kad vaikai – kai Gertrūdai bus ketveri, o Augustui virš 11 – jau galės trumpam likti vieni. Ir štai tas laikas jau atėjo. Neįtikėtina.

Grįžę radome mergaites užmigdytas (Augustas viską sužiūrėjo, paskaitė joms jų pasaką (vieną knygos skyrių) – šiuo metu skaitome S.Nordquist „Kalėdų Senelio staigmena”), berniukus jau skaitančius savo knygas – namuose taika ir ramybė. Gerumėlis, ar ne? Life’s good.

Iki susitikimo LITEXPO!

 

 

 

 

Mes vis pykstame, kai kas nors bando pasakyti, kad švietimo sistema yra atsilikusi nuo gyvenimo. Ilgą laiką maniau, kad galbūt tiesiog kažko nesuprantu. Nuo tos akimirkos, kai atsiraitojau rankoves iki pažastų ir ėmiau dirbti ne tik teoriniame, bet ir praktiniame švietimo vadybos lygmenyje, supratau, kad vis dėlto mano hipotezės pasitvirtina: švietimo sistema tokia, kokia yra šiandien, yra atgyvenusi. Nuo lopšelių iki…(čia galite įrašyti patys, aš drąsiai kalbu tik apie lopšelius, darželius ir mokyklas). Liūdniausia turbūt yra tai, kad net tie žmonės, kurie galėtų vesti švietimo sistemą į priekį ir ją keisti, šiandien yra pasimetę. Pasirodo, taip yra ne tik Lietuvoje.

Štai JAV fizikos ugdymo programa, pasirodo, yra irgi mokanti senienų. Nesakau, kad nereikia mokytis to, kas buvo išrasta anksčiau, bet, žmonės mielieji, 1865?!?!?!?! Tikiuosi, kad šis laiškas JAV Prezidentui paskatins susimąstyti apie tai, ko mes mokome savo vaikus.

 

 

 

Ryt ne tik įvyks pirmasis Vaikystės Sodo akademijos seminaras „Pasakos” kino teatre, bet ir bus švenčiama Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Ją Lietuvoje šiandien pirmą kartą mini Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas”. Jos pirmininkė Asta Radzevičienė teigė, kad šios dienos minėjimo tikslas – „parodyti visuomenei, kad, nors tokie vaikučiai gimsta labai maži ir labai silpni, bet, padedami Dievo, gydytojų, šiuolaikinės medicinos pažangos bei savo mamyčių ir tėvelių užauga tokie pat dideli, stiprūs ir sveiki, kaip ir kūdikiai, gimę laiku”

“Mūsų neišnešiota pirmagimė Ramunė (gimusi 27 savaičių ir tesvėrusi tik 960 gramų) yra tikras pavyzdys, liudijantis, kad neišnešiotas naujagimis užauga tokiu pat sėkmingu žmogumi, kaip ir laiku gimęs naujagimis”, – pasakoja Mažeikių seniūnas Šarūnas Armonas su žmona Alina prieš 27-erius metus susilaukęs neišnešioto naujagimio. Po mėnesio savo 28-ąjį gimtadienį švęsianti Ramunė Armonaitė šiandien yra viena garsiausių Lietuvoje stalo tenisininkių. Ji yra pirmoji ir kol kas vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į pasaulyje garsų Vokietijos sporto klubą “Bayern”. Tiesa, Ramunė yra viena iš dvynių, jos jaunesnioji sesutė, svėrusi 740 gramų, neišgyveno.

Mes savo rate irgi turime neišnešiotukų: dviejų keliai (gal ir daugiau, bet apie du žinau) atvedė į Vaikystės Sodą, vienos neišnešiotų dvynių mamos ir mano keliai vis susikerta, viena mano artimiausių ir geriausių draugių sulaukė skubančio vaikelio prieš 1.5 metų, o mano pussesserė – skubančių dvynių visai neseniai, prieš pusmetį. Prisimenu tą jausmą, kai skambini ir nežinai, ką pasakyti: viena vertus, gimė vaikelis; kita vertus, tarsi matai jo gyvybės siūlą. Ir po to tos dienos, savaitės ir mėnesiai kupini nerimo ir nežinios. Kai mano monstriukai gimė didžiuliai, aš net neįsivaizduoju, koks apima jausmas, kai išvysti nė 800g nesveriantį savo kūdikį, kuris toks silpnutis, kad net neverkia. Ir kai visi kiti džiaugiasi savo naujagimiais, tu turi susikaupti taip, kaip tikriausiai dar niekada nebuvai susikaupęs gyvenime. Ir jau po metų žiūri į tą vaiką ir galvoji: STEBUKLAS. Ne kitaip. Toks linksmas ir patenkintas gyvenimu, nes, matyt, žino, ką reiškia iš paskutiniųjų į jį kabintis.

