Smagu, kad refleksija apie perskaitytą knygą sulaukė stiprios reakcijos ir buvo daug skaityta. Aš pati, turiu pripažinti, iš knygos tikėjausi daugiau, nes jos šūkis – „new thinking about children” (naujas mąstymas apie vaikus) – lyg ir skatino manyti, kad perskaitysiu kažką, ko dar visiškai nebuvau girdėjusi/skaičiusi. Smagu tai, kad vis dėlto mokslo populiarinimo straipsniai ir kitos knygos daugiau arba mažiau kalba apie tuos pačius dalykus.
Taigi, kas dar naujo?
BROLIAI IR SESERYS.
Skyriaus pradžioje rašoma, kad Freudas klydo, o Šekspyras buvo teisus. Kodėl gi?
Visų pirma pradėkime nuo to, kaip yra būti vienturčiu. Iš kai kurių tyrimų net juokiausi – tikiuosi, kad jie buvo finansuojami ne iš mokesčių mokėtojų pinigų. Bet, pavyzdžiui, buvo ir rimtesnių, kurie atskleidė, kad vienturčiai – kaip, beje, ir pirmagimiai – mokosi geriau, juda šiek tiek mažiau, tačiau – didžiulei visų nuostabai – vienturčiams netrūksta socialinių gebėjimų arba, kitam tariant, jie nėra iš esmės prastesni nei tų, kurie turi brolių ir/ar seserų.
Prisiminkite – jei turėjote brolių ir/ar seserų – kaip augote jūs? Laimėje ir idilėje? Deja, dažniausiai realybė būna kita. Bent jau aš prisimenu, kad tie, kurie turėjo brolių ir/ar seserų, kartais taip susipešdavo, kad man akys vaikystėje (nes aš augau viena) ant kaktos iššokdavo pamačius. Man vis atrodė, kad tai yra siaubinga, na, negražiai elgtis su savo broliu ir/ar sese. Tiesa, sulaukiau aš ir savo sesės (būdama beveik vienuolikos), tačiau – nors buvo visko – to, kas vykdavo mano draugių šeimose, pas mus nevyko. Kaip ir minėjau, tikriausiai dėl to, kad mes daugiau augome kaip vienturtės dėl amžiaus skirtumo. Tėvai – patys būdami psichologai, psichiatrai, edukologai, pedagogai – skambina Dr.Laurie Kramer, tiriančiai brolių ir seserų santykius, vos ne verkdami ir prašo patarimo ir pagalbos – ką ir kalbėti apie kitų profesijų atstovus.
Vaikų stebėjimai parodė, kad broliai/seserys, kuriems yra nuo trejų iki septynerių metų, per vieną valandą susipyksta vidutiniškai 3.5 karto. Kai pagalvoji, kiekvieną mielą valandą broliai/seserys vidutiniškai pykstasi 10min. Dr. Hildy Ross pastebėjo, kad vidutiniškai tik vienas iš aštuonių konfliktų baigiasi kompromisu ar susitaikymu. Dažniausiai vaikai tiesiog išsiskiria, o dar vyresnėlis neretai pasityčioja ar paerzina jaunesnį.
Dr.Ganie DeHart palygino, kaip keturmečiai elgiasi su jaunesniu broliu/sese ir kaip su geriausiu draugu/-e. Net septynis kartus dažniau brolis/sesė išgirsdavo neigiamą komentarą ar būdavo jam/jai nurodinėjama, nei draugui/-ei. Dr.Samantha Punch pastebėjo tą patį. Jos nuomone, taip elgiamasi dėl to, kad žinoma, jog brolis/sesė niekur nedings. Dr.John Gottman stebėjo šeimas nuo tada, kai gimė antras vaikas, iki tol, kol pirmagimis išsikraustė iš namų. Buvo pastebėta, kad brolių/seserų santykiai per visą šį laiką kito neženkliai, t.y. jeigu ankstyvojoje vaikystėje susiformavo geri santykiai, tai tokie ir liko. Ką daryti, kad konfliktų būtų mažiau? Pasirodo, svarbiausia yra mokyti vaikus ne kaip spręsti problemas, bet kaip jų išvengti.
Matot, Froidas sakė, kad vaikai varžosi dėl tėvų dėmesio. Kai paklausė vaikų, vos 9% įvardino, kad savo tarpusavio konkurencija ir barniais jie siekia tėvų palankumo. Tuo tarpu net 80% vyresnių ir 75% jaunesnių vaikų įvardino, kad jie tiesiog nepasidalina. Mokslininkų išvada – net šeimose, kuriose vaikai gauna daug tėvų meilės ir dėmesio, vaikai gali niekada neužmegzti artimų santykių su broliais/seserimis, jei jų niekas to nemokys. Taig: mažiau dėmesio skirkite psichologijai ir daugiau dėmesio gebėjimų ugdymui. Be to, nei amžiaus skirtumas, nei lytis nėra svarbu.
