Beveik visi tėvai yra patyrę, jog tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai paveikia kitą. Tėvai naudoja įvairius būdus, norėdami įveikti vaiko kaprizus, suvaldyti pyktį, baimę ar nuotaikų kaitą, tuo pat metu ugdant juose savarankiškumą ir gebėjimą prisitaikyti.

Tačiau koks tėvystės stilius kokiam vaikui tinka? Tyrimą apie tai, kaip priderinti auklėjimą prie vaiko asmeninių savybių, trejus metus vykdė Vašingtono universiteto psichologai ir publikavo žurnale The Journal of Abnormal Child Psychology. Jie išsiaiškino, jog parinkus konkrečiam vaikui tinkantį auklėjimo būdą, mokyklinio amžiaus vaikams perpus sumažėja depresijos bei nerimo sutrikimo simptomai. Deja, jei tėvystės stilius vaiko būdui netinka, minėtų simptomų padvigubėja.

 

Šis tyrimas dar labiau atitolina nuo požiūrio, jog „vienas dydis tinka visiems“. Jo išvadose konkrečiai patariama tėvams, kaip sušvelninti vaiko depresiją ir nerimą. Mokslininkai gvildeno, kokios savybės prisideda prie depresijos bei nerimo sutrikimo atsiradimo, ir stebėjo, kaip vaikai reaguoja į skirtingus tėvų auklėjimo stilius.

„Nemažai girdime apie persistengiančius tėvus, liaudyje vadinamus „tėvais-straigtasparniais“ ar „mamomis-tigrėmis“, – teigia viena tyrimo autorių L. Lengua – Tėvams instinktas liepia kažkaip padėti ir paremti savo vaiką, tačiau ne visada aišku, kokiu būdu geriausia būtų įsikišti. Šis tyrimas padės tėvams išlaikyti pusiausvyrą tarp kišimosi ir nesikišimo politikos. Norint padėti savo vaikui, geriausia yra įsiklausyti į jį“.

Mokslininkai fiksavo 214-os vaikų ir motinų bendravimą, remdamiesi apklausomis, vykusiomis namuose. Vaikų amžius tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai devyneri, mergaičių ir berniukų buvo beveik po lygiai. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai ir tėvai aptarinėjo neutralias temas, pvz., kaip praėjo diena, ir įprastas problemas, pvz., konfliktus dėl namų darbų ar kambarių tvarkymo. Tyrėjai žymėjosi tokius niuansus, kaip kad švelnumas ir priešiškumas bendraujant, kiek motinos leido vaikams valdyti pokalbį, kiek suteikė autonomijos. Taip pat buvo vertinamos asmeninės vaikų savybės bei depresijos ar nerimo sutrikimo simptomai. Ypatingas dėmesys kreiptas į sąmoningas vaiko pastangas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus.

Tyrimo išvados:

● Vaikams, sėkmingai gebantiems save kontroliuoti, pasireiškia mažiau depresijos bei nerimo sutrikimo simptomų, nei kitiems tyrime dalyvavusiems vaikams, ir šie simptomai paprastai neišryškėja vėliau, nepaisant auklėjimo būdo.

● Vaikams, gebantiems kontroliuoti emocijas ir veiksmus, tačiau kuriems tėvai nesuteikė daug autonomijos ir labiau juos kontroliavo, augant dažniau „išlįsdavo“ depresijos ir nerimo sutrikimo simptomai.

● Vaikai, sunkiai gebantys save kontroliuoti, mažiau pasiduodavo nerimui, jei motinos suteikdavo mažiau autonomijos bei spraudė į tam tikrus rėmus.

● Vaikams, sunkiai gebantiems save kontroliuoti, nerimo simptomai padvigubėjo, jei motinos suteikė jiems daug laisvės ir jų per daug nekontroliavo.

 

Taigi tėvai gali pasinaudoti šiomis žiniomis ir pagal vaiko temperamentą bei savybes nuspręsti, kokio pobūdžio pagalba ir kiek jos jam yra reikalinga. Kai kuriems vaikams, ypač tiems, kuriems sunku valdyti emocijas, yra gerai, kai tėvai labiau jiems padeda. Tačiau vaikams, kurie pakankamai gerai save kontroliuoja, per didelė tėvų kontrolė gali sukelti didesnį nerimą ir depresiją.

Šie rezultatai kažkiek nustebino, nes tokio amžiaus vaikų tėvai paprastai girdi, jog vaikams reikia suteikti daugiau savarankiškumo, kad jie išmoktų spręsti socialinius konfliktus ir priimtų sprendimus dėl namų darbų. Tai tarsi ragino tėvus neklausyti intuicijos balso, liepiančio padėti savo vaikams sudėtingesnėse situacijose. „Iš tikro tėvai turėtų būti šalia ir padėti vaikams, tačiau nedaryti to už juos“, – teigia L. Lengua.

Nuotr. pcorpos www.flickr.com

 

 

Į smalsių ar nuobodžiaujančių mažų vaikų burnas neretai keliauja visa, kas yra ne maistas, o maisto gabaliukai gali patekti į nosį ar ausį… Ligoninėje atsiduria netgi tokių vaikų, kuriems ką nors į nosį ar ausį įkišo draugas! Kitaip sakant, jei mažylis pamato angą, jam kyla natūralus noras į ją ką nors įbrukti.

 

Beno tėvai pastebėjo, kad vienerių metukų mažylio burnytėje kažkas trumpai sublizgėjo. Ilgai įkalbinėtas Benas trumpam pravėrė lūpas – to kaip tik pakako pamatyti dviejų centimetrų ilgio vinies galvutei… Kai tėtis pagaliau jį gan grubiai pražiodė, vinies burnoje jau nebebuvo. „Negaliu patikėti, kad vaikas prarijo vinį tiesiog mano akyse!“ – pasakoja dviejų sūnų tėvas.

Jis nuvežė Beną į ligoninės priimamąjį. Čia daktarai atliko rentgeno nuotrauką, kurioje puikiai matėsi vinis, jau nukeliavusi į skrandį. Ir ačiūdiev, neįstrigusi stemplėje ar kvėpavimo takuose. Todėl gydytojai rekomendavo leisti viniai pačiai iškeliauti visiems gerai žinomu keliu. Po savaitės Beno tėvai padarė kitą rentgeno nuotrauką, kurioje vinies jau nebesimatė, nors labai kruopščiai tikrinę sauskelnių turinį jos vis dėlto nerado. Tarsi ji būtų išgaravusi…

Benui neįtikėtinai pasisekė. Tačiau ne visi mažyliai – tokie laimės kūdikiai.

 

Įtariamas plaučių uždegimas…

Net ir mažiausias daiktelis gali sukelti pavojų sveikatai ir net gyvybei, jei atsiduria ten, kur jam ne vieta. Nutinka atvejų, kai pediatrai gydo mažylius nuo besikartojančio plaučių uždegimo – jie vis serga ir serga, o galiausiai, tarkime, pulmonologas pažiūri bronchoskopu ir randa… kalėdinės eglutės spyglį bronchų medyje. O randa vasarą, praėjus pusei metų!

Žinoma, didžiausios rizikos grupei priklauso patys mažiausieji, tačiau ir vyresni vaikai kai kada įstumia save į bėdą. Viename mamų forume aprašomas toks atvejis: antrokė, per pamoką iškritus dančiui, norėjo jį pasaugoti Dantukų fėjai ir paslėpė… giliai ausies kanale.

 

Atsargiai – baterijos!

Gydytojai ypač prašo atkreipti dėmesį, jei vaiko rankose atsiduria (net ir jei tik gali atsidurti) į sagutes panašios plokščios baterijos, dažnai dedamos į vaikų žaislus, laikrodžius ir pan. Jos gali būti labai pavojingos, ir nesvarbu, kur vaikas jas įsikiša, mat drėgmėje jos ima rūdyti ir išskiria ėdančias medžiagas. Vos per kelias valandas, atsidūrusi mažylio nosyje, tokia baterija gali padaryti skylę nosies pertvaroje!

 

Pavojingiausieji

Kiti pavojingiausi praryti daiktai „išmatuojami“ šitaip: ilgesni nei 5 cm, platesni nei 2 cm arba labai aštrūs, kaip kad adatos ar dantų krapštukai. Sunku patikėti, kad vaikai išties tokius dalykus praryja, tačiau taip – tai tiesa. Siuvimo adatos gali pradurti stemplę ar žarnas, o baigtis tai gali sudėtinga infekcija. Monetos, kurių sudėtyje yra greitai rūdijančio cinko, gali sureaguoti su skrandžio rūgštimi ir sukelti opą. O magnetukai yra ypač pavojingi, jei mažylis nuryja daugiau nei vieną – juos gali traukti vieną prie kito žarnose, o tai gali baigtis užsikimšimu ir prakiūrimu. Taigi prarijus mažų, bet galingų magnetukų iš, tarkime, magnetinio vaikams skirto konstruktoriaus, vaikas gali patekti ant operacinio stalo ir net mirti.

Laimei, dažniausiai vaikui prarijus mažą daiktą jis be jokios žalos keliauja virškinamuoju traktu. Tai paprastai užtrunka tris keturias dienas, bet kartais reikia palūkėti visą savaitę. Visada pasirodykite gydytojams, tačiau dažniausiai – jei daiktas ne itin aštrus ir neįstrigo gerklėje – jie rekomenduos palaukti įdėmiai stebint. Pasak gastroenterologų, kartais daugiau žalos gali sukelti mėginimai svetimkūnį ištraukti.

