Šio darbelio metu pasigaminsite mašinėlę, kuri važiuos ne stumiama, o pučiama! Galima mašinėlių pasidaryti daugiau ir kartu su draugais suorganizuoti lenktynes!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

*  Žirklės;

* Plastelinas;

* Keturi kamšteliai;

* Du šiaudeliai;

* Kietesnis popieriaus lapas arba kartonas;

* Vienkartinis puodelis;

* Lipni juosta;

* Plonas pagaliukas.

 

DARBO EIGA:

Išsikirpkite norimo dydžio mašinėlės pagrindą ir prie jo lipnia juosta priklijuokite šiaudelius.

 

Į šiaudelius dėkite pagaliukus šiek tiek ilgesnius nei šiaudeliai. Į kamštelius įspauskite plasteliną ir užmaukite ant pagaliukų galų.

 

Ant kitos pusės pagrindo priklijuokite vienkartinį puodelį.

 

Oro mašinėlė pagaminta, galite pradėti rengti lenktynes!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Šįkart – apie tai, ar gali būti netinkamų iliustracijų paveikslėlių knygoms. Teisybę pasakius, dažnai nekokybiškos iliustracijos žengia koja kojon su nekokybiška literatūra. Prisimenu, kai reikėdavo vaikams (iš)rinkti knygą, tai dažnai vos metusi akį į iliustacijas galėdavau spėti apie turinį. Daugiau apie tai – įraše.  

 

 

Mokykloje pradėjau dirbti būdama vos 18 metų. Mokyklos direktorius man paskambino baigus dvyliktą klasę, pasiguodė, kad neliko pakankamai anglų kalbos mokytojų (tuo metu anglistai buvo graibstyte graibstomi) ir pasakė, kad – jeigu aš neateisiu į mokyklą – mano sesę (kuri tais metais pradėjo lankyti mokyklą) mokys „bet kas”. 😀 Taigi taip atsidūriau mokykloje.

Mokykloje jau esu pilnus 21-erius metus. Jau šis tas. Visus tuos metus ne tik dirbu, bet ir  bendrauju su vaikais, jų tėvais ir mokytojais.

Žinote, kas mane neramina? Vis garsiau skambanti mokytojo žinutė,  kuri sako, mūsų vaikai turi vis daugiau mokymosi sutrikimų. Kad ir kiek sakau, kad vaikai yra nuostabūs, dažnai sulaukiu pakeltų antakių ir galvos kraipymo. Ne visada, o dažnai. Ir nesvarbu, su kuo ar kuriame pasaulio kampelyje pakalbu, vis girdžiu, kad vaikai nesusikaupia, kad nemandagiai bendrauja ir – jeigu anksčiau tokių būdavo nedaug – dabar vos ne dauguma. Kur pakastas šuo? Ir ar tai tiesa?

Aš tikiu, kad visi vaikai yra nuostabūs. Štai šiandien buvo šešta diena mokykloje. Aš kai-fuo-ju. Kalbu su vaikais, su mokytojais ir net nenoriu, kad ateitų dienos pabaiga. Kiekvienas vaikas, su kuriuo kalbėjau, yra nuostabus, įdomus. Ir jie girdi! Vieno paprašiau pakelti šiukšlę – pakėlė. Kito paprašiau užverti duris – užvėrė. Trečio paprašiau nunešti rastą striukę į biuro radinių dėžę – nunešė. Ir vaikai ateina pas mane su klausimais, pasiguodimais ir tiesiog pasilabinti.

Bet štai matau, kaip vienas vaikas stumteli kitą. Kaip mokytoja kalba, o trys vaikai tikrai akivaizdžiai negražiai neklauso ir dar varto akimis, kai mokytoja nusisuka. Trečiokai. Žiogai gi dar, o vat kažkur jiems „susijungė”, kad taip elgtis galima. Kaip viena pradinukė – mokytojai aiškinant naują temą – išsitraukia lūpdažį ir sako, kad jai sudžiūvo lūpos, ir ji turi teisę pasitepti – taip atkreipdama visos klasės dėmesį į save. Kaip vienas berniukas man pasako, kad mergaitė – kai mokytojai ir kiti suaugę nemato – iš jo vis pasišaipo.

Tad visų pirma noriu pabrėžti, kad NETIKIU, jog vaikai blogėja. 🙂 Manau ir matau, kad vaikus vis mažiau auklėjame tą funkciją tarsi perleisdami ugdymo įstaigoms, kurias lanko vaikai. Pedagogai – turėdami ir didžiulį mokymo krūvį – dažnai kratosi auklėjimo, nes tiesiog visko yra per daug, o auklėjimas – daug laiko ir kantrybės reikalaujantis procesas. Taip tas auklėjimas ir pakimba ore: tėvai vengia, pedagogai vengia, be to, vieni kitus kaltina, o įkaitais tampa…nuostabūs vaikai! Galiausiai, mes, žmonės,  apskritai esame linkę galvoti, kad gyvenimas blogėja, kai iš tiesų jis gerėja – kad ir kaip sunku tuo tikėti, ar ne? 😀

Žinant tokią situaciją, psichologės-psichoterapeutės straipsnis būtent apie tai manęs nenustebino. Nudžiugino, nes Lietuva tikrai nėra išimtis ir tikrai yra sprendimo būdas. Nuliūdino, nes mes, tėvai, ar MES esame pasiruošę auklėti savo vaikus? Nes – kaip pamatysite straipsnyje – didele dalimi mes esame atsakingi už tas bėdas, kurias patys ir įvardiname.

Straipsnis verstas laisvai, o dar ir papildydavau 🙂 Perskaitykite ir pagalvokite, kam pritariate, o kam – ne. Tai – nuomonė, vadinasi, galite sutikti ir galite nesutikti. Aš straipsnyje mačiau daug tiesos. Kita vertus, be galo noriu, kad vaikai jaustųsi mylimi, laukiami. Tad suprantu tą nuolatinį balansavimą, tą nuolatinį nerimą: ar jau sakyti vaikui, kad elgesys netinkamas, ar jis vis dėlto dar yra tinkamas, ir aš manau, kad netinkamas tik todėl, kad mano tėvai man taip sakė… aaaaaaa…KĄ DARYTI?!

Šiandienos vaikai į mokyklą ateina emociškai (ir socialiai!) nepasiruošę mokytis. Daugybė šiuolaikinio gyvenimo veiksnių prisideda prie tokios būsenos. Kaip gerai žinote, smegenys yra labai lengvai formuojama žmogaus organizmo dalis. Aplinkos veikiamos smegenys gali būti „stiprinamos“, bet lygiai taip pat jos gali būti ir „silpninamos“. Manau, kad, nepaisant visų savo gražių norų ir tikslų, mes formuojame savo vaikų smegenis ne į tą pusę, kurią reikėtų.

Kyla klausimas: kodėl?

1. Technologijos

Naudojimasis technologijomis kaip „nemokamos auklės“ paslaugomis tikrai nėra nemokamas. Ši auklė už kampo jau trypčioja ir laukia, kol susimokėsite. Mes jai užmokame savo vaikų nervų sistemomis, jų dėmesiu ir gebėjimu kantriai laukti jų taip trokštamo atlygio ir malonumo. Palyginus virtualų pasaulį su realiuoju, realusis pasirodo kaip tikra nuoboda. Vaikai, atėję į klasę,  susiduria su tikrais žmonių balsais ir adekvačia vizualine stimuliacija, o štai virtualioje realybėje jie nuolatos atakuojami specialiaisiais efektais. Prie jų vaikai labai greitai pripranta. Po valandų praleistų virtualioje tikrovėje jiems tampa sunku sutelkti dėmesį klasėje, nes vaikų smegenys pripranta nuolatos gauti intensyvesnę, nei įprasta vaizdinę simuliaciją, kurią teikia kompiuteriniai žaidimai. Ne(be)galėjimas susikoncentruoti į mažesnio intensyvumo laipsnio stimuliaciją pamokose vaikams sukelia didelius akademinius iššūkius. Technologijos taip pat emociškai atskiria mus nuo savo vaikų ir šeimos. Pagrindinė vaikiškų smegenų maistinė medžiaga yra tėvų emocinis pasiekiamumas. Deja, mes palaipsniui atimame iš savo vaikų šią esminę smegenų raciono dalį.

Ir dar. Pernai buvo paskelbti puikaus tyrimo rezultatai – technologijų kiekis mokyklose nekoreliuoja su vaikų pasiekimais. Technologijos mokykloje šiandien yra būtinos, nes, na, 2016-ieji, tačiau tai yra tik puikus įrankis, ugdymo priemonė, padedanti geram mokytojui optimizuoti ugdymo(si) procesą. Technologijos niekada nepakeis nei tėvų, nei mokytojų. Geras mokytojas buvo, yra ir bus didžiausias turtas – su technologijomis ar be jų. BET geras mokytojas, gerai dirbantis su technologijomis, tinkamai jas taikantis ugdymo(si) procese…yra dar geriau, nei tiesiog geras mokytojas!

2. Vaikai gauna viską, ko jie nori. Ir neturi laukti nė akimirkos.

„Aš noriu valgyt!“ „Minutėlę, tuoj sustosime prie maisto parduotuvės“ „Aš nenoriu laukti!” „Atsiprašau, mes jau tuoj tuoj…”; „Aš noriu gerti!“ „Štai kola iš gėrimų automato“; „Aš neturiu ką veikti! Man nuobodu!“ „Imk mano telefoną“ arba „Tuoj sugalvosime, ką veikti!”.