Lietuvoje kasmet gimsta apie 2 tūkst. neišnešiotų naujagimių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti. Pasaulinės organizacijos “Gelbėkit vaikus” vienas vadovų, medicinos mokslų daktaras Joy Lawn priduria, kad: “Neišnešiotumas yra beveik pusės visų naujagimių ir kūdikių pagrindinė mirties priežastis. O, jei analizuotume naujagimių ir vaikų iki 5-erių metų amžiaus pagrindines mirties priežastis, tai pamatytume, kad neišnešiotumas yra antroji, po pneumonijos, vaikų mirties priežastis”. Tiesa, nors apie 60 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta Afrikos ir Pietų Azijos skurdžiausiose valstybėse, vis dėlto tai nėra tik neturtingų valstybių bėda. Mat net 12 proc. visų neišnešiotų naujagimių gimsta tokioje turtingoje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos.

Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių. Šiandien labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas, palyginti su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, išaugo nuo 12 proc. iki 57 proc., o didesnių, sveriančių daugiau nei kilogramą (1000-1499 g), – nuo 48 proc. iki 94 proc.

Tinklaraštyje noriu pasidalinti neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas” kontaktais. Juos ir statistiką, kuria dalinuosi straipsnyje, gavau iš vienos steigėjų – Simonos – kurios dvyniai taip pat gimė neišnešioti, o šiandien yra du guvūs, gražūs ir protingi žmogučiai – nors ir smulkutėliai:) – ir kuriais ir iliustravau šį įrašą. O tų mažutėlių yra ir dar dar daugiau… Jeigu turite savo rate tokių, kuriems gali reikėti pasikalbėti su tais, kurie jau tai išgyveno – padėkite jiems susisiekti su „Neišnešiotuku”. Nes aš jau žinau, kad tada yra labai svarbu žinoti, kad yra didžiulė tikimybė, kad viskas bus gerai. Ir būna. Su neišnešiotukų diena jus visus, skubėję į šį pasaulį mažyliai! (Ir jūsų tėvelius, kurie devynis kalnus perkopė ir devynias upes perbrido ir sidabro gijų plaukuose nebeskaičiuoja…)

 

 

Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas”

Kontaktiniai asmenys:

Asta Radzevičienė, Neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” steigėja ir pirmininkė,

Mob. tel.: 8 615 57028

El. paštas: neisnesiotas@gmail.com

 

Simona Kupetienė, Neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” steigėja,

Mob.tel.: 8 655 34284

Mob. tel.: simona@kupeciai.lt

 

Odeta Kručkienė, Neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” steigėja,

Mob.tel.: 8 682 44389

El. paštas: odeta.kruckiene@gmail.com

 

Jonė Kučinskatė – Sarafinienė, Neišnešiotų naujagimių asociacijos “Neišnešiotukas” steigėja,

Mob. Tel.: 8 682 43669

El.paštas: jone.kucinskaiteETAyahoo.com

 

Registracijos kodas 302869488
Sąskaitos numeris: LT09 7300 0101 3324 6660
Banko kodas: 73000, Swedbank
SWIFT kodas: BIC-HabaLT22
Adresas Žygio g. 14A-10, LT08232 Vilnius

Šį sekmadienį vonioje išsitraukėme tris dalykus, kuriuos jau seniai norėjau išsitraukti: putas voniai, smagius vonios žaislus ir tikrai įdomią knygą (tikiuosi, ne aš viena esu šias knygas atradusi). Putas buvau gavusi dovanų dar Belgijoje (tikiuosi, kad jos nepaseno per dvejus metus…), bet vis neprisiruošdavau išbandyti.

