Išgirdę skambutį ir pasiūlymą: „Norime užsukti ir atlikti jūsų geriamojo vandens tyrimus“, neskubėkite džiaugtis, kad kažkas susirūpino jūsų šeimos sveikata. Veikiausiai skambina vandens filtrų pardavėjas, kuris apsilankęs gali prišnekėti daug netiesos. O kokia yra tiesa? Į tai atsako chemikas Valdas Šimčikas, UAB „Vandens tyrimai“ direktorius.

Turime kuo pasidžiaugti

Gamtoje esantį vandenį galima suskirstyti į tris grupes: paviršinis, gruntinis bei artezinis. Paviršinį vandenį sudaro ežerai, upės ir pan. Šio vandens perteklius laidžiu dirvožemio sluoksniu leidžiasi žemyn, kol pasiekia mažai vandeniui laidžius sluoksnius – vandensparas. Ant jų susikaupia gruntinio vandens sluoksnis. Dar giliau yra per šimtmečius susidaręs nuo paviršiaus poveikio izoliuotas artezinio vandens sluoksnis. Pirmajame sluoksnyje būna įvairių teršalų (pvz., iš gamyklų, ganyklų ar, tarkime, ne vietoje išmestų vaistų), visa tai gali patekti ir į gruntinį vandenį, o į artezinį jau nepatenka. Daugelyje didžiųjų pasaulio valstybių yra geriamas arba paviršinis, arba gruntinis valytas vanduo, nes prieinamų požeminio vandens išteklių nėra. O Lietuva jų turi daug, ir tai yra didžiulis mūsų turtas.

Pasitaiko sakančiųjų, jog, pavyzdžiui, Londone gėrė skanesnį vandenį nei mūsiškis. Tačiau tam, kad Londono vanduo būtų paruoštas gerti, su juo atliekama apie dvidešimt operacijų, o mes savąjį paprastai geriame po vienos operacijos – geležies pašalinimo.

Pasitelkus šiuolaikines technologijas geriamąjį vandenį galima padaryti iš daug ko. Žurnale „Nathional Geographic“ rašyta, kad Pekine ruošiamasi pereiti prie mechanizmo, kai visos nuotekos, subėgančios į kanalizaciją, bus išvalytos ir vėl paverstos geriamuoju vandeniu. Turbūt niekas nesiginčys, kad maloniau gerti natūralesnį produktą.

Minėti pagyrimai galioja geriamajam vandeniui, kuris tiekiamas vamzdynais centralizuotai. Individualių namų gyventojų padėtis vandens atžvilgiu gali būti prastesnė, jei šulinys ar gręžinys tesiekia gruntinį vandenį. Tuomet privalomas nedidelis cheminis tyrimas, kuriuo nustatoma, kokios rūšies vanduo jus pasiekia ir kokių medžiagų jame yra (jeigu yra) per daug.

Ar vamzdžiai visko nepablogins?

Dauguma centralizuotai tiekiamo vandens iki namų vamzdynais atkeliauja geras ir tinkamas gerti iš karto. Bet ar jis neužsiterš, keliaudamas senos statybos namo vamzdžiais? Seni metaliniai vamzdynai turi savybę kalkėti, taip pat juose kaupiasi geležis. Kartais tie nešvarumai nekenkdami tūno viduje, bet, būna, prasiveržia lauk. Vis dėlto tos kalkės ir geležis pavojaus sveikatai nekelia, nors vanduo su jais ir atrodo nemaloniai.

Tačiau vamzdynuose gali įsiveisti mikroorganizmų – tai vadinamoji mikrobiologinė tarša. Ji dažniausiai atkeliauja ne iš gręžinio, o patenka į vandentiekį per kitą galą – per čiaupą (kurį lietė nešvarios rankos) ir tuomet slenka tolyn prieš srautą. Mikroorganizmams klestėti irgi reikia sąlygų – dažniausiai tai nutinka tuomet, jeigu šaltas vanduo gauna šilumos, pavyzdžiui, eidamas po šildomomis grindimis ar per katilinę. Dėl bakterijų poveikio vanduo gali įgauti žemės, pelėsio, kanalizacijos ar kitą nemalonų kvapą.

Ar reikia vandenį filtruoti?

Jeigu vanduo tiekiamas centralizuotai, galima kreiptis į savo vandens tiekėją, kuris turi gyventojus informuoti apie jiems tiekiamo vandens sudėtį (Vilniaus gyventojai informaciją apie vandens kokybę ras svetainėje www.vv.lt). Tiekėjai vandenį nuolat tikrina ir nėra reikalo jį tirti papildomai.

O jeigu manote, kad yra reikalas savo vandenį išsitirti, geriau tą daryti ne paprašius vandens filtrų pardavėjų. Tikrai yra sąžiningų prekybininkų, kurie atkalbinėja žmones nuo jiems nereikalingų pirkinių, bet yra ir tokių, kurie rekomenduoja visus turimus prietaisus.

Prieš kurį laiką laboratorijoje susidūrėme su anekdotą primenančiu atveju. Atėjo turtingas naujakurys, kuris sakė, kad yra įsitaisęs net septynis filtrus, bet vis tiek buvo nepatenkintas geriamuoju vandeniu. Patikrinus vandens kokybę prieš filtravimą ir po jo teliko pasiūlyti visus filtrus atjungti. Po poros mėnesių tas žmogus pripažino, kad vandeniu pagaliau patenkintas. Taigi būna atvejų, kai netinkamai naudojami filtrai vandenį ne pagerina, bet pablogina.

Filtrai, kurie kartais praverčia

Vandens filtrai yra geri tuomet, kai naudojami pagal paskirtį. Būna selektyvių filtrų, kurie padeda iš vandens pašalinti konkretų teršalą, ir universalių filtrų, kurie teoriškai turėtų šalinti visas blogybes, bet praktiškai jiems neretai pasirodo per sudėtinga tą padaryti.

Štai pora prietaisų, kurių Lietuvos vandeniui tikrai neretai prireikia:

1. Geležies šalinimo filtras. Ištirpusios vandenyje geležies būna visuose izoliuotuose nuo paviršiaus tarpmoreniniuose sluoksniuose. Ji nėra kenksminga sveikatai, tačiau geležies turintis vanduo būna drumstas, gelsvos spalvos, gali įgauti nemalonų kvapą, gadina santechniką ir buitinius prietaisus

2. Nitratų šalinimo filtrai. Nitratai – gana paplitęs ir tikrai kenksmingas teršalas.  Nitratų neišeina pamatyti ar pajausti skonio receptoriais, pašalinti virinant. Ypač jie kenksmingi naujagimiams – šie gali dėl jų net uždusti. Jeigu vanduo nekokybiškas ir nėra galimybės pasirinkti geresnį, reikalingi specialūs filtrai, kurie nitratus vandenyje pakeičia netoksiškais chloridais. Dabar tai padaryti nors ir nepigu, bet nėra sudėtinga, o prieš keliolika metų tai buvo rimta problema. Kartais prekybininkai nitratams šalinti siūlo atvirkštinės osmozės filtrus, tačiau jie nėra patikimi nitratų šalintojai, be to, kartu pašalina ir reikalingas mineralines medžiagas.

