Kalbėdami apie paukščius, su vaikais nusprendėme, kad vienas gražiausiai ir linksmiausiai atrodančių – pingvinas. Pingvinai yra neskraidančių vandens paukščių šeima, kurie sausumoje yra itin nerangūs, o vandenyje, atvirkščiai, – greiti ir grakštūs. Improvizuodami nusprendėme pasigaminti mielus ir spalvingus pingvinukus.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Popierinė- vienkartinė lėkštė;

* Oranžinis ir mėlynas popieriaus lapai;

* Žirklės;

* Juodas guašas;

* Klijai;

* Plastikinės akytės;

* Teptukas;

* Pieštukas.

DARBO EIGA:

Paimame vienkartinę lėkštę. Vieną jos pusę nuspalviname juodos spalvos guašu.

 

Lėkštės kraštus dešinėje ir kairėje pusėje sulenkime į baltą lėkštės pusę.

 

Iš oranžinės splavos popieriaus iškerpame snapą ir kojytes. Iš mėlynos splavos popieriaus iškerpame du apskirtimus, kuriuose priklijuosime plastikines akytes.

 

Akytes, kojytes, snapą suklijuojame ant sulenkto “pingvinuko kūno”.

 

Naudojant skirtingų dydžių lėkštes galima pagaminti įvairių dydžių pingvinukus.

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Moteris versle – kiek atsakomybės ir kiek pareigų jai tenka prisiimti pradedant savo veiklą? Kiek motyvacijos, tikslų reikia turėti, kad gebėtume suderinti šeimą, darbą, poilsį? Edukologijos mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ ir „Karalienės Mortos“ mokyklos vadovė sako, kad veiklos pradžioje būta daug bemiegių naktų, tačiau vardan svajonės ji buvo pasiryžusi nueiti nelengvą kelią tam, kad dabar mėgautųsi saldžiais darbo vaisiais ir vaikų šypsenomis.

Sakote, kad šeimos ir darbo suderinti neįmanoma, kenčia arba viena, arba kita. Kaip „išlaviruojate“ jūs, juk namuose laukia gausi šeima?

Suderinti verslą ir šeimą nėra lengva ir visą laiką jauti šiokį tokį kaltės jausmą, kai nesi namuose, dėl to, kad neskiri pakankamai dėmesio namams, o kai nesi darbe, kad laukia darbai. Manau, kad visos moterys, kurios susiduria su tokia situacija,  negali patirti visiškos pilnatvės, nes ją galima pajusti tik susitaikant su jausmu ir jį įvardinant. Lietuvoje dar labai mažai kalbame apie savo emocijas, išgyvenimus, norime atrodyti labai „kieti“ ir su viskuo susitvarkantys, viską gebantys, bijome pasirodyti pažeidžiami. Manau, kad jei manęs klaustų patarimo moteris, pradedanti tokį kelią, aš jai patarčiau nebijoti būti pažeidžiama, paprašyti pagalbos, kai jos reikia, nebijoti užplūdusių abejonių, ar elgiesi teisingai. Dauguma užgniaužia baimės jausmą, bet reikia suprasti, kad tai natūrali gyvenimo dalis ir yra normalu abejoti, nes per tas abejones atrandi kažką naujo ir tai yra variklis, vedantis į priekį.

Ar požiūris į moterį ir vyrą verslo pasaulyje vis dar skiriasi?

Vis dar yra stiprūs stereotipai ir įsivaizdavimas, ką turi daryti moteris. Moterys, daugybę amžių neturėjusios pasirinkimo, staiga jį turi ir tai yra nuostabu! Mums tik trūksta moterų seserijos, kur palaikytume viena kitą, nes moterų versle konkurencijos žymiai daugiau nei vyrų. Kaip šaunu, kad galime dirbti toje srityje, kur mūsų širdis dainuoja.

Grįžkime atgal į praeitį, kokia buvote vaikystėje, paauglystėje, ar pasvajodavote apie savo verslą?

Kai tik prasidėjo Lietuvos sąjūdis, apie verslą buvo kalbama labai mažai, tą įvardinti būtų ganėtinai sunku, nes man visada atrodė, kad aš noriu daryti kažką ypatingo. Prisimenu, kai manęs tėvai paklausė: „Ką tu, Austule, nori daryti užaugusi“, atsakiau – „Aš noriu pakeisti pasaulį“. Nelabai žinojau, kai buvau maža, kaip tai padaryti, bet norėjau padaryti kažką ypatingo. Visuomet patiko sakyti kalbas, imtis atsakomybės. Visuomet atrodė, kad vaikai atviriausi ir imliausi pokyčiams. Aš matydavau, kad jie atviri visokioms naujovėms. Maniau, kad kaita turi prasidėti nuo vaikų, tiesiog turi užaugti nauja karta, kuri būtų laisva, drąsi, kiekviename žingsnyje vadovautųsi demokratiniais sprendimais. Švietimas bene stipriausia jėga, galinti išjudinti Lietuvą. Puikiai baigiau mokyklą, galėjau stoti bet kur, norėjau eiti į švietimą, bet mane labai daug kas atkalbėjo, nes Lietuvoje švietimas – nėra prestižinis dalykas. Tais metais pasirinkau studijas, kurias rinkosi dauguma. Taip atsidūriau Vilniaus universitete ir studijavau Norvegų kalbą, bet jau antrą pusmetį išvažiavau studijuoti į Norvegiją ir ten užsiėmiau savanoriška veikla su paaugliais, subrendau ir supratau, kad tai mano gyvenimas, ne kitų, ir man nesvarbi kitų nuomonė, aš to noriu ir galiu ką nors pakeisti.

Supratau, kad jei žmogus daro tai, dėl ko jo širdis dainuoja, ir neskaičiuoja laiko, pastangų, jis visuomet gali užsidirbti. Supratau, kad turiu daryti tai, ką noriu ir tas pasikeitimas daug ką nustebino. Todėl pasirinkau švietimo magistro studijas. Tuo metu aš dirbau tarptautinėse mokyklose, komitetuose ir auginau savo pamatus, kad kuo daugiau apie tai išmanyčiau, kad būčiau kuo stipresnė. Susipažinau ir su mokyklų finansais, įgyvendinamomis programomis ir t.t. Pradėjau kaupti informaciją, kas man patinka, o ką daryčiau kitaip.

Kada ir kaip gimė idėja įkurti „Vaikystės sodą“?

„Vaikystės sodas“ nėra toks dalykas, kurį vieną naktį ėmiau ir susapnavau, o kitą dieną įsteigiau įmonę. Tiesą pasakius, tai dešimties metų pasiruošimo, įdirbio rezultatas. Tai nėra toks dalykas, kur galvojau, kokia veikla užsiimsiu, ar norėjau darželio savo vaikams. Tai buvo sąmoningas ir kryptingas ėjimas link tikslo.

Idėja realizavosi prieš penkerius metus, kuomet buvo įsteigta įmonė „Vaikystės sodas“ ir rugsėjį susirinko pirmieji vaikai. Iš pradžių buvo 16 vaikų, o šiandien, kartu su „Karalienės Mortos“ mokykla, artėjame prie 800 vaikų.

Kokia buvo pradžia, kokie iššūkiai, sunkumai kilo?

Pirmasis didžiausias iššūkis buvo – finansai, nes mano vyras dirbo valstybės tarnyboje, o aš studijavau doktorantūroje ir tų lėšų buvo labai nedaug, reikėjo rizikuoti viskuo, ką turi, o mes turėjome ir paskolą būstui. Mes surizikavome absoliučiai viskuo ir vienas draugas paskolino pinigų. Ir iš pradžių naktimis pašokdavau iš miegų, nes susapnuodavau, kad su keturiais vaikais atsiduriame gatvėje. Buvo daug košmarų, baimių ir pirmus porą metų jie buvo dažni ir persekiojantys. Pirmųjų metų beveik neprisimenu, nes su drabužiais atsibusdavau prie stalo. Tuomet išmokau miegoti po keletą valandų per naktį ir viską daryti, kadangi neturėjome pakankamai lėšų administratorei, turėjome tik mokytojams, buvau ir administratorė, kuri atsakinėja į skambučius, ir vadovė.

Manau, kad bene svarbiausias dalykas – šeimos palaikymas, nes aš visą laiką buvau panirusi į savo veiklą ir tai nebuvo tik šiek tiek daugiau darbo, tai buvo laikas, kai nebuvo laisvo savaitgalio, nes tuomet rinkdavome baldus, plaudavau patalpas. Labai reikėjo supratimo ir tikėjimo, kad aš galiu, kad pasiseks. Po trejų metų turėjau pirmąjį savaitgalį. Jei būčiau apsisprendusi, kad sodelis bus tik vienas, būtų kitaip, bet mano tikslas nebuvo turėti darželį, tikslas buvo pakeisti Lietuvą, o tai reikalauja daugiau pastangų.

Kaip formavote, atsirinkote komandą, juk darbas su vaikais – ypač atsakinga sritis.

Komandos atranka buvo ir tebėra sunkiausias dalykas, nes Lietuvoje mokytojo darbas turi žemą prestižą, mūsų šalyje nėra taip, kaip Suomijoje ar Singapūre, kur patys geriausi mokiniai nori tapti mokytojais. Kai pati skaičiau paskaitas universitete, paklausiau savo kurso studentų, kiek iš jų užrašė pedagogiką pirmu numeriu, ir būtent toje grupėje, kuriai aš dėsčiau, nebuvo nei vieno žmogaus.Dažnai žmonės galvoja, kad mokytojo darbas – laikina stotelė, ir jei jie gaus geresnį darbą, svarstys, ką pasirinkti.

