Šoksiu nuo ryto iki vakaro!

 

Mums reikės

1. Veltinio lapo
2. Rašiklio
3. Skalbinių segtuko
4. Žirklių
5. Karoliuko
6. Dekoratyvinės raudonos spalvos vielutės
7. Klijų
8. Stiklinės

 

 

 

Eiga

• Stiklinės pagalba apibrėžiame apskritimą ant veltinio lapo.

 

• Apsibrėžtą apskritimą iškerpame.

 

• Skalbinių segtuką išardome ir “išverčiame“.

 

• Patepame klijais.

 

• Suklijuojame.

 

• Per susidariusią skylutę perveriame vielutę su karoliuku ir suformuojame aukštyn iškeltas rankytes.

 

 

Gal svogūnams reikia šilumos, kad pavasarį jie greičiau sužaliuotų?

Darbeliui reikalingos priemonės:

• indelis nuo jogurto;
• seno šaliko, kepurės ar pirštinės skiautelė;
• siūlas ir adata;
• žirklės;
• svogūnas;
• vanduo.

 

Darbo eiga:

• Megztą skiautelę susiūkite taip, kad tilptų uždėti ant tuščio indelio.

• Į tuščią indelį pripilkite vandens.

 

• Į „aprengtus“ indelius įdėkite svogūną taip, kad jo šaknis apsemtų vandenėlis.

 

 

Kasdien stebime, kiek paaugo svogūnėlio žalieji laiškai, pakeičiame vandenėlį.

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Iš tiesų: KADA? Nors labai noriu pabrėžti, kad nėra taisyklės, iškaltos akmenyje, tačiau dažniausiai vaikai visame pasaulyje pradeda skaityti 5-7 metų. Mūsų vaikai – išskyrus Augustą, kuris pradėjo skaityti ketverių – pradėjo skaityti iki šešerių. Ką toks, pradedantis skaityti, vaikas geba? – supranta, kad raidės turi garsus, o garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys – į žodžius; – žino visas raides ir jų garsus; – skiemenuoja (dar yra sakoma „šlebizavoja” – ar esate girdėję taip sakant?!) Kreipkitės į specialistą, jei vaikas: – negirdi besirimuojančių žodžių; – nuolat maišo raides; – praleidžia žodžius, neprisimena žodžių ir bando spėti, o ne perskaityti paraidžiui. Jeigu vaikas vis dar neskaito pirmos klasės pabaigoje, tai dėl šventos ramybės visada rekomenduoju kreiptis į specialistus, kurie arba (a) nuramins pasakydami, kad viskas ok, arba (b) ras būdą, kaip padėti vaikui išmokti skaityti ir išsiaiškins, kodėl jis vis dar neskaito. Šiandien – atsakymas mamai, kuris, manau, ypatingai aktualus šią savaitę, nes juk šventėme vaikiškos knygos dieną (balandžio 2)!

Vakar buvo nuostabi diena – praėjo metai nuo tos dienos, kai buvo įsteigta Karalienės Mortos mokykla (mokykloje dar nešventėme, dar tik švęsime:)). Prisimenu puikiai tą begalinį nerimą ir…palengvėjimą, kad pasinaudojau Nike šūkiu: „Just do it!”. Simboliška, kad oficiali KMM įsteigimo data – ir Tarptautinė vaikiškos knygos diena. Kodėl simboliška? Nes mes mokykloje be galo daug skaitome: ir patys vaikai, ir mokytojai vaikams…juk ir pagrindinis vaikų namų darbas yra kasdien bent po 20min skaityti! Kodėl? Labai paprasta!

Akivaizdus skirtumas, ar ne?  Toks akivaizdus, kad nėra net apie ką daugiau kalbėti – viskas ir taip aišku. Kuo daugiau vaikas skaito, tuo turtingesnis jo žodynas; kuo turtingesnis žodynas, tuo vaikas geriau supranta skaitomą medžiagą; kuo geriau supranta, tuo geriau atlieka užduotis; kuo geriau atlieka užduotis, tuo labiau auga jo pasitikėjimas savimi; kuo aukštesnis pasitikėjimas, tuo drąsiau imasi naujų iššūkių; kuo drąsiau imasi naujų iššūkių, tuo labiau tobulėja, ir tas atotrūkis tarp skaitančio daug ir skaitančio mažai tampa daugialypis ir, teisybę pasakius, vis sunkiau įveikiamas.