Vandens minkštinimo privalumai ir trūkumai

Platintojai nuolat siūlo įsigyti vandens minkštinimo filtrų. Svarbu žinoti, kad jie iš vandens pašalina kalcį ir magnį, o vietoje jų „įkelia“ natrį. Kalcio ir magnio geriamajame vandenyje turi būti, o natrio kiekis yra ribojamas – jeigu jo gausime per daug, jis gali turėti neigiamo poveikio sveikatai. Pasirodo, kad minkštindami vandenį pašaliname iš jo naudingas medžiagas, o „įkeliame“ nenaudingą natrį.

Vilniuje iš čiaupo paprastai bėga vidutinio kietumo vanduo – gerdami tokio vandens po 2 l per dieną, galime gauti 15–20 proc. dienos kalcio ir magnio normos. Šiaip šių medžiagų, ypač magnio, mūsų maiste dažnai trūksta (nors filtrų pardavėjai gali to nepripažinti).

Seniai paneigtas mitas, kad nuo kieto vandens organizme susidaro akmenys. Įrodyta, kad akmenys formuojasi ne dėl to, jog kažkokių medžiagų gauname per daug ar per mažai, o todėl, kad sutrikusi jų apykaita. Kitas mitas – nuo kieto vandens kalkėja kraujagyslės. Iš tikrųjų kraujagyslėse susitelkia ne kalkės, o cholesterolis. Gąsdinimai, kad arbatinyje besikaupiančios nuosėdos kaupiasi ir jūsų organizme, visiškai nepagrįsti – arbatinyje ir žmogaus organizme vyksta visiškai skirtingi procesai.

Taigi skalbyklei, indaplovei, boileriui ar kitiems prietaisams tikrai labiau patiktų minkštas vanduo, bet mūsų organizmams naudingesnis yra vidutinio kietumo vanduo. Tais atvejais, kai vanduo labai kietas, jį galima iš dalies suminkštinti.

Ar virinti, ar pirkti?

Jeigu jūsų vanduo tiekiamas centralizuotai arba iš gręžinio, dėl kurio kokybės esate ramūs, galite ir mažam vaikui duoti gerti vandens tiesiai iš čiaupo. Virinimas panaikina mikrobiologinę vandens taršą, t.y. padeda, jeigu jame yra bakterijų. Jų centralizuotai tiekiamame vandenyje paprastai nebūna.

Kalcį ir magnį iš virinto vandens organizmas įsisavina, jeigu vandenį išgeriame, kol jis dar neatvėsęs. Vėliau netirpūs kalcio ir magnio junginiai virsta nuosėdomis, kurios prilimpa prie arbatinio sienelių. Beje, jeigu kaskart užvirinę vandenį ir pasidarę arbatos vandens likutį iš virdulio išpiltumėte, jis kalkėtų mažiau.

Daugeliu atvejų vanduo, bėgantis iš čiaupo, ne prastesnis ir už tą, kuris parduodamas parduotuvėse. Netgi atvirkščiai – ilgai parduotuvėje stovinčio vandens kokybė gali suprastėti. Dar prastesnis dažnai būna vanduo iš aparatų, stovinčių įvairiose įmonėse, ypač tuomet, jeigu jis neišnaudojamas greitai. Pats vanduo tuose aparatuose yra geras, tačiau, kai pirmą kartą prileidus stiklinę inde pakyla oro burbulai, į vidų patenka bakterijų, kurios šviesioje šiltoje vietoje sparčiai dauginasi. Ne visos bakterijos yra kenksmingos, bet kartais nuo jų gali  atsirasti specifinis skonis ar kvapas, gali net paleisti vidurius.

Dar pora (ne)reikalingų prekių

Būna, kad žmonės namie įmontuoja prekybos centre įsigytą mechaniną filtrą – tarsi skaidrią kolbą su siūlų kamuoliu, manydami, kad taip išvalys vandenį. Tačiau ten susikaupia vadinamasis stagnacinis vanduo, yra šilta, drėgna, šviesu, tad mielai veisiasi bakterijos.

Kartais prekybininkai siūlo įsigyti atvirkštinės osmozės (arba osmosinius) filtrų. Jie iš vandens pašalina visas mineralines medžiagas. Taip gauname vandenį, kuris paprastai vadinamas distiliuotu arba demineralizuotu. Tokio vandens gamtoje nėra. Pasaulinė sveikatos organizacija net yra išleidusi traktatą, bylojantį apie tokio vandens keliamą grėsmę sveikatai. Toks vanduo sėkmingai naudojamas įvairioms techninėms reikmėms, bet nuolat gerti jis netinkamas.

Gal geriau jonizatorius?

Šiais laikais vis labiau plinta vandens jonizatoriai. Kad ir ką aiškintų jų platintojai bei produkcijos gerbėjai, šie prietaisai, gaminantys rūgštinį ir šarminį vandenį, nepagamina nieko, kas galėtų turėti gydomųjų savybių. Jonizatoriumi apdorodami skirtingos sudėties vandenį, galime gauti skirtingus produktus, tad visai neaišku, kuri vandens atmaina būtų gydomoji. Štai paėmus šulinio vandenį, rūgštų vandenį formuojančioje aparato dalyje susidarys azoto rūgštis, o jeigu panaudosite Šiauliuose vartojamą daug sulfatų turintį vandenį – susidarys sieros rūgštis (o rūgštinio vandens ir jonizatorių platintojai gerti nerekomenduoja).

Prie kito elektrodo susidaro šarminis vanduo, dažniausiai – natrio šarmas. Dabar labai populiarus terminas „organizmo šarminimas“. Tačiau mokslininkai teigia, kad šis procesas labai jau miglotas. Skirtingose organizmo vietose – skrandyje, seilėse, kraujyje ir kt. – yra skirtingas pH, taigi visai neaišku, ką būtent reikėtų šarminti. Be to, natrio šarmas, patekęs į skrandį, būna neutralizuojamas.

Galiausiai, jeigu jums tikrai norisi organizmą šarminti, žinokite, kad visoje Lietuvoje geriamojo vandens pH yra silpnai šarminis – gal ir to pakaks?