Gebėjimas kantriai sulaukti trokštamo atlygio ir malonumo yra vienas iš sėkmės gyvenime elementų. Mes norime savo vaikams tik geriausių dalykų – labiausiai norime, kad jie būtų laimingi, tad vos vaikui pasakius, kad jam nepatiko pamoka – kaltiname mokytoją nuobodžia pamoka; vos vaikui susipykus su draugu – kaltiname mokyklą negebėjimu valdyti emocionalių situacijų, toleruojančia patyčias ar net puolame keisti mokyklą; kaltiname save, jei vaikas sako, kad nuobodžiauja – metame darbus ir puolame organizuoti jam veiklas ir t.t. ir pan.

Deja, ilgalaikėje perspektyvoje vaikai nukenčia ir būna nelaimingi. Gebėjimas kantriai sulaukti norų patenkinimo reiškia gebėjimą įveikti stresą ir puikiai valdyti save stresinėse situacijose. Mūsų vaikai, nuolat gaudami viską, ko tik užsimano, neišmoksta dorotis su mažais stresą sukeliančiais veiksniais. Tokio gebėjimo neišsivystymas tampa didele kliūtimi vėlesnei jų sėkmei gyvenime.

3. Vaikai valdo pasaulį

„Mano sūnus nemėgsta daržovių“; „Ji nemėgsta eiti miegoti anksti“; „Jis nevalgo pusryčių, nes jam nepatinka“; „Ji nemėgsta žaisti su žaislais, bet jai puikiai sekasi su iPadu“; „Ji tingi pati valgyti“;

Nuo kada vaikai pradėjo mums, tėvams, aiškinti ,kaip turėtume juos auginti ir ugdyti? Jeigu leisime jiems daryti tik tai, ko jie nori, vaikai valgys makaronus su sūriu, šlamš burgerius, žiūrės televizorių, nuolatos žais su planšetėmis ir niekada neis miegoti. Ar mes padedame savo vaikams leisdami jiems daryti tai, ko jie NORI, nepaisant to, kad žinome, jog tai nėra GERAI jiems?!

Nepavalgę sveikai ir neišsimiegoję mūsų vaikai eis į mokyklas suirzę, neramūs ir nedėmesingi. Vaikai iš mūsų išmoksta, kad gali daryti, ką nori ir nedaryti nieko, ko nenori. Idėja, kad kažką „reikia daryti“, apskritai neegzistuoja. Deja, norėdami pasiekti tikslus, kuriuos užsibrėžiame savo gyvenime, mes turime daryti ir tuos dalykus, kurie yra būtini – šie dalykai dažnai yra tie, kurių daryti mes netrokštame visa širdimi.

Pavyzdžiui, jei vaikas nori būti pirmūnu, jis turi daug ir sunkiai mokytis. Jei jis nori būti sėkmingu futbolo žaidėju, jam reikia kiekvieną dieną treniruotis. Mūsų vaikai kuo puikiausiai žino, ko jie nori, bet jiems labai sunku daryti būtent tuos dalykus, kurie užtikrintų jų norimo tikslo pasiekimą – tuomet atsiranda nepasiekiami tikslai ir vaikai nusivilia.

4. Nenutrūkstama linksmybė

Sukūrėme savo vaikams dirbtinių linksmybių pasaulį. Jame nėra nė vienos nuobodžios akimirkos. Tą sekundę, kai šis pasaulis nutyla, mes galvotrūsčiais bėgame vėl vaikus linksminti, nes, jeigu šito nepadarysime, jausimės lyg neatliktume savo, kaip tėvų, pareigų. Mes ir mūsų vaikai gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose: jie gyvena nepertraukiamų linksmybių pasaulyje, o mes – nuolatinio darbo.

Ar vaikai mums padeda virtuvėje ir namų ruošoje? Kodėl jie nesusitvarko žaislų? Atlikdami šiuos darbus vaikai treniruoja savo smegenis dirbti ir funkcionuoti „nuobodybės“ sąlygomis – tokio paties „raumens“ reikia ir vėliau mokykloje. Vaikai, atėję į mokyklą ir gavę užduotį rašyti ranka, sako: „Negaliu. Per sunku. Nuobodu.“. Kodėl? Todėl, kad šis puikusis „raumuo“ nėra ištreniruojamas nenutrūkstamose linksmybėse ir žaidime. Treniruojant raumenį reikia įdėti darbo ir nuolatinės praktikos.

5. Skurdūs socialiai saitai

Visi esame labai užsiėmę, todėl duodame vaikams skaitmeninius įrenginius tam, kad jie „kuo nors užsiimtų“ taip pat. Vaikai anksčiau žaisdavo lauke, o ten, nestruktūruotoje natūralioje aplinkoje, jie išmokdavo ir išlavindavo savo socialinius gebėjimus. Technologijos pakeitė užsiėmimus lauke. Taip pat tėvai, pernelyg daug užsiėmę jomis, tampa mažiau atviri ir turi mažiau laiko bendravimui su savo vaikais. Žinoma, vaikų socialinių gebėjimų vystymasis atsilieka, nes skaitmeniniai įrenginiai nepadeda vaikams jų išsiugdyti. Daugelis sėkmingų žmonių šiame pasaulyje turi puikius socialinius įgūdžius.

Jeigu norite, kad jūsų vaikas mokėtų važinėti dviračiu, išmokykite jį važinėjimo dviračiu įgūdžių. Jeigu norite, kad jūsų vaikas galėtų palaukti, išmokykite jį kantrybės. Jeigu norite, kad vaikas galėtų bendrauti su kitais, jūs turite išmokyti jį socialinių įgūdžių. Ta pati formulė galioja visiems kitiems gebėjimas. Tarp jų nėra jokio esminio skirtumo!

Štai keletas patarimų:

1. Mažinkite technologijų naudojimą ir iš užmegzkite emocinį ryšį su savo vaiku:

–    Nustebinkite juos gėlėmis, šypsokitės, kutenkite juos, palikite jų kuprinėse ar po pagalve meilės raštelius, nustebinkite juos išeidami kartu netikėtų pietų darbo ir mokyklos dienomis, o ne savaitgalį, šokite kartu, ropokite kartu, maudykitės rudeninių lapų krūvose;

–    Pietaukite ar vakarieniaukite kartu, planuokite stalo žaidimų vakarus, išvažiuokite pasivažinėti dviračiu, nakčiop išeikite pasivaikščioti į lauką su žibintuvėliu;

2. Treniruokite vaikus išlaukti trokštamo atpildo ir malonumo

–    Priverskite juos palaukti! Nieko tokio, jei „Jam nuobodu“ – tai pirmasis žingsnis į kūrybiškumą.

–    Palaipsniui didinkite laiko tarpą tarp „aš noriu“ ir „aš gaunu“.

–    Venkite naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis automobiliuose ir restoranuose. Vietoje to mokykite juos laukti žaidžiant ar kalbantis;

–    Ribokite nuolatinį užkandžiavimą;

3. Nebijokite brėžti ribų. Vaikams reikia ribų tam, kad jie užaugtų laimingi ir sveiki.

–    Nustatykite laiką valgymui, miegojimui ir naudojimuisi technologijomis;

–    Mąstykite apie tai, kas vaikams yra GERAI, o ne apie tai, ko jie NORI ar NENORI. Už tai jie jums padėkos vėliau. Tėvystė ir motinystė yra sunkus darbas. Šį darbą dirbant reikia kūrybingai sugalvoti, kaip padaryti, kad jie darytų tai, kas jiems yra gerai, o ne tai, ko jie labiausiai nori.

–    Vaikams reikia sveikų ir maistingų maisto produktų. Jiems reikia leisti laiką lauke, eiti miegoti pastoviu metu tam, kad jie turėtų pakankamai energijos mokytis kitą dieną.

–    Paverskite veiklas, kurių jie nenori daryti, į smagius ir emociškai stimuliuojančius žaidimus. Čia jums tikrai padės gera mokykla ir geras mokytojas!

4. Išmokykite vaiką atlikti monotoniškus darbus jau ankstyvame amžiuje. Ši savybė yra itin reikalinga ateityje ir moko juos darbo etikos:

–    Lankstyti skalbinius, tvarkyti žaislus, sukabinti ant džiovyklės ar pakabų drabužius, išdėlioti pirkinius iš parduotuvės, padengti stalą, pasiruošti priešpiečius, pasikloti lovą; Ir tai daryti ne tada, kada jis NORI, o tada, kada REIKIA (nes toks susitarimas);

–    Būkite kūrybingi. Visų pirma, reikia, kad šios veiklos būtų stimuliuojančios ir smagios tam, kad jų smegenys sietų jas su pozityviais dalykais;

5. Mokykite vaikus socialinių įgūdžių

–    Išmokykite vaikus dalintis, laimėti ir pralaimėti, priimti kompromisus, pagirti kitus, sakyti „ačiū“ ir „prašau“. Atsiprašyti. Palaukti. Dirbti grupėje. Galiausiai turėkite lūkestį, kad jis ir savarankiškai gebės spręsti problemas, o ne bėgs nuo jų pas mokytoją ar tėvus. Žinoma, vaikas turi pasitikėti suaugusiais ir žinoti, kad galės kreiptis pagalbos, kai pats ne(be)ras sprendimo būdo, tačiau tai neturi būti pirmas veiksmas, kurio jis imasi.

 

Vaikai pasikeičia tada, kai jų tėvai pakeičia savo požiūrį į vaikų auklėjimą ir ugdymą. Mes turime išmokti ne tik paleisti tada, kada reikia, bet ir paspausti ten ir tada, kada tą turi ir gali padaryti tik tėvai.

Tai paprastas eksperimentas, kuris visiems vaikams leidžia pamatyti ir suprasti, kaip planetos juda savo orbitose. Visi mūsų eksperimento dalyviai laukė savo eilės išbandyti patys, tikimės, kad šis eksperimentas padovanos ne ką mažiau atradimo džiaugsmo ir Jums!