O šios – Tarptautinės vaikiškos knygos – dienos proga dalinuosi pokalbiu su uošviu, rašančiu knygas vaikams (ir net tik) – V.V.Landsbergiu 🙂 ir linkiu visiems visada turėti po ranka knygą, kurią spirgėtumėte kaip norėtumėte atsiversti ir pasinerti į užburiantį tobulėjimo pasaulį.

1) ar vaikystėje buvote uolus skaitytojas?

Ne tas žodis.

2) ar skaitydavo Jums knygas – seneliai, tėvai, seserys?

Seneliai sekdavo gyvai, tėtis irgi, o mama, kiek pamenu, skaitydavo. Ir ne tik lietuviškai, skaitė iš Sibiro parsivežtą „Murzilką“ keistu, senovišku rusišku šriftu parašytą. Iki šiol atsimenu.

3) ar žaisdavote, statydavote spektaklius pagal knygas su draugais kieme? Mokykloje?

Turėjom laiptinės lėlių teatrą, kartais užtverdavom ir nepraleisdavom skubančių į darbą, kol saldainiais neišsipirkdavo. Toks teatras su reketo prieskoniu.

O mokykloj su klasiokais Gediminu Storpirščiu, Gintaru Varnu ir kitais nuo devintos klasės statėm spektaklius, kad kuo mažiau į pamokas tektų nueit. K.Sajos „Džinsai“, paskui N.Gogolio „Revizorius“. Derinom modernią lietuvių   literatūrą su klasika.

4) ar turėjote savo bibliotelėlę?

Tėvai didelę biblioteką turėjo, seneliai turėjo, tad savos dar papildomai turėt nebuvo būtinybės.

5) ar vaikystėje svajojote tapti rašytoju?

Mėgau prisigalvot nebūtų istorijų, pvz., kad naktį nuskridau į menulį su UFO. Kartais pagaudavo – sakydavo „melagis“. Gal tai ir galima pavadint rašytojo svajonių pradžia.

6) gal prisimenate, kokią pirmą knygą perskaitėte savarankiškai?

Vytės Nemunėlio „Rudnosiuką“.

7) kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga, – os?

Vaikystės yra kelios fazės – labai labai vaikystė, labai vaikystė, vaikystė normalioji ir senyvoji vaikystė. Geriausia atmenu knygas iš senyvosios vaikystės – „Aukštyn kojom“, „Mikė Pūkuotukas“, „Mažasis princas“ ir dar begalė Diuma bei kitokių vinetūūūū…

8) ar jums įdomu rašyti vaikams? Daugelio Jūsų knygų skaitytojai ir vaikai, ir jų tėvai, ir seneliai. Ar rašydamas galvojate – kam knyga skirta, kokiam skaitytojui?

Galėtume palyginti rašytojo darbą ir troleibuso vairuotojo. Troleibuso vairuotojo kažkodėl niekas neklausia: ar svajojot vaikystėj būti vairuotoju, ar patinka vairuoti. Jis vairuoja, nes tai gerai moka, nes jam už tai moka, be to, juk turi kažkas žmones nuvežti į darbą. Panašiai ir aš vežu vaikus į jų būsimą darbą, vadinamą gyvenimu. O vairuot mėgstu. Taip užsiliūliuoji, sėdi minkštai savo mintyse ir sukioji vairą (t.y. – spaudai kompiuterį), papypini, pamojuoji kokiam nors pasimetusiam praeiviui – kuo ne smagumas.

Rašydamas knygą įsivaizduoju kurį nors savo vaiką ar anūką – ir pasakoju tarsi jam; tada negalvoju apie tai kokio amžiaus skaitytojui skiriama. Jei anūkas labai protingas, tai pasirašo knyga beveik suaugusiems, niekur nedingsi. Galvodamas apie anūką Augustą parašiau „Anupro kupras“, nežinau kaip ten kitiems vaikams seksis skaityt.

9) ar skaito Jūsų knygas Jūsų vaikai, anūkai? Kokių pastabų gaunate? Ar Jums svarbu, ką apie Jūsų kūrybą mano Jūsų vaikai ir anūkai?Gal jie taip pat rašo knygas ar nori tapti rašytojais?

Skaitydavo, o kai kurias net kurdavome kartu – taip „Obuolių pasakas“ parašėm su Jonu, kai jam buvo kokie aštuoneri. Dabar turbūt turėčiau kurti kompiuterinius žaidimus, kad jie „skaitytų“.

