Atkeliavo žiema ir kasdien gamta pateikia nepakartojamo grožio vaizdų, ragina kaskart išbandyti, atrasti, patirti, pažinti, džiaugtis. Štai ir Vaikystės Sodo Mažyliai suskubo gaminti spalvotus ledo kubelius, kad galėtų stebėti, ar  žiemą lauke jie ištirps?

REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Ledukų formelės (tinka saldainių dėžutė);

• Ąsotėlis su šaltu vandeniu;

• Indeliai su įvairių spalvų dažais;

• Šaukštai ir puodeliai vandens pylimui.

 

DARBO EIGA:

Pilame vandenį į indelius su dažais (1/2 indelio).

 

 

Paėmę šaukštą, semiame dažų ir pilame į ledukų formelę (mes naudojome saldainių dėžutę).

 

Užpildytą formelę dedame į šaldymo kamerą. Ledukams sustingus, išimame iš formelės. Smagios spalvotos ledo kaladėlės puikiai tiks žaidimams lauke žiemą!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

Susižiūrėjome, kad esu atsakiusi į kai kuriuos klausimus, tačiau dar jų nepublikavusi. Taigi šią savaitę pasistengsiu sudėti visus įrašus, kurie buvo daryti, bet nepublikuoti. Čia, kaip sakant, grąžink visas skolas iki Kalėdų:) nuotaikos vedina. Pažiūrėjus šį įrašą net šiurpuliukai nugara perbėgo, nes kaip tik šįryt ėjau pro vietą, kur buvo filmuota. Šiandien taip neapsirengčiau:)

Šįkart – apie lietuvių kalbos mokymą(si). Tuo pačiu noriu pasidžiaugti – lietuvių kalbos bus galima mokytis kaip užsienio kalbos! Kodėl tuo džiaugiuosi? Todėl, kad, pavyzdžiui, JAV gyvenančių šeimų vaikai lietuvių kalbos nelabai norėdavo mokytis, nes negaudavo už ją kreditų (įsivaizduokite: jūs jau trečia karta, namuose visi kalba angliškai, ateina laikas rinktis, tarkim, antrą užsienio kalbą. Jūsų tėtės šaknys – Lietuvoje. Mamos – Italijoje. Už italų kalbos mokymą(si) gaunate kreditų, o už lietuvių – ne. Kurią kalbą būtumėte labiau motyvuotas mokytis?!). Manau, kad dabar tai bus tam tikra išorinė motyvacija, kuri paskatins vidinę motyvaciją ir vaikai, kurie turi lietuviškas šaknis, mokysis lietuvių kalbos. O gal net susigundys atvažiuoti į Lietuvą? Dirbti čia? Bet kuriuo atveju, man smagu, kad bus tokia galimybė, nes tikiu, kad kuo daugiau galimybių, tuo geriau.

Mūsų trys vaikai yra dvikalbiai, mažoji jau pradėjo mokytis pirmosios užsienio kalbos. Kai gyvenome Belgijoje, nebuvo lengva, nes lietuvių kalbos mokėsi tik namuose. Kita vertus, aš labai džiaugiuosi, kad vaikai turėjo tokią galimybę. Žinoma, nuomonių yra visokių, tačiau vis dėlto yra vis daugiau tyrimų, įrodančių, kad kalbų mokymasis ne kenkia, o padeda. Štai, pavydžiui, šis straipsnis apie mokyklą. Ar mes esame Lietuvoje pasiruošę tokioms mokykloms? Karalienės Mortos mokykloje jau priešmokyklinėje klasėje vaikai kasdien (!) mokosi (imersijos metodu) anglų kalbos. Nuo antros klasės vaikai pasirenka antrą užsienio kalbą – ispanų arba prancūzų. Estijoje yra dvikalbių mokyklų (rusų ir estų kalbomis, nes norima, kad rusakalbių šeimų vaikai išmoktų ir estų kalbos bei taip integruotųsi į Estiją), teko kalbėti su vienu projekto iniciatorių, kuris džiaugėsi sėkme. Žodžiu, galimybių yra labai daug. Ar mes esame joms atviri?