 

Nesikišk šito į burną!

Dažniausiai mažais daiktais užspringsta vaikučiai nuo pusės iki trejų metų amžiaus. Ne tik todėl, kad kūdikiai apskritai viską kiša į burną, bet ir todėl, kad neturi krūminių dantų gerai sukramtyti maistui, todėl jo didesni gabalėliai įstringa gerklėje arba patenka į kvėpavimo takus. Mažiausiems dažniausiai iš burnos iškrapštomi šie bėdų pridarę dalykai: monetos, kieti saldainiai, žemės riešutai, vynuogės, spragėsiai, maži žaisleliai ir nepripūsti balionai. Signalai, rodantys, kad kažkas įstrigę kūdikio stemplėje ar kvėpavimo takuose – kosėjimas, rankų kišimas į burną, sunkus ryjimas, vėmimas.

Pirmoji pagalba. Jei vaikas kosi, bet dar gali kvėpuoti ir leisti garsus, paraginkite jį pamėginti svetimkūnį iškosėti. Netrukdykite plekšnodami per nugarą ar bandydami pakelti vaikui rankas. Jei kelias minutes jam nepavyksta, skambinkite greitajai. Taip pat tuojau pat skambinkite, jei vaikui sunku kvėpuoti, jis mėlynuoja, praranda sąmonę. Tuomet atlikite pirmosios pagalbos veiksmus, aprašytus lentelėje. Bet kokiu atveju kreipkitės į gydytoją, jei jums atrodo, kad vaikas kažką prarijo.

Gydymas. Jei kas nors įstrigo mažylio stemplėje ar kvėpavimo takuose (nors jis ir gali kvėpuoti), gydytojai pamėgins tuojau pat pašalinti svetimkūnį. Atlikęs rentgeno tyrimą ir nustatęs tikslią vietą, medikas nuspręs, ar geriau jį specialiu plonu vamzdeliu nustumti gilyn į skrandį, ar ištraukti specialiu įrankiu su kaušeliu ar pincetu. Jei daiktas – nedidelis ir neaštrus, galbūt gydytojas pro jį atsargiai praves balioninį kateterį, tuomet išpūs balionėlį ir ištrauks įstrigusį „begėdį“.

 

Ne! Tik ne į ausis!

Vaikai dažnai į ausis kišasi akmenukus, karoliukus, pupeles, plastikinius žaisliukus ar jų smulkias detales. Požymiai, kad ausytėje kažkas yra, štai šie: vaikui skauda, jis nebegirdi, iš ausies teka skystis, ji patinusi.

Pirmoji pagalba. Jei daiktas matomas ir neįstrigęs per giliai, pakreipkite vaiko galvelę į šoną ir liepkite ją švelniai kratyti, kol iškris. Nekiškite į ausį pirštų, pincetų ar ausų krapštukų – taip galite įstumti objektą dar giliau. Kreipkitės į gydytojus.

Gydymas. Specialistui gali prireikti chirurginių žnyplių daiktui užgriebti arba reikiamo kampo kabliuko, arba vielinės kilpelės jam užkabinti ir ištraukti. Kiti būdai – specialus ausies kanalo išsiurbimas arba drėkinimas vandeniu ar aliejais. Gali būti, kad gydytojas prieš procedūrą vietiškai nuskausmins ausį. Retkarčiais prireikia ir operacijos.

 

Ir ne į nosį!

Į nosį dažniausiai patenka maži žaisliukai, maisto gabaliukai, plastilino bei minkšti, lankstūs dalykai, kaip kad antklodės pūkai, vatos gabalėliai, audinio atraižėlės. Negeri požymiai – blogas burnos kvapas ir dvokiančios išskyros iš vienos šnervės. Beje, gal tai tiesiog nesibaigianti pūlinga sloga.

Pirmoji pagalba. Jei matote daiktą, bandykite švelniai suimti pirštais ir ištraukti. Galima švelniai spausti neužkimštą šnervę, skatinant vaiką išsipūsti. Nenaudokite pinceto ar kitų įrankių, kad nenustumtumėte daikto dar giliau. Jei nepavyko išimti, kreipkitės į gydytojus. Beje, prieš pučiant nosį patariama įlašinti nosies gleivinę sutraukiančių lašų – sumažėjus paburkimui tikimybė išpūsti svetimkūnį iš nosies landos bus didesnė, o ir gydytojui jį išimti bus lengviau.

Gydymas. Jei objektas įstrigo ne per smarkiai, daktaras gali uždėti mažyliui respiratorinę kaukę ir per ją papūsti vaikui į burną, tikintis, kad oro srovė išstums svetimkūnį. Atsižvelgus į tai, kas įstrigo, gali prireikti chirurginių žnyplių, balioninio kateterio, instrumento su kabliuku ar kilpele. Jei nosyje yra smėlio, žvyro, kruopų ar kitų birių dalykų, gydytojas gali pasirinkti išplovimą vandeniu.

 

Atsarga gėdos nedaro

X Neduokite mažiems vaikams riešutų, razinų, sėklų, spragėsių, kramtomosios gumos ar lipnių saldainių, vynuogių ir kitokio apvalaus kieto maisto, nebent supjaustysite jį ne didesniais nei 1–2 cm dydžio gabaliukais.

X Nepalikite vaikų be priežiūros, kai jie valgo. Mokykite kąsti nedideliais kąsniais ir gerai sukramtyti prieš ryjant. Įsitikinkite, kad valgantis vaikas sėdi, nežaidžia ir nebėgioja su maistu ar kokiu kitu daiktu burnoje.

X Jei vaikas šliaužioja, pasistenkite, kad ant stalų, spintelių ar grindų nesimėtytų jokių smulkių daikčiukų. Nuolat patikrinkite po lovomis, sofų pagalvėlėmis, užuolaidomis – ar nesimėto ten kas, kuo galima užspringti. Mokykite vyresnius vaikus susirinkti žaisliukus ir laikyti smulkmę toliau nuo mažylio.

X Ypač atidžiai stebėkite vaikus, kurie jau yra kada nors įsikišę ką nors į burną, nosį ar ausį. Mat jis tai gali pamėginti padaryti darsyk. Pasak gydytojų, daugelis gydomų vaikų yra kartojimo aukos.

X Laikykitės visų instrukcijų, amžiaus rekomendacijų bei įspėjimų, nurodytų etiketėse. Patikrinkite, ar žaisliukai pralenda pro tualetinio popieriaus tūtą.

 

 

Pirmoji pagalba užspringus

Jei mažylis kažką prarijęs praranda sąmonę, privalote mokėti atlikti širdies masažą ir gaivinimą burna į burną. Svarbi kiekviena sekundė. Jei vaikas dūsta, negali įkvėpti, kosėti ar verkti – skambinkite greitajai ir atlikite tolesnius veiksmus.

Pirštu patikrinkite burną, gal svetimkūnis visai negiliai – daugeliui supanikavusių tėvų tai nė nešauna į galvą.

Kūdikiai

● Pasidėkite kūdikį veiduku žemyn sau ant dilbio, plaštaka prilaikydami galvą ir kaklą. Galva turi būti žemiau už kūnelį. ● Kitos rankos apatine delno dalimi penkis kartus tvirtai stuktelkite jam tarp menčių. ● Jei nepadėjo, mažylis vis dar negali įkvėpti, laisvą ranką dėkite ant galvos išilgai stuburo ir apverskite veidu aukštyn, tik jau ant kitos rankos; galvytė vis dar žemiau viso kūno. ● Penkis kartus dviem pirštais staigiai paspauskite krūtinkaulį ties įsivaizduojama spenelius jungiančia linija. Paspaudimų gylis 1,5–2,5 cm. ● Kaitaliokite paspaudimus į krūtinę ir sudavimus į nugarą, kol daiktas iššoks arba kol kūdikis pradės kvėpuoti, kosėti, verkti. Išnykus sąmonei – pradėkite gaivinti.

Nuo metų ir vyresni

• Atsistokite ar atsiklaupkite už vaiko, uždėkite vieną ranką įstrižai jo krūtinės ir palenkite priekin. Penkis kartus stipriai suduokite kitos rankos delno pagrindu vaikui tarp menčių. • Apkabinkite vaiką per liemenį, sugniaužkite vienos rankos kumštį ir prispauskite jį kita ranka. • Tuomet penkis kartus smarkiai spustelkite pilvą vos vos aukščiau bambos, bet gerokai žemiau krūtinkaulio. • Keiskite sudavimus į nugarą su pilvo spustelėjimais, kol svetimkūnis iššoks.

 

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotr. artfullbogger, www.flickr.com

 

 

 

Lygiai po trijų mėnesių, rugpjūčio viduryje, jau daugelyje Lietuvos mokyklų mokytojai keliaus į savo klases ir ruošis naujų mokslo metų pradžiai. Man šis rugpjūtis taip pat bus įsimintinas, nes pirmą kartą rugsėjo pirmąją duris pravers ir Karalienės Mortos mokykla.

Jau keletą mėnesių ruošiamės šiam atidarymui ir, atrodo, darbai tik vis labiau įsibėgėja kiekvieną dieną. Kokie darbai yra susiję su mokyklos atidarymu? Net nežinau, nuo ko pradėti vardinti.