O jūs ar naudojate putas vaikams vonioje? Mūsų panelės ne visada jų nori. Pavyzdžiui, buvo metas, kai Gertrūdai jos būdavo bjaurios – vis stengdavosi nusibraukti nuo kūno, jei aplipdavo. Šįvakar merginos paprašė, aš prisiminiau ir labai smagiai išsimaudė putų vonioje. Kvapas – nuostabus. Tačiau man kilo klausimas – ar tokios putos yra tinkamos vaikams?! Žinoma, kartkartėm tikrai nieko neatsitiks, bet įdomu iš principo.

Tuos žaislus gavome dovanų iš Jofielio, kai pirkome Bilibo žaislus Sodeliams (mūsų visi Sodeliai turi Bilibukus). Tiksliau, gavome vieną, o aš antrąjį nupirkau, nes norėjau abiems merginoms po vieną (kadangi vonioje žaidžia drauge, tai vienas ypatingas žaislas tikrai galėtų būti geras pretekstas kivirčui). Šis žaislas veikia labai įdomiai: jis yra kietas, vienoje „kamuolio” pusėje – viena skylutė, o kitoje – it dušo galvutė. Prisėmus vandens ir užkimšus vieną skylutę, vanduo nebėga, o atleidus – bėga. Merginoms labai patinka! Tik, žinoma, kadangi su juo daugiau kaip ir nieko nepadarysi, tai yra vienas tokių žaislų, kur pažaidi-pamiršti-vėl susidomi – vėl pamiršti. Bet vis vien vis susidomi. Be to, jis tikrai ilgaamžis. Aš bijojau, kad ten viduje užsiveis visokių gėrybių, bet ne, neužsiveisė 🙂

Galiausiai noriu aprašyti Aukso žuvų knygas. Pirmą kartą su p.Sigita susirašėme 2012 pavasarį, ir ji pasiūlė man padovanoti pirmąsias šios serijos knygas. Pirmąją perskaitėme apie partizanus. Skaitėme su Vilhelmu ir Morta. Morta dar ne viską suprato, o Vilhelmui labai patiko. Tai paskatino prisimintį ir mūsų susitikimą su partizanu. Šįvakar – kai mergaitėms pabodo žaisti vonioje – nusinešiau ir skaičiau joms apie karalių Mindaugą. Nors praėjo tik pusmetis, tačiau Morta jau viską suprato. Viena, ką galiu pasakyti, yra tai, kad šios knygos gali virsti fantastiškais edukaciniais projektais. Aš taip ir įsivaizdavau, kaip su vaikais įsivaizduojame esą archeologai, ieškantys Vorutos pilies. Kaip statome spektaklį apie tai, kaip Mindaugas tampa karaliumi, o po to yra nužudomas, nes pagrobė Mortos seserį. Uch, kiek minčių! Žodžiu, knygos – nepaprastai tinkamos kūrybingiems pradinių klasių pedagogams ir pradinukų tėveliams.

Kai perskaičiau knygą, klausiau mergaičių, kuriose valstybėse vis dar gyvena karaliai. Gertrūda prisiminė Daniją ir Švediją, o Morta – Angliją ir Belgiją. Pagalvojau, kad juk dar TIEK galėtumėme visko padaryti ir šia tema… Žodžiu, minčių – devynios galybės. O kur dar į klasę pakviestas archeologas ir/arba istorikas.

Manau, kad knygos yra nuostabus būdas vaikams susidraugauti su Lietuvos istorija. Beje, šios knygos – ir spalvinimo knygos, nes visas iliustracijas galima ir spalvinti. Kadangi man nepatinka spalvinimas iš esmės, tai nežinau, ar man tai patinka. Na, gal kokios kelionės metu mašinoje, kai į kelionę pasiimta knyga. Ir, manau, iliustracijos nėra labai tinkamos tokio amžiaus vaikams su kuriais jau galima skaityti knygas – jos per daug abstrakčios ir neišraiškingos. Teisybę pasakius, Mortai ir Gertrūdai įdomiau buvo mano skaitymo intonacijos, o aš turėjau gerokai pasistengti, kad išlaikyčiau jų dėmesį – ką paprastai daro geros iliustracijos. Taigi turiniui rašau 10, o iliustracijoms – 6. Bet ne dėl to, kad jos iš esmės prastos, o dėl to, kad netinkančios tam amžiaus tarpsniui, kuriam yra skirtos knygos, t.y. vaikams vėlyvojo ikimokyklinio ir ankstyvojo pradinio amžiaus.