Mes pradėjome nuo to, kad „Vaikystės sode“ įsteigėme mokytojų akademiją – tai nuolat trunkantys mokymai pedagogams. Kai pedagogas ateina dirbti į Vaikystės soda, pirmus metus jis nėra pedagogas, pas mus jis vadinamas mokytoju – asistentu, šiuos pirmuosius dvyliką mėnesių į tai žiūriu kaip į mokamą stažuotę, per tą laiką tampa aišku, ar tas žmogus norės dirbti ir ar atitiks mūsų lūkesčius. Asistentas turi mentorių, savo mokytoją. Internete turime mokymo platformą ir jie visą informaciją turi peržiūrėti, atsiskaityti, mokytis.

Tuomet vyksta paskaitos ir išorės mokymai. Taip nuolat auginamės naujus mokytojus, šis procesas reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Pirmaisiais metais nemažai žmonių atkrenta.

Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia pradedant savo verslą, ką patartumėte moterims, turinčioms viziją, idėją, bet dvejojančioms, ar verta rizikuoti?

Niekada nebūsi suplanavęs visko iki galo ir laikas niekada nebus tobulas – kai paaugs vaikai ir t.t. Niekada nebus tobulo laiko, nes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais, bet tie iššūkiai niekada nebus kliuvinys. Jei tiki, kad tu gali, reikia užsimerkti ir sukaupti visas jėgas atsistoti ir eiti. Dažnai ir savo darbuotojams kartoju: jei norėsi, kad darbai pasidarytų, jie ir pasidarys, reikia daryti. Labai daug žmonių turi svajonių, bet tik tie, kurie pradeda daryti, įgyvendina ir pasiekia. Visos didžiausios kelionės prasidėjo nuo mažo pirmo žingsnio, o po to daug kas vyksta natūraliai. Taip ir pradedi savo kelionę aplink pasaulį.

Nuo rugsėjo planuojame Kaune atidaryti pradinę mokyklą yra poreikis ir dar vienam Vaikystės sodą Klaipėdoje. Norisi prisidėti prie naujos kartos auginimo visomis prasmėmis.

Tekstas buvo publikuotas portale verslasnaujai.lt: http://www.verslasnaujai.lt/a-landsbergiene-labai-daug-zmoniu-turi-svajoniu-bet-tik-tie-kurie-pradeda-daryti-igyvendina-jas-2/58

Dvi sumanios mamos – socialinių mokslų daktarė, didžiausio Lietuvoje privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė ir rašytoja, visuomeninė veikėja Birutė Jakučionytė visus tėvus kviečia į renginį. Dr. A. Landsbergienė jiems skaitys paskaitą „Kaip skatinti vaiko savarankiškumą?”, o B. Jakučionytė ragins užsukti į kūrybines rankdarbių, gėlių ir sagių, dirbtuves.

Abi moterys žinomos ir Lietuvoje, ir už jos ribų kaip aktyvios, socialiai atsakingos verslininkės ir mamos, auginančios po keturis vaikus.

Pernai rudenį parodoje „Vaikų šalis“ startavusio projekto „Sumanios mamos erdvė“ tikslas – parodyti, kokia kūrybinga, sąmoninga ir sumani gali tapti moteris, besilaukdama ar augindama vaikus. Ji gali kurti verslą, rankdarbius, mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, savanoriauti. Dažnai sumanios ir aktyvios mamos sukuria sėkmingus verslus ar visuomeninius projektus. SME renginiuose tokios moterys dalinasi savo žiniomis ir patirtimi.

„Džiaugiuosi turėdama galimybę pasidalinti savo patirtimi su mamomis, auginčiomis vaikus Londone. Taip pat man smagu, kad dalyvavimas šiame projekte yra mano, kaip mamos, savanorystė vaikų mokyklai. Labai palaikau tėvų savanorystės idėją ir skatinu tai daryti. Aš dovanoju savo laiką dalindamasi patirtimi ir žiniomis.“ – pasakoja projekto dalyvė Austėja Landsbergienė.

„Sumanios mamos erdvės“ sumanytoja ir organizatorė Birutė Jakučionytė sako: „Man labai svarbu ir smagu, kad SME projektą galime vykdyti ne tik Lietuvoje. Smagu pasidalinti savo patirtimi su moterimis ne tik Lietuvoje. Daug metų organizuoju renginius šeimoms, vaikams ir mamos rankdarbių dirbtuves, nuolat tai darau namuose su savo vaikais, todėl patirties daug – norisi dalintis. Kol Austėja skaitys paskaitą vienoje salėje, aš kitoje mokysiu moteris pasigaminti gėles – sages.“

Renginio Lietuvos ambasadoje tikslas dalintis su vaikais Lietuvoje knygomis, todėl visi norintys pakliūti į A.Lansbergienės paskaitą ar B. Jakučionytės rankdarbių dirbtuves kviečiami prisidėti prie kilnaus tikslo įgyvendimo – įėjimo į renginį „bilietas“ –  dvi knygos vaikams anglų kalba.

Būtina išansktinė registracija iki gegužės 5 d. Registruotis galite naudodamiesi nuoroda arba pranešdami apie savo dalyvavimą el. paštu: birute.jakucionyte@gmail.com.

Renginio vieta: Lietuvos ambasada Londone, 2 Bessborough Gardens, London SW1V 2JE

Renginio laikas: Gegužės 8 d., 18:00.

Kaina: simbolinė – dvi naujos knygos vaikams (iki 10 metų) anglų kalba

Daugiau informacijos apie renginį galite sužinoti www.vaikystessodas.lt ir www.ekodaiktai.lt.

Kaip gaila, kad kartais tenka – vietoj to, kad ramiai sau dirbtum – aiškintis, kad nesi žirafa. Bet suprantu, kad kartais tai yra neišvengiama. Ypač, kai kalbame apie vertybes bei vertybinį ugdymą. Man kultūrinis raštingumas, pilietiškumas bei jo ugdymas yra vertybė. Vaikai bei viskas, kas su jais susiję, yra tai, už ką galėčiau gyvybę atiduoti. Ir tą sakau tik todėl, kad tą turiu omeny 110%. Taip pat be galo be krašto myliu Vaikystės Sodą, Karalienės Mortos mokyklą bei visus juose dirbančius žmones. Ir už kiekvieną vaiką, kuris peržengia Vaikystės Sodo ir Karalienės Mortos mokyklos slenkstį, jaučiu didžiulę atsakomybę. Tokią, kad kartais prabundu naktį ir be sustojimo rašau kylančias mintis. O kartais net neinu miegoti. Nes man rūpi. Nes man svarbu. Ir – su visa pagarba teisei į nuomonę – mes jau mažus vaikus mokome, kad nuomonė turi būti pagrįsta.

Dėl to šiandien mano laiškas Delfi.lt vyr.redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei:

„Gerbiama Monika,

Norėčiau atkreipti dėmesį į šios dienos publikuotame komentare paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją. Nuoširdžiai apgailestauju, kad apžvalgininkas skleidžia nepatikrintą informaciją, kuri potencialiai žalinga verslui.

Tam, kad netiesa nebūtų tiražuojama – prašau išimti arba paneigti šią žemiau esančią informaciją (dėl teiginių absurdiškumo įrodymo, pridedu gale laiško keletą pavyzdžių).

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-bogdanas-landsbergio-sindromas.d?id=67683718#ixzz3XH8oGetn

„žmona savo darželiuose, kaip pasakoja auklėtinių artimieji, švenčia ne Kalėdas ar Velykas, o „Season’s festival“ (sezono šventę), laukite anekdotų lietaus, kuriame paskęs visa Tėvynės Sąjunga. Liks tik vaikučiai, svarstantys, kokią lytį jiems pasirinkus.”

Minėtieji pavyzdžiai (mokytojų laiškai bendruomenei):

1. From: mokytoja
Sent: Friday, December 5, 2014 6:27 PM
To: klasės tėveliams
Subject: Penktadienio laiškas 2014-12-05

„Advento skaitiniai. Laukdami Kalėdų, ryto ratus pradedame kiek kitaip. Kiekvieną rytą renakmės klausyti skaitomos pasakos bendrose poilsio erdvėse (antro aukšto klasės antrame aukšte, trečio aukšto klasės – trečiame). Tai jaukus skaitymas vaikams šiuo susikaupimo laikotarpiu. Primenu, jog labai kviečiame, jei tik turite laiko, ryte stabtelti ir ateiti paskaityti vaikams. „

2. From: mokytoja
Sent: Tuesday, December 3, 2013 7:42 PM
To: klasės tėveliams
Laiško ištrauka:
„Laba diena,
jau atėjo Advento – ramybės, susikaupimo, susitaikymo – metas. Klasėje jau keli Advento kalendoriaus vokai  atidaryti. Mokomės džiaugtis visais, kad ir mažiausiais, dalykais.
Mokykloje taip pat pradėjome Advento susibūrimus.”

3. From: mokytoja
Sent: 2014-12-22
To: klasės tėveliams
Subject: pirmadienio laiškas

Laiško ištrauka:
„Šią savaitę stengsimės pajausti šventinę dvasią, išmokti susitelkimo. Kalbėsime apie šventinį  laikotarpį, apie šeimos tradicijos Šv. Kalėdų laikotarpiu. Iš  įvairių medžiagų gaminsime šventinius papuošimus – žaisliukus.  Dainuosime Kalėdų daineles, šoksime ratelius.“

4. Iš mokytojos laiško tėveliams apie Velykų šventę.
Laiško ištrauka: „Pirmiausia nuoširdžiai Jus visus sveikiname su gražia pavasario švente – šv. Velykomis. Tikimės, kad kartu su nauju gamtos ciklus prasides ir nauji, džiugūs darbai, pokyčiai, kurie įkvėps ir atneš naujų jėgų.“ (2015-04-01)

5. Atvelykis. Iš laiško tėvams.
Laiško ištrauka: „Prisimename, ką praėjusią savaitę sužinojome apie Velykas. O kas yra Velykėlės? Sužinosime, jog savaitę po Velykų vėl būdavo dažomi kiaušiniai, tačiau kiaušinius ridendavo, daužydavo per Atvelykį tik vaikai. (2015-04-08)

Pagarbiai,
Dr. Austėja Landsbergienė”

Darbelis vadinasi „Ateities miestas”. Kodėl? Nes tai miestas, kuriame vaikai gali žaisti, tyrinėti ir atrasti kitokius – nežemiškus dalykus.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* tuščia kartoninė dėžė;
* folija;
* vata;
* dažai;
* tualetinio popieriaus ritinėliai;
* plastmasiniai kamštukai;
* lankstomi pagaliukai;
* spalvotas popierius;
* žirklės.