Vienas labiausiai pastebimų – darbas su architektu. Karalienės Mortos mokyklai vaizdą kuria architektas Sigitas Kuncevičius. Jis yra Balsių mokyklos – vienintelės, pastatytos po Nepriklausomybės ir stebint naujausias mokyklų projektavimo ir statymo tendencijas – architektas. Su architektu planuojame ne tik mokyklos vidų, kuris atitiks XXI amžiaus mokyklos poreikius, bet ir lygių Lietuvoje neturintį kiemą, kuriame vaikai ne išsilakstys, o užsiims organizuotais ir laisvais žaidimais, tobulinančiais jų stambiąją motoriką. Kadangi kiemas reikalaus didžiulių investicijų, šiuo metu kaip tik dėliojamės, kokiais etapais bus įgyvendinamos visos idėjos.

Smagu ir tai, kad jau turime beveik visus pedagogus, kurie dirbs mokykloje. Šiuo metu jie dirba Vaikystės Sode, kad susipažintų su mūsų darbo filosofija. Aš visada sakau, kad turinio prasme ikimokyklinis ir pradinis ugdymas nėra raketų mokslas, t.y. iš esmės visi suprantame ir, atrodo, galėtumėme įgyvendinti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tikslus ir uždavinius. Kartais net juokauju, kad Augustas, kuris dabar yra šeštoje klasėje, puikiai galėtų išdėstyti vadovėlinę pirmokams skirtą medžiagą. BET. Yra vienas BET. Ir būtent tas BET ir yra sunkiausia ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme. Tas BET nusakomas vienu trumputėliu žodeliu – KAIP. Ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme svarbiausia yra tai, KAIP mes ugdome vaikus, t.y. metodai ir filosofija. Nes – nors tai ir yra išmokstama – tai turi būti gyvenimo dalimi, kad būtų sėkmingai įgyvendinama. Siekiu, kad dirbtų tik tokie pedagogai, kuriuos nuo šiol vadinsiu PAŠAUKIMO PEDAGOGAIS (šį nuostabų terminą sugalvojo Vaikystės Sodo pedagogai). Kaip tik neseniai baigiau skaityti knygą From Good to Great ir ten buvo parašyta apie tai, kad vienas svarbiausių organizacijos uždavinių – jeigu ji nori būti geriausia – yra atsisveikinti su visais darbuotojais, kurie nėra motyvuoti ir netiki organizacijos filosofija. Turiu pripažinti, kad aš iki šios knygos maniau, kad žmones reikia motyvuoti. Pasirodo, reikia samdyti motyvuotus darbuotojus! Taigi į mokyklą ieškome būtent tokių žmonių, kurie tiki būtent tokio darbo prasmingumu.

Jau sukurtas ir mokyklos logotipas. Jo kūryba užtruko, bet galutiniu rezultatu esu patenkinta.

Į pabaigą jau ir uniformų kūryba – prieš porą savaičių buvau susitikusi su LtIdentity ir išrinkome medžiagas. Dizainerė pasakojo, kad kaip tik lankėse Japonijoje ir Korėjoje, kur uniformų kultūra yra labai išplėtota, kur tikrai galima paganyti akis, nes uniformos siuvamos iš kokybiškų medžiagų ir yra tikrai gražios. Aš apsidžiaugiau ir pasakiau, kad KMM uniforma juk irgi bus kokybiška ir graži, o dizainerė pasakė, kad ji bus gražiausia! (Man patinka dirbti su žmonėmis, kurie išmano savo darbą ir tiki jo sėkme!).  Turiu pripažinti, kad uniformų procesas buvo tikrai įdomus: visų pirma gavome eskizus, o po to – lėlytes, kurias mūsų Vaikystės Sodo priešmokyklinukai galėjo įvairiai rengti. Pedagogai stebėjo, kokios kombinacijos vaikams labiausiai patinka, ir tą informaciją perdavė dizainerei. Praeitą savaitę LtIdentity komanda išmatavo du vaikus (berniuką ir mergaitę), ir jiems bus pasiūti pirmieji uniformų modeliai (kad pamatytumėme, kaip uniformos atrodo gyvai). Laukiu nesulaukiu!

Baigiame apgalvoti ir užklasinės veiklos sistemą. Mūsų tikslas – kad tėvams būtų patogu, nes juk pradinukas dar pats dažnai nekeliauja į įvairius būrelius. Taigi jau stovi nupirktas pianinas, kuris laukia būti pastatytas mokykloje – bus galima vaikams (kaip ir Vaikystės Sode) mokytis groti pianinu (iš tiesų bus galima pasirinkti bet kokį instrumentą – mūsų uždavinys bus rasti mokytoją, kuris galėtų ateiti į mokyklą ir mokyti vaiką groti tuo instrumentu). Apgalvoję jau esame  12 būrelių, iš kurių šeima galės rinktis, kuris būrelis labiausiai atitinka jos poreikius. Sieksime, kad po pamokų KMM taptų neformalaus ugdymo centru, kuriame vyktų prasminga popamokinė veikla.

Taigi idėjų – devynios galybės. Gegužę vyks Atvirų durų vakaras, kur susidomėjusiems tėvams parodysime ir pristatysime dar daugiau, nei prieš tai buvusiuose – juk darbai kasdien juda į priekį!

Jeigu susidomėjote, į Atvirų durų vakarus galite registruotis el paštu: info@kmmokykla.lt

Arba paskambinę į Karalienės Mortos mokyklą telefonu: ( +370) 630 07 474

Jeigu negalite atvykti į Atvirų durų vakarą, mielai atsakysime į Jūsų klausimus ir elektroniniu paštu, ir telefonu.

Iki pasimatymų!

Tėvai ir taip žino, kad paprastai kūdikiai nurimsta paimti ant rankų ir nešiojami, bet nežino, kodėl taip yra. Neseniai žurnale Current Biology publikuotame RIKEN Brain Science Institute tyrime atskleidžiama, kodėl tiek žmonių kūdikiai, tiek pelių jaunikliai automatiškiai giliai atsipalaiduoja nešiojami.

 

Tai pirmasis tyrimas, įrodantis, jog raminanti reakcija į motinos nešiojimą yra koordinuotas nervų, širdies bei motorinės sistemų veiklos derinys. Tyrėjai spėja, jog tai gali būti evoliucijos bėgyje išsaugotas ir svarbus motinos-kūdikio sąveikos komponentas. Toks kūdikio atsakas palengvina mamai nešiojimo naštą ir yra naudingas tiek jai, tiek mažyliui.

Atliekant visą eilę tyrimų, taip pat ir EKG, tyrėjų komanda patvirtino, jog kūdikių pulsas iškart žymiai sulėtėja juos paėmus ir nešiojant. Beje, tam nepakanka juos paprasčiausiai laikyti, reikia nešioti.

Panaudoję labai mažą elektrokardiogramos matavimo aparatūrą su pelių jaunikliais, mokslininkai užfiksavo tą patį reiškinį. Peliukai nurimo, liovėsi judėję bei skleidę ultragarsinius „verksmus“, o taip pat įsitaisė į būdingą kompaktišką pozą sulenktomis galūnėmis, dažną kitiems žinduoliams, pvz., katėms ir liūtams. Pasak mokslininkų, pelėms šis nusiraminimas susijes su lytėjimo pojūčiu bei propriocepcija – gebėjimu įvertinti kūno dalių padėtį erdvėje. Jį valdo parasimpatinė nervų sistema bei smegenų dalis, vadinama smegenėlėmis.

Šie duomenys reikšmingi tėvystės kelyje ir netgi gali prisidėti užkertant kelią smurtui prieš vaikus.  Mat teisingas kūdikių poreikių suvokimas sumažina tėvų frustraciją, o nenuraminamas verksmas – didžiausias rizikos veiksnys imtis smurto prieš vaikus, teigia mokslininkai. Ir nors tyrimas atliktas su motinomis, jie mano, jog tai galioja ir kitiems artimiausiems globėjams.

 

 

Photo by D. Clow www.flickr.com

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 4 ritinėliai nuo tualetinio popieriaus;
• spalvotas popierius;
• medinis iešmelis/pagaliukas;
• guašas;
• popieriaus segiklis;
• žirklės;
• klijai/karšti klijai;
• pieštukas;
• teptukas.

DARBO EIGA:

• Tualetinio popieriaus ritinėlius perlenkite per pusę ir popieriaus segikliu susekite vieną su kitu, kad gautumėte apvalų gėlytės žiedą.

• Gautą žiedą nuspalvinkite norima spalva iš abiejų pusių ir palikite jį džiūti.

• Kol gėlės žiedas džiūva, ant spalvoto popieriaus lapo apibrėžkite rankytę ir ją iškirpkite – tai bus gėlytės lapelis.
• Ant medinio iešmelio priklijuokite iškirptą rankytę – jau turite gėlės kotelį su lapeliu.

• Iš spalvoto popieriaus išsikirpkite du apskritimus ir juos priklijuokite ant jau išdžiuvusio gėlytės žiedo, iš abiejų pusių.
• Sujunkite gėlytės žiedelį su koteliu – tai padarykite patepdami smailųjį iešmelio galą klijais ir įbesdami jį į gėlės žiedą. Jei norite, kad tvirčiaus laikytųsi, kotelį prie gėlės žiedo galite priklijuoti karštais klijais.

• Darbelis baigtas! Galite pasidžiaugti savo rankų darbo pavasarine gėlyte.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

 

Mama skundžiasi: „Beveik visą laiką praleidžiu su dukra, nuolat ką nors kartu žaidžiame, piešiu jai šuniukus ar katytes, skaitau pasakas, o jai vis negana, vis trūksta dėmesio. Ji irzli, įnoringa, nuolat „įsisegusi“ man į kojas. Ką aš darau ne taip?“

 

 

Panašių problemų psichologams tenka išgirsti iš daugelio tėvų. Atrodo, jie nei auklės mažyliui samdo, nei palikinėja su seneliais, nuolat su juo būna ir visaip užima, tačiau vaikui kaip trūksta dėmesio, taip trūksta.