Man įdomiausia buvo tai, kad vienas patikimiausių rodiklių, kaip vaikai sutars tarpusavyje, yra tai, kaip vyresnėlis sutarė su savo geriausiu draugu prieš gimstant jaunėliui: jeigu žaidžia gražiai, tai gražiai žais ir su broliu/sese. Ilgai buvo manyta, kad vaikai mokosi šeimoje vienas iš kito ir po to tų santykių modelį atkartoja, tačiau yra atvirkščiai: vaikai treniruojasi su draugais, o po to visa tai pakartoja su broliais/seserimis. Be to, geriausiai sutarė tie vaikai, kuriems gerai sekėsi žaisti įsivaizduojamuosius žaidimus.
Kodėl taip yra? Todėl, kad su tėvais nereikia stengtis – tėvus motyvuoja meilė vaikui. Su broliais/seserimis nereikia stengtis – jie yra „įkalinti” drauge. Su kitais vaikais nėra lengva, o tai priverčia lavinti savo socialinius gebėjimus. Taigi svarbiausias uždavinys tėvams – kad broliai ir seserys iš tiesų būtų draugai.
PAAUGLIAI
Dauguma tėvų nežino, kiek paaugliai jiems meluoja, nors ir įtaria, kad ne viskas, ką jie sako, yra tiesa. Visas informacijos spragas tėvai užpildo intuicija, pasitikėjimu ir baime. Dažniausiai gyvenime žvalgomės į statistiką: žinome, kad susituokę turi 57% tikimybę sulaukti 15ųjų vestuvių metinių, o abiturientai – 7% tikimybę būti priimti į Harvardą. Tad kiek meluoja paaugliai?
Dr.Linda Caldwell ir Dr. Nancy Darling nusprendė sužinoti. Pasirodo, iš 36 potencialių temų, kuriomis paaugliai nemėgsta kalbėti su tėvais, jie meluoja apie 12. Ką labiausiai slepia paaugliai? Informaciją sekso, narkotinių medžiagų vartojimo ir alkoholio vartojimo tema. Ir – svarbiausia – jie ne tik detalių nepasakodavo. Jie net į tokius klausimus kaip: „Ar jūsų draugystė rimta?” atsakyti visiškai nenorėdavo. Bėda ta, kad meluojantys tėvams prisipažino 96% paauglių. Bėda bėdelė… Ir visai nesvarbu, ar tie vaikai buvo pirmūnai, ar jie buvo užimti ir pan. Kodėl paaugliai meluoja? Net mokslininkai manė, kad paaugliai meluoja, nes nori išvengti bausmių, o, pasirodo, jie meluoja, nes nenori, kad tėvai jais nusiviltų.
Įdomu buvo sužinoti ir tai, kad dauguma tėvų mano, kad taisyklės skatina vaikus maištauti, tačiau tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai daug leidžia, mano, kad tėvams nerūpi, o dažnai net ir tai, kad jie neatlieka savo – tėvų – pareigos.
Kada paaugliams labiausiai reikia autonomijos? Pasipriešinimas tėvų autoritetui didžiausias yra 14-15 gyvenimo metais, 11ais noras maištauti yra didesnis, nei 18ais.
Kita vertus, Dr.Lindos Caldwell tyrimas parodė, kad dažniausiai eibes krečia tie paaugliai, kurie nuobodžiauja. Kada vaika pradeda nuobodžiauti? Dažniausiai – septintoje klasėje, ir tas nuobodulys auga iki pat dvyliktos klasės. Proporcingai mažėja vidinė motyvacija (oho, kažkaip man net sunku patikėti!). Kuo labiau kontroliuojantys tėvai, tuo labiau nuobodžiaujantis vaikas. Įdomiausia tai, kad Dr.Adriana Galvan, lygindama suaugusiųjų ir vaikų smegenis, pastebėjo, kad paauglių smegenys nepatiria malonumo, kai atliekamas veiksmas yra tik truputį ar tik vidutiniškai atlyginamas. Tyrimo metu, maži vaikai patirdavo (žaidė žaidimą) daugiausiai malonumo, suaugusieji patirdavo labai racionaliai (daug gaunu – daug malonumo, mažai gaunu – mažai malonumo), o štai paaugliai nepatirdavo beveik jokio malonumo, išskyrus atvejus, kai laimėjimas būdavo didžiulis. Mokslininkė palygino tokią smegenų reakciją su žmonių, turinčių priklausomybę, reakcija: mažos narkotikų dozės neužtenka, reikia didelės. Ir dar: būdami toje didelio džiaugsmo būklėje, jie neįvertina rizikų ir nesupranta, kokios gali būti pasekmės. Įdomu ir tai, kad racionaliai paauglio smegenys gali mąstyti abstrakčiai, tačiau negali jausti abstrakčiai – tol, kol neturi gyvenimiškos patirties. Būtent tas JAUSMAS stabdo mus priimti neteisingą sprendimą.
