Šį rytą pradėjau straipsniu, kuris, manau, yra išjaustas kiekvieno Pašaukimo pedagogo. Iš tiesų tai yra Pašaukimo pedagogo laiškas tėvams. Apie TĄ vaiką, apie kurį kalba visi klasės (grupės) vaikai savo tėvams. Tai yra tas vaikas, kuris mušasi, kandžiojasi, spjaudosi, žnaibosi, nevaldo savo pykčio. Ir, žinoma, tai yra tas vaikas, dėl kurio jaudinasi kitų vaikų tėvai. Gerai būtų, jei tik jaudintųsi – dažnai nori, kad to vaiko klasėje (grupėje) tiesiog neliktų, nes jis – be jokios abejonės – daro blogą įtaką ir trukdo mokytis bei tobulėti kitiems vaikams. Pati esu ne kartą susidūrusi su parašų rinkimu (!), kad TAS vaikas būtų išmestas arba bent jau kad būtų užtikrinta, jog TAS vaikas bus suvaldytas. Ar žinote, kad nuo to, kai vaikas sugalvoja kąsti ir/ar trenkti, praeina kelios sekundės? Jūs galite stovėti šalia. Jūs galite net žiūrėti į TĄ vaiką ir nespėti užtikrinti. O ką kalbėti, jei tuo metu skaitote kitam vaikui? Padedate apsiauti batukus? Nusiplauti rankas?
Taip, TAS vaikas yra rakštis uodegoje visiems. Esu girdėjusi net pedagogus sakant, kad vat – jei nebūtų TO vaiko – gyvenimas klasėje (grupėje) būtų nuostabus. Bet nejau jie nesupranta, kad tada būtų KITAS „TAS” vaikas?! Visų nepatikusių gi neišmesime. Ir dar. NIEKADA, NIEKADA nebūkite įsitikinę, kad Jūsų vaikas yra apsaugotas nuo to, kad gali tapti TUO vaiku. Likimo ironija – dažnai tiems, kurie tuo yra įsitikinę, taip ir atsitinka.
Kadangi ne visi pedagogai ir ne visi tėvai skaito anglų kalba, dalinuosi straipsnio vertimu (laisvu) ir linkiu gražios bei prasmingos dienos bei supratingumo. Patikėkite, pedagogai ŽINO, MATO ir DARO. Tik tiek, kad jie apie tai NEKALBA. Ir už tai būkime jiems dėkingi, nes tikrai nenorėtumėte, kad viskas, kas yra itin asmeniška, staiga taptų vieša.
Tiesa, kartą esu girdėjus vieną šeimą sakant, kad tai, jog tame dalyvauja jų vaikas, jau paverčia situaciją nebe asmeniška, ir jie privalo viską žinoti. Mielieji, jūs viską žinote (o jei dar nežinote, tai tikrai sužinosite) apie SAVO vaiką. Žodžiu, gero skaitymo…
Mielas tėti/mama,
Žinau. Jūs jaudinatės. Kiekvieną dieną Jūsų vaikas grįžta namo su pasakojimu apie TĄ vaiką. Na, TĄ, kuris visą laiką mušasi, stumdosi, žnaibosi, draskosi ir galbūt kandžiojasi. TĄ, kuris, kai einame koridoriuje, visada turi duoti man ranką. TĄ, kuris turi ypatingą vietą ant kilimo ir kartais sėdi ant kėdės, o ne ant kilimo. TĄ, kuris turėjo liautis žaidęs kaladėlėmis, nes mes kaladėlėmis nesimėtome. TĄ, kuris perlipo žaidimų aikštelės tvorą kaip tik tada, kai prašiau to nedaryti. TĄ, kuris, pykčio pagautas, išliejo draugo pieną ant grindų. Specialiai. Man matant. O man paprašius išvalyti sunaudojo visus popierinius rankšluosčius. Specialiai. Man matant. TĄ, kuris riebiai nusikeikė per kūno kultūros pamoką.
Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas trikdo Jūsų vaiko ugdymo(si) procesą. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas atima tiek daug mano laiko ir energijos, kad nebeužteks Jūsų vaikui. Jūs jaudinatės, kad TAS vaikas vieną dieną tikrai ką nors rimtai sužeis. Ir Jūs jaudinatės, kad tas, rimtai sužeistas, gali būti Jūsų vaikas. Jūs jaudinatės, kad ir Jūsų vaikas taps agresyvus. Jūs jaudinatės, kad Jūsų vaikas atsiliks akademiškai, nes aš nepastebėsiu, kad jis neteisingai laiko pieštuką. Aš visa tai žinau.
Šiemet Jūsų vaikas – šioje klasėje ir šiame laike – nėra TAS vaikas. Jūsų vaikas nėra tobulas, bet iš esmės laikosi taisyklių. DAžniausiai draugiškai pasidalina. Nemėto daiktų. Pakelia ranką, kai nori kalbėti. Dirba, kai dirbame ir žaidžia, kai žaidžiame. Juo galima pasitikėti, kad nueis į tualetą ir grįš be ypatingų nuotykių. Ji(s) vis dar mano, kad š žodis yra šaunuolis. Aš visa tai žinau.
Aš visa tai žinau ir man visa tai kelia nerimą.
Matote, aš visada nerimauju. Dėl VISŲ JŲ. Aš nerimauju dėl to, kaip Jūsų vaikas laiko pieštuką; kaip kitas vaikas moka raides; kad trečias yra nedrąsus; o ketvirtas niekada neatsineša užkandėlės. Aš nerimauju, kad Augusto striukė nėra pakankamai šilta ir dėl to, kad Barboros tėtė šaukia ant jos, kai ji parašo B raidės pilvukus ne į tą pusę. Kai kur nors važiuoju, kai maudausi duše – vis nerimauju.
Ir žinau, kad Jūs norite kalbėti būtent apie TĄ vaiką. Nes Barboros ne į tą pusę parašyti B pilvukai nebus Jūsų vaiko mėlynių priežastis.
Aš irgi norėčiau pakalbėti apie TĄ vaiką, bet labai daug ko pasakyti negaliu.
Negaliu pasakyti, kad jis dabar daug ko negali valgyti, nes ieškoma, kam jis alergiškas – dėl to jis VISĄ LAIKĄ ALKANAS.
Negaliu pasakyti, kad jo tėvai nedraugiškai skiriasi, ir jis šiuo metu gyvena su močiute.
Negaliu pasakyti, kad jis buvo įsivaikintas, kai jam buvo 18 mėnesių.
Negaliu pasakyti, kad jaudinuosi, nes įtariu, kad jo tėtė geria.
Negaliu pasakyti, kad nuo vaistų, kuriuos jis įkvepia dėl savo astmos, jis tampa suirzęs.
Negaliu pasakyti, kad jo mama yra vieniša, todėl jis yra atvežamas tą akimirką, kai darželio durys yra atidaromos ir pasiimamas, kai yra uždaromos.
Viską suprantu, sakote Jūs. Jūs suprantate, kad aš negaliu pasidalinti asmenine ir/arba šeimos informacija. Jūs norite žinoti, ką aš DARAU, kad suvaldyčiau TO vaiko elgesį.
Norėčiau Jums viską papasakoti. Bet negaliu.
Negaliu pasakyti, kad su vaiku dirba logopedė – vaiko kalba yra atsilikusi ir jo pykčio priepuoliai yra susiję su tuo, kad jis negali komunikuoti taip, kaip norėtų.