Jei dar neturite – įsigykite. Tiesiog manau, kad kiekvienas augantis lietuvis turėtų tas knygas perskaityti privaloma tvarka.

 

Kai parašiau FB, kad Augustas vienas iškeliavo į Londoną (jam – 11), daug kas parašė, kad nežinojo, jog vaikams galima keliauti vieniems. Dėl to nusprendžiau parašyti šį įrašą, kad pasidalinčiau informacija ir patirtimi su visais, kuriems informacija apie vaikų keliones gali būti aktuali. Žinoma, pirmasis kartas buvo pats baisiausias mums, tėvams – tada Augustui buvo šešeri. Dabar jau nejautėme jokio jaudulio, nes, na, pasitikime, kad mūsų vaikas nepražus:)

Kai apsisprendžiate, kad norite, jog vaikas keliautų vienas, reikia įsigyti ne tik bilietą, bet ir palydos paslaugą. Kadangi palydos paslaugos neteikia pigios oro linijos (pavyzdžiui, Ryanair), vadinasi, tenka susitaikyti, kad bilietas bus brangesnis (nes daugiau mokate už bilietą IR dar privalote pirkti palydos paslaugą). Į Londoną šiuo metu tiesioginio skrydžio tokiomis oro linijomis nėra, tad Augustas skrido per Helsinkį. Kodėl Helsinkį?

a) Finnair teikia palydos paslaugą;

b) Esame ne kartą girdėję, kad Helsinkio oro uoste dėl oro sąlygų yra mažiausiai atidedamų skrydžių (nes jie, kaip sakant, žiemai būna pasiruošę:)), o nesinorėjo, kad vaikas pusdieniui kur nors užstrigtų (tai pasiteisino, nes prieš keletą dienų pati buvau gerokai ilgam strigusi Rygoje).

Pirkdami bilietą turite ne tik pirkti palydos paslaugą, bet ir įvardinti, kas atveš vaiką į oro uostą ir kas pasitiks vaiką nuskridus. Kadangi Augustas skrido pas savo krikšto tėtį, o jis pasitikti negalėjo, įvardinome, kad jį pasitiks jo žmona. SVARBU: kadangi į oro uostą reikia atvažiuoti prieš porą valandų (taip yra rekomenduojama atvykti su vaiku), o išvykti negalite tol, kol nepakyla lėktuvas, pasiruoškite, kad teks nemažai laiko praleisti oro uoste.

Atvykti į oro uostą turite ne tik su bilietu ir su pasu, bet ir su notaro patvirtintu vieno iš tėvų leidimu vaikui išvykti. Kadangi mes turėjome G sutikimą ir dar buvome įrašę, kad jis atveš vaiką į oro uostą, tai būtent jo ir reikėjo. Nesvarbu, kad aš – mama, Finnair atstovė, man pateikus dokumentą, pasakė, kad įvardinta, jog turi atlydėti G. Nežinau, kas būtų buvę, jei G nebūtų važiavęs drauge, tačiau mes tikrai apsidžiaugėme, kad nerizikavome. Atvažiavus į oro uostą reikia užpildyti dokumentus. Tai truko apie 20min. Tada einate ir laukiate, kol vaiką pasiims oro linijų atstovas. Paprastai vaiką pasiima prieš pat skrydį (nes jūs vis vien turite laukti, kol lėktuvas išskris – bent jau taip rekomenduojama).

Grįžęs Augustas pasakojo, kad Helsinkio oro uostas daug smagesnis, nei Vilniaus: kavinės, parduotuvės – nenuobodu laukti (nes jam teko lukterėti abu kartus).