Man pačiai įdomiausia buvo sužinoti tai, kad į ginčus tėvai reaguoja daug jautriau, nei paaugliai – kad tėvai mano, jog ginčai griauna ryšį, o paaugliai – kad jie jį stiprina.
AR GALIMA IŠMOKTI SAVIKONTROLĖS?
Ši knyga – Nr.1 New York Times ir pan. , sulaukusi tikrai daug reakcijų. Jau gan senokai pasiskolinau ją iš draugų, tačiau – vis pradėjusi skaityti – neprarydavau taip, kaip visų knygų. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad skaičiau po skyrių ir ne iš eilės. Not good. Kita vertus, kai kuriuos skyrius jaučiu išnagrinėjusi ir išanalizavusi kaip kokiam super duper seminarui. Knyga gera. Tą reikia pripažinti. Bet reikia pripažinti ir tai, kad man šoko nebuvo – kažkaip vienaip ar kitaip jau buvau šiuos dalykus girdėjusi. Didžiausia bėda ta, kad sunkiausia visus šiuos dalykus įgyvendinti realybėje. Pavyzdžiui, išmokti teisingai džiaugtis vaiku; arba paaiškinti tėvams, kad jų mažasis vunderkinderis yra nuostabus, tačiau tai dar nereiškia, kad jam reikia keturių pianino ir dviejų dainavimo pamokų per savaitę…
Pirmasis knygos skyrius yra apie pagyrimus ir kaip reikia girti vaikus. Kadangi jau esu ne kartą apie tai rašiusi, tai čia nesiplėsiu. Iš esmės:
– jeigu nesiseka…labiau stenkis! Jeigu supranti, kad reikia stengtis – moki palaukti apdovanojimo; jeigu moki palaukti apdovanojimo – užsispyręs sieki savo tikslo ir..dažniausiai pasieki!
Faktas tas, kad mes nemokame girti vaikų. Manau, kad dažniausiai tiesiog jaučiame kaltės jausmą, kad mažai laiko būname su jais/jiems trūksta dėmesio, tai ir prasideda „šaunuolis!” ir pan. Apie „šaunuolis!” apskritai irgi esu rašiusi. Aname straipsnyje rašiau, kad tol, kol Lietuvoje daug kas pritaria rykštelei, kalbėti apie pagyrimų atsisakymą yra tikrai sudėtinga. Kita vertus, manau, kad tėvų švietimas būtinas. Ir – kas būtų idealu – jeigu tėvai iškart išmoktų girti vaikus taip, kaip yra teisingiausia, o moksliniai tyrimai jau mums pasakė, kaip yra efektyviausia.Jeigu mes su tėvais iš pat pradžių kalbėsime apie tai, kad girti vaikus reikia už pastangas, kad girti reikia pagrįstai, tai, manau, taip girti tėvai ir išmoks; o tada užaugs nebijančių rizikuoti ir labiau savimi pasitikinčių vaikų karta. Nes didžiausia bėda mano akimis yra ta, kad gabūs vaikai atsisako bandyti, nes bijo pasirodyti kvaili. Taip, manau, prarandame daug nuostabių dalykų… (Beje, ar jums taip nebūna?! Man būna. Aš manau, kad daug metų man taip buvo su maisto gaminimu: nemokėjau ir negaminau, nes nenorėjau pasirodyti, kad nemoku – nors puikiai suprantu, kad nepabandęs nežinosi, bet aš nenorėjau net rizikuoti pasirodyti ne tokia super duper kaip kitose srityse!)
PRARASTA VALANDA
Šiek tiek įdomybių:
– 90% tėvų mano, kad jų vaikai miega pakankamai (o taip nėra!);
– tik 5% gimnazistų (JAV) miega vidutiniškai aštuonias valandas (naktį);
Priežastys?