 

EKSPERIMENTUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Lėkštė aukštais kraštais (ar kitas apvalus indas);

* Spalvotas modelinas;

* Mažas kamuoliukas (naudojome folijos kamuoliuką).

 

EKSPERIMENTO EIGA:

Modeliną prilipdykite indo viduryje, tai bus saulė. Iš folijos pasigaminkite kamuoliuką arba naudokite jau turimą.

 

 

Kamuoliuką paleiskite ir sukite indą taip, kad kamuoliukas ratu riedėtų indo kraštais prieš laikrodžio rodyklę.

 

Dabar aptarkite su vaikais, ką pamatėte ir ką sužinojote.

 

 

III dalis

Laisvė mokytis

Vyresni vaikai jaunesniesiems yra puikūs pavyzdžiai, padėjėjai ir mokytojai.

Mes, suaugusieji, dažnai save laikome geriausiais pavyzdžiais, orientyrais ir mokytojais vaikams. Tačiau jie yra labiau suinteresuoti ir pasiruošę mokytis iš tų, kurie yra truputį vyresni, labiau (bet ne per daug) pažengę nei jie patys. Vaikus traukia vyresni vaikai, o vyresnius vaikus – paaugliai. Suaugusiųjų gyvenimas jiems tėra per ankstyvas rūpestis.  Būtent todėl amžių maišymas yra itin svarbus besimokantiems vaikams.

Pastaruosiuose dviejuose straipsniuose koncentravausi ties žaidimų mišriose amžiaus grupėse verte. Rašiau, kad jaunesni vaikai tokioje aplinkose jaučiasi labiau pasiryžę bandyti atlikti dalykus, kurių nepajėgtų daryti tik su bendraamžiais. Užbaigsiu šį straipsnių ciklą aptardamas kelis būdus be žaidimų, kaip bendravimas tarp vyresnių ir jaunesnių vaikų padeda jiems patiems mokytis (angl. self-education). Kaip ir prieš tai rašytuose straipsniuose, minimi pavyzdžiai daugiausiai kilę iš stebėjimų, vykusių Sudbury Valley mokykloje, kur mokiniai, kurių amžius svyruoja nuo 4 iki vidurinės mokyklos amžiaus, laisvai veikia ir maišosi tarpusavyje ištisą dieną.

Jaunesni vaikai nori daryti tai, ką daro vyresnieji

Vieną saulėtą rytą sėdėdamas prie mokyklos žaidimų aikštelės stebėjau dvi 10 metų mergaites, kurios visai nesunkiai vertikaliai nulipo čiuožykla žemyn. 6-erių metų mergaitė jas dvi stebėjo atidžiau nei aš, o paskui, užlipusi ant čiuožyklos viršaus kopėtėlėmis, nedrąsiai bandė atlikti tą patį triuką. Akivaizdu, kad šešiametei tai buvo didelis iššūkis. Ji leidosi žemyn sulenkusi kelius ir nuleidusi rankas, pasiruošusi griebtis už turėklų, jei netyčia prarastų koordinaciją. Taip pat atkreipiau dėmesį ir į dvi vyresnes mergaites, kurios pasiliko stovėti netoli čiuožyklos ir stebėjo šešiametę su rūpesčiu veide, pasiruošusios ją gaudyti, jei reiktų, bet viską darė ne per daug akivaizdžiai. Viena dešimtmečių jaunėlei pasakė, kad jai nebūtina lipti žemyn, ji gali ir nučiuožti, bet mažoji iš lėto tęsė pradėtą darbą, kol, pasiekusi tikslą, švytėjo iš pasididžiavimo. Netrukus dvi vyresnėlės pradėjo kopti į netoliese esantį medį, o mažoji mergaitė nusekė iš paskos ir pradėjo daryti tą patį. Jaunėlė akivaizdžiai buvo motyvuota stengtis daryti tai, ką taip lengvai darė dešimtmetės.

Tai tik vienas iš daugelio stebėjimo pavyzdžių, kaip jaunesni vaikai elgiasi pagal taip, kaip vyresnieji. Vaikai ne tik gali žaisti strateginius žaidimus, skaityti, atlikti naujas operacijas kompiuteriu ar daryti sudėtingesnius fizinius užsiėmimus, bet ir tampa labiau motyvuotais veikti stebėdami, ką daro vyresni vaikai ar paaugliai. Mūsų tyrimuose apie tai, kaip ir kodėl vaikai mokosi skaityti mokykloje, kai kurie vaikai mums pasakė, kad norėjo skaityti, nes jie pavydėjo vyresniems vaikams, kurie jau gebėjo skaityti ir aptarti tai, ką perskaitė. Kaip vienas mokinys pasakė: „Norėjau patirti tą pačią magiją kaip ir jie; norėjau prisijungti prie to klubo“.

Nėra taip, kad jaunesni vaikai visiškai aklai atkartoja tai, ką daro vyresnieji. Jie labiau stebi, galvoja apie tai, ką jie mato, o tada pritaiko tai, ką išmoko prie savo elgesio taip, kaip jie tai supranta. Štai todėl net ir vyresniųjų vaikų klaidos ar blogo elgesio pavyzdžiai gali vaikui suteikti puikias pamokas. Jaunesnieji nuolat kalba apie apie tai, kokie aplinkinių vyresniųjų vaikų veiksmai jiems (ne)patinka. Neigiami pavyzdžiai gali būti tokie pat naudingi kaip ir teigiami. „Nedarysiu taip, kaip daro X, nes matau, kokias pasėkmes jam toks elgesys sukelia“.

Vaikai taip pat daug išmoksta vien tik klausydami ar nugirsdami vyresniuosius, net jei su jais ir nekontaktuoja tiesiogiai.  Girdėdami vyresniųjų vaikų kalbą ir mintis, kurios yra kiek įmantresnės (bet ne per daug, kad būtų „neįkandamos“), jie plečia savo žodyną ir mąstymą.

Vyresni vaikai taip yra įkvepiami jaunesniųjų

Ne tik jaunesniųjų vaikų pasaulėžiūra yra praplečiama tokioje aplinkoje. Sadbury Valley mokykloje vyresni vaikai ir paaugliai yra įkvepiami stebėdami jaunėlių veiksmus toliau dalyvauti tokiose veiklose, kurias būtų nustoję daryti vidury vaikystės periodo (angl. middle childhood) pagal amžių suskirstytų grupių aplinkoje. Jie ir toliau žaidžia su žaidimų kubeliais, kuria su moliu, kreidelėmis, dažais. Rezultatas toks, kad dauguma iš jų visą tai įvaldo labai gerai. Mokykla užaugino daug sėkmingų kūrėjų, prie kurių sėkmės, aš spėju, veikla mišraus amžiaus aplinkoje svariai prisidėjo.

Vyresni vaikai yra puikūs jaunesniųjų vaikų padėjėjai ir patarėjai iš dalies todėl, kad patys retai padeda ar pataria

Vaikai dažnai renkasi klausti vyresniųjų vaikų, o ne suaugusiųjų pagalbos ir patarimo, net jei šalia jų yra suaugęs žmogus. Aš spėju, kad tam yra daug priežasčių, bet viena pagrindinių turi būti susijusi su kontrole.

Vaikai, prašantys pagalbos ar patarimo, nenori atsisakyti turimos kontrolės konkrečioje situacijoje. Jie nenori gauti daugiau pagalbos, nei jiems iš tiesų reikia ir nori patys nuspręsti, ar priimti gautą pasiūlymą. Suaugusieji yra labiau linkę būti matomi kaip daugiau valdžios turintys žmonės nei vyresnio amžiaus vaikai, todėl vaikui sunkiau atsisakyti suaugusiojo pagalbos, jei ji yra didesnė, nei vaikas norėjo. Taip pat atlikdamas stebėjimus atkreipiau dėmesį, kad vyresnio amžiaus vaikai yra mažiau linkę suteikti tokią pagalbą, kuri būtų didesnė, nei prašo jaunesnio amžiaus vaikas, palyginus su ta, kurią suteiktų suaugęs. Vyresni vaikai nesirūpina ilgalaikiu paklaususio vaiko vystymusi, taip pat jie nesirūpina savo, kaip mokytojų ar pavyzdinių figūrų įvaizdžiu, todėl jie suteikia tik tą pagalbą, kurios prašo mažylis, kas yra tai, ko šis ir tenori.

Pavyzdžiui, viename Jay Feldman stebėjime penkiametė Sue paklausė aštuonmetės Anne įverti siūlą į siuvinėjimo stakles, nes mergaitė norėjo užbaigti gaminti apyrankę. Po to, kai Anne baigė verti siūlą, Sue tęsė savo darbą viena be jokios pagalbos, o Anne jokios ir nesiūlė, nors Sue ir patyrė sunkumų ir darė daug klaidų. Jei Sue būtų paprašiusi, kad suaugęs žmogus, o ne vyresnis vaikas įvertų siūlą, suaugęs galbūt būtų mindžikavęs aplink mergaitę ir būtų kai kada padėjęs, kas nesuteiktų Sue tokio pasididžiavimo savo darbu. Mergaitė akivaizdžiai nenorėjo tolesnės pagalbos, net jei jos darbas jai buvo per sunkus, todėl  saugiau jautėsi prašydama aštuonmetės pagalbos. [Pastaba: vaikų vardai šiame ir kituose pavyzdžiuose pakeisti.]

