Argi nesmagu kartais pasipuošti?

 

DARBELIUI  REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• ritinėliai (polisteroliniai, paraloniniai arba tualetinio popieriaus ritinėliai);
• šiaudas;
• žirklės.

DARBO EIGA:

• Žiedeliais sukarpyti ritinėlius.

• Sukarpytus žiedelius suverti ant šiaudo.

• Suvertus žiedelius surišti.

• Štai ir „riestainėlių“ karoliai!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra ir pagalba kerpant – BŪTINA!

Šiandien pasakoju apie tai, kokias knygeles yra geriausia skaityti ikimokyklinio amžiaus vaikams bei kaip jas skaityti, kad vaikams būtų įdomu. P.S. Noriu pasidžiaugti, kad šią savaitę gavau labai gražų mamos Kristinos laišką, kuris dar labiau įkvėpė: „Dabar žiūriu tuos super video. Tiesiog jaučiu, kad privalau pasakyti AČIŪ. Super idėja. Pagarba. Tai man kaip lietuviškas TED 🙂 Valio. Sėkmės.” Ačiū, Kristina, ir, tikiuosi, šie video yra naudingi tiems, kurie ieško atsakymų. Gražaus penktadienio vakaro!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Įvairių spalvų dažai;
• Baltas popierius;
• Stiklinis buteliukas ;
• Paletė (galima panaudoti dangtelį);
• Juodas tušinukas.

DARBO EIGA:

• Ratu pilame dažus ant paletės .
• Pamirkome buteliuko dugną dažuose.
• Darome antspaudėlius. O jei darydami antspaudėlį pasuksite butelį arba tempsite jį popieriaus paviršiumi, gausite gražius spalvotus raštus.
• Padailiname juodu tušinuku: pripiešiame ragiukus, akytes, šypseną ir kojytes.

 

Štai ir gražuolis spalvotasis vikšrelis priešais Jus. Sekmės!!!

Stebuklinga kylanti mozaika – ir eksperimentas, ir piešinys!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• miltai;
• kepimo milteliai;
• druska;
• vanduo;
• dažai;
• kietesnio A5 formato popieriaus lapai;
• ausų krapštukai su vatos galiuku arba teptukai.

KYLANČIŲ DAŽŲ RECEPTAS:

Tikslūs sudedamųjų dalių kiekiai priklausys nuo to, kiek spalvų norėsite pagaminti ir kokio jų kiekio jums reikės. Druskos bei miltų santykis yra vienodas, vienam šaukštui miltų reikia dėti pusę šaukštelio kepimo miltelių o dažų dėkite tol, kol išgausite norimą spalvą.
Su kepimo milteliais paruoštus miltus sumaišykite su druska, pilkite truputį vandens, kol gausite pakankamai tirštą, tačiau tepamą pastą (konsistencija turėtų būti panaši kaip trintų obuolių). Į miltų, vandens ir druskos tyrę dėkite dažus. Skirtingas spalvas maišykite skirtinguose indukuose.

DARBO EIGA:

• Ant kartono teptuku ar ausų krapštuku taškuodami nusipieškite paveiksliuką (geriau, kad nebūtų smulkių detalių, nes kildami dažai gali susilieti).

• Baigus piešti, piešinuką pakaitinkite mikrobangų krosnelėje maksimaliu pajėgumu apie 10 – 30 sekundžių. Dažai išdžius ir įvyks smagus mažas stebuklas – tešla pakils ir sukurs paveikslėlį su įdomia faktūra!

 

PASTABA: Suaugusi priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Ar jau esate girdėję apie Malalą – mergaitę, kuri rizikuoja savo gyvybe (į ją buvo pasikėsinta) kalbėdama apie mergaičių edukaciją? Ji yra jauniausias žmogus EVER, nominuotas Nobelio taikos premijai gauti (negavo, bet jai dar viskas prieš akis!).