Problema ta, kad su vaiku būti beveik VISADA yra ne tik žalinga mamai ar tėčiui, bet pavojinga ir jų atžalai. Tėvai, atiduodami vaikui visą savo laisvalaikį, užmiršta save, pervargsta, darosi irzlūs ir nepatenkinti – o tada ir vaikas jaučia įtampą, jam atrodo, kad tėvams jis trukdo. Kai mažasis pajunta, kad tėvai būna su juo tik iš pareigos, jis ima dar labiau siekti jų dėmesio ir visaip terorizuoti, nes nejaučia nuoširdaus ir gilaus ryšio. Štai tada visa šeima papuola tarsi į užburtą ratą…

 

Užburtas ratas

Tėvai, norėdami būti tobuli ir besąlygiškai mylintys, suteikia vaikui neribotą dėmesį, visad su juo būna ir užiminėja, vykdo visus įnorius, stengiasi niekada ant mažylio nepykti ir nieko nedrausti. Akivaizdu, kad tada žmonės pervargsta, pamiršta savo gyvenimą, savo laisvalaikį ir tampa pikti, pilni nuoskaudų, tačiau… to galbūt neįsisąmonina. Tėvai netiesiogiai nori nuo vaiko atsitraukti, pabėgti, kaip nors išvengti buvimo su juo. Bet tas tobulumo siekimas neleidžia savo tikrųjų jausmų suvokti ir pripažinti.

Mažylis tokioje situacijoje yra puikus šeimos jausmų veidrodėlis ir visą tą įtampą atspindi – jis pasąmoningai jaučia, kad tėvai norėtų išvengti buvimo su juo. Ir tada vaikas bando tėvus susigrąžinti, nori prisikviesti juos nuoširdžiam ir maloniam bendravimui, o ne buvimui iš pareigos. Tas vaiko dėmesio siekimas gali būti drastiškas, isteriškas ir priekabus, tačiau problema yra ne sunkiame vaiko charakteryje, o tėvų perfekcionizme, poreikyje būti tobuliems.

 

Kas patinka mums abiem?

Tai kaip tuomet būti su vaiku, kad visi būtų patenkinti? Būdamas su vaiku suaugusysis turėtų įsitraukti į bendrą veiklą nė kiek ne mažiau nei vaikas – bet tai įmanoma tik tada, kai mamai ar tėčiui veikla patinka. Bendraujant suaugęs ne tik kažką duoda atžalai, bet ir pats turi gauti iš vaiko kai ką pozityvaus – žaidimų džiaugsmą, pasivaikščiojimo malonumą ar dūkimo azartą. Vaikai mėgsta įvairiausius dalykus, todėl ir mama, ir tėtis, ir seneliai gali atrasti bendrų „taškų“.

Pozityvaus dėmesio ir kokybiškai praleisto su vaiku laiko neįmanoma įvertinti valandų skaičiumi ar vaiko mėgstamais užsiėmimais. Gali užtekti kelių minučių, kad vaikas pasijustų mylimas ir išgyventų nuoširdų ryšį su mama. Tikrai nereikia vaikui vakare sekti pasaką po pasakos tol, kol mama netekusi jėgų pati užmiega, kad ir kaip graudžiai vaikelis tų pasakų prašytų. Geriau iš anksto susitarti dėl vienos pasakos, tačiau ir mamai, ir vaikui įsitraukti į pasakos pasaulį, o tai pavyks tik tuomet, jei toji pasaka patiks ne tik mažajam, bet ir mamai. Jei tėtis su dukra eina į lauką, tikrai nebūtina ten dar ir žaisti lėlėmis, jei tėčiui nuo to ima žiovulys. Geriau žaisti tai, ką mėgsta abu, nes tėtis irgi turi teisę išsirinkti tą veiklą, kuri jam įdomi, o ne tik vykdyti dukros valią.

 

 

Kokybiško dėmesio taisyklės

1. Dviejų žmonių kontaktas. Pasak psichologų, geriausiai vaikas jaučiasi tada, kai suaugęs su juo būna prie keturių akių, dviese. Tai reiškia, jeigu mama eina su vaiku pasivaikščioti, tai broliukas tuo metu su tėčiu turėtų būti kitur, leisti laiką atskirai. Patariama, kad per savaitę reikėtų po kartą pabūti tik dviese su visais šeimos nariais. Vyras su žmona irgi įsiskaičiuoti, – jie irgi privalo bent kartą per savaitę pabūti kartu ir tik dviese. Jei kartas per savaitę jums atrodo per dažnai, paklauskite savęs, kas kiek galite skirti tam laiko – ir skirkite. Jei atsakymas priartės prie „laiko nėra niekada“, susirūpinkite – kažkas negerai.

2. Nuoširdumas, įsitraukimas. Dėmesys vaikui turėtų būti rodomas ne iš pareigos ar atsakomybės, bet nuoširdžiai, tikrai norint. Veikla su mažuoju turi iš tikrųjų sudominti suaugusį žmogų. Geriausia būtų, jeigu mama ar tėtis atsimintų, ką mėgo veikti vaikystėje ir pasiūlytų tą patį paveikti kartu – tada tiktai abiem būtų smagumėlis.

3. Poilsis, poreikių patenkinimas. Labai svarbu prieš žaidžiant ir tėvams, ir vaikui būti gerai išsimiegojusiems, pavalgiusiems, pailsėjusiems, nes nuovargis ir pagrindinių poreikių nepatenkinimas gali stipriai trukdyti bendrauti. Tėvų poreikių patenkinimas taip pat svarbus! Pernelyg dažnai tėvai užmiršta, kad kelias naktis neišsimiegojo, ir vietoj poilsio vis tiek nori vaikui skirti daug dėmesio, nors dėl miego trūkumo yra suirzę ir pikti. Tokiu atveju visiems bus į naudą, jei pailsėsite.

4. Laisvalaikio leidimas ir pasilepinimas (tėvams). Tėvai turi patys turėti savo gyvenimą, nepamiršti pabūti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, negyventi tik dėl vaikų – nes tada pervargstama ir neįmanoma skirti vaikui kokybiško dėmesio. Tėvai turėtų mokėti save palepinti, skirti laiko sau, nepamiršti, kad jie yra ne tik mama ir tėtis, bet ir moteris bei vyras, kad jie yra šeimos kūrėjai, o vaikai atsirado tik dėl to, kad kadaise susitiko jų tėvai…

5. Stebuklingos mažos smulkmenos. Reikėtų nepamiršti, kad pats puikiausias dėmesys užima tik keliolika sekundžių – tai mylintis žvilgsnis vaikui į akis, šypsena, apsikabinimas, paglostymas, žodžiai: „Aš tave myliu“, „Gera, kad tu esi“, „Mes džiaugiamės tavimi“ ir t.t.

 

 

Prie keturių akių

Turbūt ne viena mama prievartiniu būdu buvo ištempusi pasivaikščioti savo šešiametį, bet už tą ištempimą buvo baudžiama ilgiausiu tylėjimu. Vis dėlto po kantraus bandymo tampyti už liežuvio dažna iš jų sulaukė ilgo pokalbio, kuris baigėsi kažkuo panašiu į štai ką: „Žinai, aš taip džiaugiuos, kad tu mano mama.”

Kartais pokalbis, it lavina, pasipila netikėčiausioje vietoje. Pavyzdžiui, autobuse vaikas gali atskleisti, jog jo draugo tėvai skiriasi. O judu su tėčiu ar niekada nesiskirsit? Galbūt pajusite, kaip aplink išsitempia smalsios ausys, bet į užplūdusią laviną klausimų atsakyti reikia čia pat, neatidėliojant. Yra tėvų, kurių vieni gražiausių pokalbių gyvenime apie meilę ir santuoką su vaiku vyko būtent autobuse…

Tėvai instinktyviai suvokia laiko, praleisto tik dviese, svarbą. Paprastutėliam dalykui – valandėlei dviese – priskiriama daugybė „naudų“. Ekspertai – nuo daktaro Spoko iki daktaro Grynspeno (knygos apie ADHD sindromą autoriaus) – tvirtina, jog visiškai nedaug laiko, praleisto akis į akį su vaiku kasdien, nuverčia štai tokius kalnus:

■ kaip ant mielių augina vaiko savivertę, suvokimą, kad jis mylimas ir vertinamas;

■ sustiprina tėvų ir vaikų ryšį;

■ padeda tėvams pažinti ir skatinti vaiko stipriąsias puses;

■ mažina konkurenciją tarp brolių ir seserų;

■ padeda vaikams išugdyti empatijos, bendradarbiavimo ir savikontrolės jausmą;

■ padeda mažyliams susidoroti su streso veiksniais – naujagimiu namuose, problemomis darželyje ir pan.;

■ padeda vaikams su specialiaisiais poreikiais tobulinti įvairius sugebėjimus;

■ skatina dvynius stiprinti savo individualybes.

Jau nekalbant apie tai, kad laikas, praleistas dviese, kloja gražiausius prisiminimus, kuriuos su vaiku aptarinėsite iki pat gyvenimo pabaigos…

Amžiaus ribos nėra

Bet kokio amžiaus vaikams reikalingas tėvų dėmesys. Kai verkia kūdikis, mums aišku, kad reikia jį pasupti ant rankų, kai užsiožiuoja dvimetukas, irgi suprantama, kad su juo reikia pasikalbėti. Tuo tarpu mokyklinukų, juo labiau paauglių, poreikiai yra mažiau akivaizdūs. Bet ne ką mažiau rimti.

