Apie mokyklą galvojau jau seniai. Kai Vaikystės Sodo tėvai pirmą kartą apie ją užklausė dar 2010 metais, pasakiau, kad užduotų tą klausimą po poros metų. Mat aš šventai tikiu, kad pradžia turi būti ne mokykloje. Į mokyklą ateina jau didelis, iš esmės susiformavęs žmogus.
Kita vertus, iki penktos-šeštos klasės mes dar turime šansą daryti jaunam žmogui didelę įtaką. Įtaką tam, kaip jis mokysis. Koks bus jo požiūris į ugdymą(si). Kokia bus jo vidinė motyvacija. Ar stiprus bus jo emocinis stuburas. Kokie bus socialiniai įgūdžiai. Ar mokės mokytis. Kritiškai mąstyti. Formuluoti klausimus. Rasti reikiamą informaciją. Kai pagalvoji, ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje reikia tiek daug išmokti apie šį pasaulį…uch!
Tad kai pradėjau galvoti apie mokyklą, iškart susimąsčiau apie tai, koks turėtų būti geriausios mokyklos pavadinimas. Ambicinga? Žinoma! Bet geriau nė nepradėti, jei ruoši save nesėkmei. Ruoškis sėkmei suprasdamas, kad gali ne tik skristi, bet ir kristi. Bet kiekvienas suklupimas – puiki galimybė tęsti kelionę vis tvirčiau stovint ant kojų.
Man labai norėjosi sieti mokyklos pavadinimą su Lietuvos istorija. Su svarbiu Lietuvai žmogumi. Su moterimi. Kodėl būtent su moterimi? Todėl, kad Lietuvoje vis dar labai stiprūs stereotipai. Be to, be Barboros Radvilaitės nelabai ką ir žinome. Kokia kita karališka moteris iškyla, kai galvoju apie Lietuvą? Man – tik vienintelė mūsų karalienė Morta, karaliaus Mindaugo žmona. Be to, kad Morta buvo vienintelė karalienė, ji buvo ir pirma ryški moteris mūsų valstybės istorijoje, turėjusi nemažai įtakos. Jos jautrumas artimiesiems ir rūpestis valstybės reikalais susieti su esminiais įvykiais kuriant Lietuvos karalystę. Karalienė Morta aktyviai dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime, turėjo savo nuomonę visais klausimas. Būtent toks gebėjimas ne tik įsiklausyti į kito nuomonę, bet ir turėti savo nuomonę bei gebėti ją pagrįsti, manau, yra itin svarbūs XXI amžiaus žmogui. Nes, žinia, dabar jau net personalo vadyboje įsigali tokie terminai kaip „opinion of the crowd”, t.y. nebe „opinion of the management”, nes dabar – kaip niekada anksčiau – yra svarbus kiekvienas žmogus. Priimti sprendimus ir kritiškai mąstyti turi nebe tik karaliai 🙂
Karalienės Mortos valdymo – nors ir trumpo – metu į Lietuvą atkeliavo daug mokslo ir kultūros naujovių. Kadangi Karalienės Mortos mokykloje ugdymo procesą grįsime naujausiais moksliniais tyrimais, įrodančiais, kaip mokosi žmogus, manau, tinkamesnio pavadinimo už šį net ir norėdamas nerastum. Neabejoju, kad pradinėje mokykloje vaikai mokosi per konkrečias patirtis, kad vienas svarbiausių uždavinių ir susieti turimą informaciją su nauja. Karalienės Mortos mokykloje bus taikomi aktyvaus mokymo(si) metodai, kurie, mano giliu įsitikimu, yra tinkamiausi XXI amžiaus mokiniams.
Galiausiai paskutinis argumentas – Karalienės Mortos premija, kuri yra skiriame kūrybiškiausiems Lietuvos vaikams. Kadangi vedu nemažai seminarų apie kūrybiškumą, visada pabrėžiu, kad kūrybiškumas yra žmonijos tobulėjimo pagrindas. Jeigu A.Einšteinas nebūtų buvęs kūrybingas, jeigu T.Edisonas nebūtų buvęs kūrybingas, jeigu D.Kahnemanas nebūtų buvęs kūrybingas, tai šiandien mes kaip žmonija nebūtumėme ten, kur esame. Kūrybiškumas yra būtinas visur: matematikoje, fizikoje, biologijoje, ekologijoje…ne tik dailėje, šokyje, muzikoje ar literatūroje. Kaip teigia seras K.Robinsonas, mokyklos žudo kūrybiškumą. Kad nebūtų žudomas kūrybiškumas, turi būti ir štai taip. Ir taip ir bus! Tai bus nauja, nematyta, nepatirta. Ir ši mokykla turės šaknis Lietuvos istorijoje, tačiau bus sukurta XXI amžiaus vaikams.
Ir, žinoma, pedagogai. Žinot, kas būtų (tikriausiai) juokinga, jei nebūtų labai graudu? Tai, kad mes visi savo vaikams norime geriausio mokytojo, tačiau nenorime, kad mūsų vaikai stotų į pedagogiką. Paradoksalu, ar ne? Kai tik pasiklausai tėvų, tai jie norėtų, kad jų vaiko mokytojas būtų išprusęs, gebėtų kalbėti užsienio kalba, būtų energingas, žavingas, puikus oratorius, domėtųsi kvantine fizika (na, gerai, čia šiek tiek perlenkiau:)) ir mažų mažiausiai keletą kartų per mėnesį eitų į teatrą, o televizoriaus nežiūrėtų arba žiūrėtų tik Discovery – nes juk toks mokytojas perteiks tai, ko labiausiai reikia mūsų vaikams, ar ne?! Aš – patikėkite – irgi noriu tokio mokytojo savo vaikams. Tokių mokytojų. Deja, visi žinome, kad dažniausiai – jeigu gali įstoti į tarptautinius arba mediciną – tai net jeigu ir labai myli vaikus, stosi ten. Ir savo vaiką raginsi ten stoti, nors ir matysi, kad jis būtų fantastiškas pedagogas kitų žmonių vaikams! Vietoj to, kad džiaugtumėmės, mes bandome jį atkalbėti… Kodėl? (Klausimas retorinis).
