Mokiniai geriau suvokia aiškinimą, jei jų mokytojai pasitelkia rankų gestus – tai paprasčiausias mokymo įrankis, galintis pagerinti matematikos rezultatus tiek iškart, tiek vėliau, mokantis aukštesnėse klasėse.

 

Tyrimas, publikuotas „Child Development“ edukacinės psichologijos žurnale, pateikia keletą svarių įrodymų, jog gestų naudojimas daro unikalų poveikį mokymui.

„Gestai – labai naudingas įrankis, kuris ničnieko nekainuoja ir kurį labai lengva naudoti klasėje,“ – teigia Kimberly Fenn, Mičigano universiteto dėstytoja ir tyrimo bendraautorė.

Šiame tyrime dalyvavo 184 antrų-ketvirtų klasių mokiniai. Pusei jų buvo rodoma filmuota pamoka, kurioje mokytojas mokė matematikos pasitelkdamas tik kalbą. Kitai pusei tą pačią pamoką dėstęs mokytojas kalbėdamas dar ir naudojosi gestais.

Dėstoma tema – matematinė lygtis (pvz.: 4+5+7=x+7). Lygčių suvokimas vėliau yra būtinas mokantis algebros. Taigi pirmasis mokytojas paprasčiausiai aiškino užduotį žodžiais, o kitas – kalbėdamas dar ir rodė abiem rankomis, kiekviena jų vaizduodamas skirtingas lygties puses.

Iš karto po pamokos vaikams buvo duotos su tema susijusios užduotys. Vaikai, stebėję pamoką su gestais, jas atliko geriau. Kitas testas jų laukė po 24 valandų. Šie vaikai vėl pademonstravo didesnį suvokimo progresą, nei tie, kurie buvo tik išklausę temos žodžiu.

Panašūs tyrimai buvo atlikti ir anksčiau, tik tuomet buvo įrodyta gestų nauda mokant akis į akį, o šiuo atveju – įprastoje klasėje. Be to, šis tyrimas pirmasis įrodė, kad gestai gali padėti mokiniams perkelti žinias į kitą kontekstą, tarkime, suvokę sudėties lygtį jie geriau suvokia daugybos lygtį.

 

Tuo pačiu tyrėjai pastebi, jog JAV mokytojai linkę mažiau rodyti rankomis nei kitų šalių mokytojai, o amerikiečiai vaikai atsilieka matematikoje nuo kitų Vakarų šalių vaikų ir ypač sunkiai įsisąmonina lygtis pradinėse klasėse. „Tad galime jiems padėti greičiau perkąsti elementarų lygmenį, tuo pačiu palengvindami algebros mokymąsi ateityje“, – teigia mokslo atstovai.

 

Nuotrauka by nerosunero www.flickr.com

Daugeliui dar visai neseniai atrodė normalu, jei pasamdę kaimynę vaikelio prižiūrėti, sumokame jai į kišenę ir jokiais mokesčiais valstybei nesirūpiname. O ką – visi taip darė. Tik viena kita rimtesnė auklė turėjo verslo liudijimą. Tačiau reikalai pasikeitė. Už „nelegalią” auklę gresia baudos.

Visame pasaulyje įprasta su aukle sudaryti tėvų ir auklės santykius reglamentuojančią sutartį – taip tėvai tampa darbdaviu, o auklė – darbuotoju. Mūsų krašte tokios sutartys dar labai retos, daugeliui žmonių atrodo jas sudėtinga sudaryti, kiti laiko tai brangiai kainuojančiu reikalu.
Tačiau jau yra tokių auklių, kurios nori socialinių garantijų, ir yra pilietiškų tėvų, kurie nori, kad viskas būtų teisėta. Šiandien už darbo santykių neįforminimą gresia baudos. Jei auklė, su kuria jus sies darbo santykiai, bus pagauta dirbanti nelegaliai pirmąkart, jums (kaip nelegaliai dirbančio darbuotojo darbdaviui) grės nuo 3000 iki 10 000 litų bauda, o jei pakartotinai – bauda gali siekti  ir 20 000. Tiesa, savo vaiko auklės darbdaviu nebūtinai privalote būti jūs patys – juo gali būti ir kiti asmenys (pvz., jei jums dėl kažkokių priežasčių patogiau, kad darbdaviu būtų seneliai ar kiti žmonės). Tačiau jūs privalote būti nurodytas kaip paslaugos gavėjas. Beje, jūs net išėjęs vaiko priežiūros atostogų galite tapti darbdaviu, o pašalpa dėl to nenukentės.

Patarnavimo sutarties labirintai
Su aukle gali būti sudaroma patarnavimo sutartis. Tai darbo sutartis, kuria darbuotojas (šiuo atveju – auklė) įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas, o darbdavys (juo gali būti tik fizinis asmuo) – mokėti darbuotojui darbo užmokestį, užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Apie sudarytą patarnavimo sutartį darbdavys privalo informuoti „Sodrą”. Šios sutarties pavyzdinę formą galite surasti interneto svetainėje www.lrs.lt. Taigi nors daugeliui nepatyrusių paprastų žmonių atrodo labai sudėtinga sudaryti „tikrą” darbo sutartį, iš tikro tai yra ganėtinai paprasta.
Kaip ir kitose sutartyse, šioje turi būti numatytos privalomos sutarties sąlygos, tokios kaip darbdavys, darbuotojas, darbo vieta, darbo funkcijos, darbo laikas, užmokestis. Dėl šių sąlygų nesusitarus sutartis laikoma nesudaryta. Tačiau skirtingai nei dirbantiems pagal darbo sutartį, dirbantiems pagal patarnavimo sutartį gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, tai reiškia, kad auklė nebūtinai privalo dirbti kiekvieną dieną ir vienodą valandų skaičių, o tarkime, vieną dieną – tris valandas, kitą – septynias ir pan. Taip pat jos darbo laikas gali būti žymimas kitaip nei Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Neprivalomas ir darbo pažymėjimas. Abiem šalims pageidaujant, galima susitarti ir dėl papildomų sąlygų, pavyzdžiui, apgyvendinimo pas darbdavį, maitinimo sąlygų.

Verslo liudijimas –  ir metams, ir dienai
Mūsų teisės aktai taip pat leidžia samdyti asmenį, turintį verslo liudijimą. Jį galima įsigyti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Verslo liudijimo kaina priklauso nuo miesto, kuriame auklė ketina dirbti – kiekvienoje savivaldybėje ji būna skirtinga ir kasmet gali keistis (tarkime, Vilniuje ji gerokai didesnė nei Kaune). Kai kurių miestų savivaldybės taiko lengvatas pensininkams, studentams.
Jei auklė ketina dirbti tik, pavyzdžiui, kelias dienas, savaitę ar mėnesį, nebūtina įsigyti metinį verslo liudijimą. Norėdami sužinoti, kiek jis kainuos, metinę verslo liudijimo sumą reikėtų padalyti iš metų dienų skaičiaus (365) ir padauginti iš norimų dirbti dienų skaičiaus. Šiuo atveju tarp darbuotojo ir darbdavio sudaroma ne darbo, bet civilinė sutartis (atlygintinų paslaugų teikimas ar kt.). Ji reikalinga tam, kad galėtumėte surašyti tiek savo, tiek ir auklės teises ir pareigas. Antraip įrodyti, kad kažkuri šalis nesilaikė susitarimo, gali būti sunku. Sutartis gali būti surašyta ranka. Kad ji įsigaliotų, joje privalu įrašyti datą, abiejų šalių duomenis ir pasirašyti. Registruoti tokios sutarties niekur nereikia.
Jeigu jūs su aukle pasirašysite civilinę sutartį, ir auklė nebus įsigijusi verslo liudijimo arba nebus įregistravusi individualios veiklos, už tokį pažeidimą jai bus skiriama bauda iki 1000 litų.