 

DARBO EIGA:

Tuščią dėžę nudažome įvairiausiomis spalvomis. Apklijuojame iškarpytomis žvaigždėmis. Priklijuojame saulę ir mėnulį. Žemę išklijuojame vatos gabalėliais.

 

Tualetinio popieriaus ritinėlius ir tuščią dėžę apklijuojame folija.

 

 

Iš folija apklijuotos dėžės gaminame kosmonautą. Priklijuojame ausis, akis, antenas. Kosmonautą apgyvendiname ateities mieste.

 

Štai ir sukūrėme paslaptingą ateities miestą!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Nors garsiausi pasaulio edukologai sutaria, kad pirmieji šešeri metai yra esminiai vaiko asmenybei ir įgūdžiams formuotis, ikimokyklinis ir pradinis ugdymas Lietuvoje – podukra Pelenė. Siekis įkurti lietuvišką, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančią privačią Karalienės Mortos mokyklą dr. Austėjai Landsbergienei (37) kilo natūraliai. Prieš ketverius metus duris atvėrusių darželių „Vaikystės sodas“ pagrandukams tiesiog atėjo metas keliauti į mokyklą.

Dešimtmetį patirtį kaupusi tarptautinėse mokyklose, vėliau su organizacija „Council of International Schools“ moteris vykdė jų akreditaciją. Taip iš labai arti teko pažinti įvairių tipų privačias ugdymo įstaigas, įsikūrusias visame pasaulyje. Per tą laiką išsigrynino mintis, kaip kokybiškai perteikti šią patirtį Lietuvoje.

„Visuomenėje gajus požiūris, kad privati mokykla yra tiesiog pagerintas valstybinės švietimo įstaigos variantas, tačiau iš tiesų tai yra visai kitokia alternatyvaus ugdymo filosofija. Ypač daug dėmesio savo mokykloje skiriame lyderystei ir emociniam intelektui ugdyti. Siekiame įsitvirtinti kaip gamtos ir technologijos mokslų krypties mokykla. Bet ne mažiau svarbūs yra menai, ugdantys žmogaus kūrybingumą. Jei mokslininkai nebūtų kūrybingi, iki šiol sėdėtume prie žibalinės lempos“, – teigia pašnekovė.

Paslauga dvigubam klientui

Karalienės Mortos mokyklą Vilniuje dr. A. Landsbergienė atskyrė nuo privačių darželių tinklo, kad pastarųjų neištiktų minėtas podukros likimas. Šį rudenį nauja pradinio lavinimo mokykla pasitiks moksleivius Kaune, o Vilniuje keturias klases baigę mokinukai mokslus tęs penktojoje. Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi pagal kontekstinio ugdymo metodiką, kurios pagrindas – tarptautinio bakalaureato programa. Vadovės tikslas aiškus – visas 12 klasių aprėpianti privati gimnazija.

Dar prieš dešimtmetį daugelis šiuo metu perspektyviausių specialybių nė neegzistavo. Kad vaikas būtų pasiruošęs pašėlusiu tempu lekiančio pasaulio iššūkiams, svarbiausia ugdyti lankstų, greitai naujas žinias gebantį įsisavinti ir už standartinio mąstymo ribų mokantį išeiti žmogų.

Keturių vaikų mamos dr. A. Landsbergienės teigimu, privataus ugdymo verslas nėra tipinė prekyba prekėmis ir paslaugomis. Šioje veikloje tenka kur kas daugiau dėmesio skirti personalui valdyti, žmogiškiesiems ryšiams kurti. Jei įprastame versle su lūkesčių neatitikusiu darbuotoju galima atsisveikinti po pirmųjų mėnesių, mokytojus tenka rinktis labai atsakingai, kruopščiai įvertinant ne tik jų profesinį pasiruošimą, bet ir asmenybę.

„Parduodame ne daiktą, kurio kultūringai aptarnautas klientas galbūt vėl grįžtų po kelerių metų. Mes, teikdami paslaugą, privalome nuolatos pateisinti lūkesčius. Dar sunkiau yra tai, kad iš esmės turime du klientus – tėvus ir mokinius. Tie, kurie moka už mokslą, paslaugą mato labiau iš išorės, o tiesioginiai naudos gavėjai yra tokio amžiaus, kad, paklausti apie tai, ką nuveikė mokykloje, dažniausiai atsako „nieko“, – juokiasi privačios mokyklos steigėja.

It darnus orkestras sustyguotame kolektyve mokytojai neverčiami dirbti administratorių darbo, nes puikus pedagogas toli gražu neprivalo būti geras vadybininkas. Kitaip vaikai prarastų gerą mokytoją, o mokykla gautų netikusį direktorių. Ėmusis šio verslo, dr. A. Landsbergienei teko sulaužyti ne vieną stereotipą, ne tik diegiant vakarietiškus švietimo įstaigos veiklos metodus, bet ir apskritai keičiant požiūrį į verslininkę moterį.

„Ėjau derėtis dėl patalpų nuomos, o sulaukiau klausimo, ar gavau vyro leidimą. Taip ir pakirto kojas, – kuriozišką situaciją prisimena mokyklos vadovė. – Sėkmingai plėtodama verslą ir pelniusi gerą vardą, tokių klausimų išgirstu rečiau. Tačiau visuomet pabrėžiu: jei jaunos merginos ir moterys imasi verslo, savarankiškos veiklos, būtina jas kuo dažniau girti ir palaikyti, nes daug talentingų moterų, neatlaikiusių visuomenės spaudimo, pasiduoda. Pažiūrėkite į „Fortune 500“ bendrovių sąrašą ir suskaičiuokite, kiek ten moterų. Tačiau pasaulis tobulėja ir paradigmų kaita ilgainiui įvyks“, – neabejoja pašnekovė.

„TOP 50 inovatyviausių jaunų verslų, sukurtų moterų” iniciatyvos ėmėsi „BZN start“ kartu su partneriais: „Swedbank“, AB, dantų pasta „Ecodenta“, prekybos ir pramogų centru „Ozas“, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), Mykolo Romerio universitetu, naujienų portalu „Delfi“ ir „Žinių radiju“.

Tekstas buvo išspausdintas portale DELFI: http://www.delfi.lt/verslas/verslas/naujas-a-landsbergienes-verslas-sulaukiau-klausimo-ar-gavau-vyro-leidima.d?id=67654418

Vienas lauke – ne karys. Tą žino kiekvienas, kuris imasi verslo ar veiklos, kuriai atlikti neužtenka tik vieno žmogaus pastangų. Socialinių mokslų daktarė, ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė vadovauja daugiau nei 200 darbuotojų komandai, kuri nuolat pildosi.

Kvalifikuota pedagogė, patyrusi vadovė, taip pat keturių vaikų mama yra įsitikinusi: suburti komandą nėra sunku, išlaikyti ją patvarią – kasdieninis iššūkis.

– „Vaikystės sodas“ yra didžiausias ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklas Lietuvoje. Turite subūrusi išties didelę komandą. Ar sunku yra surasti tinkamus žmones?

– Tai yra vienas didžiausių iššūkių. Iš patirties galiu pasakyti, kad pirmiausiai ieškau žmogaus, kuris atitiktų teorinį įsivaizdavimą, koks jis turėtų būti. Bet susitikimo, pokalbio metu dažnai nulemia emocija, vidinis pakuždėjimas ar tam tikros įžvalgos. Bendraudama su potencialiu darbuotoju visuomet galvoju apie tuos žmones, kurie jau yra komandoje: ar jis tiks į mūsų būrį?

Prisimenu, kai teko samdyti pirmąjį darbuotoją. Aš atėjau pas tą žmogų ir pasakiau: jeigu tu prisijungi, aš pradedu viską daryti. Nes aš žinojau, kad tai yra būtent tas žmogus, su kuriuo man bus lengva dirbti.

Buriant komandą neužtenka tik suburti gabius, savo srities specialistus į būrį. Aš dažnai pajuokauju, kad mes savo antrąją pusę renkamės, kol galiausiai išsirenkame, ir tai dar reikia visą gyvenimą lipdytis. Tai ką kalbėti apie žmones, kurie susirenka kartu dirbti, siekti bendrų tikslų.

Kad ir kokie jie būtų nuostabūs profesionalai, kad ir kaip išmanytų profesinę reikalo pusę, bet nepaprastai svarbu, ar mes jaučiamės kaip kumštis, ar mes dirbame kartu, ar matydami, kad kolegai blogai, gilinamės į dalykus, į kuriuos nemanėme, kad reiks gilintis. Mes turime tai daryti, jeigu rūpi ne tik mūsų, bet ir visos komandos darbo rezultatas.

– Darželis yra pirmoji institucija, kurioje vaikai mokosi būti komandoje. Ar žingsnelius, nuo kurių jie pradeda, galima pritaikyti ir suaugusiųjų pasaulyje?

– Dabar, XXI amžiuje, atsiradus šeimoje vaikui, tėvų gyvenimai dažnai pradeda suktis aplink jį. Tėvai tyčia pralaimi stalo žaidimus ar renkasi važiuoti į parką, į kurį nori jų vaikai. O darželyje vaikas staiga patenka į aplinką, kurioje visi yra pratę būti svarbiausiais. Tada tenka mokytis įrodinėti, kodėl reikia žaisti šį žaidimą, o ne kitą, kodėl reikia nesistumdyti prie kriauklės ir laukti savo eilės arba įtikinti draugą rankas nusiprausti greičiau.