Taigi mano tikslas – kaip ir su Vaikystės Sodu – pritraukti žmones, kurie tiki. Kurie tiki, kad švietimas ne tik gali, bet ir privalo būti kitoks. Ir žinau, kad taip ir bus. O tai jau yra puiki pradžia, ar ne?!
Medalis (įrašo iliustracija) – J.Kalinausko, skirtas Lietuvos Karalienės Mortos karūnavimo 750-mečiui paminėti.
Šis įrašas – apie Vaikystės Sodą ir apie Karalienės Mortos mokyklą. Nes šiandien – ypatinga diena.
Šiandien – gimtosios kalbos diena. Pernai šią dieną Vaikystės Sodas gavo apdovanojimą. Šiandien sakiau kalbą Kultūros ministerijoje šių metų laureatams ir iš tiesų širdis dainavo. Dainavo, nes man šis apdovanojimas yra labai svarbus. Nes aš lietuvė. Nes ir mano mama, ir mano anyta – kalbos redaktorės (beje, anyta šiandien gavo geriausios metų redaktorės apdovanojimą!). Svarbus, nes Vaikystės Sodo pavadinimas nebuvo tiesiog vienos dienos romanas – tai buvo dešimtmečio ryšys, kuris perėjo ir ugnį, ir vandenį. Todėl mano akyse ir mano širdyje nėra gražesnio pavadinimo už “Vaikystės Sodas” (atsiprašau visų įsižeidusių). Myliu jį iki begalybės ir atgal. Dievinu taip, kaip savo vaikų vardus, kurie privers mano širdį smarkiau plakti tol, kol ji apskritai plaks.
Todėl šiandien buvo ir ta diena, kai labiausiai norėjosi pristatyti ir naująjį Vaikystės Sodo logotipą. Nes tai simboliška dėl kelių priežačių: dėl pernai gauto apdovanojimo, dėl pavadinimo prasmingumo ir dėl to, kad šiandien yra puiki diena naujai pradžiai.
Prisimenu, kad tądien, kai pristačiau pirmąjį išsirinktą Vaikystės Sodo logotipą, buvo daug nuomonių, kad jis – per margas, visko per daug ir t.t. ir pan. Bet aš tada žinojau, kad noriu būten jo. Ir tiek. Pirmasis logotipas buvo meno kūrinys, kuris atspindėjo mano idėją. Ir visa kita man nebuvo svarbu.
Šiandien mūsų pirmasis logotipas pasitraukia į antrą planą, tačiau – kaip pirmasis Vaikystės Sodo logotipas – jis visada išliks pirmame plane. Ir kaip nuostabus kūrinys – lygiai taip, kaip ir apdovanojimas už puikų pavadinimą – turės garbingą vietą Vaikystės Sodo istorijos galerijoje.
Žinote, kaip yra sakoma: iki septynerių (maždaug) metų vaikas mąsto konkrečiai, o po to – jau ir abstrakčiai. Pirmasis logotipas buvo labai konkretus – buvo ne simbolis ir ne metafora, bet tiesiogiai atspindėjo Vaikystės Sodo dvasią: chaosą, begalybę visko daug ir tuo pačiu naivumą bei vaikišką šilumą. Naujasis logotipas – kaip jau bręstantis žmogus – atspindi abstraktų mąstymą: metaforas, simbolius. Nusivylimus. Nusvilimus. Vėjo nugairintą odą ir keletą žilų gijų plaukuose, kurios atsirado ne iš vėjavaikiškumo ir naivumo, o iš begalinio susikaupimo ir ne visada malonaus realybės suvokimo.
Suprantu, kad ne visi supranta metaforas ir simbolius, bet juk negali pykti dėl to, kad ketverių metų vaikas nemąsto abstrakčiai. Tiesiog jis dar nėra tam pasiruošęs. Aš jau buvau (esu) pasiruošusi. Ach, kad jūs žinotumėte, kiek tas procesas užtruko…atrodė, kad visą amžinybę! Mat iš pradžių aš kategoriškai atsisakiau logotipą keisti. Žinote, kaip tie dvimečiai, kurie įsikabina į jau visiškai išaugtą sijoną ir niekaip negali jo atiduoti vaikui, kuris jam būtų geras… For some freakin’ reason, kaip sakant. Vėliau pamažu pradėjau girdėti argumentus, koks turi būti logotipas: kad “sodas” nereiškia, kad tai turi būti žali sodinukai, o “vaikystės” nereiškia pliušiniai žaislai ir vaikai. Yra daugybė dimensijų.
Beje, ką akcentuoja Vaikystės Sodas? Ar prisimenate? Juk VS akcentuoja kūrybiškumą, raštingumą, emocinį intelektą, matematiką ir gamtos mokslus. Ar žinote, koks žaislas labiausiai skatina kūrybiškumą? Pažiūrėkite dar kartą į logotipą. Taip, kaladėlės! Ankstyvajame matematiniame ugdyme turime tokį terminą – liestinukai. Tai yra konkretūs daiktiniai objektai, leidžiantys atlikti matematinius veiksmus, kurie yra tinkami ikimokykliniame amžiuje. Ir vėl – kaladėlės. Gamtos mokslai ikimokykliniame amžiuje yra labiausiai siejami su gyvūnais, paukščiais ir augalais. Vėl pažiūrėkite į logotipą. Galėčiau dar ilgai vardinti, kodėl iš visų siūlytų logotipų pasirinkome būtent šį.
