Tegul pavasarinės saulutės spinduliai sušildo visų mūsų širdis ir primena, kaip svarbu saugoti ir mylėti  Žemę!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* 1 apvalus dangtelis nuo kokio nors indelio;

* baltas popieriaus lapas;

* juodas popieriaus lapas;

* pieštukiniai klijai;

* žirklės;

* baltos spalvos pieštukas;

* teptukas;

* žalios ir mėlynos spalvų guašas.

 

DARBO EIGA:

Dangtelį nudažome žalios ir mėlynos spalvos dažais. Kuriame Žemės vaizdą.

 

Nupiešę Žemę apverčiame ir prispaudžiame piešinuką  ant balto popieriaus lapo. Gausime žemės anstpaudą. Kantriai palaukiame, kol dažai išdžius. Piešinuką iškerpame.

 

 

Ant juodos spalvos popieriaus uždedame delniukus ir juos apvedžiojame. Iškerpame.

 

 

Iškirptus delniukus klijuojame kitoje mūsų Žemės pusėje taip, kad išorėje liktų piršteliai. Pirštelius šiek tiek užlenkiame.

 

Štai ir turime Žemę savo delnuose!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.

Aš vis pagalvodavau, kas bus pirmieji, tiksliau, kokia valstybė bus pirmoji. Buvo laikas, kai svajojau, kad tai bus Lietuva. Maniau, kad mūsų reforma bus radikali ir iškart tapsime vieni pirmaujančių. Svajojau, kad mūsų šuolis bus toks didelis, o drąsa tokia netikėta, kad apie Lietuvą kalbės taip, kaip kalbėjo, kai prieš  25erius metus išdrįsome paskelbti esą Nepriklausoma valstybe.

Ką gi, užteks apie svajones. Reikia pripažinti, kad esame valstybė, kuri labai nemėgsta kaitos. Pajuokauju, kad nieko naujo – krikščioniška valstybe irgi tapome vieni paskutiniųjų. Akivaizdu, kad su atvirumu kaitai turime problemų.

The Economist išspausdino lentelę, kurioje aiškiai matome, kad Lietuvos rodikliai per šešerius metus krito, o ne kilo. Pritariu visiems sakantiems, kad testai – dar ne viskas. Žinoma, kad ne viskas. Bet ir ne niekas. Turime įsisąmoninti, kad matematikos testų rezultatai kitų valstybių kontekste krito iš 30 į 37 vietą, o skaitymo – iš 32 į 39 vietą nuo 2006 iki 2012 metų, ir tai reiškia, kad ženkliai atsiliekame nuo OECD valstybių vidurkio (kuris, beje, taip pat krito!). Apie testus/egzaminus kalbėdama naudoju W.Churchill’io frazę, kurią jis ištarė kalbėdamas apie demokratiją: kol neturime nieko geriau, teks ja pasitenkinti. Ar manau, kad egzaminai – geriausia, kas gali būti? Ne. Ir ypač ne tokie, kokie yra dabar. Ar turime šiai dienai kažką geriau? Ne. Vadinasi, teks pasitenkinti egzaminais tol, kol rasime geresnę alternatyvą. Viliuosi, kad labai ilgai neteks jos laukti.

Apie tai, ką darys Suomija, pradėjau kalbėti gan seniai. Garsiai – jau daugiau, nei penketą metų. Tiesiog ne tik savo studijų ir darbo metu, bet ir kalbėdama su mokslininkais iš geriausių pasaulio universitetų vis girdėjau ir pati įsitikinau – XXI amžiaus vaikams nebereikia „dalykų”, jiems reikia mokytojo-gido, kuris padėtų ne(be)pasiklysti informacijos gausoje, ją rasti, patikrinti šaltinį. Ir tas mokytojas-gidas turi būti įdomus. Na, gerai, nereikia, kad jis būtų Stephen’as Hawking’as, bet bent jau toks, kuriam nepradės timpčioti viršutinis akies vokas, kai vaikas užduos klausimą, į kurį atsakymo jis nežino. Ir ne tik netimpčios, bet jis net ir pasakys: „Oho, geras klausimas! Eime, išsiaiškinsime drauge”.

Ir kuo giliau ėjau į mišką, tuo aiškiau mačiau, kad pats didžiausias iššūkis, jei norime pakeisti švietimo sistemą, yra mokytojas. Ne, nesiūlau keisti mokytojų. Bet norisi daugiau tokių. Sąmoningai pasirinkusių.

Praeitą savaitę turėjau darbo interviu. Su žmogumi, atėjusiu iš finansinio sektoriaus. „Taršiau” kaip reikalas (žr lentelę apačioje): ar TIKRAI nori ateiti į švietimo sektorių? Nes pas mus finansinių stebuklų nėra. Yra galimybių. Yra daug kūrybinės laisvės. Daug priemonių. Daug pasitikėjimo. Ar tikrai esi pasiruošusi tokiam iššūkiui?

Jau esu rašiusi, kaip per vieną konferenciją rugsėjo mėnesį daug laiko praleidau su pedagogus ruošiančia profesore iš Suomijos. Kai iš pirmų lūpų išgirdau, kad studentai mokosi daug ir sunkiai bei turi nepaprastai daug praktikos, o atlyginimai baigus studijas (atsižvelgiant į tai, kokios yra kainos, kokia yra būsto nuoma ir pan.) nėra dideli, nustebau (nes juk vienas pagrindinių argumentų Lietuvoje yra tas, kad „mokėkite kaip suomiams, tai ir dirbsime kaip suomiai”). Bet aš turiu ir kitą lentelę. Pasirodo, amerikiečiai turėtų mažinti savo pedagogų atlyginimus 4.7%, kad jie būtų tokie, kaip Suomijoje, o šveicarai – net 48.5%. Vaje. Tai ką dabar galvoti? Tai gal vis dėlto ne atlyginimai yra esmė?

PPP lentelėje – Purchasing Power Parity

Kadangi jau pakalbėjome apie atlyginimus, galime pradėti kalbėti apie esmę.

Esmė ugdymo įstaigoje yra žmonės. Ir nors mes į ugdymo įstaigą susirenkame dėl vaikų, nors jau nemažai metų kalbame apie pedocentrizmą (kad pedagoginio proceso centre turi būti vaikas), tačiau nepaprastai daug kas priklauso nuo tėvų ir nuo pedagogų. Iš tiesų viskas nuo jų priklauso. Nes vaikas stebi ir mokosi. Ir ko tą vaiką išmokome, tą ir turime. Taip, mes jau žinome, kad 50% lemia genai ir 50% lemia aplinka, vadinasi, ne viską gali aplinka (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai pasitelkia sau mokykla) ir ne viską gali genai (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai sau pasitelkia tėvai), tačiau, manau, atėjo laikas susitelkti.

Prisimenu, viename savo interviu pasakiau, kad mokytojas, kuris nepakalba su sunkų metą išgyvenančiu vaiku, nes jo „kontaktinis laikas baigėsi”, yra nevertas mokytojo vardo. Oi, buvo tada. Išgirdau epitetų, kad esu „vergvaldė”, „išnaudotoja” ir pan. Ir tada prisiminiau vieną savo FB draugės įrašą, kur ji parašė, kad vaiko mokytojas per savo Kalėdų atostogas atėjo į vaiko rungtynes, nes vaikas prašė. Tiesiog. Vat apie tai aš kalbu. Įsivaizduojate kunigą, užtrenkiantį bažnyčios duris? Įsivaizduojate mediką, praeinantį pro žmogų, patiriantį priepuolį? Visi mes suprantame, kad žmogus negali ir neturi dirbti 24/7, bet reikia suprasti ir viena: pašaukimas – ne darbas. Prisimenu, skaičiau Mikelandželo biografiją ir ten buvo parašyta, kad jis granito luite matydavo maldaujančią išlaisvinti skulptūrą ir negalėdavo nurimti, kol jos neišlaisvindavo. Visi skaitome tokias istorijas ir žavimės. Ir štai reikia kažką padaryti patiems ir sakome: ėėėėėėėėė, aš tai jau nenoriu! Dabar įsivaizduokite, kad Lietuvos švietimo sistema – ta skulptūra, įkalinta granito luite. Ar tik pakapstysime ir sakysime, kad jau baigėsi darbo valandos, ar susiimsime ir ją išlaisvinsime?!

Žmonės mėgsta dirbti darbą, kuris yra gerbiamas. Ar mes gerbiame mokytojus? Prieš keletą savaičių dalyvavau kitoje konferencijoje, kurioje vėl teko bendrauti – šįkart vėl su kita – profesore iš Suomijos. Sėdėjome per pertrauką tarp pranešimų ir uždaviau klausimą: KODĖL Suomijoje mokytojo specialybė yra gerbiama? Kodėl jauni žmonės nori tapti mokytojais? Ji sako: geras klausimas, pagalvosiu… Ir, sako, Suomijoje mes visada gerbėme mokytojus. Mokytojus, gydytojus ir kunigus. Primena Lietuvą, ar ne? Juk visi prisimename šį atmintin amžiams strigusį vaizdinį, tiesa?

Visi prisimename knygnešius. Kaip tai unikalu, nepakartojama ir prasminga. Ir MES TAI DARĖME. Mes, lietuviai. Rizikavome. Nevirkavome dėl atlygio už šį darbą. Nevirkavome dėl darbo valandų. Nežiūrėjome, kad „tai man nepriklauso”. Gyvybe rizikavome. Kas nutiko?! Juk tuomet – kaip ir dabar – kyla išlikimo klausimas. Gal mes gyvename per gerai?  Nes tai, kad švietimas yra svarbu, kad nuo jo priklauso mūsų tautos išlikimas ir apskritai, kokia ji bus, suprantame. Tai kur nutrūko grandis? Tiksliau, kas nutiko tarp to, kur buvo „aš esu Mokytojas!” ir to „ahem…na…eeee…dirbu mokykloje…hm…mokytoja/-u…” Kur dingo savigarba? Pasididžiavimas?