Dar vienas jonizuoto vandens šalininkų pamėgtas terminas yra redokso (arba oksidacinis-redukcinis) potencialas. Dauguma žmonių nežino, kas tai yra, taigi šia charakteristika lengva manipuliuoti. Iš tiesų tiek oksidacines, tiek redukcines savybes vandeniui gali suteikti labai skirtingos – tiek sveikos, tiek nuodingos – medžiagos. Todėl teigti, kad „redukcinis vanduo“ yra sveikesnis už paprastą, yra tas pats, kaip sakyti, jog raudonos tabletės gydo geriau nei žalios.

„Stebuklingo“ vandens demaskavimas

● Šaltinio vandenėlis. Žmonės nuo seno mėgsta gerti vandenį iš šaltinių – prie kai kurių net stovi norinčiųjų eilės su plastikiniais buteliais. Tačiau didžioji dalis šaltinių – tas pats gruntinis vanduo, kuris yra ir šulinyje. Šis vanduo po žeme teka į kokią nors upę, ir jeigu jis prateka po gamykla ar ferma, jame gali būti įvairiausių teršalų. Jeigu aplinka švari, vanduo bus geras, bet tikrai neypatingas.

● Sidabrintas vanduo. Pagrindą juo žavėtis davė pastebėjimai, padaryti Britanijos kariuomenės veiksmų Indijoje metu. Gerdami vandenį iš paprastų gertuvių kareiviai ligų pasigaudavo daug dažniau nei karininkai, gėrę iš sidabrinių gertuvių. Taip susiklostė todėl, kad sidabras turi baktericidinių savybių, tai yra, užmuša kai kurias bakterijas, kurių Indijos vandenyse netrūksta. Tačiau jeigu sidabro vandenyje yra per daug, jis, kaip ir kiti sunkieji metalai, gali veikti neigiamai. Taigi vandenį apdoroti sidabru verta nebent tuomet, jeigu žūtbūt turite gerti vandenį iš balos (ir vis tiek nebus garantijos, kad neapsinuodysite).

● Vanduo su koraliniu kalciu. Vaistinėse pardavinėjami iš Japonijos atvežti koralai, savo sudėtyje turintys kalcio karbonato. Atvirkščiai nei vandens minkštinimo šalininkai, „koralininkai“ teigia, kad vandenį reikia praturtinti kalciu ir magniu, t.y. kietinti. Koralinis kalcis, kaip ir bet kuri kita kalcio karbonato atmaina (kreida, dolomitas, kiaušinio lukštas ir kt.) gali tirpti vandenyje, jei šis yra rūgštus (pH<7) arba turi „agresyvaus“ anglies dvideginio. Lietuviškame vandenyje nei viena, nei kita, galima sakyti, nepasitaiko, tad kalcio vandenyje nuo šios priemonės nepadaugėja. Tai, kas tinka vandeniui, tekančiam per vulkanines uolienas, netinka mūsiškiam. Be to, nesvarbu, kur kalcis buvo prieš ištirpdamas vandenyje – korale ar kreidoje. Ištirpęs jis tampa tokiu pačiu kalcio jonu. Pvz., cukrus gali būti gabalinis, smulkus, rafinuotas ar miltinis, bet kai ištirpsta vandenyje, jis tampa tiesiog saldžiu cukrumi.

● Šungito vanduo. Šungitas – tai toks iš Karelijos vežamas neva vandenį išvalantis unikalus mineralas. Su juo laboratorijoje atlikome eksperimentinius tyrimus. Šungitas ne tik nepašalino iš vandens nė vienos deklaruotos medžiagos, bet ir užteršė vandenį sunkiaisiais metalais. Tikrai nerekomenduoju jo naudoti.

● Pakeistos struktūros vanduo. Būna pardavinėjami kamštukai, per kuriuos perleistas vanduo neva pakeičia struktūrą ir tampa daug geresnis. Tai – visiškiems lengvatikiams skirtos pasakos.

● Specialus vanduo kūdikiams. Tai – paprastas švarus vanduo, toks pats, koks daugelio mūsų namuose bėga iš čiaupo. Šį vandenį tikrai aktualu vartoti tose šalyse, kuriose nėra gerojo tarpmoreninio-spūdinio vandens. O mes galime sau leisti tokiu vandeniu ne tik vaikus girdyti, bet ir automobilius plauti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotrauka: tap by euphbass (www.flickr.com/photos/euphbass/254966198/)

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Baltas popieriaus lapas;
• 2 raudoni (maži) apskritimai;
• 2 raudoni (dideli) apskritimai:
• Popierinė medžio šakelė;
• Popierinis lizdas;
• Popieriniai (maži) trikampiukai;
• Žalios spalvos medžio lapeliai;
• 4 judančios akytės;
• Klijai.

DARBO EIGA:

• Baltą popieriaus lapą perlenkiame pusiau ir ant jo priklijuojame medžio šakelę.

• Ant šakelės priklijuojame lizdelį.

• Į lizdelį „patupdome“ paukščiukų apatines dalis.

• Į lizdelį „patupdome“ paukščiukų viršutines dalis.

• Ant šakelės priklijuojame medžio lapukus.

• Ant paukščiukų galvytės priklijuojame nosytes.

• Paukščiukams priklijuojame akytes.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis klijais  – BŪTINA!

 

Pasak tyrimo, kurį paskelbė Amerikos psichologų asociacija, vaikų (ypač tų, kurių pasitikėjimas savimi ir taip žemas) gyrimas už tai, kokie jie yra, o ne už jų pastangas, šiems suklydus ar nepasisekus verčia juos jaustis dar didesniais nevykėliais.

„Tokio pobūdžio pagyros gali atsisukti prieš pačius vaikus. Taigi tai, kas atrodytų logiška, norint padėti savimi nepasitikinčiam vaikui pasijusti geriau, gali būti klaida,“ – teigia tyrimo vadovas Eddie Brummelman. Tyrimas atskleidė, jog drovūs vaikai dažnai skatinami pagyrimais už asmenines savybes (tu gražus, teisingas, puikus šokėjas…), o tai verčia juos dar sunkiau išgyventi nesėkmes, labiau jų gėdytis. Galiausiai savivertė ne auga, o mažėja.