Liko spalvos. Pradžioje pasiūlė ryškias, bet aš net pagalvoti nenorėjau apie ryškias spalvas. Visų pirma man atrodo, kad ir taip pasaulis aplink yra svaiginančiai ryškus. Visų antra – kas sakė, kad vaikams reikia ryškių spalvų?! Galiausiai – ir senasis logotipas – mėlynas. Jau nekalbant apie tai, kad visi, kurie bent minimaliai (kaip ašJ) domisi spalvomis, žino, kad mėlyna spalva reiškia energiją, profesionalumą ir pasitikėjimą.
Vaikystės Sodo mėlyna spalva buvo nuo pirmos jo dienos – norėjau, kad spalva atspindėtų tai, kas esu aš, o aš esu mėlyna. Skirtumas tas, kad romantizmą (rožinė spalva) pakeitė patikimumo (rusva) spalva. Ir man be galo norėjosi solidaus skandinaviško jausmo. Teisybę pasakius, su tom spalvom vargome daugiausiai, nes vis man neįtikdavo. Tad dėl ko ko, bet dėl spalvų esu labiausiai patenkinta. Kai pamačiau tą variantą tarp visų kitų, iškart ŽINOJAU, kad šis yra TAS. Taip jau yra su manimi – aš ŽINAU, ir tiek. Ir būtent tai yra tas variklis, kuris nuolat skatina judėti į priekį ir eiti nepramintais takais.
Kadangi užmigau rašydama šį įrašą (atsibudau paryčiais: kompiuteris nukritęs ant žemės, šviesos plieskia…), bus tęsinys, kodėl mokyklos vardas yra toks, koks yra.
Kadangi vakar ir šiandien teko lankytis Rygoje, laisvu laiku užėjau į vaikų žaislų/žaidimų parduotuves. Vieną žaidimą parsivežiau, kurį iškart ir išbandėme su mūsų vaikais (tiesa, žaidė mergaitės, Vilhelmas stebėjo, o Augusto net nebuvo namie, nes su mano sese išvažiavo į kino teatrą). Žaidimas Djeco kompanijos (kuri gamina tikrai smagius žaislus vaikams) ir yra skirtas 2.5-5 metų vaikams. Nusprendžiau jį pirkti, nes atrodė, kad bus smagus žaidimas, o, žinia, Vaikystės Sodą lanko daug įvairaus amžiaus vaikų, tad, pažaidus merginoms, jis tikrai ras savo vietą, kur bus mylimas dar daug dienų:)
Žaidimas iš tiesų paprastas:
a) trys žaidimo lentos: 1) ledo lytis be igloo; 2) ledo lytis su igloo ir 3) tiltas, kuris yra pastatomas ant šešių medinių pastolių.
b) keturi gyvūnai, kurie turi keliauti tiltu nuo vienos ledo lyties ant kitos namo (igloo).
c) didelis medinis kauliukas. Jeigu išmeti tiltą, gali statyti vieną gyvūną nuo ledo lyties ant tilto; jeigu išmeti igloo, gali statyti vieną gyvūną nuo tilto ant ledo lyties su igloo; jeigu išmeti ledo kubus, vadinasi, tirpsta ledas ir turi ištraukti vieną medinį pastolį iš po tilto.
d) žaidimo tikslas – nespėjus tiltui „ištirpti” perkelti visus gyvūnus namo.
Man patiko tai, kad laimi arba pralaimi visi žaidėjai, tad žaidžiama visiems „sergant” vienas už kitą – smagu žiūrėti! Nors Mortai septyneri, tačiau ji su užsidegimu žaidė. Neabejoju, kad jai gan greitai nusibostų, bet juk svarbu kompanija, ar ne? Tad žaidimą siūlyčiau, jei vaikui yra iki penkerių metų. Kita vertus, kartais, pavyzdžiui, priešmokyklinėje grupėje reikia žaidimų, kuriuos vaikai be jokių sunkumų galėtų žaisti savarankiškai ir tuo pačių įgytų socialinius gebėjimus. Šis žaidimas – būtent toks. Su dvejų-ketverių metų vaikais dar reiktų žaisti drauge, kad šie laikytųsi taisyklių ir pan., o jau 5+ gali smagiai žaisti savarankiškai.
Žodžiu, nepasigailėjau pirkusi:)
Jaudulys tirpstant tiltui 😀
Ojojoi…
P.S. Įdomiausia buvo tai, kad – kai pradėjau rašyti šį įrašą – priėjo Vilhelmas ir paklausė, ar galėtų su manimi pažaisti šį žaidimą. Aš jam sakau: „Gi sakei, kad šis žaidimas mažiams„. Jis man: „Na, žinai, gal ir man bus įdomu, jei nebus galima liesti tilto ir pataisyti, jei jis pasislenka„. Taigi – šiek tiek adaptavę taisyklę – visai smagiai žaidėme žaidimą ir su Vilhelmu. Vėliau Vilhelmas įsibėgėjo ir sako: „O dabar žaisime ne su šešiais, o su keturiais pastoliais!”. Adaptuoti, žinia, niekas nedraudžia kiek nori:) Toks no-brainer’is, bet jo dėka pasikalbėjome apie tai, ką jie veikė su bočiais tol, kol mes buvome išvykę į Rygą, o aš parašiau ir šį įrašą. Pasirodo, visai neblogas žaidimas ir kaip „fonas”!
Per MS gimtadienį man į darbą paskambino AG ir paklausė, ar galiu kalbėti. Tą akimirką aš buvau vidury pokalbio, tad pasakiau, kad negaliu kalbėti, todėl būčiau dėkinga, jei jis greitai pasakytų, kas nutiko. Jis pasakė: „Mane partrenkė mašina”. Viskas sustingo. Žodžiai kolegos lūpose. Telefonas mano rankoje. Širdis krūtinėje. Pajutau, kad vienintelis organas, kuris yra gyvas, yra akys, nes jose tuoj pat priplūdo ašarų. Teko greitai atsitokėti ir nusisukti į sieną. Susiimti. Kalbėti toliau.