Vienas smagiausių reiškinių man yra tai, kad į Vaikystės Sodą ateina daug jaunų žmonių. Pradžioje jie ateina, nes jiems reikia darbo. Tiesiog. Na, kol studijuoja, kol apsispręs, ko gyvenime nori. Ir man tai atrodo visai normalu. Na, jaunas žmogus. Na, įstojo nebūtinai ten, kur svajojo įstoti (juk Lietuvoje vis dar turime tradiciją, kad daug svarbiau yra aukštasis, o koks – jokio skirtumo, svarbu, kad „turiu aukštąjį”). Aš džiaugiuosi, kad apskritai – žinant situaciją – į ugdymo įstaigą ateina jauni žmonės, o ne tiesiai eina vadybininkauti arba projektų administruoti. Bet kalbu net ne apie tai. Kalbu apie tai, kad jau ne kartą ir net ne penkis buvo taip:

– ateina ir dirba

– nebegali suderinti su studijų grafiku (arba su savo gyvenimo būdu) ir išeina

– grįžta

Ką tai reiškia? Mano akimis, tas antrasis atėjimas yra nepaprastai sąmoningas. Jis parodo, kad žmogus – žinodamas, kaip viskas bus – apsisprendžia, kad tai vis dėlto yra skirta jam/jai. Man tai teikia labai daug vilties. Dėl to taip visada palaikau „Renkuosi mokytis”. Kodėl? Nes jie pritraukia sąmoningai apsisprendusius. Šiandien, kai daug kas stoja į pedagogiką nežinodami, ar norės dirbti mokytojais, sąmoningumas yra nepaprastai svarbus. Būtų puiku turėti sąmoniningumo matuoklį, kuris objektyviai išmatuotų žmogaus pašaukimą, motyvaciją ir sąmoningumą. Deja.

Dėl to tikiu, kad reikia paleisti tuos, kurie nori būti paleisti. Visada kartoju, kad Lietuva yra laisva, demokratinė valstybė, kad niekas nieko prievarta jokiame darbe nelaiko, kad visi patys sąmoningai pasirenkame kiekvieną rytą atsikelti ir eiti į darbą. Tai yra mūsų pasirinkimas. Suprantu, kad Šiaurės Korėjoje žmonės neturi pasirinkimo, tačiau Lietuvoje niekas nieko neverčia. Vadinasi, jeigu jau darai, tai…daryk gerai! Ir štai ateina žmogus ir sako: „noriu studijuoti”. Žinote, ką sakau aš: „Studijuok!”. Ateina žmogus ir sako: „Noriu padirbėti užsienyje”. Aš sakau: „Gero kelio!”. Sako: „Noriu išbandyti save kitame darbe”. Atsakau: „Bandyk!”. Ir nors man kartais skauda širdį tą žmogų paleisti (nes turėsime kalbėti su tėvais, kodėl jie išėjo, o mes Lietuvoje – kaip jau minėjau anksčiau – esame labai jautrūs kaitai; turėsime apmokyti naują žmogų, integruoti jį į kolektyvą, klasę ir t.t. ir pan.), bet tas skausmas yra savanaudiškas. Šiaip, kai atsiriboju nuo savo rūpesčio, aš džiaugiuosi, kad žmonės studijuoja, kad išdrįsta išeiti iš komforto zonos, kad yra atviri kaitai. Nes tai – įrodymas, kad virsmas įvyks. Pamatysite. Nes prieš keletą dienų gavau iš buvusios darbuotojos padėką – ji parašė, kad tik darbo Vaikystės Sode dėka ji išdrįso imtis to, ko visą gyvenimą nedrįso; gavau dar vieną padėką iš į tarptautinę mainų programą patekusios darbuotojos – ji pasakė, kad būtent Vaikystės Sodo organizacijos kultūra ją paskatino užpildyti paraišką; dar viena darbuotoja parašė, kad ji didžiuojasi galėdama būti Vaikystės Sodo ambasadore. Tai yra žmonės, kurie ne(be)mano, kad būti pedagogu yra „prastas lygis”. Ir aš tikiu, kad tokių žmonių Lietuvoje yra daug. Ir aš tikiu, kad mes visi – surėmę pečius ir galvas – galime pakeisti požiūrį į šią profesiją.

Ir yra dar viena žmonių grupė apie kurią privalu kalbėti. Tai – mes, tėvai. Ar mes esame bendruomenės dalis? Ar mes atliekame savo darbą? Štai visai neseniai kalbėjome su Aidu Puklevičiumi, Gitanu Nausėda ir Sauliumi Jurkevičiumi apie tai, kaip svarbu, kad šeima aktyviai dalyvautų vaiko ugdymo(si) procese ir nesikratytų atsakomybės. Nes – kad ir kaip mums atrodytų – šeima vis dėlto yra nepaprastai svarbi.

Štai mūsų skaitymo rodikliai krenta, ar ne? Kiek penkerių metų vaikų kasdien namuose mato skaitančius tėvus? Kiek tėvų randa laiko kasdien bent 20 minučių paskaityti su vaiku? Kiek tėvų reguliariai keliauja su vaiku į knygyną (arba biblioteką)? Jeigu vaikas matys tėvus su televizoriaus pulteliu, o ne su knyga, tai mes, pedagogai, galime galą darytis skaitydami su vaikais – efekto nebus. Tiksliau, jis bus nedidelis. Turime suprasti, kad švietimas – visos bendruomenės atsakomybė. Ne tai, kad „aš jau susimokėjau” (ar mokėdamas mokesčius, ar apmokėdamas privačios ugdymo įstaigos sąskaitą), o „ką padariau aš, kad padėčiau tai ugdymo įstaigai dirbti savo darbą”? Nes vaikas, na, ilgalaikis projektas, o jo ugdymas – daug metų trunkantis procesas. Ir atsakingi už jį esame visi: ir tėvai, ir mokykla. Dabar gi man susidaro įspūdis, kad tėvai stebi, ką ne taip padarys ugdymo įstaiga, o ugdymo įstaiga – kur suklups tėvai. Gal jau metas sutelkti jėgas vardan vaikų?

Taigi apibendrindama noriu išskirti keletą minčių:

– mes tikrai einame tokios mokyklos link, kur nebebus dalykinės sistemos, kur mokiniai dirbs projektais ir temomis. Nedrąsu? Visada žengti pirmą žingsnį yra nedrąsu! Todėl turime susikibti rankomis, kad jaustumėme bendrystę, ir jį žengti.

– mintis: „eksperimentuokite su kuo nors kitu” yra labai trumparegiška. Suprasdami, kad kaita vyksta ir tai, kad ji neišvengiama, turime susigyventi su ja, o ne įsispirti visomis jėgoms ir jai priešintis. Tiesa, gali būti ir blogiau, pavyzdžiui, Graikijos skaitymo rezultatai yra prastesni…

– mokytojo profesijos prestižo Lietuvoje kėlimas – kiekvieno mūsų garbės ir sąžinės reikalas. Tiesiog. Bet jokių o-bet-tačiau-jeigu-nors-kam-kaip-kodėl. Tai įvyks ne per metus. Net ne per penketą. Optimistiniu variantu mūsų vaikai jau kitaip vertins šią profesiją. Kodėl?

 

Ežiukas aš ežiukas
Nenuorama mažiukas.
Pušku kaip garvežys
Nes aš esu ežys.

Draugaukim, mielas vaike,
Tik glostyti nereikia.
Draugaukime gražiai
Vaikučiai ir ežiai.

Pušku, pušku spalvoti ežiukai. Susipažinkime!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Saulėgrąžų sėklos;

* Spalvotas plastilinas arba modelinas;

* Pagrindas, ant kurio tvirtinamas ežiukas.

 

DARBO EIGA:

Paimame norimos spalvos plastilino arba modelino gabalėlį ir susukame rutuliuką. Vėliau padarome pailgą nosytę, kad būtų panašiau į ežiuką.

 

Padarome akytes ir nosytę. Paprasta ir smagu!

Paimame ir įsmeigiame į plastilino arba modelino rutuliuką saulėgrąžų sėklas. Įsmeigti jų tiek, kad nebeliktų tuščios vietos.

 

Pritvirtiname ežiukus prie pagrindo.

 

Gaminant ežiuką galima naudoti ir kitokias priemones: dantų krapštukus, pupeles, akmenukus, makaronus ir t.t.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

Didžiausio Lietuvoje ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir „Karalienės Mortos mokyklos“ įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė prisipažįsta dievinanti kiną, o filmus dažnai žiūrinti ir aptarinėjanti kartu su savosiomis atžalomis. Nuolat mažųjų žiūrovų apsupta moteris dalijasi mintimis, kodėl kinas galėtų būti pilnavertis dalyvis vaiko edukacijos procese ir kaip gimė idėja „Vaikystės sodui“ laikinai atsikraustyti į kino teatrus.

Esate Barbė devyndarbė: vadovaujate ugdymo įstaigoms ir esate keturių vaikų mama. Kaip pavyksta tai suderinti? Labai svarbu nusistatyti prioritetus. Reikia susitaikyti su mintimi, kad visko tobulai nepadarysi. Kai esi namuose su vaikais, laukia darbai, o kai dirbi, namuose – vaikai. Iliuzijos, kad viskas yra  nepriekaištinga ir suderinama, nėra. Tai sudėtinga. Bet kai nori, viskas yra įmanoma. Labai daug priklauso nuo nusiteikimo ir nuo tikėjimo tuo, ką darai. Jei būdama namuose graužčiausi, kad nesu darbe, o būdama darbe galvočiau apie vaikus ir graužčiausi, kad nesu su jais, tada būtų labai sudėtinga kažką padaryti abejose srityse. Turi tikėti, kad tavo pasirinkimas tau šiuo metu yra tinkamiausias.

Kokia, Jūsų akimis, yra moderni mama?

Aš manau, kad XXI amžius mums davė vieną nuostabiausių dalykų – teisę pasirinkti. Jeigu moteris XVIII ar XIX amžiuje negalėjo rinktis, tai šiandien mes galime. Moderni moteris yra visokia. Ji yra ir auginanti namuose vaikus, ir turinti savo namų verslą, kur dirba tik ji viena ir parduoda tik savo sukurtas gėrybes, tai yra moteris, kuri dirba pusę dienos, o kitą pusę dienos leidžia su savo vaikais. Tai yra moteris, kuriai svarbi karjera ir didelę dalį savęs atiduoda darbui bei turi galimybę už uždirbtus pinigus samdyti auklę, kuri padėtų jai namuose. Galimybė rinktis – vienas iš didžiausių mūsų modernios, laisvos, demokratiškos valstybės privalumų.