Darželyje ima atsiskleisti ir lyderystė, ir diplomatiniai vaikų gebėjimai. Atėjęs į 20-25 vaikų grupę kiekvienas vaikas turi atrasti savo vietą komandoje. Pedagogui šiame procese tenka labai didelė atsakomybė, nes jis turi pamatyti kiekvieną vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Įmonės vadovai turi elgtis labai panašiai.

– Pasitaiko atvejų, kad vaikas namuose ir ugdymo įstaigoje yra kaip dvi skirtingos asmenybės. Taip dažnai nutinka ir mūsų darbo vietose.

– Kai kuriems vaikams sunku būti komandoje ir kai kuriems suaugusiesiems sunku dirbti komandoje. Nesvarbu, kad vaikui mažiau metų, mūsų socialiniai tarpusavio santykiai yra labai panašūs. Kažkas komandoje turi tvirtą nuomonę, kažkas jos neturi, kažkas moka uždegti siekti bendro tikslo, kažkas moka dalintis. Kiekvienas mes turime daugybę tiek įgimtų, tiek įgytų gebėjimų.

Natūralu, kad vienų žmonių emocinis intelektas yra aukštesnis už kitų, bet aš visada sakau, kad jį galima ugdyti. Mes galime ugdyti gebėjimus, kuriuos norime, kad turėtų mūsų vaikai. Mes galime ugdyti savo asmeninius gebėjimus, kurių manome, kad mums trūksta.

Skirtumas tik tas, kiek reikia įdėti laiko, darbo ir pastangų. Vieniems užtenka vieną ar du kartus pasakyti, parodyti, o kitam ir penkių šimtų neužtenka. Bet žiūrėk, nenuleidi rankų ir po pusantro tūkstančio kartų ima ir pavyksta. Taigi, kiekvienas žmogus yra skirtingas, mes turime tai suprasti ir nesitikėti iš kiekvieno visada to paties.

– Jūsų veikla yra tiesiogiai susijusi su vaikų ugdymu. Dažnai mėgstama sakyti, kad didelė įmonė ar kompanija – ne vaikų darželis. Bet vis tik – ko suaugusieji, dirbantys didelėse komandose, galėtų pasimokyti iš vaikų?

– Iš vaikų visuomet galima pasimokyti lankstumo ir nuoširdumo. Vaikai, jeigu jiems pasakai, kaip reikėtų kažką daryti kitaip, daug greičiau geba pasakyti „gerai“ ir judėti tolyn. Aš manau, kad mes, suaugusieji, labai daug ką priimame asmeniškai. Tarkime, kritika buvo nukreipta į mane. Bet dažnai mes pamirštame pagalvoti, kad vadovas ją pasakė ne šiaip sau, o norėdamas, kad kaip komanda siektume geresnių rezultatų. Man tenka matyti, kaip vaikai akimirką siaubingai supykta. Bet jie atsisėda, pasėdi ir vėl imasi darbo atsižvelgdami į pastabas. Jie geba palikti praeityje tai, kas jiems nepatiko ir mokytis. Naujų gebėjimų jie mokosi nuoširdžiai, lanksčiai ir draugiškai. To tikrai vertėtų pasimokyti mums visiems.

– Bet gal vaikas mažiau nei suaugusysis bijo kritikos, atstūmimo. Juk tai, kaip jis nupieš piešinį, nelems tiek daug – uždarbio, tobulėjimo galimybių ar kilimo karjeros laiptais perspektyvų.

– Nesvarbu, didelis ar mažas, kiekvienas žmogus nori būti įvertintas. Kiekvienas nori būti mylimas ir suprastas. Kuo mes ilgiau gyvename, tuo daugiau sulaukiame kritikos ir, deja, ne visada konstruktyvios. Labai daug žmonių dėl to užsidaro savyje. Ypač tada, kai aplinkiniai kelia per didelius lūkesčius ar baudžia už klaidas.

Kai dėsčiau universitete ir tuo pačiu mokiau mažuosius, padariau nedidelį eksperimentą. Paklausiau savo trimečių, ar jie moka šokti. Visi pakėlė rankas ir atsisukę vienas į kitą dar ginčijosi, kuris šoka geriau. Nors nei vienas iš jų dar nebuvo to daręs profesionaliai.

Nuėjusi į universitetą aš paklausiau to paties savo studentų. Žinojau, kad kai kurie iš jų ne vienerius metus buvo šokę įvairiuose kolektyvuose. Nei vienas iš jų nepakėlė rankos. Jie nedrįso, nes manė, kad šoka nepakankamai gerai.

Šį pavyzdį naudoju, kai noriu parodyti, kas per dvidešimt metų atsitinka su mūsų pasitikėjimu savimi. Paradoksas: mūsų gebėjimai auga, tačiau pasitikėjimas savimi – menksta. Didele dalimi tai lemia aplinka, kuri mus kritikavo, mumis nepasitikėjo ir baudė, kai kažką darėme nepakankamai gerai.

Jeigu žmogus nepasitiki savimi, negali atsiskleisti, reikia ieškoti, kur yra viso to šaknys, ir kalbėtis. Iš patirties galiu pasakyti, kad kalbėjimasis išsprendžia viską.

– Jeigu komandoje yra ryšys, pasitikėjimas vienas kitu, tikėtina, kad darbuotojai dirbs žymiai darniau ir efektyviau?

– Žinoma, nuo ryšio ir emocijų priklauso beveik viskas. Pernai buvo atliktas didžiulis tyrimas, kokiose mokyklose vaikai pasiekia aukščiausių rezultatų. Išvada buvo ta, kad vaikai mokosi geriausiai tose mokymo įstaigose, kuriose yra drakoniški reikalavimai, arba tose, kur jie emociškai jaučiasi geriausiai. Kuo skiriasi vaikai? Vienų geri akademiniai rezultatai yra vidinės motyvacijos vaisius, kitų – išorinės, nes tėvai ar mokytojai juos spaudė. Tačiau mes žinome, kad geriausių rezultatų galime pasiekti, kai yra stipri vidinė motyvacija.

– Ar Jūs specialiai ką nors darote, kad komanda tvirtėtų, jos narių santykiai gerėtų?

– Mes labai daug visko darome ir labai tuo tikime. Jeigu norime pasiekti ypatingų rezultatų, pirmiausiai, turime būti tvirti kaip komanda. Mes su kolektyvu esame ir uolomis laipioję, ir SPA buvę, ir baidarėmis plaukę, makaronų vakarėlį organizavę. Visai neseniai priėmėme naują iššūkį. Išskirtinai moteriška „Vaikystės sodo“ komanda gegužės 16 dieną dalyvaus bendrose įmonių sporto varžybose „Hercules Trophy“.

– „Hercules Trophy“ dieną Jūs ne tik varžysitės su kitų įmonių komandomis, bet ir suteiksite galimybę įmonių darbuotojų vaikams praleisti dieną specialiai įrengtame „Vaikystės sodo“ miestelyje. Ten jie galės užsiimti sportinėmis, kūrybinėmis ir kitomis veiklomis. Kaip manote, kodėl vaikams svarbu kur nors dalyvauti kartu su tėvais, matyti, ką jie veikia? Gal paprasčiau juos palikti namuose?

– Vaikams yra nepaprastai svarbu matyti, ką veikia jų tėvai. Mes ugdome vaikus ne tik tiesiogiai su jais kalbėdami, žaisdami ar vykdydami tam tikras užduotis, bet ir būdami šalia. Vaikai mato, ką mes darome. Aš visą laiką sakau tėvams – jeigu jūs tūkstančius kartų sakysite vaikams, kad reikia skaityti knygas, o patys žiūrėsite televizorių – jie irgi žiūrės.

Jeigu vaikui sakysime sportuok, nes tai sveika, sportuojantys žmonės yra sėkmingesni ir panašiai, o patys – nesportuosime, vaikas puikiai išmoks kalbėti apie sporto naudą, tačiau tikimybė, kad jis sportuos – maža. Turime prisiminti, kad mus visą laiką stebi daugybė porų akių, todėl turime ne tik kalbėti, bet ir daryti tai, apie ką kalbame.

– „Hercules Trophy“ – naujiena Lietuvoje. Tai renginys, kuriame viskas labai panašu į didelę žaidimų aikštelę, tačiau – skirtą suaugusiems. Ar yra tiesos, kad ir kokie mes būtume suaugę, kiekviename iš mūsų gyvena mažas vaikas, kuris pirmiausiai nori… žaisti?

– Apskritai žaidimas yra viena svarbiausių veiklų mūsų gyvenime. Jūs tikriausiai prisimenate pačius smagiausius dalykus: kaip taškėtės balose, susikaupę statėte pilį iš kaladėlių, žaidėte stalo žaidimus su tėvais ar lėkėte su dviračiu it vėjas. Žaidimas mums asocijuojasi su pačiomis geriausiomis emocijomis, todėl žmogus visą gyvenimą nori žaisti.

Aš labai dažnai sakau, kad tėvai eina į vaikiškus filmukus ne todėl, kad lydi vaikus, bet todėl, kad jie turi pretekstą juos pamatyti patys. Arba tenka stebėti, kaip suaugusieji ant laipynių ar batutų akimirkai užsimiršta ir ima mėgautis pramoga. Po to apsižvalgo aplink, susiima ir vėl ima elgtis kaip suaugę. Tačiau, iš tiesų, mes visi norime žaisti ir jaustis taip, kaip jautėmės, kai mums buvo penkeri.

– Viena iš „Hercules Trophy“ rungčių yra nušokti nuo 6 metrų bokštelio ant didelės pripučiamos pagalvės. Ar esate drąsi?