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Spalvotas popierius
• Akvarėlė ir teptukas
• Žirklės
• Tualetinio popieriaus ritinėliai
• Spalvoti siūlai
• Klijai

 

DARBO EIGA:

Pasirinktomis akvarėlės spalvomis nudažome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tai bus nykštuko kūnelis.

 

 

Iš pasirinkto spalvoto popieriaus lapo, iškerpame kvadratą, jį susukame į kūgio formos nykštuko kepurėlę, jos kraštus suklijuojame pieštukiniais klijais.

 

Pasirinktos spalvos siūlus sukarpome lygiomis juostelėmis ir viduryje surišame mazgą.

 

Iš siūlų padarytą nykštukų barzdą, aštriu smeigtuku tvirtiname prie kūno, padaryto iš tualetinio popieriaus ritinėlių.

 

Ant kūnelio uždedame kepurę, ir štai Jums – barzdočiai Nykštukai!

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba BŪTINA!

 

 

 

 

 

 

Sveikinu visus ir visas su prasidėjusia žiema! Ar jau išsirinkote, kokią knygą skaitysite su vaikais? Mažyliams yra įvairių paveikslėlių knygų, tikrai bus nesunku išsirinkti, bet vat vyresniems vaikams (6+) norėčiau pasiūlyti drauge skaityti (ta prasme, kad Jūs skaitote, paaiškinate, o vaikas(-ai) – klauso) Kalėdų istorija (Marko Leino) arba Kalėdų paslaptis (Jostein Gaarder). Išsivirkite skanios arbatos, susirangykite drauge ir skaitykite…pamatysite, sukursite tokį prisiminimų lobyną, kad nenorėsite jų paleisti…

Šiandienos priimamasis – apie pykčio priepuolius. Iš gaunamų laiškų skaičiaus sprendžiu kad tai – viena aktualiausių temų ikimokyklinukus auginančioms šeimoms. Nors jie tipiniai maždaug dvejų-ketverių metų vaikams (itin dažni trečiaisiais gyvenimo metais, todėl net yra vadinami „trečiųjų metų krize”), tačiau esu pastebėjusi, kad prieš šventes ir šventiniu periodu tie pykčio priepuoliai padažnėja – ypač, kai keliaujama, kai atvažiuoja seneliai, kai „išsimušama” iš įprasto gyvenimo ritmo.Nebijokite, tai – normalu: ir pykčio priepuoliai tokiame amžiuje, ir dažnesni pykčio priepuoliai emociškai įtemptu metu (o juk toks ir yra šventinis periodas!) Mums atrodo, kad tai – malonus stresas (nors vis dažniau tenka išgirsti prisipažinimą, kad ne visada), bet vaikams pasikeitimai ne visada patinka:)    

Upytėlė teka, žuvytėlė plaukia… Nuplaukime drauge ir susipažinkime!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• kelių spalvų kempinės,
• siūlai,
• žirklės,
• dantų krapštukai.

DARBO EIGA:

Švelniai nuplėšti šiurkščiąją kempinės pusę (ji nebus reikalinga).

Dalį kempinės stipriai apvyniojame siūlu uodegėlei ir burnytei padaryti.

Sukarpome į keletą dalių uodegėlę.

Paimame kitos spalvos (galima ir kelių) kempinę ir padarome 4 (pagal poreikį) kvadratėlius ir įsmegiam pagaliukus.

Pagaliukus su kempine atsargiai įsmeigiam į uodegėlės tarpus.

Papildomai (pelekui ir akytei) reikės dar vieno mažo kempinės kvadratėlio ir pagaliuko, padalinto į dvi dalis.