Užbėgsiu šiek tiek istorijai už akių – viskas buvo ir baigėsi gerai. AG iš tiesų partrenkė, bet vairuotojas spėjo pasukti ir kliudė jį šonu, Augustas nudaužė veidrodėlį ir buvo nublokštas į pusnį. Kadangi mašina važiavo nelabai greitai + žieminiai rūbai + pusnys, tai viskas baigėsi taip gerai, kad net sunku buvo tikėtis. Tiesa, išsigandęs Augustas peršoko mūsų tvorą (manau, kad suveikė adrenalinas, nes aš, pažiūrėjusi į mūsų tvorą, manau, kad per ją peršokti gali tik lengvaatletas) ir bandė šį įvykį mums papasakoti švelniau, nei buvo iš tiesų, bet viskas tuo ir baigėsi.
Kadangi buvo MS gimtadienis, tądien nelabai turėjome kada pasikalbėti apie tai, kas įvyko. Be to, Augustas ne tik vengė, bet ir kaskart užpykdavo, kai bandydavome pradėti pokalbį – vis sakė, kad jam viskas aišku, kad viską suprato ir pan. Akivaizdu, kad jautėsi ir šiek tiek kaltas. Kaip bebūtų, taip ir turėjo jaustis, nes ėjo per gatvę vis dar stovint autobusiukui ir išlindo visiškai netikėtai prieš vairuotoją ir savo, ir vairuotojo siaubui.
Atrodo, šimtą milijonų kartų sakyta, kad gatvė – ne juokas. Kad būtina apsižvalgyti. Kad einame per gatvę tik tada, kai viską matome. Beje, moteris, kuri buvo įvykio liudininkė, pypino pamačiusi, kad atvažiuoja mašina, o Augustas eina per gatvę – norėjo jį perspėti, tačiau jis nesuprato. Vakare ta moteris atvažiavo į mūsų namus – ji norėjo įsitikinti, kad Augustui viskas gerai. Tiesa, tada namuose buvo mano ir G tėvai, kurie nežinojo apie dienos įvykį, tad situacija buvo tragikomiška: ateina moteris, kuri ieško mašinos partrenkto berniuko, o čia šeimyna su balionais, tortais ir švenčianti (MS gimtadienį) bei neturinti nė žalio supratimo. Kaip atpasakojo mano mama, jie dar bandė ją įtikinti, kad visi vaikai namuose ir tikrai niekam nieko nenutiko, tačiau, moteriai paprašius pakviesti berniukus ir atpažinus Augustą, abejonių neliko. Mudu su G grįžome iš parduotuvės į gan įkaitusią atmosferą: ta moteris jau buvo išvažiavusi, tačiau visi giminaičiai karštai aptarinėjo dienos įvykį ir – susijaudinę dėl Augusto – mokė jį saugaus elgesio gatvėje taisyklių.
Be to, kad esu beprotiškai laiminga, jog viskas gerai baigėsi, džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuvoje yra pilietiškų ir atsakingų žmonių. Mat liudininkė ne tik atėjo, bet ir buvo užsirašiusi visus mašinos duomenis. Kai Augustas peršoko tvorą, ji, sakė, prašė jo atverti vartus, nes bijojo, kad jis galėjo būti susižeidęs (o tvorą peršoko, nes buvo ištiktas šoko), nenuėjo iškart, vis jį šaukė. Tik Augustui neatidarius kurį laiką nuvažiavo, tačiau vakare atvažiavo patikrinti ir informuoti tėvų. Pilietiška, ar ne? Ji mano tėvams sakė, kad visą dieną negalėjo nieko daryti, nes rankos dreba prisiminus įvykį.
Kitą rytą į mūsų kiemą įsuko jaunas vaikinas, kuris, pasirodo, vairavo tą mašiną. Jis atvažiavo pasiteirauti apie Augusto savijautą ir nedrąsiai užklausė, ką mes darysime. Ką jau ten padarysi…be to, mūsų vaikinas pats išlėkė priešais atvažiuojantį automobilį. Pagalvojau, kad pagarba vairuotojui dėl to, kad sukaupė drąsą ir atvažiavo. Irgi pilietiška. Nėra taip blogai toje mūsų Lietuvoje, kaip kartais norima parodyti.
O aš…Aš sapnavau keletą košmarų: pirmą po kelių dienų, o antrą dar vėliau. Supratau, kad net neįsivaizduoju, ką jaučia žmogus, kuris praranda savo vaiką, nes aš, vien tik tikimybiškai priartėjus prie galimybės, pajutau atsiveriant juodą bedugnę. Po to įvykio vis pagaunu save, pavyzdžiui, paimant Augusto megztinį nuo grindų ir pagalvojant: kas būtų buvę, jeigu… Ir suprantu, kad būtų atsivėrę pragaro vartai.
Štai toks įvykis įsirėžė mums šią žiemą. Dabar Augustui vis pasakau: atsargiai eik per gatvę. Tikiu, kad jis ir be mano perspėjimo jau nelekia it patrakęs ir apsižvalgo.
Priminkite savo vaikams, kaip yra einama per gatvę.
Net ir tie, kurie mums atrodo be galo be krašto protingi…vis dėlto yra vaikai. Patrakę. Nutrūktgalviai. Bebaimiai. Sparnuoti. Manantys, kad jie bėga greičiau už gepardą ir mato geriau už erelį. Ir gerai, kad jie taip mano – tik šitaip mūsų pasaulis nesustodamas tobulėja; nes jaunosios kartos pranoksta prieš jas buvusias. Kita vertus, tas jaunatviškas polėkis yra ir be galo pavojingas. Mūsų, tėvų, uždavinys toks be galo sunkus…apsaugoti ir tuo pačiu neriboti. Kahlilis Džibranas rašė teisingai:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.