– Šiaip aš nebijau iššūkių, bet manau, kad tam ir yra skirta komanda. Jeigu kažkam rungtyse bus nedrąsu, tada kitų komandos narių drąsa tai kompensuos. Juk tam ir yra reikalinga komanda, ar ne?

– Tai koks vis tik yra Jūsų sėkmingos komandos receptas?

– Yra klišė, kad visi už vieną ir vienas už visus, bet ji – teisinga. Šis teiginys išaugo iš auksinės taisyklės, kad niekada kitam nedaryk to, ko nenori, kad darytų tau. Kartais užtenka, kad tai būtų vienintelė taisyklė, kuria vadovaujasi komanda. Ar tu norėtum būti paliktas vienas su sunkia užduotimi? Ar tu norėtum jaustis, kad nesi vertinamas? Ne, nei vienas to nenorime. Todėl turi padaryti viską, kad ir kitas žmogus komandoje taip nesijaustų.

Tekstas buvo išspausdintas portale Lietuvos žinios: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/darbas-komandoje-ko-suaugusieji-gali-pasimokyti-is-vaiku-/199902

Kuo reikšmingas pedagogų asistentų darbas klasėje?

Yra gausu tyrimų, parodančių asistentų svarbą sėkmingam mokinių darbui klasėje. Ir vis dėlto yra ir tyrimų, rodančių, kad asistentas – ne visada privalumas.

Apskritai esu pastebėjusi, kad net ir patys asistentai dažnai nesupranta, ko jie ateina į darbą. Atrodo, kad jie tikisi, jog viskas bus pirštu pabaksnota, o jie „atbus valandas”, pažais su vaikais ir „pasiims pinigus”. Tokiu atveju dažnai geriau asistento nebūtų, nei būtų. Ačiūdiev, tokius jau dažniausiai pajuntame per pokalbį – per penkerius metus jau žinome, kokius klausimus reikia užduoti, kad imtų vartytis akys ir pasigirstų dūsavimai, kad „kiek galima mokytis”, „noriu asmeninio gyvenimo” (aš absoliučiai nesu prieš asmeninio gyvenimo turėjimą, bet žmogus, kuris tą sako per darbo interviu, dažniausiai iš tiesų sako „realiai tai nelabai noriu dirbti, o tuo labiau atstovauti organizaciją kur nors, kur man už tai nemokės”) ir pan. Su tokiais – kai kalbame apie ugdymo įstaigas ir apie etapą, kai darbai net nepradėti – geriausia yra atsisveikinti kuo greičiau. Nes anksčiau ar vėliau tokie ima kenkti (nebūtinai tiesiogiai, bet netiesioginis nuodų į organizacijos kultūrą švirkštimas yra dar blogiau). Kaip ten ta nuostabi senoji lietuvių išmintis sako: šaukštas deguto ir statinę medaus pagadina! Moralas: venkite to šaukšto deguto. Nes: a) sugadina visą statinę ir b) naudos – net mokomosios/patirtinės – mažai.

Aš asmeniškai į asistentą žiūriu kaip į stažuotoją, kuriam dar net mokama už stažuotę. Ir net ne minimumas. Kaip sakant, žmogus turi Mentorių, turi galimybę mokytis, atsiskleisti, įrodyti, kad gali, jam suteikiamas šansas ir…dar jam mokamas atlyginimas. Be to, geras asistentas visada turi galimybę tapti ir pedagogu. Be to, toks pedagogas organizacijoje yra vertinamas, nes: a) ji(s) įrodė, kad gali ir b) daug ko jau nebereikia mokyti, nes žmogus išmoko, kol buvo asistentu. Be to, ir asistentas žino, kokia organizacijos kultūra, kokios vertybės, ar ji(s) tikrai mato save šioje organizacijoje.

Per savo darbo klasėje metus esu dirbusi ir be asistento, ir su asistentu. Darbas su asistente produktyviausias buvo tais metais, kai mano asistentė buvo britė: su ja susėsdavome, planuodavome, diskutuodavome ir net keletą kartų per dieną susirašydavome. Jeigu ji pamatydavo žaidimų ar idėjų, kurios tiktų – iškart dalindavosi; žinodama, kokią temą su vaikais gliaudome, ieškojo papildomos informacijos ir papildydavo mano planus. Ji buvo tas žmogus, kuris kūrė tokius stendus, kad man dar dabar pakerta kojas prisiminus! O per šventes ji viską taip suorganizuodavo, kad man likdavo tik ugdomieji dalykai. Žodžiu, ji buvo tikroji dešinė ranka, su kuria iki pat šių dienų išlaikėme ryšį, nors dirbome drauge 2003-2004 metais. Tai buvo žmogus, su kuriuo aš galėdavau įgyvendinti 110% to, ką būdavau suplanavusi. Tai buvo žmogus, kurio dėka aš tapau geresne mokytoja, nei buvau iki jos. Tai, kad ji neprašoma išplaudavo teptukus, sutvarkydavo lentynas, surūšiuodavo darbelius, sukurdavo stendus ir papildydavo mano planus, leido man rašyti turiningesnius progreso aprašus, labiau individualizuoti ugdymo(si) procesą ir per pertraukėles ne drožti pieštukus, o skaityti profesinius straipsnius. Ji buvo lobių lobis.

Pedagogų asistentų (PA), dirbančių visą darbo dieną, skaičius JAV išaugo trigubai – nuo 79 tūkst.iki beveik 244 tūkst. – nuo 2000. Mokyklos išleidžia maždaug 4,4 milijardus dolerių personalo stiprinimui, o tai sudaro 13% viso švietimo biudžeto (toks nemenkas biudžetas, ar ne?).

Tyrimo, kuris analizavo PA pagalbos panaudojimą klasėse, metu išryškėjo problema: nepaisant išlaidų, dažnai nėra pasiekiama norimo rezultato, atsispindinčio mokinių pasiekimuose. Detaliausias PA darbo mokyklose tyrimas, pavadinimu „Asistuojančio personalo paskirstymas ir reikšmė“, parodė, jog mokiniai, kuriems nuolat padėjo PA, padarė kur kas mažesnį progresą, nei tokių pačių gebėjimų mokiniai, kurie pagalbos sulaukė labai mažai arba iš viso jos nesulaukė.Ar jūs suprantate, ką perskaitėte?! Jūs tik ką perskaitėte, kad asistentai dažniau pridaro daugiau bėdos, nei naudos!

Kas dar labiau kelią nerimą? Tokia tendencija labiausiai atsispindėjo tarp specialiųjų poreikių turinčių vaikų, kurie dažniausiai ir sulaukia PA dėmesio. Problema ta, kad mokiniai, kuriems sekasi sunkiau, praleidžia kur kas mažiau laiko, dalyvaudami bendrose klasės veiklose, drauge su klasės draugais ir pagrindiniu klasės mokytoju.

Mokytoja Gabrielė: “Mes Karalienės Mortos mokykloje taip pat dažnai kviečiame asistentus į klases, kur jie padeda mokymosi sunkumų turintiems vaikams. Tačiau asistentai lieka klasėje ir dalyvauja kartu bendroje veikloje, tiesiog matydami, kad anksčiau mokytojo įvardintiems mokiniams reikia pagalbos, prie jų prieina ir jiems padeda. Jų funkcija yra ne nuolat sėdėti prie vieno vaiko visų užduočių metu ar būti tarsi atsakymų mašina, kuri tik pateikia teisingus atsakymus. Asistentai tampa mentoriais, kurie padeda nenukrypti nuo užduoties, užveda ant kelio ar kelia vaikams klausimus, kad jie patys atrastų atsakymus ar būdus užduočiai atlikti. Vaikai yra be galo protingi ir visuomet išbando ribas, visuomet pasinaudoja proga iškart gauti teisingą atsakymą, todėl PA labai svarbu aiškiai suprasti savo funkciją ir, be abejo, labai gerai išmanyti amžiaus tarpsnių ypatumus. Pagalba dažnai nėra susijusi vien tik su akademine veikla – asistentas dažnai yra tas žmogus, kuris padeda mokiniui, kuriam tą akimirką tai sekasis sunkiau, lengviau socializuotis, dalyvauti komandiniame darbe, atrasti būdą, kaip galėtų prisidėti prie grupės darbo, padrąsinti, papasakoti ar sugalvoti alternatyvią veiklą, jei tądien ji tiesiog nėra priimtina mokiniui.”

Yra labai daug įrodymų, kad darbas klasėje su PA gali turėti reikšmingų skirtumų ugdymo procese. Klasių mokytojai atskleidė kiek labiau pozityvią pagalbos pusę. Pasak jų, PA pagalba padėjo sumažinti stresą, darbo krūvį bei trukdžius klasėje.

Taigi, kaip tikslingiausiai paskirstyti PA darbą klasėje? Paskutinio pranešimo, „Geriausias pedagogų asistentų darbo jėgos paskirstymas“, metu Švietimo labdaros fondas pasiruošė atsakyti į šį klausimą. Ekspertai, remdamiesi jau esančio tyrimo analize, sugalvojo septynias rekomendacijas. Kol kas rekomendacijos skirtos tik mokyklos vadovams ir mokytojų lyderių komandoms, tačiau strategijos taip pat būtų naudingos ir klasių mokytojams bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų koordinatoriams. Autoriai pabrėžia, jog PA darbo nuodugni analizė būtų sėkmingesnė, jei vadovai patys imtųsi iniciatyvos.

Rekomendacijos yra skirstomos į tris kategorijas: PA darbas klasėje, PA įsitraukimas už klasės ribų ir ryšys su klasių mokytojais, darbų pasiskirstymas.

