Koks yra uolos paviršius? Švelnus? Šiurkštus? Kviečiame pagaminti uolos paviršių ir sužinoti!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

– 2 balto popieriaus lapai,
– rusvų/rausvų atspalvių dažai,
– teptukai,
– indas su vandeniu.

DARBO EIGA:

Baltą popieriaus lapą įmerkti į indą su vandeniu.

Leisti popieriui sušlapti, panardinti jį po vandeniu, atsargiai suglamžyti.

Popieriaus kamuolėlį išimti iš vandens.

Popierių atsargiai ištiesinti, patiesti ant stalo ir ant jo piešti, lieti dažus, atskiestus su vandeniu.

Nuspalvintą popierių ir jo daleles sudėti ant sauso ir švaraus popieriaus lapo, palikti, kad išdžiūtų.

Išdžiuvęs darbelis turi uolos reljefą – tuom įsitikinti galima pirštukais palietus paviršių.

Norime pristatyti darbelį, kuris padės supažindinti vaikus su gamtos dėsniais. Vaikui svarbu žinoti, kad saulės šviesa kaitina vandenį, kyla garai ir taip kaupiasi debesys iš kurių – pradeda lyti.

Šiam darbeliui, Jums reikės:

– maišelio (geriausia – uždaromo juostele);
– vandens;
– maistinių dažų (mėlynos spalvos);
– lipnios, popierinės juostelės;
– spalvotų rašiklių.

Prieš pradedant darbelį, pakalbame ir aptariame su vaiku vandens ciklą. Paaiškiname, kad vandens gausu upėse, ežeruose, jūrose. Saulytei kaitinant vanduo garuoja, jis kyla į viršų – taip kaupiasi debesys. Kai debesys prisipildo – jie “plyšta” – pradeda lyti lietus. Lietaus lašeliai kaupiasi upėse, ežeruose, jūrose. Vėl saulytė kaitina, vanduo garuoja ir vandens ciklas sukasi ratu.

Paimame maišelį ir leidžiame vaikui nupiešti vandens ciklą: vandenį, saulę, debesėlius, lietaus lašelius.

Kai piešinys jau nupieštas, galime darbuotis toliau.

Paėmę maišelį, įpilame vandens ir maistinių dažų.

Paimame popierinę, lipnią juostelę ir ant jos užrašome savo vardelį.

Priklijuojame maišelį ant lango (vietą parinkite ten, kur dažnai šildo saulytė).

Po kelių valandų, pažiūrėkite ir aptarkite, ką matote. Saulytė šildo vandenuką ir vanduo pradeda garuoti ir tai puikiai matosi ant mūsų maišelio.

Akvariumas visada traukia akį spalvų įvairove, formomis ir gyventojais. Spinduliuojančios švieselės ir akmenėlių žaižaravimas – visa tai taip gražu!

Darbeliui atlikti prireiks:

• popierinės vienkartinės lėkštės;
• žirklių;
• klijų;
• pieštuko;
• spalvoto popieriaus (akvariumo vandeniui ir žuvytėms);
• blizgučių;
• spalvoto popieriaus konfeti.

Pagaminimo eiga

Iš mėlyno (gali būti ir kita spalva) popieriaus iškerpame  skritulį, kuris tilptų į popierinę lėkštelę, priklijuojame jį. Tai bus akvariumo vanduo.

Jau turime akvariumą, tačiau jis dar tuščias… Iš spalvoto popieriaus kerpame žuvytes ir jas apgyvendiname akvariume – priklijuojame.

Į akvariumą priberiame spalvotų akmenėlių – konfeti ir blizgučių.

PASTABA:  Tėvelių/suaugusiojo priežiūra ir pagalba – būtina!

Artėja ruduo – metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema – išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia – jautria šiam metų laikui – tema.

Prisimenu, kaip skaudėjo širdį, kai pirmą kartą pirmagimis išėjo į ugdymo įstaigą. Ir visai nesvarbu, kad aš jau seniai buvau išėjusi į darbą – tiesiog tas jausmas yra labai stiprus. Jeigu ieškočiau to jausmo šaknų, šiandien manau, kad didele dalimi mes jį išgyvename dėl aplinkos spaudimo: reakcija į tai, kad vaikas išeina į darželį, yra ne „o, kaip smagu!”, o „o, dievulėliau…ką gi, stiprybės” 😀 Žodžiu, ne pozityvas, o nerimas ir net dažnai negatyvas. Tą stebėdami pasąmoningai pradedame galvoti, kad ir reikia tos stiprybės, kad tai – ne natūralus ir normalus procesas, o kažkas jeigu ne tragiško, tai bent jau tikrai nemalonaus.