10) ką palinkėtumėte jauniesiems skaitytojams.

Būkit geri, nebūkit durniai.

Nuo šiol tinklaraštyje atsiranda rubrika „Vaikystės Sodo svečias”. Svečiui užduodame klausimus apie švietimo sistemą, mokytojavimą bei vaikų ugdymą. Šia rubrika norime paskatinti diskusiją apie ugdymą, apie opiausias problemas ir prisiminti, kad – be problemų – turime ir nuostabių gerųjų pavyzdžių čia, Lietuvoje, visai šalia mūsų. Tikime, kad kiekvienas turime Mokytoją, kuris paliko mums jei ne didžiulį pėdsaką, tai bent jau nemažą įspūdį ir įkvėpė siekti daugiau. Tad tikimės, kad šie pasikalbėjimai paskatins ir labiau tikėti bei pasitikėti pedagogo profesija. Juk tai – nepaprastai svarbi ir prasminga profesija, kuri gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Pirmasis Vaikystės Sodo svečias – Seimo narys Remigijus Šimašius.

 

Atlikdami šį darbelį bandysime modeliną paversti akriliniais dažais ir pasigaminti kažką netradicinio.

REIKĖS:

• fimo modelino;
• tirpiklio (tinka nagų lako valiklis ar vaitspiritas);
• popieriaus lapo;
• medinio pagaliuko (masei maišyti);
• indelio (nuo jogurto ar kt.);
• teptuko;
• peiliuko.

 

DARBO EIGA:

Šį darbelį būtina atlikti tik gerai vėdinamose patalpose arba lauke, nes tirpiklio kvapas gali dirginti uoslę.

• Į jogurto indelį peiliuku atpjauname mažų modelino gabalėlių, skiedrų (galima ir didelį gabalą, bet tada jis ilgiau tirps).

 

• Modelino gabalėlius užpilame tirpikliu (nei per daug, nei per mažai) ir maišome mediniu pagaliuku ar mentele.

 

• Gerai išmaišius gauname vientisą masę. Štai mūsų akriliniai dažai jau paruošti. Ant popieriaus lapo pasiruošiame eskizą, tai ką planuojame piešti. Šiuo atveju turime delfino eskizą.

 

• Gauta mase, teptuku storu sluoksniu, dažome delfiną, rekomenduojama dažyti keliais sluoksniais.

 

• Baigus dažyti piešinį dedame į orkaitę ir kepame 20min. 110 -130̊ C.

 

• Iškepus dirbiniui, atsargiai peiliuku atkrapštome jį nuo lapo.

 

• Gauname lanksčia atsparią vandeniui dekoraciją.

 

• Perkaitinus ant didesnės temperatūros modelinas gali pakeisti savo spalvą, bei bus neįmanoma atplėšti nuo lapo, bet  iškirpus delfino kontūrą kartu su lapu galime taip pat puikiai panaudoti dekoracijoms.

 

 

PASTABA: Suaugusių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Šis klausimas aktualus visiems tėvams. Tik tiek, kad vieni daugiau išgyvena, o kiti – mažiau. Man pačiai šis klausimas buvo itin aktualus, nes mūsų vaikai, na, nebemiega to pietų miego dar tikrai maži. Iš keturių vaikų tik vienas yra toks, kuris mėgsta pamiegoti, bet ir tai, lyginant su kitų šeimų atžalomis, jis – visiškai nemiegalius. Tai ką tada sakyti apie kitus vaikus?! Būdama pirmakartė mama labai dėl to išgyvenau: gulėdavau su vaiku lovoje valandą, pradėdavau nervintis, subjurdavo nuotaika, o vaikui – nė motais tas miegas. Aplink visi – it susitarę – kartojo, kad vaikui būtinas pietų miegas. (Beje, ir aš labai anksti lioviausi jo miegojus!) Ačiūdiev, tikiu ir pasitikiu ir mokslu, o vadovaujuosi savo smegenimis: pasikalbėjau su kolegomis JAV, Skandinavijoje, pasidomėjau ir…lioviausi gadinusi nuotaiką ir vaikui, ir sau. Su kitais vaikais buvo paprasčiau: tiesiog stebėjau juos, žiūrėjau, kiek jie apskritai išmiega, ir gyvenome ilgai ir laimingai. Mamos klausimas atgaivino tuometinius jausmus, tad noriu atsakyti, kad daugiau tėvų išgirstų, jog tikriausiai tai yra daug mažesnė problema, nei atrodo. Neleiskite pietų miegui valdyti jūsų gyvenimo ir – netrukus įsitikinsite! – vaikas miega tiek, kiek reikia ir auga sveikas ir laimingas.