Negaliu pasakyti, kad susitinku su jo tėvais KIEKVIENĄ savaitę ir per mūsų susitikimus dažniausiai abu tėvai verkia.
Negaliu pasakyti, kad mudu su vaiku turime slaptą signalą, kuriuo aš parodau, kad jam reikia pabūti vienam.
Negaliu pasakyti, kad jis be galo mėgsta sėdėti man ant kelių, nes jam patinka girdėti mano širdies plakimą.
Negaliu pasakyti, kad aš nuosekliai sekiau jo elgesį ir šiandien jo protrūkių skaičius nukrito nuo 5 kartų per dieną iki 5 kartų per savaitę!
Negaliu pasakyti, kad susitariau su sekretore, jog nusiųsiu jį kaskart padėti jai, kai jam reikės pakeisti aplinką.
Negaliu pasakyti, kad atsistojau per susirinkimą ir su ašaromis akyse MALDAVAU kolegų nenuleisti nuo jo akių ir būti jam maloniais net tada, kai jie pajunta frustraciją, jog jis VĖL trenkė ir dar tiesiai pedagogui prieš nosį.
Esmė ta, kad TIEK DAUG DALYKŲ negaliu Jums papasakoti apie TĄ vaiką. Negaliu papasakoti apie jį net nuostabių dalykų.
Negaliu papasakoti, kad jo klasės (grupės) darbas buvo palaistyti augalus,ir jis raudojo, kai vienas jų mirė per atostogas.
Negaliu papasakoti, kad kiekvieną rytą jis pasilenkia prie savo mažosios sesutės, pabučiuoja ją atsisveikindamas ir pavadina „saulele”.
Negaliu papasakoti, kad jis žino daugiau apie audras, nei dauguma metereologų.
Negaliu papasakoti, kad jis dažnai laisvo žaidimo metu padeda man padrožti pieštukus.
Negaliu papasakoti, kad jis glosto savo geriausios draugės galvą pogulio metu.
Negaliu papasakoti, kad, pravirkus klasės (grupės) draugui, jis atneša jam žaisliuką.
Esmė ta, mielas tėti/miela mama, kad su Jumis aš galiu kalbėti tik apie JŪSŲ vaiką. Ir štai ką aš galiu Jums pasakyti:
Jeigu kada nors JŪSŲ vaikas taps TAS vaikas…
Aš nesidalinsiu Jūsų šeimos reikalais su kitais klasės tėvais.
Aš bendrausiu su Jumis dažnai, aiškiai ir draugiškai.
Aš pasirūpinsiu, kad per visus mūsų susitikimus nepritrūktų servetėlių ir – jeigu norėsite – palaikysiu Jūsų ranką, kai verksite.
Aš pasirūpinsiu, kad Jūs gautumėte pagalbą ir bendradarbiausiu su Jums ir Jūsų vaikui padedančiais profesionalais taip, kaip galėsiu.
Aš pasirūpinsiu, kad Jūsų vaikui netrūktų meilės ir šilumos, kai jam to labiausiai reikia.
Aš būsiu Jūsų vaiko balsas darželio (mokyklos) bendruomenėje.
Aš – nepriklausomai nuo to, kas atsitiks – ieškosiu ir rasiu tai, ką Jūsų vaikas turi gero, nuostabaus, ypatingo.
Aš priminsiu jam ir JUMS apie visus šiuos nuostabumus…vėl ir vėl.
Ir kai pas mane ateis kiti tėvai, nes jie nerimaus dėl JŪSŲ vaiko, aš vėl ir vėl jiems kartosiu tai, ką jau pasakiau Jums.
Su meile,
Mokytoja(s)
Ruduo turtingas gausybe įvairiausių gėrybių, tad pasitelkus į pagalbą visą savo fantaziją, galime sukurti nuostabių kūrinių, kurie, net ir užklupus žiemai, džiugins savo spalvomis. Vienas iš jų – Mandala – puikus užsiėmimas mažiems piršteliams!
Darbeliui reikalingos priemonės:
Popierius,
Žirklės,
Plastelinas,
Įvairios pupelės,
Lęšiai.
Darbo eiga:
Iš popieriaus lapo iškerpame apskritimą.
Apskritimą pilnai padengiame plastelinu.
Ant plastelinu padengto apskritimo lipdome įvairiaspalves pupeles ir lęšius.
Pilnai užpildžus apskritimą, džiaugiamės spalvingąja mandala!
Vienas geriausių straipsnių Lietuvoje, kuriuos man yra tekę skaityti apie priešmokyklinį ugdymą, yra šis. Aš pati labiausiai mėgau dirbti su priešmokyklinukais (kadangi dirbau su vaikais nuo dvejų metų iki gimnazijos, su studentais (ir bakalauro pakopos, ir magistro pakopos) ir su suaugusiais, tai tikrai galiu teigti patyrusi darbo su įvairaus amžiaus žmonėmis ypatumus), nes jie tokie, na, kosminiai! Su jais jau gali diskutuoti apie viską pasaulyje, jų tėvai jau atsipalaidavę (aš Vaikystės Sode sakau: jei atidirbai su Mažyliais ir Šnekučiais, tai jau gali dirbti su bet kokio amžiaus vaikais!), jų savipagalbos gebėjimai jau gan puikūs (nebent už juos viską darė tėvai), o mintys – pačios įdomiausios. Svarbiausia – jie turi savo nuomonę ir nebijo jos išsakyti. Žodžiu, geriau nebūna.
Šįkart norėjau pakalbėti apie priešmokyklinukų rašymą. Kas turite penkerių-šešerių metų vaikus, tikrai pastebėjote, kad ji(s) susidomėjo rašymu (per visą mano ilgametę patirtį labai mažai tokio amžiaus vaikų visiškai nesidomėjo rašymu). Kaip visada: kai tik pamatote, kad vaikas susidomėjo, reikia čiupti ir lavinti tai, kas puikiai bus lavinama, nes atsivėrė langas, būtent tokiu metu – kai jis pats yra susidomėjęs – vaikas yra itin imlus. Taigi dažnai šiame amžiuje rašymas yra nuo niekinio iki vos ne visų minčių užrašymo mažosiomis raidėmis! Ta prasme, kad skirtumai tarp vaikų gali būti milžiniški.
Vienas įdomiausių man etapų yra tas, kai dar vaikai negeba rašyti raidžių – jie tada rašo apskritimus, ovalus, brūkšnelius ir pan., ir visa tai „skaito”. Atkreipkite dėmesį, toks raštas būna iš kairės į dešinę, būna tarpai tarp žodžių, rašymas iš naujos eilutės ir pan. Vienas kitas dar net sudėlioja skyrybos ženklus. Ką tai rodo? Tai rodo, kad vaikas jau supranta, kodėl mes užrašome tekstą. Dauguma vaikų, atėjusių į priešmokyklinę klasę, jau daugiau-mažiau pažįsta raides bei geba užrašyti savo vardą. Vienas-kitas geba skaityti. Bet, kaip sakant, tai nėra nenormalu, nes juk priešmokyklinėje klasėje vaikas ir turi išmokti apie tai, kas yra rašymas, o mokymosi rašyti sudedamosios yra klausymas, kalbėjimas, mąstymas ir…viso to užrašymas. Žingsnelis po žingsnelio.
