Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)

Svajonių laboratorija, arba žongliravimas kamuoliukais.

Prieš pustrečių metų keturių vaikų mama edukologė Austėja Landsbergienė gyvendama Belgijoje sugebėjo Vilniuje įsteigti pirmąjį savo privatų vaikų darželį. Sako, savoje žemėje ir sienos padėjo. Dabar „Vaikystės sodas” tapo tikra modernaus švietimo laboratorija. Privačių darželių tinklas vis plečiasi, Austėja jau kuria ir pirmąją moyklą. Savo sėkmės istorija žinoma edukologė dalijasi su žurnaliste Jolanta Vazbutaite.

 

Esate pasakiusi tokius žodžius: „2010 metais atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą.” Ar ne pernelyg patetiška? Ir kokios didžiausios šių dienų Lietuvos švietimo bėdos?

Sutinku, skamba patetiškai, tačiau tokia realybė. Didžiausios šių dienų švietimo bėdos yra būdingos ne tik mūsų šaliai, jos universalios. Visos ugdymo įstaigos vis dar veikia taip kaip po industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu. Nors šiandien turėtų būti svarbiausia vaikus išmokyti kritiškai mąstyti, atsirinkti svarbią informaciją, deja, mokymo sistema vis dar grįsta kalimu. Todėl prieš porą metų mano įkurtas vaikų darželių tinklas „Vaikystės sodas” tapo tikra laboratorija moderniam švietimui įgyvendinti. Tai – lyg gyvas įrodymas, o gal ir priekaištas, kad toks yra įmanomas. Tikrai daug kam esame lyg rakštis. Ir susiduriame su požiūriu – et, tas „Vaikystės sodas” – nieko ypatingo, suprask, tai išpūstas reikalas. Tačiau esame vienintelis darželių tinklas, turintis 300 vaikų. Vadinasi, ne visi mano, kad tai išpūstas reikalas ir nesąmonė.

Pavyzdžiui, pernai per Ūkio ministerijos organizuotą Verslo dieną gavote reikšmingą apdovanojimą nominacijoje „Versli ir sėkminga” – buvote įvertinta už sėkmingą uab „Vaikystės sodas”veiklą.

Taip, buvau maloniai nustebinta. Pasirodo, verslo srityje tai reikšmingiausias apdovanojimas. O 2011 m. už gražiausią pavadinimą mus apdovanojo Valstybinė kalbos inspekcija. Pavadinimas buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sugalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai už jį gavome apdovanojimą. Norėjosi, kad jis būtų lietuviškas, kad atspindėtų tai, ką mes darome. „Vaikystės sodas” yra tarptautinė mokykla, mes mokome to, ko moko geriausios pasaulio ugdymo įstaigos, tik žinias pateikiame ne anglų kalba, o lietuviškai. Be to, darželis man asocijuojasi su palenkta nugara, daržu, vien žemės matymu. O sodą mintyse sieju su žalia žole, žydinčiais krūmais, stiebimusi į dangų, į beribes galimybes. Apdovanojimus gauti smagu. Visa tai įrodo, kad einame teisingu keliu. Kad esame reikalingi, liudija ir naujų darželių poreikis. Šiuo metu turime keturis Vilniuje ir vieną Kaune. Planuojame, kad nuo rudens sostinėje ims veikti ir mokykla bei dar vienas darželis. Be to, turėtų duris atverti antrasis darželis Kaune ir pirmasis Klaipėdoje.

Jūsų įkurtas „Vaikystės sodas” ypatingas tuo, jog jame įgyvendinama autorinė Kontekstinio ugdymo programa, tai leidžia vaikams pažinti visuomenę, jos pokyčius bei tobulėti kartu su aplinkiniais.

Programą įkvėpė trys ugdymo programos: akademinę dalį – Tarptautinio bakalaureato programa, kūrybinę ir bendradarbiavimo su tėvais dalį – Reggio Emilia ugdymo programa, visuminio ugdymo bei ugdymo lauke dalį – Švedijos nacionalinė ugdymo programa.

Esmė ta, kad aš tikiu mokslu ir tikiu jo pažanga. Ir tikiu, kad kai kurie dalykai yra amžini ir universalūs. Pavyzdžiui, amžina ir universalu yra tai, kad vaikas turi žinoti savo teisės ir pareigas. Amžina ir universalu yra tai, kad prievarta gimdo prievartą, o pagarba – pagarbą. Amžina ir universalu yra tai, kad tėvai – na, dauguma jų – labai myli savo vaikus ir nori jiems paties geriausio, tačiau ne visada supranta, ar tai, ką jie daro, yra vaikams geriausia. Tam ir yra edukologai, psichologai, socialiniai pedagogai, kad papasakotų, ką sako moksliniai tyrimai, ką rodo patirtis, kad bendradarbiaudami galėtumėme daryti tai, kas iš tiesų yra geriausia mūsų vaikams. Atkreipkite dėmesį, kad aš sakau BENDRADARBIAUDAMI: aklai tikėti tyrimais ir specialistais irgi negalima – aš, pavyzdžiui, gerbiu profesionalų nuomonę, tačiau, jeigu abejoju, užklausiu kito profesionalo ir visada kalbuosi, dalinuosi informacija, kurią turiu pati. Pavyzdžiui, aš pasitikiu vaikų pedagogais ir tikiu jų profesionalumu, tačiau jiems papasakoju apie savo vaikus, nes suprantu, kad apie savo vaikus žinau labai daug, ir ta informacija bus pedagogams naudinga.

Ar vaikas, lankantis „Vaikystės sodą”, skiriasi nuo vaiko, kuris lanko valstybinį darželį? O gal tai kvailas klausimas?

Labai geras klausimas, nes tikrai skiriasi. Jei vaikas, pavyzdžiui, pradėjo lankyti „Vaikystės sodą” vienerių, po metų tėvai jau pastebi, kad jų vaikas yra kitoks. Jis nebijo kalbėti su suaugusiais, reiškia savo nuomonę. Jei, tarkim, apsilanko pas gydytoją, drąsiai su juo bendrauja, nebijo pašnekovui žiūrėti į akis, elgiasi pagarbiai, o jeigu kitas žmogus su juo taip nesielgia, šiam tai pasako. Žmonės žiūri net išsižioję, kai trejų metų pyplys pareiškia pastabą. Pas mus beveik visi penkerių metų vaikai jau skaito. Jie išmoksta tai daryti žaisdami. Skatiname vaikų motyvaciją, domėjimąsi, o jie juk yra nepaprastai protingi, žingeidūs. Labiausiai didžiuojuosi, kad trečiaisiais savo darbo metais „Vaikystės sodas” siejamas su geru ugdymu, o ne su laiku nuvalytomis vaikų nosimis. Aišku, jas nuvalome, bet tai nėra nr. 1 mūsų sąraše, nes pirmu numeriu eina ugdymas. Mums svarbu, kad vaikas užaugtų galinčiu keisti pasaulį. Ir nesvarbu, kur jis gyvens – bus finansų ryklys Niujorke ar Afrikoje mokys vaikus valytis dantis. Svarbu, kad tai, ką darys, darytų gerai.

Kaip apskritai kilo idėja kurti vaikų darželį?

Mano idėja – išbrandinta ir išpuoselėta. Visų pirma dešimtmetį dirbau tarptautinėje mokykloje. Ne tik dirbau, bet ir nuolat diskutuodavau su kolegomis ikimokyklinukais ir pradinukais. Kadangi kolegos buvo iš viso pasaulio, tai davė neįkainojamos patirties. Vėliau dirbau akreditaciniuose tarptautinių mokyklų tarybos komitetuose, teko keliauti ir akredituoti mokyklas – supratau, kas man labai patinka, o ko, tarkim, nenorėčiau savo mokykloje. Konferencijų, seminarų, mokymų skaičių jau seniai pamečiau, o kur dar du magistrai (Lietuvos ir JAV), doktorantūra (Lietuva, JAV, Belgija) ir podoktorantūrinės studijos (Belgija). Natūralu, kad susiformavo ugdymo įstaigos, kokią norėčiau matyti, vaizdinys, idealas. Liko tik atsiraitoti rankoves, giliai įkvėpti ir…

Vis dėlto pasirinkote itin nestandartinį kelią – verslą Lietuvoje pradėjote kurti gyvendama… Belgijoje.

Taip, ten gyvenome, nes mano vyras Gabrielius yra diplomatas. Vaikų darželio idėja brendo ir formavosi jau seniai, bet galutinai subrendo būtent Belgijoje. Į Lietuvą grįžome 2011 metų sausio mėnesį, o „Vaikystės sodas” duris atvėrė ir pirmuosius vaikus pakvietė 2010 rugpjūtį. Pusę metų nuolatos skraidydavau į Lietuvą kas dvi-tris savaites. Sunku? Savoje žemėje ir sienos padeda… Visada mačiau, kad būtent Lietuvoje tokio darželio labiausiai reikia. Nes tik čia viešumoje dar ramiausiai galima kalbėti apie tai, kad muši savo vaiką. Gali apie tai prisipažinti televizijos laidoje ir nieko tau nebus – dar netgi atsiras tokių, kurie tau paantrins, neva „aš irgi mušu, na ir gerai, taip vaikiščiui ir reikia, pats mažasis bjaurybė bausmę ir prisišaukia”. Civilizuotoje valstybėje tai protu nesuvokiama. Atlikta begalė mokslinių tyrimų, įrodžiusių, kad tai kenkia vaikui, kad tai jį žaloja, tai yra silpnesnio skriaudimas. Deja, mūsų darželiuose vis dar svarbiausi tėvų užduodami klausimai – „ar vaikas miegojo”, „ar valgė”, o ne „ar mano vaikas turi draugų”, „ar jis sutaria su kitais”, „kokia veikla jam įdomiausia, kas jam patinka, iš kelių dalių dėliones jis dėlioja, kokius žaidimus nupirkti, kad jis galėtų tobulėti”. Atidarant darželį, beje, mus labiausiai kontroliavo Visuomenės sveikatos centras, Maisto ir veterinarijos tarnyba. Tai irgi atspindi požiūrį – „kiek vaikas miegojo ir ką valgė” yra daug svarbiau nei tai, ką vaikas veikė visą dieną. Suprantu, kad turi būti ir higienos normos, ir reikalavimai vaikų maitinimui, bet Lietuvoje atrodo, kad tik tai ir svarbu. Niekas netikrina nei kas atidaro darželį, nei pagal kokią programą dirbs, nei kokie pedagogai auklės vaikus. Nusamdei keletą žmonių, ir – pirmyn. O higienos normos griežtai prižiūrimos.