Šios dienos mamos klausimas – apie dar visai mažą, tačiau nenorintį būti be mamos nė truputėlio, kūdikį. Puikiai suprantu, kad tos mamos, kurios turėjo ir galimybę, ir norą ilgai auginti savo mažylį, sakys, kad kodėl ji gimdė, jei nenori būti su juo.  Manau, kad XXI amžiuje toks klausimas ne(be)turėtų kilti. Visų pirma, žmonių yra visokių. Mamų yra visokių. Moteris turi teisę (dažna ir privalo) derinti šeimą ir profesiją. Be to, mes jau žinome ir tai, kad vaikui geriau yra rami, pasitikinti savimi ir tikinti tuo, ką daro, mama, o ne susierzinusi, praradusi (pasi)tikėjimą ir nerealizuojanti savęs mama (ir dar, būna, kaltinanti – sąmoningai ar nesąmoningai – vaiką dėl prarastų galimybių). Galų gale, buvimas tinkama/netinkama mama nematuojamas praleisto laiko kiekiu: nėra taip, kad visos, kurios su vaikais būna 24/7, yra geros mamos. Arba atvirkščiai. Svarbiausia – ieškoti to, kas tinka tam tikrai šeimai. Tai, kad gimė vaikas, nereiškia, kad mes turime visiškai atsisakyti savęs. Ar turime pa(si)keisti ir pri(si)derinti? Tikrai taip. Gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvęs. Bet vaiko gimimas nėra savojo gyvenimo išsižadėjimas.

Ką daryti, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis? Į šį klausimą ir bandau atsakyti šios dienos video įraše. O tėvams, išgyvenantiems tokį periodą, linkiu kantrybės ir pasitikėjimo savimi bei tikėjimo tuo, ką darote. Pamąstykite, pasverkite visus „už” ir „prieš”, priimkite tinkamiausią SAVO šeimai sprendimą ir…griebkite jautį už ragų! Visos situacijos yra įveikiamos, visos problemos – išsprendžiamos, ir viskas praeina.

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

(J. Marcinkevičius)

Kokia bus tavo pieva?

REIKALINGOS PRIEMONĖS:

klijai,

žurnalai,

sagutės,

pieštukas,

spalvotas popierius,

iškirptos gėlytės,

drugelių sparneliai,

lėkštutė klijams.

DARBO EIGA:

Iš žurnalų išrenkame lapus, turinčius žalią ir tamsią spalvą (žaliame fone tekstas, vandens spalva, nuotraukos ir pan.). Suplėšome juostelėmis (ilgomis , trumpomis).

Patepame pirštuku klijais spalvotą popierių ir klijuojame ,,pievelę“ iš žurnalinio popieriaus juostelių.

Tepame pirštuku klijus ant spalvoto popieriaus – būsimus ,,gėlių kotelius“. Priklijuojame juosteles. Taškuojame klijais kotelių viršų.

Paimame paruoštas gėlytes (didesnes) ir priklijuojame.

Taškuojame klijais gėlyčių vidurį ir priklijuojame sagutes.

Taškuojame klijais popierių, kur norėtume, kad ,,žydėtų“ geltonos gėlytės. Priklijuojame jas. Taškuojame gėlytės žiedo viršų ir priklijuojame sagutes.

Popieriaus lape patepame klijais vietas, kur norėtume matyti skraidančius drugelius. Priklijuojame paruoštus drugelių sparnelius ir pilvelį – paruoštą juostelę.

Paprastu pieštuku (arba spalvotu) nupiešiame likusioms gėlytėms kotelius, drugeliams antenytes (vesti galima tiesias, vingiuotas linijas).

Tėvelių (suaugusiųjų) priežiūra ir pagalba atliekant darbelį – būtina.

Sėkmės!

Šis mėnuo – gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė – vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.