Šiandien išgirdau šią dainą. Nerealu, ar ne? Matote, net jeigu turėtumėme pakankamai pinigų, kad užtikrintumėme visoms mergaitėms mokyklą, dar yra tokių valstybių, kuriose yra manoma, kad mergaitėms/moterims išsilavinimo tiesiog nereikia. Aš niekaip nesuprantu, kodėl žmonės SĄMONINGAI pasirenka atriboti pusę savo valstybės smegenų? darbo jėgos? potencialių Nobelio premijos laureatų? Juk jeigu mes uždarome moteris, mes netenkame šitiek daug (pusės!) galimybių kaip valstybė. Koks bukas turi būti, kad to nesuprastum?

Ir ypač šios mintys kyla šiandien – per mūsų Mortos Sofijos aštuntąjį gimtadienį. Ji yra be galo smalsus vaikas, kuriam įdomu viskas, kas ją supa (ir ne tik). Imti ir sąmoningai uždaryti ją prie puodų būtų tiesiog nusikaltimas žmonijai, ne tik Lietuvai. Kaip ir bet kurią mergaitę. Taip, ji kepa imbierinį namelį, bet ir stato LEGO Winter Village Cottage, apie kurį svajojo gimtadieniui. Kadangi jos amžiaus LEGO jai jau per lengvi, šįkart bando 12+. Kaip ir imbierinius sausainius, taip ir šį namą ji stato…su broliu. O gal, kaip sakant, reikėtų jai kepti, o broliui statyti?! Net nuo tokios minties bloga.

 

Man, pavyzdžiui, patinka ši iniciatyva – jos dėka bus galima lengviau įsigyti žalią ar geltoną virtuvę. Be to, nesijausti vos ne kaltai, kai prie virtuvėlės užklausia, kokio amžiaus mergaitei ieškote dovanos, o tu ieškai trejų metų sūnui. Čia kaip ir tada, kai laukėmės MS. Daug kas klausė: tai jau labai norite mergaitės, ar ne?! O mes laukėme vaiko. Kai gimė MS, vėl pasipylė, kad štai kaip mums pasisekė, kad sulaukėm ir mergaitės. Žinoma, kad pasisekė. Bet labiausiai dėl to, kad sulaukėme sveiko ir šiaip nuostabaus vaiko.

Ir dar vienas žiauriai įdomus straipsnis apie moters nuogumą ir to nuogumo galią (ar – atvirkščiai – bejėgiškumą?).

Žodžiu, tol, kol MS stato pilį po nuostabaus gimtadienio su draugais, aš negaliu liautis galvojusi apie tai, kas jos – kaip moters – laukia ateityje. Žinoma, labiausiai džiugina tai, kad jos situacija – ne Malalos. Kad ji gali drąsiai svajoti apie tai, kad užaugusi bus dantų gydytoja (nes nori, kad visų vaikų dantys būtų gražūs:)), ir niekas nebandys jos už tai nužudyti. (Aš bandau išsaugoti jos mintis, kuo ji bus užaugusi, nes vien per šiuos metus norėjo būti mokytoja, gydytoja, kuri padeda gimdyti ir štai dabar dantų gydytoja).  Kita vertus, aš manau, kad vis dar yra paprasčiau gimti vyru. Tiesiog taip manau, ir tiek. Nes manęs visai nebaugina nei karas, nei maras, nei tai, kad reikia dirbti, nei tai, kad vyrai miršta jaunesni ir pan. Ir jau dabar matau, kad yra lengviau mūsų sūnums, nei dukroms. Net ir tokioje aplinkoje, kuri yra mūsų aplinka. Bet – kaip sako vienas mano draugas, su kuriuo nuolat apie tai diskutuojame – turime gyventi su tuo, ką turime. Kita vertus, yra įdomu išsiveržti iš stereotipų. Apsiverkti iš pykčio. Keltis ir eiti. Turbūt taip yra daugiau mažiau visiems, bet – pripažinkime – moterys vien dėl savo lyties susiduria su daugiau stereotipų. Vien, kaip sakant, paskaičius Lean In kažkaip nemažai taškų ant i susidėlioja (be galo gera knyga, prarijau per naktį!).