Kas buvo didžiausias Jūsų pagalbininkas pradedant verslą – galbūt vyras?

Pirmąjį „Vaikystės Sodą” įsteigiau vyrui net nežinant, nors kalbėta apie tai jau buvo daug. Šiandien Gabrielius apie mano verslą žino tiek pat kiek ir aš, nes nuolat su juo apie tai kalbuosi, prašau pagalbos, minčių, įnašo. Viskas būtų daug sunkiau, jei jis nedalyvautų, nes man pačiai kartais būna labai sunku. Vis dėlto turėjau nuostabių žmonių, kurie man pradžioje padėjo, finansiškai taip pat. Bankas neteikė paskolos, jie bijo tokių nulinukų, bijo, kad nepasiseks, tad pasiūlė imti nebent vartotojišką paskolą. O tokia pradedantį verslą sužlugdytų. Laimei, turėjome draugų, kurie padėjo. Sutarėme, kad grąžinsime tada, kai galėsime. Buvo bičiulių, kurie padėjo finansiškai , buvo tokių, kurie padėjo patarimais dėl verslo. Man pagelbėjo daug protingų, šaunių žmonių. Taip pat už pagalbą esu labai dėkinga ir savo tėvams.

Sakykite, ar Jūsų darželis skirtas vien visuomenės elito vaikams, ar jį gali lankyti ir paprastų piliečių atžalos? Koks, pavyzdžiui, yra mėnesinis mokestis?

Yra skirtingi lankymo moduliai. Jei vaikas lanko visą dieną, visą savaitę,  tai už ugdymą mokama apie 1200 Lt ir dar  plius maitinimas. Pasakysiu jums vieną pavyzdį. Kartą drauge su sūnumi (jis lanko privačią mokyklą) nuvykome į jo klasės draugo gimtadienį. Draugas gyveno blokiniame name, visiškai paprastame bute. Supratome, kad ta šeima veikiausiai atiduoda visą vieno žmogaus atlyginimą, kad tik tas vaikas galėtų lankyti privačią mokyklą. Esmė yra pasirinkimas. Ir požiūris. Jei mano požiūriu kokybiškas ugdymas mano vaikui yra absoliutus prioritetas, tai aš atsisakau geresnių namų, geresnės mašinos, atsisakau visko. Tai buvo toks akivaizdus įrodymas… Neabejoju, kad ir „Vaikystės sode” yra tokių šeimų. Net žinau, kad jų yra. Tokių, kurios augant vaikui persidėlioja gyvenimo prioritetus. Ir kai tai žinai, tada supranti, kokia milžiniška atsakomybė užgriūva tavo pečius. Ir negali pavesti tų žmonių, ir viskas tampa labai rimta.

Austėja, ar, steigdama „Vaikystės sodą”, norėjote sukurti darželį, panašų į tą, kokį pati lankėte vaikystėje, ar, atvirkščiai, kardinaliai priešingą?..

Mano pirmasis darželis buvo tas, kuriame direktorė buvo mano mama. Nenuostabu, kad sąlygos man buvo šiek tiek kitokios – aš galėdavau nusliūkinti į mamos kabinetą, susirangyti po stalu ir iškeliauti į kitus pasaulius, kai pavargdavau nuo draugų ir veiklų darželyje. Be to, visada jaučiau, kad mama šalia. Vėliau teko eiti jau į darželį savarankiškai. Ten buvo pragaras. Šiandien neabejoju, kad kompleksai, kuriuos turiu, yra atsinešti didele dalimi iš ten. Nieko gero neprisimenu – tik baimę. Esu net pabėgusi namo iš to darželio, ir ne vieną kartą. Taip anksti supratau, kad visų pirma vaikas turi jaustis saugus. Nes kitaip jis neprisimins nieko gero. „Vaikystės Sode” visų pirma siekiame, kad vaikui čia būtų gera. Kai yra gera, su vaiku galima daryti ir akademinius stebuklus. Pedagogas čia yra mylintis ir supratingas tarpininkas. Tarpininkas tarp tėvų, vaikų ir žinių bei gebėjimų.

Tapti žinoma edukologe neįmanoma be meilės vaikams.

Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie vaikų. Tačiau niekada negalvojau, kad turėsiu daug vaikų ir kad studijuosiu edukologiją. Tačiau dabar – kai žiūriu atgal – vis dėlto pamažu artėjau būtent į tai. Kai buvau dešimties su puse metų, gimė sesuo – išsipildė mano visos vaikystės svajonė. Norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau… Dar ir šiandien prisimenu, kaip aš ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad „neturiu gyvenimo”, tačiau tokios dienos būdavo retai. Iš tiesų kiekvieną dieną dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniems už tai, kad esu ne viena. Ir dabar tebedėkoju.

Kaip suderinate žinių siekį su mamos pareigomis? Kas Jus skatina eiti į priekį?

Mokiausi JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Turiu skandinavistikos bakalauro laipsnį, edukologijos (VU) magistro laipsnį, tarptautinės edukologijos (JAV) magistro laipsnį, socialinių mokslų (edukologijos) mokslo daktaro laipsnį. Niekada nenorėjau būti tik mama ir tuo labiau niekada nenorėjau būti namų fėja. Bet visada be proto mylėjau vaikus. Man su jais linksma, gera, lengva – ypač tada, kai galiu tiesiog būti su jais. Todėl natūralu, kad teko (ir tenka) šias dvi gyvenimo meiles derinti.

Aš turiu begalinį norą pakeisti pasaulį. Nenoriu mirti po savęs palikusi tik vaikus, anūkus, proanūkius ir pan. Noriu palikti kaitą. Noriu, kad žmonės sakytų ir jaustų, jog aš prisidėjau sąlygojant kaitą ir tobulėjimą. Tuo pačiu turiu keistą savybę – itin gerai jaučiu laiko tėkmę, ir siaubingai bijau nespėti. To noro pakeisti ir baimės nespėti vejama einu į priekį.

Ar Jūsų vaikai lanko „Vaikystės sodą”?

Taip. Tas, kuris yra darželinis, tas ir lanko – tai 4 metų Gertrūda Elena. Kiti trys – 11 metų Augustas Gabrielius, 9 metų Vilhelmas Konstantinas, 6 metų Morta Sofija – jau mokyklinukai.

Nepuoselėju iliuzijų. Aišku, kad mano vaikai manęs gauna mažiau nei tie, kurių mama visą laiką yra namuose ir visą laiką skiria jiems. Bet aš stengiuosi, kad mano laikas, skirtas jiems, būtų prasmingas ir kokybiškas. Aš labai tikiu ir tikiuosi, kad mano vaikai tai supras ir nepasmerks manęs, kad nesijaus nukentėję dėl „Vaikystės sodo”. Aš labai tikiuosi, kad jie manys, kad dirbau prasmingą darbą, ir todėl šiek tiek mažiau laiko buvau su jais, ir tai nenutolins mūsų. Kai būnu su jais, išjungiu telefoną, ir vakarinė pasaka yra mūsų šventas laikas. Stengiamės eiti į teatrus, veikti ką nors drauge, būti kartu, kai galime. Kai kažkas sako, kad idealiai pavyksta viską suderinti, netikiu… Tada, kai esu visa širdimi darbe, nukenčia mano vaikai, o kai esu visa širdimi su vaikais, darbas stovi, laukia.

 

Tai ir yra tas žaidimas kamuoliukais, ir stengiesi žongliruoti taip, kad jie nenukristų. Tam reikia gerai jausti pusiausvyrą, stebėti akimis visus kamuoliukus, nes jeigu tik nusisuksi, kuris nors ir nukris. Negali sau leisti atsipalaiduoti. Visą laiką turi sąmoningai galvoti, kad dabar, va, skiriu laiko vaikams, dabar – verslui.

 

Prieš keletą metų sužinojau apie tokios kompanijos, kurios pavadinimas 23andMe, egzistavimą. Sužinojau iš LA, kuris pasidarė genetinį testą ir mums su G apie tai papasakojo. Esmė yra ta: tu užsisakai genetinį tyrimą, kompanija atsiunčia kolbą, tu – į ją prispjaudęs – siunti ją atgal ir po mėnesio-dviejų gauni savo genetinio tyrimo rezultatus. Tai štai būtent iš ten atėjo mūsų siuntinys šeštadienį. Kodėl 23andMe? Žinia, turime 23 poras chromosomų.