Šiemet „Kino pavasaryje“, kol tėvai mėgausis filmais, jų vaikai siaus specialiai įrengtoje „Vaikystės sodo“ žaidimų aikštelėje kino teatre.  Kaip kilo ši idėja?

Bendradarbiauti pasiūlė festivalio direktorė Vida Ramaškienė. Aš pamaniau: „Pabandom!“ „Vaikystės sodas“ ir „Kino pavasaris“ savo filosofija labai panašūs. Mes esame už kokybišką vaikų užimtumą, už tai, kad vaiko vartojamas produktą, būtų kuo kokybiškesnis.

Be to, mes esame ir už kokybišką tėvų užimtumą, už tai, kad jie turėtų galimybę daryti tai, kas jiems patinka. Pastebėta, kad po pramogos tėvai pas savo vaikus visada grįžta su dar didesniu džiaugsmu. Svarbiausia, kad tuo metu, kol jie nebus šalia savo vaikų, pastarieji būtų kokybiškai užimti. Čia mes ir pamatėme labai gražią „Vaikystės sodo“ ir „Kino pavasario“ sinergiją: mes galime duoti kokybišką užimtumą vaikams tuo metu, kai tėvai žiūri kokybišką kiną.

Kokiomis pramogomis užsiimsite vaikus, kol jų tėvai bus kine?

Planuojame su kinu ir kino pasauliu susijusią užimtumo programą. Kadangi kino filmo trukmė yra apie pusantros valandos, tai taip ir planuosime vaikų užimtumą. Dalis veiklų bus susijusi su technologijomis – vaikai kurs savo mini filmukus. Kita veikla – su kinu susieti darbeliai. Planuojame ir keletą papildomų veiklų – tiems, kurie, tarkim, tądien nebus itin susidomėję kinu. Viena bus skaitymo veikla: jei vaikas nenori kurti filmukų, nenori daryti jokių darbelių, jis galės ramiai vartyti knygas arba pedagogas jam skaitys, užims juos tuo metu, kai tėvai yra kine. Taip pat bus laisvas kūrybinis centras, kur vaikai galės kurti tokius darbelius, kokius nori – daryti aplikacijas, piešti, spalvoti. Pasiūlysime kokybišką užimtumą, užtikrinsime, kad vaikui būtų smagu.

Ką pasakytumėte tėvams, į vaikų darželį kino teatre žiūrintiems kiek įtariai ir galbūt nelabai turėsiantiems drąsos palikti tokioje erdvėje savo vaikučius?

Vaikai bus palikti neilgam laikui – tai nebus darželis ar mokykla, kur vaikui reikės būti visą dieną. Norėčiau pabrėžti, kad tai bus tik tokios trukmės pasibuvimas, kokios trukmės yra kino seansas. Antra, visi vaikai, apsilankę „Vaikystės sodo“ užimtumo erdvėje, bus nemokamai apdrausti. Taip pat mes turėsime tėvų kontaktus, o tėvai – mūsų.

Galiu drąsiai teigti – esame Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo kokybės garantas. Žinoma, turiu atkreipti dėmesį, kad užimtumo erdvėje nebus įgyvendinama „Vaikystės sodo“ ugdymo programa – tai bus kokybiška vaikų priežiūra. Manau, suprantama, kad mes neįgyvendinsime ugdymo programos per pusantros valandos. Norisi, kad tėvai, atvesdami vaiką, suprastų, kad čia nebus „Vaikystės sodas“, bet tai bus įdomios „Vaikystės sodo“ organizuojamos veiklos, susijusios su kinu.

Ar dažnai su šeima einate į kiną?

Mūsų šeima labai mėgsta kiną. Esame didelė šeima ir aš labai džiaugiuosi, kad šis pomėgis mus vienija: būtų liūdna, jei pusei šeimos kinas patiktų, o pusei – ne. Taip pat aš manau, kad tai didele dalimi susiję su tuo, kad vaikai užsikrečia tuo, kuo „dega“ tėvai. Mums su vyru patinka kinas, teisybę pasakius, nuo pat draugystės pradžios eidavome į kiną. Pamenu, tada dar veikė „Lietuvos“ kino teatras ir pirmadieniais studentams būdavo kinas už penkis litus. Mes eidavom, ir tai buvo mūsų pirmadieniai.

Mėgstame ir diskusijas – prisimenu, kaip iki ketvirtos ryto aptarinėjome Larso von Triero filmą „Dogvilis“. Tą patį darome ir su vaikais. Štai prieš keletą savaičių visi kartu žiūrėjom filmą „Atkirtis“, kuris pelnė „Oskarą“. Su vaikais diskutavome, kokie yra tinkami ugdymo metodai, ar galima pateisinti tokį personažo elgesį. Kai kinas yra aptariamas, iš jo galima labai daug pasimokyti: skiepyti ir ugdyti vaikams vertybes, labai daug atrasti.

Tad vaiko edukacijos procese kinas gali būti pilnateisis dalyvis?

Žinoma! Tiesa, Amerikos pediatrų asociacija nerekomenduoja vaikams iki dvejų metų vadinamojo „ekrano laiko“. Iki dvejų metų rekomenduojama tą „ekrano laiką“ labai riboti arba net – geriausiai – išvis jo vengti. Vyresniems nei dvejų metų vaikams rekomenduojama žiūrėti televizorių ne daugiau kaip valandą per dieną. Bet nereikia pamiršti, jog laikas, kai fone veikia įjungtas televizorius, irgi įsiskaičiuoja. Mano rekomendacija visada yra išjungti televizorių, o įjungti tik tada, kai labai reikalinga. Žinoma, dauguma filmukų yra ilgesni, trunka apie devyniasdešimt minučių, tai tikrai nėra pasaulio pabaiga. Bet kasdien filmukų tikrai nereikėtų žiūrėti.

Ką nekantraujate pamatyti iš jubiliejinio „Kino pavasario“ repertuaro?

Turėjau galimybę pažiūrėti filmą „Mažieji padaužos“. Man patiko, bet šį filmą reikia žiūrėti kartu su vaiku ir nemažai diskutuoti apie tai, kas yra saugu, o kas – ne. Tokio amžiaus vaikai mąsto labai konkrečiai, ir jie po šio filmo gali norėti išbandyti tam tikrus dalykus. Tad vaikams reikia paaiškinti, kad kinas kartais yra kaip pasaka, kur vyksta dalykai, kurių tau aš nerekomenduoju kartoti (juokiasi). Mes su šešerių metų dukra kalbėjome apie tai: aš jai paaiškinau, kad tam tikri veiksmai, kuriuos atlieka filmo herojai, nėra saugūs. Filmo idėja yra graži, gražūs vaizdai, bet siužetą su vaiku reikia aptarti.

Straipsnis buvo išspausdintas portale 15min: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/kino-pavasaris/edukologe-a-landsbergiene-pataria-ziureti-filmus-su-vaikais-ir-diskutuoti-apie-kina-131-490186

KOKS TURI BŪTI GERAS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKYTOJAS?

Stabtelėkite minutę ir pagalvokite: koks, jūsų nuomone, yra geras mokytojas? Pastaruoju metu tenka apie tai daug kalbėti konferencijose bei diskutuoti su kolegomis ne tik Lietuvoje. Su dr. J.Renowden iš Didžiosios Britanijos užvakar kalbėjome apie tai, kad jai atrodo, jog Didžiojoje Britanijoje vyrauja nuostata, kad visur kitur švietimo sistema yra daug geresnė, nei DB.

Lietuva – ne išimtis. Nenuostabu, nes švietimo sistemos visame pasaulyje dabar sulaukia daug kritikos. Pagrindinis kritikų argumentas: mokykla – tokia, kokia ji yra šiandien – neatliepia šiandienos mokinių poreikių.

Tačiau mokykla – itin abstrakti sąvoka. Kas tai? Ugdymo programa? Pastatai? PISA egzaminų rezultatai? Ne. Mokykla yra žmonės: vaikai, tėvai ir pedagogai. Tačiau šįkart – apie mokytojus.

KODĖL TAMPAMA MOKYTOJU?

Kadangi daug bendrauju su mokytojais, dažniausiai išgirstu, kad žmogus tapo mokytoju, nes myli vaikus, mato šio darbo prasmę, patinka turėti daug atostogų (Lietuvoje pedagogai atostogauja 56 dienas), turėjo nuostabų mokytoją, kuris/kuri įkvėpė sekti jo(s) pėdomis, mėgsta vadovauti, mėgsta sceną, patinka jaunatviškas darbas (t.y. su vaikais jautiesi amžinai jaunas), tokia šeimos tradicija, taip išėjo (Ši priežastis būtinai verta paminėjimo, nes tokių atsakymų sulaukiu daug. Pavyzdžiui, rašė norimas specialybes ir “tarp kitko” užrašė pedagogiką, kur ir įstojo ir t.t.) ir panašiai.

Neabejoju, kad yra ir kitų priežasčių, čia – tik kelios jų. Jeigu esate mokytoja(s), pagalvokite, kokia buvo priežastis, kodėl jūs atsidūrėte klasėje. Galite tą įvardinti sau. Tyliai. Tikiuosi, kad svarbiausios priežastys buvo tos dvi pirmosios, kurias išvardinau. Kodėl? Vėliau kalbėsiu apie tai daugiau.

KONTEKSTAS, KURIAME GYVENA MOKYTOJAI

Reikia nepamiršti, kad vis dėlto mokytojai patiria daug profesinės įtampos, nes kontekstas yra, švelniai tariant, ne pats palankiausias. Pavyzdžiui, dr. Nicole Shammas iš JAE pasidalino, kad, prasidėjus krizei, teko atleisti 25% mokytojų (ar jūs įsivaizduojate tą Lietuvoje?) Žinia, vaikų ir pamokų nesumažėjo. Kas atsitiko? Padidėjo krūvis! O atlyginimai – ne (vėliau išsiaiškinau, kad vis dėlto kai kuriems šiek tiek pakilo, bet tikrai ne visiems ir tikrai ne daug).  Kitą didžiausią problemą ji įvardino tai, kad švietimo sistema nuolat reformuojama ir per 25-erius metus, kuriuos ji jau prisimena, įvyko bent 5 reformos.