– būreliai (per daug jų), namų darbai (per daug), ėjimas miegoti kada nori; TV, kompiuteris ir telefonas miegamajame ir pan.
Pasekmės?
– ADHD, viršsvoris, nuotaikų kaita, depresija ir pan.
– apsimiegojusio šeštoko rezultatai yra lygūs…ketvirtoko rezultatams (Dr.Avi Sadeh, Brown Univ & Tel Aviv Univ): vos vienos valandos miego trūkumas atima dvejus metus kognityvinės brandos;
– kiekviena valanda, kai savaitgalį leidžiate vaikams ilgiau neiti miegoti, standartizuotuose IQ testuose žymi…7 taškų krytį; SEP-TY-NIŲ!!! (Dr.M.LeBourgeois, Brown Univ);
– moksleiviai, kurie mokosi 10-tukais, vidutiniškai miega 15 min ilgiau už tuos, kurie mokosi 8-tukais ir 30min ilgiau už tuos, kurie mokosi 6-tukais; Tai – vidurkiai, tačiau matome, kad net 15min yra svarbu;
Kodėl neišsimiegojęs vaikas nesutelkia dėmesio? Todėl, kad organizmas nepasiima gliukozės iš kraujo, o nuo to itin nukenčia prefrontalinės žievės regionas.
Ši smegenų dalis yra atsakinga už tikslų įgyvendinimą, rezultatų nuspėjimą ir veiksmų pasekmių įžvelgimą. Pavargęs žmogus prasčiau kontroliuoja impulsus, o abstraktūs tikslai (na, pavyzdžiui, siekis mokytis) užleidžia vietą linksmesniems, daugiau malonumo teikiantiems tikslams įgyvendinti. Pavargusios smegenys užstringa ties blogu atsakymu, vis grįžta ties juo ir negali pradėti mąstyti kūrybiškai. Apskritai tyrimai rodo, kad kuo daugiau mokaisi dieną, tuo daugiau miego reikia naktį. Kad atsimintumėme tai, ką išmokome dieną, naktį miegant „įsijungia” tam tikri genai. Šie genai yra atsakingi už neuronų jungčių stiprinimą. Ir dar. Tai, kas negatyvu, yra apdirbama migdolinėje smegenų dalyje (dievulėliau, visai nemoku šių pavadinimų lietuviškai, angl. amygdala), o tai, kas teigiama ir neutralu – hipokampo. Kai trūksta miego, kenčia hipokampa (hippocampus). (Viskas, ieškosiu konferencijų ir Lietuvoje apie vaikų smegenų veiklą…good luck man!). Nenuostabu, kad tiems, kuriems trūksta miego, pasaulis atrodo niūri vieta, o prisimenamos vien nesekmės. Juokas juokais, tačiau neišsimiegojusių studentų buvo paprašyta įsiminti žodžius (tiesiog). Vėliau jie prisiminė 81% neigiamą prasmę turinčių žodžių ir tik 31% teigiamą prasmę turinčių žodžių.
Kadangi paauglių smegenys vėliau išskiria melatoniną, jiems rekomenduojame keltis vėliau, t.y. mokykla turėtų prasidėti ne anksčiau, nei 8:30. Žinoma, suaugusiems patogiau, kad mokykla prasidėtų tada, kai jie pradeda dirbti, tačiau, jeigu mes galvojame apie tai, kas yra efektyviausia vaikams, o apie mokyklą galvojame kaip apie mokymo(si) instituciją, tai ir turėtumėme atsižvelgti į tai, ką apie efektyvumą sako moksliniai tyrimai. Prieš keletą mėnesių per BBC klausiau laidą apie keletą mokyklų, kurios pavėlino pamokų pradžios laiką. Tai pradinukams efekto nebuvo, bet jau penktokams buvo ženklus AKADEMINIS efektas – vaikai pradėjo mokytis geriau. Be to, pagerėjo ir jų elgesys, tad mokslininkai net iškėlė hipotezę, kad gal ir paauglystė būtų daug švelnesnė, jei vaikai tiesiog gyventų jiems palankesniu ritmu: vėliau eitų miegoti ir vėliau keltųsi, nei dabar yra priversti.
