DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Tuščio popierinio pakelio nuo pieno (taipogi tinka nuo kefyro ar sulčių);
• Vandens;
• Žirklių;
• Įvairių smulkių daiktų (lego kaladėlių, džiovintų augalų, smulkių žaisliukų);
• Šaldymo kameros.

DARBO EIGA:

• Nukirpti pieno pakelio viršų.
• Į nukirptą popierinį pieno pakelį įpilti vandens.

• Į vidų sudėti smulkius daiktus.

• Pakelius su vandeniu ir smulkiai daiktais įdėti į šaldymo kamerą ir laikyti joje 24 valandas.

• Praėjus 24 valandoms iš šaldymo kameros išimti paruoštą darbelį, nukirpti kraštus, išimti ledą.

• Ir štai jau galima apžiūrėti, tyrinėti, žaisti, lyginti.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Daugelis apie pasakų terapiją esame girdėję ir žinome, kad vaikui sekamos istorijos ne tik padeda jam užmigti, bet ir gali turėti naudos asmenybės raidai. Vis dėlto nelengva „užčiuopti“, kaip būtent tai veikia. Užtat čia pateiksime konkrečių įvairioms situacijoms tinkančių pasakų.

 

Kaip pasirinkti pasaką?
Yra skirtingų pasakų terapijos metodikų. Eilinė pasaka, kurią sekate vaikui prieš miegą, gali turėti jam teigiamo poveikio, jeigu ją tinkamai parinksite, o pasekę būtinai kartu aptarsite. Tas aptarimas visuomet svarbus, antraip papasakota istorija tarsi praeina pro šalį, nepalikdama pėdsakų. Galima analizuoti, kodėl aplinkybės pasakoje susiklostė vienaip ar kitaip, fantazuoti, kas būtų, jeigu herojus būtų pasielgęs išmintingiau, aiškintis, kokiais būdais jis gali spręsti jam kylančias problemas. Beje, teigiamai vaiką veiktų ir aktualias situacijas paliečiantys filmukai – peržiūrėjus juos taip pat svarbu aptarti.
Tokiai terapijai tiks ir jūsų pačių kuriamos, ir senų senovėje sukurtos pasakos. Tam, kad sukurtų savo istoriją, kūrybiškumo pakanka tikrai ne kiekvienam suaugusiajam. Jeigu tai daryti vis dėlto pasiryšite, reikėtų remtis toliau išvardijamais principais.
Personažai. Kurdami pasakas patys, paprasčiausiai realius asmenis (vaiką, save, vaiko broliuką, senelius ir pan.) paverčiame pasakiškais personažais.
Siužetas. Reikia iš karto sugalvoti, koks sekamos pasakos tikslas, ką norite ja klausytojui paaiškinti. Istorijos pagrindas, žinoma, bus probleminė situacija, panaši į jūsiškę. Problema gali būti vaizduojama tiesiogiai arba metaforiškai. Tarkim, jeigu mažylis bijo likti vienas, pasakoje jį vaizduojantis princas taip pat gali bijoti vienatvės, bet gali baidytis ir priešų, grasinančių jo karalystei. Kai pasakojime kalbame apie vaiką kamuojančias negandas, jis tarsi pažvelgia į savo situaciją iš šono, ir tai yra labai naudinga.
Pabaiga. Kai norite pasakomis mėginti išspręsti savas problemas, jos visada turi baigtis laimingai. Jeigu pasakodami pristingate fantazijos ir nežinote, kaip sumodeliuoti, kad viskas vystytųsi teigiama linkme, galite kreiptis pagalbos į burtininką ar panašų personažą, kuris padarys tai, kas realiame gyvenime nėra įmanoma. Problemų gali kelti piktosios raganos ir kitokie fantastiniai veikėjai.
Kai norime vaikui ką nors paaiškinti ar jį pamokyti, laiminga pabaiga nėra būtina. Tokiems pamokymams dažnai tinka vadinamosios buitinės pasakos. Tarkim, „Pasaka apie auksinį kiaušinį“, kurioje senelis ir senelė svajoja, ką darys su auksiniu kiaušiniu. Tuo metu pelytė prabėgdama uodegyte jį stumteli ir jis sudūžta. Taip galima vaikui paaiškinti, kad kai kuriose situacijose reikia elgtis atsargiai.
Efektas. Puiku, jeigu pasaką kursite kartu su sūneliu ar dukryte. Vaikai tuo paprastai geba užsiimti maždaug nuo ketverių metukų. Kai mažylis pradeda kurti, jis per fantazijas išreiškia savo problemas, neigiamas emocijas. Vaikams (kartais ir suaugusiesiems) suvokti, kad jaučia pyktį, nerimą ar kitas neigiamas emocijas, dažnai būna sudėtinga. Kai pasakos padedamas mažylis išsikalba, tėvai gali aiškiau suprasti, ką jis išgyvena. O ir jam pačiam išsiliejus palengvėja.

Pasakos droviam vaikui
Suprantama, tokiam vaikui būtų naudingos pasakos apie drąsą, kartu pasiūlančios, kaip tos drąsos gauti. Pasakų apie narsius riterius ir princus bei jų patirtus nuotykius yra tikrai daug. Jūs pasirinktą įprastinę pasaką galėtumėte papildyti pastabomis, kad pagrindinis herojus bijojo drakono ar žygio į tolimą karalystę (kas sakė, kad princai nebijo?). Jis pusę nakties svarstė: „Baisu, juk man gali nepasisekti“, tačiau vis dėlto sukaupė drąsą ir išsiruošė atlikti savųjų žygdarbių. Kelionėje sutiko įvairių pagalbininkų. Nedrąsiam vaikui reikia pabrėžti, kad prireikus jis sulauks aplinkinių pagalbos. Jeigu pasakos herojus būtų likęs ir sėdėjęs namie, jis tos pagalbos sulaukęs nebūtų… Ir, žinoma, nebūtų pasiekęs savųjų pergalių. Jų siekti gali būti baugu, bet rizikuoti verta.
Kurdami pasaką patys, vaiko drovumą galime vaizduoti tiesiogiai. Pavyzdžiui, praskrisdama pro šalį ragana užburia princą, kad jis pradėtų visko bijoti. Jis vengia eiti į karalystėje rengiamą puotą, nors seniau tokius pokylius labai mėgdavo. Tuomet kartu su vaiku svarstykite, ką princui daryti. Ar būtų išmintinga į puotą neiti arba jos metu stovėti susigūžus kamputyje ir su niekuo nesikalbėti? Koks galėtų būti problemos sprendimas? Pavyzdžiui, princas gali sutarti su riteriu, kad į puotą eis kartu, ir riteris pirmas pasisveikins su puotos dalyviais, po to ir princui nebus taip baisu.
Pavyzdžiui, drovuoliui tiktų pasaka „Drąsus Mėnulis“.