Socialinės garantijos
Be jokios abejonės, auklei naudingiau sudaryti patarnavimo sutartį. Mat tik oficialiai pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai gali būti tikri, kad susirgę jie gaus nedarbingumo pašalpą („biuletenį” – kurį jiems apmokės iš dalies „Sodra”, iš dalies – jūs pats), turės teisę į apmokamas atostogas (kurias apmokate jūs), išėję vaiko priežiūros atostogų gaus motinystės (tėvystės) pašalpą, o sulaukę pensinio amžiaus bus sukaupę reikiamą stažą pensijai gauti.
Dirbantys su verslo liudijimu, deja, tokiomis socialinėmis garantijomis pasigirti negali. Nors jie ir gaus bazinę pensiją, ir turės galimybę nemokamai lankytis poliklinikoje ar gydytis ligoninėje, bet nei nedarbingumo, nei motinystės (tėvystės) pašalpos jie negaus.
Kas naudingiau tėvams? Na, mokesčių našta tikrai bus mažesnė antruoju atveju, atsakomybė taip pat.

Priėmimas į darbą, atleidimas iš jo
Jeigu žmogų priimate į darbą pasirašę patarnavimo sutartį, galėsite būti tikri, kad būtent šis asmuo ir bus jūsų vaiko auklė. Kas kita, jei pasamdysite žmogų, dirbantį su verslo liudijimu. Mat jūs samdysite ne patį žmogų, o pirksite jo paslaugą, kurią atlikti šis asmuo galės paprašyti ir dar kito asmens. Ir taip elgdamasis jis jokio pažeidimo nepadarys. Beje, jūs nebūtinai auklę turite priimti pusmečiui ar metams. Galite sutartį sudaryti ir mėnesiui. Tačiau turime jus įspėti – terminuotą sutartį su tuo pačiu asmeniu, ją pratęsdami, galite sudaryti tris kartus – vėliau ji taps nebeterminuota (ji tokia taps ir tuo atveju, jei termino dieną jos nenutrauksite, tad būkite atidūs, nenorėdami vėliau turėti problemos). Paskutinį terminą numatykite būtent tą, kai esate nutarę su aukle atsisveikinti (pvz., tada, kai numatomas vaiko išėjimas į darželį).
O ką daryti, jei auklė, tarkime, pastoja, ir jai reikia išsaugoti darbo vietą? Tokiu atveju sutartis išlieka terminuota, tačiau auklė turi socialines garantijas. Sutartį galėsite nutraukti auklei grįžus iš vaiko priežiūros atostogų.
Atleisti iš darbo su verslo liudijimu dirbantį asmenį, jei nebus jo kaltės, taip pat nebus lengva. Todėl siūlytume neskubėti tokio asmens įdarbinti ilgam laikui – per porą mėnesių turėtų paaiškėti, ar tinkate ir patinkate vieni kitiems.
Priėmę auklę pagal patarnavimo sutartį (neterminuotą) galite joje numatyti kelis mėnesius trunkantį (bet negali trukti ilgiau nei tris mėnesius) išbandomąjį terminą. Jo metu galėsite atleisti auklę, net jei ir nebus jos kaltės, tik turėsite ją įspėti prieš tris dienas. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui auklė galės išeiti iš darbo savo noru (jus įspėjusi prieš keturiolika dienų), abiejų šalių susitarimu ir esant jos kaltei, kurią privalėsite įrodyti. 

Kuo naudinga auklių agentūra?
Dažniausiai šių paslaugų prireikia todėl, kad kartais nedrįstame plačiau pasidomėti auklės asmeniu, nes lyg ir nepatogu… Tuomet gali padėti trečio asmens – auklių agentūros įsikišimas. Auklių agentūra yra ne kas kita, o personalo parinkimo firma. Tokiu būdu dažnas darbdavys ieško sau tinkamų darbuotojų. Žinoma, galutinį sprendimą priimsite jūs patys.
Ieškotis auklės per agentūrą yra patikimiau. Atranką atliekantys žmonės tą yra darę ne kartą ir ne du.  Agentūra naudojasi specialiomis metodikomis, atliekami psichologiniai testai. Ne paskutinėj vietoj ir būsimos darbuotojos tvarkingumas, mandagumas, punktualumas ar kitos asmeninės savybės, kurios išryškėja ne iš testo, o pabendravus su pačiu žmogumi. Tad  tėvai dar sutaupo ir nemažai laiko. Pasirodo, iš auklėmis norinčių dirbti moterų atrenkama vos 20 proc., iš kurių konkrečiai šeimai tinkamų būna dar mažiau – vos kelios.  Į agentūrą besikreipiantieji užpildo išsamią anketą, joje nurodo vaiko amžių, poreikius, pageidaujamą auklės darbo laiką, norimus atlikti darbus, siūlomą auklei atlyginimą.
● Asmens duomenų surinkimas. Šiais laikais, kai darbo knygelės, kuriose būtų įrašai apie jūsų buvusias ir esamas darbovietes, tapo atgyvena, pašniukštinėti apie būsimos auklytės karjeros vingius tikrai nepavyks – valdiškoms institucijoms ir paprastiems žmonėms informaciją apie asmenį teikti draudžia Asmens apsaugos įstatymas. O juk rūpi… Gal auklė darbus keičia dažniau nei jūs batus, o gal jos biografijoje yra atleidimas už vagystę arba ji serga kokia nors užkrečiama liga. Žinoma, visada galite paprašyti, kad šis žmogus pats jums pateiktų pažymą apie buvusias darbovietes (tokią pažymą asmuo, atvykęs su asmens dokumentu, gali gauti „Sodroje”), arba sveikatos pažymą, patvirtinančią, kad šis žmogus yra sveikas ir dirbti šį darbą gali. Taigi šiuos duomenis galite surinkti ir jūs patys. Tačiau retas išdrįs tai daryti – juk žmogus gali įsižeisti, pamanyti, kad juo nepasitikite. O štai agentūrai jokių negražu ar nepatogu nėra. Ji reikalauja senų darbo knygučių, iš kurių gauna nemažai informacijos. Svarbūs ir gyvenamosios vietos registracijos dokumentai, ar žmogus yra susituokęs, net tai, kaip dažnai keliauja.
● Sutarties sudarymas. Dar vienas agentūros pranašumas – nereikės pernelyg smarkiai įsitraukti į sutarties su aukle sudarymo teisines vingrybes. Jums bus pasiūlyta tipinė sutartis, kurios punktus, jei pageidausite, galėsite pakeisti arba papildyti.

Kiek  tai kainuos? Tiesa, šios paslaugos jums nemažai kainuos. Kiek – sužinosite paskambinę į konkrečią auklių agentūrą. Paprastai imamas auklės parinkimo mokestis (600-1000 Lt). O jei mokėsite dar ir nedidelį kasmėnesinį mokestį agentūrai, galėsite būti ramūs, kad per atostogas ar auklei susirgus neliksite be vaiką prižiūrinčio asmens – agentūra parūpins kitą žmogų.
■ Jei turite nusižiūrėję auklę patys, tačiau nesate dėl jos tikri, taip pat galite kreiptis į auklių agentūrą, kuri testų pagalba nustatys jos patikimumą ir tinkamumą jūsų šeimai. Tokias paslaugas teikiančių agentūrų vadovai tikina, kad toks testavimo patikimumas siekia net 95 proc. O ir kainuotų gerokai pigiau, nei rinktumėtės auklę iš agentūros siūlomų. Pavyzdžiui, auklių agentūroje „Mama ir auklė” vieno asmens testavimas kainuos 150 Lt.