Tarkime, jei auginate trečioką, jums gali atrodyti, kad kiekvieną akimirką, kai nemiega, jis trokšta praleisti su draugais. Tačiau tyrimai sako kitką – tai netiesa, netikėkite tuo. Revoliucingas smegenų tyrimas atskleidė, jog jų funkcijos „nenusistovi“ ankstyvojoje vaikystėje, o vystosi toliau. Normanas Doidge’as, knygos „Besikeičiančios smegenys” (2007 m.) autorius, teigia, jog vaiko smegenims, kol šios pasieks galutinę vystymosi stadiją, reikalingos didelės dozės tėvų dėmesio „viens ant vieno“. Knygoje rašoma: „Norint, kad vaikai mokėtų valdyti savo emocijas, užmegzti visaverčius socialinius santykius, jiems reikia labai daug tokio pobūdžio interakcijos su tėvais – tiek kritiniais periodais, tiek ir vėliau.”

Prispausti vaikai netgi patys pripažįsta, kad jiems mūsų reikia. 2010 metais IKEA užsakymu pasaulio mastu atliktas tyrimas apie vaikų žaidimus. Paaiškėjo, kad paprašyti rinktis tarp televizoriaus ir žaidimų su tėvais, triuškinanti dauguma vaikų rinktųsi laiką praleisti su tėvais.

Kaip atsikratyti kaltės jausmo

Minėtasis IKEA tyrimas atskleidė ir kitą faktą – pasirodo, daugybė tėvų jaučia kaltę, kad praleidžia su vaikais per mažai laiko. Tad ką daryti?

 Skirkite vaikui nedalomo dėmesio susitartu laiku ir sutartą laiko kiekį (pusvalandį, valandą). Tuo metu išjunkite televizorių, mobilųjį, ignoruokite savo elektroninį paštą.

 Leiskite vaikui pasirinkti veiklą (mažiukams pasiūlydami rinktis iš dviejų), tačiau niekuomet nesutikite daryti to, ko nepakenčiate. Nevaidinkite, kad jums smagu, jei taip iš tiesų nėra. Vaikai tučtuojau pajunta entuziazmo stoką. Mažesnieji trumpai išlaiko dėmesį, todėl būkite pasirengę veiklą pakeisti.

 Nepaverskite visko pamoka, galimybe kažko išmokti. Tai nepaprastai „nusodina“ vaikus.

 Atsitūpkite, nusileiskite iki fizinio savo vaiko lygio.

 Uždavinėkite klausimus, į kuriuos negalima tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“. Norėdami sužinoti, ką vaikas išties galvoja, klauskite: „Ką šis piešinys reiškia?“ ir pan.

 Imkitės iniciatyvos. Gaudykite galimybes pabendrauti su vaiku akis į akį automobilyje, maisto parduotuvėje, pakeliui iš darželio.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė

„SXC“ nuotr.

 

• Krepinis popierius;
• Klijai;
• Spalvotas kartonas;
• Spalvotas popierius;
• Gėlytės.

DARBO EIGA:

• Iš spalvoto kartono iškirpti gėlių vazonėlio formos lapelį. Gausiai užtepti klijų, norimos formos.

• Iš krepinio popieriaus padaryti mažus kamuoliukus.

• Krepinio popieriaus kamuoliukus sudėti ant klijų.

• Iš žalios spalvos popieriaus lapo iškirpkite vaiko plaštaką, ir ją priklijuokite prie papuošto vazonėlio.

• Džiovintas gėlytes užklijuoti ant kiekvieno piršto.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Vaikas, kuriam nustatytas autizmas, kopijuodamas suaugusiojo elgesį greičiausiai praleis ką nors „kvailo“. O štai įprastai besivystantys vaikai visomis išgalėmis stengsis pakartoti kiekvieną smulkmeną, net jei ir suvoktų, jog ši neturi jokios prasmės.

Tyrimas, atliktas Notingemo universitete ir publikuotas žurnale Current Biology, pirmasis atskleidžia, jog socialinė mėgdžiojimo prigimtis yra labai svarbi ir sudėtinga autizmu sergantiems vaikams. Tyrėjai pabrėžia ir tai, kaip svarbu daugumai vaikų būti tokiems, kaip kiti.
Surinkti duomenys įrodo, jog autistai vaikai labiau linkę elgtis veiksmingai, nei socialiai, o sveiki vaikai – priešingai. Taigi pastarieji pakartoja viską, ką daro suaugusieji, o autistukai – tik tai, ko jiems iš tiesų reikia.
Tyrėjai šios išvados priėjo stebėję 31 vaiką su įvairiais autizmo spektro sutrikimais ir 30 įprastai besivystančių vaikų, atitinkančių pagal verbalinį ir protinį lygį. Kiekvienam vaikui reikėjo atlikti penkias užduotis: jo buvo prašoma atidžiai stebėti demonstruotoją ekrane rodant, tarkime, kaip išimti žaislą iš dėžutės ar sudėlioti paprastą objektą. Vaikams buvo rodomi du būtini veiksmai (pvz., kaip atidaryti ir nuimti dėžutės dangtelį) bei vienas nebūtinas (pvz., dukart patapšnoti dėžutės viršų). Tuomet ką tik ekrane matyta dėžutė buvo paduodama vaikui ir jo paprašoma „kuo greičiau išimti žaisliuką“. Vaikų nebuvo prašoma atlikti viską tiksliai, kaip jie buvo matę. 
Beveik visi vaikai sėkmingai pasiekė tikslą ir išėmė žaisliuką, bet įprastai besivystantys vaikai dažniau pakartodavo ir visiškai nereikalingą veiksmą (57 proc.), lyginant su autistukais (22 proc.). Ir tai nepaisant to, jog paklausti dauguma vaikų teisingai įvardino tapšnojimą, kaip „kvailą“, o ne „protingą“ veiksmą.
Šiuo metu tyrėjai toliau domisi, kokius konkrečiai veiksmus vaikai linkę kartoti ir ar ši tendencija mėgdžioti bet ką gali prisidėti prie kultūrinio pažinimo perdavimo. Taip pat mokslininkai atkreipia tėvų ir mokytojų dėmesį į socialinių vertybių reikšmę vykdant panašias užduotis.

Nuotr. by Motorito, www.flickr.com

 

Konkretūs objektai, tokie kaip žaisliukai, kaladėlės ar pan, kuriuos vaikai gali paliesti ir perkelti į kitą vietą, naudojami mokant matematikos pagrindų nuo 1980-ųjų metų. Tai grindžiama ilgalaikiu įsitikinimu, jog mažų vaikų mąstymas iš prigimties yra labai konkretus, taigi mokantis skaičiuoti jiems turėtų pagelbėti konkretūs dalykai.

Tačiau nauji Notre Dame universiteto tyrimai atskleidžia, jog ne visos konkrečios pagalbinės priemonės yra vienodai geros. Paaiškėjo, kad vienos jų veiksmingiau už kitas padeda vaikui suvokti matematines sąvokas.
Taigi prancūzų psichologai, tiriantys, kaip vaikai suvokia ir sprendžia matematikos užduotis, aptiko, jog pakeitus pagalbines priemones, pakinta ir vaikų rezultatai. Jie gerėja, jei skaičiavimo objektai yra gausūs percepcinių, jutiminių detalių (yra ryškūs ir blizgūs).
Ryškiaspalviai, neįprastos tekstūros ar formos daiktai labiau patraukia vaiko dėmesį ir padeda jiems susikoncentruoti į užduotį. Kita vertus, kai vaikams objektai jau yra pažįstami, minėtos detalės tik apsunkina skaičiavimo užduotį, nes dėmesys labiau krypsta į pačius objektus bei jų paskirtį, nei į matematikos užduotį.
Šie atradimai leidžia manyti, jog vaikams lengviau mokytis skaičiuoti, jei pagalbinės mokymo priemonės maksimaliai rėžia akį ir yra minimaliai žinomos. Bendresne prasme, šis tyrimas padės mokytojams nuspręsti, kokios mokymo priemonės tiks naudoti klasėje būtent tądien.

„SXC” nuotr.

 

 

Ar žinote, jog paracetamolio vaikams pardavimai per pastaruosius 20 metų Europoje išaugo daugiau negu dvigubai? Bet vaikai dvigubai daugiau neserga… Per dažnas antibiotikų vartojimas kelia rimtą grėsmę sulaukti tokių bakterijų, kurios šiems vaistams yra atsparios.

Pasaulyje vaikų iki penkerių metų, kuriems išrašomi psichiatriniai vaistai, skaičius nežmoniškai greitai auga. Šokiruoja? Tai jau taip. Bet svarbiausias klausimas – ar jie reikalingi?

 

Visų pirma, norėtųsi pasidžiaugti, kad lyginantis su pasauliu, šįkart galime jaustis pirmaujantys –vaistų NEvartojimo srityje. Atrodo, lietuviška žiniasklaida ir medikai formuoja atsargią ar bent jau atsargesnę nuomonę į medikamentus, nei Vakarų Europos ar JAV gydytojai. Štai, tarkime, neseniai spaudoje viena mama pasakojo, jog Majamyje suviduriavus ir ėmus vemti pusantrų metų vaikui, jam buvo skirti labai stiprūs vaistai „Zofran“. Mamai sunerimus ir paskambinus savo gydytojai į Lietuvą, ši patikino, jog Lietuvoje toks vaistas skiriamas kaip vėmimą slopinantis vaistas po chemoterapijos ar narkozės bei paprastos enterovirusinės infekijos gydymui tikrai nevartojamas…

Tad pasirodė įdomu palyginti situacijas pasaulyje ir pas mus.