Drąsus mėnulis
Anksčiau naktinis dangus buvo juodas, juodas. Žemės gyventojai paprašė dangaus burtininko apšviesti naktinį dangų, kad nebūtų taip baisu ir tamsu. Burtininkas sukūrė mėnulį. Mėnulis drąsiai apsigyveno tamsiame naktiniame danguje. Savo drąsumu jis dalijosi su visais žemės gyventojais. Bet vieną kartą ežere jis išvydo savo atspindį ir suprato, kad jis yra vienut vienas danguje. Jam pasidarė labai liūdna ir baisu… (Čia su vaiku plačiau aptarkite mėnulio savijautą. Po to pakalbėkite apie tai, ką gi reikėtų vargšeliui daryti.) Nuliūdęs mėnulis kreipėsi į dangaus burtininką, kad šis sutvertų jam draugus. Dangaus burtininkas žinojo, kad kai kurie vaikučiai moka daryti stebuklus. Jis nusiuntė jiems mėnulio gabaliukų ir paprašė sukurti mėnuliui draugus – žvaigždes. Mėnulis danguje matys savo draugus ir džiaugsis. O mėnulio gabaliukai žemėje dalins drąsą vaikams, kurie į juos žiūrės. (Klausytojui pasiūlykite: „Kaip manai, gal ir tau praverstų pažiūrėti į žvaigždes ir paprašyti, kad suteiktų tau drąsos?“ Verta pakalbėti ir apie draugus: kaip draugai gali padėti, kai vaikui yra baisu, ir kaip vaikas gali padėti draugui, taip pat mamai, tėčiui, broliui, sesei ir pan., kai jiems yra baisu. Nedrąsus žmogus padėti nesugeba, nes bijo.)

Pasakos vaikui, kuris skriaudžia jaunesnįjį broliuką
Čia, suprantama, pravers pasakojimai apie brolių ir seserų santykius. Tarkim, populiarios klasikinės pasakos „Laukinės gulbės“ arba „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Jose brolių ir sesės santykiai klostosi gerai. Jūs galite pafantazuoti, kas būtų buvę, jeigu visi dvylika brolių būtų skriaudę jaunesniąją sesutę – atiminėję iš jos žaislus, ją mušę… Pasakoje viskas susiklostė taip, kad Elenytė vienintelė galėjo padėti savo broliams, piktosios raganos paverstiems paukščiais. Ar sesutė, kurią broliai skriaudė, būtų jiems pynusi marškinius iš dilgėlių?! Aptarkite, kas būtų, jeigu jūsų vaikas atsidurtų panašioje situacijoje – ar jo skriaudžiamas mažylis imtųsi jį gelbėti. Taip vyresnėliui parodysite, kad jis yra savotiškai priklausomas nuo jaunėlio, ir negeras elgesys gali atsisukti prieš jį patį.
Jeigu įtariate, kad ir mažasis vaikas – ne idealus ir dėl tarpusavio konfliktų kaltos abi atžalos, pasakos siužetas turėtų rutuliotis kitaip. Tarkim, savo kuriama istorija galite paaiškinti, jog vyresnysis sūnus yra gudresnis, todėl jis turi jaunėlį mokyti įvairių dalykų. Smagu kažką kitam duodi – kai pats duodi, atgal gauni dvigubai.

Pasaka apie gerus sapnus
Pasirodo, vorai ne šiaip sau mezga savo voratinklius. Taip jie gaudo gerus ir blogus sapnus. Blogi sapnai taip ir lieka voratinklyje ir laikui bėgant išnyksta, o geri išsipainioja ir išskrenda. Kad geri sapnai daugiau niekur neįkliūtų, o ateitų pas žmones, kai šie miega, juos pasigauna paukščiai ir išnešioja po gerų vaikučių namus. (Aptarkite, ar vaikas, kuris elgėsi blogai, skriausdamas broliuką ar sesutę, naktį sulauks gražių sapnų. Ar nuskriaustasis, gavęs gerų sapnų ir galėdamas jais pasidalinti, dalinsis su skriaudėju? O juk geri sapnai suteikia mums jėgų…)

Pasakos netvarkingam vaikui
Tai galėtų būti pasaka apie atsakomybę, apie tai, kad vaikas turi rūpintis jam priklausančiais daiktais. Iš žinomų pasakų netvarkingam vaikui tinka „Fedolios vargai“ (yra ir toks animacinis filmas), kur nuo moteriškės pabėgo visi indai ir baldai dėl to, kad ji buvo apsileidusi. Ir jūsų kuriamoje pasakoje nuo netvarkingo vaiko gali pabėgti daiktai. Arba jie gali jausti nuoskaudą, kad yra neprižiūrėti, ir pasiskųsti burtininkui. Šis sumanys daiktus paversti žmonėmis, o vaiką – jų žaislu. Užkerėtieji žmogeliukai negražiai su savo žaisliuku elgsis, norėdami jam atkeršyti… Leiskite vaikui pafantazuoti, kaip toliau klostysis žaisliuko likimas.
Beje, ši pasaka yra moralizuojanti, taigi laiminga pabaiga nebūtina. Vėliau, kai jūsų tinginiukas vėl atsisakys sudėti ant grindų besivoliojančius daiktus į vietas, galėsite priminti: „Ar pameni, kaip buvo sunku tam vaikui, kuris kai pasakoje virto išdykėlių žmogeliukų žaislu…“ .

Gyvatės metai
Vyriausias burtininkas turi atlikti daug stebuklingų darbelių. Tam, kad stebuklai saugiai išlauktų savo laiko, stebukladarys kiekvienais metais paskiria kokį nors gyvūną, visus metus saugosiantį stebuklus. 2013 metais stebuklus saugo Gyvatė. Ji turi juos tvarkingai sudėlioti į lentynėles, kad žinotų, kada kurio eilė keliauti pas žmones. Bet kas bus, jeigu Gyvatė  bus netvarkinga? Visi turėsime gyventi be stebuklų… (Tegul vaikas paragina Gyvatę, kad šis susitvarkytų, ir paaiškina jai šį tą apie tvarką.)