Mūsų vaikai į naujagimį visada reaguodavo gražiai. Iki tol, kol tas vaikas ūgtelėdavo ir pradėdavo kėsintis į jų žaislus ir teritoriją. Prisimenu, net Augustas, kuriam nebuvo nė dvejų, viską nešdavo „boliui”, kol tas sau ramiai gulėjo ar sėdėjo, tačiau – kai tik mažasis tapo mobilus – ta besąlygiška meilė baigėsi. 😀 Turbūt skaudžiausiai į jaunesnio atsiradimą reagavo Vilhelmas, kuriam, gimus Mortai, nebuvo trejų. Jis po kelių savaičių užklausė: „Mama, o kada ji važiuos atgal?” Taip diplomatiškai ir subtiliai Viliukas bandė atsikratyti jo – jaunėlio – vietą užėmusios įsibrovėlės. Žinoma, jis turėjo ir vyresnį brolį, tai tas nukarūnavimas nebuvo toks skausmingas (nes jau nuo pirmos gyvenimo akimirkos buvo pratęs dalintis tėvų dėmesį ir meilę su broliu), tačiau vis vien akivaizdu, kad vaikui tai – ne pati maloniausia patirtis.

Man labiausiai patinkantys palyginimai yra su suaugusiųjų pasauliu. Vaikui brolio/sesers atsiradimas yra tas pats, kas jūs vat imtumėte ir vieną dieną į namus parsivestumėte naują…vyrą/žmoną ir pasakytumėte savo „senajam” sutuoktiniui: Žinai, mielasis (mieloji), aš tave labai myliu, bet vat parsivedu dar vieną, nes juk bus daug smagiau! Ir tu draugą (draugę) turėsi, galėsite drauge kalbėti, žaisti. Tik jis (ji) jaunesnis (jaunesnė), tai aš turiu jam padėti. Ir kartu miegoti. O kai jis (ji) miega, tai tu tyliai tyliai po namučius vaikščiok, kad nepažadintum. Ir t.t. ir pan. Kaip jūs jaustumėtės?! Tikriausiai ne itin gerai, ar ne? Ir visai neatrodytų, kad tas naujokas yra didžiulis džiaugsmas.

Nepamirškite, kad turėti antrą (trečią, ketvirtą ir pan.) vaiką yra jūsų sprendimas (jis ir turi būti jūsų sprendimas, o ne vaiko, tačiau jūs turite būti jautrūs tam faktui, kad tai buvo jūsų sprendimas), ir vaikas nebūtinai bus (yra) dėl to patenkintas. Susigyventi su naujovėmis reikia laiko. Mes, žmonės, apskritai nemėgstame išeiti iš komforto zonos, o ypač sunku tą (pa)daryti yra vaikams. Tad būkime kantrūs, supratingi ir mylintis savo vyresnėliams. Ir isisąmoninkite, kad viskas praeina, o laikas – geriausias gydytojas. Tad ir vyresnėlis su laiku susigyvens su nauju atvykėliu į šeimą. Tačiau didele dalimi nuo mūsų elgesio ir priimamų sprendimų priklauso, kokie bus mūsų mylimiausių vaikų tarpusavio santykiai.

Gėdinimas Lietuvoje – vis dar populiari drausminimo priemonė. Vis dar kai kuriems tėvams (ir net pedagogams!) atrodo, kad gėdinimas bus „gera pamoka”, ir vaikas liausis elgtis netinkamai. Kodėl gėdinimas dar labiau skatina vaiką elgtis netinkamai? Čia yra mano išsamus straipsnis apie gėdinimą, o šiandien – atsakymas į aktualų vienos mamos klausimą.

Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą – net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje. Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos 🙂 Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną. Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.

Iš manęs penktadienį ėmė interviu. Interviu buvo apie žaidimus lauke ir jų svarbą vaiko raidai.  Sėdėjome IQ palapinėje, o šalia buvo šeima su mažyle, kurią gan nemažai stebėjau. Ji visą laiką nenustygo vietoje: tai stojosi, tai sėdosi, tai vėl stojosi. Ar drįstumėte kas nors pasakyti, kad toks vaikais – per daug judrus? O gal net hiperaktyvus? Tikiuosi, kad niekas taip nepasakytų. Tačiau, vaikams ūgtelėjus, mes jau suskumbame klijuoti etiketę: hiperaktyvus, nesutelkiantis dėmesio ir pan. Tą nuolat girdžiu ir iš darželių pedagogų lūpų. Galima pagalvoti, kad Lietuvą yra užgriuvusi hiperaktyvumo epidemija. Ir ne tik Lietuvą. JAV 2003 buvo diagnozuoti 7.8 procentai vaikų, 2007 – jau 9.5%, o 2011 – jau net 11%. Tai reiškia, kad mes kalbame apie dešimtadalį vaikų!  Vadinasi, grubiai tariant, jeigu jūsų mokykloje yra 300 pradinukų, tai net  30 jų gali būti hiperaktyvūs! Nežinau, kaip jums, bet man jau skamba pavojaus varpai.