 

Kartais taip norisi turėti šuniuką. Štai kaip jį galima pasigaminti iš antrinių žaliavų!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• kiaušinių kartoninis įdėklas;
• žirklės;
• lipalo klijai;
• guašas;
• akvareliniai teptukai;
• vandens kupinas indelis.

 

DARBO EIGA:

• Paėmus kiaušinių kartoninį įdėklą iškirpti šuniuko kūno dalis (galvytė ir kūnelis).

 

• Iškirptas kūno dalis suklijuojame klijais.

 

• Suklijuotus šuniukus spalviname guašu. Šuniukai gali būti įvairiausių spalvų, ir įvairiausių formų. Laisvė kūrybai!

 

 

Kai už lango niūru ir tamsu, patys galime pasidaryti spalvotą vaivorykštę.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• įvairių spalvų guašas;
• A3 formato kartono lapas;
• lipalas;
• teptukas;
• juodas flomasteris;
• žirklės;
• įvairių spalvų niekučiai (tinka viskas, kuo būtų galima aplikuoti vaivorykštę – popieriaus atraižėlės, sagos, dažytos plunksnos ir pan.).

 

DARBO EIGA:

• Kartono lape juodu flomasteriu nusipiešiame vaivorykštę.

 

• Piešinį guašu nudažome vaivorykštės spalvomis.

 

• Nudažę vaivorykštę, po vieną jos juostą tepame lipalu ir aplikuojame spalvą atitinkančiomis detalėmis.

 

• Apklijavę visą vaivorykštę įvairiaspalvėmis detalėmis, palikite darbelį, kad nudžiūtų klijai ir detalės geriau prisitvirtintų prie lapo.

 

• Išdžiuvus klijams, aplikuotą vaivorykštę iškirpkite.

 

 

Šis darbelis puikiai tinka mokantis spalvų ir lavinant vaikučio smulkiąją motoriką. Suaugusiųjų priežiūra atliekant darbelį būtina. Sėkmės!

Šios savaitės klausimas yra visiškai šviežutėlis – pagalvojau, kad mamai bus geriau, jei nereikės ilgai laukti, nes atsakydama į klausimą patariu eiti ir pasikalbėti su vaiko pedagogu. Klausimas yra apie paauglį ir jo elgesį. Iš tiesų paaugliai yra nepaprastai žavingi: kartais dar tokie vaikai, o kartais su jais įdomiau ir didesnis iššūkis, nei su suaugusiais. Vienas įdomiausių dalykų su paaugliais yra tai, kad jie yra it svogūnai, kuriuos reikia išlukštenti. Jeigu ikimokyklinuko ar pradinuko elgesys dažnai yra nuspėjamas ir lengvai „iššifruojamas” (nes jie yra nuoširdūs), tai paauglys jau turi kaukę. Ir kartais ne vieną. Kartais tenka lupti tas kaukes vieną po kitos, kol supranti, kokia buvo vieno ar kito elgesio tikroji priežastis. Visada maniau, kad man įdomiausi bus ikimokyklinukai ir pradinukai, tačiau dabar, kai namuose turime du paauglius, pradedu suprasti, kokia įdomi ir žavinga yra paauglystė. Iš tiesų paauglystės – tokios, kokia dažnai yra ji piešiama – nelabai patiriu. Gal dėl to, kad esame įpratę daug kalbėti su vaikais?! Nežinau. Tą dar reikia atrasti/suprasti. Žinodama, kad visi pagrindai dedami iki paauglystės, dabar daugiau stebiu mūsų auklėjimo vaisius. Be jokios abejonės, visa tai – tik pradžia. Rezultatas – visas gyvenimas. Skaitydama šios mamos laišką, jaučiau tą nerimą, kurį jaučia ji (kai iš vienos pusės norisi paleisti vaiką, o iš kitos be galo be krašto norisi suprasti ir jam padėti), kai tu tarsi supranti, kad vaikas iš to, kuris žiūrėdavo į tave su begaline meile ir pasitikėjimu, staiga virsta tokiu,na, partneriu. Man atrodo, kad paauglystė yra metas, kai gyvenimą su tokio amžiaus vaikus galima lyginti su šokiu, kuriame tėvai yra lyg ir vedantys, bet vis dėlto abi pusės yra partneriai.