Taip pat reikia išsklaidyti mitą, kad televizija sąlygoja nutukimą. Buvo atlikti tyrimai, kurie įrodė, kad nutukę vaikai žiūri ne ką daugiau tv, nei normalaus svorio (Dr.Elizabeth Vandewater, Univ of Texas). Pasirodo, kad mityba ir sportas nėra panacėja. TAIGI. Jeigu mums trūksta miego, padidėja hormono ghrelin (čia jau man atleiskite, nežinau, koks jo lt pavadinimas), kuris stiprina alkio pojūtį ir mažina leptino, kuris mažina apetitą, kiekį. Miego trūkumas didina streso hormono – kortizolio, o kortizolis skatina organizmą kaupti riebalus. Beje, augimo hormonas irgi išsibalansuoja, kai trūksta miego (o jo reikia ne tik augimui, bet ir riebalų skaidymui). Ištyrus pradinių klasių mokinius Japonijoje, Kanadoje ir Australijoje, buvo pastebėta, kad tie vaikai, kurie miega mažiau, nei aštuonias valandas, 300% dažniau turi viršsvorio, nei tie, kurie miega 10 valandų. Jau nekalbant apie tai, kad tie vaikai, kurie yra geriau išsimiegoję, dieną daugiau ir juda, ko pasekoje sudegina daugiau kalorijų.
RASIZMAS
Dauguma tėvų, kai jų paklausi, ar kalba su savo vaikais apie skirtingas rases, sako, kad jie „nieko blogo nesako apie kitas rases” arba sako „mes visi lygūs”. Čia, kaip sakant, yra gerasis atvejis. Žymusis Dr.Birgitte Vittrup tyrimas parodė, kad jeigu tėvai sąmoningai nekalba su vaikais apie rases, jie užauga turėdami labiau neigiamą požiūrį į kitos rasės žmones, nei tie vaikai, kurių tėvai su jais apie tai kalba. Ir būtent sąmoningai, o ne abstrakčiomis frazėmis. Iš tiesų tai yra labai įdomu, nes juk mes mokome vaikus spalvų, ar ne? Juk sakome, kad štai ši spalva yra žalia, o ši – geltona. O-bet-tačiau apie odos spalvą nutylime…tarsi palikdami jiems visai tai išsiaiškinti patiems, nes, kaip sakant, ką čia ir pasakysi… Bet vaikai puikiai skiria spalvas ir puikiai mato skirtumus.
Dar įdomesnį eksperimentą atliko Dr.Bigler: vienus vaikus aprengė raudonais marškinėliais, o kitus – mėlynais. Jokioms veikloms vaikų pagal marškinėlius neskirstė. Kiek vėliau paklausė vaikų, kurioje grupėje vaikai yra geresni: ar tie, kurie vilki mėlynus, ar tie, kurie vilki raudonus marškinėlius. Spėkite, ką atsakė vaikai? Žinoma, jie pasirinko tą grupę, kurios spalvos marškinėlius vilkėjo patys! Taigi:
– vaikai kategorizuoja ir stereotipizuoja
– jų kognityviniai gebėjimai sąlygoja tai, kad jie kategorizuoja pagal tai, ką geriausiai mato
– kuo žmogus panašesnis į vaiką, tuo jis teigiamiau apie jį mąsto
– 86% baltos odos vaikų draugais pasirenka baltaodžius
– pastebėta, kad visos pastangos yra efektyviausios su vaikais iki aštuonerių metų; t.y. apie žmonių skirtumus ir apie toleranciją skirtumams reikia kalbėti…iki aštuonerių metų!
Kokia viso to išvada? Rasizmo nereikia mokyti, jis tiesiog yra natūraliai. Reikia mokyti tolerancijos. IR anksti. Ir dar. Tiesiog integracija nepadės.
Man tai skaityti buvo ypatingai įdomu. Vadinasi, visi tie, kurie sako, kad privačiose mokyklose vaikai auga burbule, yra tiesiog plain and simple neteisūs, ir tai jau įrodė mokslas! Esmė – ar toje mokykloje kalbama, pavyzdžiui, apie tai, kad yra įvairių socio-ekonominių klasių, įvairių tautybių, įvairių rasių ir pan. žmonių. Žodžiu – nors ir tuo pasąmoningai tikėjau – dabar dar lengviau atsikvėpiau. Anto Dr. Bigler, tiesiog nusiųsdami vaiką į mokyklą,kurioje yra visko ir visokių, rezultato negausite. Ir net yra tikimybė, kad rezultatas bus ATVIRKŠČIAS, nei tikėjotės. Ir kalbama ne tik apie rasę – kalbame apie religiją, apie tautybę ir pan. Mokykla gali būti labai homogeniška, tačiau – jeigu joje yra diskutuojama, kalbama, atkreipiamas dėmesys – efektas bus. Bingo! Ir dar buvo pastebėta, kad mokyklose, kuriose nėra kalbama, vyksta pati didžiausia segregacija.