Eksperimentas vyko šitaip: 357 tėvai iš Olandijos (amžius nuo 29 iki 66), perskaitė šešis hipotetinių vaikų apibūdinimus. Trijų, kurie savimi pasitiki (pvz., Liza paprastai yra savimi patenkinta), ir trijų, kurių savivertė yra menka (pvz., Sara dažnai savimi nepatenkinta). Tuomet jų buvo paprašyta parašyti, kaip jie pagirtų kiekvieną vaiką už įvykdytą užduotį, tarkime, už nupieštą piešinį. Paaiškėjo, kad tėvai daugiau nei dvigubai girtų savimi nepasitikinčius vaikus už jų asmenines savybes (pvz.: „Tu puiki dailininkė!“) nei pasitikinčiuosius. O pastaruosius jie buvo linkę girti už jų pastangas (pvz.: „Matau, tu įdėjai daug darbo piešdamas!“).

Gal suaugusiems ir atrodo, kad girdami vaikus už jų įgimtas savybes jie padeda kovoti su nepasitikėjimu savimi, tačiau iš tikro vaikams ima atrodyti, jog jie kaip žmonės vertinami tik tuomet, jei jiems sekasi. Taigi jie padaro išvadą, jog kuomet nesiseka, jie išvis nieko verti.

Antruoju eksperimentu buvo siekiama išryškinti būtent tai.

Tyrime dalyvavo 313 vaikų (amžius nuo 8 iki 13 metų). Iš pradžių jie atliko standartinį testą savivertei nustatyti. Po kelių dienų vaikams buvo pasakyta, jog jie internetu žais su kitu (nematomu) moksleiviu žaidimą, kuriame reikalinga greita reakcija, o administratorius stebės jų veiksmus. Iš tikrųjų, rezultatus kontroliavo kompiuteris, o vaikai iš anksto buvo suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus, taip pat ir į grupes, kurios žaidimo metu buvo giriamos už asmenines savybes, už pastangas, ir išvis niekaip negiriamos.

Pirmosios grupės vaikams, užbaigus žaidimo etapą, įsižiebdavo užrašas: „Tikras šaunuolis!“, antrosios: „Oho, šauniai padirbėta!“. Trečioji grupė buvo kontrolinė. Po antrojo etapo vaikams buvo pranešta, ar jie laimėjo, ar pralaimėjo, o tuomet paprašyta užpildyti apklausą apie patirtą gėdą. Vaikai, kurie buvo giriami už asmenines savybes, jautė žymiai didesnę gėdą, nei kitos grupės vaikai. O iš jų didžiausią apmaudą pajuto nepasitikintys savimi vaikai.

Tyrėjai išvadose svarsto, jog vaikai, kurie giriami už pastangas, galbūt menkiau sieja save su sėkme, taigi nesėkmė jiems atrodo trumpalaikė problema ar tiesiog rezultatas, į kurį dėta nepakankamai pastangų, o ne charakterio trūkumas.

Skirtumai, kuomet giriamas pats vaikas ir jo pastangos, gali atrodyti labai menki ir subtilūs, tačiau jie gali turėti didžiulę įtaką vaiko savivertei.

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Vienu metu gaminau vaikams maistą – tada, kai gyvenome Belgijoje ir kai pietūs (tik pietūs!) mokykloje per mėnesį kainuodavo apie 180eu, o mokytojai sakydavo, kad Augustas vis vien viską išmeta. Teisybę pasakius, niekada nesigilinau į tai, ką vaikai valgo mokykloje ir/ar darželyje. Gal kiek ir nepatiko tai, kad Augusto mokykloje Briuselyje buvo visada valgoma iš tokių a la plastmasinių indų, bet, kaip sakant, svarbiausia buvo, kad valgytų. Be to, jeigu būtų valgęs, tai nebūtų atbaidžiusi nė kaina, nes netikiu, kad aš galiu vaikui pagaminti geriau maistą išsinešimui, nei profesionali įmonė, kuri derina valgiaraščius ir savaitės meniu maistą gamina ne pagal tai, ką pamato tėvai atidarę šaldytuvą. Taigi nuolat derėdavomės, kad tik jis pradėtų valgyti. Grįžę į Vilnių tokio pasirinkimo net nedavėme: mokyklos maistą valgyti privalu, nes aš tiesiog neturiu galimybių gaminti ir netikiu, kad tai – sveikiau ir naudingiau, nei į mokyklą pristatomas maistas. Tą sako ir mokslininkai: kad ir ką sakytų tėvai, jie taip (su)balansuotai nemaitina (čia kalbu apie įdedamą maistą į darželį/mokyklą), kaip maitina ikimokyklinio ugdymo įstaiga (ar vietoje, ar atsiveždama). Žinoma, tobulėjimui ribų nėra: norėčiau tobulinti ir vaikų mokyklos meniu, ir Sodelio. Kita vertus, puikiai suprantu, kad dažnai yra kainos klausimas. Neabejoju, kad vaikams galėtų atvežti ir vieversėlių liežuvėlių paštetą su tik ką Paryžiuje kepta ekologiška duonele, tačiau tai turėtų savo kainą:) Taigi, ką sako mokslininkai?

Valgyklos aplinkos ar kiti minimaliai kainuojantys pakeitimai skatina vaikus rinktis sveikesnį maistą

2012-ųjų sausį JAV vyriausybė išleido eilę nurodymų, kaip ugdymo įstaigos turėtų keisti vaikų mitybos įpročius, skatindamos juo rinktis maistingesnį maistą, didinti rupesnės duonos, vaisių, daržovių pasiūlą. Deja, padidinti pasiūlą – negana. Juk vaikų šito valgyti nepriversi. Naujas tyrimas, publikuotas The Journal of Pediatrics, atskleidė, jog nedideli ir nedaug kainuojantys pokyčiai mokyklų valgyklose daro įtakos sveikesniam vaikų pasirinkimui.

Taigi valgyklose vaisiai ir daržovės buvo perdėlioti taip, kad būtų labiau prieinami ir patraukliau pateikiami (pvz., švieži vaisiai prie kasų spalvinguose dubenėliuose ar stovuose). Taip pat aptarnaujančiam personalui pasiūlyta užduoti rutininį klausimą: „Gal dar norėtum obuolio?“ Toks „renovavimas“ tyrime dalyvavusioms mokykloms (JAV) užėmė 3 valandas ir kainavo mažiau nei 50 dolerių. Tokie pokyčiai neprieštarauja biheivioristų (elgseną tiriančių mokslininkų) principui, jog individo laisvė yra aukščiau visko, tačiau jo pasirinkimą galima kreipti tam tikromis užuominomis, vis dėlto išsaugant pasirinkimo teisę.

Norėdami pamatuoti rezultatus, tyrėjai fiksavo, kiek vaisių liko prieš pokyčius ir po jų. Po pertvarkymo mokiniai 13% noriau rinkosi vaisius ir 23% – daržoves. Faktinis vaisių suvartojimas išaugo 18%, o daržovių – 25%.