Pasakos vaikui, išgyvenančiam dėl tėvų skyrybų
Žinoma, ši situacija labai sudėtinga. Pasakos, skiriamos tokį skaudų įvykį išgyvenusiam vaikui, gali būti liūdnos, apie netektis. Tačiau laiminga pabaiga reikalinga. Personažas gali ir nežūti, o pakeisti savo pavidalą. Tarkim, princas pavirsta varliuku, o pagrindinei herojei princesei tenka susitaikyti su tuo, kad gyvenimas greta mylimojo visiškai pasikeitė.
Susidūrusiems su skyrybomis vaikams pasakos turi padėti suprasti, kad, nors tėtis gyvens atskirai, jis vis tiek bus tėtis, mylintis savo dukrą ar sūnų.
Šiam atvejui viena užsienio psichologė yra sukūrusi daug paaiškinančią terapinę pasaką. Joje kalbama apie gėlyną, kuriame augo daug gražių gėlių. Tačiau vienai gėlei kažkas pradėjo nepatikti. Jai reikėjo kitokios žemės, kad galėtų sėkmingai augti ir gražiai žydėti. Greta savo draugių ji tiesiog merdėjo. Tuomet vaikas kviečiamas diskutuoti – kas geriau, ar kad gėlė mirtų tarp savo draugių, ar kad būtų persodinta toliau, už kampo. Ji išsiskirs su bičiulėmis, bet šios žinos, kad jai viskas gerai.
Tokio tipo pasaka ypač tiks vaikams, kurie skyrybas išgyvena labai jautriai. Su jais reikia kalbėti alegorijomis. Pirmą ar antrą kartą pasekus pasaką, nereikia jos tiesiogiai sieti su gyvenimiška situacija. Geriau, kad klausytojas pats suvoktų, ką norėta pasakyti. Jeigu vaikas mažiau jautrus, tiks pasaka, artimesnė realybei. Pavyzdžiui, pasaka „Meškiuko bėdos“.

Meškiuko bėdos
Miške su savo mama ir tėčiu gyveno mielas juodai rudas meškutis. Jo tėtis buvo juodas, o mama – ruda. Tačiau  tėtis darėsi vis irzlesnis, nes užsinorėjo gyventi vien su juodomis – tokiomis pat, kaip jis – meškomis. Galiausiai meškinas nusprendė šeimą palikti ir iškeliavo į gretimą girią. Mažasis rudnosiukas labai dėl to išgyveno. Kartą jis, atsisėdęs po pušimi ir atsiminęs, kaip linksmai žaisdavo su tėčiu, apsiverkė. (Pasvarstykite, kaip mažylis jaučiasi, kas ji slegia.) Verkiantį žvėriuką pastebėjo išmintingoji pelėda. Ji meškučiui paaiškino, kad verkti neverta: tėtis iš jo gyvenimo niekur nedingo, jis visuomet liks tėčiu. Tai, kad jis negyvena kartu, nereiškia, kad  savo vaiką myli mažiau. Naujas gyvenimas bus palankesnis ne tik meškiuko tėčiui, bet ir mamai.

Pasakos vaikui, kuris atsikalbinėja
Pasistenkite tokiam sūnui ar dukrai parodyti, jog nieko nenorėdamas ir atsisakydamas įvairių pasiūlymų, jis nepažins pasaulio ir nesužinos daugybės įdomių dalykų. Mūsų vaikystėje buvo populiari istorijų apie berniuką Nežiniuką serija. Nežiniukas nieko nenorėjo išmokti, ir, kol jo draugai užsiimdavo rimtais dalykais, dykinėdavo. Už tai nuolat pakliūdavo į bėdą. Bėdų prisidarė ir tėčio Karlo neklausęs Buratinas (Pinokis). O štai Pagrandukas, nepaklausęs suaugusiojo, išėjo į mišką, ir jį suėdė lapė… Taigi vaikas, kuris nuolat sako „nenoriu“, „nedarysiu“, gali atsidurti situacijoje, kai  nežinos, kaip elgtis, į ką kreiptis pagalbos.

Pasaka apie žuvelę
Panoro Auksinė žuvelė išmokti pildyti daugiau nei tris norus. Kreipėsi ji su savo pageidavimu į išmintingą vandenynų ir jūrų karalių. O jis pasakė, kad tam, jog noras išsipildytų, žuvelė turėtų būti dar puošnesnė ir gražesnė ir turėti savo nepaprastą namelį. Ir dar pridūrė, kad jai teks gyventi tai vandenyne ir jūroje, tai tame namelyje. Namelis bus pas kažkokį žmogų, kuris ją papuoš ir būstą įrengs, o už tai sulauks norų išsipildymo. Tačiau apsigyvenusi gražiame stikliniame akvariume ir nuolat savojo šeimininko stebima žuvelė išpuiko. Ji ėmė atsikalbinėti ir jokių norų nepildė… (Kartu su vaiku aptarkite, ar gražiai žuvelė elgiasi. Gal jai vertėtų įsiklausyti į šeimininko pageidavimus? Kas gali nutikti, jeigu žuvelė nevykdys savo pažadų?)

Pasakos vaikui, nenorinčiam į darželį
Situacija yra nevienareikšmiška, nes priežasčių, kodėl vaikas nenori eiti darželį, būna įvairių. Gal jam nepatinka auklėtoja, gal nemoka bendrauti su bendraamžiais, o gal bijo išsiskirti su mama, nes mano, kad ši jo nepasiims namo.
Pats vaikas gali aiškiai ir nepasakyti, kodėl nenori eiti į darželį. Tačiau to priežastis galima išsiaiškinti per pasakas. Tarkim, paskaityti skyrelį iš Astridos Lindgren „Karlsono, kuris gyvena ant stogo“, kuriame Mažyliui tėvai atveda auklę freken Bok. Čia galima vaiko užklausti: „Gal ir tavo auklėtoja tokia pat pikčiurna, kaip freken Bok?“ Jeigu mažylis užginčys, kad jo auklėtoja ne tokia, tvirtins, kad ji gera, vadinasi, nenoro eiti į darželį priežastis slypi kitur. Taigi pradžioje reikia išsiaiškinti, kas vaikui kelia nerimą. O problemą radus, reikia ieškoti pasakų, padėsiančių ją išspręsti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale,
konsultavo psichologė Viktorija Grigorjeva

 

Nuotr. by m kasahara

Remiantis 70-ies tyrimų (kuriuose dalyvavo daugiau nei 200 tūkstančių vaikų) bendra analize, prieita išvados, jog bendraamžių patyčių objektais arba agresoriais dažniau tampa tie vaikai, kuriuos augindami tėvai naudoja neteisingus metodus – ir kalbama ne tik apie smurtą, nepriežiūrą, bet ir perdėtą rūpinimąsi.