 

Paracetamolis prie kasos

Jei pastebėjote, daugelyje užsienio šalių, lūkuriuojant eilėje prie kasos, dar gali paskutinę minutę sugalvoti nusipirkti kramtomos gumos, prezervatyvų ar… paracetamolio. Na, žinoma, kartais ir sugalvojama, ir nusiperkama.

Taigi naujausia ES statistika rodo, kad paracetamolio vartojimas per dvidešimtmetį išaugo labai smarkiai. Lietuvos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais šio vaisto vartojimas šiek tiek sumažėjo. Bet gali būti dėl to, kad čia daugiau nei Europoje vartojama ibuprofeno, todėl tendencija greičiau įbrukti temperatūrą mažinančių vaistų vos negaluojančiam vaikui (kad jis nustotų zirzti, visa šeima išsimiegotų, ir rytoj galėtų vesti mažylį į darželį) gali būti labai panaši kaip ir visame pasaulyje.

Pasak gydytojų, būtų nelogiška teigti, jog per palygini trumpą laikotarpį (10-20 metų) dvigubai išaugo skausmo ir temperatūros atvejų. Mokslininkai svarsto, jog pasikeitė tėvų požiūris į tai, kada vaikui labai skauda ar bloga. Greičiausiai tai susiję su stipriai pagreitėjusiu gyvenimo tempu. Gal kaltas mūsų palyginti nesenas įprotis žaibiškai spręsti visas problemas ir priimti skubius sprendimus? Gal mes jau nebemokame skirti daugiau laiko slaugyti ir vaiką stebėti? O gal savo padarė ir skaitlingos baisios istorijos žiniasklaidoje, ir išgąsdinti mažų vaikų tėvai šitaip elgiasi dėl šventos ramybės?

Tiesa, reiktų prisiminti ir dar vieną galimybę – galbūt dalis nupirkto paracetamolio tiesiog guli namie vaistų stalčiuose nepanaudota, „atsargai“?

 

Kada reikia, kada ne

Paklauskite bet kurio gydytojo – nėra vaistų, kurie neturėtų jokio šalutinio poveikio. Be to, visuomet išlieka galimybė perdozuoti. Paracetamolis „sodina“ kepenis, tačiau jo konkurentas ibuprofenas gali sukelti kraujavimą, sudirginti skrandžio gleivinę, pakenkti inkstams ir pan.

Tad iš tikrųjų paracetamolis yra saugus medikamentas. Tiesiog jį vartoti reikia saikingai ir laikantis instrukcijos, be to, esant reikalui, o ne užbėgant už akių. „Užbėgimas už akių“, kai kalbame apie karščiavimą, apskritai yra, paprastai kalbant, nesąmonė. Kodėl? Todėl, kad temperatūrą mušantys vaistai niekaip neprisideda prie to, kad vaikas greičiau pasveiktų.

 Karščiavimas yra simptomas, ne liga, tai – organizmo gynybinė reakcija prieš infekciją. Daugelis vaikų gerai toleruoja karštį, todėl prieš duodami vaistų nuo temperatūros, tėvai turėtų labiau vertinti bendrą mažylio būklę, o ne skaičių termometre. Naujausiuose šaltiniuose nurodoma, jog šių vaistų nereikia duoti, kol nėra 40 laipsnių (anksčiau buvo nurodoma 38,5), nebent vaikas labai blogai jaučiasi ar yra gretutinė centrinės nervų sistemos patologija.

 Interferonas – specialus baltymas, neutralizuojantis virusus – gaminasi tik esant aukštesnei temperatūrai. Maksimalus jo kiekis pasiekiamas trečią dieną. Žinoma, jei temperatūra nenumušama vaistais…

 Temperatūros mažinimas vaistais, kai to nereikia, laikomas imuniteto slopinimu, mat vaistai neleidžia imuninei sistemai atlikti savo darbo. Ši sistema gali „aptingti“ ne tik tąkart, bet ir ateityje.

● Organizmui kenkia staigūs temperatūros pokyčiai – už tai, žinoma, reikia „dėkoti“ vaistams. Visiškai nereikia stengtis nuo 39– 40 laipsnių numušti iki 36, pakaktų temperatūrą sumažinti 1–1,5 laipsnio. Tą padaryti galima ir pasitelkus fizines šaldymo priemones (aptrynimus vėsiu rankšluosčiu ir pan.), jei vaistų ir reikės – tai galbūt mažesnės dozės.

● Žinoma, yra riba, kuomet karštį mušti vaistais jau reikia. Esant aukštai temperatūrai labai padidėja širdžiai, inkstams tenkantis krūvis, o pernelyg sudirgusi centrinė nervų sistema gali „pasireikšti“ traukuliais.

 

Antibiotikai lietuviams – pakankamas baubas

Nors mes vis dar mėgstame pasigirti, jog va štai mūsų šeima antibiotikų tai vengia, o kaimynė girdo vaikui jau trečią jų kursą, iš tikro ir tų kaimynių sparčiai mažėja. Lietuviai tėvai, atsakingai žvelgiantys į antibiotikų vartojimą, tampa savotišku „mainstrymu“ – pagrindine mase. Jei paklaustumėte, ką apie tai galvoja gydytojai, vėlgi sulauktumėte įvairių nuomonių. „Pakankamai dažni atvejai, kuomet pas mane atėję tėvai, išgirdę, jog jų vaikui reikia antibiotikų, atsako jų nepageidaujantys, – pasakoja šeimos gydytoja Aurika Jurevičienė. – Tai primena ne visuomet protingą kovą su skiepais. Aš manau, kad neprotingas žingsnis lieka neprotingas abiem atvejais – ir kai vaistais piktnaudžiaujama, ir kai jų atsisakoma tuomet, kai tikrai reikia. Mažam vaikui rimtos ligos sukelia tikrai rimtas komplikacijas, tad jį saugoti turėtų būti tėvų pareiga. Ir turiu galvoje, saugoti nuo ligų, o ne nuo vaistų. Tam, kad patartų, ar vaistų tikrai reikia, ir yra gydytojai, kurie ne vienerius metus studijavo ir turi patirties bei kompetencijos priimti tokius sprendimus“.

Kol lietuviai į antibiotikus žiūri gan įtariai (ir gal per įtariai), tarp užsieniečių tėvų tas įtarumas (arba sąmoningumas) vis dar aktyviai propaguojamas. Sunerimę ir pasaulio mokslininkai, jie tikina, jog kartu su vartojimu didėjantis atsparumas antibiotikams kelia didžiulę grėsmę (apie tai pasiskaityti galite kad ir čia). Pasak mokslininkų, neatsakingas antibiotikų vartojimas gali atvesti prie situacijos, kuomet bakterijos nebebijos vaistų ir tai prilygs grįžimui į priešantibiotikinę erą. Tada žmonės mirdavo nuo to, ką dabar laikome nereikšmingomis bakterinėmis infekcijomis. Tai ne ta era, kurią norėtume susigrąžinti.

Beje, pasaulyje nemažai svarstoma ir apie dažnai bereikalingą antibakterinių priemonių naudojimą buityje. Tarkime, antibakterinis muilas naikina ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas (ir teigiama, kad šios netgi lengviau pasiduoda), taigi didiname natūralų bakterijų disbalansą.

 

Ar gali būti kontraceptikai – mada?

Į Švediją išvykusi mokytis paauglė pasakojo, jog jos klasiokės visos geria vadinamuosius kontraceptikus, nes „tada mažiau PMS simptomų, reguliariau, mažiau skausmų – žodžiu, paprasčiau gyventi”. Geria net ir tos, kurios lytinio gyvenimo negyvena.

Taip, ir Lietuvos ginekologai teigia, jog būna atvejų, kuomet geriami kontraceptikai yra skiriami priešmenstruaciniam sindromui sumažinti – kai jo simptomai kenkia gyvenimo kokybei, siautėja nesubalansuoti hormonai, nuotaikų kaitos, ryškūs bėrimai, kurie mergaitėms trukdo psichologiškai. Tačiau receptas (be kurio vaistinėje šių vaistų negausite) tikrai niekuomet neišrašomas dėl mados, nes „draugės geria“.

Gydytojai nenori pasisakyti nei griežtai už, nei griežtai prieš tabletes, nes, pasak jų, kiekvieno žmogaus atvejis labai individualus. Jiems nesinorėtų, kad pasiskaičiusi mergaitė kontracepcijos imtų baimintis (o jai ji išties būtų reikalinga), arba priešingai – imtų jos norėti (o jai ji visai nereikalinga ir tada vertėtų pagalvoti apie žalą). Kontraceptikai yra geras vaistas, jeigu skiriami pagal indikacijas. Draugės patarimai dėl vaistų tikrai negelbės. Prieš parinkdami vaistus, gydytojai merginai visuomet atlieka išsamius tyrimus: bendrą kraujo, gliukozės, patikrina krešėjimą, išklausia, kokios giminėje ligos, ar nėra vėžio atvejų. Svarbūs gali būti netgi klausimai, ar mergina nerūko ir ar nėra vegetarė.