Hiperaktyvumo diagnozės augimo priežasčių yra ne viena. Viena pagrindinių – mes geriau diagnozuojame, nes daugiau žinome. Mūsų tėvų karta apie tokius vaikus tiesiog sakydavo, kad jie nenustygsta vietoje (kartais – ir agresyvūs), o dažniausiai – kad jie nenustodami „malasi”. Kuo toliau, tuo labiau tikėtina, kad yra ir kita priežastis – iš vaikų per daug ir per dažnai reikalaujama ramiai sėdėti, ir jie per mažai laiko žaidžia lauke. Savo interviu aš pabrėžiau, kad vaikams turime leisti laisvai žaisti: su akmenimis, pagaliais, medžiu, mes turime jiems leisti lipti į medžius ir net leisti šiek tiek susižeisti. Kokia yra tikimybė, kad vaikas, žaisdamas akmenukais, užsimuš? Turbūt panaši, kokia būtų skrendant lėktuvu, kad šis nukris. Tačiau atostogauti su vaikais skrendame, ar ne? Na, bus guzas. Mėlynė. Tikriausiai tuo ir pasibaigs. Jau blogu atveju reikės susiūti. Kiek tokių pažįstate? Iš mūsų keturių vaikų siūtas vienas. Kiek vaikų Lietuvoje pažįstate užmuštų akmenimis ar lazdomis? Aš – nė vieno. Vieno darželio vadovė man pasakojo, kad vieną rytą pas ją įgužėjo mama su rankoje akmeniu (tokiu, kokių normaliame kieme pilna) ir piktu balsu užklausė: „KAS ČIA??? Kad man jų nebūtų kieme iki tol, kol vakare ateisiu pasiimti vaiko!” Kokia mano reakcija? Vienintelė – tėvus reikia šviesti apie tai, kokia yra didžiulė natūralios žaidimų erdvės svarba vaiko gyvenime. Tą jau suprato Vakarų valstybės ir apie tai vis daugiau kalba su tėvais, o dauguma atsisako sterilių žaidimų aikštelių. Tikėjausi, kad mes prašoksime tą sterilumo etapą, tačiau tai, ką girdžiu iš pedagogų, man jau kelia nerimą – tėvai neleidžia vaikui išsitepti, neleidžia žaisti lietuje, neleidžia liesti žemių, žaisti su pagaliais, akmenimis, neleidžia lipti į medžius, voliotis žolėje…galėčiau vardinti ir vardinti, ko tik nesu girdėjus per savo keliones su seminarais po Lietuvą. Tad noriu būti šiokiu tokiu žadintuvu ir papasakoti apie tai, kokia yra žaidimo lauke svarba (be to, ką jau sakiau interviu, o viena Vaikystės Sodo mokytoja tą interviu papildė konkrečiais pavyzdžiais, ką darome su vaikais kieme Vaikystės Sode). Ir, žinoma, be galo džiaugiuosi matydama tokius vaikus, kaip Maja (ir už vaikus, ir už jų tėvus – tai suteikia vilties, kad ne viskas prarasta!):

Visų pirma, mane suneramino ne tik Lietuvos pedagogai. Mano kolegė Suomijoje pasakojo, kad yra aukojamas žaidimų lauke laikas dėl kalbos, matematikos, kad yra mažinamas kūno kultūros pamokų skaičius ir pan. Tą patį pasakojo ir kolega iš JAV. Kita vertus, tie patys kolegos pasakoja apie tai, kad klasėje vaikai nenusėdi, kad jie nuolat sukinėjasi, gręžiojasi, supasi ant kėdžių, ir kad tai yra tapę ne išimtimi, o kasdienybe. Galiausiai, mes vis ilgiau reikalaujame iš vaikų išsėdėti: mačiau vieną darželio grupę, kur iš keturmečių buvo tikėtasi, kad jie išsėdės maždaug 40 minučių! Žodžiu, lūkesčiai yra milžiniški, o realybė – visiškai su jais prasilenkianti. Visų pirma, pradėkime nuo to, ką iškart galime pakeisti: tikėtis, kad ikimokyklinukas 40 minučių sėdės ramiai – nerealu. Net ir 30 minučių jam yra per didelis iššūkis: jam reikia pirštų žaidimų, jam reikia mankštos, jam reikia (pa)judėti.