Warwick universitete (Anglija) atliktas tyrimas atskleidė, jog tėvų auklėjimas labiau veikė tuos vaikus, kurie buvo ir patyčių aukos, ir iniciatoriai, nei tuos, kurie buvo tik aukos.
Pastebėta, jog negatyvus ar netgi šiurkštus auklėjimas padidina riziką tapti priekabiautoju-auka, ir mažiau – vien auka. Bei priešingai, šiltas bet nuoseklus auklėjimas sumažina riziką tapti patyčių auka. Taigi tyrimo autoriai rekomenduoja programą prieš patyčias išplėsti už mokyklos ribų ir pradėti dar iki jos, namuose, propaguojant pozityviąją tėvystę.

Profesorius D. Wolke teigia: „Ilgi patyčių šešėliai nesibaigia mokyklos žaidimų aikštelėje, jie tįsta toliau ir labai smarkiai paveikia žmogaus gyvenimą ateityje. Jau žinoma, kad ir aukoms, ir agresoriams gali išsivystyti įvairių sveikatos problemų, juos gali kamuoti depresija, nerimo sutrikimas ir padidėjęs polinkis į savižudybę. Todėl labai svarbu daugiau žinoti ir suprasti apie patyčias provokuojančius veiksnius – tik taip galima sumažinti šią naštą, griaunančią vaikystę bei gulančią ant visuomenės pečių.“ Žmonės dažnai suvokia, jog patyčios – tai tik mokyklų problema, tačiau šis tyrimas atkreipia dėmesį ir į tėvų vaidmenį.

Tyrimas išskiria kelias neigiamas auklėjimo kryptis – smurtą/nepriežiūrą, neproduktyvų/neempatišką auklėjimą, o taip pat ir perdėtą priežiūrą. Būtent į pastarąją tyrėjai norėtų atkreipti dėmesį, nes iki šiol ji nebuvo akcentuota. „Nors aktyvus tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime, parama ir intensyvi globa sumažina riziką tapti agresoriumi, tačiau padidina galimybę tapti auka“, – teigiama pranešime. Žinoma, vaikams reikalinga parama, tačiau dalis tėvų stengiasi apsaugoti vaiką nuo bet kokių neigiamų patirčių. Taip jie neleidžia vaikams išmokti elgtis su agresoriais, taigi jie tampa pažeidžiamesni. Gali būti, jog griežtai kontroliuojančių tėvų vaikai neišsiugdo tokių savybių, kaip kad savarankiškumas bei tvirtumas, todėl jie tampa priekabiautojų taikiniais. Tačiau gali būti ir taip, jog tėvai perdėtu rūpesčiu apgaubia jau aukomis tapusius vaikus. Bet kokiu atveju, tėvai negali sėdėti su vaiku viename suole.
Labiausiai tikėtina, jog viktimizacijos išvengti padeda auklėjimas, kuomet nubrėžiamos aiškios ribos, egzistuoja aiškios taisyklės, tačiau netrūksta emocinės šilumos ir tėvai yra visuomet pasirengę padėti. Tokie tėvai leidžia vaikams patirti konfliktus su bendraamžiais ir išmokti problemas spręsti patiems, o nesikiša iškilus menkiausiam ginčui.

Nuotrauka TheeErin, www.flickr.com

Remiantis tyrimu, publikuotu žurnale Psychological Science, pinigų skaičiavimas gali būti labai naudinga veikla.

Norėdami tai įrodyti, mokslininkai pasiūlė vienai grupei dalyvių suskaičiuoti aštuonias 100 dolerių vertės kupiūras, o kitai grupei – paprasto popieriaus iškarpas. Vėliau visi buvo paprašyti sužaisti partiją kompiuterinio žaidimo, kuriame reikia mėtyti kamuolį. Žmonės tikėjo, jog žaidžia su realiais priešininkais, nors iš tikro žaidimas buvo iš anksto užprogramuotas. Tam tikra dalis jų iš žaidimo iškrito. Įdomu, jog iš iškritusiųjų, tie, kurie skaičiavo pinigus, nesijautė tokie
susikrimtę, kaip tie, kurie skaičiavo tik popierių…

Kito eksperimento metu mokslininkai paprašė dalyvių iškart po pinigų ar popieriaus skiaučių skaičiavimo 30-čiai sekundžių sumerkti pirštus į karštą vandenį. Tiems, kurie skaičiavo pinigus, vanduo neatrodė toks karštas ir jie nejuto tokio skausmo, kaip kad čiupinėjusieji paprastą popierių. Be kita ko, žmonės, skaičiavę
pinigus, dažniau nusakė besijaučiantys „stiprūs“ nei skaičiavusieji popierių.

Kad tyrimas būtų įdomesnis, tyrėjai paprašė dalį dalyvių prisiminti savo praėjusio mėnesio finansines išlaidas, o kitų – prisiminti praėjusio mėnesio orus. Vėliau abi grupės vėl žaidė kompiuterinį žaidimą ir atliko fizinio skausmo testą. Tų, kurie galvojo apie orą, nusiminimo ir skausmo lygis buvo normalus. O štai mąsčiusieji apie finansus žymiai labiau krimtosi iškritę iš žaidimo, o ir karšto vandens keliamas skausmas jiems atrodė didesnis.

Psichologų išvados: „Vien pinigų vaizdas ir mintys apie juos turi didelį psichologinį poveikį, pakankamą pakeisti reakciją į socialinį atstūmimą ir net į skausmo pojūtį“.