Pastebėta ir tai, kad stereotipams lengviau pasiduoda septynmečiai, nei penkiamečiai, o pokalbiai su vaikais turi būti labai konkretūs ir jiems suprantami. Pavyzdžiui, penkerių metų vaikui gali būti sunku suprasti, ką reiškia, kad moterys ir vyrai yra lygūs. Be to, kalbant apie stereotipus nereikia slėpti tiesos. Pavyzdžiui, labiau teigiamą požiūrį į juodaodžius turi vaikai, kuriems be jokių išvedžiojimų yra papasakojama, kaip buvo su juodaodžiais elgiamasi (su visomis baisybėmis, bet atsižvelgiant į vaikų amžių). Tuo tarpu tie vaikai, kuriems yra istorijos gražinamos arba vyniojama į vatą, turi labiau neigiamą požiūrį. Prisimenu, kaip mūsų Morta nemaloniai nustebo, kai aš papasakojau, kad moterys anksčiau negalėjo dirbti to, ką norėjo, nes privalėjo auginti vaikus ir gaminti valgyti. Ir dar balsuoti negalėjo. Ir į mokyklą nėjo. Ir į universitetus nepriimdavo. Ji tiesiog išsižiojusi klausė ir pasipiktino, kokia tai nesąmonė. Nemanau, kad ji bus švelni šiuo klausimus. Ir nėr čia ko. Kita vertus, svarbu ne tik supažindinti, bet ir išmokyti džiaugtis bei didžiuotis tuo, kaip yra dabar – kad po to vaikai savo nesėkmių nepriskirtų diskriminacijai, o ne sau.
Pabaigai – istorija apie Kalėdų Senelį. Koks jis? Baltaodis ar juodaodis? Atlikus tyrimą su penkiamečiais, paaiškėjo, kad…skaitykite knygą!
KODĖL VAIKAI MELUOJA
Ar žinote, kad mes…neatspėjame, kada vaikai meluoja? Be to, manome, kad mergaitės meluoja rečiau, nors tai – mitas. Mes manome, kad maži vaikai meluoja dažniau, tačiau…dažniau meluoja vyresni. Mes manome, kad ekstravertams yra sunkiau meluoti, tačiau ir vėl yra atvirkščiai. Ar įtariate, kiek maždaug procentų mes pataikome? Pasirodo, varganus 45%. Žinote, kas geriausiai atspėja? Ogi mokytojai! Tačiau net ir tie neviršija 60%. Bėda ta, kad tėvai spėja panašiai kaip vidurkis – t.y. tėvai spėja ne kiek ne geriau, nei visiškai svetimas žmogus ir prasčiau, nei pedagogai (tik, deja, visiškai nemoka to pripažinti). Vaikai pradeda eksperimentuoti su netiesos sakymu maždaug ketverių. Tie vaikai, kurie turi vyresnių brolių ir/ar seserų – dar anksčiau.
Naujausi tyrimai rodo, kad vaikai – jeigu mes ignoruojame melą – jo neišauga. Įdomu tai, kad vaikai – nors yra plain and simple melagiai – daug labiau smerkia melagius, nei suaugę. Ir dar. Tėtė pažada vaikui važiuoti su juo į parką. Grįžta namo, ir mama pasako, kad jau yra susitarusi eiti pas gydytoją. Vaiko akimis, tėtė yra melagis. Tiesiog. (Čia kad suprastumėte, kodėl vaikams tokiose situacijose iššauna saugikliai).
Kita vertus, melavimas – priešingai, nei tiesos sakymas – reikalauja suprasti, kas yra tiesa, gebėti įsivaizduoti alternatyvią realybę ir ją sėkmingai parduoti. Tam reikia gerų kognityvinių ir socialinių gebėjimų. Geri melagiai geriau mokosi, nes tu tiesiog turi būti protingesnis, kad galėtum sėkmingai meluoti. (Bet tai nereiškia, kad nereikia su meluojančiu vaiku šiuo klausimu dirbti).
Kodėl vaikai meluoja?
– kad išvengtų bausmės
– kad neįskaudintų
– kad užsitikrintų savo socialinį statusą
– kad apgautų tėvus
– kad gautų dėmesio
– kad išlietų emocijas
Jeigu vaikas staiga pradeda daug meluoti, gali būti, kad jis išgyvena stiprias emocijas. Melavimas dažnai yra simptomas, kad kažkas yra blogai. Kita vertus, longtitudiniai tyrimai rodo, kad, jeigu vaikas meluoja šešerių – jis dar gali išaugti, bet jeigu vis dar daug meluoja septynerių, tai jau tikriausiai vargiai išaugs.