Man šis skaičius patinka. Gimiau 23 dieną ir didžiausią (kol kas) savo gyvenimo dalį gyvenau 23 name. Bet…šiame įraše rašysiu ne apie genus ir genetiką. Mokslo populiarinimo kalba apie tai galite žiūrėti filmuką ir skaityti štai čia. Šiame įraše rašysiu apie tai, kad nusprendžiau išsiaiškinti daugiau apie save. Atidarius šeštadienį gautą siuntinį viduje pamatau dėžutę, o atidarius dėžutę – užrašą: WELCOME TO YOU. Gerulis.

Genetinis testas papasakoja, iš kur esi kilęs (truputį giliau pažvelgia, nei tiek, kad esi iš Prienų). Kaip jie patys apie save rašo: 23andMe is a DNA analysis service that helps you explore your DNA. Paprasta. Bet tuo pačiu ir labai intriguoja, ar ne? Gali sužinoti ne tik apie savo kilmę (pavyzdžiui, kiek % tavyje yra romo), bet ir apie savo sveikatą (pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad susirgsiu Parkinsono liga). Man didžiausią įspūdį daro žmonės, kurie ten dirba. Harvard, Stanford, Berkeley, USC, MIT… Suprantu, kad išsilavinimas ir universitetas, kuriame studijuota, nėra viskas, bet, pripažinkime, yra labai daug.

Pavyzdžiui, jie gali pasakyti apie tai, kokia yra tavo tikimybė susirgti viena iš 40+ paveldimų ligų. Arba kokia liga gali susirgti tavo vaikas. Žinau, kad yra žmonių, kurie atsiduoda Likimui ir galvoja, kad neverta nieko žinoti. Aš, kita vertus, manau priešingai. Aš manau, kad mokslas yra geriausia, kas yra nutikę žmonėms, todėl reikia naudotis mokslo teikiamomis privilegijomis. Žinodama, kas man gresia, aš galiu imtis prevencinių priemonių. Ir išvengti. Mano amerikietiškas tėtė, gyvenime nerūkęs nė vienos cigaretės, mirė nuo plaučių vėžio. Neabejoju, kad – jeigu jis būtų galėjęs kažkaip tą įtakoti – būtų įtakojęs. Ir nebūtinai būtų išvengęs, bet galbūt ta liga būtų užklupusi vėliau arba pakirtusi lėčiau. Žinoma, dabar aš tik keliu hipotezes, bet, pavyzdžiui, žinodama, kad esu rizikos grupėje susirgti Alzheimerio liga, mažiausiai, ką galėčiau sąžiningai daryti, tai suvalgyti vieną datulę kasdien 🙂

Ar žinote, kad pasaulyje kairiarankių yra 17%? 44% turime priaugusius ausų spenelius? 14% – absoliučią klausą? 22%  – netoleruojame laktozės? Apie ligas net nekalbu.

Tada, kai LA pasidarė tą testą, jis dar buvo tikrai brangus. Tad tik pavarvinome seilę ir pagalvojome, kad kada nors gal… Prieš maždaug kokį mėnesį vėl išėjo iš kalbos, prisiminėme, pamatėme, kad dabar kaina jau įkandama ir jau tą patį vakarą užsisakėme, kad atsiųstų mums testo kolbeles (man ir G). Atplėšę DHL voką ir atidarę Welcome to you dėžutę radome štai ką:

 

 

Pusvalandį negėrę ir nevalgę (žr instrukciją) spjaudėme išsijuosę, viską supakavome taip, kaip reikia (viskas – drauge su atgalinio siuntimo DHL voku – buvo sudėta į mūsų gautą siuntinį) ir…išsiųsime štai tokį rezultatą (reikia užpildyti keletą formų, be to, siųsti per DHL, tai lauksime darbo dienos).

 

Man yra žiauriai įdomu. Kita vertus, suprantu, kad žmonės skirtingai toleruoja naują informaciją. Be to, juk tikrai galiu sužinoti tokių dalykų, kuriais visiškai nenorėsiu dalintis su aplinka. Bet tam yra yra pasirinkimas – juk šie duomenys nebus vieši: 1) man įdomu; 2) aš apsisprendžiu tai daryti; 3) gauta informacija arba dalinuosi, arba ne – priklauso nuo to, ko pati norėsiu. Bet bet kuriuo atveju neabejoju, kad noriu ir kad verta.

Be to, registruojantis turi apsispręsti, ar duosi sutikimą savo duomenis naudoti moksliniams tyrimams. Įsivaizduojate?! Kiek žinau, jau užsisakantiems tai būna antras svarbus klausimas (po apsisprendimo apskritai užsisakyti DNA tyrimą) sau. Nes viena yra išsitirti, o kita – atiduoti savo duomenis naudojimui. Bet, pavyzdžiui, 10 svarbiausių atradimų genetikoje 2012 metais, kuriuos paskelbė 23andMe, neabejoju, yra dėka tų žmonių, kurie davė sutikimą mokslininkams naudoti jų duomenis. Pavyzdžiui,  juk vis kalbame apie tai, kad tik vyresnės moterys neturėtų gimdyti vaikų, nes padidėja įvairių ligų rizika, o, pasirodo, vyresnis tėtė labai didina autizmo ir šizofrenijos tikimybę. O tėvystė apskritai, pasirodo, susijusi su mažiau širdies ligų.

Taigi…laukiu tos dienos, kada žinosiu tyrimo rezultatus ir, matydama skelbiamus naujų tyrimų rezultatus, žinosiu, kad prisidedu prie to, jog žmonija tobulėtų.

Genetika yra vienas įdomiausių mokslų. Aš genetika labiausiai buvau susidomėjusi 16-os metų JAV, kai viena mano draugė mokėsi AP (Advanced placement) biologiją gimnazijoje, o mes gyvenome viename kambaryje. Prisimenu, kartu darėme įvairius projektus, kuriuos prisimenu dar dabar. Juokinga, ar ne? – prisimenu tai, ką darė mano KAMBARIOKĖ, o ne tai, ko mokiausi pati Lietuvoje. Labiausiai dėl to, KAIP ji mokėsi. Bet čia ne apie tai. Pastebėjau, kad mane labai mažai veikia stresas. Pavyzdžiui, matau, kad dauguma žmonių, važiuodami itin slidžiu keliu, įsitempia taip, kad jiems net galvą pradeda skaudėti. Aš tuo tarpu – jeigu norėčiau miego – tikriausiai galėčiau net užmigti. Ir tai paskatino mane šiek tiek pasidomėti, kodėl vienus žmones stresas veikia labiau, nei kitus. Akivaizdu, kad neturiu vieno geno 🙂

Bet vis dėlto aš retai patiriu tik tą gilų stresą – kasdienio streso išvengti nepavyksta. Visai neseniai ieškojau straipsnių, kaip efektyviai atsikratyti streso, ir vienas straipsnis tikrai labai patiko. Taigi: ką reikia daryti, kad išvengtumėte streso? Pasirodo, viskas daug paprasčiau, nei gali atrodyti (ypač, jei turite dvi ilgas aleles:))

1. Liaukitės reagavę asmeniškai. Ar dažnai galvojate, kad žmonės kažką daro specialiai? Šiaip aš reaguoju gan asmeniškai ir manau, kad didele dalimi mano kasdienio streso yra būtent dėl to, kad į pastabas reaguoju taip tarsi jos būtų taikomos man, o ne apskritai. Mokausi. Mokausi reaguoti į kritiką, nepriimti jos asmeniškai ir konstruktyviai kritikuoti kitus:)

2. Peržvelkite lūkesčius. Jeigu tikitės, kad kolega visada bus draugiškas, o jis yra burbeklis, nuolat nusivilsite. Jūs pasirenkate nusivylimą, kai tikitės iš kitų kažko , kas – visi faktai liudija – yra vargiai įmanoma. Šitas patarimas yra tobulas, patikėkite, ir galioja ne tik darbe, bet ir šeimoje. Burbekliai dažniausiai burba. Vėluotojai dažniausiai vėluoja. Tinginiai – tingi. Tad kelkite sau klausimą: ar norite nusivilti kaskart, kai burbeklis burba, ar tiesiog geriau arba a) susitaikyti, kad kitaip nebus, arba b) išsiskirti su burbekliu. Mane to labiausiai išmokė G. Jis visada kartoja: jeigu visi būtų tokie, kaip tu, tai visi būtų TEN, kur tu. Negali iš žmogaus reikalauti, kad būtų toks, kaip tu. Žodžiu, tiesiog pati matau, kad man, pavyzdžiui, darbe dabar daug lengviau, nes išmokau (na, beveik) nebeinvestuoti ten, kur matau, kad nėra prasmės: vienas šansas (nes visi nusipelno antro šanso), antras šansas (nes aš šiaip esu malonus žmogus:)) ir jau tada geriausia, ką aš galiu padaryti, tai yra pasiūlymas palaukti, kol žmogus susiras kitą darbą ir gražiai išleisti.