Tyrėjų išvadose teigiama, jog tokie menki pokyčiai gali pakeisti ilgalaikius vaikų mitybos įpročius ir užkirsti kelią nutukimui. Svarbu ir tai, jog jiems išsaugoma pasirinkimo galimybė ir naujas požiūris formuojasi net ir šalia esant ne tokiam sveikam maistui.

Panašių tyrimų – daugiau

Šią mintį patvirtina ir kiti panašūs pasaulyje atliekami tyrimai. Išvadose teigiama, jog matomose vietose iškabinti plakatai, kur, tarkime, šiuolaikiški „kieti“ paaugliai atlieka žirnių metimo į burną triuką, ir pan., skatina vaikus pažvelgti į daržoves kitomis akimis.

Žinoma, dauguma šių tyrimų atliekami ir finansuojami JAV, kur vaikų nutukimo laipsnis jau klykia visais aliarmo signalais. Štai kokie skaičiai: 2011m. atliktas tyrimas įrodo, kaip lengva padvigubinti (104%) vaisių pardavimą mokyklos bufete. Tam reikia tik… spalvingų indelių!  Pasak 2010 m. tyrimo – salotų baro perkėlimas iš pasienio į geresnę vietą valgykloje, arčiau kasų, daržovių pardavimus pakėlė 250-300%! Pasak biheivioristų: „Mes vaikams tik palengvinome priimti teisingą sprendimą“.

Prisideda žinomi virėjai

Pasaulyje populiarėja ir tokios iniciatyvos, kaip kad „Virtuvės šefai keliauja į mokyklas“. Programos idėja – žinomo ir sumanaus šefo apsilankymas ugdymo įstaigoje ir demonstravimas, kaip nedidinat lėšų pamaitinti vaikus sveikiau bei įvairiau, įdomiau.

Lietuvoje, vienoje Šiaulių progimnazijoje, taip pat buvo organizuotas ir Šiaurės šalių remtas panašus projektas „Sveikesnio pasirinkimo link“. Savaitę trukusių praktinių užsiėmimų metu patyrusios vaikų maitinimo srityje virėjos ir maisto technologės iš Švedijos, dirbdamos kartu su mūsų valgyklos personalu bei naudodamos vietinius, sezoninius produktus, sukūrė bei išbandė naują, sveikos mitybos pagrindus atitinkantį mokyklinį valgiaraštį. Be kita ko, jos rūpinosi patiekalų estetika, patiekimo kultūra (kas, pripažinkime, mūsų mokyklose gan apleista, o vaikų pasirinkimą gali labai paveikti). Tiesa, mūsiškio projekto tikslas nebuvo orientuotas į nutukimą, o labiau į vaikų sergamumą, imuniteto išsekimą.

Ikimokyklinukams geriau valgyti maistą ne iš namų

Augant maisto paruošimo bei laikymo kainoms, dalis tėvų, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ėmė įdėti vaikams maistą iš namų.

Tačiau pasak Teksaso universiteto mokslininkų, „naminis meniu“ ne visada atitinka mažų vaikų augimui ir vystymuisi reikalingus kriterijus. Tyrime dalyvavo 74 visą dieną darželį lankantys vaikai (3-5 metų), kuriems maistą įdėdavo tėvai. Dėžučių turinys, žinoma, buvo kasdien tikrinamas.

Paaiškėjo, kad 50 procentų tėvai įdeda pietus, kuriuose yra mažiau nei minimaliai reikalingų kalorijų, angliavandenių, vitamino A, kalcio, geležies bei cinko. Net 96 proc. visų įdėtų pietų, trūko rekomenduojamo kiekio skaidulų. O štai natrio buvo per daug.

97 proc. tėvų, paklaustų, ar supranta visavertės mitybos svarbą vaiko gyvenime, atsakė – taip. Tačiau 63 procentai teigė, jog stengiasi dėti tik tą maistą, kurį žino vaiką suvalgysiantį.

Taigi mokslinė išvada – nors tėvai norėtų vaiką maitinti sveikai, ne visi žino, kaip jam sudaryti sveiką mitybos valgiaraštį. Įdėdami ne pačius sveikiausius pietus, jie praranda galimybę formuoti mažyliui sveikos mitybos įgūdžius.

Kiekvieną kartą, perversdama užsiprenumeruotas mokslo naujienas (jos ateina kartą savaitėje ir dažniausiai skaitau, kai jau miega vaikai), galvoju: va, kaip smagu būtų apie tai parašyti tinklaraštyje. Dažniausiai tuo pagalvojimu ir baigiu rašymą. Dar pagalvoju, kad po kelių dienų tikriausiai turėsiu daugiau laiko, tada prisėsiu parašyti. Nieko panašaus. Bet štai praėjusią savaitę susėdome ir nutarėme, kur bus paskutiniai komentarai, kaip veiks paieška ir kategorijos, žodžiu, atsižvelgėme į tai, ką jūs, skaitytojai, vis parašydavote, ko pasigendate naujajame tinklaraštyje. Be to, jau ir pavasaris ne už kalnų (gal). Tad rubrika MOKSLO NAUJIENOS gimsta drauge su atgimstančia gamta.

Šiek tiek daugiau papasakosiu apie pačias naujienas. Yra tokia kaip mokslo naujienų tarnyba (ir ne viena), kuri surenka visas tos savaitės mokslo naujienas. Jas galima užsiprenumeruoti. Tada į el pašto dėžutę ateina tokia paklodė nuorodų (man visas vienos savaitės nuorodas pavyksta nufotografuoti tik per keturis kartus!).

Eini per tas nuorodas ir – jei kas nors patraukia dėmesį – spaudi ant nuorodos ir jau tada skaitai apie tą mokslinį tyrimą išsamiai. Straipsniai yra apie viską: nuo to, kaip geriau išdėlioti vaisius valgykloje, kad vaikai valgytų daugiau vaisių iki to, kaip ir kada dažniausiai yra diagnozuojamas plaučių vėžys. Žodžiu, DAUG naujienų. Iš straipsnio paprastai yra dar nuoroda, vedanti į jau itin išsamų ir mokslinį tyrimo aprašymą. Man patinka, nes tai – mokslo naujienos. Ne nuomonė, ne įsivaizdavimas, o rimti reikalai. Žinoma, socialiniai mokslai visada turi savo o-bet-tačiau, tačiau mokslinis tyrimas bet kuriuo atveju yra rimčiau, nei vieno ar kelių žmonių nuomonė. Perskaičius tyrimą, išklausius kitų su(si)formuotą (ir pagrįstą) nuomonę jau galima su(si)formuoti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Na, bent jau aš taip darau, nes kol kas dar nesu išgėrusi stebuklingos, leidžiančios viską grįsti vien savo nuomone, piliulės:))))

Be jokios abejonės, būna, kad ir be mokslinių tyrimų atsakymas aiškus. Pavyzdžiui, kad vaikui kenkia fizinis ir emocinis smurtas. Arba kad vaikui būtinas fizinis kontaktas ir besąlygiška meilė. Nors, kaip jau rodo patirtis, ir tai nėra visiems savaime aišku.