Beje, jeigu jūs sakote: „Mieloji, aš tikrai nepyksiu, jei pasakysi teisybę”, tai sumažina melagysčių skaičių labai nereikšmingai. Jeigu vaikai yra labai baudžiami už melavimą (pavyzdžiui, mušami), jie …tiesiog užtrunka ilgiau, kol apsisprendžia meluoti, tačiau meluoja maždaug tiek pat, kurie greičiau apsisprendžia meluoti.
TAIGI. Kas veikia? Ogi ir vėl: kalbėti ne tik apie tai, kad meluoti yra netinkama, bet ir apie tai, kad NEmeluoti yra vertybė. Ir visų pirma pradėti nuo savęs. Pavyzdžiui, džiaugiamės dovana, kuria nesidžiaugiame ir tikimės to paties iš vaikų. Atlikus tyrimą su suaugusiais paaiškėjo, kad jie meluoja vidutiniškai kartą per dieną. Dauguma tų melų – yra tie vadinamieji nekalti, na, kad kitas geriau pasijustų. Vaikai greitai pajunta, kad nuoširdumas kuria konfliktus ir problemas, o melas padeda jų išvengti.
Ir dar. Visi puikiai žinome, kas yra skundikas, ar ne? Mokslininkai ištyrė, kad 9 kartus iš 10, kai vaikas pribėga skųsti, iš tiesų jis turi problemą. Ir dar. Maždaug tik 1 iš 14 kylančių tarpusavio nesusipratimų vaikai neišsprendžia savarankiškai ir kreipiasi pagalbos. Tad išklausykime vaiką. Nemanykime, kad jis visą laiką skundžia. Stebėkime ir įsitikinkime, kaip yra iš tiesų. Nes kitaip vaikas užsičiaups ir nebeišgirsite nieko.
Galiausiai – stebėkite savo balso toną. Pirmą kartą vaikas dažniausiai pameluoja tada, kai nenori jūsų nuvilti. Kas sudaužė mano vazą? Kas išpylė pieną? Ar tai tu pripiešei ant sofos? Ir tas jūsų balsas, ta jūsų kūno kalba, ir begalinis vaiko nenoras jūsų nuvilti…skatina jį meluoti.
INTELEKTUALAI DARŽELYJE
Lietuvoje nuvilnijo pasibaisėjimo banga, kad per naktį reikėjo rezervuoti vaikui vietą darželyje. Man tai kažkaip per daug įprasta, kad būčiau nustebusi – ne kartą girdėjau istorijas apie tai, kaip tėvai nakvoja prie darželių ir mokyklų, į kurias nori, kad patektų jų vaikai. No biggie, pasaulyje tai vyksta. Bet įdomiausia, kad – jeigu nori, kad vaikas pakliūtų į privačią mokyklą – dar ir reikia išlaikyti IQ testą, nes, kaip sakant, tai, kad moki, dar nieko nereiškia – geros mokyklos nori ne tik pasiturinčių, bet ir protingiausių vaikų. Dauguma stojančių – penkiamečiai (į priešmokyklinę klasę). Beje, ne tik į privačią mokyklą, bet ir į valstybinių mokyklų gabių vaikų klases.
Bet žinote, ką? Visa yra yra ŽIAURIAI neefektyvu! Žinoma, visi supranta, kad ne visi gabūs vaikai atsidurs Harvarde, tačiau jie net neparodo, ar vaikui seksis mokytis. Deja. Matematika paprasta: jeigu atrenkate 100 penkiamečių kaip gabių, trečioje klasėje tik maždaug 27 iš jų paklius į gabių kategoriją. Vadinasi, net 73 vaikai bus atrinkti klaidingai. Grubiai tariant, mažų vaikų smegenys dar nėra baigtas produktas.
Kodėl IQ testai vaikystėje yra blogai? Todėl, kad vaikas patenka į tam tikrą mokyklą, kur aplinka yra tam tikra ir, kaip sakant, visi žinome, kokios yra to pasekmės – su vaiku daugiau dirbame, jam atsiveria daug daugiau galimybių. (Beje, perskaičiau, kad vidutinis žmogaus, turinčio Dr laipsnį, IQ yra 130). Pavyzdžiui, Kalifornijos pavyzdys: vaikai, kurie yra talentingų vaikų programose, per metus gauna vidutiniškai 36.7% daugiau, nei vaikai, kurie yra paprastose mokyklose. Ir taip iki aštuntos klasės ar net iki mokyklos pabaigos. Vadinasi, leisdami vaiką į mokyklą gabiems vaikams, mes jį tarsi užprogramuojame visam gyvenimui. Lygiai taip pat pasakydami vaikui, kad jis tikriausiai žvaigždžių neraškys. Ir didžiausia bėda visame šitame reikale yra ta, kad mes dažnai esame neteisūs, o žala – didžiulė.