3. Nebijokite pasakyti, ko norite. Tik mes ir tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime. Mes prarandame begalę laiko ir energijos tikėdamiesi, kad tą supras aplinkiniai. Jeigu norime girdėti daugiau komplimentų, turime apie tai pasakyti. Jeigu norime, kad mums išsamiau paaiškintų, turime tai pasakyti. Trumpai ir aiškiai: tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime, ir niekas kitas nežino, ko mes norime. Vadinasi, reikia sau įvardinti ir eiti sakyti. Man patiko vieno pažįstamo vadovo žodžiai, kad didžiausia paslauga prastam darbuotojui yra jo atleidimas. Kodėl? Nes tikriausiai jis pats nesugeba priimti sprendimo eiti ieškoti tokio darbo, kuriame jis jausis gerai. Nes visi žmonės – jei jie darbe jaučiasi gerai – jie gerai dirba (atkreipkite dėmesį, kad nerašau puikiai, o rašau gerai, nes puikiai dauguma darbuotojų dirbti negali, bet dauguma organizacijos darbuotojų turi dirbti gerai). Vadinasi, atleisdamas (arba suteikdamas galimybę susirasti kitą darbą ir išeiti) suteikti žmogui galimybę greičiau, o ne vėliau rasti mylimą darbą. Ir tai yra ne bausmė, o paslauga, ir žmogus turi būti dėkingas 🙂

4. Nedarykite prielaidų. Dažnai įsivaizduojame, kad žinome, ką kiti galvoja. Pagaukite prielaidas, kol jos netapo įsitikinimais. Pagaukite prieš imdamiesi veiksmų, kurie nepagrįsti faktais. Bus geriau, jeigu sužinosite, kad klydote, nei jeigu reikės taisyti pasėkmes veiksmo, kurio ėmėtės vadovaudamiesi prielaidomis.

5. Įvardinkite savo jausmus. Gera darbovietės mantra yra „pasitikrinkite jausmus prie durų”. Bėda ta, kad dauguma mūsų neįvardiname savo jausmų nei darbe, nei namuose. Neįvardinti/slepiami jausmai yra kaip uždelsto veikimo bomba, kuri dažniausiai sprogsta pačiu netinkamiausiu metu. Išmokite nuleisti garą vos pradėjus kauptis neigiamoms emocijoms, kad po to nereikėtų srėbti prisivirtos košės.  Esmė ta, kad labai dažnai problemos yra nedidelės ir lengvai išsprendžiamos, tačiau mes jas užspaudžiame ir nekalbame, nesprendžiame, nes nieko rimto, nieko tokio. Taip tos problemėlės kaupiasi, kol staiga supranti, kad…viskas blogai. O viskas tikrai nėra blogai. Tiesiog susikaupė nespręstų problemų kalnas. Ir jau tas kalnas atrodo baisus ir didelis. Nėra gyvenimo be problemų. Nėra darbo be problemų. Esmė ta, ar mes tas problemas sprendžiame. Jeigu leidžiame kauptis, tai vieną dieną net pats mylimiausias darbas gali tapti nemielu. Jeigu jaučiatės neįvertintas, taip ir pasakykite. Visada galima kalbėti apie tai, ko iš jūsų tikisi ir ko tikitės jūs. Ir – tikiu – dažniausiai sprendimai yra randami. Mano tėtė visada sako, kad nėra problemų, yra galimybės.

6. Valdykitės. Jeigu į nemandagų komentarą reaguojame gynybiškai, tik didiname stresą (ir savo, ir kito žmogaus). Manau, kad visiems, dirbantiems su klientais, vienas svarbiausių dalykų yra išmokti valdytis: neleptelėti atgal nemandagiai, neužversti akių, nepakelti tono, nesakyti taip, bet ir pan. Čia, aišku, labai susiję su pirmu punktu, bet mes galime reaguoti asmeniškai, tačiau susivaldyti. Galima nuo to pradėti: iš pradžių išmokti valdytis, o jau po to – ir ne(be)reaguoti asmeniškai.

Akivaizdu, kad nei aš, nei jūs, nei kas nors kitas nekontroliuojame kitų žmonių veiksmų (o kartais būtų visai neprošal, ar ne?), tačiau išlikdami ramūs mes nesame streso šaltiniai. Aš VISADA vaikams sakau, kad muštynėms/peštynėms reikia dviejų. Jeigu vienas pradeda, o kitas atsisako tęsti, tai dažniausiai ir muštynės, ir peštynės tuo ir baigiasi. Patiko straipsnio mintis: jeigu jūs apsispręsite nedalyvauti stresinių situacijų kūrime, tai tie, kurie nori pasidalinti stresu, turės keliauti kažkur kitur 🙂

Šis straipsnis buvo spausdintas „Dialoge” lapkričio mėnesį, o dabar dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.

Prieš keletą savaičių lankiausi Švedijoje – ten vyko ES organizuoti švietimo vadybos mokymai. Be to, kad savaitę gliaudėme Švedijos švietimo sistemos ypatumus, susipažinau su dalyviais iš kitų 14 valstybių. Pati mokiausi švediškoje mokykloje, darbo praktiką vieną vasarą atlikau švediškame darželyje, o šįkart turėjau galimybę į šias ugdymo įstaigas pažvelgti jau vadovo akimis – tai buvo įdomus potyris.

Privačios mokyklos: finansavimas ir minimali kontrolė

Švedijos švietimo sistema yra unikali: ji turbūt yra labiausiai decentralizuota ir mažiausiai reguliuojama, ir ši reforma įvyko dar 1994 metais. Kita vertus, visi mokymų dalyviai – austrė, prancūzas, graikė, portugalas, vokietė, ispanė, anglė, lenkė, bulgarė – ir net mokyklos direktorė iš kaimyninės Norvegijos sutarėme – Švedijos švietimo vadybos, kaip ir visos švietimo sistemos, unikalumą lėmė šios šalies kultūra, todėl tiesiog imti ir perkelti šią sistemą nebūtų įmanoma.

Regione, kuriame lankėmės (Jarfala, 15 min. metro iki Stokholmo centro), 50 proc. moksleivių lanko privačias mokyklas. Bet – skirtingai nei bet kur kitur pasaulyje – Švedijoje privačios mokyklos yra… nemokamos! Jas finansuoja valstybė lygiai taip pat kaip ir valstybines, tačiau to, kur jos deda savo finansus, valstybė nekontroliuoja. Taip, supratote teisingai – visiškai nekontroliuoja. Svarbiausia – laikytis įstatymų, o visa kita – vadovo valia. Valstybė kontroliuoja tik rezultatą – kaip vaikai mokosi. Jeigu rezultatai geri, vadinasi, viskas gerai. Jeigu rezultatai blogi, mokyklą reikia uždaryti.

Todėl toks fenomenas kaip Kunskapskola – nemokamos privačios mokyklos, kurių pelnas toks įspūdingas, kad apie jas rašo ne vienas The Economist numeris, – ir buvo įmanomas Švedijoje. Ar ten vaikams blogai? Tikrai ne: jos – vienos geidžiamiausių mokyklų, o jose besimokančių moksleivių rezultatai dažnai geresni nei valstybinių mokyklų. Kaip pabrėžė patys švedai, privataus ir valstybinio sektoriaus konkurencija (Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, mokyklos finansuojamos krepšelių principu) ypač jaučiama 9-12 klasėse: šioje pakopoje tikrai reikia pasistengti, kad mokiniai pasirinktų būtent tą, o ne kitą mokyklą.

Stebino ir tai, kad nei darželyje, nei mokykloje nėra reguliuojama, kiek vaikų turi tekti vienam pedagogui. Higienos rekalavimų irgi nėra. Tėra žemutinė riba, o toliau visi pasitelkia sveiką protą (juk nei tėvai ves, nei pedagogai dirbs ten, kur sąlygos baisios ir nesaugu). Kai ateina krepšeliai, vadovas gali pinigus leisti bet kam. Žodžiu, yra tik rekomendacijos, bet tu gali daryti viską priešingai. Esmė – rezultatai.

Renkiesi mokyti? Ieškok turtingo sutuoktinio!

Švedai, kai susipažinome arčiau ir pradėjome kalbėtis apie mokytojų atlyginimus, papasakojo, esą pas juos juokaujama: jeigu jau apsisprendei dirbti mokytoju, svarbiausia užduotis – rasti gerai uždirbantį sutuoktinį. 🙂

Kad būtų sąžininga (nes niekam ne paslaptis, jog Švedijos ir Lietuvos biudžetai skiriasi), atlyginimus matuoju taip: kiek procentų vidutinio šalies atlyginimo sudaro vidutinis pedagogo atlyginimas. Ir štai: Lietuvoje vidutinis pedagogo atlyginimas sudaro 121 proc. vidutinio šalies atlyginimo, o Švedijoje – 94 proc. Pabrėžiu, kad čia kalbu ne apie gyvenimo kokybę (kalbant apie ją straipsnis būtų kitoks), o apie vienos profesijos atlyginimą kitų profesijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad Švedijos pedagogų atlyginimai nėra stebuklas.

Atlyginimas – individualus, pagal rezultatus

Bene įspūdingiausias dalykas Švedijoje – individualūs atlyginimai, paremti ne stažu ir ne kvalifikaciniais laipsniais, o rezultatais. Švedai didžiuojasi, kad štai tokia, atrodo, liberali JAV valstija kaip Kalifornija (JAV švietimas decentralizuotas, todėl kiekviena valstija turi savo tvarką) atmetė siūlymą vertinti pedagogus pagal konkrečius kriterijus, o štai Švedijoje pedagogai  vertinami būtent taip. Kodėl Kalifornijoje to buvo atsisakyta? Todėl, kad ten labai stipri pedagogų profesinė sąjunga, kuriai daug parankiau, kad pedagogams būtų mokama už stažą ir už surinktus popierėlius, o ne už rezultatus. O švedai nusprendė, kad atlyginimą reikia mokėti už darbą, motyvaciją ir pastangas.