Tai yra prasminga pamoka, kaip mes, suaugę, galime pasimokyti iš vaikų apie pagalbą ir patarimus. Nesuteik daugiau pagalbos ar patarimų, nei iš tavęs yra prašoma! Manau, kad ta pati pamoka galioja ir padedantiems ar patariantiems suaugusiesiems. Aš žinau, kad prašydamas pagalbos nenoriu priežiūros ar pamokslavimo; noriu tik tos pagalbos, kurios prašiau. Kitką noriu atlikti pats, net jei taip elgdamasis padarysiu daugiau klaidų. Per daug pagalbos suteikiantys pagalbininkai atima iš žmogaus jo laisvę, kontrolę ir norą toliau kurti arba žaisti.

Vyresni vaikai yra puikūs mokytojai jaunesniesiems iš dalies todėl, kad jie nėra daugiau pažengę nei jaunesnieji

Daniel Greenberg šį faktą pabrėžė vienoje iš savo knygų apie Sudbury Valley mokyklą, kur rašė: „Vaikai mėgsta mokytis iš kitų vaikų. Vaikas-mokytojas labiau supranta vaikui iškilusius sunkumus nei suaugęs, nes juos pats patyrė sąlyginai neseniai. Paaiškinimai dažnai būna paprastesni ir geresni. Taip yra sukuriama mažiau spaudimo ir progų teisti vaiką“.

Vyresnių vaikų paaiškinimai yra paprastesni todėl, kad jie atkeliauja iš panašaus amžiaus žmogaus, kas leidžia pasakytus teiginius lengviau apsvarstyti. Vaikui tokie patarimai atrodo kaip idėjos, apie kurias būtų verta pagalvoti, o ne kaip neginčijamos tiesos. Todėl supratimas, kaip reiktų elgtis, vaikui ateina apgalvojus, o ne priėmus aklus patarimus. Štai vienas pavyzdys iš Jay Feldman stebėjimų:

Aštuonmetis Ed skundėsi keturiolikmečiui Arthur apie tai, kaip du berniukai jį erzino ir pravardžiavo, kas berniukui labai nepatiko. Arthur pasakė Ed‘ui, kad jis turėtų apie šią situaciją papasakoti mokyklos vadovybei. Ed jam atsakė, kad „jie (besipravardžiuojantys berniukai) turi teisę į kalbos laisvę“. Arthur šiek tiek pagalvojęs atsakė, kad jie turi teisę taip kalbėti, bet Ed turi teisę jų taip šnekančių negirdėti. Ed pagalvojęs sutiko.

Atkreipkite dėmesį, kad Ed jautėsi lygus su Arthur, kad galėtų ginčyti jo teiginį, kas sukūrė prielaidas naujai idėjai susiformuoti. Taip pat atkreipkite dėmesį į jų vartojamos kalbos grakštumą. Didelės idėjos buvo išreikštos keliais paprastais žodžiais.

Vyresni vaikai praplečia savo suvokimą bandydami kažką paaiškinti jaunesniems vaikams

Kiekvienas, kuriam kažkada yra tekę būti mokytoju, žino, kad daugiau išmokstame tada, kai mokome kitus, o ne esame mokomi. Sąlyga, kad savo mintis išreikštume suprantamais žodžiais ir apgalvotume apie kitiems galimai kilsiančias pastabas, leidžia mums giliau apmąstyti tai, ką mes jau žinome. Dažnai tada mes geriau suprantame tai, ką jau mokėjome. Mišraus amžiaus aplinkoje ne tik suaugę, bet ir vaikai gali išmokti mokydami.

Anksčiau pateiktame pavyzdyje keturiolikmetis Arthur (mokytojas) turbūt išmoko bent jau tiek pat, kiek ir aštuonmetis Ed (besimokantis), jųdviejų pokalbio metu. Ed‘o nuginčijimas Arthur‘o pasiūlymo leido pastarajam labiau apmąstyti ir praplėsti savo apibūdinimą taip, kaip jis prieš tai apie tai nebūtų pagalvojęs.  Abi pusės turbūt baigė pokalbį geriau supratę demokratijos principus mokykloje nei iki tol.

Kaip dar vieną pavyzdį apmąstykite tokią situaciją, kai vyresnis vaikas žaidžia šachmatus ar kitą strateginį žaidimą su jaunesniu vaiku ir moko jaunėlį strategijos kūrimo bežaidžiant. Kai vyresnysis pasako jaunesniajam, kad A sprendimas būtų geresnis nei B, jaunesnysis paklausia „kodėl?“. Kad atsakytų į šį klausimą, patyręs žaidėjas negali remtis tik savo seniau įvaldyta žaidybine nuojauta, bet turi atsakymą pagrįsti faktais. Savo numanomas žinias vyresnysis vaikas turi paversti į sąmoningas ir konkrečias žinias. Taip veikdamas vyresnysis vaikas tobulėja ir tampa geresniu žaidėju. Panašūs pavyzdžiai matomi kiekvienu atveju, kai yra dalinamasi savo žiniomis ar idėjomis su žmonėmis, kurie nebijo užduoti klausimus.

Vyresni vaikai vysto savo pajautos ir auklėjimo/ugdymo gebėjimus padėdami jaunesniesiems.

Dar svarbesnė nei kognityvinė patirtis, kylanti iš bendravimo su jaunesniaisiais, yra įgyta moralinė patirtis. Kad augtų atsakingi ir sąžiningi, vaikai turi gauti patirties rūpindamiesi kitais, o ne tik jaustis, kad jais yra besirūpinama. Įvairių kultūrų pastebėjimai rodo, kad berniukai ir mergaitės elgiasi rūpestingiau su vaikais, kurie yra jaunesni už juos pačius keleriais metais, nei su panašaus amžiaus vaikais. Maži vaikai tarsi leidžia geriau atsiskleisti  auklėjimo instinktams, kurie mumyse yra užslėpti. Vienas Kenijoje atliktas tyrimas parodė, kad berniukai, kurie rūpinosi jaunesnėmis savo šeimos atžalomis namuose, elgėsi mažiau agresyviai ir švelniau su bendraamžiais nei berniukai, kurie neturėjo tokios galimybės. Pasirodo, kad auklėjimo instinktas stiprinamas kontaktuojant su jaunesniais vaikais, o kai sustiprėja, yra skleidžiamas bendraamžių tarpe.

Taigi, šiuo trečiuoju – paskutiniu – straipsniu apibendrinu visą jų seriją. Mišraus amžiaus aplinka:

1. leidžia jaunesniems vaikams, bendradarbiaujant su vyresniaisiais, užsiimti tokia veikla, kuria tik su savo bendraamžiais užsiimti negalėtų;

2. propaguoja kūrybiškas, konkurencijos neskatinančias žaidimų formas,  kurios puikiai tinka norint įgyti naujus įgūdžius;

3. leidžia tiems, kurie tam tikrose srityse yra labiau/mažiau pažengę nei jų bendraamžiai, susirasti tokius partnerius, kurie yra tokio paties lygio;

4. vyresni vaikai įkvepia jaunesnius, o jaunesni – vyresnius;

5. suteikia galimybę jauniems vaikams prašyti pagalbos ar patarimo išlaikant savo autonomiją;

6.vyresni vaikai gali toliau mokytis mokydami;

7. leidžia vyresniems vaikams praktikuotis rūpesčio/globos įgūdžius besirūpinant jaunesniaisiais ir taip išvystyti atsakingumo ir brandos pojūčius.

Kai mokyklose ar kur kitur suskirstome vaikus į amžiaus grupes, mes atimame visų minėtų atvejų galimybę. Jie netenka progos pilnai naudotis natūraliais ir laimę teikiančiais mokymosi vienas iš kito būdais.

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-iii

II dalis

Laisvė mokytis

Per ilgą žmonijos gyvavimo laikotarpį žaidimai beveik visada būdavo žaidžiami skirtingo amžiaus aplinkoje. Antropologai, išstudijavę žaidimų vyksmo procesus medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse, atrado, kad tipiška žaidimų aplinka buvo 4-12 arba 8-17 metų žmonių grupėse. Jei stebėtume žaidimų procesą pagal amžių suskirstytose grupėse (pavyzdžiui, mokyklų žaidimų aikštelėse, kur šešiamečiai žaidžia su šešiamečiais, o dvylikamečiais – su dvylikamečiais), pamatytume tikrą moderniujų laikų žmogaus sukurtą reiškinį. Stebėti vaikus žaidžiančius pagal amžių suskirstytose grupėse yra tas pats, kas stebėti beždžiones, uždarytas narvuose – toks elgesys nulemtas nenatūraliai primestų sąlygų. Beždžionės, uždarytos narvuose, rodo daugiau agresijos ir demonstruoja labiau dominuojantį elgesį (angl. dominance behavior) nei beždžionės laisvėje. Tas pats reiškinys yra ir su vaikais, atitinkančiai besielgiančiais pagal amžių atskirtose ir neatskirtose aplinkose.