Nėra nieko savaime suprantamo
Susiradote žmogų, vieni kitiems patikote, susitarėte dėl užmokesčio ir pasirašėte sutartį. Tačiau dar ilgai gali nuolat išlįsti visokių dalykų, jei neaptarėte jų iš pat pradžių. Mat auklė – ne aiškiaregė. Gal ji mielai elgtųsi taip, kaip norėtumėte, bet jai šito tiesiog niekas nesakė! 
Derėtų iš anksto aptarti svarbiausius dalykus, kad po to išvengtumėte nemalonių nesusipratimų. Nieko, išskyrus saugumą, nėra savaime suprantamo.
Ir visai nesvarbu, ar jūs sudarysite su aukle patarnavimo sutartį, ar ji dirbs su verslo liudijimu – šiuos susitarimus galite surašyti sutartyje kaip papildomas sąlygas. Kai kurie mažiau oficialūs dalykai (pvz., kokiu oru vesti (nevesti) į lauką, sūpuoti (nesūpuoti) migdant) galbūt ir nepaklius į  oficialią sutartį, tačiau surašyti juos vis tiek reikėtų, kad vėliau nebūtų dėl ko ginčytis. Žinokite, kad bet koks dviem egzemplioriais surašytas ir abiejų šalių pasirašytas susitarimas jau yra dokumentas.

● Konfidencialumas. Jūs turite teisę paprašyti, tiksliau – reikalauti, kad niekam nebūtų atskleista informacija nei apie mažylį, nei apie jus, nei apie jūsų namus.
● Darbo laikas. Tvirtai fiksuokite, kada auklė turėtų ateiti į darbą ir kada iš jo galės išeiti. Jei pageidausite, kad ji retkarčiais dirbtų viršvalandžius arba vyktų kartu su jumis atostogų, nepamirškite ir to aptarti. Kaip ir to, ar auklė retkarčiais galės paprašyti laisvo pusdienio, pavyzdžiui, prireikus nueiti pas gydytoją ar susitvarkyti kitus skubius reikalus.
● Darbo užmokestis. Atlyginimas auklei turi būti mokamas sutartu laiku. Suma gali priklausyti nuo jūsų susitarimo – už valandas, savaitę ar mėnesį. Paprastai valandinė auklytė kainuoja brangiau, nei ta, kuri dirbą visą dieną. Nepamirškite aptarti ir viršvalandžių klausimo. Arba tų atvejų, kai auklė suserga, į ligos patalą atgula mažylis, o jūs patys norite likti jo prižiūrėti.
● Maistas. Čia jau jūsų susitarimo reikalas, ar auklė gali drąsiai varstyti jūsų šaldytuvo duris, ar ne. Galite pasiūlyti jai neštis savo maistą, kurį pas jus tik pasišildys. O galite susitarti ir tai, kad auklė valgys tai, ką gamins mažyliui.  
● Papildomi darbai. Pagrindinė auklės pareiga – rūpintis mažyliu ir sutvarkyti jo kambarį ar  buvimo zoną, tiksliau – palikti namus tokius, kokius ir surado. Dėl papildomų darbų (kambarių tvarkymo, drabužių skalbimo ar lyginimo, maisto visai šeimai gaminimo) turėtų būti deramasi atskirai.

Kad neliktų vietos interpretacijai
● Režimas. Nurodykite, kokio režimo pageidaujate: kada mažylį guldyti, kada maitinti, kada vesti į lauką. Jei manote, kad auklė turi visa tai žinoti, smarkiai klystate – žiūrėdama į jus jūsų minčių ji tikrai neperskaitys. Pavyzdžiui, vieniems tėvams labai svarbu, kad mažylis kuo daugiau laiko praleistų kieme, net jei spaudžia šaltukas ar lynoja, o kiti tėvai įsitikinę, kad į lauką reikia eiti tik šviečiant saulei.
● Maitinimas. Aptarkite, kieno pareiga gaminti maistą. Kiek ir ką jūsų vaikas valgys, ko jis valgyti negali, pavyzdžiui, dėl alergijos. Jei nenorite, kad užkandžiautų tarp pagrindinių maitinimų arba valgytų tik vaisius, apie tai taip pat nepamirškite pasakyti. Būtinai aptarkite, kaip auklei elgtis, jei vaikas nevalgo – ar žūtbūt mėginti jam įsiūlyti, ar nebūtinai. Jei namie yra vyresnių vaikų, turi būti susitarta, ar auklė turi gaminti jiems, ar turi pasirūpinti, kad jie pavalgytų ir pan.
● Veikla. Išreikškite savo lūkesčius, kaip norėtumėte, kad prabėgtų jūsų atžalos diena. Jeigu norite, kad vaikas kaskart eitų tik į parką, o ne sėdėtų kiemo smėlio dėžėje, tą taip pat reiktų pasakyti. Ar vaikui galima kartais įjungti filmukus, ar televizoriaus iš viso negalima jungti. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, kokius darbelius jis su aukle darys, kaip dažnai skaitys knygeles, eis pažaisti su kitais vaikais.
● Tvarka. Nuspręskite, ar auklės pareiga tik sutvarkyti mažylio išmėtytus daiktus, ar dar ir išskalbti jo suteptus drabužėlius. Ar ji turi išplauti tik vaiko dubenėlį, ar dar ir puodą, kuriame virė maistas, nuvalyti vyryklę. Gali būti ir taip, kad auklės nuomone, ji pasitarnaus, jei radusi laisvo laiko patvarkys namus, o jums priešingai – visai nesinori, kad svetimas žmogus kištųsi į jūsų buitį.
● Laikas, kai vaikas miega. Pasikalbėkite, ką tuo metu norėtų veikti auklė ir ar tai jums priimtina. Ar ji gali tyliai žiūrėti televizorių, kalbėti telefonu, ar jūs ne prieš, jei ji išsitrinktų vonioje galvą, o gal tuo metu galėtų atbėgti užkąsti jos pradinukas sūnus? Jei jums atrodo nesaugu, jei auklė prisnūs kartu šalia mažylio – taip ir pasakykite. Galite išreikšti ir nenorą, kad ji atsigultų ant jūsų lovos.
● Ligos. Nepamirškite aptarti ir to, kaip bus elgiamasi vaikui susirgus – kas liks su juo, girdys jam vaistus, darys inhaliacijas, dės kompresus.
● Meilė. Nesijuokite, bet nemažai žmonių aptaria ir šį subtilų niuansą. Pavyzdžiui, mama nepageidauja, kad auklė myluotų ir bučiuotų vaiką, nori, kad juos sietų tik šilta draugystė. Tuomet sutariama, kokio atstumo auklei laikytis. Pavyzdžiui, jei jūs kūdikį migdydama sūpuojate, auklė galėtų tiesiog pasėdėti prie mažylio lovytės. Arba ji turi nuplauti vaikui uodegą, bet jo nemaudyti, nes tai – jūsų ritualas.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Photo by pohly, www.flickr.com

 

Tikriausiai pažįstate porų, kurios namų ruošos pasidalijime siekia visiškos lygybės, pavyzdžiui, šįkart indus plaunu aš, kitą – tu, sauskelnes pakeičiu aš, kitąkart – tu. Tačiau pasak naujų tyrimų, lygus darbų pasidalijimas atliekant juos paeiliui nėra geriausias kelias į kokybiškus santykius. Faktai rodo, jog šeimos santykiai stiprėja, jei namų ruošos darbai atliekami KARTU su sutuoktiniu.