Įrašas apie kūdikio verksmą buvo grįstas būtent pranešimu, perskaitytu mokslo naujienų sraute. Turiu dar keletą, kuriais noriu pasidalinti. Tikiu, kad MOKSLO NAUJIENOS bus įdomios ir skatins diskusiją. Žinoma, čia bus rašoma daugiausiai apie tėvystę ir ugdymą.

Gražaus saulėto šeštadienio ryto!

Nuotrauka: Science museum UK by coolinsights

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Kartonas;
• Mėlynas/žydras spalvotas popierius;
• Pieštukas;
• Rėžtukas;
• Žirklės;
• Jūros nugludinti pagaliukai;
• Kriauklės;
• Gintarėliai.

 

DARBO EIGA:

• Iškirpti kartoninį pagrindą (iš kartoninės dėžės).

• Iš mėlynos/žydros spalvos popieriaus iškirpti juostelę (banguotais kraštais).

• Ant kartoninio pagrindo klijuoti mėlyną juostelę ir kriaukles, gintariukus bei medinius pagaliukus.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis kartono rėžtuku – BŪTINA!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 1 didelio baliono;
• Laikraščių;
• PVA klijų;
• Vandens;
• Plastikinio indo, kad būtų galima padėti ant jo balioną;
• Teptuko (guašui);
• Guašo (mėlynos, baltos, žalios, rudos, oranžinės, geltonos spalvos);
• Ritinėlio (nuo popierinių rankšluosčių).

DARBO EIGA:

• Pripučiame balioną.

• Klijus sumaišome su vandeniu (santykis 1/4), plėšome laikraštį skiautelėmis, merkiame į klijus ir dedame ant baliono. Patogu klijuoti, kai balioną padedame ant dubenėlio kraštų. Taip klijuojame 1 sluoksnį ir paliekame išdžiūti. Klijuojame antrą sluoksnį ir paliekame išdžiūti. Nepamirštame ir trečio sluoksnio.

• Išdžiuvus klijams visą gaminį nudažome baltais dažais. Galima nudažyti ir antrą kartą. Laukiame kol išdžius.

• Su markeriu išpiešiame kontinentų kontūrus. Užrašome pavadinimus.

• Su mėlynu guašu dažome vandenynų vandenį mėlynai. Maišydami su baltu guašu mėlyną spalvą šviesiname ir taip užbaigiame piešti kontūrus aplink žemynus. Laukiame kol išdžius.

• Skirtingomis spalvomis nudažome kontinentus. Pietų ir šiaurės ašigalius paliekame baltus.

• Aplink viršutinį ritinėlio kraštą tepame PVA klijais ir ant jo padedame gaublį (į vidų įleidžiant baliono užrištą galiuką). Kad tvirčiau laikytųsi – aplink sujungimą su teptuku atidžiai patepame klijais. Laukiame kol išdžius.

Gaublys baigtas! Didžiuojamės savo darbu!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis klijais – BŪTINA!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Magnetukai;
• Plokšti akmenėliai;
• Guašas;
• Karšti klijai arba lipalai klijai;
• Teptukai;
• Purškiamas lakas.

DARBO EIGA:

• Ant akmenėlio, naudojant teptuką ir guašą, nupiešti norimą paveikslėlį ar inicialus.

• Palaukti kol piešinio dažai išdžius ir apipurkšti purškiamu laku.
• Magnetuką priklijuoti prie akmenėlio naudojantis karštais klijais arba lipalu.

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis karštais klijais – BŪTINA!

Ispanų mokslininkai tyrė tėvų „taiklumą“ spėjant, kokios emocijos pravirkdė jų kūdikius. Pasirodo, labiausiai atskirti padeda akių judesiai ir paties verksmo dinamika. Rezultatai spausdinti „Spanish Journal of Psychology“.

Išties nelengva atspėti, ko verkia naujagimis. Ypač „pirmakarčiams“ tėvams. Nors dažniausios priežastys yra žinomos – alkis, skausmas, baimė, pyktis – tačiau jas atpažinti nėra paprasta. Pasak Valensijos universiteto tyrėjo M. Choliz’o, verksmas – vienas iš svarbiausių būdų kūdikiui pranešti apie savo neigiamus jausmus, o dažnai – ir vienintelis. Taigi ispanai ėmėsi tirti 3-18 mėnesių kūdikių verksmo, kurį sukėlė baimė, pyktis arba skausmas, skirtumus. Tuo pačiu mokslininkai stebėjo ir tėvų gebėjimą pastebėti, atpažinti emociją bei į ją reaguoti dar prieš mažyliui pravirkstant.

Paaiškėjo, kad verkdami iš pykčio ar baimės, kūdikiai būna atsimerkę, tačiau jei verksmą sukėlė skausmas, akys lieka atmerktos.

Jei mažiukas verkia iš pykčio, garso intensyvumas palaipsniui auga, gestai bei judesiai stiprėja. O štai bijant ar skaudant, verksmas būna vienodai stiprus visą laiką.

Na, kai dėl tėvų… paaiškėjo, kad tik mažuma geba atskirti verksmo priežastį, ypač painioja pyktį ir baimę. Nepaisant to, kad dėl priežasties tėvai nebūna visiškai įsitikinę, verkiantys iš skausmo kūdikiai sulaukia jų instinktyviai didesnio emocinio atsako bei paguodos, nei verkiantys iš pykčio ar baimės.

Smulkiau apie požymius

● Pyktis. Pykstant dauguma kūdikių prisimerkia (akys lieka pusiau atmerktos). Mažyliai arba nežiūri jokia konkrečia kryptimi, arba priešingai, fiksuoja žvilgsnį ir tarsi įsmeigia jį. Burna būna arba atvira, arba pusiau praverta. Verksmo intensyvumas palaipsniui auga.

● Baimė. Šiuo atveju akys lieka atmerktos beveik visą verksmo laiką. Kartais net atlošia galvą ir išplečia akis. Įtampai išaugus, verksmas pratrūksta it sprogimas.

● Skausmas. Šis reiškiamas užmerktomis akimis. Jei jas ir praveria, tai tik kelioms sekundėms. Kūdikio žvilgsnis lieka tolimas, nekoncentruotas. Užmerktus vokus kūdikis netgi smarkiai spaudžia, ant kaktos taip pat atsiranda įtampos raukšlės. Verksmas prasideda maksimaliu intensyvumu, iškart po stimulo.