Dauguma mokytojų pradeda mokyti rašyti nuo abėcėlės. Vieni moko tik didžiųjų, kiti – tik mažųjų raidžių. Efektyviausia – iškart viską. Patikėkite, bandžiau visaip, tačiau akivaizdu, kad vaikams raides – kurios šiaip yra abstrakcijos ir vaikams, dar nemąstantiems abstrakčiai, sunkiai suprantamos – lengviausia yra išmokti iškart mokantis ir mažųjų, ir didžiųjų. Tą jau galima pradėti darželiuose. Duokite vaikams užduotis, kur jie turi rasti „didžiąją” ir „mažąją” raideles. Pavyzdžiui, kalbate apie Lietuvos paukščius. Ir štai užduotis padėti „mamai” antytei rasti „vaiką” ančiuką:
Ir „į temą”, ir įdomu, ir vaikas supras, kad tai – raidžių pora ir t.t. Žodžiu, puikumėlis. Per šiuos metus vaikai išmoksta ne tik atpažinti raides, bet ir jas užrašyti. Beje, niekur (net JAV, kur dabar įvesti vadinamieji nauji griežti standartai!) nereikalaujama, kad vaikas išmoktų taisyklingai rašyti VISAS raides, bet reikalaujama, kad daugumą. Ir didžiųjų, ir mažųjų.
Lietuvių kalba gan dėkinga, kai kalbame apie mokymąsi rašyti. Kodėl? Todėl, kad iš esmės rašome taip, kaip tariame. Iš lėto tardami žodį gan nesunkiai suprantame, kaip jį užrašyti. Štai prieš keletą dienų su Gertrūda oro uoste aiškinomės, kodėl parašyta „gates”, o tariama „geits”. Tada ji pradėjo skaityti viską ir nusprendė, kad kažkaip keistai tie anglai rašo 🙂 Lietuvių vaikams sudėtingiausia yra minkštumo ženklas, dvibalsiai, įsidėmėtinos rašybos žodžiai (ir ne tik vaikams!), pradedantiems rašyti dar sunku tokie junginiai kaip „šč” greta, balsių trūkumas (dažnai vaikai rašo ne „grįžus”, o „girįžus”) ir pan. Kai tik vaikas pradeda rašyti, nepulkite taisyti klaidų. Tai labai svarbu! Kodėl? Todėl, kad vaikas turi suprasti, kad visų pirma rašymas yra skirtas komunikacijai. Pamažu, kasdien vis daugiau rašydamas, vaikas išmoks taisykles ir pradės taisyklingai rašyti. Taisyklių nebrukite, tačiau stebėkite, ar vaikas tobulėja. Jeigu tobulėja – viskas gerai. Jeigu ne, pasikonsultuokite su logopedu, nes tai gali būti ir mokymo(si) sutrikimas. Ar konsultuotis su specialistu, pasakys priešmokyklinės klasės pedagogas. Ta prasme, kad panikuoti tikrai nereikia, bet stebėti – būtina.
Rašymo žingsniai – kaip jau užsiminiau anksčiau – yra klausymas, kalbėjimas, piešimas. Pavyzdžiui, skaitymas yra rašymo dalis: jūs garsiai skaitote vaikui knygą ir išsiaiškinate, koks yra pavadinimas, kas yra autorius, kas yra iliustratorius, apie ką knygoje kalbama. Nebijokite užduoti tokių klausimų kaip: kokie yra pagrindiniai veikėjai? Kur vyko istorijos veiksmas? Kodėl Pepė nusiminė? Nupiešk, kas tau buvo įdomiausia. Diskutuokite apie tai, ką matote iliustracijose; apie tai, ką papasakojo knyga; ko vaikas iš jos išmoko ir pan. Kalbėdamas vaikas išmoksta reikšti savo mintis, atsakyti į klausimus (į temą!), užduoti klausimus naudojant „kas, ką, kur, kada, kodėl ir kaip”. Pradžioje tegul nupiešia istoriją,o tekstą diktuoja. Prisimenu, su priešmokyklinukais kasdien rašydavome dienoraščius. Pradžioje vaikai tik piešdavo, o aš viską užrašydavau, o metų pabaigoje tie piešiniai jau būdavo simboliniai, o tekstas…dievulėliau! Ta prasme, kad būtent dienoraščiai geriausiai parodydavo, kokiu šviesos greičiu vis dėlto tais metais tobulėja vaikas. Svarbiausia – vaikas piešia/rašo apie tai, kas yra JAM/JAI įdomu, kuo JI(S) nori pasidalinti!
Esu įsitikinusi, kad tokio amžiaus vaikas – ypač metų gale – jau gali (ir jį reikia mokyti) reikšti savo nuomonę (pavyzdžiui, mano mėgstamiausia knyga yra _____, nes_____ ir pan.), suteikti informaciją (Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė; Senovėje žmonės neturėjo elektros ir pan.) ir kurti istoriją (tikrą, atpasakojamąją, sugalvotą).
Kai vaikas pradeda rašyti, jam reikia pagalbos. Kokios? Visų pirma, padėti „įgarsinti” mintis. VIsų antra, „įgarsinti” tai, ką jis rašo – išmokyti vaiką paraidžiui įvardinti visas raides. Pradėjęs skaityti vaikas mokosi jungti, o pradėdamas rašyti vėl mokosi atskirti raides, kad išgirstų tik tas, kurias ir reikia užrašyti 🙂 Kai jau vaikas rašo, galite iškart padėti rašyti taisyklingai arba galite tekstą taisyti vėliau. Kiek aš esu pastebėjus, geriau iškart padėti užrašyti taisyklingai. Tai reikalauja nemažai laiko, todėl puiku, jei į klasę gali ateiti namuose mažylį auginantys mama arba tėtė arba močiutė/senelis. O gal studentas/-ė norėtų atlikti praktiką? Žodžiu, labai verta paieškoti padėjėjo, nes su daugiau, nei 5 vaikais, vienu metu taip dirbti yra beveik neįmanoma. Kita vertus, viskas yra įmanoma, kai nori. Aš dažniausiai turėdavau vieną rašymo centrą, kuriame aš dirbdavau su 4-5 vaikais, o kituose centruose vaikai dirbdavo savarankiškai. Taip per dieną padirbėdavome su visais vaikais. Su priešmokyklinukais jau kalbėdavome apie tai, kad sakinio gale dedame tašką, kai klausiame – klaustuką, kad vardus ir pirmą sakinio žodį rašome didžiosiomis raidėmis ir pan. Žodžiu, vaikų niekada neinfantilizavau ir – jei matydavau, kad gali – mokydavau visko, ko gali konkretus vaikas išmokti. Taigi būdavo, kad vienas ar keli vaikai aplenkia visus kitus, bet, mano giliu įsitikinimu, taip ir turi būti – juk neturi tas vaikas, kuris geba, laukti kitų. Mano užduotis – duoti jam ne daugiau darbo, o sudėtingesnių užduočių. Aišku, kadangi dirbama ne su 5 vaikais, visiems neindividualizuosi, tačiau šiek tiek individualizuoti visada yra įmanoma.
Jeigu vaikas ateina rašydamas tik didžiosiomis raidėmis, tai paprastai pradžioje jis tik taip ir rašydavo, tačiau vis paklausdavau, kokia būtų mažoji raidė. Taip pamažu pamažu pereidavome į rašymą mažosiomis ir didžiosiomis (kada reikia) raidėmis. Perėjimas įvykdavo balandžio-gegužės mėnesiais. Noriu pabrėžti, kad tai būdavo procesas, trukdavęs 6-8 mėnesius. Esmė – nuolat matomas progresas.