„Mes tyrėme, ar sutuoktiniai patenkinti darbo pasidalinimu. Išsiaiškinome, jog visai nesvarbu, kas ką darė, bet žmonos buvo labiau patenkintos pasidalinimu, jei dirbo kartu su vyrais,“ – teigia dėstytoja Erin Holmes, kartu su studentais iš  Misūrio ir Jutos universitetų atlikusi tyrimą, spausdintą The Journal of Family Issues. Buvo stebėta, kaip 160 porų dalinosi namų ruošos darbais ir vaikų priežiūra. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kas galėtų pagerinti vedybinius santykius.

Paaiškėjo, jog bene svarbiausias veiksnys – tėvo ir vaikų bendravimo kokybė. Moterims stiprus tėvo ryšys su vaikais reiškia, jog ir jų su vyru santykiai turi gerą ateitį. Tyrėjai vertino tėčių įsitraukimą į įvairias veiklas – žaidimą su vaikais, bendrus pomėgius, pagalbą mokantis. Pasirodo, netgi  toks paprastas užsiėmimas, kaip knygos vakarais paskaitymas ar pokalbis apie tai, kas nutiko per dieną, antrosios pusės yra be galo vertinamas. Tad tėtis turėtų žinoti, jog jam pagerinus ryšius su vaikais, išlošia VISI.

Daugumos porų amžius buvo 25-30 metų bei jos augino vaikus iki 5 metų. Šis gyvenimo tarpsnis poroms su mažais vaikais realiai gresia rimtais santykių išbandymais. Pasak ankstesnių E.Holmes tyrimų, tapus tėvais tiek vyrams, tiek moterims dramatiškai padaugėja pareigų namuose. Gimus pirmagimiui, tėčiams jų padaugėja maždaug dvigubai, užtat mamoms… daugmaž penkiagubai.

Nors meilėje ir namų ruošoje teisybės ieškoti neverta, tačiau Holmes statistinė analizė tam tikra prasme patvirtina posakį happy wife – happy life (laiminga žmona lygu laimingas gyvenimas). Kai žmonos patenkintos darbo pasidalijimu, ABU sutuoktiniai tikina vedybinius santykius pagerėjus.

 

Nuotr. by sean dreilinger

 

 

Maži vaikai pritaria sąžiningoms dalyboms, bet dažnai realybėje veiksmai su tokiomis kalbomis prasilenkia…

Toks tyrimas atliktas  šiemet Bostono universitete. Išvadose pažymima, jog nors vaikai labai palaiko sąžiningumo idėjas, tokias, kaip kad reikia dalintis, bet gyvenime atsiradus progai pasidalinti dažnai elgiasi priešingai.

Tai tikrai nieko nauja, tačiau šio reiškinio nagrinėjimui retai paskiriamas visas atskiras mokslinis darbas. Pažvelgę į tai nauju kampu, tyrėjai  pateikė akivaizdžių šio kalbų ir veiksmų neatitikimo įrodymų bei toliau gilinasi į galimus paaiškinimus, kodėl su amžiumi tas neatitikimas mažėja.

Pirmoje tyrimo dalyje vaikai nuo trejų iki aštuonerių metų nedvejodami tvirtino, jog jie turėtų dalintis su kitais po lygiai, o tie kiti irgi turėtų daryti tą patį. Nepaisant to, vaikams lygios dalybos realybėje buvo per sunki užduotis iki pat septynerių ar net aštuonerių.

Antroje tyrimo dalyje 7-8 metų vaikai teisingai nusakė, jog jie pasidalintų po lygiai. O štai 3-6 metų vaikai irgi nemelavo – tik jie teisingai nuspėjo, kad „dalintųsi“ savo naudai. Beje, tyrėjai atmetė galimybę, jog jiems paprasčiausiai pritrūktų valios.  Spėjama, jog nors trimečiai ir pažįsta bei pripažįsta normą dalintis po lygiai, jos reikšmė vaikams auga kartu su amžiumi, kuomet pats dalijimasis tampa vertybe.

 

Nuotr. „SXC”

 

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• išpūstas kiaušinis;
• žirklės;
• rudas ir juodas kartonas;
• dvipusė lipni juosta;
• kempinėlė;
• rudas guašas;
• judančios akytės (jas galima pasigaminti ir patiems);
• truputis rudo ir geltono modelino (arba plastilino).

DARBO EIGA:

• Kempinėle nudažome kiaušinį rudais dažais.

• Paliekame išdžiūti. Rekomenduojame užmauti kiaušinį ant kokio nors pagaliuko ar pieštuko, taip lengviau dažyti ir džiovinti.

• Iš juodo kartono iškerpame pelėdai koją-nagučius. Įstatome koją lukšto apačioje į skilutę ir pritvirtiname kiaušinį prie pagrindo (tai gali būti kartonėlis su modelinu).

• Iš rudo kartono iškerpame du sparnelius ir dvi lašo formos dalis, tai bus pelėdos akys. Lašo formos kartono kraštelius smulkiai pakarpome, atrodys kaip plunksnos.

• Viską pritvirtiname prie kiaušinio dvipuse lipnia juosta.

• Akių vietoje priklijuojame judančias akis.

• Iš geltono ir rudo modelino arba plastilino suformuojame kirmėliukus, juos sujungę pritvirtiname snapą.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį  – BŪTINA!

 

Kai kurių iš mūsų namuose gyvena ne mergaitės, o penkiametės princesės. Mums neramu, kad mažųjų mėgstamiausias užsiėmimas – puoštis ir gražintis, kad jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be lūpų blizgio ir nagų lako bei yra išprotėjusi dėl rožinės spalvos. Galbūt šiandien kuri nors ruošiasi į dar vieną gimtadienį princesių tema – jau trečiąjį nuo Naujųjų… Kas iš tų šiuolaikinių mergaičių išaugs – tuščiagarbės misės?

Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos gali staiga virsti princesėmis. Ir virtusios neišlįsti iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Jei prieš tai jūsų dukrą domino kubeliai, traukinukai ir kiti įvairūs dalykai, nuo tos akimirkos viskas, kas nėra princesiška, gali drąsiai lėkti sau į šiukšlių dėžę. O gal jūs buvote ta nėštukė, kuriai gydytojas ultragarso metu sušuko: „Sveikinu! Jūs turėsite mažą princesę!” Chmm, mergaičių tarsi nebėra – vietoj jų mes šiandien auginame princeses. Netgi dantistas pakviečia dukras sėstis į „princesės sostą”, kad galėtų apžiūrėti dantis. Jei kokiai kandesnei mamai išsprūsta: „Varge, gal jūs dar ir princesės grąžtą turit?”, ji gali būti nudelbta žvilgsniu it Piktoji Pamotė.