SXC nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Užvakar skaičiau pranešimą progreso konferencijoje LOGIN. Kalbėjau apie tai, kodėl tėvai bijo, o vaikai trokšta technologijų. Mano nuostabai, po mano pranešimo atsirado straipsnis ir DELFI. Gal dėl to, kad iš tiesų labai daug tėvų bijo tų technologijų (ypač dėl to, kad aš esu UŽ technologijas vaikų gyvenime), sulaukiau tikrai daug dėmesio. Viena pažįstama pasakė: aš irgi norėjau įeiti, bet prie durų buvo tiek stovinčių, kad nesibroviau ir išėjau. Pamaniau, kad – jeigu ką – paklausiu tiesiai:)

 

(nuotrauka DELFI fotografo T.Vinicko)

Ruošdamasi pranešimui peržiūrėjau daug TED kalbų, kuriose kalbėjo švietimiečiai. Po šio pranešimo (ir apskritai po dažno) man sako, kad aš kalbu taip, tarsi man būtų labai lengva. Nieko panašaus. Esu visiška intravertė (ne tik pati taip manau, bet net ir rimti testai rodo!), todėl viešas kalbėjimas man visada yra iššūkis, reikalaujantis daug jėgų. Bet nieko nėra smagiau, kaip – po kelių sunkių sakinių – pajusti auditoriją, užmegzti akių kontaktą ir… išsakyti tai, ką žinau, matau ir manau. DELFI straipsnis – mano pranešimo konspektas, todėl nepasakosiu, apie ką kalbėjau. Pasakysiu tik tiek, kad juokas ima, kai, neklausę, nesupratę ir neįsigilinę sako, kad noriu vaikus pasodinti prie televizoriaus ir/arba kompiuterio! Jeigu jie tik žinotų, kad jau šešerius metus neturime televizijos, o kompiuteris mūsų namuose yra tik centrinėje erdvėje ir tik tam tikru laiku. Kita vertus, manau ir manysiu, kad technologijos – mūsų ateitis; kad jos vaikams – puikus įrankis gyventi patogiau, nei gyvenome mes (kuris iš skaitytojų norėtų – kaip mūsų mamos – plauti rūbus rankomis?!). Jeigu tėvai negeba kontroliuoti turinio ir laiko, praleidžiamo prie ekrano, tai jau tikrai ne vaikų kaltė! Man apskritai dažnai atrodo kaip prof.D.Pūrui: po galais, pasitikėkime savo vaikais!!! Jei mūsų sparnai buvo pakirpti, tai nereiškia, kad turime juos pakirpti laisvoje Lietuvoje gyvenantiems savo vaikams. Kur kas išmintingiau būtų leisti – bent jau netrukdyti – jiems išmokti ATSAKINGAI gyventi laisvėje. Apie visa tai turime atvirai kalbėtis, jei mums rūpi, ką išgyvena ir kaip reaguoja, stebėdami mūsų, suaugusiųjų, pasaulio vertybes vaikai. Tikiu, kad – jei kalbėsime su vaikais apie technologijas – jie supras ir visas grėsmes. Nesuprantu, kaip galima taip infantilizuoti ir nuvertinti vaikus. O kai tėvai sako, kad dvimečio negali atitraukti nuo kompo, tai man visada norisi kvatotis: jūs norite pasakyti, kad maždaug 90cm ūgio ir 12kg svorio žmogaus jūs negalite atitraukti nuo kompiuterio?!?! Kartais nesupranti, kad santykiuose yra atsakingas ir priima sprendimus:)

Grįžtant prie LOGIN. Buvo ir vienas juokas: mano pranešimas buvo mano Apple kompiuteryje (su kuriuo beveik nesiskiriu), o sistema nebuvo pritaikyta, nebuvo laido. Įrašėme į atmintuką ir perkėlėme į transliuotojų kompiuterį. Nepersikėlė filmukai (norėjau parodyti du), o man buvo laaabai svarbu, kad jie persikeltų. Norėjau pasakyti: jūs ką, juokaujate?! Pagrindinis pranešėjas – Steve Wozniak, o jūs neturite Apple laido?! (aš suprantu, kad nėra Apple laido, kai važiuoju skaityti pranešimo į provinciją, bet LOGIN konferencija?!) 😀 Problema buvo išspręsta, kai filmukus perkėlėme atskirai, ir jie buvo parodyti atskirai. Taigi prieš pat pranešimą patyriau stresą, bet, kaip sakant, kas sakė, kad bus lengva?!

Beje, LOGIN dalyvavo ir Vaikystės Sodo komanda su Vaikystės Sodo stendu. Man nepaprastai graži VS darbuotojų oficialiems renginiams skirta uniforma su išsiuvinėtu naujuoju logotipu!

 

Penktadienį norėjau važiuoti paklausyti S.Wozniak’o. Prieš pat važiuojant paskambino iš Augusto mokyklos, kad jam – astmos priepuolis. Taigi važiavau pasiimti Augusto. Augustui įsėdus pasakiau apie S.Wozniak’ą, tai jis sako: važiuojam kartu! Taip ir nuvažiavom, ir jis – neabejoju – buvo vienas labiausiai patenkintų LOGIN apsilankiusių:) (jis, išgėręs vaistų, jautėsi jau geriau).

 

 

Kadangi kalbos galėjome klausyti VIP/ams skirtoje vietoje, Augustas puikiai matė ir išsižiojęs klausė – juk jis tooks Apple fanas! Man pranešimas patiko, tačiau nepasakyčiau, kad nurovė stogą. Teisybę pasakius, pasakė daug to, ką aš sakau savo vaikams ir aplinkiniams – net Augustas kelis kartus atsisuko linksėdamas, maždaug, aha, mano mama sako tą patį 🙂 Pateiksiu keletą pavyzdžių iš jo kalbos:

– daugiau matematikos, nei mokėjau aštuonerių (!!!), man niekada nereikėjo. Svarbiausia – loginis mąstymas ieškant atsakymų į klausimus;

– technologijos ne(pa)daro žmonių laimingesnių, tačiau tikrai palengvina jų gyvenimą;

– viskas, ką išmokau svarbiausio, buvo outside formal education (t.y. ne mokykloje ir ne universitete), nes dariau tai, kas man iš tiesų rūpėjo. Tai, ką išmokstame tradicinėje mokykloje, yra atsakymai į kitų klausimus, kiti mano, kad žinoti tuos atsakymus yra svarbu. Tai, ką atrandi pats, turi prasmę TAU, todėl yra reikšminga;

– kompiuteris neturi intuicijos, todėl yra tik puikus įrankis;

– niekada nebūčiau tiek dirbęs (pasakojo, kad yra dirbęs keturias paras nesudėjęs bluosto), jei būtų reikėję mokyklos projektui;

– žmogus nėra talentingas natūraliai. Reikia dešimčių tūkstančių valandų, kad įgytum gebėjimus. Talentas yra sunkaus darbo pasekmė (tą sako visi, na, beveik visi daug pasiekę žmonės!);

– technologijos yra nuostabios, nes leidžia šiandienos vaikams rasti atsakymus į jiems rūpinčius klausimus tą pačią dieną;

– daug žmonių turi nuostabių idėjų. Esmė – idėjų įgyvendinimas;

– mes visada žiūrėjome, kas jau yra pasaulyje ir norėjome tai šiek tiek pagerinti/ something a little bit better;

– vaikus reikia girti ir džiaugtis jais, nes kai tave giria, tu pradedi galvoti, kad gali, o kai taip galvoji, tai pasitiki savimi ir sieki užsibrėžtų tikslų!