Nėra vienos priežasties, kuri sukelia ciklo sutrikimus. Tačiau iš praktikos gydytojai pastebi, jog mergaitėms tokiame amžiuje dažnai ima trūkti estrogeno dėl streso. Šiais laikais jo daugiau, jauni žmonės sunkiau su juo susidoroja, tuomet „iš paskos“ ir sutrinka hormonų pusiausvyra. O tada merginos gali kraujuoti po dvi savaites, kas dvi savaites… Toks amžius – viskas auga, viskas žydi, ir turi gauti pakankamai deguonies. Jei kraujuojama per gausiai, hemoglobino rodikliai smarkiai nukrenta, tuomet iš kur ta deguonis? Taigi tai žala ir širdžiai, ir inkstams, ir smegenims, todėl vaistų tikrai reikia.

Kitas svarbus dalykas – skiriamas kiekis ir vartojimo laikas. Pasiskaičius instrukciją, galima susidaryti įspūdį, jog tabletes galima vartoti be pertraukos nors ir visą gyvenimą. Iš tikrųjų, dažnas ginekologas po pusės metų rekomenduoja kas pusę metų padaryti pertrauką, ypač mergaitėms. Saikas būtinas. Jei kontraceptinių vaistų vartojama per daug, gali išnykti mėnesinės, prasidėti galvos skausmai, kūno svorio pakitimai.

Na, galiausiai jaunam žmogui gydytojai visuomet mėgina patarti. Jei, tarkime, 16 metų mergina prašo kontraceptinių tablečių dėl lytinio gyvenimo, o paklausus paaiškėja, kad tie lytiniai santykiai vyksta kartą per dvi savaites, verta atkreipti dėmesį, kam jai visą mėnesį dėl to gerti vaistus? Yra ir kitokių, organizmą mažiau veikiančių, apsisaugojimų priemonių. Mažai kas kalba ir apie psichologinį-moralinį tablečių poveikį – manoma, jog „tuo klausimu“ merginos išsiugdo labiau atsipalaidavusį požiūrį į seksualinį gyvenimą.

Tad nors apibendrinti ar lyginti yra sudėtinga, pabaigai galbūt tiktų du faktai.

JAV atliktas tyrimas patvirtina, jog toje šalyje ne tik paauglės, bet ir jų tėvai labiau vertina tabletes, nei prezervatyvus ar kitą kontracepciją (plačiau – čia).

Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, tėvai išvis nepilnamečių kontracepcija pradeda rūpintis gerokai per vėlai, tik sužinoję, kad paaugliai jau gyvena lytinį gyvenimą. Kontraceptinių priemonių nupirktų tik 7,8 proc., ir tik 22,5 proc. nukreiptų pas ginekologą pasikonsultuoti (plačiau apie tai – čia).

 

Psichotropiniai vaistai vaikams?!

JAV piliečius nebelabai jau ir stebina, kai 18 mėnesių (!) vaikui skiriami psichotropiniai vaistai. Pasak kai kurių tėvų, tie vaistai – tikra Dievo dovana. Ir tam pačiam Dievui ačiū, kad yra ekspertų, kurie nerimauja, kad dar nepakankamai žinoma, kaip šie vaistai paveiks besivystančias smegenis bei mažus kūnelius.

Štai tikras vaizdelis iš ketverių metų Šelbės gyvenimo (aprašytas „Parents“ žurnale): „Finikse patekėjus saulei, mažoji prabunda. Ji mieguistai atsitupia ant puoduko, nusiplauna rankutes ir klusniai išgeria mamos paduotą baltą kapsulę. Ir tada mėlynakė šviesiaplaukė eina pasitikti savo dienos – rūpinasi jūrų kiaulyte, lipdo iš plastilino namą ir tiesiog būna Šelbė.

Kapsulėje yra 20 mg ritalino (metilfenidato), receptinio stimuliatoriaus, padedančio hiperaktyviems vaikams nusiraminti ir susikaupti. Popiet Šelbė išgers daugiau vaistų – 2,5 mg aripiprazolo (kuris kontroliuoja nuotaikų kaitą) ir 0,5 mg klonidino (tramdančio nerimo sutrikimą). Mažylė vaistus vartoja nuo dvejų. Tuomet ji miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių bei įkandimo žymių. Psichiatrė diagnozavo Šelbei bipolinį sutrikimą. Metus mergaitė buvo gydoma vis stipresnėmis risperidono (vaisto nuo psichozės) bei divalproekso (prieštraukulinis preparatas, taip pat mažinantis ir manijas) dozėmis. Kadangi dukrą kamavo rimti šalutiniai poveikiai – neaiški kalba, drebuliai, priaugtas svoris, klupčiojimas einant, jos mama susirado kitą specialistą. Šis nesutiko su pradine diagnoze ir spėjo, kad Šelbei bipolinio sutrikimo nėra, bet yra hiperaktyvumo (ADHD) sindromo bei opozicino nepaklusnumo sindromo kombinacija. Ir skyrė ritaliną…“

 

Lietuvoje – retenybė

Taigi šią situaciją pakomentuoti paprašėme vaikų neurologės A. Januškevičienės: „Kiekviena tauta turi savo požiūrį į gydymą ir, deja, čia nieko nepakeisi. Tas faktas, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gydomi psichotropiniais vaistais, tikrai šiurpina. Šiandien jau nieko nestebina tai, kad farmacija yra verslas, kurios pagrindinis tikslas – uždirbti pinigų, bet kai ji nusitaiko į vaikus, iš tiesų labai liūdna. Belieka tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje, bent jau kol kas, situacija yra kitokia.

Aprašytos jūsų situacijos sprendimo kelias, jei tai būtų įvykę Lietuvoje, greičiausiai būtų toks:

tėvai išsakytų savo nusiskundimus šeimos gydytojui arba pediatrui, o pastarasis (jei turėtų kompetencijos ir dar svarbiau – laiko) pateiktų tėvams keletą problemos sprendimo variantų, dažniausiai patarimų, rečiau – vaistų (pvz., kokių nors augalinių) forma. Jei gydytojas neturėtų laiko (o gilinimasis į elgesio bei emocijų sferą jo užima nemažai) arba matytų, kad vienas nesusidoros su problema, jis greičiausiai siųstų tokį pacientą pas vaikų neurologą, nors galbūt labiau būtų tikslinga – pas vaikų psichiatrą (tik tai pas mus dar nėra įprasta, nes tėvus labai išgąsdina vien tik užuomina apie psichiatro konsultaciją).

Taigi jei Šelbė patektų pas vaikų neurologą, pirmiausia jis įsigilintų į situaciją, išklausydamas tėvus, tuo pačiu metu stebėdamas Šelbės, jos mamos (ar tėčio) elgesį bei jų tarpusavio santykius. Paprastai jau pirminės apžiūros metu paaiškėja labai daug problemų: gal mergaitės mama pati labai emocinga ir impulsyvi, gal tėvai tarpusavyje konfliktuoja, nesutaria dėl vaiko auklėjimo, gal šeimoje yra smurtaujama?

Vien tik iš trumpo aprašymo („miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių“) sunku įvertinti, kokia buvo reali Šelbės būklė. Įžvelgiu dvi problemas: nepakankamas miego kiekis ir pykčio priepuoliai. Iš tikrųjų reikėtų labai atidžiai pasitikslinti, ar tikrai mergaitės paros miego kiekis buvo tik 4 val.? Ir kokį laiko tarpą tai tęsėsi? Gal tiesiog mergaitė buvo linkusi dažnai prabusti naktimis, o tos 4 val. buvo tik nepertraukiamo miego trukmė? Tokio amžiaus vaikų miego – būdravimo režimas dar nėra pilnai susiformavęs, todėl naktiniai prabudimai yra norma. Pykčio priepuoliai dvimečiams vaikams irgi yra būdingi, nes jie dėl savo nebrandžios nervų sistemos ir nepakankamų įgūdžių dar nesugeba valdyti emocijų.

Jei vaikų neurologui pavyktų pačiam išsiaiškinti mergaitės nepageidaujamo elgesio priežastis ir atsargiai nurodyti jas tėvams, jei tarp tėvų ir specialisto užsimegztų reikiamas kontaktas, tada galbūt užtektų vien tik pokalbio. Mano nuomone, vaistai skiriami tik esant būtinam reikalui. Jei problema tikrai sunki, neurologas siųstų šią mergaitę į vaiko raidos sutrikimų ankstyvos reabilitacijos tarnybą, kur šeima būtų konsultuojama psichologo, tėvai būtų mokomi elgesio su vaiku būdų, būtų įvertinta mergaitės raida, nustatytas raidos sutrikimo pobūdis bei laipsnis (jei toks būtų). Jei ir čia problemos įveikti dar nepavyktų, tolesnei pagalbai mergaitė būtų siunčiama į specializuotus vaiko raidos centrus, kurie Lietuvoje yra du – Vilniuje ir Kaune. Čia teikiamos ir ambulatorinės, ir stacionarios paslaugos, konsultuoja vaikų psichiatrai, psichologai, taikomi įvairūs nemedikamentiniai (psichologo terapija, žaidimų, dailės, muzikos terapijos, elgesio korekcija ir kt.) gydymo būdai ir tik esant rimtai problemai skiriami medikamentai.

Kad dviejų metų vaikas būtų gydomas trimis psichotropiniais vaistais, dar neteko girdėti. Hiperaktyvumui (ADHD) gydyti kartais rekomenduojami vaistai, bet tai tikrai yra tik pavieniai atvejai – gal dėl didelės kainos, gal ir dėl gana atsakingo mūsų gydytojų požiūrio į gydymą psichostimuliantais“.