 

Kaip viskas pasikeitė…

Taigi, kaip tas princesizmas paveiks mažų mergaičių vystymąsi? Ar lakuoti nagučiai nieko nereiškia, ar tai jau pirmas žingsnis hiperseksualumo link? Turbūt daugelis mūsų neprisimena, kad pačios vaikystėje būtume tokiais kiekiais vartojusios rausvą spalvą. Arba turėjusios lėlę su, atsiprašau, papais. Normalu, kad ši naujoji mergaitiška kultūra daugeliui mūsų kartos mamų yra visiškai svetima ir kartu bauginanti – juk reiškinys akivaizdžiai galingas ir užkrečiantis.

Reikia neišleisti iš galvos ir to fakto, kad lūkesčiai mergaitėms per dvidešimt metų pasikeitė. Ne tai, kad iš esmės, tačiau jie išties tapo komplikuotesni. Viena vertus, mergaitės siekia ir pasiekia gerokai daugiau nei kadaise. Joms puikiai sekasi mokykloje, jų daugiau įstoja į aukštąsias mokyklas. Nuoširdžiai ir pagrįstai tikimasi, kad mergaitės gali pranokti ir pranoks berniukus. Tačiau tuo pat metu jos jaučia spaudimą vertinti save pagal tai, kaip atrodo. Pasak tyrimų, toks spaudimas smarkiai suintensyvėjo nuo mūsų laikų.

Todėl sudėtinga tokio progreso šešėlyje auginti dukrą ir mėginti suvokti, ar visi tie rausvumai ir blizgučiai – tai labai blogai ar tik pusė velnio? Ar leisti, ar neleisti tokiam mažam vaikui apsikarstyti karoliukais ir auskariukais? Kur tai veda? Kokį poveikį princesių kultūra įspaus mažų mergyčių sąmonėje – juk jos iš to mokosi, kokioms joms būti. Ar žaidimas Pelenėmis ir Snieguolėmis apsaugos jas nuo ankstyvo seksualinio gyvenimo ar kaip tik pastūmės ton pusėn? Ar dažnas spoksojimas į veidrodį nepavers jų narcizėmis?

 

Atsipalaiduoti ar ne?

Galima pamėginti įžvelgti princesių manijoje ir progresą – ženklą, jog silpnybė rausvai spalvai neatima iš mergaičių stiprybės ir ambicijų. Galbūt atėjo laikai, kai galima turėti viską – būti ir feministei, ir moteriškai; ir gražiai, ir stipriai; pelnyti ir nepriklausomybę, ir vyrų pritarimą. Gal reikia atsipalaiduoti ir taip labai nesigilinti į tuos blizgučius? Juk, perfrazavus Froidą, kartais princesė tėra princesė.

Be to, galima logiškai išmąstyti, kad princesiavimas – tik praeinanti fazė. Juk nė viena nepasiims savo princesės apsiaustėlio išvykdama studijuoti į kitą miestą – išaugs. Tad kam sukti galvą?

Tačiau troškimas tapti princese – tai galbūt pirmasis jūsų vaiko bandymas įsilieti į „meinstrymą”, masių kultūrą. Pirmasis pasidavimas įtakai, ateinančiai ne iš šeimos. Ir koks gi pirmas dalykas, kurį toji kultūra įdiegia mūsų mažei? Ne tai, kad ji sumani, stipri, kūrybinga ir smagi. Ne! Ji sužino, kad kiekviena mergaitė trokšta – ar bent jau turėtų trokšti – būti visų princesiškiausia.

Vietoj to, kad akcentuotų mergaičių šaunumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą valdyti situaciją, ši kultūra ir iš to gimusi komercijos kryptis skatina perdėtą mergaičių domėjimąsi savimi ir ypač savo išore. Kitaip tariant, mergaitė mokoma jaustis pasaulio bamba, o ne pasaulio piliete, galinčia kurti grožį ir gėrį aplink save.

 

Kodėl jai reikia pūsto sijono

Maždaug trejų vaikai ima suvokti save kaip berniuką ar mergaitę ir imasi tyrinėti lytiškumo sąvoką visais įmanomais įrankiais, kuriuos aplinka jiems suteikia. „Princesiavimas” – tai vienas iš būdų rasti ir įtvirtinti savo moteriškumą. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, maži vaikai dar nesuvokia, kad lytis yra, kaip čia pasakius, „fiksuota” ir ji nesikeis. Dukrai gali atrodyti, kad štai ji miegoti nueis kaip mergaitė, o prabus gal jau berniukas. Todėl mažyles gali imti traukti rausvi ir blizgantys princesių apdarai, nes taip jos tarsi pasitvirtina sau, jog tikrai yra mergaitės.

Tačiau princesių bumas taip pat skiepija mergaitėms mintį, jog kaip atrodai – tas ir esi. Daugybė tėvų visai neakcentuoja pasakų ir istorijų, iš kurių tos princesės kilusios – dažnai todėl, kad netrokšta, jog jų dukros įsijaustų į bejėgių plaštakių vaidmenį ir turėtų vienintelį tikslą – susimedžioti vyrą.

Gera žinia ta, jog ne visos tos pasakos tokios jau prastos. Yra pakankamai pasakų, kuriose princesės yra išmintingos, išradingos, kilnios ir kuklios būtybės, prireikus gebančios pademonstruoti vidinę stiprybę. Deja, visa tai nubraukus, telieka blizgesys… Tad skaitykite mergaitėms pasakas!

 

Tai ką gi daryti?

Nėra jokio reikalo drausti žaisti princesę, ypač jei jūsų dukrą jau paveikė šie magiški kerai. Vaikai dievina fantazuoti, jog jie – karaliai. Tiesiog reikia pasirūpinti, kad jiems būtų prieinama ir daugiau knygų, žaidimų, temų, į kurias jie taip pat galėtų visa širdimi pasinerti.

Privalu įsisąmoninti, kur tas „princesiavimas” gali nuvesti: noro turėti lūpų blizgį ketverių ir rengtis aptemptais rūbais penkerių. Mums, tėvams, iššūkis štai koks – kad princesė nevirstų stereotipine „fifa” (lietuviškai – tuštute…), o atrastų savyje kur kas didesnių ir linksmesnių dalykų.

 

Kaip pasukti karūną į kitą pusę

1. Pasakokite pasakas apie Pelenę ir panašias į ją. Pasaulyje paplitę tūkstančiai pasakų versijų, kuriose dominuoja stiprios, išdidžios ir darbo nebijančios merginos. Kas gi, jei ne drąsi ir nuoširdi dukrelė ryžtasi pavojams, kad tesėtų kadaise tėvo duotą pažadą už raudoną gėlelę? O ar ne nuoširdi ir tikromis vertybėmis galinti pasigirti mergina gali pamilti geros širdies pabaisą, kurį jos meilė pavers princu?

2. Neribokite mergaitiškais laikomų daiktų – plėskite asortimeną. Nieko tokio, jei vaikas myli savo Barbę. Tiesiog duokite dukrai idėjų ir medžiagų, kaip savo lėlėms pastatyti tvirtovę, kubelių pilį. Nieko baisaus, jei statydama bus su tiara…

3. Suteikite dukrai galimybę rinktis. Vietoj kategoriškų draudimų geriau nuspręskite, ką dar galite pakęsti (būkite karališkai išmintingi). Leiskite dukrai rinktis iš to, kas jums priimtina. Pavyzdžiui, galbūt lakuoti nagai jums atrodo dar ne tokia baisybė, kaip dažytos akys.