Paleiskime. Strėles. Lėkti.
Prisimenu, rašiau jau tinklaraštyje, kad, susilaukęs vaikų, supranti, kad širdis niekada nebeplaks vien tavo kūne. Kiekvieną kartą, kai vaikui iškyla pavojus, pajunti, kaip ta širdis, atrodo, sustoja.
Kokie mes keisti sutvėrimai, kad – visa tai žinodami – vis vien vėl ir vėl ryžtamės turėti vaikų, išgyventi pragarišką baimę…ir, kaustomi tos baimės, juos paleidžiame ir palydime nueinančius su šypsena veide ir begaline meile akyse nors mintyse laikome juos geležiniškai suspaudę glėbyje ir nenorintys paleisti.
Vieną dieną į biurą pasiuntinys atnešė siuntinuką. Atidarius radau R.Oreno knygą „Plastilino paslaptys” ir plastilino rinkinuką. Kadangi vos ne tą patį vakarą G ilgai dirbo, tai su vaikais sėdome lipdyti. Knyga graži, vaikams patiko vartyti ir rinktis, ką lipdys. AG (11m) nelipdė, sakė, neįdomu, tačiau VK (9m), MS(jau 7m:)) ir M(6m) mielai lipdė. Kurį laiką prisijungusi buvo ir GE(4m), tačiau jos dar ši veikla (t.y. lipdymas pagal instrukcijas) neužkabino.
Turiu pasakyti, visai smagi alternatyva kūrybiniam lipdymui. Taip pat LABAI SIŪLAU perskaityti įžangą: viena yra skirta vaikams, o kita – suaugusiems. Ją verta perskaityti dėl to, kad dar ne visada suprantame, kaip dirbti su tokia knyga. O jeigu ir suprantame, tai visada neprošal pasikartoti, ar ne?
Dabar knyga jau keliauja į Vaikystės Sodo pedagogų biblioteką – neabejoju, kad tokių kūrinių pasipils visuose sodeliuose! Smagaus lipdymo.
P.S. Jeigu dovanosite knygą, nepamirškite plastilino – man buvo smagiausia būtent tai, kad siuntinyje radau ir jį – nereikėjo važiuoti į parduotuvę ir pirkti su pavargusia ketveriuke:)
Šiemet MS gimtadienį šventėme dvi dienas ir valgėme tris tortus: mokykloje, namuose su šeima ir su draugais. Iš tiesų tai gimtadienis buvo tikrai toks, kokio norėjo Morta, ir tai, manau, yra svarbiausia! Turime tokią tradiciją-ne-tradiciją (stengiamės, bet ne visada pavyksta), kad TĄ dieną atvažiuoja giminės. Su Morta šįkart pavyko puikiai, nes jos TA diena buvo penktadienis; o šeštadienį mergina šventė su draugais laipiojimo uolomis salėje.
Kai paklausėme, ko Morta norėtų dovanų, ji pasakė, kad norėtų siurprizo. Kadangi noras buvo toks, kaip sakant, suteikiantis laisvę tėvams, tai sutarėme, kad mano giminaitė, nuostabi autorinių juvelyrikos darbų autorė Eglė, padarys jai sidabrinį baltų papuošalą ant kaklo. Kadangi turime nemažai Eglės gamintų darbų (pavyzdžiui, Gertrūdos krikšto tėvų dovana jai per krikštynas), neabejojau, kad bus nuostabu. Tie akmenėliai – granatas, nes Morta sausį gimus, o, pasirodo, tai yra sausį gimusių akmuo. Mortulė nuo gimtadienio šios dovanos dar nenusiėmė. Nežinau, kiek ilgai taip bus, bet iš tiesų abu su tėte norime, kad ji žinotų, jog mes ją labai mylime ir globojame.
Kaip jau yra įprasta, gimtadienio rytą visi atsikėlėme anksčiau, atėjome į Mortos kambarį ir, uždegę žvakeles, dainavome „su gimimo diena”.
Šį jogurtinį pingvininį tortą MS nešėsi į mokyklą. Vakare parduotuvėje susitikome Mortos mokytoją, tai ji pasakojo, kad Morta nurinko pingvinukus ir pasakė mokytojai, kad neš juos namo broliams ir sesei (miela, ar ne?); tortu pasidalino su visais, bet ir vėl paprašė, kad galėtų nunešti ir vienam ir kitam broliui į jų klases.
Tą patį vakarą namo pas mus sugužėjo visi seneliai ir krikšto tėvai. Mano tėvai atvažiavo su dar vienu tortu:
Krikšto tėtei ant kelių su krikšto mamos dovanota suknele:) (Beje, krikšto tėte su žmona padovanojo LEGO, kurį Morta taip viens-du ir sustatė! Apskritai MS labai lengvai sustato visus LEGO, tiesiog, atrodo, be jokių pastangų!).
MS stebėjo dangų pro babos dovanotą teleskopą:
Vakaras buvo smagus, nes namai buvo pilnut pilnutėliai. Svarbiausia, kad MS jautėsi ypatinga…
Gimtadienį su draugais MS šventė šeštadienį. Jau prieš kokį mėnesį mūsų organizuotoji Morta ragino mane sėsti drauge ir padėti jai išsirinkti, kur ji švęs gimimo dieną. Pasakė, kad namuose šiemet nenori. Ilgai ir nuobodžiai rinkomės. Teisybę pasakius, net nustebau, koks skurdus yra pasirinkimas. Nustebo ir Morta 🙂 Ir vis dėlto…išsirinko laipiojimą uolomis Montis Magia, Turiu pasakyti, kad tikrai patiko. Kodėl?
a) daug erdvės;
b) tvarkinga;
c) netrūksta geriamo vandens;
d) nuostabi mergina, kuri organizuoja veiklas;
e) veiklos nėra bukos, atvirkščiai, įdomios ir įtraukiančios vaikus (vaikai net raginami nėjo nei gerti, nei į tualetą, nes nenorėjo praleisti veiklų:));
f) veikla aktyvi ir tinkanti būtent tokio (6-7m) amžiaus vaikams.