Taigi su priešmokyklinuku jau galima užrašyti mintis, paruošti pirmą juodraštį, jį peržiūrėti, ištaisyti, išmokyti vaiką rinkti informaciją, ją įvertinti, su(si)dėlioti mintis, sklandžiai išsakyti savo nuomonę ir sužinotą informaciją – kad tobulėtų jo gebėjimas taisyklingai rašyti,ir vaikas išmoktų pristatyti tai, ką užrašė.
Vaiko užrašytos mintys turi sulaukti dėmesio, kad jis pajustų rašymo prasmingumą. Jeigu vaikas rašys, tačiau tekstą perskaitys tik mokytoja (ir dar raudonai ištaisys klaidas!), tai motyvacija rašyti tikrai neaugs. Kabinkite vaikų iliuostruotas/užrašytas istorijas stenduose, rašykite klasės tinklaraštį, kurkite knygas, kurias vaikas parsineš namo skaityti drauge su tėvais, tegul vaikai tai, ką parašė, skaito vieni kitiems ar į klasę atėjusiam padėti žmogui.
Aš esu ne kartą pasisakiusi prieš dailyraštį, tačiau nuoširdžiai tikiu raštingumu. Tikiu, kad, taisyklingai ir įskaitomai rašydami, rodome pagarbą kitiems žmonėms. Tai nereiškia, kad visi rašome didžiąją G vienodai (aš tikriausiai tik toje pirmoje klasėje ir rašiau ją taip, kaip reikalavo), bet visi rašome taip, kad įskaitytumėme ir suprastumėme, kad tai – didžioji G. Be to, raštingas žmogus sulaukia ir daugiau aplinkos pagarbos. Bet, mielieji, nepamirškime, kad priešmokyklinuko akies rankos koordinacija bei smulkioji motorika dar nėra tokia, kokia yra suaugusio žmogaus. Viena mano priešmokyklinukų smagiausių veiklų buvo rašymas pudingu: nupirkdavau vanilinio (skonį vis keisdavau) pudingo, įkrėsdavau vaikams į vienkartines lėkštutes po didelį šaukštą, vaikai nusiplaudavo rankas ir pirštuku rašydavo raidę, apie kurią kalbėdavome. Didžiąją ir mažąją. Jeigu taisyklingai užrašydavo, galėdavo pirštą nulaižyti. Smagumėlis! Taip rašydavo ir ant smėlio. Arba nežiūrėdami čiupinėdavo mano iš švitrinio popieriaus iškirptas raides ir turėdavo atspėti, kokią raidę čiupinėja. Dar viena smagi veikla poromis – vaikai rašo raidę kitam vaikui ant nugaros, ir tas, ant kurio nugaros rašoma, turi atspėti, kokia raidė buvo užrašyta. Raides galima rašyti ir kūnu (vaikų grupė iš savo kūno turi sudėlioti 3D raides taip, kad kita vaikų grupė atspėtų), ir ore (Ryto Rato metu). Žodžiu, dabar – kai internetas tiesiog sprogsta nuo idėjų – tikrai galima vaikus mokyti rašyti per pojūčius ir per įvairią patirtį, o, žinia, taip vaikai mokosi lengviausiai, be to, turi vidinę motyvaciją tai daryti, nes jiems yra smagu ir įdomu!
Man vienas smagiausių prisiminimų iš darbo klasėje yra ta akimirka, kai vaikas pradeda skaityti. Kai jis pakelia žibančias, pasididžiavimo kupinas akis ir net nedrįsta ištarti to, ką abu tik ką supratome – AŠ SKAITAU! Net dabar – tai prisimindama – kaskart graudinuosi. Nes visada čiupdavau vaiką į glėbį ir turėjom tradiciją, kad tą akimirką metam visas veiklas ir einam su vaikais šokti: pasileidžiam muziką, tas vaikas šoka viduryje, o mes visi aplinkui! Man tai būdavo kažkoks nerealus – dervišų – šokis, nes ta didybė perėjimo iš neskaitančio į skaitančio žmogaus pasaulį yra magiška. Jeigu dirbote su pradedančiais skaityti vaikais, puikiai tą suprantate. Jei nedirbote…įsivaizduokite akimirką, kai manėte, kad jūsų darbas – prasmingiausias pasaulyje.
Rudenį keičiant žiemai, smagiais, spalvotais ir čežančiais po kojomis lapais galima džiaugtis net ir už lango krentant snaigėms.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
Permatomas dovanų popierius;
Spalvotas popierius;
Storesnis spalvotas popierius-kartonas (nebūtinai);
Klijai;
Žirklės.
DARBO EIGA:
Permatomą dovanų popierių sukarpome maždaug tokio dydžio kvadratėliais, kokio dydžio lapų norėsite.
Ant permatomos plėvelės klijais po vieną lapelį klijuojame spalvotą popierių. Galima palikti mažus tarpelius arba ne.
Kol suklijuoti lapeliai džiūva, išsikirpkite tuščiavidurį norimos formos lapelį, kuris būtų storesniais kraštais (maždaug 0,5 cm). Patogiausia – iš spalvoto kartono, kad lapelis būtų tvirtesnis, bet nebūtina.
Kai lapeliai ant plėvelės išdžius, galite ant viršaus klijuoti savo lapo rėmelį.
Viskam sudžiuvus, apkirpkite lapo kraštus – padarykite lapelio formą ir pakabinkite ant lango.
Pietų miegas darželyje – daug kam skaudi tema. Man ji buvo itin skaudi, nes tiek, kiek save prisimenu, nekenčiau pietų miego. Darželyje man akis rišdavo rankšluosčiu ir sakydavo, kad, jeigu nemiegosiu, išrengs nuogai ir pastatys ant palangės. Prisimenu, kad net bijodavau sukrutėti – apie ėjimą į tualetą (net jei labai norėdavau!) negalėjo būti nė kalbos… Net nežinau, kodėl niekada apie tai nepapasakojau tėvams – tik jau suaugusi. Prisimenu, mama tada labai išgyveno ir sakė: vaikeli, tai kodėl tu nieko nesakei?! Bet aš į šį klausimą atsakyti negalėjau – net nežinau, kodėl niekada nieko taip ir nesakiau vaikystėje. Mūsų vaikai (dauguma jų) – taip pat nemiegaliai. Be to, pamačiau Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, JAV, UK bei parptautinėse mokyklose, kad tų vaikų niekas neverčia miegoti. Tad Vaikystės Sode nuo pirmos dienos vaikų neverčiame miegoti. Pasiilsėti ir paklausyti pasakos sugula visi. Tačiau – jeigu per tą laiką vaikas neužmiega – jis gali tyliai atsikelti ir eiti žaisti. Ir nesąmonė, kad vaikas siautėja ir prikelia visus kitus. Su vaikais galima susitarti. Tik reikia jų neinfantilizuoti. Apie tai, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama ir kaip jas galima spręsti – šiandienos priimamasis.
Jau pradedu įprasti, kad reguliariai gaunu hate mail. Įdomiausia, kai gaunu netiesiogiai. Pavyzdžiui, šįkart – iš Lietuvoje žinomo žmogaus, kuris man parašė, ar tikrai tame laiške, kurį jis gavo, yra teisybė. Kadangi man laišką persiuntė, negalėjau atsistebėti, kokių tik ten įdomybių perskaičiau! Kaip kokiame riebiame anoniminiame komentare.