Praėjusioje straipsnio dalyje minėjau, kaip mišraus amžiaus grupės aplinka leidžia jaunesniems vaikams aktyviau įsijungti ir mokytis iš veiklų, kurios jiems patiems atlikti būtų per sudėtingos, jei veiksmas vyktų tik jų amžiaus grupėje. Šioje straipsnio dalyje aš aptarsiu pagrindinius pagal amžių suskirstytų ir amžiumi maišytų grupių skirtumus žaidžiant/mokantis. Esmė yra ta:

Žaidimai mišraus amžiaus grupėse sukuria mažiau konkurencingą, labiau kūrybišką ir palankią praktikuotis naujus įgūdžius aplinką nei ji yra vienodo amžiaus grupėse

Žaidimai mišraus amžiaus aplinkose, trumpai tariant, yra žaismingesni nei vienodo amžiaus grupėse.  Kai žaidžia maždaug vienodo amžiaus vaikai, konkurencija gali pakišti koją paprastam norui žaisti. Tai ypač pastebima dabartinėje kultūroje, kuri labiau pabrėžia svarbą laimėti ir nuspręsti, kas yra geresnis. Šios idėjos suformuotos mūsų mokyklų konkurenciją skatinančios vertinimo sistemos dėka. Priešingai, žaidimai mišraus amžiaus grupėse leidžia vaikams koncentruotis ties geru laiko praleidimu, o ne ties tikslu nugalėti kitą. Nėra jokios garbės vyresniajam ir labiau patyrusiam nugalėti jaunesnįjį, kai pastarasis net nesitiki nugalėti vyresnįjį. Tai leidžia vaikams žaisti linksmiau, labiau atsipalaidavus, keičiant taisykles taip, kad vis dar būtų smagu žaisti, tačiau kad taip pat liktų ir iškeltų iššūkių visiems įsitraukusiems į žaidimą. Tokia žaisminga aplinka skatina kūrybingumą, norą eksperimentuoti ir semtis naujų įgūdžių, kai per daug rimta aplinka šių įgūdžių pasisavinimą slopina ir verčia vaiką naudotis jau turimais sugebėjimais (apie tai plačiau kalbėsiu vėlesniame straipsnyje).

Mano paties sisteminiai tyrimai apie žaidimus mišraus amžiaus grupėje visų pirma buvo atliekami Sudbury Valley mokykloje, kur, kaip jau prieš tai minėjau, mokiniai amžiaus grupėje nuo 4 iki 18 gali laisvai bendrauti vieni su kitais bet kuriuo metu. Tekste, kurį Michael Greenberg parašė po kelerių metų baigęs Sudbury Valley, aprašytas futbolo žaidimas mišraus amžiaus grupėse būtent toje mokykloje. Pateikiu šią ilgą citatą iš jo teksto, kuri puikiai iliustruoja kai kurias pagrindines vertybes, kurios puoselėjamos vaikams žaidžiant mišraus amžiaus grupėse.

„Vienas žmogus sako „pažaiskim futbolą“ kitiems. Visi, kurie mano, kad nori prisijungti, ateina į aikštę. Yra šešiamečių, yra dešimtmečių, yra aštuoniolikmečių, galbūt net ir personalo narių ar tėvų, kurie nori prisijungti. Yra ir mergaičių, yra ir berniukų. Komandos paskirstomos sąmoningai pagal tai, kad būtų maždaug vienodai pajėgios komandos. Dažnai būna taip, kad vienoje komandoje yra vienas puikiai žaidžiantis vaikinas, o kitoje būrys šešiamečių mergaičių, kurios jį nuolatos gainioja. Žmonės nori, kad komandos būtų vienodo lygio, nes žaidžia tam, kad pasilinksmintų. Taip jie nesijaus, jei bus suburtos komandos, kuriose jėgos paskirstytos netolygiai. Visada bus žmonių, kurie norės laimėti, bet vis tiek išliks tik mažai spaudimo iš draugų. Daugumai žaidžiančių visai nesvarbu, kas laimės.

Galbūt jūs pagalvosite, kad žaidžiantieji nededa daug pastangų, kad gerai žaistų, bet tai visai netiesa. Žaisti smagu tik tada, jei dedi pastangas ir nuolat keli sau iššūkius. Todėl žmogus ir sugalvojo tokius žaidimus kaip futbolas apskritai. Betikslis bėgiojimas greitai atsibosta, bet bėgiojimas spardant kamuolį tarp dviejų skersinių,  kurie saugomi kito žmogaus, bandančio kamuolį sustabdyti – tai žmogų jaudina.

Žmonės, kurie užsiima sportu taip, kaip mes šioje mokykloje, mokosi žymiai svarbesnes pamokas apie gyvenimą nei tie, kurie mokosi iš griežtų, orientuotų į pasiekimus sportinių užsiėmimų. Tai tokios pamokos, kaip komandinis darbas – ne „mes prieš juos“ tipo –  bet toks komandinis darbas, kai veikiama įvairialypėje aplinkoje su skirtingų gebėjimų žmonėmis, dirbančių, kad pasiektų bendrą tikslą – bendradarbiavimą gyvenime. Jie mokosi meistriškumo – bet ne tokio „aš esu žvaigždė“, o tokio, kuris ugdomas keliant sau norimus pasiekti tikslus ir dirbant, kad jie taptų realybe”.

Man 23 metai ir žaidžiau daug futbolo. Būtų kvaila bandyti pranokti tris aštuonmečius, kurie apsupa mano kojas kiekvieną kart man bandant spirti į kamuolį. Manau, kad tie aštuonmečiai yra per daug užsiėmę  bėgiodami aplink juos triskart didesnius vaikus, nei kad rūpintųsi, kas bus geriausias žaidžiantis aštuonmetis. Šiame žaidime, kaip ir realiame gyvenime, vienintelis rūpimas standartas turėtų būti tas, kurį tu pats sau nusistatai. Viena gili tiesa ta, kad kiekvienas žmogus yra visiškai skirtingas, todėl kitų spaudimas ir bandymai palyginti žmonių vertę tiesiog praranda prasmę. Jei esi vienuolikmetis ir tau leidžiama žaisti tik su vienuolikmečiais, labai sunku įžvelgti šią tiesą, kuri yra raktas į meistriškumą.”

Taip pat išmoksti atsakomybės ir savitvardos. Visus tuos metus žaidžiant fizinės ištvermės reikalaujančius žaidimus, tokius kaip futbolas, amerikietiškas futbolas ar krepšinis, niekada  nepatyriau jokios traumos, tik kelis menkus įbrėžimus ar turėjau kelias mėlynes. Žmonės užsiima šiais sportiniais užsiėmimais apsivilkę įprastais rūbais ir žaidžia be jokių apsaugos priemonių, kurios įprastai reikalingos. Kaip gali būti paaiškinama tai, kad, net ir su apsaugomis, žaidėjai dažnai susižeidžia ar sužeidžia vienas kitą? Nes žiūrint į sportinių užsiėmimų (ir gyvenimo) vyksmo procesą kaip į griežtą, pasiekimus orientuotą reiškinį,  tampa svarbiau laimėti nei užtikrinti kito žmogaus saugumą. Taigi visai nesvarbu, kiek tu kalbi apie etišką, teisingą užsiėmimą sportu ar kiek apsaugų tu būsi užsidėjęs, žmonės vis tiek susižalos. Kai žiūri į sportą (ar gyvenimą) kaip į linksmybes, kaip į kažką, ką darai dėl pasitenkinimo ir laimės, tada pagrindiniu prioritetu tampa tikslas nesužeisti kito ir nesumažinti jų užsidegimo žaisti.”

Dalyvauti užsiėmime, kuris transformuoja būrį nevienodo pajėgumo žmonių per komandinį darbą, asmeninio meistriškumo siekimą, atsakomybės ir suvitvardos ugdymą į bendrą lygių sielų draugiją, siekiančią prasmingos, buvo viena svarbiausių patirčių gyvenime. Esu įsitikinęs, kad taip jaučiuosi ne aš vienas.”

Mūsų sisteminių stebėjimų Sudbury Valley mokykloje metu (kuriuos plačiau aprašėme pirmojoje straipsnių ciklo dalyje) mudu su Jay Feldman pamatėme daug žaidimo tarp skirtingo amžiaus vaikų atvejų, kurie atitinka Michael Greenberg aprašymus. Pavyzdžiui, vienu atveju Feldman‘as stebėjo, kaip aukštas penkiolimetis berniukas žaidžia krepšinį kartu su keliais žemesniais aštuonmečiais ir dešimtmečiais. Vyresnysis rečiau mėtė į krepšį, tačiau linksmai laiką leido driblinguodamas tarp jaunesnių berniukų – jo priešininkų komandos, bandančios atimti kamuolį. Penkiolikmetis perduodavo kamuolį vieninteliam savo komandos nariui – aštuonmečiui –  ir skatino berniuką patį bandyti mesti. Driblinguojant ir tiesiog perduodant kamuolį, o ne iškart metant pačiam, vyresnysis pasunkino žaidimo procesą ne tik jaunesniajam, bet ir sau. Mėtyti į krepšį jam per lengva, kai nei vienas jaunesnysis berniukas nėra pakankamai aukštas, kad jį blokuotų; sunkiau ir linksmiau varytis kamuolį per minią žemų žaidėjų, tuo pačiu metu ir praktikuojantis driblingo įgūdžius. Dar vienas pavyzdys, aprašomas viename iš mūsų straipsnių, kuris iliustruoja kūrybišką, linksmą žaidimų procesą skirtingo amžiaus grupėse:

„Skirtingo amžiaus grupėje žaidžiant „Vėliavos pagrobimą“ (angl. Capture the flag), vieną vyresniųjų komandą sudarė trys paaugliai ir vienas vienuolikmetis, o kitą komandą „Minia“  sudarė dešimt ketverių-aštuonerių metų amžiaus vaikų ir vienas dvylikametis. Larry (4 m.) dažnai bėgdavo per liniją, kur jį sugaudavo Sam (17 m.), kuris Larry užkutendavo, taip sukeldami daug juoko. Kai Larry Sam’as paleisdavo, vaikas džiaugsmingai paršuoliuodavo į savo aikštės pusę nepatekdamas į kalėjimą. Dažnai vienas ar keli vyresniujų komandos nariai eidavo į priešininkų aikštės pusę ne tam, kad paimtų vėliavą, bet kad pabėgiotų ir pažaistų kartu su mažyliais. Niekas nebuvo per daug susikoncentravęs ties laimėjimu, bet kai jaunesniųjų komanda “Minia” vis dėlto paėmė veliavą, jie garsiai šūkavo iš laimės.”