Pedagogų asistentų darbas klasėje

Mokyklos lyderiai turėtų labai atidžiai apsvarstyti PA vaidmenį mokykloje ir labai aiškiai charakterizuoti tinkamiausią jų – asistentų – veikimo principą drauge su mokiniais bei mokytojais. Ekspertai siūlo vykdyti kontrolinį patikrinimą – atsižvelgiant į dabartinius susitarimus, mokinių poreikius ir mokyklos tikslus bei viziją.

Siūloma, jog PA ir mokytojai klasėje papildytų vieni kitus. Svarbu, kad PA nebūtų tik klasių mokytojų pavaduojantieji ar laikomi neformalaus ugdymo priemonėmis, kurių tikslas padėti tik tiems vaikams, kuriems sekasi sunkiau.

Ypatingai svarbu, kad asistentų vaidmuo klasėje nebūtų vien mokytojo dėmesio stokos mokiniams, kuriems sekasi sunkiau ar mokiniams su specialiaisiais ugdymo poreikiais, užpildytojai. Būtų kur kas naudingiau, jei asistentų pagalba klasėje būtent ir leistų pagrindiniams klasių mokytojams skirti daugiau laiko mokymosi sunkumų turintiems mokiniams.

Mokytojos Gabrielės komentaras: “Pavyzdžiui, buvome nusistatę grafikus, kada asistentai ateina dirbti į mūsų klases. Tai reiškia padėti pagrindiniam klasės mokytojui, tačiau pastebėjome, kad tik šis būdas nėra pats prasmingiausias, todėl darėme kiek kitaip. Prieš kiekvieną temą parašome tam tikram asistentui, kokia yra mūsų tema, koks jos tikslas, kokią žinutę norime išsiųsti vaikams ir jis/ji sugalvoja po vieną ar dvi veiklas per savaitę. Dažnai tai būna, pavyzdžiui, eksperimentai. Tokiu būdu asistentas dirba su visa klase, o pagrindinis klasės mokytojas tampa pagalbininku ir žiūri, kam reikėtų pagalbos, duoda užuominas. Kartais nutinka, jog atėjęs asistentas yra mažesnis autoritetas už pagrindinį klasės mokytoją, tad pastarasis, pastebėjęs netinkamą mokinių elgesį, gali apie tai tyliai pasikalbėti su mokiniu ir galbūt išvengti nereikalingo konflikto.”

Tai jokiu būdu nereiškia, kad asistentai gali atlikti tik administracinį vaidmenį klasėje. Asistentai gali kuo puikiausiai padėti mokiniams prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, skatinti juos kelti klausimus bei rizikuoti. Mokyklos turi užtikrinti, kad asistentai būtų tinkamai apmokyti ir gerai išmanytų įvairius ugdymo metodus bei gebėtų juos taikyti. Tai turėtų užtikrinti, kad kai kurie pavojai – pavyzdžiui, pernelyg didelis skubėjimas, noras vaikams suteikti kuo daugiau žinių, tačiau labai paviršutiniškai, ar per didelė koncentracija į atliktas užduotis – nepakenktų jų pagalbos potencialui.

Visuomet yra ir laiko problema. Yra neįmanoma PA ir mokytojams tinkamai bendradarbiauti ir papildyti vieniems kitų darbo, jei nėra laiko susitikti, diskutuoti ir pasiruošti veikloms. Tačiau yra tikrai daug būdų, kaip tai sėkmingai padaryti – išnaudoti susirinkimų laiką, prisijungti prie mokytojų per jų planavimo, pasiruošimo ir vaikų atsiskaitymų laiką. Svarbu, kad asistentai veiklų planus būtų pasiruošę iš anksto. Taigi čia pasiūlytos tik kelios įmanomos strategijos, kurių yra be galo daug. Šiais technologijų laikais, tikriausiai nebėra nieko neįmanomo, tad neradus laiko fiziškai susitikti ugdymo įstaigoje, galima tai padaryti virtualioje erdvėje. Pokalbiai ir planavimas vyksta kur kas turiningiau, kai abi pusės jau ateina pasiruošę. Tad skyrus laiko planavimui internetu, kitą kartą susitikus jau lieka tik sudėlioti paskutinius akcentus. Būtent taip tenka dažnai dirbti, tačiau tai tikrai nesukelia problemų ir darbas vyksta sėkmingai.

Pedagogų asistentų struktūruotas ir sąmoningas įsitraukimas

Tyrimas rodo, jog asistentų indėlis turi labai teigiamą efektą vaikų ugdymo(si) procese –  trijų ar keturių mėnesių vertės papildomo akademinio progreso per metus – jei jų įsitraukimas yra formalus ir dirbama mažomis grupėmis.

Mokytoja Gabrielė: “Dažnai pasiskirstome mažomis grupelėmis tam tikroms veikloms, pavyzdžiui, skaitymo ir tekstų nagrinėjimo veikloms. Šiuo konkrečiu atveju labai padeda asistentai, kuriems galima patikėti stipresniąją vaikų grupę, o pačiam kryptingai padirbėti su tais, kuriems yra sunkiau. Nors dažnai kyla pagunda dirbti su tais, kurie jau turi labai tvirtus mokymosi pagrindus, tačiau yra daug prasmingiau, jei mokytojas kryptingai dirba su tais, kuriems tuos pagrindus dar reikia padėti. Būtų išties sunku tiek visų pirma mokiniui, tiek mokytojui, jei vieną dieną ta pačia veikla jis užsiima su pagrindiniu mokytoju, o kitą kartą su nieko nežinančiu apie šią veiklą asistentu.”

Pranešimas teigia: „Esminis dalykas: šis pozityvus efektas yra pasiektas, kai PA dirba struktūruotai ir gauna vertingą pagalbą bei yra apmokomi.“ Kas turi apmokyti? Ogi pedagogai! Pedagogas turi suprasti, kad asistentas pats savaime nesupras – jam reikia paaiškinti (kodėl yra daroma vienaip ar kitaip; kokie yra jūsų tikslai, uždaviniai; ko siekiate; kokie yra amžiaus tarpsnių ypatumai; kokie yra darbo konkrečioje mokykloje – ir tuo pačiu jūsų klasėje – ypatumai ir t.t.). Taip, tą reikia daryti sąmoningai. Taip, tam reikia laiko. Bet – patikėkite – atsiperka šimtatūkstanteriopai!

Viena kebliausių problemų yra užtikrinimas, kad įsitraukimas yra profesionalus, pavyzdžiui, vadovaujantis jau patvirtintais efektyviais būdais, remiantis ekspertų patarimais. Tai yra gyvybiškai svarbu, kad asistentų darbas būtų nuoseklus ir kokybiškas. Deja, yra tik keletas programų, kurios tiksliai nurodo, kaip asistentai turėtų kokybiškai panaudoti savo potencialą, tačiau yra keletas charakteristikų, kurios padeda asistentams efektyviai įsitraukti. Tai yra ir trumpi, reguliarūs ir nuoseklūs susitikimai, PA mokymai bei kitos pagalbinės priemonės, kaip pamokų planai, kur yra labai aiškūs veiklos tikslai bei norimi pasiekti rezultatai. PA turėtų nenukrypti nuo to, kaip vykdoma programa ir jie turėtų nuolat vertinti mokinius, jog išsiaiškintų, kuriems mokiniams reikia pagalbos ir pakreipti progresą tinkama linkme.

Integracija

Paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus dalykas yra tai, jog mokyklos turi užtikrinti, kad mokiniai supranta, kaip PA įsitraukimas yra susijęs su jų pagrindinėmis veiklomis klasėje. Įsitraukimas dažniausiai vykdomas už klasės ribų. Kol mokytojai ir asistentai vargiai randa laiko bendradarbiati, daug mokinių yra palikti patys savarankiškai išsiaiškinti, ką veikla su PA turi bendro su pagrindinėmis veiklomis klasėje. Pradinėje mokykloje yra geriausia, jog mokytojai patys paskirsto PA įsitraukimą, tačiau vidurinėje mokykloje asistentų vaidmenį turėtų koordinuoti vadovai, kad mokytojai galėtų visiškai kontroliuoti ir planuoti veiklas.

Svarbu ir tai, kad nei mokiniai, nei pedagogai nemanytų, kad asistentai yra antrarūšiai. Nieko panašaus. Kaip jau rašiau, geras asistentas – lobių lobis. Pedagogui. Mokyklai. Bendruomenei.

Mylėkime asistentus, bet ne tiek, kad leistumėme jiems neprofesionaliai dirbti – neleiskite „atbūti”, reikalaukite profesionalumo ir tikėkitės nuolatinio tobulėjimo. Auginkime iš jų mokytojus, bet gerbkime ir norą netapti mokytoju, o būti asistentu ir galbūt net palikti ugdymo įstaigą (garbingas asistentas nepalieka ugdymo įstaigos vidury mokslo metų). Nepamirškime, kad dažnai asistentu ateina dirbti jaunas, savęs ieškantis žmogus, kuris nežino, kur jis bus po mėnesio – ką jau ten po penkerių metų (dėl to reikia mylėti vyresnio amžiaus asistentus – su jais viskas paprasčiau. Dievulėliau, kaip man patikdavo asistentės-filipinietės Briuselyje: laimingos, patenkintos, darbščios kaip bitės!).

Ir taip pat tikiu, kad – žengus į ugdymo įstaigą – jau yra vilties čia ir „užkibti”. O juk mes norime tų, pašauktųjų! Tad rizikuokime. Priimkime norinčius. Paleiskime nebenorinčius. Kalbinkime tuos, kuriuos matome ir po penkerių metų mokykloje. Man labai patiko kartą ištarti mūsų vienos mokytojos žodžiai (netiksli citata:)): „Kai atėjau, nežinojau, kiek čia būsiu. Jau esu treji metai ir, atrodo, būsiu ir dar ilgiau”.  Ir, žinote, ką? Tokių asistenčių, tapusių nuostabiomis mokytojomis, turime ne vieną ir net ne penkias. Ir tai yra jauni, keičiantys Lietuvą žmonės. Ir tokių mums Lietuvoje švietimo sistemoje šiandien labai reikia.