Kaip pavyzdį pateikė mokymo medžiagą: tai ją reikėjo rašyti ekspertams, tai mokytojams, tai vėl ekspertams ir pan. Mes šiandien puikiai žinome, kad toks mėtymasis ir tęstinumo nebuvimas yra itin žalingi švietimo reformai. Norite užčiuopti švietimo reformos rezultatus? Laikykitės vienos krypties bent dešimtmetį! Norite skinti vaisius? Gali prireikti net visos pasikeitusios kartos.

Lietuvoje – tas pats. Vien tol, kol rašiau disertaciją, buvo keli švietimo įstatymo pakeitimai. 25eri metai yra daug. Jau galėtumėme matyti rezultatus, tačiau – dėl nuolatinio blaškymosi ir neapsisprendimo – jų teks dar laukti. Kiek? Nežinau. Gal kas nors man galėtų atsakyti į šį klausimą?

Mes esame linkę manyti, kad kitur yra geriau ir, žinoma, jeigu iš konteksto žvejosime tik tai, kas yra palanku mums, tai netrukus atrodys, kad gyvename vienoje baisiausių pasaulio valstybių. Tai irgi nėra tiesa.

Taigi šio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25mečio proga noriu pasvarstyti, koks turėtų būti Lietuvos mokytojas. Kad būtų paprasčiau ir dėl to, kad mūsų smegenims patinka sąrašai, paruošiau dešimties punktų sąrašą, apie kokį mokytoją svajojame konferencijose DB, JAV, Lietuvoje, Graikijoje, Švedijoje, JAE, Briuselyje…teisybę pasakius, visame pasaulyje.  Ir – nepaisant to, kad beveik viskas yra universalu ir tinka visam pasauliui – žvelgsiu į tai per mūsų valstybės prizmę.

1. Pašaukimas.

Geriausi mokytojai jaučia savo darbui aistrą. Be pašaukimo, pedagogika yra tiesiog darbas. Jeigu pedagogui jo darbas yra “tik darbas”, tai nėra gerai. Tiesiog. Be jokių “bet”, “o”, “tačiau” ir kitų pasiaiškinimų. Kai nulupi visus sluoksnius, randi pašaukimą. Tai – pradžių pradžia, šaltinis, nuo kurio viskas ir prasideda. Apie pašaukimą kalbėjau ir TEDx konferencijoje Vilniuje.

Be to, žinia, pedagogai yra penketuke profesijų, kurių atstovai dažniausiai patiria perdegimą: pedagogo darbe visko yra tiek daug, šokinėjama nuo vienos užduoties prie kitos. Kai jautiesi taip, jog, atrodo, trenksi durimis ir išeisi, vienintelis dalykas, kuris tave sulaiko, yra…pašaukimas. Jau, atrodo, čiupsi durų rankeną, bet …ranka sustoja. Pradedi galvoti apie savo darbo prasmę, prisimeni kaklą apsivijusias vaiko rankas, prisimeni nuostabius tėvų padėkos laiškus, išgirsti, kaip pirmą kartą pradeda skaityti vaikas, kuris, atrodė, niekada nepradės, ir ta ranka nusileidžia.

Žmogui, kuris neturi pašaukimo, visa tai nieko nereiškia. Jis gali apsigręžti ir išeiti. Pašauktam žmogui tai – jo gyvenimas. Atsigėręs iš to šaltinio netrukus pajunti, kaip grįžta jėgos. Ir supranti, kad tų durų tikriausiai taip niekada ir neatidarysi. Nes giliai širdyje tu ir nenori jų atidaryti. Nes tai, ką darai, yra svarbiau už bet kokią frustraciją.

2. Profesinės žinios

Žinote, kas mane bene labiausiai baugina? Kai, pavyzdžiui, susitinku darželio auklėtoją, kuri(s) neišmano amžiaus tarpsnių ypatumų. Arba tokią/tokį, kuris paskutinį kartą veržėsi į mokymus laisva valia…neprisimena, kada.

Įsivaizduokite chirurgę, kuri baigė mokslus 1990 metais. Ar norėtumėte pas ją operuotis, jei ji nebūtų tobulėjusi ir vis dar operuotų taip, kaip gūdžiais 1990-aisiais? Tikiu, kad niekas nenorėtų. Ir tikriausiai nėra tokios chirurgės , nes, ji jau būtų natūraliai išstumta. Pedagogų, deja, tokių yra.

Man nemalonu skaityti tyrimų, kurie parodo, jog pedagogams trūksta elementarių profesinių žinių, rezultatus. Eiti toli nereikia – labai daug pradinių klasių pedagogų daro tokias rašybos klaidas, kurių jų mokomi vaikai jau turėtų nebedaryti. Gaunu laiškų, kuriuose tėvai rašo: ką daryti? Trumpo atsakymo, deja, neturiu. Ilgą ir skausmingą  – turiu, bet ar esame pasiruošę ne tik jį išgirsti, bet ir gyventi kurį laiką ne komforto zonoje?

Taigi apibendrinant drąsiai teigiu, kad profesinės žinios yra neišmatuojamai svarbios, todėl reikia rūpintis nuolatiniu profesiniu tobulėjimu bei turėti mažų mažiausiai gerus naudojimosi naujausiomis technologijomis įgūdžius. Pedagogikos diplomas – tik mokslų pradžia. Ir tai – ne diskusijų objektas. Tiesiog XXI amžiuje nebegali būti kitaip.

3. Asmenybė.

Visų pirma mokytojas turi būti asmenybė.  Prisiminkite savo mylimiausią mokytoją. Ar pirma, kas šauna į galvą, yra priemonės, kurias ji(s) turėjo klasėje? Profesinės žinios? Metodai? Dažniausiai mokytojai, kurie keičia mūsų gyvenimą, yra ypatingi žmonės.

Tokie, kurie atsisėdo su mumis ant laiptų po pamokų. Tokie, kurie padrąsino. Įkvėpė. Pamokė.  Jau 1988 atliktas tyrimas parodė, kad svarbiausia mokiniams, jog mokytoja(s) būtų asmenybė. Ir dar. Tyrimas taip pat parodė, kad net pagrindinės mokyklos mokiniai mano, kad pedagogas turi gerai išmanyti savo dalyką ir įdomiai jį dėstyti. Tai – savaime suprantamas ir privalomas dalykas. O kaip kitaip? Juk mes nesigiriame, kad valome dantis. Valome, ir tiek.  Taip ir pedagogas neturėtų girtis, kad yra savo srities profesionalas.  Klausimas – ar jis ne tik profesionalas, bet ir asmenybė?

Nenuostabu, tačiau būtina paminėti, kad tokių pedagogų klasėse kyla daug mažiau elgesio problemų, o akademiniai rezultatai – aukštesni, nei vidurkis. Paradoksalu, tačiau šie mokytojai pasiekia daugiau mažiau mokydami. Nes jie moko ir kalbėdami apie gyvenimą.

2002 metais atliktas McEwan tyrimas parodė, kad įsimintini ir įtakingi mokytojai nebūtinai yra charizmatiški ekstravertai. Užtenka empatijos, sąžiningumo, padrąsinimo, individualizavimo. Ir tai – ne nauja mintis. Dar 1977atliktas Aspy tyrimas parodė, kad vaikai išmoksta mažiausiai tų mokytojų klasėse, kurie jiems mažiausiai patinka. Vadinasi,kuo labiau patinka mokytojas, tuo daugiau vaikas išmoksta.

Dabar prisiminkite save. Ar tik buvo ne lygiai taip pat? Man, prisimenu, būtent taip ir buvo. Tada net nesusimąstydavau, kodėl lengviausiai sekėsi tie dalykai, kurių mokytojai labiausiai patiko.

Kokios asmenybės nori patys vaikai? Jie labiausiai nori pedagogo, kuris yra empatiškas, sąžiningas, pagarbus, turi humoro jausmą, išsiskiria iš kitų.

Man akivaizdu, kad mokiniai labiausiai nori pedagogo, kuris būtų ne robotas, o šiltas, draugiškas žmogus. Kuriam rūpi. Ir ne paviršutiniškai, o iš tiesų rūpi.

4. Sąmoningas

Aš matau tiek daug pedagogų “iš įsibėgėjimo”, kad kartais jaučiuosi tarsi patekusi į filmo apie zombius filmavimo aikštelę: kartojamos tos pačios klišės apie atlyginimus, apie krūvius, tačiau visa ta aplinka ir net tai, ką ir kaip sako tas žmogus, yra visiškai iškritę iš konteksto. Toks nesąmoningumas atrodo mažų mažiausiai liūdnai.

Pedagogas turi ne tik profesiškai tobulėti ir žinoti, kas yra naujausia jo srityje, bet ir apskritai jausti aplinką. Būti sąmoningas ir adaptabilus, efektyviai organizuoti veiklas, įtraukti mokinius, planuoti savo ir mokinių laiką, vienu metu atlikti keletą užduočių, keistis kintant poreikiams.

Žodžiu, jis turi ne būti nešamas srovės, o sąmoningai plaukti. Puikiai žinau, kad daug patogiau yra atsipalaiduoti ir leisti srovei nešti, kur nuneš. Bet ne šiame darbe. Ne šioje profesijoje. Tiesiog per didelė atsakomybė, kad būtų galima taip elgtis.

Su dr.Raija Kemppainen iš Suomijos šiomis dienomis kalbėjome apie tai, kaip reaguoti į mokytojus, kurie vidury mokslo metų nusprendžia keisti darbą ir palikti savo klasę. Ji sako: padėkok jiems, nes pašauktasis mokytojas yra per daug sąmoningas, kad taip pasielgtų. Jeigu tau reikia bandyti prisibelsti iki to žmogaus, nes jis nesupranta, kad taip elgtis nedera, tiesiog paleisk, nes kalbėdama švaistysi savo laiką ir energiją.

5. Gebantis (iš)mokyti

Dažnas mano, kad visi mokytojai moka mokyti, tačiau mes žinome, kad tai – nebūtinai tiesa. Vėlgi yra manančių – ypač pastarąjį dešimtmetį – kad geras mokytojas yra tas, kuris bendradarbiauja su tėvais, įdomiai dėsto ir pan. Visa tai yra svarbu, tačiau mokytojo darbe – kaip ir bet kuriame kitame – svarbu efektyvumas.