Stalo ar kortų žaidimai taip pat žaidžiami linksmiau, kūrybiškiau, mažiau konkurencingai, kai žaidėjų amžiai žymiai skiriasi. Jay Feldman stebėjo daug šachmatų žaidimo partijų, kas jo atliekamų tyrimų metu buvo itin populiaru. Partijos, kurios buvo žaidžiamos tarp vienodo pajėgumo žaidėjų, buvo itin rimtos, žaidėjai rodė norą laimėti. Partijos tarp skirtingo pajėgumo žaidėjų, kurių amžius dažnai skyrėsi, buvo labiau kūrybiškos ir linksmos. Kad žaidimas būtų įdomesnis, vyresnieji žaidėjai dažnai patys sau specialiai susikurdavo daugiau sunkumų, pavyzdžiui, pastatydavo figūrėles į sudėtingesnes pozicijas ir patardavo jaunesniesiems, kokį ėjimą jiems geriau rinktis. Vyresni žaidėjai rinkosi eksperimentuoti su naujais žaidimo stiliais, kurių nebūtų išbandę žaisdami „rimtesnes“ partijas.

Patys kūrybiškiausi ir smagiausi žaidimo pavyzdžiai, kuriuos man teko matyti, buvo tarp paauglių ir vaikų, kartu įsitraukusių į bendrą vaidmenų žaidimą. Dar viena ištrauka iš teksto, aprašančio tai, ką visai neseniai pats stebėjau:

„Sedėjau  žaidimų kambaryje Sadbury Valley mokykloje apsimesdamas, kad skaitau knygą, tačiau slapta stebėdamas ir nepaprastą situaciją. Trylikametis ir septynmetis vien tik savo malonumui kūrė fantastikos istoriją apie superherojus, monstus ir jų kovas. Septynmetis, pilnas euforijos, sušukdavo idėjas apie tai, kaip istorija turėtų vystytis toliau, kai trylikametis, puikus kūrėjas, mažojo idėjas paversdavo į nuoseklią istoriją ir, beveik taip pat greitai, kaip septynmetis diktavo mintis, trylikametis jas užfiksuodavo lentoje. Šis jų žaidimas užtruko apie gerą pusvalandį, kurį leidau sau stebėti šią situaciją, kol išėjau. Džiaugiausi, kad turėjau galimybę stebėti šį kūrybinį procesą, kuris, net neabejoju, nebūtų atrodęs taip pat, jei kurti būtų bandę du septynmečiai ar trylikamečiai. Nesuvaldomas septynmečio entuziazmas ir kūrybinė fantazija,  kurią regėjau, kartu su trylikamečio artistiniais talentais ir gebėjimais išplėtoti istorijos naratyvą, sukūrė palankų cheminį mišinį, leidusį atsirasti šiam kūrybiniam sprogimui.“

Kartais amžių sumaišymas grupėse padeda suvienodinti gebėjimus

Pagrindinis šio straipsnio tikslas buvo aptarti žaidimų kokybę tarp skirtingų gebėjimų žmonių. Prieš baigdamas norėčiau pridurti, kad laisvai pasirenkamas žaidimas tarp vienodo pajėgumo žmonių taip pat yra naudingas. Apskritai, vienodo amžiaus vaikų gebėjimai yra panašesni nei skirtingo amžiaus vaikų. Tačiau taip būna ne visada. Mišraus amžiaus aplinkoje žmogus, kuris yra daugiau ar mažiau pažengęs nei jo bendraamžiai tam tikrose veiklos srityse, gali rasti jam lygių partnerių, kurie yra jaunesni arba vyresni. Vaikas, kuris nejaukiai jaučiasi kopinėdamas, gali ropinėti ant akmenų ar ropštis į medžius su jaunesniais vaikais, taip tobulindamas kopinėjimo įgūdžius. Talentingas vienuolikmetis, grojantis gitara, kurio muzikiniai gebėjimai yra aukštesnio nei jo bendraamžių lygio, gali groti kartu su vyresniais paaugliais.

Jay Feldman stebėjo daugybę pavyzdžių Sadbury Valley mokyklos mokinių tarpe, kurie buvo labiau pažengę pagal savo amžių tam tikrose srityse ir žaidė su vyresniais vaikais. Vienas iš pavyzdžių buvo dvylikametis Randy, puikus šachmatų žaidėjas, kuris dalyvaudavo įvairiuose turnyruose ir net buvo įtrauktas į oficialų reitingą. Vieninteliai jo konkurentai žaidžiant šachmatus mokykloje buvo Jack (17 m.), Elana (17 m. ) ir Ken (18 m.). Visos rimtos žaidimų partijos, kuriomis jis matavo savo paties progresą, buvo žaidžiamos su šiais vyresniais mokiniais. Jis galėtų išbandyti naujus žaidimo elementus su jaunesniais, jo amžiaus moksleiviais, tačiau patikrinti save galėjo tik žaisdamas su penkeriais-šešeriais metais vyresniais už save.

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-ii

I dalis

Laisvė mokytis

Vaikai geriausiai mokosi žaisdami artimiausios plėtros zonoje

Vienas keisčiausių ir, mano nuomone, kenksmingiausių mūsų santykio su vaikais aspektų yra polinkis juos skirstyti į grupes pagal amžių. Tai darome ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir už įstaigų ribų. Išskirstydami vaikus pagal amžių, mes iš jų atimame vertingą jų natūralios saviugdos elementą.

Pagal amžių skirstomos grupės atsirado tada, kai masinė gamyba pramonėje pradėjo dominuoti. Analogija akivaizdi: sistema skirsto vaikus, lyg jie būtų produktai ant konvejerio fabrike, judantys nuo stotelės iki stotelės (iš klasės į klasę), visi tuo pačiu tempu. Kiekvienoje stotelėje fabriko darbuotojas (mokytojas) prideda naujų dalių (porciją žinių) produktui. Konvejerio pabaigoje puikuojasi pabaigti, nauji, suaugę žmonės, paruošti pagal gamintojo instrukciją.

Žinoma, kiekvienas, turintis ar bendravęs su vaiku, ypač tie, kurie dirba pagal amžių suskirstytų klasių mokyklose žino, kad toks vaiko raidos palyginimas yra visiškai neteisingas. Vaikai nėra pasyvūs produktai, prie kurių galime pridėti naujų dalių. Vaikai nėra neužbaigti suaugusieji, kuriuos reikia konstruoti pagal instrukciją. Vaikai – žmonės, norintys kontroliuoti savo gyvenimus ir, nepaisydami mūsų spaudimo, siekiantys mokytis to, ko nori patys ir gauti tokių įgūdžių, kokius mano esant reikalingais. Negalime jų stabdyti. Mums visiems būtų tik geriau, jei eitume su vaikais koja kojon, o ne su jais kovotume.

Senesniuose įrašuose esu apibūdinęs aplinką, reikalingą vaikų ugdymuisi be suaugusiųjų įsikišimo. Vienas pagrindinių tokios aplinkos bruožų yra galimybė susitikti ir drauge mokytis arba žaisti skirtingo amžiaus vaikams. Antropologai teigia, kad buvimas tarp skirtingo amžiaus vaikų buvo saviugdos raktas medžiotojų-rinkėjų genčių vaikams, o Daniel Greenberg sako, kad amžiaus grupių maišymasis yra Sudbury Valley mokyklos vaikų mokymosi pagrindas.

Prieš kelis metus drauge su Jay Feldman (kuris tuo metu buvo paskutiniame kurse

besimokantis studentas) atlikome tyrimą apie skirtingo amžiaus vaikų bendravimą Sudbury Valley mokykloje, turėdami kelis tikslus: a) nustatyti, kiek skirtingo amžiaus vaikai bendrauja tarpusavyje; b) identifikuoti, kokiame kontekste dažniausiai bendrauja skirtingo amžiaus vaikai; c) išsiaiškinti, kokiais būdais vaikų bendravimas daro įtaką jų ugdymuisi.

Kai turi galimybę pasirinkti, vaikai teikia pirmenybę veiklai su jaunesniais ir arba vyresniais už save vaikais.

Sudbury Valley mokyklą lanko apie 170-200 mokinių nuo 4 iki 18 metų, kartais – ir dar vyresnių. Mokiniai visada gali laisvai judėti mokyklos teritorijos ribose ir bendrauti su kuo nori. Mokykla yra pakankamai didelė ir, jei vaikai norėtų, jie galėtų bendrauti tik su savo bendraamžiais ir vyresnių ar jaunesnių vaikų net nesutikti. Tačiau jie to nedaro. Savo kiekybinio tyrimo metu nustatėme, kad daugiau nei 50% vaikų mokykloje bendrauja su vaikais, dviem metais jaunesniais arba vyresniais už juos, o 25% – su 4 metais vyresniais arba jausnesniais vaikais. Bendravimas tarp skirtingo amžiaus vaikų ypač pastebimas žaidžiant.

Bet koks aktyvus žaidimas buvo labiau tikėtinas mišrioje amžiaus grupėje, kai tuo tarpu pokalbis be žaidimo elementų nesurinkdavo mišrios grupės.

Įvairaus amžiaus vaikų maišymas leidžia jaunesniems vaikams užsiimti veikla, kurie jie negalėtų užsiimti patys arba tik su bendraamžiais.