Vieną pagaliuką su kempine įsmeigiame viršuje įstrižai, o kitą pagaliuką reikia įstumti į kempinėlės kraštą, kad gautųsi burbuliukas ir įsmeigiame į vietą, kur turi būti akis. Jei išlenda pagaliukas, kitoje pusėje reikia jį nukirpti.

Ir štai mūsų žuvytė.

Galima žuvytę plukdyti vandeniu.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba BŪTINA!

 

Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena – nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja – devyniolikto amžiaus – tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir – jau jiems įsitvirtinus – patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu – oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.

Ar drausminate vaikus Kalėdų Seneliu? Ar sakote, kad yra Kalėdų Senelis? Ar tinkama yra vaikui meluoti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome šios dienos įraše (atsiprašau už ne itin gerą įrašo kokybę – aiškinsimės, kas nutiko).

DARBELIS. Vokas – piniginė.

Toks daiktas kaip piniginė, pasirodo, gali būti labai įkvepiantis ir netradicinis. Juk vieta, į kurią dedame pinigus, yra labai svarbi, todėl turėtų būti išskirtinė. Kokia ji galėtų būti – priklauso nuo kiekvieno mažojo pirkėjo fantazijos ir kūrybiškumo!

Darbeliui reikalingos priemonės.

Spalvotas popierius;

Klijai;

Žirklės.

 

Darbo eiga:

Iš spalvoto popieriaus išsikerpame įvairių dekoracijų pvz., debesėlių, drugelių, gėlyčių.

 

Imame spalvoto popieriaus lapą ir atlenkiame kraštus iš abiejų pusių po 1 cm.

Lapo viršutinius kampus lenkiame  iki vidurio kol gausime trikampį.

 

Atlenktus kraštus ištepame klijais ir lenkiame link suformuoto trikampio – taip gauname voką.

 

Imame iškarpytas dekoracijas ir, pasitelkę savo fantaziją, puošiame voką.

 

Žaisminga piniginė laukia pinigėlių ir smagių pirkinių!

 

 

 

 

Šį rytą pradėjau straipsniu, kuris, manau, yra išjaustas kiekvieno Pašaukimo pedagogo. Iš tiesų tai yra Pašaukimo pedagogo laiškas tėvams. Apie TĄ vaiką, apie kurį kalba visi klasės (grupės) vaikai savo tėvams. Tai yra tas vaikas, kuris mušasi, kandžiojasi, spjaudosi, žnaibosi, nevaldo savo pykčio. Ir, žinoma, tai yra tas vaikas, dėl kurio jaudinasi kitų vaikų tėvai. Gerai būtų, jei tik jaudintųsi – dažnai nori, kad to vaiko klasėje (grupėje) tiesiog neliktų, nes jis – be jokios abejonės – daro blogą įtaką ir trukdo mokytis bei tobulėti kitiems vaikams. Pati esu ne kartą susidūrusi su parašų rinkimu (!), kad TAS vaikas būtų išmestas arba bent jau kad būtų užtikrinta, jog TAS vaikas bus suvaldytas. Ar žinote, kad nuo to, kai vaikas sugalvoja kąsti ir/ar trenkti, praeina kelios sekundės? Jūs galite stovėti šalia. Jūs galite net žiūrėti į TĄ vaiką ir nespėti užtikrinti. O ką kalbėti, jei tuo metu skaitote kitam vaikui? Padedate apsiauti batukus? Nusiplauti rankas?

Taip, TAS vaikas yra rakštis uodegoje visiems. Esu girdėjusi net pedagogus sakant, kad vat – jei nebūtų TO vaiko – gyvenimas klasėje (grupėje) būtų nuostabus. Bet nejau jie nesupranta, kad tada būtų KITAS „TAS” vaikas?! Visų nepatikusių gi neišmesime. Ir dar. NIEKADA, NIEKADA nebūkite įsitikinę, kad Jūsų vaikas yra apsaugotas nuo to, kad gali tapti TUO vaiku. Likimo ironija – dažnai tiems, kurie tuo yra įsitikinę, taip ir atsitinka.