Dr. Suen nusprendė sekti tokius vaikus ir, žinote, ką pamatė? Iš tiesų tie vaikai, kurie labai gerai pasirodė penkerių, vėliau visai taip ne(be)pasirodydavo. Deja. Ir kuo rezultatai buvo aukštesni ankstyvojoje vaikystėje, tuo koreliacija vėliau buvo mažesnė. Ji buvo tokia maža, kad 73% vaikų, jeigu būtų priimami į priešmokyklinę klasę vėliau, jau…nebebūtų priimti! Taigi realu pradėti vertinti vaikus ne anksčiau kaip trečioje klasėje. O jeigu vertinamas vaikas 5-9 klasėje, tai jau tikrai galima iš to daryti išvadą, kaip jam seksis gimnazijoje. Dr. Strand ištyrė 70 000 vaikų Didžiojoje Britanijoje 11 metų ir vėliau 16 metų – koreliacija jau buvo didelė.
Ką mes žinome šiandien? Mes šiandien jau žinome apie smegenų plastiškumą ir apie tai, kad mūsų smegenys yra it raumuo: kuo labiau treniruojame, tuo stipresnės. Emocinis intelektas, pasirodo, irgi nėra panacėja. Taip, jis labai svarbus, tačiau koreliacija tarp emocinio intelekto ir akademinių pasiekimų yra tik vargani 0.10. Nesvarbu ir tai, ar vaikas ekstravertas, ar intravertas: tyrimai rodo, kad priešmokyklinėje klasėje geriau sekasi ekstravertams, antroje jau nebėra svarbu, o aštuntoje jau geriau sekasi intravertams. Dr.Greg Duncan tyrimas (ilgai trukęs ir didelės imties) parodė, kad socialiniai gebėjimai irgi nelemia akademinės sėkmės: ta prasme, kad blogiukai gali visiškai rockinti vėliau, o geručiai – ne taip. Tenka pripažinti, kad kol kas, deja, neturime jokio tyrimo, kuris leistų spręsti/nustatyti, kaip seksis penkiamečiui vėliau. Didele dalimi kol kas tiesiog buriame iš kavos tirščių. Tad, kaip sakant, lukterėkime, kol vaikams bus 12. Maždaug. Ir stenkimės sukurti tokią aplinką ir tokias sąlygas, kad jis gautų kuo daugiau tol kol auga ir tobulėja nenuspėjamais tempais ir šuoliais – taip auginsime tikimybę, kad jis rockins ir dvylikos.
Pavyzdžiui, šiandien jau žinome, kad IQ balai nuo 3 iki 10 gimtadienio gali kilti arba kristi net iki 15 balų. Žinome ir tai, kad suaugusiųjų smegenys dirba ne taip, kaip dirba vaikų. Tiesa, dar nežinome, kodėl, bet todėl ir yra nepaprastai įdomu, ar ne?
Svarbiausia mums visiems suprasti, kad kognityvinė raida nėra tiesus ir tolygus kelias į viršų – tai yra vingiuotas ir nenuspėjamas kelias. Manau, kad tėvų ir mokyklos tikslas – atskleisti talentus, o ne atstumti. Ir būti itin kantriems. Na, bent jau iki kokios antros-trečios klasės.
Bus pratęsta…
Darbeliui reikia pasiruošti priemones. Jas galite paruošti patys, arba gaminti kartu su vaikais, nes tai labai paprasta.
REIKĖS:
- druskos;
- tirštų dažų;
- dubens maišymui.
PRIEMONIŲ PARUOŠIMO EIGA:
Dubenyje gerai išmaišome druską su dažais. Jei dažai pakankamai skysti, vandens pilti visai nereikia, jei ne, tai trupučiu vandens atskiedžiame dažus.
Paliekame ant palangės išdžiūti.
Išpilstome jau spalvotą druską į indelius ir priemonės – paruoštos!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
· spalvota druska;
· stikliniai arba plastikiniai peršviečiami indeliai.
DARBELIO EIGA:
Imame po indelį.
Kalbame apie vėliavų spalvas ir dedame įvairią druską sluoksniais į indelį. Leiskime kurti.