Tyrimai JAV parodė, kad, palyginus šių dienų vaikus su tais, kurie augo devintajame dešimtmetyje (mieli klasiokai ir kursiokai, čia apie mus!), tik vieno iš dvylikos fizinė raida buvo tokia, kokia turėtų būti. Pasirodo, daug vaikų šiandien vaikšto su neišsivysčiusiu vestibiuliariniu aparatu, nes…per mažai juda! Man yra tėvai sakę: bet mūsų vaikas lanko baseiną (čia galite įrašyti bet kokį kitą sportą) net du kartus per savaitę! To, mielieji, neužtenka. Tam, kad vaiko fizinė raida būtų normali, jis turi judėti aukštyn, žemyn ir į visas pasaulio puses ne du kartus į savaitę, o kasdien ir kuo ilgiau. Ir ne būreliuose, o tiesiog kieme, nes tada juda visos raumenų grupės, o ir krūvį vaikas natūraliai pasirenka būtent tokį, kokio jam reikia. Nenuostabu, kad mokslininkai spėja, jog vaikai tiesiog pasąmoningai veržiasi judėti – dėl to ir nenusėdi ramiai. Jų kūnas tiesiog prašosi judesio, nes nepatenkinami gyvybiškai svarbus poreikis judėti. Prasideda užburtas ratas: vaikai bando judėti, kad jų raida būtų normali, mes tada jiems liepiame ramiai sėdėti, o tada jie negali normaliai vystytis.

Ką galime daryti? Visų pirma, darželiuose ir pradinėse mokyklose turime sudaryti sąlygas vaikams judėti ir žaisti lauke. Kasdien. Imkime pavyzdį iš Skandinavų: nėra blogo oro, yra tik netikusi apranga. Visų antra – ir tai yra prašymas tėvams – siųskite savo vaikus į kiemą. Suprantu, kad visi turime daug darbų, o kiemas nebūtinai yra saugi vieta, kur ikimokyklinukas gali žaisti vienas, bet juk taip pat žinome, kad čia, Lietuvoje, mes ypatingai mažai leidžiame laiko su savo vaikais – vadinasi, verta su juo išeiti į kiemą. Jeigu nenorite žaisti drauge, skaitykite knygą – vaikas ir matys, kad skaityti yra smagu (taip ir pats užaugs skaitovu), ir jam bus smagu, kad esate šalia. Jau nekalbu apie tai, kad vaikas mažiau sirgs (o juk visi norime, kad vaikas kuo mažiau sirgtų, ar ne?) – Vaikystės Sode pastebėjome, kad tie vaikai, kuriuos tėvai rengia lengviau, kurie daug laiko su tėvais leidžia kieme, tikrai yra mažiausiai sergantys.

Galiausiai juk norime, kad vaikas gerai mokytųsi, tiesa? Tam reikia, kad vaikas susikauptų. Vaikas geriausiai sutelkia dėmesį, kai tam yra pasiruošęs jo kūnas. Tad drąsiai galima sakyti vaikų tėvams: norite, kad vaikas gerai mokytųsi? Be to, kad ieškote geriausios mokyklos ir geriausio pedagogo; be to, kad rūpinatės jo užklasine veikla, išsiųskite jį su kamuoliu/dviračiu/rakete į kiemą!

Žinoma, vien judėjimas nepadarys, kad jūsų vaikas staiga pasieks fantastinių intelektualinių aukštumų, tačiau aplinka, kurioje tėvai daug bendrauja su vaikais ir vaikui pakanka judėjimo, skatina smegenų vystymąsi daug labiau, nei aplinka, kurioje vaikui stinga tėvų dėmesio ir kurioje vaikas daugiau sėdi, nei juda.

Šiandien – pasaulio lietuvių ekonomikos forume – itin daug kalbėjome apie švietimą. Sakysite, ką bendro turi švietimas ir ekonomika? Visų pirma, nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, nes būtent švietimo sistemos rezultatas – suaugęs žmogus – daro didžiulę įtaką ir ekonomikos augimui.