Nežinau kaip jums, bet man tokia sistema patinka: esu mačiusi pedagogų ekspertų, kurie jau visiškai nebeturi motyvacijos, dirba „pagal vadovėlį“, ir tiek. Lygiai taip pat esu mačiusi tik ką universitetą baigusių jaunų pedagogų, kurių motyvacija yra didžiulė, jie dirba kūrybiškai, o jų rezultatai – stulbinantys. Suprantu, kad geram pedagogui atlyginimas su patirtimi turi augti, bet tai neturi būti pagrindinis kriterijus.

Beje, jaučiu pareigą atkreipti dėmesį, kad Švedijos mokytojų atlyginimas nepriklauso nuo moksleivių rezultatų (juk mokykla gali būti tokioje vietovėje, kur pusė vaikų – emigrantai, tad natūralu, kad jų švedų kalbos rezultatai bus prasti). Jis priklauso nuo pedagogo darbo rezultatų: kokia jo klasė, ar laimingi vaikai, ar patenkinti tėvai, ar pedagogas tobulėja, ar įgyja naujų kompetencijų, ar gerai sutaria su kolegomis, ar yra savo ugdymo įstaigos ambasadorius ir pan.

Man ypač patinka paskutinis punktas – lojalumas savo ugdymo įstaigai. Ar esate lojalūs savo ugdymo įstaigai? Ar dedate pastangas, kad jai būtų kuo geriau? Ar stengiatės burti bendruomenę? Žodžiu, peržiūrėjus visus kriterijus, supranti, kad į pedagogo darbą Švedijoje žiūrima ne kaip į darbą, o kaip į gyvenimo būdą.

Geriems mokytojams – sąlygos puikios

Paskutinį vizito vakarą susėdę aptarti to, ką pamatėme ir sužinojome, nusprendėme, kad Švedijoje dirbti motyvuotiems ir savo darbą mylintiems žmonėms yra puikios sąlygos. Tiesa, Švedijos atstovai juokėsi, kad jų šalies pedagogai nemažai skundžiasi, todėl jiems reikėtų važiuoti, pavyzdžiui, į Prancūziją, kur – kaip sužinojau – viskas yra be galo reguliuojama, ir tai, anot su mumis kartu Švedijoje viešėjusio vienos privačios prestižinės Prancūzijos mokyklos direktoriaus, siaubingai demotyvuoja savo darbą mylinčius pedagogus ir vadovus.

Na, už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?

 

Užvakar baigiau skaityti vieną knygą ir pradėjau naują (štai ir bėda, kai visos knygos dabar vienoje vietoje – nereikia niekur eiti pasiimti, tai atsispirti pagundai yra sunku). Naujoji – mano super duper mėgiamo autoriaus Jared Diamond naujoji knyga. L.A. mane jau seniai buvo informavęs, kad ji pasirodys ir pranešė tą pačią dieną, kai pasirodė (merci beaucoup!), tad aš nedelsus ir įsigijau. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pasakojama apie tai, kaip Naujoji Gvinėja, kurios piliečiai dabar gyvena daugiau-mažiau gyvenimą panašų į mūsiškį, 1931 metais buvo primityvi bendruomenė. Žodžiu, per 75 metus jie pasiekė tai, ko apskritai žmonijai pasiekti prireikė – nepasikuklinkim sakydami – tūkstančių metų.

Ir ta mintis mane nuvedė link kitos minties. Žmogaus ir šimpanzės DNR skiriasi keliais procentais (yra net teigiančių, kad vos vienu – apie tai yra ir viena Jared Diamond knyga), tačiau mes juk žiauriai skiriamės! Ta prasme, kad tie keli procentai nepadaro, kad mano geriausia draugė  būtų šimpanzė. Ir tada aš supratau, kad tikimybė, jog į Žemę atkeliaus kitų Visatų gyventojai, yra beveik nulinė. Kodėl? Todėl, kad tokie kaip mes sėdi savo planetoje ir mąsto, ar yra ateivių, o visiems, kurie nors kiek yra už mus protingesni (tarkim, jų DNR skiriasi keliais procentais), mes esame…beždžionės. Jeigu beždžionės gali išmokti keletą gestų kalbos ženklų, o mes puikiausiai kalbamės tarpusavyje su kitais žmonėmis, tai gal tie, labiau pažengusieji, komunikuoja mintimis. Ir taip, kaip šimpanzė žiūri į mus ir net nepavydi, nes to nesupranta, tai taip ir mes į juos žiūrėtumėme ir savo tamsybėje būtumėme laimingi.

Ir tada, pirmą valandą ryto, puoliau ieškoti, kad gal kas nors jau apie tai buvo kalbėjęs, nes G jau miegojo, o aš sau net ėmiau ir pagalvojau, kad – o gal?! – aš pirma apie tai susimąsčiau. Ir tada aš radau štai šį  – vieną Augusto guru – Dr.Niel DeGrasee Tyson filmuką. Aha, niekas nepagalvojo. Bet, teisybę pasakius, tai buvo pirmas jo filmukas, kurį peržiūrėjau neišsižiojusi, nes visi kiti mane tiesiog apžavi – esu visiška jo fanė. Jeigu būčiau turėjusi tokį mokytoją, tai šiandien – be jokios abejonės – būčiau astrofizikė:)

Bet grįžkime prie tų skirtumų ir prie ateivių. Ar jūs tikėjote ateiviais? Na, ne tais žaliais žmogėnais, o iš tiesų…kad gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje? Aš visada galvojau, kad – jeigu yra tokia nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių – tai kažkur turi būti ir gyvybė. Gerai sako Niel’as – nesam mes niekuo ypatingi, tokių gali būti devynios galybės.

Ir vis dėlto.

Savo tamsoje mes esame ypatingi. Tūkstančius metų mes jau einame pirmyn. Kai pagalvoju, mes juk iš tiesų visai neseniai rinkome uogas, ne kalbėjome, o mykėme ir pusnuogiai medžiojome. Dar neseniai tikėjome, kad Žemė plokščia, o perkūnas – dievybė. Ką jau ten, prieš keletą metų atrasti veidrodiniai neuronai ir neuroplastiškumas leido mums įkišti nosį ten, apie ką dar visai neseniai nė žalio supratimo neturėjome. Ir dar kaip tik vakar su G kalbėjome, kad vaikai auga protingesni, įdomesni, skvarbesni, nei mes. Tiesa, mane ne taip seniai prajuokino vienas komentaras, kur komentatorius leptelėjo, kad nesąžininga, kai mokytojo atlyginimas yra žemesnis, nei žmogaus, kuris buvo jo mokinys. Man būtent tada susijungė, kad tikras mokytojas – tas, kuris turi pašaukimą – savo darbo kokybę gali matuoti tuo, kiek jo mokinių jį pranoko. Nes juk toks turėtų būti tikslas, ar ne? Nes juk ta linkme mes ir einame. Aš žinau, kad žiūrėsiu į fantastiškus suaugusius ir galvosiu: kaip didžiuojuosi, kad dalelę to, ką jie šiandien turi ir kur jie šiandien yra, yra dėka manęs. O dar jeigu jie tą patys jaustų…galėčiau ramiai numirti.

Gražaus savaitgalio. Ir nepamirškite sausio 13-ąją sustoti ir akimirką susimąstyti, kur mes buvome tada ir kur esame šiandien. Ir ką tai reiškia kiekvienam mūsų.

Nuotrauka: planets

 

Vaikystės Sode kasdien akcentuojame kūrybiškumo ir raštingumo (kalbos sklandumas, žodyno turtingumas, nuolatinis įvairios literatūros skaitymas, meilė knygai ir pan.) ugdymą. Turime keletą stalo žaidimų, kurie apima ir kūrybiškumo, ir raštingumo ugdymą. Visų pirma šį žaidimą radau skaitydama apie kūrybiškumą skatinančias aplikacijas. Taip ši aplikacija atsirado mano telefone ir buvo išbandyta mūsų žavaus jaunimėlio ir jų draugų, kurių nuolat pilni mūsų namai. Patiko.

Po kelių mėnesių mūsų draugai keliavo į DB (ugdomųjų žaislų parodą) ir paprašėme parvežti vieną žaidimą (jeigu jį ten užtiktų). Jie parvežė pirmąjį žaidimą, kuris – po kelių dienų mūsų namuose – iškeliavo į VS.

Vėliau iš parduotuvės D6 atkeliavo dar vienas žaidimas:

O galiausiai aš iš Švedijos parvežiau trečiąjį:

Dėžutė yra nedidelė, tačiau galimybių – devynios galybės. Aplikacijas turi visų klasių (taip, dabar iPad’us turi visos Vaikystės Sodo klasės) iPad’ai, o trys žaidimai keliauja po visus Sodelius ir yra mėgstami visų Sodiečių. Reikia pasakyti, kad Rory’s Story Cubes nepanašus nė į vieną stalo žaidimą, tad neturiu su kuo jo palyginti. Man labiausiai patinka, kad šiame žaidime visi yra laimėtojai ir kūrėjai. Be to, šis žaidimas tikrai skatina kūrybiškumą ir raštingumą taip, kaip nė vienas kitas. Tad jeigu ieškote įkvėpimo, smegenų atpalaidavimo ir norite smagiai leisti laiką su vaikais (taip, jiems šis žaidimas labai patinka!) – nesnauskite.