Eilė tyrimų patvirtino, kad kuo efektyvesnis pedagogas, tuo ilgalaikiškesni akademiniai rezultatai. Tie mokiniai, kurie turi vidutinius mokytojus, nuolat vejasi, turi spragų, jiems prireikia korepetitorių.

Yra mokytojų, kurie nieko nespėja ir yra tokių, kurie ne tik spėja, bet dar ir padaro papildomai. Kaip jiems tai pavyksta? Jie nuolat tobulina savo gebėjimą mokyti.  Pavyzdžiui, nepavyksta individualizuoti? Daryk to kuo daugiau, išbandyk įvairius būdus, susirask forumą, kuriame galėtum diskutuoti su kolegomis apie tai, kaip jiems tai pavyksta. Nenori diskutuoti? Perskaityk tokią diskusiją! Kiek teko kalbėti su dėstytojais iš Suomijos, ruošdami pedagogus jie nepaprastai daug kalba apie profesinę refleksiją ir jos būtinybę pedagogo darbe.

6. Gerai bendraujantis

Prisimenu, kartą man viena pedagogė pasakė, kad ji ne klounas, jog tėvus linksmintų, kai pasakiau, kad nuolatinis bendravimas yra imperatyvus pedagogo darbe. Tikiu, kad pedagogas privalo gebėti pristatyti save, savo darbo metodus, savo požiūrį į ugdymą bei atstovauti organizaciją, kurioje dirba.

Dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos yra pasakiusi, kad du geriausi sprendimai jos gyvenime buvo apsiginti disertaciją ir lankyti Toast Masters užsiėmimus. Kodėl? Nes tu negali negebėti bendrauti, kai dirbi pedagoginį darbą!

Ten, kur bendraujama (o pedagoginis darbas – darbas su žmonėmis, tad bendravimo yra itin daug), kyla konfliktai. Pedagogas negali pasakyti: aš mokau, o jūs jau ten patys spręskite tuos konfliktus. Ne. Jis padeda spręsti vaikų tarpusavio konfliktus, efektyviai sprendžia kylančius konfliktus darbe (juk vaikai stebi, ar pedagogas pats gyvena taip, kaip kitus moko).

Apskritai pedagogo vaidmuo yra itin daugialypis: kartais tenka būti ir mama, ir tėčiu, ir psichologu, ir koučeriu. Be to, lūkesčiai yra pakitę. Jeigu pries dešimt metų galėdavai sau leisti atsakyti į elektroninį laišką po dienos-dviejų, tai šiandien jau būtum neprofesionalus.

Mokytoja iš vienos tarptautinės mokyklos pasakojo, kad yra gavusi piktų tėvų laiškų, jei nebuvo atsakyta tą pačią dieną. Jau matau, kaip pakyla skaitančių mokytojų antakiai, tačiau mes turime suprasti, kokiame pasaulyje gyvename.

Galiausiai, kiekvienam žmogui nepakenkia gebėjimas save pristatyti taip, kad nebūtum nesuprastas arba suprastas ne taip, kaip pats norėtum.

7. Gerai suprantantis kontekstą

Viena yra dirbti Vilniaus mokykloje, o kita – kaimo mokykloje. Čia mokosi kitokie vaikai, pati mokykla yra kitokia, kitokia bendruomenė ir kitokios tradicijos. Visa tai reikia gerai išmanyti. Neišmanantis konkteksto žmogus tikrai nesupras, kodėl vaikui sunku susikaupti, o juk jis pusę nakties nemiegojo, nes jo tėvai pykosi.  Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad vaikas provokuoja, nes jo tėvai labai užimti ir taip jis siekia dėmesio. Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad trimetis pradėjo kandžiotis, nes jam gimė brolis. Galiausiai nesupras, kad beveik visų vaikų klasėje vieniši tėtės ar mamos dirba per du darbus, todėl negali kas vakarą tikrinti namų darbų ir dalyvauti šventėse, kurios organizuojamos itin nepatogiu laiku.

Jei tikslas yra ne užsidėti pliusą, o iš tiesų daryti įtaką ir keisti, tai turime būti adaptabilūs. Aš nuolat pedagogams kartoju, kad pirmas žingsnis turi būti jų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pildyti aplinkos užgaidas ar išsižadėti savo asmeninio gyvenimo, tačiau visada galima ir gražiai pasakyti, kad susitikimo laikas nėra tinkamas ir pasiūlyti kitą.

8. Norintis žengti papildomą žingsnį.

Viena man baisiausių frazių yra: to nėra mano pareigybės apraše! Ką? Jūs rimtai skaitote tą aprašą?

Man visada atrodė, kad ateini ir darai tai, ką reikia ir tiek, kiek reikia. Kai kalbame apie pedagogo darbą, neįmanoma visko išrašyti. Galų gale, yra savaičių, kai, kaip ir minėjau anksčiau, norisi trenkti durimis, nes, atrodo, visi pasaulio darbai užgriuvo.

Bet aš sunkiai įsivaizduoju pedagogo darbą be to papildomo žingsnio. Be didelių lūkesčių sau ir savo mokiniams. Be noro įkvėpti, suteikti sparnus. Be noro pakeisti tų vaikų gyvenimą.

Neseniai turėjome pokalbį, kurio metu jauna mokytoja, tikrai turinti potencialą tapti gera mokytoja, nusprendė tapti…administratore. Kodėl? Nes tada dirbsiu nuo aštuonių iki penkių! Man norėjose pasakyti: gera administratorė irgi nedirba nuo aštuonių iki penkių – ji dirba tiek, kiek reikia ir tol, kol yra padaromi darbai.

9. Apsisprendęs mokytis visą gyvenimą

Jau kalbėjau apie profesinio tobulėjimo svarbą, tačiau noriu išskirti ir atskiru punktu. Kodėl? Pernai atėjo norinti įsidarbinti mokytoja. Aš jai sakau: pas mus reikia daug mokytis – sakau tai, kad po to nebūtų nusivylimų. Ji man: bet aš jau baigiau universitetą!

Teisybę pasakius, žmogus, kuris sako, kad jis jau viską, ką reikia, moka (ir ypač, jei jam yra 22-23 metai), man yra už supratimo ribų.  Kaip galima ne tik taip galvoti, bet dar ir pasakyti ieškant pirmojo gyvenime darbo?

Kita vertus, jeigu aiškiai neįvardiname, ko norime išmokti, tai dažniausiai taip ir neišmokstame. Kartais matau pedagogus, kurie eina tai į vieną seminarą, tai į kitą. Klausiu: kodėl ten eini? Koks tikslas? Kokia prasmė? Tyla.

Galima pagalvoti, kad daroma, nes reikia, nes “gerai atrodo cv” ir pan. Bet, pavyzdžiui, jei tau patinka dainuoti su vaikais, tai kodėl neiti į seminarus apie muzikos integraciją į pamokas? Apskritai apie muzikinį ugdymą, nes, neabejoju, daug to vėliau galima perkelti į savo klasę.

Personalizuoti savo profesinio tobulėjimo planą ne tik rekomenduotina, bet ir būtina. Kitaip tai yra laiko ir pinigų švaistymas. Na, gerai, šis tas lieka, šis tas yra naudingo ir iš to pliuso, bet tada bent jau pripažinkime, kad darome dėl pliuso, o ne dėl to, kad iš tiesų rūpi ir norim.

Prieš keletą dienų susidūriau su situacija: gavau dovanų kvietimą į brangią konferenciją. Pasiūliau pedagogei, o ji paklausė, ar dar bus ir apmokėta kelionė. Su visa pagarba, bet man tai priminė situaciją, kai sakoma, kad įleisk į bažnyčią, tai užlips ir ant altoriaus. Ir čia pat prisiminiau aštuntą punktą: apie kokį ekstra žingsnį mes kalbame, kai, net gavę tikrai didelę profesinę dovaną, žmonės sako: galėjo būti dar geresnė! Kai taip sako/daro paauglys tėvams, na, tokia realybė, bet kai tokio elgesio sulauki iš srities profesionalo (ar galima apskritai tokį žmogų vadinti profesionalu?), yra labai gaila ir apmaudu.

Ir aš, patikėkite, puikiai suprantu, kokie apkrauti yra mokytojai. Aš puikiai žinau, kad kartais bėga savaitės, o tu neturi net akimirkos apskritai pagalvoti – ką jau čia galvosi apie profesinį tobulėjimą. Bet noriu pabrėžti, kad privalome tam skirti laiko, privalome racionaliai užsbrėžti tikslus ir jų siekti – tik taip turėsime tokią švietimo sistemą Lietuvoje, kuria didžiuosimės. Nes visi didžiausi pokyčiai vyksta klasėje, o jų iniciatorius – pedagogas.

10. Turintis kitų interesų.

Šis punktas irgi gali būti daug kam netikėtas, kai anksčiau rašiau ir apie pervargimą, ir apie papildomo žingsnio žengimą, ir apie profesinį tobulėjimą.

Gali būti, kad jums jau ir taip sukasi galva, o čia dar siūlau turėti kitų interesų! Neabejoju, kad dauguma skaitančių pedagogų galvojate: aš tam neturiu laiko!

Vis dėlto tyrimai rodo, kad tie mokytojai, kurie turi ir kitų interesų, yra ne tik geresni darbuotojai, bet ir patiria mažiau streso bei geba geriau atsipalaiduoti. Senas pasakymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau laiko turi, vis dėlto yra tiesa. Tad turėkite draugų ne kolegų ir veiklų, nesisusijusių su darbu. Neabejoju, kad tai ne tik praskaidrins kasdienybę, atpalaiduos nuo rutinos, bei jūs galėsite tai, ką sužinojote ir patyrėte, atsinešti ir į klasę, o taip praturtės ir jūsų vaikai.

Prisimenu, kaip vaikams būdavo įdomu klausytis istorijų apie tai, kokius stalo žaidimus žaidžiu su savo vaikais arba kaip parke reguliaraus pasivaikščiojimo metu lesinome balandžius. Su vyresniais vaikais galite dalintis ir gyvenimiška patirtimi, o tai, žinia, yra vienos geriausių pamokų gyvenime.

 

PABAIGAI

Ar įmanoma turėti visa tai? Tikrai ne! Bet, žiūrėdami į šį sąrašą, galite į(si)vardinti, ką reikėtų tobulinti. Ir būtinai pasidžiaukite savimi, nes pamatysite, kad kažką darote nuostabiai.