Kelios akimirkos:
Mortą visi vaikai septynis kartus kėlė prie rastos lobių dėžės.
O jau atrastoje lobių dėžėje kiekvienas gimtadienio dalyvis rado po nedidelę dovanėlę!
GE atsisakė dalyvauti programoje: vis laukė, kada jau valgysime tortą. Nabagulė, labai pavargo, nes veiksmo buvo daug, o dalyvauti nedalyvavo. Tiesa, gimtadienyje dalyvavo du su broliu bei sese atėję ir pasilikę tų pačių metų (2008) gimimo vaikai (tiesa, abu berniukai), bet jie buvo maždaug pusmečiu vyresni, tad gal dėl to jiems jau buvo drąsiau? Nežinau, bet GE nedalyvavo.
Į šį gimtadienį Morta pakvietė nemažai berniukų. Man, tiesą pasakius, smagu, kad MS draugauja su visais vaikais. Kartą, kai važiavome namo, ji man sako: mama, man patinka žaisti su berniukais, jie linksmesni. Kai paklausiau, ką reiškia linksmesni, sakė, kad jie dūksta 🙂 Gan įdomus epitetas ir išvada, nes šiaip MS yra itin rimta mergina, kuri net nesišypso be reikalo.
O šiaip…šiaip MS yra jau tokia – kaip pasakytų mano tėtė – nedicka panelė. Ji – kaip niekas kitas – moka šyptelėti lūpų kampučiu ir užversti akis taip, kad – galvą duodu nukirsti – girdisi kitame rajone. Ji moka subtiliai prisiglausti – taip, tarsi nenorėtų, kad pastebėtum. Ji rengiasi taip, tarsi tikrai ne aš būčiau jos mama: susiderina viską nuo galvos iki kojų. Ji yra žiauriai konkuruojanti ir stengiasi laimėti visomis išgalėmis: jeigu laimi, džiaugiasi labai santūriai, o jeigu pralaimi…praūžia vėtra. Individualistė, turinti savo nuomonę ir šiek tiek laikanti pasaulį per ištiestą ranką. Prieš keletą dienų viena mano draugė pasakė, kad josios mama, pastebėjusi MS, įvardino, kad ji yra tokia prancūzaitė. G sako, kad ji – dėl savo rimtumo ir dramatiškumo – yra it kokia italė. Mes vis juokiamės, kai savaitgalio rytais įeina užlaužusi antakius MS ir įstraksi visa švytinti GE. Ir, pasirodo, ta pati naktis vienai buvo labai bloga, o kitai – puiki. 🙂 MS yra it simbolis, kad nėra čia ko džiūgauti be reikalo 🙂 Ir vis dėlto ji turi kerinčią šypseną, kuri svaigina…
Kadangi šiandien gimtadienyje, kuriame svečių teisėmis dalyvavo mūsų merginos, manęs paklausė, ar į Atvirų durų vakarą, skirtą m0kyklai, išaugusiai iš Vaikystės Sodo (pavadinimą paskelbsime per Atvirų durų vakarą:)), gali ateiti ir nelankančių Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, noriu visiems viešai parašyti, kad ŽINOMA, jog GALI! Pirmasis Atvirų durų vakaras įvyks š.m. vasario 7 dieną, ketvirtadienį, 19.00 val. Vieta – verslo centras „Europa“, 31 aukštas (adresas: Konstitucijos pr. 7, Vilnius). REGISTRACIJA BŪTINA (žr apačioje).
Kalbėsime apie:
– Mokyklos ugdymo programą ir metodus,
– Lankymo ir mokėjimo tvarką.
Susipažinsite su naujosios mokyklos pedagogais (taip, jie jau dirba!) bei galėsite užduoti visus rūpimus klausimus.
Į mokyklos pristatymo vakarą prašome registruotis el.paštu info@vaikystes-sodas.lt.
Kadangi vietų skaičius ribotas, pirmieji užsiregistravę turės daugiausiai galimybių patekti į pirmąjį (vėliau tikrai bus daugiau – jei negalėsite atvykti, sekite informaciją) pristatymo vakarą.
Registruotis prašome 2006, 2007 metais gimusių vaikučių tėvelius bei visus kitus, kurie domisi naująja mokykla. Beje, rimtai svarstome ir galimybę formuoti antrąją klasę, tad laukiame ir susidomėjusių 2005 gimusių vaikučių tėvelių.
Laukiame Jūsų ir iki pasimatymo!
P.S. Labai prašau neprivatizuoti įrašų nuotraukų. Ačiū.
Visų pirma, kalbant apie profiliavimą, reikia kalbėti apie reformas Lietuvoje. Bėda ta, kad mes gyvename nuolatinių reformų ritmu. Ar žinote, kad nuo reformos pradžios iki jos rezultatų (apčiuopiamų) turi praeiti bent jau dešimtmetis? Taigi, jeigu būtumėme nuo…iki įgyvendinę Tautinės mokyklos idėją, dabar jau skintumėme vaisius. Lietuvos švietimo koncepcija nubrėžė gaires. Nežinau, kaip jūs, bet aš, ją skaitydama, visada galvoju, kad, duokdie, būtumėme visa tai įgyvendinę. Suprantu, kad kai kas netiko, kai ką reikėjo tobulinti, kai ką sinchronizuoti su septinmyliais batais pirmyn lekiančiu ir besikeičiančiu gyvenimu.