 

O ten tokių – daug

Baisu, bet pasaulyje daugėja vaikų, kurie išmoksta ryti tabletes anksčiau nei užsirišti batų raištelius. 2007-aisiais metais JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog 1 iš 70 ikimokyklinukų vartojo psichotropinius vaistus: stimuliantus, antidepresantus, nuotaikos stabilizatorius, o taip pat preparatus nuo psichozės bei nerimo (Kolumbijos universiteto duomenys). Jei mažylių dėmesio sutrikimui ir depresijai gydyti gydytojai išrašinėja receptus jau kokį dešimtmetį, tai antipsichotiniai vaistai nuo irzlumo bei agresijos šiai amžiaus grupei – dar naujiena. Šis pokytis – sudėtinė naujos tendencijos dalis. Tendencijos apskritai išrašinėti mažiems vaikams vaistus nuo bet kokios būklės.

„MedcoHealthSolutions, Inc“, duomenimis – daugiau nei ketvirtadalis JAV vaikų bei paauglių šiandien, liaudiškai tariant, „sėdi ant vaistų“.

Nepaisant šių skaičių, FDA (JAV Maisto ir vaistų kontrolės valdyba) nėra patvirtinusi specialaus leidimo vartoti šiuos vaistus jaunesniems nei šešerių metų vaikams. Kodėl? Todėl, kad dar per mažai tyrimų ir duomenų, kaip jie veikia augančius organizmus, besivystančią nervinę sistemą.

Užtat tikrai žinoma štai kas: stimuliuojantys vaistai (naudojami nuolat kelerius metus) gali sąlygoti augimo sulėtėjimą. Psichotropiniai vaistai siejami su sparčiu svorio prieaugiu, medžiagų apykaitos bei endokrininės sistemos sutrikimais. Bet net ir nepaisant visų šalutinių poveikių, amerikiečiai gydytojai gina vaistus, ypač sunkiais atvejais. Tiesiog vaikus, vartojančius šiuos vaistus, reikia nuolat ir atidžiai stebėti.

 

Kas baisiau – šalutinis poveikis ar…?

Tėvams, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apvertė problematiški vaikai, vaistai atrodo siųsti iš dangaus. Štai ką pasakoja Daysono mama: „Mano sūnus buvo it tiksinti bomba – radęs atsuktuvą galėjo žaibiškai pramušti skylę monitoriuje, o kita akimirką jau nuskandinti meškiuką klozete ir, žinoma, užkimšti kanalizaciją…“ „Tokie vaikai, kaip maniškis, be vaistų galėtų ir mirti,“ – tikina Maddoxo, kuriam vos trejų buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, mama. Tuomet jis miegodavo ne ilgiau kaip po porą valandų kaskart, jo isterijos trukdavo po 8 valandas, o darželyje kandžiojo kitus vaikus. Kartą Maddoxas patyrė haliucinacijas, kurių metu iššoko pro langą (gerai, kad pirmo aukšto), o tai jam dar prilipdė ir šizofreniją. Šiandien septynerių Maddoxo gyvenimą kontroliuoja 5 rūšių vaistai, ir tik jų dėka, pasak mamos, jis geba toleruoti namie atsiradusį naujagimį bei 15 minučių išbūti parduotuvėje neištaisęs scenos – kas šeimai atrodo didžiulis progresas.

Tad nors ir svarstome šalutinio poveikio pasekmes, turime pagalvoti ir apie pasekmes, jei tokių vaikų negydytume išvis. Jei vaikas nesugeba mokytis normalioje mokykloje, o vaistai jam gali padėti, reikia apsvarstyti ir tokią galimybę.

Su tuo sutinka ir vaikų neurologė A. Januškevičienė: „Kai vaiko elgesys tikrai trukdo ir yra socialiai nepriimtinas (ar kartais net pavojingas aplinkiniams), gydymas vaistais, kad ir kokie jie mums atrodytų nepatrauklūs, yra reikalingas“.

 

Tačiau…

2010 metais New York Times buvo aprašytas atvejis, kai gydytojas skyrė psichotropinių vaistų pusantrų metų berniukui Kailui, siekiant kontroliuoti jo iki tol nevaldomą elgesį. Straipsnyje dokumentiškai išdėstyta berniuko tėvų kelionė nuo gydytojo prie gydytojo, nuo diagnozės prie diagnozės, kol, sulaukęs trejų jis jau gėrė ir antipsichotinius, ir antidepresantus, dviejų rūšių migdomuosius, ir vaistus nuo hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimo sindromo. Tik sulaukęs septynerių, Kailas atjunkytas (ir šis žodis čia tinka) nuo vaistų, išskyrus vieną – nuo ADHD.

Daktaras Glysonas, paskutinis gydęs Kailą, tiksliau, “nuėmęs” beveik visus jam skirtus vaistus, tvirtina, jog nebuvo jokios priežasties duoti antipsichozinius vaistus berniukui. Ir apskritai – jokiam dvejų metų amžiaus vaikui.

Kita vertus, pagalbos tėvams juk reikėjo? „Vien jau tas faktas, kad tėvai kreipiasi į gydytojus, reiškia, kad jiems reikia pagalbos, – sako A. Januškevičienė. – Kitas dalykas – ar nepageidaujamas vaiko elgesys tikrai yra patologija? Ir ar reikia “gydyti” vaiką, kuris, būdamas dvejų, yra užsispyręs, neklauso ir prieštarauja? Įsigilinus į vaiko raidos etapus, pasirodytų, kad tai yra normalu… Bet kai kuriems tėvams tą sunku priimti. Jie skundžiasi: “Duktė nė minutės nepasėdi ramiai, tempia mums žaislus ir reikalauja žaisti, neša knygutes, prašo skaityti, ji nuolat reikalauja dėmesio, mes su žmona net televizoriaus ramiai negalime pažiūrėti!“

 

Ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums… treji

Akivaizdu, jog tam tikrais amžiaus tarpsniais diagnozės nustatymo kriterijai turi skirtis. Pripažinkime, kartais beprotiškai gali atrodyti ir elementari scena parduotuvėje, ir be priežasties užvažiavimas broliui kastuvėliu, ašarų upės dėl pamestos pirštinytės. Taip yra todėl, kad smegenų dalis, atsakinga už emocijas, vis dar formuojasi ir bręsta. Taigi daugelis simptomų, kurie būtų nenormalūs suaugusiems, vaikams gali būti tipiški. Tad ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums – treji… Kartais net ir specialistams labai sunku nustatyti, kur baigiasi normalus ikimokyklinuko elgesys ir prasideda diagnozės reikalinga būklė.

Kai kurie vaikai taip dažnai nenustygsta vietoje, būna tokios nepastovios nuotaikos ar tiek baugštūs, jog jiems “teisėtai” galima diagnozuoti ADHD, depresiją ar nerimo sutrikimus. Tačiau mokslininkai vis dar dėlioja, kuo ir kaip skiriasi simptomai, pasireiškiantys mažyliams ir vyresniems vaikams ar suaugusiems. Pvz., depresuojantys ikimokyklinukai paprastai apie savižudybę nekalba, tačiau žaisdami jie gali domėtis liguistais dalykais. Bipolinio afektinio sutrikimo, kuris pasireiškia ilgais energijos protrūkiais, lydimais ilgų depresijos periodų, diagnozavimas dar kontroversiškesnis.

Norint išgirsti tikrą diagnozę, tėvams reiktų kreiptis į teisingus specialistus – tai yra VAIKŲ neurologą, psichiatrą ar psichologą. Jis turėtų stebėti vaiką daug valandų, ypač tai, kaip jis bendrauja su tėvais, surinkti pilną istoriją, įskaitant ir nors vieno pašalinio asmens pastebėjimus, pavz., darželio auklėtojos. Tačiau JAV trūksta specialistų, eilėje tenka laukti porą mėnesių, o konsultacija gali tetrukti dešimt minučių…

 

Psichoterapija labai brangi

Jei kvalifikuotas specialistas nustato vaikui psichinę diagnozę, jo tėvai susiduria su nelengva dilema – psichoterapija ar vaistai. Nors dauguma gydytojų rekomenduoja pirmąjį variantą išmėginti prieš vaistus, vis dėlto šis necheminis gydymo būdas JAV pasirenkamas retai. Deja, vieną ar kelis kartus per savaitę apsilankyti užsiėmimuose yra sunkiau, nei pasiimti receptą ir kas mėnesį pasirodyti gydytojui. Psichoterapija, šeimos terapija, elgesio korekcija ir pan. yra gana efektyvūs būdai padėti, bet reikalauja daug šeimos pastangų, laiko ir kantrybės. Su vaistais juk viskas paprasčiau: duodi tabletę ir ramu…

Be to, psichoterapija ir gerokai brangesnė už vaistus. Lietuvoje taip pat. Tačiau mūsiškė sistema vis dėlto sudaro sąlygas gauti gydymą nemokamai, o užsienyje tai daugiau priklauso nuo turimo sveikatos draudimo rūšies.

Beveik visi specialistai sutinka, kad išvargusioms šeimoms vaistai neturėtų būti pirmoji greitoji išeitis. Jei ikimokyklinukui skiriami stiprūs psichotropiniai vaistai, tėvai, prieš sutikdami, turėtų išsistudijuoti galimus šalutinius poveikius. Jei jie nepasitiki gydytojo sprendimu, vertėtų išklausyti ir kitos nuomonės. Svarbiausia nepamiršti, jog tėvai savo vaiką pažįsta geriausiai. Taip pat žinoti, jog vaistų paskyrimas – tai ne šuolis nuo uolos. Kursą visuomet galima pakeisti.

 

 

„SXC“ nuotr.