– nuo ateities negali apsisaugoti/you can’t prevent the future (kalbėdamas apie technologijas)

Šiems teiginiams pritariu in-and-out. Dėl to išvažiavau puikios nuotaikos, nes visada smagu pasiklausyti žmonių, kurie ne kritikuoja tave, o mąsto taip pat. Pasisemi įkvėpimo. Įgauni daugiau pasitikėjimo. Ir tiki, kad būsi išgirstas. Ir galbūt net pavyks pakeisti. Atrodo, galėsi savo nuosavais sparnais perskristi Atlantą.

Tad ačiū Arnoldui ir Vaidotui, kurie mane pakvietė, su kuriais teko dalyvauti ir radijo bei TV laidose.

Ačiū Liudvikui, kuris padėjo pasiruošti pranešimui.

Ačiū nuostabiai Vaikystės Sodo komandai, visada puikiai reprezentuojančiai mūsų organizaciją, kuri yra daug daugiau, nei organizacija!

Ačiū visiems, kurie atėjo į tą didžiulę salę manęs išklausyti.

Ačiū G, kuris man parodė (ir vis dar rodo) nuostabią technologijų pusę.

Ačiū mano vaikams, kurie – gyvi technologijų čiabuvių pavyzdžiai ir kurie man, imigrantei, padeda adaptuotis XXI amžiaus pasaulyje.

 

 

 

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Sėmenų aliejus;
• Mėlynas pigmentas (milteliai);
• Lino audinys;
• Baltas popierius;
• Plastikinės pipetės;
• Pincetai;
• Teptukai.

DARBO EIGA:

• Dažų gamyba: naudodami pipetes ir pincetus sumaišome sėmenų aliejų su mėlynu pigmentu.

• Gautais dažais tapome ant lino audinio arba popieriaus.

• Džiaugiamės gautais piešiniais.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Naujos apžvalgos patvirtina, jog daugelis vyrų vis dar turi geresnį erdvinį suvokimą nei moterys. Tai gali paaiškinti individualūs skirtumai identifikuojant save lyčių vaidmenyje.

Akademiniai pastebėjimai, jog vyrai kai kuriose srityse lenkia moteris, iššaukė gausybę tyrimų, tikintis atskleisti, ar tai susiję su motule gamta, ar su ugdymu. Nors ir įrodyta, jog vertinant bendrą intelektą tarp lyčių skirtumų nėra, tačiau daugiau nei 35-erius metus trunkantys tyrimai nuolat patvirtina, jog vyrai erdvinių gebėjimų testuose pasirodo geriau už moteris. Tai gali būti susiję su tuo, kodėl vis dar mažiau moterų nei vyrų studijuoja gamtos mokslus, technologijas, inžineriją ir matematiką (dalykus, kuriuose prireikia gero erdvinio suvokimo).

Tačiau išsamesni vertinimai atskleidžia, jog tai gali būti faktų supaprastinimas. Nauja apžvalga, spausdina žurnale Sex Roles, plačiau nagrinėja lyčių vaidmenų veiksnį, kaip galimai įtakojantį ir erdvinio suvokimo skirtumus. Nors vaikai gimsta arba berniukais, arba mergaitėmis, kiekvieno žmogaus savęs kaip lyties atstovo suvokimo laipsnis yra skirtingas, kaip ir pritarimas vyriškiems ar moteriškiems vaidmenims. Tyrimą atliko Grifito universitetas Kvinslande (Australija).

Pasak tyrėjų, vertindami erdvinius gebėjimus jie užfiksavo didesnes variacijas tarp vienos lyties žmonių, nei tarp pačių lyčių. Tai paskatino juos pasigilinti į vyrų ir moterų skirtumus, kurie galėtų tai paaiškinti. Taigi mokslininkai išnagrinėjo aukštesniųjų klasių moksleivių, studentų bei jaunų suaugusių atliktus rotacijos erdvėje testus (kas tai yra, galite pažiūrėti čia), bei atrado, jog vyrai ir moterys, turintys ryškų vyrišką arba dvylytį (turintį priešingos lyties savybių) lyties identitetą, pasiekė didesnių laimėjimų.

Tyrėjai mano, jog tos pačios lyties vaikai išsiugdo (arba jiems išugdoma) labai nevienodą tipiškai vyriškais ir moteriškais laikomų bruožų puokštę. Tai paaiškina, kodėl pasiekimai erdvinių gebėjimų srityje labiau varijuoja tos pačios lyties rėmuose. Vyriška identifikacija skatina kultyvuoti matematikos bei gamtos mokslų gabumus, o moteriška identifikacija skatina vystyti verbalinius bei humanitarinius gabumus. Tai nėra suabsoliutinta, ir kai kurie abiejų lyčių vaikai sėkmingai integruojasi abiejuose vaidmenyse.

Erdvinis mąstymas tobulinamas žaidžiant tam tikrus žaidimus ar užsiimant tam tikra veikla, tradiciškai laikoma vyriška. Todėl norint pagerinti mergaičių rezultatus srityse, reikalaujančiose gero erdvinio suvokimo, reikėtų sąmoningai įtraukti tuos vyriškais (berniukiškais) laikomus užsiėmimus į jų kasdienybę, o ne skatinti žaisti lytis išskiriančius žaidimus.

SXC nuotr.

 

 

Būna, tėtis su mama išgeria per šventes, būna, kad ir gerokai įsisiūbuoja… Iki tam tikros ribos vaikui su šiltučiais tėvais netgi linksma. O jei šeimoje tai jau visai nebelinksma? Jei tėtis geria, mama sielvartauja, o ką jaučia vaikai? 