Tiesa, kai užpildo dokumentus, juos įdeda į tokią specialią įmautę ir ją pakabina – drauge su pasu, bilietu ir kt. dokumentais – vaikui ant kaklo. Ant pačios įmautės užrašo, kokiomis kalbomis vaikas kalba. Augustui užrašė, kad jis kalba lietuviškai ir angliškai. Jis perskaitė ir sako: o tai kur prancūzų??? Žodžiu, vaikinas išsireikalavo, kad visos kalbos, kurias jis moka, būtų užrašytos:) Ispanų užrašyti neprašė, nes dar tik mokosi:)

DB Augustas praleido savo rudens atostogas. Grįžo kupinas įspūdžių. Tik sakė, kad vis vien nori studijuoti JAV ir – jei nepasiseks MIT ar CalTech – tada bus gerai ir Kembridžas arba Oksfordas 😀 Dreaming big, ne kitaip. Būtent ten Augustas pamatė ir savo pirmąjį Bondo filmą, tai grįžo kupinas įspūdžių. Tikėtina, kad dabar penktadieniais bus pageidavimas žiūrėti 007 seriją.

Bene didžiausią įspūdį Augustui paliko Science Museum, kuriame praleido visą dieną ir apie kurį vis pasakojo ir pasakojo. Kadangi tai jau buvo ne pirma Augusto kelionė į Londoną, tai nusprendė, kad įdomiausia bus aplankyti dar nelankytus muziejus. Įspūdį paliko ir Kembrižo universitetas. Pasakojo apie Kembridžo koledžus. Aš jo klausiu: tai čia kaip fakultetas? Augustas: ne, būtent kad ne.

Į DB Augustas važiavo ir turėdamas dar vieną tikslą – apsipirkti, mat jau buvo išaugęs daug rūbų. Kadangi jis turi savo nuosavą kortelę, sutarėme, kad jis visa tai, ko jam reikia, nusipirks iš savų pinigų, o mes jam grąžinsime. (Kortelę Augustui išėmėme, nes jis norėjo į ją sudėti visas savo taupenas. Išėmėme ir Vilhelmui. Taip berniukai geriau kontroliuoja savo pinigus, mažiau išlaidauja). Vieną dieną radau praleistą skambutį. Paaiškėjo, kad Augustas skambino pasiteirauti, ar gali nusipirkti sportinius batelius. Mat mes buvome sutarę, kad pinigus grąžinsime tik už tuos daiktus, apie kuriuos esame kalbėję/apsitarę, kad jis pirks. Jeigu norės pirkti kažką daugiau, turi mums paskambinti arba tegul perka iš savo pinigų. Džiaugiausi, kad paskambino pasiteirauti ir puikiai prisiminė mūsų susitarimą.

Manau, kad tokios kelionės – labai sveika vaikams. Visų pirma, prancūzų mokykloje atostogos dažniausiai nesutampa su atostogomis lietuviškose mokyklose. Tai reiškia, kad mums visada sudėtinga su vaikų užimtumu jų atostogų metu, nes stovyklų tuo metu nebūna, o mes juk negalime imtis atostogų kiekvienų moksleivių atostogų metu. Vasarą atostogauja mano tėvai, tai kelių savaičių užimtumo klausimą padeda spręsti jie, tačiau rudenį vienintelė išeitis be namų ir kelionių – kelionė su seneliu į Anykščius, bet jis ne visada tą gali sau leisti, nes juk irgi darbymetis! Bet net ir tada, kai būna stovyklos, ne visada jie per tas atostogas gali gauti tiek, kiek gauna keliaudami, kalbėdami užsienio kalba, patirdami naujų įspūdžių ir praplėsdami savo akiratį. Savarankiška būtis taip pat duoda labai daug. Pavyzdžiui, grįžęs Augustas pasakė, kad svečiuodamasis sugalvojo visus nešvarius rūbus – kad jie neišsimėtytų ir nesusimaišytų su švariais – dėti į atskirą maišelį. Taip ir parsivežė – reikėjo tik nunešti į nešvarių skalbinių dėžę. Nežinau, ar jis įgytų tiek savarankiškumo, jei nuolat apie jį būtų tūpčiojama ir aptarnaujama. Gyvenimiški gebėjimai (life skills) yra lygiai tokie pat svarbūs kaip ir akademiniai gebėjimai, manau, todėl džiaugiuosi, kad mūsų vaikai auga savarankiški.