 

Neleiskime praryti savo dukrų

● (Ne)lavina vaizduotės. Pegė Orenštein knygoje „Pelenė prarijo mano dukrą” sveikai ir išmintingai „preparuoja” princesių ir rausvosios invazijos fenomeną. Ji pakalbino vieną iš „Disnėjaus” animacijos studijos vadovų, kūrusį „Disnėjaus princesių” koncepciją. Pasak jo, princesės vysto mergaičių vaizduotę. Tačiau tyrimai rodo kitką – per piešimo užsiėmimus berniukai gali vaizduoti save bet kokiame kailyje. Jie gali sakyti: „Šitas vabzdys (debesis, automobilis ar dešrainis) – tai aš!“ O štai mergaitės beveik visos virsta uniformuotomis princesėmis, fėjomis ar balerinomis…

● Prekybininkams – sava vaga, tėvams – sava. Kas kaltas dėl šios iki koktumo rausvos invazijos? Ar prekybininkai, kurie gamina vis daugiau patologiškai saldžių, nudailintų „štampuočių” ir akį rėžiančiai seksualių lėlių? O gal tėvai (tetos, močiutės), kurie tuos žaislus perka? Verta žinoti, kad mokslininkai nustatė, jog žaislų pasirinkimas yra paveldimas, kitaip tariant, įgimtas, o ne įgytas. Pasirodo, netgi beždžionės patelės mieliau renkasi lėles nei mašinytes. Tačiau tie patys mokslininkai teigia, jog mergaites ir berniukus skatinant žaisti kartu plečiasi jų interesų sritis ir gebėjimai. Išvada: nors žaislų gamintojams ir naudinga kurti žaislus, skirtus būtent mergaitėms ar berniukams, tėvų užduotis – žiūrėti, kad tų žaislų būtų visokių, ir organizuoti „mišriai” kompanijai skirtus žaidimus.

● Graži, vadinasi – laimiga? Knygoje cituojamas JAV atliktas tyrimas, nustatęs, jog nuo 2000 iki 2006 metų mergaičių susirūpinimas savo išore ir svoriu smarkiai išaugo, dėl to jos patyrė daugiau streso ir įtampos, užfiksuota daugiau depresijos atvejų, tarp paauglių padaugėjo savižudybių. Tokia statistika patvirtina tėvų intuityvų pojūtį, kad seksualios Bratz lėlės turi žudantį poveikį – švelniau tariant, jos lėtai ėda vaikų sąmonę. Psichologai tvirtina, kad kultūrose, kur seksualus elgesys tampa norma, mergaitės nutolsta nuo savo kūno ir troškimų. Jos ima sieti savo išvaizdą su tuo, kaip jos jaučiasi. O juk jei plaukučiai gražiai garbanoti, dar nereiškia, kad tavo kūnas šiandien dainuoja gyvenimą. Deja, tu neišmokai girdėti nei jo, nei savo nuotaikų… Taip depresija tyko ne už kalnų, o už kampo.

 

O jei taip… pro pirštus?

Tėvus kartais vilioja pažvelgti į tą „princesiavimą” pro pirštus. Juk ir taip yra tiek daug su auklėjimu susijusių rūpesčių. O mūsų energija, pripažinkime, su kiekvienu vaiku vis mąžta, o štai tolerancijos ribos vis plečiasi… Tad jei gimtadienis „Spa” tema suteiks mūsų šešiametei laimės, kodėl gi ne. Juk mergaitės yra mergaitės, ar ne?

Tačiau kaip tik dėl to turime skirti daugiau dėmesio tam, kas vyksta jų gyvenimuose. Pasak Amerikos psichologų asociacijos, komercializuota šių laikų mergaitiška kultūra akcentuoja išorinį grožį ir seksualumą, o tai reiškia, kad jos lengviau gali įpulti į labiausiai tėvus gąsdinančias duobes: depresiją, valgymo sutrikimus, iškreiptą kūno suvokimą, rizikingą seksualinį elgesį. Remiantis ne vienais tyrimais, vis daugiau merginų sprendžia apie savo kūną pagal tai, kaip jis atrodo kitiems. Ir net du trečdaliai nėra juo patenkintos, jaučia gėdą ir nerimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip tai veikia pasitikėjimą savimi. Ir, pasirodo, ne tik fizinėje, bet ir akademinėje plotmėje.

Nesuteikia ši naujoji seksualumo banga ir daugiau laimės seksualiniame gyvenime užaugus. Pasak JAV profesorės Deboros Tolman, kuri tyrinėja paauglių merginų troškimus: „Į klausimus apie susijaudinimą, apie tai, ką jaučia jų kūnas, jos atsako apibūdindamos, kaip, jų nuomone, jos tuo metu atrodo. Tenka priminti, kad gražiai atrodyti – nėra jausmas.”

Taigi sudėtinga eiti ir vesti dukrą už rankos slidžiu keliu, kuris dažnai skatina painioti asmenybę su įviazdžiu, saviraišką su išvaizda, moteriškumą su vaidyba, malonumą su malonumo teikimu, seksualumą su seksualizacija.

 

Dar šis tas, ką vertėtų žinoti apie Barbę

Visų pirma, tiesiog įdomu žinoti faktą, jog Barbės pirmtakė Lilli buvo žaisliukas suaugusiems vyrams, sukurtas pagal pokarinių komiksų personažą bulvariniame vokiečių laikraštyje. Šita Lilli dievino du dalykus – seksą ir pinigus bei nieko daugiau neveikė, kaip tik kaitaliojo turtingus meilužius. Savaime suprantama, ją pardavinėjo ne žaislų parduotuvėse, bet baruose ir tabako kioskuose. Ją buvo madinga dovanoti, na, kaip čia pasakius, kaip juokingą dovanėlę su „mintimi“.

Vėliau iš vokiečių lėlės gamybos teises perpirko amerikiečiai „Mattel“, kuri ėmėsi švarinti jos biografiją, kad ji atrodytų nepriekaištinga. Mat vis dėlto buvo nuspręsta orientuoti šią pupytę į vaikus. Nepaisant dedamų grandiozinių pastangų, naujoji Barbė kelią į vaikų ir tėvų širdis skynėsi labai sunkiai. Bijodami, kad suaugusios merginos figūra gali atbaidyti tėvus, kai kurie pardavėjai net atsisakė ja prekiauti. Motinos baiminosi, jog itin moteriškų formų lėlės nėra tinkami žaislai mergaitėms. Tuomet rinkodaros specialistai patarė reklamuoti lėlę kaip priemonę mokyti mergaites moteriškumo ir išvaizdos subtilybių, tarsi tarpininkę tarp mamos ir dukters. Tuometinėse reklamose skambėjo: „Ji mokysis iš tavęs, bet Barbė jums padės. Stebėk, kaip duktė rengia lėlę drabužėliais, modeliuoja jos plaukus, kartu svajokite apie ateitį…“.

Nors lėlė galiausiai išpopuliarėjo, psichologai rimtai susirūpino, kad Barbė ugdo mergaičių elgesio stereotipą, kuris daro žalą tiek visuomenei apskritai, tiek atskirai asmenybei. Keičiasi mergaičių psichologija – jos įgyja vaikams nebūdingo manieringumo, šaltumo ir ankstyvo seksualumo. Rengdamos Barbę, mergaitės beveik formuoja savo gyvenimišką credo – būti aikštinga lėle kažkieno rankose.