Kalbėti – būtina!
Dažnai ši problema šeimoje būna įslaptinta dėl daugelio priežasčių, iš kurių esminės – gėda ir noras vaiką apsaugoti, puoselėjant viltį, kad jis nieko nesupranta. Tai utopija! Vaikų jausminė skalė kur kas platesnė nei mūsų, ir jie tikrai jaučia grėsmę, baimę, pyktį, liūdesį. Todėl jei mama sako: „Nebijok, viskas gerai”, ji tik pablogina padėtį, nes vaikas su savo jausmais lieka vienas, nesuprastas ir nepadrąsintas.
Svarbiausia, kad mama suteiktų vaikui saugumo, nes tėtis šito padaryti nebegali. Išgėręs žmogus baisiausias tuo, kad yra nekontroliuojamas ir nenuspėjamas. Vaikas nesupranta, ką reiškia būti išgėrusiam, todėl jam ypač baisu. Beje, nesaugumą sukelia ne tik griuvinėjimas, bet ir perdėtas gerumas…
Saugumas visų pirma suteikiamas kalbantis. Vaikas turi žinoti, kad bet kada gali atsiremti į mamą, pasidalyti savo jausmais, o ši privalo jį išgirsti. Mamos kartais nė neįtaria, kaip smarkiai vaikas bijo, tarkime, kad tėtis numirs! Neįtaria, nes jos žino, kad nemirs, deja, vaikas kankinasi nežinioje.
Dažnai mamos tyli, nes nujaučia išgirsiančios baisių žodžių, pvz.: „Aš noriu tėtį nušauti!” Privalome tai suprasti ne kaip tiesioginį norą, o kaip pykčio išraišką. O bet koks išlietas pyktis yra geresnis nei kaupiamas viduje. Tad meskime iš kalbos „tekstą”: „Ne, ne, negalima pykti ant tėtės!”, o grįžus girtam vyrui su ašaromis ar riksmais nepulkime prie jo, pirmiausia nuraminkime kamputyje kiūtančius vaikus – patikėkite, jie, o ne jūs, esant tokiai situacijai, pažeidžiamiausi.

Dėmesio, močiutės!
Dažnai alkoholikų šeimose (tiek žemo, tiek aukšto socialinio statuso) labai svarbios figūros būna močiutės, seneliai, tetos, net mokytojos. Juk vaikas, nenorėdamas skaudinti mamos, dažnai priima jos žaidimo taisykles – kartu su ja apsimeta, kad nieko nevyksta. O viduje kaupiasi baimė ir liūdesys… Tad jei geria sūnus ar žentas, o mama nepajėgia būti vaikui saugumo siena, garą vaikams nuleisti padėkite jūs, seneliai, – išklausykite, apkabinkite, leiskite išsiverkti. Kas nors turi vaikui pasakyti, kad jis tiesiog pyksta ir kad tai visiškai normalu.

Už ką mamai galima būtų statyti paminklą
Tikrai įmanoma su vaiku kalbėtis apie problemą, nenustatinėjant jo prieš tėtį, netraukiant į savo barikadų pusę. Tai jūs turėtumėte būti vaiko pusėje, tad atsiribokite nuo nuoskaudų ir mėginkite laikytis linijos, jog tėtis geria ne todėl, kad yra blogas, o todėl, kad nelaimingas.
Ką sakyti, pasufleruos patys vaikai. Klauskite jų: „O kaip tu manai, kodėl tėtis geria?” Jau penkiametis gali  nustebinti atsakymu: „O gal jam kas nors blogai?” Šiuo keliu ir eikite, atsižvelgdamos į vaiko amžių. Paaiškinkite, kad alkoholizmas – tai nesugebėjimas kitaip spręsti problemų. Gal tėtis turi didžiulį rūpestį, kurio nemoka išsakyti? Vaikams labai suprantamas neišsipildžiusių svajonių pavyzdys: klauskite jo paties, kokios svajonės išsipildė, kokios – ne, ir kaip jis tuomet jautėsi. Va ir tėtis jaučiasi panašiai… Iš tikrųjų pokalbiai yra paprasti, sunkiausia iki jų prieiti.

Kas turi padėti tėtukui?
Regis, natūraliai turėtų kilti klausimas – jei tėčiui bloga, kuo galėtume jam padėti? Tik šį klausimą ištaria mama, galvodama už abu ir darydama klaidą. Vaikai paprastai tokių klausimų neužduoda, suvokdami, kad jiems tai per sunku. Jei užduoda, tuomet turbūt jau seniai yra įpainioti ir nesyk sąmoningai ar nesąmoningai šeimą gelbėję. Mama turėtų paaiškinti:  „Matau, mažuti, kad tu labai nori padėti, tačiau tėtis turi susitvarkyti pats ar paprašyti pagalbos. Bet jei tau jo gaila, gali nupiešti jam piešinį ar pan.”

Ar reikia pažadų?
Mamos dažnai žada, kad viskas bus gerai, nors šito nežino. Arba net žino, kad nebus… Vaikas tuo netiki, o jei ir tiki – irgi nėra gerai, nes gyvenimas virsta ištisu laukimu ir galiausiai tai tampa norma.
Todėl reiktų ne žadėti, o atkreipti dėmesį į pozityvias gyvenimo puses, kad vaikas nesusitelktų vien į blogį. „Kas gero tavo, mano, tėčio gyvenime?”, „Oho, kaip tau sekasi matematika, kiek daug turi draugų!”, „O, smagiai praleidome savaitgalį!”, „Kaip šauniai tėtis suremontavo tau kambarį!” Pabrėžkite gerus dalykus, kurie jus pačią sieja su vyru, – juk dėl kažko jūs vis dar gyvenate kartu?..