Kadangi ne visi pedagogai ir ne visi tėvai skaito anglų kalba, dalinuosi straipsnio vertimu (laisvu) ir linkiu gražios bei prasmingos dienos bei supratingumo. Patikėkite, pedagogai ŽINO, MATO ir DARO. Tik tiek, kad jie apie tai NEKALBA. Ir už tai būkime jiems dėkingi, nes tikrai nenorėtumėte, kad viskas, kas yra itin asmeniška, staiga taptų vieša.

Tiesa, kartą esu girdėjus vieną šeimą sakant, kad tai, jog tame dalyvauja jų vaikas, jau paverčia situaciją nebe asmeniška, ir jie privalo viską žinoti. Mielieji, jūs viską žinote (o jei dar nežinote, tai tikrai sužinosite) apie SAVO vaiką. Žodžiu, gero skaitymo…

Mielas tėti/mama,

Žinau. Jūs jaudinatės. Kiekvieną dieną Jūsų vaikas grįžta namo su pasakojimu apie TĄ vaiką. Na, TĄ, kuris visą laiką mušasi, stumdosi, žnaibosi, draskosi ir galbūt kandžiojasi. TĄ, kuris, kai einame koridoriuje, visada turi duoti man ranką. TĄ, kuris turi ypatingą vietą ant kilimo ir kartais sėdi ant kėdės, o ne ant kilimo. TĄ, kuris turėjo liautis žaidęs kaladėlėmis, nes mes kaladėlėmis nesimėtome. TĄ, kuris perlipo žaidimų aikštelės tvorą kaip tik tada, kai prašiau to nedaryti. TĄ, kuris, pykčio pagautas, išliejo draugo pieną ant grindų. Specialiai. Man matant. O man paprašius išvalyti sunaudojo visus popierinius rankšluosčius. Specialiai. Man matant. TĄ, kuris riebiai nusikeikė per kūno kultūros pamoką.

Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas trikdo Jūsų vaiko ugdymo(si) procesą. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas atima tiek daug mano laiko ir energijos, kad nebeužteks Jūsų vaikui. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas vieną dieną tikrai ką nors rimtai sužeis. Ir Jūs jaudinatės, kad tas, rimtai sužeistas, gali būti Jūsų vaikas. Jūs jaudinatės, kad ir Jūsų vaikas taps agresyvus. Jūs jaudinatės, kad Jūsų vaikas atsiliks akademiškai, nes aš nepastebėsiu, kad jis neteisingai laiko pieštuką. Aš visa tai žinau.

Šiemet Jūsų vaikas – šioje klasėje ir šiame laike – nėra TAS vaikas. Jūsų vaikas nėra tobulas, bet iš esmės laikosi taisyklių. DAžniausiai draugiškai pasidalina. Nemėto daiktų. Pakelia ranką, kai nori kalbėti. Dirba, kai dirbame ir žaidžia, kai žaidžiame. Juo galima pasitikėti, kad nueis į tualetą ir grįš be ypatingų nuotykių. Ji(s) vis dar mano, kad š žodis yra šaunuolis. Aš visa tai žinau.

Aš visa tai žinau ir man visa tai kelia nerimą.

Matote, aš visada nerimauju. Dėl VISŲ JŲ. Aš nerimauju dėl to, kaip Jūsų vaikas laiko pieštuką; kaip kitas vaikas moka raides; kad trečias yra nedrąsus; o ketvirtas niekada neatsineša užkandėlės. Aš nerimauju, kad Augusto striukė nėra pakankamai šilta ir dėl to, kad Barboros tėtė šaukia ant jos, kai ji parašo B raidės pilvukus ne į tą pusę. Kai kur nors važiuoju, kai maudausi duše – vis nerimauju.

Ir žinau, kad Jūs norite kalbėti būtent apie TĄ vaiką. Nes Barboros ne į tą pusę parašyti B pilvukai nebus Jūsų vaiko mėlynių priežastis.