1930-aisiais raidos psichologas iš Rusijos Levas Vygotskis (Lev Vygotsky) pirmą kartą paminėjo “artimiausios plėtros zoną”, apibūdinamą kaip “spektras veiklos ir užduočių, kurias vaikas gali įveikti padedamas labiau patyrusio žmogaus, bet negali įvykdyti vienas arba su to paties lygio vaikais”. Vygotskis teigia, kad vaikai geriausiai mokosi, dirbdami kartu su labiau patyrusiais vaikais ar suaugusiais. Nuo Vygotskio laikų

daugybė ugdymo profesionalų naudojo jo konceptą siekdami apibūdinti suaugusiojo ir vaiko santykį, nors pats konceptas turi daug platesnę reikšmę, ypač kalbant apie natūralų mišraus amžiaus grupės vaikų žaidimą ir veiklos organizavimą.

Noriu jums pateikti iliustraciją, kurią dažnai naudoju. Įsivaizduokite du keturmečius, bandančius mėtytis kamuoliu. Jiems tai nepavyksta. Nei vienas dar nesugeba mesti kamuolio taip tiesiai, kad kitas pagautų, taigi po kelių nesėkmingų metimų žaidimas nebeteikia džiaugsmo ir yra nutraukiamas. Dabar įsivaizduokite keturmetį, žaidžiantį su aštuonmečiu. Vyresnysis vaikas, nors ir krisdamas ar gerokai pašokdamas, gali sugauti netikslius jaunesniojo metimus ir mėgausis žaidimu; jaunesnysis gali plačiai išskėstomis rankomis sėkmingai sugauti vyresniojo metamą kamuolį ir džiaugtis smagia veikla.

Taigi, kamuolio mėtymas ir gaudymas yra veikla, esanti artimiausios plėtros zonoje. Keturmečių grupėje šis žaidimas vykti negali, bet mišraus amžiaus grupėje, turinčioje ir keturmečių, ir aštuonmečių, mėtymas ir gaudymas yra įmanomas visiems vaikams.

Sudbury Valley mokykloje bet kokiu dienos metu galima pamatyti mažus vaikus, žaidžiančius su vyresniais vaikais tokius žaidimus, kurių tik su bendraamžiais žaisti negalėtų. Žaidimai – patys įvairiausi: nuo loginių ir strateginių iki judrių. Vaikai žaidžia kartu ne dėl to, kad jiems kas nors taip liepė, bet todėl, kad to nori patys. Jaunesnieji mėgsta veiklas su vyresniais vaikais ir pačius vaikus, o vyresnieji mėgaujasi galimybėmis bendrauti su jaunesniais vaikais.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį – šįkart intelektinės veiklos artimiausios plėtros zonoje.

Kelis kartus esame stebėję septynmečius ir aštuonmečius, žaidžiančius sudėtingus kortų žaidimus kartu su vyresniais vaikais ir paaugliais. Jei tą žaidimą tarpusavyje žaistų tik septynmečiai ir aštuonmečiai, jiems nepavyktų: vaikai negalėtų ilgai išlaikyti dėmesio, atsiminti ir laikytis taisyklių ar net laikyti kortų taip, kad nematytų kiti žaidėjai. Su vyreniais vaikais tokie žaidimai įmanomi, nes jie padeda jausnesniems prisiminti, kieno ėjimas, kokios taisyklės ir kartais net duoda patarimų, tokių kaip “būk dėmesingas!”, “pabandyk prisiminti, kurios kortos jau panaudotos”, “gerai pagalvok, prieš dėdamas kortą, kad nepadėtum tos, kurią priešininkas pasiims”. Dėmesys, atmintis ir mąstymas kelis žingsnius į priekį yra tai, kad sutartinai vadiname intelektu. Kortų žaidimo metu, kai vaikai tiesiog mėgaujasi žaidimu, vyresnieji atsitiktinai padeda jaunesniems vaikams lavinti intelektinius gebėjimus.

Vygotskio konceptas taip pat padeda suprasti, kaip Sudbury Valley mokykloje maži vaikai mokosi skaityti. Dar nemokantys skaityti arba skaitantys prastai dažnai gali būti pastebėti su skaitančiais vaikais žaidžiantys žaidimus (ypač kompiuterinius), kuriuose yra užrašų. Skaitantieji garsiai perskaito tekstus, ir pamažu neskaitantieji išmoksta skaityti.

Skirtingo amžiaus vaikų maišymas taip pat leidžia jaunesniems vaikams leistis į žaismingus nuotykius, kurie vienam vaikui ar tik bendraamžiams gali būti per daug pavojingi. Vaikai, kuriems būtų per daug baisu eiti į žygį į mišką, drąsiai žygiuoja su vyresniais vaikais, pažįstančiais mišką. Lygiai taip pat vaikai, nedrįstantys lipti į medžius, mielai pabandys užsikabaroti ant žemesnių šakų, jei matys, kaip vyresnieji vaikai juos stebi, pataria, kaip lipti ir yra pasiruošę pagauti, jei jie kristų.

Kai esi mažas ir bendrauji tik su bendraamžiais, veiklų pasirinkimas yra gerokai apribotas žinių ir gebėjimų. Bendradarbiaujant su vyresniais vaikais ribos beveik išnyksta!

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-i

Karalienės Mortos mokykloje neužduodame pradinių klasių mokiniams namų darbų. Patikėkite, net rašyti apie tai nėra lengva.

Kodėl?

a) Tėvų spaudimas. Kai kurie tėvai paprastai ir aiškiai pasakė, kad tai (jog nėra namų darbų) – „demagogija”,  nes „kaimynų vaikas jau du sąsiuvinius pratybų padarė ir, vadinasi, jūs tikrai ne tokie geri akademiškai, kaip X mokykla, kur užduoda NORMALIAI namų darbų”. Ir dar pasakė, kad „mes išeisime, nes tokių eksperimentų su mūsų vaiku tikrai nereikia”. Ir tai – ne vienas atvejis. Ne du. Ne trys. Tėvų spaudimas yra didžiulis. Nes tai kaimynų, tai draugų, tai bendradarbių vaikas daro tikrai daugiau, geriau, labiau…(įsirašykite, ką norėtumėte).

Kartais atrodo, kad mokyklos gerumas Lietuvoje tiesiogiai koreliuoja su užduodamų namų darbų kiekiu – kuo daugiau vaikas dirba ir kuo ilgiau kankinasi, tuo rimtesnė mokykla. (Kas, mano nuomone, yra visiška nesąmonė!)

b) Mokytojų baimės. Nors į Karalienės Mortos mokyklą ateina mokytojai, kurie tiki kitokio ugdymo galia, kurie supranta ir tiki, kad pradinėse klasėse namų darbų nereikia, jie, pamatę, kad vaikui nesiseka puikiai, išsigąsta. Ir tai yra normalu: juk jie patys nesimokė tokioje mokykloje, jų draugai nesimokė, praktikos jie neatliko. Net tie, kurie turi pedagoginio darbo patirties, atėję dirbti į mokyklą, kurioje nėra namų darbų, patiria nerimą. Vaikais jie pasitiki. Dažniausiai trūksta pasitikėjimo savimi, kurį dar, kaip sakant, silpnina žr punktą (a). Tačiau tikiu, kad čia svarbiausias – šeimos ir mokyklos supratimas, kad – taip, kaip skindami obuolį anksčiau jo neprisirpinsime – taip ir spausdami vaiką daugiau iš jo neišspausime. Pradinėse klasėse vaikas „sirpsta”, jis dar tik mokosi mokytis. Taip, dedami pagrindai, ir žinios yra labai svarbu, bet daug kas vyksta šuoliais, ir viskas yra nepaprastai susiję su tuo, apie ką, pavyzdžiui, su vaiku yra kalbama namuose. Ir ar vaikui skaitoma. Ar skaito jis pats.

c) Tėvai arba už vaikus atlieka namų darbus, arba atlieka juos kartu su jais. Nors kartoju begalę kartų, kad tėvai pradinę mokyklą baigė ir kartoti kurso jiems nereikėtų, vis dėlto jie niekaip neatsispiria pagundai pirkti užduotėlių sąsiuvinius ir užduotis atlikti su vaikais. Suprantu, kai tai yra projektas, kurio tikslas – šeimos būtis drauge (drauge prisiminti, drauge pristatyti, drauge pasidžiaugti ir pan.), bet jeigu užduotis skirta vaikui, tai ją turėtų atlikti…siurprizas…VAIKAS!

d) Korepetitoriai. Čia jau gal išvis nieko nesakysiu, nes kai antroje klasėje „trūksta žinių” ir „reikia pasispausti”, tai asmeniškai aš neturiu komentarų. Suprantu, kad esame šiek tiek išprotėję dėl reitingų, egzaminų ir jų rezultatų, bet ANTROJE KLASĖJE?! TIKRAI?!?! Ar jūs, žmonės, juokaujate?! Tiems vaikiukams yra septyneri-aštuoneri metai. Net pagal Piaget jie dar ne visai šiame pasaulyje gyvena, jei jau mano ar kitų mokslininkų (na, gyvų) nuomonė nėra svarbi!

Harris Cooper  ketvirtį amžiaus – 25 METUS – studijavo ir analizavo namų darbus (suprantu, kad jūs (arba jūsų kaimynė, kuri yra lankiusi mokyklą arba bendradarbė, kuri turi du vaikus pradinėje mokykloje ir  irgi supranta realiai tai daugiausiai ir geriausiai) suprantate daug daugiau apie namų darbus, nes juos esate darę, na, bet gal tačiau paklausykime ir jo?!) ir jo išvada viena: NAMŲ DARBAI KENKIA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIAMS.

Savo knygoje The Battle over Homework: Common Ground for Administrators, Teachers, and Parents namų darbų ekspertas aprašo ryšį tarp klasės ir namų darbų poveikio vaikams. Pasirodo, gimnazijoje namų darbai yra būtini, nes nauda tikrai didelė. Pagrindinėje mokykloje nauda mažėja, o pradinėje mokykloje nėra jokios naudos. J-O-K-I-O-S. Profesorė E.Kralovec iš Arizonos universiteto jam pritaria, kaip, beje, ir tikrai daug kitų mokslininkų.