Kita savarankiška mūsų vaikų kelionė laukia Vilhelmo (jam – devyneri) – per žiemos atostogas jis keliaus atostogauti ir švęsti Naujųjų metų pas savo krikšto mamą į Švediją. Labai laukia!

O jūsų vaikai ar keliauja savarankiškai? Parašykite, kodėl, jūsų manymu, verta (neverta) leisti vaikui keliauti savarankiškai. Vieno komentaro autorei(-iui) padovanosiu kvietimą į Vaikystės Sodo akademijos lapkričio 17d. įvyksiantį seminarą.

Vakar mūsų namuose buvo ypatingas įvykis – Morta perskaitė pirmąją savo knygą. Tokią tikrų tikriausią ir beveik be paveikslėlių. Tai – iš vokiečių kalbos versta pirmoji knygų serijos apie raganą Lilę (pradinių klasių mergaitę) knyga „Ragana Lilė ir Drakono knyga”. Knyga gan stora – 196psl. Pradėjo Morta skaityti labai iš lėto: pradžioje užsikirsdama, dar šiek tiek skiemenuodama, balsu (man). Iš tiesų fantastinis jausmas buvo stebėti kaip su kiekvienu puslapiu Morta skaito vis geriau, vis greičiau, vis lengviau. Galiausiai skaitė jau tyliai ir viską suprasdama. Tempas taip pat išaugo. Žodžiu, tikra metamorfozė.Taigi Morta Sofija pirmąją „rimtą” knygą perskaitė būdama 6 metų 10mėn ir 12d. 🙂

Taigi dabar galiu drąsiai rekomenduoti šią knygų seriją ir berniukams, ir mergaitėms, nes nuo jos skaityti su vėjeliu pradėjo ir Vilhelmas – pirmosios klasės vasarą vaikinas perskaitė VISĄ seriją per porą mėnesių (jam tada buvo 7.5 metų). Esmė ta, kad Vilhelmas gerai skaitė jau penkerių, tačiau jo vis knygos neužkabindavo: skaitydavo tai šį, tai tą, bet vis vengė skaitymo. Bet vat raganos Lilės serija buvo ta knyga, kuri jį užhipnotizavo, ir jis skaitė visur, kur ėjo. Nerealu, nes Morta šiandien jau nusitvėrusi kitą dalį ir skaito vis paklausdama: „Ar dar galiu skaityti?”.

Su Morta (ir berniukais) esame sutarę, kad kiekvieną kartą, kai perskaito knygą, gali išsirinkti iPad’o žaidimą ir jį parsisiųsti. Šįvakar Morta labai atsakingai rinkosi, tačiau dar neišsirinko.

Šįvakar su Gertrūda skaitėme irgi vokiečių dailininko ir rašytojo Wolf Erlbruch knygą „Ponia Majer, paukštelė”.

Nuostabi knyga. Beje, Gertrūdai visa tai, kas aprašyta, atrodė natūralių natūraliausia. Žinoma, toje vietoje, kur ponia Majer ima skraidyti, Gertrūda jau su visa ketverių metų merginos logika pareiškė: mama, bet juk žmonės tai neskraido! Kita vertus, knyga yra skirta ne tik vaikams. Ji yra skirta tėvams, kurie serga perdėtu susirūpinimu ir nepagrįstomis baimėmis. Knyga skaitytoją drąsina: nebijok! skrisk! Aš ją nagrinėčiau tėvų mokyklėlėse. Va, gera mintis Vaikystės Sodo tėvų akademijai – imti keletą knygų vaikams ir jas analizuoti, aptarti. Galų gale mokyti tėvus (ir norinčius pedagogus) skaityti ir paaiškinti, kaip skaito vaikai. Beje, tik ką apie tai rašiau straipsnį pedagogų leidiniui „Šoktonas” ir skaitysiu pranešimą LITEXPO parodoje. Ateikite, padiskutuosime!

Taip pat primenu, kad vis dar galite įsigyti bilietų į pasakiškus seminarus pedagogams ir tėvams🙂