Vaikystės Sodo pedagogai dar turėjo keletą pastebėjimų:

1. Vyresni vaikai (nuo 5) žaidžia savarankiškai, jaunesnieniems reikalinga suaugusiojo pagalba užbaigiant istoriją;
2. Vaikai mokosi raiškiai kalbėti;
3. Vaikai mokosi sieti pradinį veiksmą su vėliau sekančiu, kuris net nenumatytas;
4. Lavėja vaizduotė;
5. Gali žaisti vienas vaikas (pats kuria istoriją ir ją užrašo);
6. Gali žaisti grupė vaikų – istorija kuriama drauge;

U. G. (6 metai)

Žemės paslaptis

Kartą gyveno stebuklinga avytė. Ji ganėsi sau pievoje. Ir pamatė vabalą. Avytė turėjo savo šeimininką, kurio vardas buvo Dėdžius Skrutas. Jis turėjo stebuklingą lazdelę. Jai įsakius bent kokį žodį, tas ir atsitikdavo. Ir ji dar buvo gyva (lazdelė). Vieną kartą šeimininkas paklausė:

–      Ei, kodėl čia dar nedega šviesa?

Ir seneliukas lazdelei pasakė:

–      Padaryk, kad čia būtų šviesa.

Bet tuo metu kažkas leidosi pro langą. Ogi ten, buvo parašiutininkas. Vos tik kur jis nusileisdavo, pradėdavo šviesti vaivorykštė. Ir buvo be galo gražu, ir pievoje skraidė bitutės. Ir tokia buvo žemės paslaptis.

M.K. (5 metai)

U. G. (6 metai)

Žemės pasaka

Vieną kartą žemės rutulyje nutiko žaibas. Jis pataikė į du žmones. Ir vienas iš jų nuliūdo, ir tada jis surado stebuklingą lazdelę. Netoliese pamatė rūmų pilį, į kurią vedė pėdsakai. Ir tada pėdsakai nuvedė ten. Jie surado strėlę ir auksinį padidinamąjį stiklą.

M.K. (5 metai)

U. G. (6 metai)

Žuvelės istorija

Kartą jūroje plaukė auksinė žuvelė. Ji pamatė danguje vaivorykštę ir į vandenį spindėjo tos spalvos. Užsižiūrėjusi į vaivorykštę, žuvelė nepamatė, kaip ją paėmė ranka.

Auksinė žuvelė pamatė bitę. Bitė žuvelę nuskraidino pas seneliuką su lazdele, kuris kitoje rankoje turėjo žibintuvėlį. Jis su žibintuvėliu apšvietė raktelio spynelę ir įkišo ten raktą. Pasuko į dešinę ir atrakino duris, už kurių pradėjo degti ugnis. Žuvelė išsigando.

Praskriejo stebuklinga strėlė ir parnešė žuvelę į jūrą.

M.D (6 metai)

E.Š. (4 metai)

G.A. (5 metai)

Pasaka

Kartą gyveno spyna ir į ją trenkė žaibas, tada spyna ėjo toliau ir pamatė žvaigždę, kuri atsitrenkė į žemę, ir žemė nuskriejo. Bitė pamačiusi skrendančią žemę, nuskriejo paskui ją, tačiau atsitiko nelaimė ir jai sulūžo ranka ir bitė nuskrido medaus, o vėliau pas bičių gydytoją į palapinę. Po viešnagės pas gydytoją, pasižiūrėjo į laikrodį, kad jau dvylika valandų.

G.A. (5 metai)

Mergaitė pati sukūrė ir pati užrašė

Statė namą, o berniukui skaudėjo ausis. O berniukas mėtė kamuolį ir to žaislas lūžo. Gaudė drugelį, mėtė kamuolį. Berniukas gavo dovanų žiedą ir gamtis nepatiko, ir atėmė pinigus ir pradėjo rėkti.

 

Sveikinu visus su 2013-aisiais metais. Kai prisimeni, kas buvo prieš 20 metų, pasijauti, kad jau paaugliai turėtų žiūrėti į tave ir galvoti, kad esi pagyvenusi moteris. Prisimenu, kartą kalbėjau su tėte (man buvo, na, gal septyniolika metų) ir sakau jam: ką aš žinau, kiek tam žmogui buvo metų…pagyvenęs toks…gal kokie keturiasdešimt. 🙂 Tada tėtė labai juokėsi. Juokas juokais, bet aš pati tai tikrai nesijaučiu pagyvenusi…nors – žiūrėdama į Augustą – esu priversta įsisąmoninti, kad tas išstypęs žavingas jaunuolis yra…mano sūnus!

Aš pati niekaip nesupratau, kodėl FB ir kitur aplink skaičių 2013 rangėsi gyvatės. Pasirodo, gi gyvatės metai, o aš pati esu gyvatė – buvau visai pamiršusi. Taigi jeigu kas nors sugalvotų vadinti mane gyvate, tai nelabai ir prašautų. Gal ir gerai – nebus kaip susinervinti ar įsižeisti.

Pažadų sau šiaip nemėgstu, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad jau prieš keletą mėnesių pasižadėjau keletą dalykų:

1) neimti į širdį bjaurių komentarų;

2) 2013 atidaryti svajonių mokyklą;

3) pradėti sportuoti;

4) neatidėlioti.

Galvodama, ką norėčiau daryti kitaip, dar sugalvojau keletą tokių procesinių pažadų sau.

5) reguliariai rašyti tinklaraštį. Tiesiog supratau, kad – jei neįsipareigosiu sau ir jums – rašysiu vis rečiau. O rašyti noriu. Tiesiog jaučiu didelį vidinį poreikį dalintis tuo, ką turiu. Taigi rašysiu vieną įrašą trečiadienį, o kitą – savaitgalį. Bent jau. Reguliariai. (Čia susiję ir su tuo neatidėlioti pažadu sau).

6) mesiu lauk iš savo žodyno (na, stengsiuosi mesti) tokias frazes kaip: „užimta”, „daug reikalų” ir pan. Perskaičiau straipsnį, kuris plentvoliu per smegenis pervažiavo – atrodė, kad į žemę sulįsti noriu. Jis būtent paskatino įsisąmoninti (nors jau buvau nemažai straipsnių ir knygų skaičiusi šia tema ir ėjau šia linkme, tačiau niekaip nesusidėliodavau taškų ant „i”), kad iš tiesų tai beveik visi ir visada, kurie sako, kad jie be proto užimti, iš tiesų tokie nėra: a) visi turime 24 valandas paroje ir visi tas valandas kažkuo užpildome; b) yra begalė žmonių, kurie per tas pačias valandas padaro daug daugiau. Ir tai nėra dėl to, kad jie yra iš kitokio molio. Tiesiog jie PASIRENKA gyventi kitaip. Taigi iš visų jėgų stengsiuos:

– susikaupti ties svarbia veikla (taip, telefonu tuo metu irgi neatsiliepsiu)

– šitas išvis be komentarų: Busy gives you an excuse for poor performance. Mokysiuosi gyventi taip, kad svarbiausią savo dėmesį skirčiau svarbiausiam. Manau, to mokomės visą gyvenimą, bet vis vien.

– prioritetizuoti.

– sakysiu „ne”. Šitas bus sunkus, nes aš labai noriu, kad visi aplink mane gerai jaustųsi. Pasakau „taip”, o po to verčiuosi per galvą, nespėju, padarau kažką, nuo ko man būna blogiau arba – dar blogiau – suerzinu tą, kuriam pasakiau „taip”.  NE. Ne piktą, o tiesiog tvirtą ir argumantuotą „ne” visiems žmonėms ir projektams, kurie nėra mano gyvenime prioritetas.

Taigi nebebūsiu „užimta” ir nebeturėsiu „daug reikalų”. Tiesiog susikaupsiu ties tuo, kas iš tiesų yra svarbu visais atžvilgiais. Dabar skaitau knygą The Checklist Manifesto, kuri jau dabar pradeda padėti susidėlioti prioritetus. Tikiuosi, kad tas užsidegimas išliks bent jau kurį laiką, nes man patinka šis jausmas.

Turiu dar keletą konkrečių įsipareigojimų, tačiau apie juos parašysiu tada, KAI pavyks juos įgyvendinti. Žinoma, 2013-aisiais metais.

Gražaus jums savaitgalio! Man jis bus tikrai nuostabus, nes ryt iš Švedijos – kur buvo 10 dienų – grįžta mūsų Vilhelmas Konstantinas. Esam visi išsiilgę iki Urano ir atgal.  Be to, sulaukiau skambučio, kuris tikrai šią savaitę padarė nuostabia: tiesiog paskambino man dėstytoja, kuri perskaitė straipsnį MOTERS žurnale (ten yra išspausdintas interviu su manimi) ir…pasidžiaugė, kad aš esu Lietuvos švietime. Įsivaizduojate?! Žmogus susirado telefoną ir paskambino tiesiog pasidžiaugti. Made my day. Kur ten dieną – visą savaitę. Ir apskritai šią savaitę nutiko daug nuostabių dalykų: susirinkome į Sodelius po atostogų, daug kalbėjome apie prieš keletą dienų gimusį Gertrūdos krikšto brolį, žiūrėjome net keletą gerų filmų (namuose), Augustas dirbo Sodelyje, išbandžiau interaktyvią lentą ir nusprendžiau, kad vis dėlto man ji ne taip patinka, kaip atrodė, kad patiks, mano tėvai pasakė, kad važiuos drauge su mumis atostogauti (mes juos vis kvietėme ir kvietėme, tačiau jie tik dabar pasiryžo), kalbėjau su devyniais žmonėmis, norinčiais dirbti Vaikystės Sode ir, turiu pasakyti, tikrai ne vienas patiko…galėčiau vardinti ir vardinti.