P.S. Ačiū Gabrielei: už vertimą, diskusiją (visada vertinga išgirsti, kaip PA darbą mato ir komentuoja šiandien klasėje dirbantis pedagogas) ir komentarus.

Kiekviena šeima vaiko elgesio problemas sprendžia savaip – kas skatina gerą elgesį, o į netinkamą stengiasi nekreipti dėmesio, kas uždraudžia vaikui žaisti planšetiniu kompiuteriu ar riboja kitus malonumus. Koks elgesio modelis yra tinkamas?

Konsultuoja socialinių mokslų daktarė, edukologė, darželių tinklo „Vaikystės Sodas” ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

3 populiarūs būdai pakeisti vaiko elgesį:

1. Minutės pertraukėlė

Augindami vaiką anksčiau ar vėliau susiduriame su sunkumais – netinkamu elgesiu. Šiuo metu gana populiarus būdas leisti vaikui ramiai pasėdėti ant laiptelio ar kėdutės, kol jis nurims. Ar šis būdas efektyvus?

„Toks auklėjimo būdas yra vadinamas minutės pertraukėle. Pasodintas ant laiptelio arba kėdutės vaikas yra atitraukiamas nuo veiklos. Tai daroma, kai vaikas pats nebegali suvaldyti savo emocijų ir savarankiškai nusiraminti. Paprastai tos kelios minutės ant kėdutės yra skirtos nusiraminti ir pagalvoti apie savo elgesį. Šis būdas gali būti efektyvus, tačiau svarbu, kad mažylis žinotų, kodėl jis buvo taip nubaustas (pavyzdžiui, metė į draugą smėlio, jūs paprašėte liautis ir pasakėte, kad jeigu nesiliaus, negalės žaisti smėlio dėžėje. Vaikas vis tiek mėto smėlį į draugą. Jūs iškeliate jį iš smėlio dėžės kelioms minutėms, kad suprastų, jog nejuokavote, jog jums iš tiesų nepatiko jo elgesys ir dėl tokio elgesio, kaip ir buvote žadėjusi, laukia padariniai). Tad sodindama mažylį nusiraminti aiškiai jam pasakykite, kodėl jūs taip elgiatės. Dar labai svarbu tuomet, kai vaikutis nurims ir jau bus ramiai pasėdėjęs, paaiškinti, koks elgesys yra tinkamas. Mes labai dažnai vaikams pasakome, kaip neturėtų elgtis, o kaip turėtų, nepaaiškiname. Bausmė turi atitikti vaiko amžių. Pavyzdžiui, 3-4 m. pipirui reikia kelis kartus pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad išties suprastų, ko iš jo tikitės. Tad minutės pertraukėlė pati savaime nėra itin veiksminga, nebent vaikui bus aiškiai paaiškinta, kodėl jis ją gavo, ir suvoks, kokio elgesio iš jo tikitės.”

2. Stiklo kamuoliukų žaidimai

Kai kurios šeimos stengiasi taikyti skatinimų sistemą. Jeigu vaikutis elgiasi tinkamai, į specialų indą įdeda spalvotą stiklo kamuoliuką. Kiek gerų darbų per dieną atliko, tiek karoliukų stiklainyje atsiranda. Vakare galima juos suskaičiuoti ir kartu aptarti vaiko elgesį, už ką kamuoliukas įkrito  į stiklainį, o už ką ne.”

A.Landsbergienė: „Yra toks būdas – galima rinkti ir karolius, kaštonus ar giles. Mažam vaikui toks būdas yra priimtinas, nes jis mąsto konkrečiai, o čia kiekvienas geras darbas įgauna labai aiškią išraišką – kamuoliuką. Tokios skatinimo priemonės ypač veiksmingos klasėje, kurioje vaikai mokosi dirbti su grupe, kai svarbu išmokti komandinio darbo subtilybių. Bet ir vienam vaikui, ypač jei norime, kad suformuotų kokį nors įprotį (pavyzdžiui, išmoktų susidėti žaisliukus, pasikloti lovą, išsivalyti dantukus),  šis paskatinimo būdas gali būti itin veiksmingas. Veiksmingesnis už bausmę, kai mažylis ko nors nepadaro.”

3. Už netinkamą poelgį – poezija

Neseniai kalbėjausi su septynerių metų berniuko tėčiu, kuris skundėsi, kad jo sūnus netvarkingas, užuomarša. Kai pamiršta nusinešti pratybų sąsiuvinį į mokyklą arba kuo nors nusikalsta, tėtis paliepia išmokti eilėraštį ir po kelių dienų jį padeklamuoti visai šeimai girdint. Pasak tėčio, taip jo sūnus ir apie savo elgesį pagalvoja, ir dar atmintį lavina. Ką manote apie tokią bausmę?

A.Landsbergienė: „Man artimesni yra su elgesiu susiję padariniai: pavėlavai grįžti iš kiemo – kitą dieną neini į kiemą (aš negaliu pasitikėti, kad grįši laiku); sudaužei vazą (nors prašiau atsargiai žaisti) – surenki šukes ir žaidi savo kambaryje (tam tikrą laiką); trenkei draugui – nebežaidžiame smėlio dėžėje. Be to, ne visi vaikai gali kalbėti auditorijai (nors auditorija – tėvai!). Toks prievartinis viešas kalbėjimas gali lemti, kad vaikas nebenorės niekada to daryti. Maža to, įdomu, ar tie patys tėvai paskui mėgtų poeziją, jei ji būtų tapusi nemalonia bausme? Manau, kad yra ir geresnių būdų charakteriui bei atminčiai lavinti.”

Bausti ar ne?

Pasigirsta kalbų, kad bausmė pati savaime yra atgyvena. Nes tinkamai auklėjant vaiką jų neprireikia. Ką apie tai manote?

A.Landsbergienė: „Kol kas Lietuvoje tik pradedame kalbėti apie tai, ar bausmės vaikui duoda naudos. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę kalbėti su vaikais (ir su suaugusiaisiais) apie jausmus, apie tai, kas, mūsų nuomone, yra teisinga, sąžininga. Štai prieš keletą dienų kalbėjau su viena psichologijos konsultante. Pasak jos, labai dažnai tėvai (net tie, kurie domisi, kurie skaito, kurie gilinasi į vaiko auklėjimo problemas) prisipažįsta, kad jiems trūko ir trūksta nuoširdžių pokalbių, kad nemoka kalbėti apie jausmus.

Tenka pripažinti, kad mūsų emocinis raštingumas nėra labai aukštas. Ką tai sako? Ogi tai, kad mes įtariai žiūrime į tarptautinius mokslinius tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad ir be bausmių įmanoma užauginti atsakingą ir pareigingą vaiką. Taip, tai procesas. Ilgas ir sunkus. Reikalaujantis suaugusiųjų laiko, kantrybės ir žinių. Bet juk niekas nesakė, kad užauginti žmogų yra lengva. Aš ir pati esu padariusi klaidų, esu tos pačios mūsų visuomenės dalis ir, manau, ne kartą taikiau tokius būdus, kurie, pavyzdžiui, Skandinavijoje būtų smerkiami: esu prikalbėjusi to, už ką gailiuosi, ir toną panaudojusi tokį, dėl kurio šiandien gėda – žodžiu, tikrai nesu ta, kuri galėtų mesti akmenį.

Apskritai stengiuosi, kad vaikas iš anksto žinotų, kokie bus padariniai, jei nesilaikys susitarimų. Situacijos  labai įvairios, todėl vieno „recepto” nėra. Na, pavyzdžiui, mūsų vaikai, manau, kaip ir daugumos, mėgsta žaisti kompiuteriu. Esame sutarę, kiek laiko ir kokiomis dienomis gali žaisti. Ir štai jie tą susitarimą pažeidžia. Pavyzdžiui, žaidė ne 30, o 45 min. Vadinasi, kitą kartą žais ne 30, o 15 min. Žinoma, kai pasakau tokį savo sprendimą, jie nervinasi, susierzina, pyksta, bet supranta, kodėl aš taip padariau, nes su jais kalbuosi.

Mes apskritai su vaikais labai daug kalbame. Kai sulaukėme pirmagimio, iš aplinkinių neretai išgirsdavome pastabų, kad „prisikalbėsime” tiek su juo bendraudami, teko ne kartą klausyti ir pamokymų, jog aktyviam berniukui reikėtų diržiuko, kad žinotų ribas. Bet, pavyzdžiui, kaip tu gali mokyti vaiką nesimušti jį mušdamas? Aš suprantu, kad kai kalbame apie mūsų visuomenės brandą, būna, žmogus, kuris pats buvo auklėtas diržu, gali prarasti savitvardą, bet jeigu jis už tokį poelgį nesigaili, jeigu mano, kad tai buvo tinkamas elgesys, jeigu neatsiprašo vaiko ir nesistengia kitą kartą susivaldyti, kodėl turėtų kitaip elgtis jo atžala?! Juk vaikai mokosi iš mūsų. Tad savo žodžius įrodykime darbais, tinkamu elgesiu, o ne jiems prieštaraukime.”

Bausmių priešininkai teigia, kad bet kuri, net ir pati nekalčiausia, pavyzdžiui, kai neleidžiame pažaisti kompiuteriu, vis dėlto žemina vaiką. Kaip yra iš tiesų?

A.Landsbergienė: „Labai norėčiau atskirti dvi sąvokas: „vaiko žeminimas” ir „vaiko auklėjimas”. Mes privalome auklėti savo atžalas. Man nepaprastai patiko vieno vaikų psichiatro mintis, kad labiausiai pažeidžiame vaiko teises jo neauklėdami. Šiandien aš pastebiu du kraštutinumus. Vienas – kai vaikas nuolat yra baudžiamas, kai nevengiama net fizinių bausmių (sakoma, kad tik kepštelėjau ir pan.), jis negali išsakyti savo nuomonės,  patiria emocinį smurtą (yra gėdijamas viešoje vietoje ir pan.).