Ar surašiau viską iš eilės pagal svarbą? Irgi ne. Diskusijoje su  dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos nusprendėme, kad vis dėlto pirmas punktas – pašaukimas – yra svarbiausia. Jeigu neturi pašaukimo, tai gali praleisti visa kita.  Visa kita – pagal poreikį.

Kiekvieną dieną galvoju, kad mano darbas – pats nuostabiausias. Kiekvieną dieną galvoju, kad mes vis dar kalbame ne apie tai, apie ką reikėtų kalbėti. Pavyzdžiui, kodėl visos kalbos apie pašaukimą ir profesionalumą yra nutildomos nukreipiant dėmesį į kitas švietimo problemas?

Anądien kalbėjau su mokytojais, kurie sakė, kad jiems viskas yra labai gerai: yra gerbiami, nes geba mokyti ir sutaria su vaikais bei tėvais; pakankamai uždirba, nes dirba jau ne vieneri metai, dirba daug ir mokykloje, ir po pamokų, be to, atostogauja tik vieną mėnesį, nes vieną iš vasaros mėnesių ruošia vaikus egzaminams; džiaugiasi, kad gali profesiškai tobulėti vaikų atostogų metu ir pan.

Kalbėdama su jais pasijutau tarsi ne su Lietuvoje dirbančiais pedagogais kalbėčiau. Kodėl? Nes viešojoje erdvėje kartais atrodo, kad Lietuvoje viskas yra blogai. Pasirodo, nėra blogai. Tą pastebėjau ir darželyje Ukmergėje, kur teko neseniai viešėti: pamačiau tiek pačių pedagogių darytų priemonių, kad negalėjau nesižavėti. Ko reikėjo, kad tos priemonės atsirastų? Pašaukimo. Profesionalumo. Noro žengti papildomą žingsnį. Tikėjimo to, ką darai, prasmingumu. Sąmoningumo.

Visa tai – ne raketų mokslas ir įmanoma kiekvienam mokytojui. Tad vėl grįžtu prie pašaukimo. Grįžtu prie mokytojo, kuris, užsukus į mokyklą pries rugsėjo pirmąją, iki išnaktų kabina plakatus, ruošia stendą ir dėlioja segtuvus. Prie mokytojo, kuris, akimirką pagalvojęs tėkšti pareiškimą ant stalo, pagalvoja apie vaikus, atsisėda ir…pradeda galvoti apie tai, kaip išspręs tą problemą, kuri neduoda jam ramybės. Kuris iki paryčių karpo ančiukus, nes dar neturi tinkamos priemonės, o juk vaikams bus nuobodu tos pačios. Kuris – ir taip uždirbdamas nedaug – už savo pinigus važiuoja mokytis. Prašo tik išleisti. Netrukdyti. Ir kuris grįžęs dar visu tuo, ką išmoko, pasidalina su kolegomis.

Žinau, kad jūs esate. Didžiuojuosi jumis. Dėkoju jums. Svajoju, kad jūsų būtų daugiau. Tikiu, kad dar po 25erių metų, kai švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo  50metį, man širdyje bus daug mažiau nerimo.

Jaunas žmogau, jei perskaitei šį ilgą straipsnį ir svarstai, ar verta tapti mokytoju, galiu drąsiai pasakyti: verta! Mažai dalykų gyvenime yra maloniau, nei kai vieną dieną gauni žinutę: labas, mokytoja! Džiaugiuosi, kad tave atradau! O tu jį mokei prieš keliolika metų. Arba kai prekybos centre kažkas sušunka tavo vardą ir puola apkabinti. Tada jautiesi toks pažeidžiamas, bet ir toks be galo be krašto tvirtas.

Bet jei gali nebūti mokytoju, nebūk, nes į šią brolija ir seseriją turi rinktis tik tie, kurie yra pašaukti ir – net ir bandę nuo pašaukimo bėgti – negalėję ir grįžę.

 

Su nuostabia diena, mielieji! Su viltimi.

Pavasaris – atgimimo, pradžios metas. Grįžta paukščiai, saulutė vis dažniau mums nusišypso. Iš gilaus žiemos miego pabunda gamta, nedrąsiai iš mažyčių pumpurėlių dienos šviesą pasitinka pirmieji gėlių žiedai.

Štai, įdomus būdas iš spragėsių pagaminti pavasarinę dekoraciją, spinduliuojančią lašeliu spalvų ir džiugiu tikrojo žydėjimo laukimu!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Sviestas;

* Cukrus;

* Kukurūzų spragėsiai;

* Mediniai pagaliukai;

* Plastmasiniai indeliai;

* Putplastis;

* Klijai;

* Žali popieriaus lapai;

* Guašas (geltonos, žalios, raudonos spalvos);

* Žirklės;

* Teptukas.

 

DARBO EIGA:

Į puodą dedame sviestą ir jį išlydome.

 

Suberiame cukrų.

 

Intensyviai maišome, kol masė karamelizuojasi.

 

Karamelinę masę užpilame ant kukurūzų spragėsių.

 

Formuojame spragėsių rutuliukus.

 

 

Įsmeigiame medinį pagaliuką.

 

 

Į plastmasinį indelį įdedame putlastį.

 

Iš žalio popieriaus lapo suformuojame gėlės lapelius, iškerpame juostelę indeliui apjuosti.

 

 

Į indelio vidurį įsmeigiame pagaliuką su spragėsių kamuoliuku.

 

Pumpurą/gėlytę dekoruojame dažais.

 

Štai ir besiskleidžiantys pumpurai!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

 

 

 

 

Kuris namelis tvirtesnis? Kuris namelis dailesnis?

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Kartoninis pagrindas namams;

* Smulkesni kartono gabaliukai;

* Kartoninės dėžės (kiekis priklauso nuo norimų namų skaičiaus);

* Spalvotas popierius;

* Dažai;

* Medžio šakelės;

* Vyno butelių kamščiai;

* Makaronai;

* Šiaudai;

* Akmenys, žvyras;

* Medžio drožlės;

* Pupelės;

* Servetėlių popieriaus ritinėlis kaminui;

* Žirklės (rekomenduojame paprastas ir formines);

* Teptukai;

* Pieštukiniai klijai;

* Lipalas.

 

DARBO EIGA:

Paruošiame pagrindą namams – nudažome kartoną. Piešiame upę, tvenkinį, takelius, medžius ir t.t.

 

Kartoninėse dėžėse iškerpame duris, langus, ertmes kaminui. Apklijuojame skirtingomis priemonėmis: šiaudais, akmenimis, medžio drožlėmis ir pan.

 

 

Namus klijuojame prie jau paruošto pagrindo. Priklijuojame stogus. Iš kartoninio popieriaus ritinėlio padarome kaminą.

 

Gaminame tiltelius virš upės: kartono juosteles apklijuojame pupelėmis, išlenkiame virš upės.

 

Pagaminame medelius – medžio šakas apklijuojame žirklėmis iškarpytais lapeliais.

 

Iš makaronų suklijuojame takelį, iš vyno butelių kamščių pastatome tvorą. Priplėšome spalvoto popieriaus, susukame į rutuliukus – bus spalvotos gėlytės.

 

Pritvirtiname visas dalis lipalu prie pagrindo.

 

Galime džiaugtis naujais namais. Pažvelkime į tai kūrybiškai ir leiskimės į žaidimus!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Prieš keletą dienų perskaičiau straipsnį apie vertybinį ugdymą. Kadangi straipsnis nepaprastai patiko, norėjau persiųsti visoms kolegėms ir kolegoms. Po to pagalvojau, kad persiųsti neužtenka: o jei nesupras? supras ne viską? (na, kad ir kaip norėčiau, jog būtų kitaip, ne visi darbuotojai skaito profesinius tekstus anglų kalba). Taigi paprašiau, kad viena kolegė išverstų. Tada nusprendžiau, kad papildysiu. Galiausiai – kad pasidalinsiu šiuo straipsniu-laišku viešai. Nes matau vertybinio ugdymo stoką. Nes manau, kad tai – labai svarbi ugdymo(si) proceso dalis.

„Mokyti žmogų žinių, o ne vertybių reiškia grėsmę visuomenei.“ – Teodoras Ruzveltas

Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu – kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis – taip pat jį to mokome. Suprantame, kad tai – ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai. Taip turėtų būti ir su charakterio bei vertybiniu ugdymu.

Yra psichologų, teigiančių, kad neįmanoma išmokyti vaiką vertybių. Iš tikrųjų vertybių mokymas neturi prasmės, jei tik priminsime vaikams būti sąžiningais, darbščiais, maloniais – lygiai taip pat tai neturi prasmės su suaugusiais. Bet net jei vertybių neįmanoma išmokyti, jos yra pernelyg svarbios, kad būtų tiesiog paliktos saviugdai.

Pastaraisiais metais atsirado vis daugiau mokyklų, įtraukiančių moralės lavinimą į ugdymo programas. Vis dėl to mokykloms tai – nelengva užduotis, nes jos įsitraukia per vėlai, be to, vertybės vaikų gyvenimuose nevaidina svarbaus vaidmens. Dar viena kliūtis mokant vaikus vertybių yra tai, kad dažnoje šeimoje nėra kalbama apie vertybes arba  jų yra mokoma netinkamai.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vertybinis stuburas formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Jeigu norite, kad vaikai ne tik įvardintų vertybes, bet ir iš tiesų jomis vadovautųsi priimdami sprendimus, turime sąmoningai ir kryptingai dirbti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Nepamirškite:

mes vaikus vertybių mokome kasdien, kiekvieną jų gyvenimo minutę. Svarbu yra ne tai, AR jų mokome, o KO mokome.

Taigi, kaip vaikai mokosi apie vertybes?

Vaikai mokosi vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami mus ir aplinką ir darydami išvadas apie tai, kas, mūsų manymu, gyvenime yra svarbu. Visai nepaisant to, ko juos sąmoningai mokote, jūsų vaikai pabaigs vaikystę tiksliai žinodami, ką jų tėvai iš tiesų vertina ir turėdami aiškią savo pačių vertybių sistemą.

Kalbama, kad bendraamžiais daro didesnę įtaką vertybių formavimuisi nei tėvai.