Aš irgi norėčiau pakalbėti apie TĄ vaiką, bet labai daug ko pasakyti negaliu.

Negaliu pasakyti, kad jis dabar daug ko negali valgyti, nes ieškoma, kam jis alergiškas – dėl to jis VISĄ LAIKĄ ALKANAS.

Negaliu pasakyti, kad jo tėvai nedraugiškai skiriasi, ir jis šiuo metu gyvena su močiute.

Negaliu pasakyti, kad jis buvo įsivaikintas, kai jam buvo 18 mėnesių.

Negaliu pasakyti, kad jaudinuosi, nes įtariu, kad jo tėtė geria.

Negaliu pasakyti, kad nuo vaistų, kuriuos jis įkvepia dėl savo astmos, jis tampa suirzęs.

Negaliu pasakyti, kad jo mama yra vieniša, todėl jis yra atvežamas tą akimirką, kai darželio durys yra atidaromos ir pasiimamas, kai yra uždaromos.

Viską suprantu, sakote Jūs. Jūs suprantate, kad aš negaliu pasidalinti asmenine ir/arba šeimos informacija. Jūs norite žinoti, ką aš DARAU, kad suvaldyčiau TO vaiko elgesį.

Norėčiau Jums viską papasakoti. Bet negaliu.

Negaliu pasakyti, kad su vaiku dirba logopedė – vaiko kalba yra atsilikusi ir jo pykčio priepuoliai yra susiję su tuo, kad jis negali komunikuoti taip, kaip norėtų.

Negaliu pasakyti, kad susitinku su jo tėvais KIEKVIENĄ savaitę ir per mūsų susitikimus dažniausiai abu tėvai verkia.

Negaliu pasakyti, kad mudu su vaiku turime slaptą signalą, kuriuo aš parodau, kad jam reikia pabūti vienam.

Negaliu pasakyti, kad jis be galo mėgsta sėdėti man ant kelių, nes jam patinka girdėti mano širdies plakimą.

Negaliu pasakyti, kad aš nuosekliai sekiau jo elgesį ir šiandien jo protrūkių skaičius nukrito nuo 5 kartų per dieną iki 5 kartų per savaitę!

Negaliu pasakyti, kad susitariau su sekretore, jog nusiųsiu jį kaskart padėti jai, kai jam reikės pakeisti aplinką.

Negaliu pasakyti, kad atsistojau per susirinkimą ir su ašaromis akyse MALDAVAU kolegų nenuleisti nuo jo akių ir būti jam maloniais net tada, kai jie pajunta frustraciją, jog jis VĖL trenkė ir dar tiesiai pedagogui prieš nosį.

Esmė ta, kad TIEK DAUG DALYKŲ negaliu Jums papasakoti apie TĄ vaiką. Negaliu papasakoti apie jį net nuostabių dalykų.

Negaliu papasakoti, kad jo klasės (grupės) darbas buvo palaistyti augalus,ir jis raudojo, kai vienas jų mirė per atostogas.

Negaliu papasakoti, kad kiekvieną rytą jis pasilenkia prie savo mažosios sesutės, pabučiuoja ją atsisveikindamas ir pavadina „saulele”.

Negaliu papasakoti, kad jis žino daugiau apie audras, nei dauguma metereologų.

Negaliu papasakoti, kad jis dažnai laisvo žaidimo metu padeda man padrožti pieštukus.

Negaliu papasakoti, kad jis glosto savo geriausios draugės galvą pogulio metu.

Negaliu papasakoti, kad, pravirkus klasės (grupės) draugui, jis atneša jam žaisliuką.

Esmė ta, mielas tėti/miela mama, kad su Jumis aš galiu kalbėti tik apie JŪSŲ vaiką. Ir štai ką aš galiu Jums pasakyti:

Jeigu kada nors JŪSŲ vaikas taps TAS vaikas…

Aš nesidalinsiu Jūsų šeimos reikalais su kitais klasės tėvais.