Tad teišsipildo tavo svajonės, dukrele! V-I-S-O-S tos, kurias prisimindama didžiuosiesi savimi, nes stebuklų iš tiesų gyvenime nėra. Yra sunkus darbas, kuris kuria stebuklus. Ir žiupsnelytis sėkmės, kuris padeda kurti tai, ką mes vėliau vadiname stebuklu. Tad kaip ir iš esmės stebuklai tikrai egzistuoja – tik tiek, kad jie ne krenta iš dangaus, o mes juos patys kuriame.

O gimtadienį šį viduržiemį (ir gimk tu man taip – per patį viduržiemį!) šventė MS Yogis ledainėje.

 

Ten valgė ledų ir gėrė cukrinių gėrimų tiek, kad jau po torto merginos norėjo tik vandens:)

 

 

 

Smagiausia merginoms buvo šokiai (xbox kinect tam reikalui yra suorganizuota):

 

 

Mes visame šiame reikale buvome dvi suaugusios – aš ir mano vaikystės draugė Lina (dabar dar ir dviejų svečių mama). Abi esame tos, kurias daug kas drąsiai vadina karjeros moterimis. Kol mergaitėms mūsų nereikėjo, kalbėjome apie mūsų vaikystę, mūsų gimtadienius ir ką mes darydavome per juos. Žiedą dalindavome 🙂 Ir šokdavome. Tik, žinoma, šiek tiek kitaip. Tada sunku buvo nuspėti, ką mudvi darysime po, va, 20+ metų. Tik mes kažkaip žinojome viena: mūsų vaikai irgi kartu švęs gimtadienius, o mes abi tikrai darysime kažką tokio. Ir, žinote, yra nerealu realiai to sulaukti.

Tad – linkėdama to paties savo vaikui – linkiu visiems:

 

 

Argi ne smagu šiais išmaniųjų telefonų laikais pačiam pasigaminti paprastą, tačiau labai smagų telefoną?

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 2 vienkartiniai puodeliai
• 2 sąvaržėlės
• Virvė
• Adata arba yla

 

DARBO EIGA:

• Abiejų puodelių dugne praduriama skylutė.

• Pro skylutes įveriama virvė.

• Virvės galuose užmaunama po sąvaržėlę.

• Atsistojus taip, kad virvė būtų pakankamai įtempta, galima naudotis pasigamintu „telefonu“.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį BŪTINA!

 

Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo „TAVO VAIKAS” žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.

Keturių vaikų mama soc. m. dr. edukologė Austėja Landsbergienė

„Mano patirtis rodo, kad vaikas iki septynerių metų nėra toks savarankiškas ir patikimas, kad būtų saugu jį ilgesnį laiką palikti vieną. Daugelyje pasaulio valstybių įstatymais reglamentuota tvarka ikimokyklinuko nepalikti be priežiūros yra ne iš piršto laužta. Su tokio amžiaus vaiku jau galima susitarti, pasikalbėti, jis išklauso, linksi galvą, rimtai žiūri, lyg ir viską supranta, bet kai išeinate iš namų ir jis lieka vienas, didelė tikimybė, kad tai, ką jam sakėte ir ką suprato, jam tiesiog „išgaruos“ iš galvos.

Mūsų šeimoje su vaikais nuolat kalbama apie saugų elgesį, pavyzdžiui, kaip pereiti gatvę, ką daryti, jei staiga kiltų gaisras ir pan. Bet. Sūnui buvo šešeri metukai, kai bebrūžindamas degtukus padegė kilimą. Išsigandęs liepsną uždengė puodu. Laimė, visi buvme namuose: pajutau kvapą, atbėgau, atidengiau – didžiausia skylė! Greitai sureagavome, viską sutvarkėme, sėdome prie stalo kalbėtis: „ar prisimeni, ką reikėjo daryti?“ Sūnus: „Taip, prisimenu, tą ir aną…“ Jis puikiai prisiminė viską!  Tačiau netikėtomis, įtemptomis aplinkybėmis mūsų smegenys tarsi išsijungia, taisyklės ir visa kita pasimiršta, pradedame elgtis impulsyviai, neadekvačiai, paklūstame ne protui, o baimės jausmui. Kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad bėdai ištikus sustings kaip strutis arba pradės elgtis neadekvačiai. Be abejo, vaikas vaikui nelygu, jo reakcija priklausys nuo gebėjimo valdyti stresą, tačiau patirtis rodo, kad dauguma vaikų netikėtomis aplinkybėmis elgiasi ne taip, kaip buvo sutarta, o spontaniškai.