Yra tokia tarptautinė organizacija – ISSA. Ją remia UNICEF, UNESCO ir pan. Ji yra viena labiausiai gerbiamų organizacijų, kai kalbame apie ikimokyklinį ir pradinį ugdymą. Vaikystės Sodas – šios organizacijos narys. Ir tai dar ne viskas. Tarptautinė ikimokyklinio ugdymo ekspertų komanda, kuri lankėsi Vaikystės Sode, mūsų darbą įvertino labai aukštai. Tuo labai didžiuojamės ir džiaugiamės – visa tai nuostabios Vaikystės Sodo komandos dėka!
Ši organizacija turi pedagogo darbo kokybės principus ir rodiklius. Vienas jų – inkliuzijos, įvairovės ir demokratinių vertybių puoselėjimas. Vienas iš kokybiško pedagogo darbo rodiklių – 3.1.4. – Pedagogas savo kalboje ir veikloje vengia lyčių stereotipų.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad jau ne pirmą kartą tenka susidurti su elementarių žinių šiuo klausimu stoka. Dėl to šiandien parašiau laišką Vaikystės Sodo bendruomenės nariams, kuriuo noriu pasidalinti ir viešai – vardan tų žinių, nes juk jau nuo pat nepriklausomybės pradžios kalbame apie tai, kad mokomės ir tobulėjame visą gyvenimą.
Laba diena, Vaikystės Sodo bendruomene,
Šiandien – dėl to, kad prieš keletą dienų gavau šmeižiantį Vaikystės Sodą ir asmeniškai mane laišką – noriu pasidalinti Vaikystės Sodo požiūriu bei ugdymo metodika, kai kalbame apie mergaičių ir berniukų ugdymą. Apskritai Vaikystės Sode mes kalbame apie nestereotipinį ugdymą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Vaikystės Sode vengiame stereotipinio ugdymo.
– stereotipinis ugdymas vyksta tada, kai mes tam tikrus veiksmus priskiriame TIK tam tikrai lyčiai: pavyzdžiui, berniukams TIK judrius žaidimus, o mergaitėms TIK žaidimą namų centre.
Atlikti tyrimai rodo, kad tose darželių grupėse, kur mokytojos sakydavo: berniukai, eime žaisti futbolą!, mergaitės neidavo žaisti, nors ir norėdavo. Jeigu auklėtoja sakydavo: mergaitės, susitvarkykite namų centrą!, berniukai net neidavo tvarkytis, nes juk „mergaitės tvarkosi”. Jeigu pedagogas(-ė) sakydavo: man reikia stiprių berniukų, kurie man padėtų pakelti stalą! – mergaitės nepadėdavo, nes manydavo, kad nėra stiprios kaip berniukai. Jeigu pedagogas(-ė) sakydavo:neverk kaip mergaitė! – berniukai manydavo, kad verkia tik moterys.
XXI amžiuje puikiai suprantame, kad:
- – tvarkytis gali ir berniukai, ir mergaitės;
- – verkia ir vyrai, ir moterys;
- – stiprus gali būti ir vyras, ir moteris;
- – žaisti judrius žaidimus gali ir vyrai, ir moterys;
- – rūpintis ir auginti vaiką namuose gali ir vyras, ir moteris;
Šie – tik keletas pavyzdžių, jų, žinoma, yra ir daugiau.
Dėl šios priežasties – jeigu neskirstome vaikus į grupes pagal lytį (kartais tai yra įprastas ir puikus būdas vaikams skirstyti į grupes) – yra geriau sakyti: vaikai, eime susitvarkyti namų centro! arba vaikai, eime žaisti futbolo! (PABRĖŽIU: jeigu eina TIK mergaitės žaisti futbolo, tai, žinoma, yra normalu sakyti: Mergaitės, einame žaisti futbolo!)
– nereikia maišyti stereotipinio ugdymo su normaliu lyties įvardinimu. Lytinis identitetas yra svarbi asmenybės formavimosi dalis. Yra visiškai normalu grupuoti vaikus: pagal lytį (šiandien turėsime berniukų ir mergaičių komandas – abi komandos žais stalo tenisą); pagal amžių (šiandien turėsime trimečių ir keturmečių komandas – abi komandos statys iš kaladėlių Gedimino pilį), pagal gebėjimus (vaikai, kurie skaito, skaitys savarankiškai knygą, o tiems, kurie neskaito, knygą skaitys mokytoja)
ir t.t. ir pan. Be to, mergaitė įvardina, kad ji yra mergaitė, o berniukas – kad jis yra berniukas – tai yra svarbu ir neneigtina. Atkreipkite dėmesį, kad tą (gebėjimą įvardinti savo lytį) turime ir progreso aprašuose.
– skaitoma literatūra. Manęs paklausė, ar yra taip, kad Vaikystės Sode vaikams negalima skaityti knygų, kur mama namuose. Taigi noriu visiems pabrėžti, kad mes skaitome įvairias knygas. Stereotipinis ugdymas yra tada, kai skaitome TIK knygas apie tai, kad mama namuose – taip (dar ankstyvojoje vaikystėje) mergaitėms uždedamos stiklinės lubos, nes jos augs manydamos, kad mergaitės vieta – tik namuose. Lygiai taip pat su berniukais – jie augs manydami, kad rūpintis šeima – vien moterų reikalas.
Vaikystės Sode mes žinome, kad aplinka – trečiasis pedagogas. Tai, kaip kalbate su vaikais, kokias knygas jiems skaitote, lygiai taip pat juos ugdo. Taigi mes VS skaitome knygas apie apkabinančias vaikus mamas IR tėčius bei apie keliaujančias, dirbančias mamas IR tėčius. Mūsų tikslas – parodyti vaikams, kad jie gyvenime gali rinktis, kad jie nėra varžomi, kad yra normalu – ir kiekvienas žmogus demokratinėje valstybėje turi teisę – rinktis.
Dėl VS požiūrio į tos pačios lyties santuokas ir klausimo, ar kalbame apie tai vaikams, noriu jums pabrėžti, kad:
a) pokalbiai šia tema apskritai – kalbant ne tik apie ugdymo įstaigą – turi išplaukti natūraliai, iš konteksto. Jeigu vaikas paklaustų, sakyti patartina taip pat, kaip apie Raudonkepuraitę: jos šeimoje buvo ji, mama ir senelė. Taip kartais būna ir svarbiausia yra tai, kad joms buvo gera kartu ir viena kitą mylėjo.
b) imti ir perkelti iš, pavyzdžiui, Švedijos, į Lietuvą tradicijų negalima dėl kultūrinių skirtumų: pavyzdžiui, dauguma tos pačios lyties žmonių – net ir auginančių vaikus – Lietuvoje kol kas dažnai nedrįsta ir nenori apie tai kalbėti viešai. Mes – jeigu turime tokių šeimų – privalome gerbti jų pasirinkimą ir norą šio fakto neviešinti. Vaikystės Sodo vertybės – be kitų – yra draugiškumas ir tolerancija: mes gerbiame visus žmones ir nė vieno jų neišskiriame ir nediskriminuojame dėl jų religijos, rasės, lyties ar tautybės.
Tuo pačiu noriu pabrėžti ir tai, kad Vaikystės Sode laikomės taisyklės, kad apie religiją, seksą ir politiką temų su vaikais neplėtojame ir nekomentuojame. Ikimokykliniame amžiuje manome tai esant tėvų atsakomybe.
Kita vertus, mes turime 12 vertybių (dėkingumas, pasitikėjimas, atkaklumas, bendradarbiavimas, smalsumas, kūrybiškumas, empatija, entuziazmas, savarankiškumas, nuoširdumas, pagarba, tolerancija), įgyvendiname Kimočių socio-emocinio intelekto ugdymo programą bei ugdome vaikų pilietiškumą ir sąmoningumą. Tikime, kad taip auginame Lietuvą, kuria jau didžiuojamės!