Ir DAR pasidžiaugsiu. Kalėdų senelis man šiemet atnešė dvi ypatingas dovanas: Austėjos amuletą ir Kindle.

Pasirodo (mano mama įsigilino – nebūtų mano mama), Austėjos ženklas yra vienas iš trijų (Lietuvėnas, Austėja ir Auseklytė) galingiausių ir veiksmingiausių ženklų. Austėja – lyg Z raidė, susidedanti iš dviejų bangų: kylančios ir nusileidžiančios. Norint apsisaugoti arba kitam sukurti apsaugą, Austėjos ženklą galima nupiešti ore ir šitaip nupūsti gresiančią blogą energiją. Štai vat taip tie mūsų protėviai tikėjo ir darė, o aš turiu amuletą, į kurį labiau žvelgiu kaip į savo mamos meilės amuletą man.

O Kindle…Kindle yra tiesiog gėrių gėris. Mažutis, lengvutis, gražutis…tiesiog tobulas įrenginys. Keliolika knygų mano rankinėje. Čia ir dabar. Žinau, kad dar daugybės funkcijų neišsiaiškinau, bet jau dabar man tiesiog šiurpuliukai bėgioja iš malonumo.

Tobulas scenarijus: vidurnaktis. vaikai miega. aš užsivelku savo naująją minkštutę pižamą. įsirangau į patalus. įsijungiu kindle. skaitau. šalia knygą skaito G. rojus. kasdienybėje.

 

 

 

Šiandien – ypatinga diena. Ne tik todėl, kad graži data (2012-12-12), ne tik todėl, kad Kauno Sodelyje šventėme žiemos šventę ir gavau tokią dovaną, kad atėmė žadą, ne tik todėl, kad prisnigo, bet ir todėl, kad šiandien – ketvirtasis Austėjos blogo gimtadienis. Ketveri metai. Daug. Tik pažiūrėkite į Gertrūdą – iš mažyčio kukulio ji tapo sąmoninga mergaite. Taip ir tinklaraštis: iš tokio mažulyčio, kuris daugiau buvo skirtas Lietuvoje gyvenantiems giminėms ir draugams: papasakoti apie save – kaip mes gyvename Belgijoje – ir atsakyti į draugams nuolat kylančius tuos pačius klausimus bei pasidalinti savo (mano) mintimis apie švietimą, jis tapo tinklaraščiu,kurį kiekvieną dieną skaito vidutiniškai 3000 unikalių skaitytojų. Ačiū jums!

Šie ketveri metai buvo sunkiausi ir smagiausi mano gyvenime. Smagiausi, nes būtent tiek metų mūsų šeimoje gyvena Gertrūda Elena. Ji – kerinčio juoko ir šelmiškų akių savininkė. Ji – mūsų šeimos kukulis. Įnešęs į mūsų šeimą tiek dzen ir hipiškumo, tiek tėvystės pilnatvės džiaugsmo, kad kasdien galėčiau apie tai nesustodama pasakoti. Jeigu kas nors ir leido man pajausti, ką reiškia pozityvi tėvystė, tai Gertrūda Elena tą leido pajusti 120%. Ir aš nepritariu tiems, kurie sako, kad tą duoda amžius. Aš manau, kad tą duoda ketvirtas vaikas. Na, bent jau man davė. Ir su tokiu kaupu, kad maža nepasirodė.

Smagiausi ir dėl to, kad įgyvendinau savo svajonę – Vaikystės Sodą. Kaip simboliška – šįvakar gavau dovaną, kuri yra nepaprastai ypatinga. Net nežinau, nuo ko pradėti apie ją pasakoti. Tikriausiai geriausia pradėti nuo to, kad ji labai susijusi su tinklaraščiu. Taigi Kauno tėvai (mamos:)) iš vienos mano tinklaraščio istorijos – Kelionės į Laplandiją – padarė pasakiško grožio albumą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kokio jis grožio – apgalvotas kiekvienas niuansėlis. Žinote, kodėl ši dovana tokia simbolinė? Ogi todėl, kad šiandien – tinklaraščio gimtadienis. Įrašas – iš tinklaraščio. Sodelis – labai persipynęs su tinklaraščiu. O nuostabųjį albumą padarė Sodelio mamos. Kosmosas, ne kitaip. Vaikystės Sodas šiandien yra didžiausias ir fantastiškiausias, daugiausiai mane privertęs mokytis, daugiausiai ašarų išlieti ir nuoširdžiausią džiaugsmą ir pasididžiavimą sukėlęs mano profesinio gyvenimo projektas. Jo ištakos – irgi tinklaraštyje. Būtent tinklaraščio skaitytojų – jūsų – palaikymas padėjo įveikti savyje tą kirminą, kuris kužda, kad nesugebėsi.

Tinklaraštį pradėjau rašyti Belgijoje, kur pralėkė beveik ketveri mūsų gyvenimo metai. Todėl kaskart, kalbėdama apie tą dieną, kai pradėjau jį rašyti, prisimenu Belgiją. Ir tą tokį kitokį gyvenimą ten. Net nežinau, koks žodis geriausiai apibūdintų tą gyvenimą, bet gal lengvumas?! Šiandien man atrodo, kad tada aš per mažai džiaugiausi tuo, ką turiu – tokį neišpasakytą būties lengvumą.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad grįžome į Lietuvą. Lietuva yra galimybių žemė. Tiesiog tiek galimybių, kiek dabar yra Lietuvoje, tikriausiai mažai kur yra. Tik pažiūrėkite – aplink naujos idėjos įgyvendinamos ir dygsta kaip grybai po lietaus. Ir visa yra inovatyvu, įdomu, žavinga. Man tai it kažkoks proveržis. Rimtai. Gražu žiūrėti. Džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalimi. Įkvepiu tą aplink tvyrantį orą ir, atrodo, skanauju norinčių atrasti svajonių šalį – Lietuvą – lietuvių ryžtą ir tikėjimą.

Ir dar. Šiandien, po ketverių metų tinklaraščio, gimė dar viena  mintis, ką būtų galima su tinklaraščiu daryti. Bandysiu ją įgyvendinti, bet kol kas dar tssss, tyliu:)

Beje, šiandien nuėjau sportuoti. Kai tik parašiau pas Beatą savo pasižadėjimus, gavau Kristinos laišką, kad prisijungčiau prie jos, o po to parašė Ieva ir padovanojo treniruotę Stimulus studijoje. Tai vat šiandien joje ir pabuvojau (pilates). Didžiausias siurprizas buvo net ne treniruotė, o tai, kad ją vedė mano pažįstama. Pasaulis mažas, o Lietuva – dar mažesnė. Yra vilties, kad pradėsiu sportuoti.  Dideliausias AČIŪ, Ieva, už švelnų stumtelėjimą.

Dar šiandien gavau iš vaikystės laikų draugės laišką (kaip nerealu, kai gali pasakyti, kad turi žmogų, su kuriuo draugauji jau…33 metus! Ir iš tiesų draugauji), kur ji tiesiog parašė, kad manimi didžiuojasi. Įsivaizduojate, kaip nuostabu yra gauti tokį laišką?! Kalėdos gruodžio 13, ir tiek.

Ir viską vainikavo susitikimas su Augusto mokytojais mokykloje. Mat šiandien buvo individualūs susitikimai su mokytojais. Aš norėjau susitikti su visais. Tiesa, mes abu norėjome susitikti su visais, bet du vaikai keliavo pas gydytoją su tėte, tad man teko keliauti į mokyklą vienai. Na, ne vienai – mane lydėjo Gertrūda, nes važiavau tiesiai iš darbų. Gertrūda buvo ne viena tokia – koridoriuose marširavo ne vienas ir ne du broliai/seserys.

Taigi susitikau lietuvių kalbos mokytoją, prancūzų, ispanų, gamtos mokslų, matematikos, technologijų, geografijos, istorijos mokytojus. Esmė ta, kad prancūziškoje sistemoje nėra taip, kad visų dalykų būtų vis kitas mokytojas (Augustas – šeštokas). Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja yra viena (natūralu, gi prancūzų mokykla). Prancūzų kalbą, istoriją ir geografiją dėsto vienas mokytojas. Gamtos mokslus, technologijas ir matematiką – dar vienas. Žodžiu, susitikti reikėjo tik su keturiais. Du iš jų buvo vyrai. Prancūzų kalbos, istorijos ir geografijos mokytojas pasakė, kad tokio vaiko jis dar nėra turėjęs (Augustas turi 19 iš 20 galimų balų, klasės vidurkis – 12.5), sutarėme, kad pasistengs siųsti į olimpiadą(-as) Lietuvoje, nors tai gali būti sudėtinga, nes mokykloje dirbama pagal Prancūzijos programą. Jo komentaras: „Excellence, culture et rigueur”. Matematikos mokytojas irgi pasakė, kad nuo Naujų duos Augustui  7os klasės užduočių, o ispanų jis ir taip lanko su septintokais. Prasčiausiai Augustui sekasi dailė. Spėju, kad dailininku nebus :). Nestebina, nes prisimenu, kaip Belgijoje su manimi susisiekė dailės būrelio pedagogė ir pasakė, kad mes tiesiog išmetame pinigus, nes Augustas ateina, per 5min kažką papiešia, išsitraukia knygą ir visą likusį laiką skaito.  Lietuvių mokytoja pasidžiaugė, kad Augustas rašo tinklaraštį apie skaitomas knygas, o gamtos mokslų mokytojas paklausė, ar Augustas skaito Iliustruotą mokslą bei National Geographic savo, ar mūsų iniciatyva. Kai pasakiau, kad šių žurnalų prenumerata buvo jo Kalėdinių pageidavimų sąraše, tai, sakė, labai didžiuojasi. Ir dar sakė pastebėjęs, kad Augustas skaitė „The Fifty Years War: Israel and the Arabs”. Paklausė, kodėl. Atsakiau, kad jam buvo labai įdomus kilęs konfliktas, todėl ir perskaitė knygą. Pasakė, kad jis užduoda gerus klausimus ir puikiai mąsto kritiškai, ir mokytojas mano, kad tai yra dėl to, jog mes su juo daug diskutuojame, o ir jis pats daug skaito.