Aš bendrausiu su Jumis dažnai, aiškiai ir draugiškai.

Aš pasirūpinsiu, kad per visus mūsų susitikimus nepritrūktų servetėlių ir – jeigu norėsite – palaikysiu Jūsų ranką, kai verksite.

Aš pasirūpinsiu, kad Jūs gautumėte pagalbą ir bendradarbiausiu su Jums ir Jūsų vaikui padedančiais profesionalais taip, kaip galėsiu.

Aš pasirūpinsiu, kad Jūsų vaikui netrūktų meilės ir šilumos, kai jam to labiausiai reikia.

Aš būsiu Jūsų vaiko balsas darželio (mokyklos) bendruomenėje.

Aš – nepriklausomai nuo to, kas atsitiks – ieškosiu ir rasiu tai, ką Jūsų vaikas turi gero, nuostabaus, ypatingo.

Aš priminsiu jam ir JUMS apie visus šiuos nuostabumus…vėl ir vėl.

Ir kai pas mane ateis kiti tėvai, nes jie nerimaus dėl JŪSŲ vaiko, aš vėl ir vėl jiems kartosiu tai, ką jau pasakiau Jums.

 

Su meile,

Mokytoja(s)

Ruduo turtingas gausybe įvairiausių gėrybių, tad pasitelkus į pagalbą visą savo fantaziją, galime sukurti nuostabių kūrinių, kurie, net ir užklupus žiemai, džiugins savo spalvomis. Vienas iš jų – Mandala – puikus užsiėmimas mažiems piršteliams!

Darbeliui reikalingos priemonės:

Popierius,

Žirklės,

Plastelinas,

Įvairios pupelės,

Lęšiai.

Darbo eiga:

Iš popieriaus lapo iškerpame apskritimą.

Apskritimą pilnai padengiame plastelinu.

Ant plastelinu padengto apskritimo lipdome įvairiaspalves pupeles ir lęšius.

Pilnai užpildžus apskritimą, džiaugiamės spalvingąja mandala!

Vienas geriausių straipsnių Lietuvoje, kuriuos man yra tekę skaityti apie priešmokyklinį ugdymą, yra šis. Aš pati labiausiai mėgau dirbti su priešmokyklinukais (kadangi dirbau su vaikais nuo dvejų metų iki gimnazijos, su studentais (ir bakalauro pakopos, ir magistro pakopos) ir su suaugusiais, tai tikrai galiu teigti patyrusi darbo su įvairaus amžiaus žmonėmis ypatumus), nes jie tokie, na, kosminiai! Su jais jau gali diskutuoti apie viską pasaulyje, jų tėvai jau atsipalaidavę (aš Vaikystės Sode sakau: jei atidirbai su Mažyliais ir Šnekučiais, tai jau gali dirbti su bet kokio amžiaus vaikais!), jų savipagalbos gebėjimai jau gan puikūs (nebent už juos viską darė tėvai), o mintys – pačios įdomiausios. Svarbiausia – jie turi savo nuomonę ir nebijo jos išsakyti. Žodžiu, geriau nebūna.

Šįkart norėjau pakalbėti apie priešmokyklinukų rašymą. Kas turite penkerių-šešerių metų vaikus, tikrai pastebėjote, kad ji(s) susidomėjo rašymu (per visą mano ilgametę patirtį labai mažai tokio amžiaus vaikų visiškai nesidomėjo rašymu). Kaip visada: kai tik pamatote, kad vaikas susidomėjo, reikia čiupti ir lavinti tai, kas puikiai bus lavinama, nes atsivėrė langas, būtent tokiu metu – kai jis pats yra susidomėjęs – vaikas yra itin imlus. Taigi dažnai šiame amžiuje rašymas yra nuo niekinio iki vos ne visų minčių užrašymo mažosiomis raidėmis! Ta prasme, kad skirtumai tarp vaikų gali būti milžiniški.