Tad kodėl nereiki pradinių klasių mokiniams namų darbų?

Yra ne viena priežastis:

1. Namų darbai formuoja neigiamą požiūrį į mokyklą. Mokyklą pradedantys vaikai turi daug metų – dauuuuuug – mokyklos prieš akis, tad paskutinis dalykas, ką turėtų norėti padaryti mokytoja(s), yra formuoti neigiamą vaiko požiūrį į mokyklą (arba prisidėti prie jo formavimo). Pradinėje mokykloje mokytis turi būti smagu. Taip. Sma-gu. Ir tai nėra „demagogija”. Taip turėtų būti. Pradinėje mokykloje vaikai mokosi mokytis. Man vis dar siaubą kelia tas tyrimas (dabar neprisimenu, kuris universitetas jį atliko), kad 90%+ Lietuvoje darželinukų nori eiti į mokyklą, tačiau 90%+ NEnori į ją grįžti po pirmos klasės. Kas per tuos vienerius metus yra padaroma vaikams?! Ką tu turi padaryti, kad per mažiau, nei devynis mėnesius, užmuštum vaiko norą mokytis?! Pasirodo, namų darbai – vienas puikių būdų tą norą užmušti.

2. Per anksti užduoti namų darbai kenkia santykiams. Nors namų darbai yra skirti tam, kad sustiprintų vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį ir įtrauktų tėvus į vaikų ugdymo(si) procesą, tačiau su pradinių klasių mokiniais dažnai pasiekiamas efektas yra priešingas, nei tikimasi. Visų pirma, tokio amžiaus vaikams dažniausiai reikia priminti apie namų darbus. Po ilgos dienos mokykloje (ir dažnai nelengvos!) vaikai mažiausiai nori girdėti apie papildomus darbus (ypač, jei labiau traukia į lovą, o ne prie stalo). Taigi dažniausiai tai virsta kova, kuri tęsiasi iki tada, kai jau namų darbai YRA naudingi vaikui.

3. Namų darbai iškreipia atsakomybės supratimą. Tie, kurie yra UŽ namų darbus, teigia, kad namų darbai ugdo vaikų atsakomybę, tačiau tyrimai rodo, kad ugdo atsakomybę tik vyresniame amžiuje. Tol, kol tėvai turi priminti (ir ypač jei priminti reikia kiekvieną vakarą), jokia atsakomybė nėra ugdoma.

4. Namų darbai atima iš vaikų vaikystę. Pavyzdžiui, straipsnis The Tyranny of Homework: 20 Reasons Why You Shouldn’t Assign Homework Over The Holidays aiškiai įvardina, kad vaikai per mažai juda. Vakarai ir savaitgaliai turi būti skirti aktyvioms veikloms: žaidimams kieme, sportuojant su draugais, tėvais ir pan. Ir tėvai, ir mokykla turėtų skatinti aktyvias veiklas, kurios yra būtinos pradinių klasių mokiniams, kurie ir taip labai daug laiko praleidžia sėdėdami.

5. Vaikai turi į mokyklą ateiti pasiilsėję, kad galėtų būti produktyvūs/kad galėtų mokytis. Pradinių klasių mokiniai dažnai lanko ne vieną užklasinės veiklos užsiėmimą, leidžia laiką popamokinės veiklos grupėje. Taigi, darbą baigia dažnai net vėliau, nei jų tėvai! Tad įsivaizduokite: po tokios sunkios dienos jūs vaikui pasakote, kad jam reikėtų dar…padirbėti! Pradinių klasių mokiniui vidutiniškai reikia 10 valandų miego. Kad jis galėtų aktyviai dalyvauti pamokose, susikaupti, būtina, kad jis būtų pasiilsėjęs.

Aišku, nereikia pulti į kitą kraštutinumą.

Buvo šeimų, kurioms pasakėme, kad pas mus nėra namų darbų, tačiau išgirdę, kad kasdien reikia bent 20min skaityti (ir už tai, kad vaikas skaitytų, YRA atsakingi tėvai) ir kad būtina su vaiku kalbėti mokykloje nagrinėjama tema ir kad sveikintina, jei tėvai ateis pasidalinti/pristatyti projekto, kuris praturtintų temą, kai kurie tėvai sakė: tai juk namų darbai!  🙂

Na, tai yra ne namų darbai, o DARBAS SU VAIKU, kuris yra būtinas, jei norime, kad jo patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga. Pradinėje mokykloje yra gyvybiškai būtina, kad tėvai dirbtų drauge su mokytoju. Ar smagi žinia? Na, nelabai, nes juk taip norėtųsi, kad viską padarytų mokykla!

Tad ką reikėtų daryti, kad patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga? Alternatyvų namų darbams yra tikrai ne viena!

1. Skaitykite. Pradinėje mokykloje skaitymas yra daug, daug, daug kartų efektyvesnis, nei namų darbai. Tegul vaikas skaito tai, kas jam yra įdomu. Padėkite jam rasti literatūrą, kuri bus įdomi. Tegul vaikas skaito savarankiškai ir skaitykite jam (rekomenduojama vaikui skaityti iki šeštos klasės). Jeigu jums sunku išrinkti vaikui, ką skaityti, paprašykite, kad padėtų mokytoja(s) – taip bus daug prasmingiau praleistas laikas su mokytoja, nei aptariant namų darbus! Žinoma, galvojimas apie tai, kaip sudominti vaiką, ką jam duoti skaityti, užima daugiau laiko, nei tiesiog visiems vienodų namų darbų davimas, tačiau vaisiai skaitymo yra dauuuug saldesni.

2. Atsakomybės mokykite duodami namų ruošos darbų. Atsakomybę ugdo atsikėlimas laiku (ir atėjimas laiku!) į mokyklą, lovos klojimas, šiukšlių išnešimas, pasirūpinimas augintiniu ir t.t. Klasėje atsakomybę ugdo kėdės pristūmimas/pakėlimas, rūšiavimas, daiktų su(si)rinkimas einant namo, taisyklių laikymasis ir pan.

3. Kalbėkite ir mokykite vaikus, kad jie visą laiką yra mokiniai, t.y. žmogus mokosi visą gyvenimą. Kai vaikas supranta, kad jis mokosi visą laiką, visą gyvenimą, tai namų darbų atlikimas tam, kad dar daugiau išmoktų, tampa savaime suprantamu. Tačiau tas procesas, tas supratimas, kad mokytis yra be galo svarbu, kad tai yra nenutrūkstantis procesas, turi įvykti pradinėje mokykloje.

Pasidalinsiu viena istorija. Jau dabar prieš keletą metų pakviečiau į pokalbį merginą, kuri norėjo dirbti pas mus pradinių klasių mokytoja. Baigusi pradinių klasių pedagogiką. Aš jai sakau: „Pas mus reikia daug mokytis, domėtis, skaityti. Ar Jūs tam pasiruošusi? Ar mokysitės visą gyvenimą? Nuolat?”. Mergina nuščiuvo. Žiūri į mane. Galų gale sako: „Bet juk aš jau baigiau mokslus!”. Kalbėjome daugiau, tačiau supratau, kad ji mano, jog jau TAŠKAS, ji jau IŠMOKO.

Žinoma, ji nedirba KMM. Bet dirba kitoje mokykloje. Ir aš vis dar dažnai pagalvoju, kad vat yra mokytoja (labai jauna mokytoja!), kuri visiškai netiki mokymosi visą gyvenimą idėja. O jei ji netiki pati, tai ar gali įtikinti kitus?! Vaikus?! Tėvus?! Juk ji kalba apie žinias kaip apie duotybę ir baigtybę. Aš netikiu, kad tol, kol ji pati tuo netiki, ji gali įtikinti kitus. Galų gale, ji man labai aiškiai keletą kartų pakartojo, kad ji „jau mokslus baigė ir visas knygas perskaitė”.

5. Eikit į muziejus. Kalbėkite. Diskutuokite. Žiūrėkite edukacines laidas drauge. Aš visada kaifuoju, kai išgirstu, kad tėvai praplėtė vaiko akiratį. Na, pavyzdžiui, vaikas mokosi apie smegenis, tai jie į klasę pakvietė pažįstamą neurochirurgą diskusijai. Arba skaitė apie tai knygą. Nuėjo į parodą. Ieškojo Youtube informacijos.

Galimybių yra tuntai. Reikia tiesiog truputį kūrybiškumo. Ir jokiu būdu nereikia pulti į kraštutinumus: vaikui žalingas ir begalinis užduotėlių darymas, ir mintis, kad viskas (diskusijos, analizė, tobulėjimas) turi vykti TIK mokykloje. Tėvai ir mokykla esame partneriai. Mes DRAUGE esame atsakingi. Nemažai mokslinių tyrimų sako, kad didesnė atsakomybės dalis gula ant tėvų pečių – pavyzdžiui, tai, kiek tėvų namuose yra knygų, tiesiogiai koreliuoja su vaiko pasiekimais. (Aišku, vien nupirkti daug knygų neužtenka! :))

Taigi ugdykime vaikus, prisiimkime atsakomybę kartu. Nes kiekvienas vaikas yra MŪSŲ atsakomybė. Ir MES GALIME.

Daugiau straipsnių lietuvių kalba:

1) Kai jau pradeda ruošti namų darbus, perskaitykite šį straipsnį.

2) Kodėl svarbu teminės išvykos?

3) O jeigu vis dėlto yra namų darbai? Ar reikia vaikui padėti (ir kiek)?

4) Namų darbai – vaiko pareiga.

Įrašą įkvėpęs straipsnis.