Rudenį siaučia vėjai, blaškosi lapai, ūžauja kaminai, o miške skraido šikšnosparniai. Mielą šikšnosparniuką galima pasigaminti ir namuose.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* tualetinio popieriaus ritinėlis;
* juodos spalvos dažai;
* teptukas;
* klijai;
* žirklės;
* baltas popieriaus lapas;
* juodas popieriaus lapas;
* juodas flomasteris.
DARBO EIGA:
Vieną ritinėlio galą sulenkiame į vidų.
Nudažome ritinėlį juodai ir paliekame išdžiūti.
Iš juodo popieriaus iškerpame sparnus.
Sparnų vidurį patepame klijais.
Priklijuojame sparnus prie ritinėlio.
Iš balto popieriaus iškerpame du skirtingo dydžio apskritimus, o jų viduryje su flomasteriu nupiešiame taškiukus – tai bus akytės.
Priklijuojame akytes. Štai ir baigtas mūsų šikšnosparnis!
Raketa siejama su naujais atradimais, nematytais toliais, veržlumu ir beribe fantazija apie tai, kur ji gali mus nuskraidinti.
Darbeliui atlikti prireiks:
- Spalvoto popieriaus
- Žirklių
- Klijų
- Pieštuko
- Liniuotės
- Įvairių blizgučių, drožlių nuo spalvotų pieštukų ir viso ko, ką galvojote niekada jau nepanaudosite.
Kūrybos eiga:
- Iškerpame pasirinktos spalvos trikampį, didesnį bei mažesnį stačiakampius, ,,ugnies‘‘ uodegą. Taip susipažįstame su geometrinėmis figūromis.
- Klijuojame iškirptas figūras eilės tvarka ant balto popieriaus lapo.
- Pačią raketą puošiame įvairiais pasirinktais blizgučiais, popieriukais nuo saldainių, ant storesnio sluoksnio klijų užpilame įvairių drožlių, kurios sukuria ,,sprogimo‘‘ efektą.
- Raketą iškerpame bei paleidžiame ją skristi norimoje erdvėje – papildomai galite pasigaminti mėnulį, saulę ar kitas saulės sistemos planetas, į kurias norėtumėte nuskristi su savo svajonių raketa.
Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.
Kaip atsispirti tokiam grožiui?
Pranešėjų čia – devynios galybės, tačiau aš esu pasirinkusi pranešimus, kur kalbama apie vadovavimą ir pedagogų ruošimą. Šiandien daug kalbėta apie pedagogų mentorystę, tad kai kuriomis įžvalgomis ir mintimis norėčiau pasidalinti.
Ką aš esu pastebėjusi? Kadangi tenka samdyti nemažai pedagogų, pastebėjau, kad Lietuvoje turime dvilypę problemą: vos baigę universitetą gali papasakoti apie įvairias ugdymo filosofijas, tačiau juos apima siaubas, jei apsiverkia vaikas ar kai pirmą kartą pykteli tėvai; tuo tarpu patyrę pedagogai pasakoja apie tokius savo naudojamus metodus, kad kartais norisi ausis užsikimšti arba nutraukti vidury pokalbio. Žinoma, aš šiek tiek sutirštinu spalvas – nėra visi tokie, tačiau, reikia pripažinti, tokių yra daug. PER daug.
Niekaip nesuprantu, kaip galima ketverius metus mokytis ir po jų įėjus į klasę sustingti neįsivaizduojant, nuo ko pradėti? Viena vertus, negali kaltinti tų jaunų žmonių – tų kelių mėnesių praktikos tikrai neužtenka, kad suprastum, nuo ko reikia pradėti. Kita vertus, gal reikėtų kažką keisti?
Profesinis naujų pedagogų tobulėjimas
Visų pirma, reikia pradėti žvelgti rimtai į pedagogų profesinį tobulėjimą. Lietuvoje vos ne visi pranešėjai, kuriems yra tekę vesti seminarus pedagogams, įvardina ,kad susidaro įspūdis, jog daug pedagogų į mokymus atvyksta tik dėl pažymėjimo, kad juose dalyvavo. Prisimenu, man viena pedagogė yra pasakiusi, kad ji jau 40 metų dirba darželyje, ir aš jos tikrai nieko nebeišmokysiu – tad ji važiuoja į Akropolį ir atvažiuos tik tada, kai dalins pažymėjimus. Taip pat esu padariusi ir vieną eksperimentą: į vieną to paties pavadinimo seminarą važiavau BE pažymėjimų (ir pasakiau, kad jų nebus), o į kitą – SU pažymėjimais. Spėkite, į kurį seminarą susirinko daugiau pedagogų? Ir dar spėkite, į kurį susirinko daugiau tokių pedagogų, kuriems buvo įdomu vesti seminarą? Nebijokime įvardinti – nemažai pedagogų tobulėja dėl popieriaus, o ne dėl savęs.
Mokslinėje literatūroje vis dažniau įvardinama, kad geriausias pedagogų tobulėjimas – profesiniai susirinkimai. Ką reiškia profesiniai susirinkimai? Tai yra tokie susirinkimai, per kuriuos kalbama ne apie ūkį, o apie ugdymą. Pavyzdžiui, visi pedagogai prieš susirinkimą perskaito straipsnį, apie kurį diskutuoja, kurį analizuoja, aptaria, ką galima būtų taikyti ugdymo įstaigoje ir pan. Šiandien viena profesorė airė pasakojo, kad Airijoje ne visi pedagogai džiaugiasi tokiais susirinkimais, mat už juos nėra mokama – į juos reikia žvelgti plačiau, kaip į savęs tobulinimą, o ne visiems tai yra priimtina. Nenuostabu. Vieno pokalbio su kandidate į mokytojos poziciją metu paklausiau, ar žmogus yra pasiruošęs mokytis. Mergina, žvelgdama į mane nustebusiu žvilgsniu, atsakė klausimu į klausimą: “Kodėl turėčiau mokytis? Juk tik ką baigiau universitetą!”
Danų filosofas Kierkegaard’as yra sakęs dar 1859 metais – pasitik mokinį ten, kur jis yra ir pradėk nuo ten. Pedagogas didele dalimi yra it amatininkas: jam reikia stebėti meistrą, pabūti pameistriu, kad pats galėtų dirbti savarankiškai, nes dauguma gebėjimų, būtinų pedagogui, yra įgyjami jau dirbant. Ką daryti, kai nėra pakankamai tinkamų stebėti/mokytis iš pedagogų? Vienintelis būdas – paruošti ir išmentoriauti tuos, kurie vėliau patys galės būti tais meistrais, kurie priims pameistrius.
Profesinis patyrusių pedagogų tobulėjimas
Jaunas, nepatyręs pedagogas gali susitaikyti su mintimi, kad jam reikia mentoriaus. Ką daryti su jau patyrusiais? Prisimenu, vienai – už save vyresnei – pedagogei pasakiau, kad iš tiesų ji neintegruoja dalykų – jai tik taip atrodo. Ji pažiūrėjo į mane ir it kirviu nukirto: “Integruoju”.