Šių dienų pedagogai dirba ne su dabartimi, o su ateitimi, t.y. mes pedagogus turime ruošti net ne XXI amžiui, o XXII. Ar mes tą darome?

Kadangi buvo galima forumo dalyviams užduoti klausimą, maniškis būtent toks ir buvo: ar šiandien paruošiami pedagogai atitinka XXI amžiaus mokyklos ir vaikų poreikius? Dauguma dalyvavusių apklausoje pasakė, kad neatitinka.

Tačiau mes vis vien važiuojame įsibėgėję ir mums nerūpi, kad priekyje – siena, į kurią galime tuoj tuoj rėžtis.

Ekonomikos forume kalbėjau apie tai, kaip mums auginti antreprenerius (entrepreneur). Šįkart nekalbėjau apie tai, kiek tokių vaikų mums reikia ir kodėl apskritai reikia, kad bent kai kurie vaikai būtų būtent tokie, tad neišsiplėsiu ir čia – tegul kiekvienas pats sau atsako į šiuos klausimus. Klausimas, į kurį norėjau atsakyti aš, buvo apskritai: KAIP? Kaip gali žmogus, kurio paties taip neaugino, auginti tokius? Pavyzdžiui, mane augino darbdaviui – mūsų namuose nekalbėdavome apie tai, kad aš galėčiau turėti savo verslą. Kodėl? Tiesiog tokie buvo laikai, tiesiog mano tėvams (kurie šiaip mane skatino ir drąsino) tai neatrodė vertybė. Ir apskritai. Dabar vaikai yra technologijų čiabuviai. Nuolatinio grįžtamojo ryšio čiabuviai (FB, žinutės, Google ir pan.). Pagyrų čiabuviai (tai – bene pirmoji karta, kuri užaugo tėvams ją daug giriant). Tai jie, o ne mes geriausiai žino, koks yra šiandienos pasaulis. Nes mes kabinamės į praeitį (prisimeni..?), o jie gyvena čia ir dabar.

Taigi įžengiame į pasaulį, kuriame viskas lyg ir sena, tačiau vyksta naujai. Ko mums tokiame pasaulyje reikia? Nuolat kalbame apie inovacijas, tačiau ką mes darome mokykloje? Mokykloje kaskart, kai vaikas suklysta bandydamas rasti atsakymą naujai, baudžiame (rašydami prastą pažymį). Ir aš suprantu, kad reikia vaiką vertinti, bet atsakykite man į klausimą: kiek kartų jūs bandytumėte, jei kaskart už nesėkmę būtumėte skaudžiai baudžiamas?!

Sakoma, kad ne visi vaikai gali būti antrepreneriais, nes juk „visi mes esame skirtingi”. Ir taip, ir ne. Čia tas pats kaip su lyderyste: jeigu žiūrime siaurai, tai, žinoma, ne visi. Tačiau yra ir platus požiūris, kai mes kalbame apie gebėjimus, o gebėjimai, žinia, yra įgyjami. Mano giliu įsitikinimu, mes turime sudaryti sąlygas vaikams įgyti gebėjimus, kurių reikia XXI amžiuje ir kurių, tikėtina, reikės XXII. Pavyzdžiui, gebėjimą rasti veiklos. XXI amžiaus tėvai, vedini sąžinės graužaties, kad mažai laiko leidžia su vaiku, yra užsivilkę super-tėtės(mamos) kostiumą ir skuba kaskart į pagalbą, kai vaikas pasako, kad jam yra nuobodu. Nuobodulys – nuostabus dalykas, nes skatina vaiką ieškoti veiklos, žvelgti į aplinką kūrybingai, mąstyti ir pan. Šiandien mes jau žinome, kad mūsų smegenys mėgsta nedirbti ir viską paversti įpročiu – kai tik susiformuoja įprotis, smegenys save tausoja ir „išsijungia”. Tad mums reikia ne tik patiems jas į(si)jungti, bet ir skatinti vaikus tą daryti. Tad kitą kartą, kai vaikas pasakys, kad jam nuobodu, nepulkite jo užimti: tegul ieško išeičių, tegul sprendžia nuobodulio problemą pats, savarankiškai.