Pagal vaiko mąstymo raidos tyrinėtoją psichologą J.Piaget, tik sulaukę septynerių metų vaikai pereina į kitą mąstymo lygmenį, t.y., priešoperacinį mąstymą keičia konkretus operacinis mąstymas, kai vaikas jau gali vieną reiškinį su kitu susieti loginiais ryšiais, suprasti pasekmės priežastį ir pan. Taigi, ne tik gyvenimiška patirtis, bet ir moksliniai tyrimai rodo, kad vaikas iki septynerių devynerių metų amžiaus nėra labai patikimas.

Kitas pavyzdys. Draugų sūnus buvo septynerių, jau pirmokas, puikiai žinojo, kad kai tėvų nėra, į namus nieko negalima įsileisti. Buvo moksleivių atostogos, vaikas vienas. Kažkas paskambino į jo mobilųjį telefoną: „Tavo mamytė leido atvažiuoti pasiimti televizorių ir dar keletą daiktų. Ar gali paaiškinti, kaip iki tavęs atvažiuoti?“ Vaikas paaiškino, žmonės atvažiavo, išnešė visus namus. Ir nors su vaiku buvo šnekėta, kad niekam neatidarytų durų, bet pasikeitė žaidimo taisyklės – paskambino ne į duris, o telefonu, ir vaikas jas atidarė. Daugybė mokinukų Lietuvoje iš darbo grįžtančių tėvų namuose laukia vieni – juk jau dideli! Tačiau užtenka vieno vienintelio panašaus nutikimo, kad nuomonė pasikeistų.

Žinoma, sulaukę maždaug šešerių, vaikai jau yra mažiau „išplaukę“,  todėl su dauguma galima susitarti, kad pabūtų vieni, kol mama nubėgs, pavyzdžiui, į parduotuvę. Septynerių aštuonerių metų vaikai vieni galėtųpabūti valandą ar dvi, jei buvo pratinami pabūti, pažaisti vieni. Mūsų pirmagimis sulaukęs penkerių pabūdavo namuose vienas, kol su mažiuke sulakstydavau į polikliniką ir atgal, tačiau jo savarankiškumas buvo ugdomas nuo pirmųjų dienų.

Dažnai mamos sako: „aš negaliu net į tualetą nueiti – vaikas visą laiką verkia!”, “neturiu laiko net pavalgyti – jis nuolat ant rankų!”. Betgi galima neštis kūdikį kėdutėje į vonios kambarį ir praustis duše pasislėpus už užuolaidų. Kai vaikutis pradeda kniurkti, mama iškiša galvą, pakalbina ir vėl pasislepia praustis. Laiko mes turime sočiai, tiesiog dažnai renkamės lengvesnį kelią, t.y, aptupinėti vaiką nuo …iki užuot mokius jį būti savarankišką.

Jei gebėjimas pabūti vienam ugdomas nuo gimimo, pamažu „auga“ vaiko savarankiškums ir atsakomybės jausmas, taip iš lėto tėvai „augina“ ir pasitikėjimą savo vaiku.

Kita vertus, yra vaikų, kurie bijo būti vieni ir mes turime gerbti jų baimę. Juk ir suaugusiems ne visiems jauku tuščiuose namuose. Jei vaikas bijo, nepriekaištaukite (toks didelis, o bailys), nuveškite pas senelius ar draugus. Versti būti vieną yra emocinis smurtas“.