Dvi pedagogės iš Airijos šiandien kalbėjo būtent apie tai: kaip joms buvo sunku susitaikyti, kad kažkas – ypač, jei tai yra jaunesnis ir mažiau metų klasėje praleidęs žmogus – joms “aiškina”. Jos pasakojo, kaip, skaitydamos naują ugdymo programą, galvojo, kad viską daro teisingai ir tik atėjus mentorei suprato, kad toli gražu ne. Kadangi mentorė jas filmavo ir po to filmuotą medžiagą drauge analizavo, pedagogės negalėjo pasakyti, kad aš taip nedariau ir pan. Ko išmoko? Pamatyti save iš šono. Lyginti save su savimi, sekti savo profesinį augimą.
Po dvejų metų reguliarių mentorės apsilankymų jos teigia, kad prireikė maždaug pusės metų, kol suprato, kad mentorė – ne priešas, o žmogus, norintis padėti. Tada, anot jų, prasidėjo tikrasis profesinis tobulėjimas.
Viena vertus, nesunku suprasti, kaip jautėsi pedagogai – manau, kad dauguma mūsų jautriai reaguotumėme, jei kažkas ateitų ir pradėtų stebėti bei komentuoti kiekvieną mūsų profesinį žingsnį. Kita vertus, šių pedagogų komentarai byloja, koks gyvybiškai svarbus yra mentoriaus vaidmuo, kai kalbame apie ikimokyklinio ugdymo kokybę.
Mentorystė ir ikimokyklinio ugdymo kokybė
Šiandien Lietuvoje – nebijokime to pasakyti – ugdymo kokybės netikrina niekas. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas griežtai tikrina Maisto ir veterinarijos tarnyba, Visuomenės sveikatos centras, tačiau svarbiausia ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcija – ikimokyklinis ugdymas – yra iš esmės palikta likimo valiai.
Kaip teigė viena pagrindinių pranešėjų šiandien, Dr.Michelle Neuman, jau šešerių metų akivaizdžiai skiriasi tie vaikai, kurie buvo ugdyti ir tie, kurie nebuvo ugdyti. Ji minėjo gražią metaforą, kad turime statyti tiltus ir visos institucijos, kurioms rūpi vaiko gerovė, privalo bendradarbiauti. Ji pasakojo apie vasaros meto darželius jurtose ir apie tai, kaip atokiuose rajonuose tėvams yra transliuojamos ugdomosios radijo laidos – jeigu vaikas neateina į darželį, reikia ieškoti kūrybinių būdų (ir dažnai tai gali būti tikrai nedaug kainuojantys būdai), kaip nueiti pas jį.
Vienas svarbiausių uždavinių – mentorių, galinčių padėti dirbantiems su ikimokyklinio amžiaus vaikais, paruošimas ir atranka. Norvegų mokslininkai įvardino, kad reikia mažiausiai 3-4 mėnesių mentorystės, kad pedagogas pasijustų saugus klasėje. Jų duomenimis, pedagogas pradeda tvirtai jaustis klasėje po maždaug vienerių profesinio darbo metų, tačiau profesinių refleksijų reikia nuolat, kad jis tobulėtų. Koks turi būti mentorius, kurio dėka pradedantis pedagogas pasijaučia saugus, o patyręs yra motyvuojamas tobulėti?
Profesionali pedagogų mentorystė XXI amžiuje
Airijoje, kur buvo įgyvendinatas trejų metų mentorystės projektas, buvo prieita išvados, kad svarbiausia – mentoriaus ir pedagogo ryšys. Atsiradus ryšiui, pradedama kalbėti apie labai paprastus, kasdieninius dalykus: ugdymo programą ir jos analizę, planavimą, tinkamos vaikui aplinkos sukūrimą, stebimas pedagogo darbas, drauge reflektuojama. Tik pakartojus bazinius dalykus – nes buvo pastebėta, kad ir čia buvo nemažai spragų – prasidėdavo tikrasis profesinis tobulėjimas, kurio metu buvo pradedama diskutuoti apie filosofinius dalykus, mokslinius tyrimus, naujausius atradimus. Rimčiausios diskusijos, kurias inicijuodavo patys pedagogai, prasidėjo trečiaisiais mentorystės metais.
Galima pagalvoti, kad mentorius – dar vienas etatas, tačiau iš tiesų – bent jau Airijoje – mentoriai eidavo pas pedagogą kartą per mėnesį maždaug trims valandoms. Žodžiu, turint pakankamai mentorių, galima taip organizuoti ugdymo(si) procesą, kad mentoriai – patys dirbdami klasėse – sugebėtų aplankyti ir kitus pedagogus, kuriems reikia mentoriaus pagalbos. Profesorė iš Norvegijos pasidalino, kad Norvegijoje šis procesas vyksta niekam už jį nemokant, tačiau kuo toliau, tuo daugiau pedagogų įsitraukia ir, matydami rezultatus, vis labiau džiaugiasi mentorystės procesais.
Patys mentoriai pastebėjo, kad kartais pedagogams reikia tiesiog palaikymo: pasidalinti savo pedagoginio darbo pradžios istorijomis, stiprinti naujų ir jaunų pedagogų pasitikėjimą savimi, mokyti reflektuoti, nereaguoti į pastabas asmeniškai. Mentoriai turi skatinti pedagogus pasitemti, tačiau nekritikuoti per daug. Svarbiausia – suteikti grįžtamąjį ryšį ir padėti rasti atsakymus į kylančius klausimus.
Mentoriams taip pat itin svarbu yra bendradarbiauti tarpusavyje, nes kartais – kaip ir visuose darbuose su žmonėmis – mentorystė išvargina, atrodo, leki it voverė tame vietoje besisukančiame rate. Be to, jeigu pedagogams reikia profesinių susitikimų, tai mentoriams – dar labiau, nes, pasirodo, būtent mentorių tinklas yra gyvybiškai svarbus kokybiškam jų darbui užtikrinti. Ir dar. Tai, kad žmogus fantastiškai dirba su vaikais, visiškai nereiškia, kad jis fantastiškai dirbs ir su suaugusiais. Tad kartais tenka labai geram pedagogui, kuris, atrodo, būtų nuostabus mentorius, pasakyti, kad vis dėlto jis mentoriumi būti negali ARBA turi mokytis dirbti ir su suaugusiais.
Tad ar reikia pedagoginio išsilavinimo?
Natūraliai kyla klausimas: jeigu daugiausiai išmokstama jau pradėjus dirbti, jeigu įgyvendinamos mentorystės programos – ar reikia specialaus pedagoginio išsilavinimo?! Atsakymas į šį klausimą yra – tikrai reikia! Išsilavinimą turintys dirba profesionaliau, drąsiau naudoja įvairius metodus, jų pedagoginės improvizacijos yra kokybiškesnės. Vien teorijos pedagoginiame darbe neužtenka: gali parašyti puikų planą, bet negebėti jo kokybiškai įgyvendinti. Kokybiškus planus reikia paversti kokybiška praktika. Tam, kad galėtų paaiškinti savo sprendimus ir jų priežastis tėvams bei kolegoms, pedagogui reikia išmanyti ir teoriją, ir praktiką.
Žinoma, šis tyrimas buvo atliktas Skandinavijoje, kur, pavyzdžiui, Norvegijoje apie 35% pedagogų turi ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, o likusieji – ne. Atstovė iš Naujosios Zelandijos pasidalino, kad pas juos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje bent 80% darbuotojų privalo būti įgiję ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, tačiau išsikalbėjus vis dėlto prieita išvados, kad svarbiausia – požiūris į darbą bei motyvacija tobulėti. Patys norvegai pabrėžė, kad dažniausiai atsitinka taip, kad buvęs iniciatyvus, idėjų kupinas studentas, patekęs į sustabarėjusią įstaigą, greitai ir pats sustabarėja. Tam, kad nesustabarėtų, reikia mentorių, kurie palaikytų norą inicijuoti kaitą. Taip, vienas kitą palaikydami, XXI amžiaus pedagogai užtikrins, kad ugdymo įstaigose būtų teikiama ne tik vaikų priežiūra, bet ir kokybiškas ugdymas.