Pavojingasis trikampis
Tai aukos–agresoriaus–gelbėtojo trikampis. Šeimos nariai jame keičiasi vaidmenimis, pvz., atgailaujantis tėvas iš agresoriaus virsta auka, o žmona ima mosuoti botagu. Blogiausia, kai į šį trikampį įtraukiami vaikai. Dažniausiai jie būna aukos – nelaimingi, išsigandę, nustumti. Būna ir agresorių – kai jie nesimoko, bėga iš namų ir panašiai šokdina tėvus. Bet liūdniausia, jei vaikui tenka gelbėtojo vaidmuo, nes jis neišlieja pykčio (kaip agresorius), o užsikrauna atsakomybę tėvus guosti, taikyti, dangstyti. Kitaip tariant, pasikelia į tokį patį lygį kaip jie, o tai jam dar per sunku.
Todėl draudžiama!
1. Siųsti vaiką sekti tėvo, kamantinėti, ko ir kiek būdamas su vaiku jis išgėrė. Jei vaikas tampa mamos sąjungininku, o tėtį myli, sustiprėja vaiko kaltės jausmas – vadinasi,  mama vaiką skriaudžia, versdama tokį jausmą patirti. Vaikas nebežino, dangstyti tėtį ar remti „kovoje” mamą. Jei tiesa (kurią jis pasako mamai) atsisuka prieš jį ir virsta išdavyste (tėčio), vaikas gali labai susipainioti gyvenimo vertybėse.
2. Paversti vaiką prižiūrėtoju – jei tėtis eina pas kaimyną, liepti eiti iš paskos. Net jei mama mano, kad vien vaiko buvimas sustabdys vyrą nuo gėrimo, ji tiesiog mažuoju dangstosi. Vaikas negali būti tėčio neprisigėrimo garantas.
3. Liepti vaikui tėtį paguldyti, nuauti, atnešti mineralinio. Pirma, todėl, kad taip formuojamas požiūris, jog išgėrus labai gerai, visi tik aptarnauja… Reiktų paaiškinti, kad dabar tėtis apsinuodijo alkoholiu, gali vemti, bet tai praeis. Toks žinojimas ir sumažins išgąstį, ir ugdys teisingas vertybes. Antra, vaikas turi turėti savo teises, ir jei tėtis jam „fui” – jis neprivalo su juo bučiuotis ar išklausyti vapalionių. Ir šioje vietoje mama turi labai jį palaikyti, griežtai liepti tėvui nelįsti, nors daugelis, norėdamos sušvelninti padėtį, skatina mažuosius elgtis priešingai…
4. Atskomybė užkraunama ir neapgalvotai. Pvz., tėtis paliekamas prižiūrėti vaikų, o pasigeria, todėl mažesniųjų globa tenka vyresnėliui. Tad jei įmanoma, prašykite pagalbos kitų suaugusiųjų.

Ar galima išgerti mamai?
Galimos trys problemos.
● Vaikas bijo, kad išgėrusi tapsite tokia pati kaip tėtis, ir jis liks visiškai nesaugus, vienas. Aiškinkite apie alkoholio kiekį, mokėjimą sustoti, pagrįskite jį pavyzdžiais. Vaikus paprastai nuramina faktas, kad dar galite vairuoti.
●  Jei negeriate nė lašo, vaikas gali suprasti, kad alkoholis – tai mirtis, kelianti jo tėčiui dar didesnį pavojų. Negerti, žinoma, jūsų valia, bet ir turite įsisąmoninti, kad nekenčiate ne alkoholio, o savo žmogaus silpnybių.
●  Vaikui pasirodys, kad bereikalingai kaltinate tėtį, jei pati mėgstate maktelti su draugėmis vyno. Jei nors kartą nesugebėjote sustoti prie vaiko, labai jį išgąsdinote ir supainiojote. Geriau tą taurę vyno išlenkti ne prie jo akių, o kur nors kavinėje. O vyrą kaltinti moralinė teisė išties sumažėja.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
SXC nuotr.

 

 

 

Didžiuma vaikų žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius maždaug 12-os mėnesių.  Daugelis tėvų teikia šiam įvykiui didžiulę reikšmę. Tačiau laikas, kada tai nutinka, išties neturi didelės reikšmės ateičiai. Anksti pradėję vaikščioti vaikai vėliau nebūna nei protingesni, nei labiau koordinuoti. Šios išvados priėjo tyrimas, finansuotas Šveicarijos nacionalinio mokslo fondo.

Žinoma, tėvai rūpinasi vaikais, todėl dažnai lygina saviškį su bendraamžiais smėlio dėžėje ar žaidimų aikštelėje. Daugelis nerimauja, jog vėliau pradėjus sėdėti ar vaikščioti, gali atsilikti ir mažylio protinė branda. Tačiau statistinė 222 sveikų vaikų, tirtų Ciuriche ir Lozanoje, analizė leidžia manyti, jog dauguma tų baimių – visiškai nepagrįstos.

Ilgalaikio tyrimo metu pediatrai stebėjo 119 berniukų ir 103 mergaites. Per pirmuosius dvejus metus jie ištyrė vaikus septynis kartus, o vėliau, jiems mokantis mokykloje, susitikinėjo kas dvejus – trejus metus bei atliko protinių gebėjimų bei motorikos išsivystymo testus. Pasak statistikos, vaikai pirmąsyk atsisėda nuo keturių iki trylikos mėnesių (vidutiniškai – 6,5 mėn.), o vaikščioti pradeda tarp 8,5 ir 20 mėn. (vidutiniškai 12 mėn.). Kitaip tariant, amplitudė labai didelė.

Tyrėjai nerado jokio ryšio tarp amžiaus, kuomet vaikai įveikė šiuos raidos etapus, bei protinių gebėjimų ar motorikos išsivystymo, sulaukus 7-18 metų. Kitaip tariant,  vaikai, kurie ėmė vaikščioti vėliau, judesių koordinacija ir intelektu visiškai neatsiliko nuo tų, kurie pirmuosius žingsnius žengė anksti.

Tad tikslus laikas, kada vaikas pradeda vaikščioti, neturi jokių akivaizdžių pasekmių. Štai kodėl tyrėjai rekomenduoja tėvams atsipalaiduoti, jei 16 ar net 18 mėnesių kūdikis dar nevaikšto. Kita vertus, jei jis ir 20 mėnesių dar nepaeina be pagalbos, reikėtų pasikonsultuoti su medikais.

 

Nuotr „SXC“

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• A3 formato baltas lapas;
• Mėlynos ir baltos spalvų guašas;
• Teptukai;
• Mėlynas spalvotas popierius;
• Saldainių popierėliai;
• Žirklės;
• Klijai;
• Žurnalai apie gyvūnus arba piešti/spausdinti gyvūnų ir paukščių paveiksliukai;
• Smėlis.

DARBO EIGA:

• Guašu nudažome popieriaus lapą – tai oras.

• Sukarpome arba suplėšome mėlyną popierių ir, dažams nudžiūvus, klijuojame „vandenį“.

• Žemę šį kartą kūrėme iš saldainių popieriukų karpinių ir/arba smėlio.

• Belieka apgyvendinti gyvūnus ir paukščius ore, vandenyje arba žemėje: vyresni vaikai patys renkasi ir karpo juos iš žurnalų, mažesniems paruošiame iškarpas.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį  – BŪTINA!