Žinoma, tėvai toli gražu nėra vienintelis šaltinis, iš kurio vaikai mokosi apie vertybes ir bendraamžiai tikrai įtakoja vertybių formavimąsi, ypač paauglystėje. Jaunam žmogui be galo svarbu ir sveika pačiam mąstyti, tobulėti ir susikurti savo pasaulėžiūrą. Kad ir kaip stipriai norime daryti įtaką savo vaikų gyvenimui, reikia suprasti, kad ne mes vieni jį formuojame.

Tyrimai rodo, kad kuo stipresni yra tėvų ryšiai su vaiku, tuo labiau jo pasaulėžiūra ir nuomonės, įskaitant ir tas, suformuotas bendraamžių, yra perleidžiamos per tėvų suformuotą vertybių prizmę. Verta paminėti, kad esant stipriam ryšiui vaikas pasitiki savimi ir tikėtina, kad pasirinks draugus su panašiomis į savo vertybėmis.

Apie vertybes su vaikais kalbame daug, tačiau aš nerimauju dėl žiniasklaidos formuojamos nuomonės, kad išvaizda ir pinigai yra be galo svarbu..

Televizija yra įtakinga mokytoja. Kai kurios televizijos programos – ypač nepriklausomos – dažnai siunčia teigiamas žinutes vaikams ir paaugliams, tačiau komercinių programų reklamose rodomos vertybės skiriasi nuo tų, kurias norėtume skiepyti savo vaikams. Jums tikrai pagelbėtų, jei neturėtumėte šio „ugdytojo“ namuose: tyrimai rodo, kad televizijos programos daro stiprią įtaką formuojant neigiamas vertybes ir netinkamą nuomonę apie godumą, seksą, smurtą, tautybę ir lyčių stereotipus.

Televizija, mokykla, religinės bendruomenės, bendraamžiai, filmai, knygos ir kitos priemonės yra stiprūs vertybių mokytojai, tačiau, kad ir kokios stiprios šios jėgos bebūtų, daugelis paauglių kreipiasi į savo tėvus, kai kyla klausimų dėl vertybių.

Minėjote, kad asmens nuomonė apie tautybę ar lyčių stereotipus yra vertybė. Maniau, kad vertybės – tai tokios savybės kaip nuoširdumas arba empatija.

Vertybės gali būti dviejų tipų: tai, ką branginam – šeima, išsilavinimas, demokratija, teisingumas ir tai, ką manome esant svarbiu – užuojauta, darbštumas, nuoširdumas.

Reiškia, vaikai vienaip ar kitaip mokosi apie vertybes. Kaip galime juos mokyti sąmoningai?

Daugelyje šeimų apie vertybes tiesiogiai nėra kalbama: mes, tėvai, tikimės, kad vaikai įgis supratimą apie vertybes automatiškai, beveik stebuklingai. Sąmoningas vertybių mokymas prasideda suvokimu, kokios mūsų pačių vertybės ir laiko apie jas diskutuoti suradimu. Be to, reikia vadovautis tomis vertybėmis kasdien.

Žinoma, tai nėra taip lengva: akivaizdu, kad tai, kokias vertybes žmonės deklaruoja žodžiais ir kokiomis vadovaujasi praktiškai, dažnai skiriasi. Mes dažnai nusižengiame savo vertybėms. Tai, ką mūsų vaikai nuspręs daryti susidūrę su sunkiais sprendimais labiau priklauso nuo to, kokie jie yra nei nuo to, kuo sakosi tikintys.

Taigi svarbiausia yra tai, koks iš tiesų yra mano vaikas? Ką tai reiškia? Juk visi savyje turime ir gėrio, ir blogio..

Tiesa. Jei vadovaujamės gėriu, reiškia, kad pyktis, pavydas ir žema savigarba nepastoja kelio. Giriami ir skatinami vaikai dažniau būna empatiški ir nuoširdūs, net ir ankstyvame amžiuje. Dėl to tėvai, palaikantys šiltus santykius su vaiku, lengviau juos moko vertybių: jų vaikai auga mylinčioje aplinkoje, ir jie bus labiau linkę demonstruoti meilę kitiems.

Nepaisant to, vien malonus ir pagarbus elgesys su savo vaiku negarantuoja, kad jis įgis mūsų norimas vertybes. Turime dirbti su savimi, kalbėtis su vaiku apie vertybes, ir ne vieną kartą, o vėl ir vėl ir vėl, kol tai taps įpročiu.

Kartais man tėvai sako: aš jau dešimt kartų jam sakiau, kada jis supras?!?! Žmonės yra skirtingi. Suaugę yra skirtingi. Vaikai yra skirtingi. Tai reiškia, kad vienam vaikui užteks ir penkių kartų, o kitam reikės 55, o gal net ir 555 kartų! Ir tai – normalu. Suprantu, kad gali atrodyti, jog niekada galo nebus, tačiau VISADA vaikas išgirsta.

Taigi recepto nėra: kartokite tiek, kiek reikia JŪSŲ vaikui.

Vertybių sąrašas gali būti labai ilgas!

Tiesa. Vertybių guru Michael Gurian vardina dešimt vertybinių kompetencijų, reikalingų kiekvienam žmogui: padorumas, sąžiningumas, empatija, pasiaukojimas, atsakingumas, lojalumas, pareigingumas, paslaugumas, nuoširdumas, pagarba.

Martin Seligman, Laimės ekspertas, sako, jog laimė yra charakterio savybių, be galo panašių į išvardintas Gurian‘o, ugdymo(si) rezultatas; jis prie sąrašo dar prideda nuolankumą, savikontrolę, meilę mokymuisi, vadovavimą, atsargumą ir žaismingumą.

Linda ir Richard Eyre, mormonų tėvystės ekspertai, prie šio sąrašo prideda drąsą, taikingumą, savarankiškumą, patikimumą, tyrumą, meilę, nesavanaudiškumą ir gailestingumą.

Kad ir koks jūsų asmeninis vertybių sąrašas bebūtų, nebandykite jų įbrukti savo vaikui: žodžiai neturės prasmės be tinkamo konteksto. Žinoma, galite padėti savo vaikui įgyti tas vertybes, kurias norite, kad jis turėtų. Štai kelios idėjos, kaip tai padaryti:

1. Būkite sąmoningi ties tuo, ko mokote. Viskas slypi ne jūsų žodžiuose, o veiksmuose. Jei vaikams sakysite, kad futbolo esmė – gerai praleisti laiką ir stiprinti komandą, bet po varžybų pirmiausia klausite, kas laimėjo, vaikai išmoks, kas laimėjimas yra už viską svarbesnis. Jei vaikams pasakosite apie sąžiningumą, tačiau prie kasos į atrakcionų parką pameluosite apie vaiko amžių idant gautumėte bilietą su nuolaida, tai ne tik pastatys vaiką į nemalonią situaciją, bet jis išmoks, kad meluoti apgaudinėti tam tikromis aplinkybėmis yra „nieko tokio“.
2. Padėkite vaikui ugdyti empatiją. Empatija – užuojautos pagrindas, o užuojauta – visų vertybių pagrindas. Vaikai negali mokytis empatijos vien paprašyti ją jausti. Vienintelė galimybė vaikams išmokti empatijos yra kai su jais elgiamasi empatiškai ir kai jie stebi, kaip jūs su kitais elgiatės kilniai ir siūlote savo pagalbą.
3. Daug kalbėkite apie savo vertybes ir kodėl jos jums svarbios. Kas YRA sąžiningumas? Kodėl svarbu bažnyčioje, sinagogoje ar mečetėje elgtis pagarbiai? Kaip vertinate spaudos apžvalgą vienu ar kitu jautriu klausimu? Padėti vaikams susigaudyti pasaulyje yra neišvengiama tėvų atsakomybė.
4. Paaiškinkite, kodėl priėmėte konkretų sprendimą vadovaudamiesi savo vertybėmis. Kodėl balsuojate už šį kandidatą? Dar daugiau – kodėl apskritai balsuojate? Priimkite vaiką balsuoti kartu.
5. Apibūdinkite pastebėtą vertybę. Kai pastebite savo vaiką besielgiantį pagal konkrečią vertybę, paminėkite tai kuo tiksliau ją apibūdindami.

– Kilniai pasielgei, kai bandei pralinksminti  nuliūdusį Beną;

– Man buvo gera stebėti, koks nuoširdus buvai, kai pasakojai apie tą įvykį mokykloje;

– Tu toks dosnus! Džiaugiuosi, kad pasidalinai žaislu su Karmen.

– Tu pati išsiaiškinai, kas užduota namų darbams! Didžiuojuosi tavo savarankiškumu!

1. Atsispirkite norui pamokslauti. Mano vaikai pašiepia, kad aš kiekvieną akimirką traktuoju kaip pamokomą akimirką. Žinia, pamokomos akimirkos veikia, kai vaikai yra pasiruošę mokytis ir kiekvienas pamokslavimas nutolins vaiko norą mokytis. Vietoje pamokslavimo bandykite klausinėti apie jų pasirinkimus ir sprendimus ir tų sprendimų priežastis IR dalinkitės savo įžvalgomis. Vaikas tikriausiai daugiau išmoks analizuodamas savo veiksmus ir atpažindamas moralinę savo sprendimų prasmę nei pamokslaujamas – be to, jis labiau pasitikės jumis, nes jūs klausiate ir klausotės.
2. Paverskite pamoką aktualia vaikui. Vertybės atrodo tolimos ir teorinės tol, kol vaikai pradeda pasakoti apie savo gyvenimus – kurie – tikite tuo ar ne – yra kupini nuo vertybių priklausomų pasirinkimų.

– ar jūsų šešiamečiui leidžiama atšaukti seną susitikimą, jei jis gauna daug smagesnį pasiūlymą?

– kiek pagalbos iš jūsų aštuonmetis turėtų gauti, darydamas projektą mokyklai?

– ar dešimtmetis gali palikti rajono futbolo komandą vidury sezono, jei jam pasiūloma vieta geresnėje komandoje? Ypač jei jis – geriausias savo komandos žaidėjas ir išėjimas stipriai pakenktų komandos rezultatams?

– ar turėtų jūsų dvylikametis pasakyti mokytojui, kad klasėje yra nusirašinėjančių vaikų?

 

Dalyvavimas šiose situacijose ugdo vertybes. Nepraraskite galimybės padėti savo vaikui augti palaikydami jo sąmoningus sprendimus.