Jei Barbė taptų gyva

Barbei dažniausiai prikaišiojama dėl figūros: esą ji taip neatitinka sveikos moters kūno anatomijos, kad lėlėmis besižavinčios ir į jas norinčios būti panašios moterys rizikuoja susirgti anoreksija. Patys didžiausi kritikai nepasivargino suskaičiuoti, kad jeigu moteris norėtų tokio kūno kaip Barbės, ji turėtų būti 2 m 14 cm ūgio, sverti 52–55 kg, o krūtinės, liemens ir klubų apimtis atitinkamai siekti 95–120 cm, 45–57 cm ir 75–90 cm. Įstabaus biusto savininkė turėtų avėti 33 dydžio batus. Šių, turbūt, jai tektų ieškoti vaikų skyriuje. Jos pilve tilptų tik pusė kepenų ir vos keliolika centimetrų žarnų, tad susilaukti mažylio jai tikrai būtų neįmanoma. Be to, tokiai moteriai trūktų 17–22 proc. kūno masės, reikiamos normaliai vaisingumo funkcijai palaikyti. Plonas ir ilgas kaklas nenulaikytų galvos, o rankos būtų tik perpus trumpesnės už kojas (normalios moters rankos sudaro 80 proc. kojų ilgio). Taip atrodanti dama vaikščioti galėtų tik keturiomis, nes dėl itin mažų pėdų ir griozdiškos krūtinės vos pabandžiusi atsistoti virstų veidu į žemę.

Prof. Janina Tutkuvienė yra rašiusi, jog „antropologinėje literatūroje teigiama, kad lėlės Barbės figūrą populiacijoje galėtų turėti viena iš 150 tūkst. moterų. Tad ši neseniai 50 metų atšventusi lėlytė, pasiūlyta žaisti mažoms mergaitėms ir taip formuoti jų požiūrį į neva gražų kūną, buvo sukonstruota iš ypač retos moters kūno požymių kombinacijos.“

Vis dėlto kadaise kaltinta tuo, jog jos dėka mergaitės įsitaiso valgymo sutrikimų ir nevertina mokslo, Barbė, reikia pripažinti, evoliucionavo. Papilnėjo ne tik jos liemuo, bet galbūt ir smegenys, nes kuo ji tik nedirbo – buvo ir sesele, ir veterinarijos gydytoja, ir net astronaute. Reikia įvertinti jos 50 metų trunkantį ryšį su Kenu (išskyrus trumpalaikius pykčius…), o 2012-aisiais ji net buvo nusiskutusi savo puošniuosius plaukus, solidarizuodamasi su vėžiu sergančiais vaikais. Galiausiai atėjo diena, kai galime ją išvysti štai tokią:

Garsioji blondinė be makiažo, strazdanota, spuoguota, patinusiais paakiais, ataugusiomis plaukų šaknimis ir kabėmis… Tai – tikriausiai natūraliausia jos išvaizda, labiausiai primenanti realų žmogų (bent jau iš ryto). Ir ką? Ar žinote, jog toks įvaizdis tautai visiškai nepatiko ir atgarsis buvo labai negatyvus? Nuotraukai pasirodžius internete, komentatoriai rašė: „Akivaizdžiai serganti lėlė? Ar jai pagirios, ar inkstų problemos? Koks vaikas galėtų jos norėti?“ Tad ar gali Barbė kada nors laimėti? O gal žmogiškai natūrai būdinga susikurti stabus ir paskui juos versti?…

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Remtasi P.Orenstein knyga „Pelenė prarijo mano dukrą”

Nuotr. by Treasures and Tiaras Kids Parties, www.flickr.com

Naujausi tyrimai Ajovos universitete patvirtina tai, ką daugelis moterų įtarė jau seniausiai – nėštumas išties visam laikui pakeičia moters pėdos dydį ir formą.

 

Suplokštėjusi pėda – įprasta nėščiųjų problema. Pėdos skliautas suplokštėja, kaip manoma, dėl papildomo svorio ir padidėjusio sąnarių bei raiščių laisvumo, kuriuos sąlygoja organizme nėštumo metu pakitę hormonai, ruošiantys moters kūną gimdymui. Pasak naujo tyrimo, kovo mėnesį publikuoto žurnale American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation, suplokštėjusi pėda gali vėliau ir neatsistatyti.

 

„Girdėjau moteris skundžiantis, jog po nėštumo pasikeitė batų dydis, bet medicininėje literatūroje nieko apie tai neradau, – sako Neil Segal, tyrimą vykdęs medicinos mokslų daktaras, ortopedas reabilitologas. – Norėdami patvirtinti tai moksliškai, išmatavome moterų pėdas nėštumo pradžioje ir po gimdymo praėjus penkiems mėnesiams. Išsiaiškinome, jog pėdos pokyčiai yra faktas.“

Ajovos universiteto studijoje dalyvavo 49 besilaukiančios moterys. Tyrėjai išmatavo jų pėdos skliautą judant bei ramybės būsenoje pirmo trimestro metu ir vėliau, po gimdymo. Paaiškėjo, kad 60-70 proc. moterų pėdos pailgėjo ir paplatėjo.

Konkrečiai, tyrimas įrodė, jog skliauto aukštis ir tvirtumas žymiai sumažėjo, palyginus su tuo, koks buvo nėštumo pradžioje, o tai sąlygojo atitinkamus pėdos ilgio pokyčius (nuo 2 iki 10mm). Kita vertus, nepastebėta, jog būtų pakitęs ir svorio pasiskirstymas pėdoje. Tyrimo duomenimis, pėdą labiausiai pakeičia pirmasis nėštumas, o štai antras, trečias ir kiti daugiau pokyčių nebesukelia.

Žinoma, kad moterys, ypač gimdžiusios, žymiai dažniau už vyrus kenčia dėl raumenų ir kaulų sistemos problemų. Gali būti, jog būtent pėdų pokyčiai nėštumo metu paaiškina, kodėl, lyginant su vyrais, joms rizika ateityje patirti artrito skausmus pėdose, keliuose, klubuose ir stubure yra didesnė. Taigi mokslininkai tęsia tyrimus šia linkme, o tai pat siekia rasti būdų, kaip apsaugoti moters kaulus bei raumenis nėštumo metu.

 

Nuotrauka „SXC”

Vis noriu parašyti, kad mūsų Morta debiutavo teatre. Pati apie spektaklį rašyti nelabai galiu, nes man vien tai, kad girdėjau savo vaiko balsą, padarė šį spektaklį tokiu, kuriam nėra lygių. Mūsų Morta spektaklyje „Berniukas ir žuvėdros” (gegužę dar rodys ir Vilniuje, Mažajame teatre) įgarsino vieną iš žuvėdriukių (kitą įgarsino bendraamžė mergaitė, o jų senolę – Veronika Povilionienė). Morta įgarsino tą žuvėdrą, kuri yra tokia panaši į ją, kad, atrodo, jai net nereikėjo vaidinti. Kai mergaitės-žuvėdros pradėjo kalbėti, jų balsai atrodė panašūs, tačiau tuoj atskyriau Mortą iš tos švelnios ironijos jos balse, kurios gamta jai nepagailėjo. Kadangi Morta tikrai daug laiko ir energijos skyrė šiam įrašui (būdavo, kad grįžta jau kai broliai ir sesė miega), sėdėdama premjeroje žinojau, kokio sunkaus tik ką sulaukusios septynerių metų mergaitės darbo visa tai pareikalavo. Ir didžiavausi ja iki pasaulio krašto ir atgal. Ir kai ji išėjo į sceną nusilenkti su visais aktoriais, kai švytėjo vis prieinant kitiems pasidžiaugti ja, mačiau, kad jai visos tos pastangos atsipirko su kaupu, o aš pati negalėjau sulaikyti pasididžiavimo ašarų.