Uždavinys rengti vaikus tam tikroms specialybėms šiandien yra per daug sudėtingas. Neabejoju, kad visi jau esate skaitę tą faktą, kad nemažai profesijų, kurioms mes šiandien ruošiame savo vaikus, bus išnykę, kai jie baigs mokyklą. Tai koks tada mūsų uždavinys? Vargu, ar valdantieji, ar dar kas nors turi galių išsiaiškinti, kokius specialistus reikia ruošti. Nes, išsiaiškinę, kokių trūksta šiandien, jie vis dėlto neturi nė žalio supratimo, kokių reikės po ketverių metų (universitetinės studijos) – ką ir kalbėti apie dar mokykloje besimokančius vaikus: kai jie baigs mokyklas ir stos į universitetus, gyvenimas bus dar labiau pasikeitęs.
Tik čia susiduriame su dar viena problema: pačiais moksleiviais. Vis dar daug jų mano, kad darbas yra „gaunamas”, beje, kaip ir atlyginimas. Mano žiniomis, atlyginimas yra uždirbamas. Ir kuo geriau dirbi, tuo už(si)dirbi daugiau, nes tuo labiau esi vertinamas ir kolegų, ir darbdavio. Jeigu toks nesusigaudantis tampa tuo, kuris priima sprendimus, atsiduriame užburtame rate. Vadinasi, visų pirma reikia keisti mąstymą. Puikiai žinome, kad – jeigu norime geriausio rezultato – medį reikia lenkti, kol jaunas. Vadinasi, visų pirma keistis turi tie, kurie dirba su vaikais. Ką daryti, kad jie keistųsi?! Na, pradžia gali būti šis filmukas (Ir nepamirškite, kad net ir jis jau pasenęs!).
Mano mintis yra apie XXI pasaulio ypatumus pradėti intensyviai kalbėti su vaikais (suprantu, kad daug pedagogų, ypač vyresnių, turi nostalgiją seniems geriems laikams, kai viskas buvo mažų mažiausiai gerokai geriau, bet, kaip sakant, tas traukinys jau išvažiavo): profesijų yra pačių įvairiausių; faktų šiame pasaulyje yra tiek daug, kad – jeigu bandysi visus juos iškalti – daugiau nieko ne(be)darysi (o ir kokia nauda?!); niekas tau nieko neatneš ant lėkštutės, tačiau galimybės yra beribės. Viena vertus, specializuojamės iki nukvaišimo. Kita vertus, kuo esam lankstesni ir įvairiapusiškesni, tuo geriau. Tai kaip žinoti?!
Ką jūs būtumėte linkusi(-ęs) patarti savo vaikui, jei ji(s) šiandien būtų, tarkim, dešimtokas? Kokios mintys sukasi jūsų galvoje (ar kas nors būtų pagalvojęs apie tokį filmuką internete prieš 30 metų?!)
P.S. Labai prašau neprivatizuoti mano įrašų nuotraukų ir/arba teksto (tekstą galima cituoti nurodant šaltinį). Ačiū.
Šis straipsnis buvo spausdintas Dialoge. Dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.
Ne ginklai čia lemia
Nors jau praėjo nemažai laiko, tik dabar galiu rašyti apie Njutaune (JAV) įvykusią tragediją, kai vaikinas, įsiveržęs į mokyklą, nušovė 20 vaikų ir 6 suaugusiuosius.
Dauguma rašiusiųjų šia tema kalbėjo apie ginklus JAV. Mano nuomone, ta diskusija yra apie nieką. Anglijoje (1987 m.), Kanadoje (1989 m.), Australijoje (1996 m.), Škotijoje (1996 m. iššaudyta 16 vaikų ir jų mokytoja), Vokietijoje (2002 m. nušauti du vaikai ir 13 mokytojų), Suomijoje (2007 m. nušauti 8 moksleiviai, 2008 m. nušauta 10 žmonių), Indijoje (2008 m.), Azerbaidžane (2009 m.), Norvegijoje (2011 m. nužudyti 68 žmonės!) griežti ginklų kontrolės įstatymai nesutrukdė iššaudyti nekaltų žmonių. Neabejoju, kad į šį sąrašą įtraukiau ne visus atvejus, tad, akivaizdu, jog apimti pykčio ir vedami kažkokios beprotystės šaudo ne tik amerikiečiai ir ne tik JAV.
Esmė: ką reikia daryti, kad mūsų vaikai, išgirdę apie tokius įvykius, jaustųsi saugūs? Nes – juk visi tai suprantame – nevilksime vaikams neperšaunamų liemenių. Be to, kai kurie iš nužudytų vaikų buvo suvarpyti keliolikos kulkų – jokia liemenė jiems nebūtų padėjusi. Ir namuose juk vaiko nelaikysi paslėpto po neperšaunamu stiklu. Turi išleisti jį į darželį, į mokyklą, į gatvę. Ir be galo be krašto nori, kad vaikas ten jaustųsi saugus ir gyventų normalų gyvenimą.
Bijoti baisų dalykų – normalu
Psichiatro G.Saxe‘o ir kitų šios srities ekspertų nuomone, net ir su mažais vaikais svarbu apie įvykius kalbėti. Svarbiausia – kalbėti apie jausmus, nuoširdžiai atsakyti į vaikų klausimus. Pradėti pokalbį galite paklausdami, ką vaikas girdėjo ir ar turi klausimų.
Mūsų Morta paklausė: „Kodėl jis taip padarė?“ Aš atsakiau: „Nežinau.“ Nes aš iš tiesų nežinau.