Kai Augustulis buvo mažas, mums vis sakė, kad jis tai hiperaktyvus, tai agresyvus, tai šioks, tai toks, tai anoks. Per keletą savaičių valstybiniame darželyje jam buvo priklijuota tiek etikečių, kad mes išsigandę net kreipėmės į raidos specialistus – ką žinosi, gal meilė savam vaikui užgožia profesinį akylumą?! Laimei, turėjome pakankamai proto ir, ačiūdiev, galimybių vesti jį į tarptautinę mokyklą. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, beje, pakeitęs ir mano gyvenimą. Nes aš pamačiau, kur Lietuvos švietimas dar iš tiesų yra ir kur galėtų būti. Aš pamačiau, kaip vaikas – tinkamoje aplinkoje ir su tinkamais pedagogais –  galėjo atsiskleisti. Aš pamačiau, kaip vaikas pasijuto mylimas ir atsipalaidavo. Aš pamačiau, kaip jo stipriosios savybės buvo stiprinamos, o ten, kur jam buvo sunku, jam buvo padedama augti. Aš pamačiau, kaip vaikas iš „hiperaktyvaus” ir „trukdančio” tapo  „talentingu” ir „lyderiu”. Žinoma, buvo visko. Bet ir šiandien mokytojai sakė (kai aš paklausdavau, koks jo elgesys): „jis išdykauja tada, kai jam nuobodu, ir aš turiu pripažinti, kad ne visada galiu jį sudominti, nes klasėje yra įvairių vaikų. Bet tai ne vaiko, o mano problema, todėl sakau, kad viskas yra gerai, ir mes problemas išsprendžiame klasėje”. Viena pedagogė pasakė, kad yra tekę pakelti balsą, bet ir tai ją stebina Augusto gebėjimas savarankiškai ir greitai nusiraminti ir tęsti pamoką. Ji taip pat pasakė, kad didžiuojasi, jog jis mokosi iš klaidų ir labai brandžiai reaguoja į kritiką.

Grįždama iš Augusto mokyklos šiandien pagalvojau, kad būtent tas asmeniškas susidūrimas su švietimo sistema, kuri tikrai galėtų kisti ir su tokia, kuri daug labiau atsižvelgia į tai, kas tinka XXI moksleiviui, paskatino mane rašyti šį tinklalapį (tai, ką rašau apie švietimą). Nes aš nebegalėjau girdėti tų: Na, ir kas?! Vat aš išaugau tokioje sistemoje…ir ką?! Ir mokslus baigiau, ir normalus esu, ir daug pasiekiau. Ko tu čia ardaisi?! Nėra jau taip blogai. Man buvo gerai, bus ir vaikui gerai.

Lietuvoje turime be galo daug protingų vaikų. Atsižvelgiant į tai, kokie esame maži – tikrų tikriausiai. Didžiuojuosi tokiais vaikais/jaunimu. Tad tik pagalvokime, kaip būtų puiku, jei tokių vaikų būtų dar daugiau. Ar gali? Be jokios abejonės. Tik galų gale turime suprasti, kad – jeigu patys vaikai pageidauja dirbti projektais, o ne 45min pamokomis – reikia paleisti. Jeigu vaikai turi klausimų – reikia kartu ieškoti atsakymų. Jeigu vaikai aklai nepaklūsta – džiaugtis ir didžiuotis. Ir dar reikia suprasti tai: jeigu Sveikatos ministerija nubaus mokyklą dėl to, kad ten nevyksta pamokos po 45min minutes…mes eisime į priekį lėtai. Nes senų papročių nereikia gerbti ir laikytis vien todėl, kad tai yra seni papročiai. Sveikas protas yra didesnė vertybė, nors – kaip sako commonsense tinklaraštis – common sense is not so common. O gal vis dėlto?

Tad su gimimo diena, tinklarašti!

Ir noriu padėkoti skaitytojams, kitiems tinklaraštininkams(-ėms), kurie man atsiunčiate įdomių temų, kurie siunčiate gražius laiškus, kurie šio tinklaraščio dėka atėjote į mano gyvenimą. Vienas kung-fu meistras sakė: nėra atsitiktinumų. Jau šiandien žinau, kodėl vienas ar kitas žmogus atėjo į mano gyvenimą. Bet kai pagalvoju, kas dar, gali būti, laukia, aš tarsi sustingstu erdvėje. Ir, žinoma, didžiulė padėka tinklaraščio – dabar jau ir VS tinklalapio – darbelių skilties koordinatorei Renatai ir – kitaip ir būti negali – mano šeimai. Be jūsų visos mano temos būtų neiškepusios. Be jūsų aš nebūčiau aš ir nebūčiau ten, kur esu.

Šis tinklaraštis mane prisijaukino. O aš, tikiuosi, prisijaukinau bent dalelę jūsų.

 

 

 

Anksčiau gi sakydavo jūros pašauktas, jei žveju tapdavai. Gal ir yra šiandien tiesos šiame posakyje, tačiau, manau, jis šiek tiek ir mutavęs. Nežinau, kiek jūsų žinote, kad pirmą kartą istorijoje Ambersail reprezentuos Lietuvą Rolex Sydney Hobart jachtų lenktynėse jau visai greitai, vos už keliolikos dienų  – Rolex laikrodukas tiksi štai čia. Tai va, manau, kad visi tie įgulos nariai yra jūros pašaukti, nes nežinau, ar norėčiau savaitėmis maitintis maistu, kuriuo jie maitinasi ir gyventi tokiomis sąlygomis, kad po to, jau grįžęs į krantą, lovoje už kraštų laikaisi, nes ji tau siūbuoja.

Bet, kita vertus, žavesio yra. Ir gal net susigundyčiau, jei nesirgčiau siaubinga jūros liga kaskart, kai įkeliu koją į laivą. Kadangi su amžiumi šiek tiek gerėja, turiu vilties, kad kokių 90ies turėčiau plaukti jau visai pusė velnio. Kita vertus, jeigu oras geras, tai dabar plaukti visai malonu – tik žiūrėti turiu į horizontą.

Šią vasarą turėjome malonumą plaukti jachta Graikijoje. Mus lydėjo jaunas britas, kuris leido Augustui išbandyti ir gyrė jį visaip sakydamas, kad Augustas jaučia laivą. Kadangi Augustui labai patiko, tai jis atvairavo gerą gabalą, ir jaunasis britas perėmė iš jo vairavimą tik tada, kai bangos jau buvo tikrai didelės.

Kadangi Morta ir Vilhelmas didelio entuziazmo vairuoti nerodė (nors pabandė visi), tai Augustas galėjo mėgautis. Beje, skiperis sakė, kad nedžiūgausime mes, tėvai, jei šis sportas taps Augusto hobiu – labai jau brangus malonumas:)

 

 

Na, nemoku aš kol kas čia nuotraukų gražiai įdėti – gal, kaip sakant, išmoksiu dar šiais metais – bet kuriuo atveju smagu prisiminti vasarą, kai už lango pusnys, o vaikai pabalę ir pajuodusiais paakiais. Ir nutįsusiomis nosimis. Ir krenkščiantys. Ir patamsėjusiais – kaip ir Lietuvos dienos – plaukais.

Kadangi mūsų kaimynas – vienas įgulos narių, tai jo kelionės išvakarėse vaikinai galėjo išbandyti specialų kostiumą, kuriuo apsirengę plauks sportininkai. Teisybę pasakius, net neįsivaizdavau tokio kostiumo – va čia tai lietaus rūbai full time! Pagalvojau, kad jeigu Sodelyje vaikus tokiais aprengtumėme, tai būtų tiesiog tobula, nes nė lašas drėgmės nepatektų ant jų vidaus rūbų/kūno, o galėtų taškytis didžiausiose balose! Mūsų švediški lietaus rūbai atrodo apgailėtinai greta šių.

Vaikinams dar patiko mintis, kad – jeigu iškrenti iš laivo – gali pripūsti savo aprangą ir laukti, kol tave paims, nes laivas tai nulekia tokiu greičiu, kad maža nepasirodo. Nieko sau jausmas turi būti, kai aplink – vien bangos, o laivo tik pasturgalį pamatai ir išnyksta.

 

Nerealu yra tai, kad kiekvieną dieną gali kažko išmokti. Dar prieš pusmetį apie Ambersail žinojau tik tiek, kad Lietuvos tūkstantmečio proga jachta plaukė aplink pasaulį, o apie tai, kaip vyksta rungtynės ir apskritai apie šį sportą – tik nuotrupas. Prasidėjęs susipažinimas Graikijoje vis dar tęsiasi, ir aš eilinį kartą pagalvojau, kad turbūt kvailiausias dalykas, ką galime padaryti gyvenime, tai pagalvoti, kad žinome pakankamai ir nustoti domėtis mus supančiu pasauliu.