Apie patį spektaklį man gražiai parašė Meda Petrikaitė savo tinklaraštyje teatre:

„Berniukas ir žuvėdros“ – nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.
Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore – tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne – tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti – jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį…
Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą – dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti – pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais – dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. <…> suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę – duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą – leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to – į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.
Žuvėdros čia – vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka – tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai… <…> Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus. Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.

Labai gražu, ar ne?

Mūsų Gertrūda Elena, žiūrėdama šį spektaklį, vietoje susigraudino. Neįtikėtina, kokie protingi yra vos ketverių metų vaikai. Mudvi sėdėjome greta p.V.Povilionienės, tai ji vis šypsojosi girdėdama Gertrūdos komentarus (nes ji komentavo ojojoi – gerai, kad moka komentuoti vidaus balseliu). Spektaklis patiko ir Vilhelmui, ir Augustui. Žodžiu, amžiaus cenzo nėra. Manau, kad spektaklis įdomus ir 4 mečiui, ir 40mečiui. Priverčiantis susimąstyti. Graudinantis. Pasibaigiantis akimirksniu, bet paliekantis daug minčių, kurios nepalieka ilgai po to, kai nutilo plojimai.

Mortai pasakėme, kad po premjeros kitą dieną važiuosime pirkti jai dovanos. Iš pradžių ji lyg ir norėjo LEGO, tačiau vėliau sugalvojo, kad vis dėlto nori ne LEGO, o vaikščiojančio šuniuko. Spėkite, kiek su juo žaidė?! Bet – kadangi vis apie jį pasvajodavo, o šįkart pažadėjome, kad tikrai galės išsirinkti sau dovaną – namuose atsirado lojantis pūkuotas dirbtinis šuo (atsidūstu…)

Mortai Sofijai patiko vaidinti. Mums patiko, kad jai buvo gera. Jau nekalbant apie tai, kad daug laiko praleido su seneliu, susipažino su režisieriumi Gela Kandelakiu ir suprato, koks sunkus (ir įdomus!) yra šešėlių teatro ir apskritai aktoriaus darbas. Tikiu, kad tokios patirtys leidžia vaikams pajusti pasaulį taip, kaip neleis jokios išgirstos istorijos ir – neabejojoju – net ir jei tai bus vienintelė Mortos patirtis teatre, ji jau visą gyvenimą į teatrą eis šiek tiek kitaip.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Popieriaus lapas;
• Norimo paveikslėlio trafaretas (šį kartą naudotas kiaušinio trafaretas);
• Guašas;
• Teptukas;
• Skutimosi putos.

DARBO EIGA:

• Ant popieriaus lapo užpurkšti skutimosi putų.

• Ant putų uždėti guašo lašelius. Kuo daugiau naudojame guašo, tuo margesį piešinį gauname.

• Guašą ir putas atsargiai pamaišyti, pasklaidyti teptuku, jog spalvos šiek tiek susimaišytų, tačiau nesusilietų.

• Ant putų ir guašo spalvų jūros uždėti norimo piešinio trafaretą, lapo nespausti.

• Trafaretą atsargiai nukelti. Dažų ir putų perteklių galima nubraukti kietesnio popieriaus skiaute.

• Gauname dailiai išdažytą margutį.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį  – BŪTINA!

 

Tokios išvados remiasi 20 metų trukusiais tyrimais, pradėtais su didele tuomet dar paauglių dalyvių grupe. Šis tyrimas šiandien laikomas pačiu informatyviausiu, įrodinėjant ilgalaikes patyčių pasekmes žmogui. Publikuota 2013 vasario mėn. „JAMA Psychiatry“ studija paneigia visuomenėje įsigalėjusią nuomonę, jog patyčios daro tik trumpalaikę žalą, kurios poveikis aukų yra išaugamas.

„Mes patys esame nustebę, kaip giliai ir smarkiai patyčios paveikia žmogaus gyvenimą ateityje, – teigia dr. W. E. Copeland, Duke Universiteto (JAV) Psichiatrijos ir elgesio analizės katedros bei šio tyrimo vadovas. – Psichologinė žala neišgaruoja šiaip sau vien todėl, kad žmogus užaugo ir iš jo niekas nebesityčioja. Tai lieka visam gyvenimui. Tad jei imtumėmės priemonių čia ir dabar, užkirstume kelią daugybei galimų problemų ateityje.“

Ankstesnių ilgalaikių tyrimų, vykdytų Suomijoje, išvados apie berniukus ir mergaites skyrėsi. Buvo nustatyta, jog berniukai patiria mažesnę ilgalaikę psichologinę žalą, nei mergaitės. Tačiau šis tyrimas rėmėsi sveikatos priežiūros istorijų įrašais, kurie neapėmė pilnų psichiatrinių stebėjimų.

Amerikietiškasis tyrimas yra žymiai platesnis bei informatyvesnis. Jame dalyvavo 1420 vaikų (9, 11, 13 metų). Įsitraukę į tyrimą 1993-iaisiais vaikai ir tėvai buvo kasmet apklausiami kol vaikams sukako 16 metų, bei periodiškai po to. Kaskart susitikus vaikų, be kita ko, buvo klausiama, ar per  tris mėnesius iki interviu iš jų kas nors tyčiojosi, erzino, o gal jie patys tai darė kitiems. 421 dalyvis (26 proc.) prisipažino, kad iš jų buvo nors kartą pasityčiota; 887 teigė niekuomet tokių dalykų nepatyrę. Berniukai ir mergaitės pasidalijo daugmaž po lygiai. Beveik 200 (arba 9,5 proc.) prisipažino tyčiojęsi iš kitų; 112 iš jų buvo tik agresoriai, o 86 – tiek besityčiojantys, tiek aukos.

Iš 1420 vaikų, 1270 tęsė tyrimą ir suaugę. Vėlesnėse apklausose buvo domimasi jų psichologine sveikata. Suaugę, kurie teigė patyrę patyčias, o taip pat tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, dažniau priklausė padidintai psichiatrinių sutrikimų rizikos grupei, nei tie, kurie su patyčiomis susidūrę nebuvo. Jauni žmonės, kurie buvo tik aukos, buvo labiau linkę į depresiją, įvairius nerimo sutrikimus, panikos priepuolius bei agorafobiją (atvirų visuomeninių vietų baimę). Tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, be minėtų sutrikimų turėjo dar ir didelį polinkį į savižudybę. Buvę agresoriai pasižymėjo polinkiu į antisocialinį asmenybės sutrikimą (pasireiškiantį empatijos neturėjimu ir negebėjimu justi pagarbą tiek sau, tiek kitiems). Tyrėjai išskyrė ir kitus veiksnius, galėjusius prisidėti prie psichiatrinių sutrikimų formavimosi (neturtas, smurtas ar nestabili padėtis šeimoje).

Pasak mokslininkų, patyčios yra problema ir agresoriams, ne tik aukoms. Taigi patyčios, kurias laikėme beveik normalia ir tikrai jau ne siaubingai svarbia vaikystės dalimi, iš tiesų gali turėti labai rimtų pasekmių vaikų, paauglių ir suaugusiųjų gyvenime.

Tyrimas tęsiamas, stengiantis išsiaiškinti, ar patyčios turi įtakos seksualinės orientacijos formavimuisi.

Nuotrauka Bully by trix0r www.flickr.cm/photos/trixer/3531445744/