Technologijų karta

Šiandieniniai tėvai, kuriems nepavyksta iššifruoti nuosavo mažylio verksmo priežasčių, gali į pagalbą pasitelkti aparatus:) Jau sukurtas vaiko verkimo analizatorius, kuris pagal verksmo pobūdį išsiaiškina verkimo priežastį. Padėjus prietaisą greta verkiančio kūdikio po keliolikos sekundžių ekrane pasirodo užrašas, pvz., alkanas… Kartu pridedamos instrukcijos, kaip nuraminti vaiką įvairiais atvejais. Regis, beliko sulaukti elektroninio nuramiklio.

Nuotrauka: San Diego Air and Space Museum Archive

Man taip dažnai tenka girdėti argumentą, kad mes auginame savo vaikus šiltnamio sąlygomis, kad dažniausiai jau tik nusišypsau tokiam (dažniausiai – tokiai) ekspertui ir prakalbstu apie ką nors kita. Apskritai, kas yra šiltnamio sąlygos?

Tai, kad aš nenoriu, jog mano vaikas lankytų mokyklą, kurioje tyčiojasi – šiltnamio sąlygos?! Kurioje, noriu, kad dirbtų profesionalūs pedagogai, o su vaiku ir su manimi būtų elgiamasi pagarbiai – šiltnamio sąlygos?! Kad nenoriu, jog jo klasėje mokytųsi vaikai, kurie keikiasi be sustojimo (aš apskritai nesu prieš keiksmažodžius – mano nuomone, jie yra kalbos dalis, tačiau reikia žinoti vietą, laiką ir toną)?! Kurie mušasi, nes buvo auginami „duok atgal” dvasia?! Kurie kalba apie visokias nesąmones, kurias rodo per televizorių ir per pusmetį neperskaito nė vienos knygos?! Galėčiau klausimų seriją tęsti. Tiesiog atsakymas vienas – NE, NENORIU. Tada ir prasideda minėtieji ekspertų (eksperčių) komentarai, kad po to vaikas negebės gyventi normaliame pasaulyje. Apsibrėžkime, kas yra normalu.

Man, pavyzdžiui, yra normalu, kad žmogus Afrikoje moko/gydo ir pan. vaikus. Man tai – normalus pasaulis. Man yra normalu, kad žmogus dirba Silicio slėnyje ir dirba po 70 val per savaitę. BET man yra nenormalu, kad žmogus neina dirbti, nes pašalpų susirenka daugiau, nei būtų atlyginimas. Man yra nenormalu, kai žmogus Lietuvoje nuolat keikia valdžią ir savo dvasios bei gebėjimų neįgalumą dangsto valdžia. Man yra nenormalu, kai įmonėse mokamas atlyginimas vokeliuose, o ligoninėse į kišenes kišami pakištukai. Man tai yra ne-nor-ma-lu. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai būtų aplinkoje, kurioje yra manančių, jog tai – normalu.

Pastaruoju metu teko aplankyti tikrai daug tarptautinių mokyklų. Žinia, mokykla yra žmonių bendruomenė, o ten, kur žmonės, ten ir susiduriame su konfliktais, nuomonių išsiskyrimu ir t.t. ir pan. Ir tai – normalu. Taigi visos mokyklos turi savų iššūkių. Visų vadovai kalba apie tai, kad būna lengvesni, būna sunkesti etapai, tačiau visada nėra lengva ir visada yra kokia nors problema, kurią reikia spręsti. BET. Yra vienas (na, ne vienas, bet vienas esminių) BET: tarptautinėse mokyklose yra tvarka. Ir tai prasideda nuo smulkmenų (pavyzdžiui, kad vaikai negali mokykloje turėti mobilaus) iki rimtų (pavyzdžiui, už trenkimą kitam vaikui vaiką gali pašalinti iš mokyklos dienai-dviem) taisyklių bei pasekmių už taisyklių nesilaikymą. Ir man tai patinka. Man patinka, kad su vaiku nuo pirmos dienos yra kalbama apie teises IR apie pareigas. Kaip ir su jo(s) tėvais. Tėvai tokiose mokyklose lygiai tai pat turi savo teises (pavyzdžiui, išsakyti savo nuomonę) ir pareigas (pavyzdžiui, atvesti vaiką laiku). Taip susikuria bendruomenė, kurioje SIEKIAMA, kad žmonės būtų atsakingi, kultūringi, pagarbūs ir pan. Ir ne tik gražiomis kalbomis.

Noriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje.

Nes aš noriu, kad, išėjęs iš tualeto, jis nusiplautų rankas. Kad netyčia paperdęs ar atsiraugėjęs viešoje vietoje atsiprašytų. Kad atsiprašytų parduotuvėje netyčia užkliudęs žmogų, o ne dėbtelėtų, kad, manding, kur čia, kvaily, ne vietoj eini?! Kad valgytų naudodamas įrankius ir burną valytųsi servetėle, o ne rankove. Kad nepūstų snarglių mieste ant šaligatvio. Kad nemestų popierėlio į krūmus, o pakeltų mokyklos koridoriuje pamatęs netyčia nukritusį. Kad gebėtų išklausyti draugo nuomonę. Kad gebėtų apginti savąją. Kad galėtų ateiti į mokyklą (jei nėra uniformų) apsirengęs taip, kaip nori, ir niekas jam dėl to neknistų smegenų. Kur tyčiotis iš kito vaiko ar pedagogo, nusirašinėti ir neparuošti namų darbų būtų netoleruotina ir jo lauktų pasekmės. Kur visi gyvena bendruomenėje, kurios nariai supranta, kad žmonės yra skirtingi, ir tie skirtumai yra priimami kaip natūrali gyvenimo dalis. Kur vaikas, susidūręs su sunkumais, gali drąsiai kreiptis į suaugusįjį (pedagogą), ir jam bus padėta, o ne pasakyta, kad reikėjo klausyti per pamoką ir pan.

KUR JŪS ČIA MATOTE ŠILTNAMĮ?! Aš čia matau normalų pasaulį ir labai normalų norą. Ir žinau, kad toks pasaulis yra. Nes aš jame gyvenau ir gyvenu. Lankiau gerą mokyklą, mano klasėje buvo kultūringų šeimų kultūringi vaikai. Niekaip nesuprantu, kodėl mano tėvai turėjo norėti leisti mane į kokią nors mokyklą pagal rajoną. Ačiūdiev, kad jie taip nemąstė! Jie dėl mano mokyklos net iš Žemaitijos į Vilnių atsikraustė. Jei netikite – paklauskite mano mamos arba tėtės. Tai buvo vienintelė persikraustymo priežastis. Nė kruopa neabejoju, kad šiandien didele dalimi esu ten, kur esu, nes mane supo tokie draugai ir tokie jų tėvai. Šiandien jau mokslininkai pripažįsta, kad 50% mūsų gyvenimą lemia genai, o 50% – aplinka.