Kalbant apie antreprenerius būtina kalbėti ir apie emocinį intelektą. Mes turime išmokyti savo vaikus susidoroti su nesėkme. Dabar gi darome viską, kad tik vaikas nepatirtų jokių nesėkmių ir dievas-žino-iš-kur net sakome, kad tokia patirtis vaiką traumuoja. Ne, ne ir dar kartą ne. XXI amžiuje turime ugdyti vaikus, kurie bando, klysta, iš klaidų mokosi ir vėl bando. Jie turi augti atsparūs šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, o mes turime išsigydyti tėvų-malūnsparnių sindromą. Palikime vaikus ramybėje! Čia, žinoma, vėl susiduriame su klausimu: o ką daryti, jei vaikai neišsprendžia konflikto/nesusitaria savarankiškai? O ką jūs darote, jei matote, kad draugo mašina įklimpo į sniegą ir ten užstrigo? Einate padėti, ar ne? Toks yra ir pedagogo-mentoriaus bei tėvų vaidmuo: stebėti vaikus ir įsikišti, kai juos reikia tempti iš situacijos/padėti situacijoje, kuri jiems yra per sudėtinga. Tačiau tai nereiškia, kad, iškritus pirmam sniegui, jau reikia su sirena atvažiuoti ir gelbėti vaiką nuo sniego.

Ar gali man kas nors, pridėjęs ranką prie širdies, tiksliai pasakyti, koks bus pasaulis po 12 metų? Po 13 metų mūsų mažoji dukra baigs mokyklą. Kad ir kaip norėčiau ją paruošti ateičiai, aš niekaip negaliu paruošti jos ateičiai, apie kurią žinau itin mažai. Baigėsi tie laikai, kai prosenelis buvo ūkininkas, senelis ūkininkas, tėvas ūkininkas, sūnus ūkininkas ir t.t.Dabar net ir čia išlieka tik profesijos pavadinimas, bet pats darbo pobūdis kinta tokiais greičiais, kurie yra sunkiai įsivaizduojami. Tad kokius vaikus mums reikia auginti? Tokius, kurie nebijos tos nežinios. Saugiai jausdamiesi nežinioje jie bus daug labiau pasiruošę sėkmei, nei paniškai nežinios bijodami. Tokiame – sparčios kaitos ir nežinios pasaulyje – mes turime mokyti vaikus kritiškai mąstyti ir aklai nesekti bet kuo, ką jie išgirsta ar randa. Tegul vaikai meta iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Patogu? Žinoma, kad ne! Tokie vaikai nėra patogūs, nes priverčia mus įjungti savo smegenis (o – kaip jau minėjau anksčiau – esame linkę to nenorėti daryti). Toks gyvenimas ir mąstymas turi tapti norma. Tai ir YRA norma, jei mes skatiname vaikus užduoti klausimus. Vaikystės Sode turime vieną taisyklę: kai vaikas užduoda klausimą, ne pulti į jį atsakyti, o užduoti klausimą: „O kaip tu manai?” Kartais vaikus tas klausimas net erzina, bet jis priverčia (susi)mąstyti.

Pradėkime nuo to, kad skatinsime vaikų savarankiškumą. Man skaudu matyti, kad net ganėtinai nedideli vaikai (8-9 metų) nebeužduoda klausimų ir laukia nurodymų. Kai Rupert centre vyko Sugata Mitra SOLE eksperimento atkartojimas Lietuvoje, vaikai vis nustebdavo, kai jiems pasakydavome, kad mes jiems nesakysime, kaip ieškoti informacijos ir nenurodysime, kaip ją pristatyti. Reikėjo laiko, kol jie suprato, kad mes pirštais nebaksnosime į užduotis ir nepulsime padėti kiekvieną mielą akimirką. Žinote, kas buvo nuostabiausia? Tai, kad jie visada savo atsakymais ir projektais pranokdavo mūsų lūkesčius. Vaikai yra protingi. Savarankiški. Tik reikia leisti jiems tokiais būti. Tad vienas pirmųjų uždavinių, kuriuos turi sau išsikelti darželių auklėtojai ir pradinių klasių pedagogai, yra liautis nustoti kištis į kiekvieną vaikų veiksmą ir liautis jiems nurodinėjus bei žiūrėjus per petį (micromanage). Suprantu, kad tai gali būti nelengva, jei tai nuolat daro tėvai, tačiau tėvų švietimas taip pat yra mūsų, pedagogų, užduotis. Išmokykime vaikus paprašyti pagalbos, kai jiems jos reikia ir…paleiskime juos! Galų gale, juk patys norime, kad žmonės mumis pasitikėtų, o ne kad laikytų nekompetetingais? To paties nori ir vaikai.