Vienas įdomiausių man etapų yra tas, kai dar vaikai negeba rašyti raidžių – jie tada rašo apskritimus, ovalus, brūkšnelius ir pan., ir visa tai „skaito”. Atkreipkite dėmesį, toks raštas būna iš kairės į dešinę, būna tarpai tarp žodžių, rašymas iš naujos eilutės ir pan. Vienas kitas dar net sudėlioja skyrybos ženklus. Ką tai rodo? Tai rodo, kad vaikas jau supranta, kodėl mes užrašome tekstą. Dauguma vaikų, atėjusių į priešmokyklinę klasę, jau daugiau-mažiau pažįsta raides bei geba užrašyti savo vardą. Vienas-kitas geba skaityti. Bet, kaip sakant, tai nėra nenormalu, nes juk priešmokyklinėje klasėje vaikas ir turi išmokti apie tai, kas yra rašymas, o mokymosi rašyti sudedamosios yra klausymas, kalbėjimas, mąstymas ir…viso to užrašymas. Žingsnelis po žingsnelio.

Dauguma mokytojų pradeda mokyti rašyti nuo abėcėlės. Vieni moko tik didžiųjų, kiti – tik mažųjų raidžių. Efektyviausia – iškart viską. Patikėkite, bandžiau visaip, tačiau akivaizdu, kad vaikams raides – kurios šiaip yra abstrakcijos ir vaikams, dar nemąstantiems abstrakčiai, sunkiai suprantamos – lengviausia yra išmokti iškart mokantis ir mažųjų, ir didžiųjų. Tą jau galima pradėti darželiuose. Duokite vaikams užduotis, kur jie turi rasti „didžiąją” ir „mažąją” raideles. Pavyzdžiui, kalbate apie Lietuvos paukščius. Ir štai užduotis padėti „mamai” antytei rasti „vaiką” ančiuką:

 

Ir „į temą”, ir įdomu, ir vaikas supras, kad tai – raidžių pora ir t.t. Žodžiu, puikumėlis. Per šiuos metus vaikai išmoksta ne tik atpažinti raides, bet ir jas užrašyti. Beje, niekur (net JAV, kur dabar įvesti vadinamieji nauji griežti standartai!) nereikalaujama, kad vaikas išmoktų taisyklingai rašyti VISAS raides, bet reikalaujama, kad daugumą. Ir didžiųjų, ir mažųjų.

Lietuvių kalba gan dėkinga, kai kalbame apie mokymąsi rašyti. Kodėl? Todėl, kad iš esmės rašome taip, kaip tariame. Iš lėto tardami žodį gan nesunkiai suprantame, kaip jį užrašyti. Štai prieš keletą dienų su Gertrūda oro uoste aiškinomės, kodėl parašyta „gates”, o tariama „geits”. Tada ji pradėjo skaityti viską ir nusprendė, kad kažkaip keistai tie anglai rašo 🙂 Lietuvių vaikams sudėtingiausia yra minkštumo ženklas, dvibalsiai, įsidėmėtinos rašybos žodžiai (ir ne tik vaikams!), pradedantiems rašyti dar sunku tokie junginiai kaip „šč” greta, balsių trūkumas (dažnai vaikai rašo ne „grįžus”, o „girįžus”) ir pan. Kai tik vaikas pradeda rašyti, nepulkite taisyti klaidų. Tai labai svarbu! Kodėl? Todėl, kad vaikas turi suprasti, kad visų pirma rašymas yra skirtas komunikacijai. Pamažu, kasdien vis daugiau rašydamas, vaikas išmoks taisykles ir pradės taisyklingai rašyti. Taisyklių nebrukite, tačiau stebėkite, ar vaikas tobulėja. Jeigu tobulėja – viskas gerai. Jeigu ne, pasikonsultuokite su logopedu, nes tai gali būti ir mokymo(si) sutrikimas. Ar konsultuotis su specialistu, pasakys priešmokyklinės klasės pedagogas. Ta prasme, kad panikuoti tikrai nereikia, bet stebėti – būtina.