D.Schonfeldas, Mokyklų krizių centro direktorius (JAV), tvirtina, jog negalima vaikams sakyti, kad jie turi nebijoti įvykių, kurie yra baisūs, – tai būtų nesąžininga. Normalu bijoti to, kas yra baisu. Kita vertus, – psichiatras dr. L.Krausas rekomenduoja, – derėtų užtikrinti vaikus, jog jie yra saugūs ir jog tėvai bei pedagogai darys viską, kad jie tokie būtų. Vaikai turi gyventi normalų gyvenimą, o išgyvenę siaubą – kuo greičiau į tokį gyvenimą grįžti.
Gali būti, kad kai kurie vaikai užduos vis tuos pačius klausimus. Nesakykite, kad jau viską tris (ar trisdešimt) kartų pasakojote – taip vaikas siekia užsitikrinti, kad tikrai viskas gerai. Tad dar kartą pakartokite, jog jis yra saugus, jog jūs rūpinsitės, kad jis būtų saugus. Kiekvienas vaikas turi jausti, kad jo klausimai ir rūpesčiai suaugusiajam (tėvams ir pedagogams) yra svarbūs.
Tik nepersistenkite – vaikams (ypač pradinukams ir ikimokyklinukams) nereikia nei žiūrėti reportažų, nei skaityti straipsnių šia tema, nei mokytis, ką daryti tokiu atveju.
Žinoti, ką daryti, jei kyla pavojus, vaikai turi visada. Prisimenu, Kalifornijos darželiuose ir mokyklose visi vaikai žino, kaip elgtis, jei prasideda žemės drebėjimas, jei užsidega drabužiai, jei įvyksta nelaimė. Šią taisyklę turime ir „Vaikystės sode“ – kiekvienais metais viena tema yra saugumo. Jeigu kasmet kartojama, ką reikia daryti nelaimės atveju, didelė tikimybė, kad vaikas, susidūręs su ja, pasielgs tinkamai. Tačiau nelaimei jau nutikus mokyti apie tai, kaip derėtų elgtis, yra netinkamas metas, nes vaikas ir taip išgyvena stresą bei nesaugumo jausmą.
Pamoka visam gyvenimui
Pedagogai didelių nelaimių akivaizdoje vaidina ypač svarbų vaidmenį.
Ar jie pripažįsta, kas įvyko? Ar jie pripažįsta, kad vaikai gali turėti įvairių jausmų?
Mes taip dažnai vaikams neleidžiame jausti. Sakome: „susiimk“, „čia nieko baisaus“, „viskas bus gerai“. Net paprasčiausias „na, vaikai, jau turime baigti pokalbį šia tema, juk dabar matematikos pamoka“, mano manymu, tokiu atveju rodo neprofesionalumą.
Kai kurios mokyklos išsikviečia psichologą apie tai pakalbėti. Bet juk tas psichologas nepažįsta vaikų, neįsivaizduoja, ką jie (ir kiekvienas jų atskirai) gali jausti, o vaikas nepažįstamam žmogui tuo labiau iškart neatsivers. Tokio įvykio akivaizdoje su vaikais turi kalbėti tas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki.
Tad padėkite tuos matematikos vadovėlius į šoną ir pasikalbėkite su vaikais. Nuoširdžiai. Tiek, kiek reikia. Jie šią pamoką prisimins galbūt visą gyvenimą.
Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenės parama, palaikymas ir vienybė mums yra itin svarbi. Tyrimai rodo, kad po tokių įvykių vaikai geriausios pagalbos sulaukia… iš kitų vaikų. Mums reikia tiesiog būti šalia, išklausyti, įsiklausyti ir pasakyti, jog mes darome viską, kad vaikai būtų saugūs. Geriausia, ką mes galime pasiūlyti, yra saugi vieta, kur kiekvienas vaikas gali liūdėti ir iškalbėti savo liūdesį.
Nebijokite vaikams parodyti ir pasakyti, kad ir jums liūdna. Būkite atviri (tik jokiu būdu ne verskite juos užduoti) klausimams, atsakykite vaikams paprasta, jiems pagal amžių suprantama kalba.
Gebėjimas, ne mažiau svarbus nei skaitymo ar rašymo
Kodėl vaikai labiausiai jaudinasi dėl savęs? Todėl, kad maži vaikai yra egocentriški. Jiems rūpi, ar tokia nelaimė negali atsitikti ir jiems. Todėl kantriai išaiškinkite, kad nelaimės (gaisras, smurtas ir pan.) šiais laikais tikrai nėra dažnas reiškinys, be to, tėvai ir pedagogai daro viską, kad vaikus apsaugotų.
Kodėl svarbu kuo greičiau grįžti į įprastą dienos ritmą? Todėl, kad vaikui rutina suteikia saugumo jausmą. Be to, savo elgesiu parodysite, kad iš visų duobių yra įmanoma išlipti. Tačiau – net ir grįžus į įprastą ritmą – klausimai vis dar gali kilti. Jeigu mirė klasiokas(-ė), nebijokite jo(s) prisiminti, kalbėti apie tai, ką drauge darydavote – vaikui sveika žinoti, kad miręs žmogus yra gyvas mūsų prisiminimuose.
Pabaigai noriu pasakyti pedagogams ir tėvams, kad darželis ir mokykla – nepaisant gruodžio mėnesio įvykių – yra viena saugiausių vietų. Ir priminti, kad pedagogas yra pavyzdys ir būtent į jį / ją žiūrėdamas vaikas mokosi efektyviai spręsti problemas ir įvardinti emocijas. Nė akimirkai nepamirškite, kad šis gebėjimas yra toks pat svarbus kaip gebėjimas skaityti, rašyti, skaičiuoti, todėl jam verta skirti tiek, kiek reikia, laiko. Ypač tada, kai vaikams skauda.