Šiandien mes žinome, kad smegenys yra plastiškos, kad jos keičiasi visą gyvenimą, kad MES galime keistis net ir paskutinę savo gyvenimo dieną. Toks pasakymas, kad „aš esu toks”, yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas. „Aš esu toks” tik tokiu atveju, jei visiškai nenoriu keistis. Žodžiu, net ir tai yra mūsų pasirinkimas, o ne duotybė. Vienas JAV atliktas tyrimas parodė, kad tai, ar 14mečiai turėjo svajonių, daug geriau parodė, kur jie bus, kai jiems bus 35eri metai, nei tai, kokie pažymiai buvo, kai jiems buvo 14. Suprantu, kad šiandien pažymiai yra pagrindinis matas, bet gal bent jau verta pradėti kalbėti apie tai, kad tą matą reikia tobulinti? Vaikai turi svajonių. Vaikai tiki, kad tas svajones įgyvendins. Vaikai tiki, kad viskas yra įmanoma. O ar tikime tuo mes?!

Diskusijoje po pranešimo būtent apie tai ir kalbėjome: apie tai, kaip pritraukti į darželius/mokyklas pedagogus, kurie tikės. Smagu buvo matyti ekonomikos forume tokią didelę grupę žmonių, kuriems rūpi švietimas. Diskusija galų gale susivedė į tai, kad daugiausiai turime investuoti ne į atlyginimų, o į mokytojų darbo prestižo kėlimą (Norėdama užbėgti už akių kai kuriems komentarams iškart noriu pasakyti, tai tai nėra tarpusavyje susiję. Apskritai Lietuvoje nuolat kalbėdami apie atlyginimus nukreipiame dėmesį nuo tikrųjų švietimo sistemos problemų – ačiūdiev, diskusijoje buvo dauguma tą suprantančių ir net argumentavo – gaila, kad diskusija nebuvo įrašoma, nes mielai pasidalinčiau tais argumentais su visais, kurie bando teigti, kad tai – didžiausia problema ir, ją išsprendus, reikalai pasitaisytų). Siūlymų buvo įvairiausių: nuo stojamojo balo kėlimo iki LEU uždarymo. Man įdomus pastebėjimas buvo tas, kad Lietuvos pedagoginio darbo apmokėjimo sistema yra išsigimus: dabar pedagogai (žinoma, toli gražu ne visi, bet dažnas) piršto nepajudina, jei už tai nėra mokama. Pavyzdžiui, reikia pabūti su vaikais, o jis virkauja, kad jau dabar jo nekontaktinės valandos, ir jis su vaikais būti neprivalo. Buvo siūloma tą keisti viską surašant ir tiesiog mokant atlyginimą, o ne atlyginimą skaidant į dalis, kas leidžia pedagogui pasakyti, kad už posėdį/šventę/pokalbį su tėvais jam nemokama. Galiausiai, kaip atsirinkti ir pritraukti žmones, kurie supranta, kad pedagogo darbas – ne profesija, o gyvenimo būdas?! Turiu pripažinti, buvo nepaprastas malonumas apie tai diskutuoti. Vien tai, kad apie tai galvojama, kad apie tai kalbama ir svarstoma, ką būtų galima daryti, liudija, kad ledai yra pajudėję. Turėjome tik 90 minučių, bet būtumėme diskutavę ir visus 900.

Galų gale nutarėme, kad turime kiekviena ir kiekvienas sau užduoti klausimą:

NEKLAUSK, KĄ ŠVIETIMO SISTEMA GALI DUOTI TAU. KLAUSK, KĄ TU GALI DUOTI ŠVIETIMO SISTEMAI?

Pradėk nuo to, kad gabų jaunuolį ne atkalbinėsi, o paraginsi kelti koją į mokyklą (keli dalyviai prasitarė, kad net patys pedagogai nėra savo profesijos ambasadoriai ir atkalbinėja jaunus žmones rinktis šią profesiją).

Taigi – kaip siūlo Nike šūkis – JUST DO IT! (TIESIOG VEIK!). Nes per vieną naktį ar per vieną savaitę švietimo sistemos nepakeisti. Bet po vieną mokytoją, po vieną vaiką, po vieną tėvą keisti gali. Tad nuo to ir pradėkime. Š-I-A-N-D-I-E-N.