Antra, kai vaikas net miegoti eina kada panorėjęs, nes tėvai liepdami eiti miegoti bijo jį traumuoti. Suprantu, kad tam tikru požiūriu puolėme nuo vieno kraštutinumo prie kito. Bet man susidaro vaizdas, kad vaikas spiria savo tėvams, o jie šypsosi, nes jis juk mielas mažylis. Toks tėvų elgesys irgi nėra priimtinas, kaip ir fizinės bausmės. Tokiu atveju reikia vaiką stabdyti, kūno kalba ir žodžiais pasakyti, kad jums toks elgesys nepriimtinas, ir kalbėti apie tai, koks elgesys yra tinkamas.

Kaip mokyti vaikus tinkamos elgesio? Ogi nuolat su jais kalbėtis. Ar tai lengva? Ne! Ar tai užima laiko? Ir dar kiek! Ar pokytis įvyksta po vieno pokalbio? Ne. Reikia daug pokalbių. Ne vieno. Ne dešimties. Kartais net ne šimto. Bet pokytis įvyksta. Taip pamažu keičiame visuomenę – ji tampa emociškai raštingesnė.”

Pakartoti 10 kartų – per maža

Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, mušasi, klykia, puola ant žemės ir pats negali liautis blogai elgtis, visada yra naudinga paimti jį ir nunešti į kitą vietą. Pavyzdžiui, iškelti iš smėlio dėžės, išnešti iš kambario. Jeigu taip pasielgsime, vaikas šiek tiek nurims. Tuo metu, kai yra įsiaudrinęs, susikalbėti su juo labai sunku, tad geriausiai to net nedaryti, o paimti ant rankų ir atsitraukti iš konflikto vietos.

Pamenu, mano vienas amerikietis profesorius pusiau juokais, pusiau rimtai nuolat kartodavo, kad yra priežastis, kodėl vaikas mažesnis ir lengvesnis. Kad tol, kol jis mokosi socialiai priimtino elgesio, suaugę galėtų jį išnešti! Tačiau vien tokios priemonės neužtenka. Reikia dar ir pokalbio. Vaikas turi suprasti, kodėl jūs taip pasielgėte, ir žinoti, koks elgesys yra tinkamas. Kartą teko dalyvauti laidoje, kurios klausytoja sakė, kad, na, kalbėdami apie tuos pokalbius mes (laidoje dalyvavo ir vaikų psichiatras) išsisukinėjame nuo atsakymo, ką reikia daryti. Bet pokalbis ir yra tai, ką reikia daryti!

Kartais tėvai sako: „Bet aš jau dešimt kartų jam sakiau!” Patikėkite, dešimt kartų nėra daug. Tik mums atrodo, kad daug, bet kai kalbame apie formuojamą įprotį, tai nėra daug. Pakartosiu dar kartą: auklėti – procesas, ir rezultatai nėra matomi po dienos dviejų. Teisybę pasakius, tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kuo anksčiau su tuo susigyvensime, tuo lengviau bus.

Dažnai kaip pavyzdį pateikiu Romą. Visi žinome, kad ji buvo statoma amžinybę, tačiau dar dabar viso pasaulio žmonės važiuoja grožėtis. Norite, kad jūsų auklėjimo rezultatais grožėtųsi? Susitaikykite su mintimi, kad užtruksite ilgai. Kad reikės labai daug kantrybės, nuoseklumo ir pastangų. Bet rezultatas bus šaunus.”

Tekstas buvo išspausdintas portale „Tavo vaikas”: http://www.tavovaikas.lt/darzelinukas/lavinimas-ir-ugdymas/austeja-landsbergiene-apie-bausmes-ir-vaiku-auklejima.d?id=67568656

Kovo 24-30 dienomis psichologinę pagalbą telefonu teikianti tarnyba „Vaikų linija“ jau penktą kartą organizavo „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“ – iniciatyvą, kurios metu vykdoma šviečiamoji ir pramoginė veikla, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą Lietuvoje. Palaikymą iniciatyvai parodė net 1137 ugdymo įstaigos, žiniasklaida, žinomi pramogų ir meno pasaulio atstovai bei šalies Prezidentė. Kampanijos partneriai ir draugai viešais pasisakymais bei įvairia veikla vaikus ir suaugusiuosius skatino susipažinti su Lietuvos padėtimi patyčių kontekste, kalbėti apie iškylančias problemas bei drauge ieškoti sprendimų.

„Tam, kad patyčių klausimas būtų išgirstas, jį būtina kelti į viešumą, – sako muzikantas ir trijų vaikų tėvas Saulius Urbonavičius-Samas. – Tačiau neužtenka tik atkreipti dėmesį į problemą – ją reikia spręsti, o tai geriausiai padaryti gali tėvų pokalbiai su vaikais bei rodomas pavyzdys. Jeigu tėvai atžaloms liepia gerbti kitus, tačiau patys to nedaro, jokios naudos iš tokio auklėjimo nebus.“

Palaikymą kampanijai išreiškė ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, socialinėje „Facebook“ paskyroje parašiusi viešą raginimą prisidėti prie iniciatyvos ir paaukoti „Vaikų linijos“ veiklai.

„Lietuvoje vis dar yra neleistinai daug patyčias patiriančių vaikų – net apie ketvirtadalį jas patiria sistemingai, – teigia „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis. – Tačiau situacija po truputį gerėja, vaikai vis drąsiau šneka apie patiriamas patyčias ir kreipiasi pagalbos, todėl įžvelgiame mūsų veiklos prasmę. Tai yra mūsų – suaugusiųjų – atsakomybė, kad patyčios vyksta ir turime dėti nuolatines pastangas, kad jų būtų mažiau.“ R. Povilaičio teigimu, visos kampanijos metu konsultantai dirbo visą parą ir atsiliepė net į 3418 skambučių – net 800-ais skambučių daugiau nei įprastai.

Visos „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ metu Lietuvos ir vaikų jaunimo centras rengė atvirus užsiėmimus tolerancijos ir draugystės temomis miesto vaikams, vaikų globos namų bei socializacijos centrų ugdytiniams . Vilniaus aps. VPK teritorinių policijos komisariatų specialistai, dirbantys nepilnamečių teisės pažeidimų srityje (toliau – specialistai) organizavo paskaitas tema „Patyčios, smurtas paauglių tarpe, pasekmės, atsakomybė“, demonstravo filmuotą medžiagą bei vykdė aptarimus, apskrito stalo diskusijas patyčių tema. „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ metu policijos pareigūnų iniciatyva buvo organizuotos tinklinio varžybos tarp mergaičių ir pareigūnių – „Draugausime“, krepšinio turnyrai, kuriuose susirungė pareigūnai su moksleiviais. TEO darbuotojai visoje Lietuvoje kvietė moksleivius diskutuoti apie elektronines patyčias pamokoje „Saugokime vieni kitus internete“ bei dalijo specialią su „Vaikų linija“ parengtą medžiagą, kaip nepasiduoti patyčioms elektroninėje erdvėje. Savaitės metu susitikta su daugiau 130 moksleivių Vilniaus ir Kauno miestų bei rajonų mokyklose, Kauno viešojoje bibliotekoje.

„BE PATYČIŲ“ iniciatyvai  paramą išreiškė žinomi žmonės, tarp kurių buvo ir Nomeda Marčėnaitė, prof. Dainius Pūras, prof. Justinas Žilinskas, prof. Leonidas Donskis, Tomas Bagdanskis, Ignas Staškevičius, Beata Nicholson, Arnoldas Lukošius, Egidijus Knispelis, Giedrė Beinoriūtė, Aistė Jasaitytė, Dalia Michelevičiūtė, radijo stoties „Power Hit Radio“ vedėjai Saulius Baniulis, Palmira Galkontaitė, Raminta Vyšniauskaitė ir DJ Emma bei kiti.

Švedijos ambasadoje Lietuvoje vyko kampanijos „BE PATYČIŲ“ partnerių, draugų bei rėmėjų susitikimas, kurio metu apie patyčių problemą Lietuvoje ir Švedijoje pasisakė Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin, apie patyčių problemos aktualumą kalbėjo Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis bei „Vaikų linijos” vadovas Robertas Povilaitis. Susitikime dalyvavo ir darželių tinklo „Vaikystės sodas” įkūrėja Austėja Landsbergienė, Norvegijos ambasados pirmoji sekretorė Ingrid Susanne Farner, muzikantas Jurgis Didžiulis su žmona Erica Jennings ir kiti „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“ palaikantys asmenys.

Dr. Austėjos Landsbergienės paskaitą galima pažiūrėti čia:https://www.youtube.com/watch?v=ev1GHFdBrjk

Baigiamajame renginyje, kaip ir visos kampanijos metu, didžiausias dėmesys buvo skiriamas elektroninėms patyčioms, su kuriomis susiduria vis daugiau vaikų ir paauglių – praėjusiais metais kreipimųsi dėl patiriamų patyčių elektroninėje erdvėje užfiksuota net 7 kartus daugiau nei 2012 m. Veiksmo savaitės metu elektroninėms patyčioms skirta socialinė reklama pradėta transliuoti per LRT televiziją.

Socialinė iniciatyva „BE PATYČIŲ“ – tai 2004 m. „Vaikų linijos” inicijuota akcija, kurios pagrindinis tikslas yra smurto ir patyčių prevencija. Šia kampanija siekiama kurti saugesnę aplinką ne tik mokyklose ar darželiuose, bet ir suaugusių žmonių gyvenime, akcentuoti šios problemos svarbą bei šviesti visuomenę. Projektui sukurta interneto svetainė www.bepatyciu.lt.