1. Dalyvaukite bendruomenės veikloje. Kokia veikla tai bebūtų – dalyvavimas mokyklos tėvų komitete ar savanoriavimas bažnyčioje – jūsų vaikas turi matyti, kad rūpinatės didesnės bendruomenės gerove. Padėkite jam pastebėti ir džiaugtis, kaip „nematoma“ veikla kasdien padeda žmonėms; mokykite, kad kuo daugiau turime, tuo didesnė mūsų atsakomybė padėti kitiems.
2. Savanoriaukite su visa šeima. Mano vaikams prireikė mano pagalbos ir pavadovavimo savanoriaujant vietinėje labdaros valgykloje, bet galų gale jiems pradėjo ši veikla patikti ir jie norėjo ją kartoti.
3. Palaikykite vaiko iniciatyvas, jei matote bepražystančias vertybes. Kai jūsų vaikas su darželio draugais  nusprendžia pradėti „Išvalykime parką!” projektą, padėkite jiems viską suorganizuoti. Pasaulis pilnas projektų, kuriais vaikai bandė padaryti pasaulį geresniu – jiems juk reikia nuo kažko pradėti.

11.Atsilaikykite prieš visuomenės žinutes apie pinigus. Atsakingas pinigų naudojimas yra vertybė, kurios sunku išmokyti šiuolaikinėje godžioje visuomenėje. Jums tikriausiai vertėtų pradėti išsiaiškinant savo paties nuostatas apie pinigus. Ar būti milijonieriumi yra tinkamas gyvenimo tikslas? Kai vaikas pameta telefoną, ar jis pats turi sumokėti už naują? Nei jei jūsų šeima gali sau leisti vaiką į koledžą, ar jis turėtų dirbti vasaromis, kad prie to prisidėtų?

1. Planuokite medžiagą pradėti diskusiją. Rinkitės knygas ir filmus, kurie padėtų formuoti vaiko vertybes ir charakterį. Vien tik pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos negana – užveskite diskusiją apie tą, ką skaitėte ar žiūrėjote. Kaip vaikas mano – ar herojus pasielgė teisingai? Kodėl (arba kodėl ne)? Prieš bendrą vakarienę prie stalo apgalvokite klausimą ar kelis, kurie pradėtų diskusiją arba pasidalinkite jums tądien nutikusia situacija, kuri privedė prie moralinės dilemos. Tokių situacijų, patikėkite, nutinka kasdien – nuo užlindimo eismo juostoje iki paskalų nešiojimo.
2. Suteikite vaikams galimybę paaukoti pinigų labdarai. Daugelis šeimų naudoja trišalį kišenpinigių modelį. Pirmiausia, didžioji dalis sumos yra vaiko pinigai išlaidoms. Likusi sumos dalis dalinama perpus: viena dalis keliauja į indą „Labdarai“, kita – į taupyklę. Sutaupyti pinigai skirti nusipirkti dviratį, dovaną draugui ar padengti dalį klasės išvykos išlaidų.

Labdara (dar vadinama Tzedaka – tai žydų samprata, reiškianti teisingumo atstatymą) vyksta, kai vaikas kažką savo ir vertingo atiduoda kilniam (ir paties pasirinktam!) tikslui. Geras laikas labdarai yra šventinis laikotarpis, tačiau bet kuris kitas laikas taip pat tinkamas. Kai kurie vaikai bus sujaudinti per žinias pamatę kažko stokojančius žmones ir atiduos savo santaupas jiems – jūs galite pasisiūlyti prisidėti tokia pat suma.

1. Sąmoningai mokykite vaiką mėgautis sportiniu žaidimu. Rodos, kai kurie žmonės linkę varžytis nuo pat mažens, tačiau visi turėtume būti mokomi elgesio per sporto varžybas. Jūs turite padėti vaikui įsisavinti, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, ir  varžovui pasakyti „Buvo puikios varžybos!“, nesvarbu, kuri komanda laimėjo.
2. Sakykite, kad gerus darbus daryti gera. Mūsų vaikai turi žinoti, kad pasielgti tinkamai yra ne tik teisingas sprendimas, bet kad tai ir malonu, net jei tai jiems kažką kainavo. Iš kitos pusės, ar yra toks sprendimas, kuris mums nieko nekainuoja? Siekdami būti žmonėmis, kokiais norime būti, turime tikėti tuo, kas skamba neįtikėtinai: kad žmonės yra daugiausia geri, kad nusikalsti neapsimoka, kad gėris nugali blogį, kad geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti….

Būkite pasiruošę pildyti šį sąrašą. Kiekviena šeima turės skirtingą atsakymą į taip dažnai vaikų keliamą klausimą: „Kodėl svarbu, ką gero kažkas daro, jei niekas to nemato?“. Mano atsakymas visada yra „Todėl, kad angelams reikia mūsų pagalbos“.

Ir dar. Teoriškai mes tam pritariame. Aš net neabejoju, kad visi, kurie skaitėte šį įrašą, daugiau-mažiau, bet pritarėte. Gal ne viskam absoliučiai, bet iš esmės – tikrai taip. Bėda ta, kad vis dėlto neišdrįstame atsisakyti televizoriaus (arba bent jau tiek, kad jį ribotumėme). Neišdrįstame pasakyti savo vaikui, kad netrenktų atgal net tada, kai jam trenkė. Apkalbinėjame vaikui girdint savo vadovus, kolegas, vaiko mokytojus. Praeiname pro numestą šiukšlę jos nepakėlę. „Numuiliname” kokią nors užduotį. Ir visada, vi-sa-da, turime devynias galybes pasiteisinimų, kodėl pasielgėme vienaip ar kitaip. Galų gale, visada galime mesti paskutinį kozirį: „Aš neprivalau!” arba „Visi taip daro!”

O kaip reaguotumėme, jei mokytoja vaikui meluotų? Jei į akis sakytų viena, o iš tiesų būtų visai kas kita? Kaip reaguotumėte, jei jūsų darbdavys visuomenei pristatytų organizaciją kaip labai skaidrią, o iš tiesų ji nebūtų skaidri?! O jeigu jūs iš to gautumėte naudą? Ar vis vien nuspręstumėte tokiuose procesuose nedalyvauti?! Norime, kad vaikas pasidžiaugtų pedagogu, bet ar pasidžiaugiame, kai pedagogas padaro tai, ko paprašome? Ar tai jums atrodo savaime suprantama? Tai gal ir jūsų darbe nereikia girti, nes juk puikiai dirbti – savaime suprantama?!

Klausimų daug. Visų pirma į juos turime atsakyti patys. Susimąstyti. Man atrodo, kad vienas didžiausių gyvenimo Europos Sąjungoje ir apskritai priklausymo Vakarų pasauliui privalumų yra tai, kad mes vat per 25 metus pradėjome vis garsiau kalbėti apie tai, apie ką turėtumėme kalbėti. Mes buvome užspausti. Po to iššovėme kaip koks kamštis ir šnypštėme, liejomės. Dabar mums sako: nagi, apsipratote, susipratote, dabar atėjo laikas suprasti, kad civilizuotame pasaulyje žmonės elgiasi civilizuotai. Kultūringai. Žinoma, kad visur yra ir necivilizuotų, nekultūringų žmonių. Nėra tobulos visuomenės. Bet yra verta ją kurti. Ir efektyviausia kūryba yra ten, kur vaikas yra dar nepaprastai imlus, kur mūsų indėlis daro – palyginus su likusiu gyvenimu – neproporcingai didelę įtaką. Aš kalbu apie ikimokyklinio amžiaus vaikus. Jeigu čia sąmoningai, nuosekliai, neieškodami pasiteisinimų ugdysime vertybinį stuburą, mūsų visuomenėje tikrai sumažės tokio elgesio apraiškų. Nes, teisybę pasakius, tuomet širdis stipriau plaka ir galvoji: kodėl? Mūsų tikslas turėtų būti padaryti viską, kad užaugusiam vaikui nekiltų ranka ir neapsiverstų liežuvis taip elgtis. Ir to pasiekti ne išsireikalaujat (dažnai emociniu ir net fiziniu smurtu) tinkamo elgesio, o kantriai ir nuosekliai skiepijant teisingas vertybes – visų pirma savo pavyzdžiu –  ir užauginus tvirtą vertybinį stuburą.

Namelis iš šiaudų, namelis iš pagaliukų, namelis iš plytų – tokius namelius paršeliai statė pasakoje “Trys paršiukai”!

Būkime kūrybingi ir įsivaizduokime, kokie dar gali būti nameliai… Namelis iš ledo, namelis medyje… Namelis ant vandens! Bandykime įgyvendinti šią idėją visi kartu!

 

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* gabalėlis „jūros putos“;

* nedidėlė popierinė dėžutė;

* klijai (lipalas);

* teptukai;

* kelių spalvų guašas;

* peiliukas (rėžtukas).

 

DARBO EIGA:

Paėmę popierinę dėžutę išpjauname langelius, duris…(laisvas pasirinkimas).

 

Dėžutės apačią patepame klijais ir priklijuojame prie „jūros putos“ pagrindo.

 

Paruoštą namelį nudažome dažais.

 

Namelis pasiruošęs „plaukti“!

 

Į pojūčių dėžę pripilame vandens ir bandome paleisti savo namelį ant vandens.

 

Taip, namelis ant vandens tikrai plaukia!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

Minint Vasario 16 –osios dieną, siūlome kartu su vaikais pasigaminti karolius, papuoštus LR vėliavos spalvomis.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Makaronai;

* Spalvotas guašas;

* Teptukas;

* Siūlas.

 

DARBO EIGA:

Turimus makaronus padalijame į tris dalis. Pirmąją dalį makaronų nudažome geltona spalva.

 

Kitą dalį makaronų nudažome žalia spalva.

 

Likusią dalį makaronų nudažome raudona spalva.

 

Palaukiame, kol makaronai nudžius. Tuomet tokia pačia tvarka veriame juos ant siūlo. Pirmiausia – geltonos spalvos makaronai.

 

Po to – žalios spalvos makaronai.

 

Galiausiai – raudonos spalvos makaronai.

 

Suvėrus makaronus, siūlų galus surišame kaspinėliu. Ir štai – karoliai baigti!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!