Tai jūs man dabar atsakykite į klausimą: kodėl aš norėčiau sąmoningai neieškoti savo vaikui geriausios pagal galimybes aplinkos?!

Puikiai suprantu, kad žmonių galimybės yra skirtingos ir negaliu pakęsti, kai kai kurie anksčiau minėtieji ekspertai pradeda varyti socialistinę-komunistinę demagogiją, kad negalima apie tai garsiai kalbėti, nes tai žeidžia ir skaudina tuos, kurie negali sau leisti. VISI mes turime kažką, kas yra konkrečiai mums geriausia pagal galimybes. Aš, pavyzdžiui, norėčiau geresnės mokyklos savo vaikams, nei ta, kurią jie lanko šiandien. Deja, negalime to sau leisti. Bet dėl to nesakau, kad sąmoningai pasirinkau tą mokyklą, nes noriu, kad būtų šiek tiek prastesnė kokybė 🙂 Net juokas rašant ima. Dėl to ir tik dėl to, kad vaikams esame nusprendę ieškoti geriausio, ką galime pagal aplinkybes, mūsų vaikai lanko tarptautines mokyklas. Ir tik keletą metų galėjome leisti sau, kad jie lankytų tokią, kuri buvo pirmasis mūsų pasirinkimas. Ar šios mokyklos yra tobulos? Nejau esate tokie naivuoliai ir manote, kad yra tobula mokykla?! Bet jos buvo geriausia, ką galėjome leisti sau pagal aplinkybes. Ir jeigu aš galiu savo vaikui pagerinti aplinką bent 1%, tai, kaip sakant, padarysiu tai versdamasi per galvą. Nes, manau, visi puikiai suprantame, kad 47% yra daugiau, nei 46% ir jeigu tas nedidelis aplinkos pagerinimas sąlygos, kad geresnė aplinka vėliau lems geresnį gyvenimą mano vaikui, tai kodėl aš turėčiau to nesirinkti?! Sąmoningo pasirinkimo kenkti savo vaikui – kai TIKRAI galėtum to nedaryti – nesupratau, nesuprantu ir nesuprasiu.

Vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa atsparesni, stipresni ir t.t. Patyčios žaloja, skaudina, pakerpa sparnus ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi, tikėjimas pasauliu ir pan. Kartais man atrodo, kad žmonės, kurie to nežino, gyvena kažkokiame pačių susikurtame pasaulyje, nes aplinkoje – pilna straipsnių bei mokslinių tyrimų išvadų, kad vaikai nusipelnė aplinkos, kurioje patyčios nebūtų toleruotinos. Vietoj to, kad kalbėtų apie tai, kaip tas patyčias išgyvendinti, jie drįsta teigti, kad po to vaikams gyvenime geriau (net jeigu jie patys patyrė patyčias ir išgyveno ir kalba dėl to – juk jie nežino, kur jie būtų šiandien, jei nebūtų reikėję investuoti į išgyvenimą!). Dėl to – jeigu galiu rinktis – aš net nenoriu, kad mano vaikai tokias kalbas girdėtų.

Iliustruojantis pavyzdys: Šilo gatvėje yra Maxima, kurioje dažnai tenka sustoti ir šio-to įsigyti. Ten vis sutinkame visokius apsi… (tiesiogine prasme) girtuoklius. Tai gal man prašyti, kad jie reguliariai bendrautų su mano vaikais, nes vaikams „juk reikia pamatyti tikrą pasaulį”? Ačiū. Nei man, nei jiems nereikia tokio tikro pasaulio. Ir, žinote, ką? Yra nemaža tikimybė, kad jie niekada su tokiu pasauliu ir nesusidurs. Ir vien dėl tikimybės (kuri – pripažįstu – yra), kad gali tekti susidurti, aš nesiruošiu vaiko kišti į tokias situacijas. Juk dėl tikimybės, kad bus primuštas, mes nemušame savo vaikų. Dėl tikimybės, kad patirs širdies skausmą, neskaudiname specialiai.

Pavyzdžiui, jūsų vaikas yra talentingas ir nori studijuoti ten, kur geriausiai atsiskleistų jo talentas. Tikiu, kad visa širdimi jam linkėsite įstoti į tokį universitetą, kur vyksta tokie dalykai, o ne į Lietuvos universitetą, kur dauguma nusirašinėja (kai kurie net patys nežino, kodėl…tiesiog dauguma taip daro), o kai kurie dėstytojai dėsto iš konspektų, kuriuos pasiruošė dar tada, kai aš nebuvau gimusi. Jau net nekalbu apie tai, kokius žmones jis sutiks studijuojamas, pavyzdžiui, Stanford’e, o kokius – VU. Ir tie žmonės bus jo aplinka, kuri lems, kur jis bus po kelerių metų. Ir jeigu mano dukra gali lankyti mokyklą, kurioje dauguma tėvų mano, kad tokie žurnalai (paskaitykite temas ant viršelių) yra tiesiog klaikuma ir mano dukra, nuvažiavusi pas draugę, aptarinės NG Kids, o ne tas nesąmones, tai aš darysiu viską, kad ji tokią lankytų. Ir visiškai nemanau, kad tai – šiltnamis. Aš tiesiog užtikrinu, kad mano vaikas būtų normalioje aplinkoje, nes, mano manymu, būtent anoji aplinka yra nenormali. Ir aplinka man padeda. Nes jeigu aš turėčiau leisti savo vaiką į kitą mokyklą, nes, tarkim, pasikeistų mano finansinės galimybės, aš turėčiau skirti labai daug laiko kalbėdama apie tai, kodėl draugių tėvai perka joms tuos bukus žurnalus, kodėl draugės neskaito, kodėl, kodėl, kodėl… Dabar gi tą laiką mes galime leisti skaitydamos enciklopediją. Ir aš esu dėkinga Likimui iki begalybės ir atgal, kad turiu tokią galimybę. Ir duokdie ją turėtų kuo daugiau žmonių.

Man rašant šį įrašą priėjo MS ir klausia: „O kas buvo Šerlokas Holmsas?”. Ir, žinau, didele dalimi tai yra ne tik mūsų, tėvų (bei artimųjų), dėka, bet ir to šiltnamio, kurį ji lanko nuo pat tada, kai neabeauga vien tik namuose su manimi/tėte.