P.S. Vienas labiausiai patikusių dalykų šioje konferencijoje – poster presentations. Pagalvojau, kad juk tokioms prezentacijoms nereikia konferencijos. Pavyzdžiui, kiekvienos darželio grupės pedagogai gali padaryti po tokią prezentaciją kasmet: juk jie skaito literatūrą, tobulėja profesiškai, stebi vaikus, daro išvadas. Žodžiu, taip, kaip auginame vaikus – mažuosius mokslininkus, taip gali profesiškai augti ir kiekvienas ikimokyklinio (ir ne tik!) ugdymo įstaigos pedagogas. Taip ne tik jie augs profesiškai, bet ir dalinsis patirtimi su kolegomis ir tėvais, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Šis įrašas – vienu socialine prasme įdomiu (man) klausimu, kuris štai jau keletą metų vis iškyla į paviršių, padiskutuojame šeimoje, draugų rate, ir tuo viskas baigiasi. Praeitos savaitės įvykiai paskatino pagalvoti apie viešą pasidalinimą ir tarsi retorinio klausimo uždavimą: ar tai kultūrinis ypatumas?!
Visi, kurie kūrėte, žinote, kokia būna pradžia: neabejoju, kad ne vienas jūsų – kaip ir aš – pašokate iš miegų sapnuodami košmarus apie tai, kaip netenkate namų, kaip tenka atleisti daug žmonių ir t.t. ir pan. Praėjo ketveri metai, bet man šis procesas – su Vaikystės Sodu, o dabar su Karalienės Mortos mokykla – atrodo, vis niekaip nesibaigia. Kartais man atrodo, kad tai- variklis, kuris neleidžia sustoti!
Ir vis dėlto, aprimus siaubingiausiam išgyvenimo stresui, aš pradėjau galvoti, su kuo norėtumėme bendradarbiauti ir kam norėtumėme padėti. Taigi šiandien daugiausiai bendraujame su Vaikų Linija: organizuojame fund-raiser‘ius, kviečiame kaip partnerius ir t.t. ir pan. Kodėl pasirinkome juos? Todėl, kad jų misija – mūsų misija. Mes norime, kad Lietuvoje vaikai augtų saugūs, kad Lietuva būtų erdvė be patyčių. Todėl remiame ir finansiškai, ir emociškai, ir savo laiku, ir skleisdami informaciją. Trumpai ir aiškiai – taip, kaip galime. Ir džiaugiamės tuo, kad radome tokius draugus, su kuriais natūraliai turime daug prasmingų sąlyčio taškų. Norėčiau paraginti visus, kurie nesate apsisprendę, kam norite padėti, tačiau norite padėti – padėkite Vaikų linijai. Jų darbas yra labai svarbu ne tik šiandienos, bet ir ateities Lietuvai. Nuoširdžiai tikiu, kad jų dėka auga daugiau tikinčių savimi ir turinčių viltį vaikų, o juk visi norime, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tokių piliečių, ar ne? Be Vaikų Linijos, turime ir kitų draugų, bet apie juos parašysiu kitą kartą (be VS/KMM konteksto). Taigi šiuo sakiniu raginimą ir jus prisidėti prie paramos Vaikų linijai baigiu 🙂
Šią vasarą pas mane atėjo keli žmonės ir paklausė, ar negalėtumėme paremti jų – švietimietiško – renginio. Teisybę pasakius, renginys tikrai švietėjiškas ir tikrai atitinka mūsų viziją, misiją ir tikslus. Tačiau aš pasakiau „NE” ir palinkėjau sėkmės. Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog: a) reikia turėti viziją ir aiškų supratimą, kodėl tai darai; b) nereikia mėtytis; c) nuoseklumas yra gėrai, nes taip padarai daugiau, t.y. rezultatas didesnis, aiškesnis. Teisybę pasakius, nuoširdžiai tikiuosi, kad ieškoję rado rėmėjų, nes man patinka idėja, man patinka, kad žmonės daro, man patinka, kad ne laukiama, o imamasi iniciatyvos. Galų gale, man patinka, kad ta iniciatyva – švietimo srities. Tik tiek, kad konkrečiai mes esame savo prioritetus susidėlioję kitaip. Taip pat neabejoju, kad dar daug kas pas mus ateis prašydami paremti, bet aš žinau, kad – nors visus paskatinsiu nenuleisti rankų – tikrai negalėsiu remti visų. Ypač dėl to, kad mokykloje visada gali būti daugiau knygų, visada gali būti daugiau muzikos instrumentų, laboratorijų, technologijų ir t.t. ir pan. Tik tiek, kad socialinė misija yra svarbi, tad – mano giliu įsitikinimu – ją turi turi kiekviena mokykla. Nes remti galima toli gražu ne tik finansiškai. Ypač, kai kalbame apie pilietiškumo ir empatijos ugdymą.
Praeitą savaitę buvau susitikusi su ne Lietuvos lietuviu. Ta prasme, žmogumi, kuris yra lietuvis, tačiau labai daug laiko praleido ne Lietuvoje. Jis pakvietė susitikti ir pasakė, kad džiaugiasi, jog Lietuvoje atsirado privati mokykla, pozicionuojanti save taip, kaip pozicionuojame mes ir paklausė, kuo galėtų padėti/prisidėti. Šią vasarą ta pačia tema PLJS jau teko kalbėti su išeiviais iš Lietuvos, kurie sakė tą patį. Buvo malonu, tačiau nebuvau labai nustebusi. Kodėl? Todėl, kad turiu patirties su tarptautinėmis mokyklomis bei universitetais, kurie – nors būdami privatūs – yra remiami ir baigusių tas mokyklas, ir šiaip žmonių, norinčių, kad toms mokykloms, kurios gali daryti gerą įtaką visuomenėje (žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, kokia yra gera įtaka, tačiau čia aš kalbu apie būtent remiančių asmenų ar organizacijų nuomonę), sektųsi dar geriau: padeda pastatyti patalpas, įrengia laboratorijas, turtina bibliotekas, dovanoja stipendijas gabiems vaikams (mokykla atsirenka, o jie sumoka ugdymo mokestį ar jo dalį) ir t.t. ir pan. Taigi mes šiame etape tinkamės, kalbamės. Man malonu ir gera bei labai tikiuosi, kad kalbos turės ir rezultatų, nes vizija yra tokia, kad net gąsdina. Esu jau kartą rašiusi, o per gimimo dieną gavau ir linkėjimą, kad ir toliau turėčiau svajonių, kurios net mane pačią gąsdina 🙂
Štai, kaip sakant. Vizija yra. Galimybių mažiau, bet noras ir tikėjimas – didžiuliai. Vadinasi, reikia tik kantrybės ir nebijoti darbo, ar ne?
Bet…šis įrašas ir ne apie tai. Pereikime nuo įžangos prie dėstymo:)
Praeitą ir šią savaitę Karalienės Mortos mokykloje vyksta intensyvūs mokymai pedagogams. Mat nuo rugsėjo su vaikais iki antros klasės įgyvendinsime Kimočių emocinio intelekto ugdymo programą, o nuo antros klasės – lyderystės ugdymo programą (lyderystę mes suvokiame daug plačiau, nei „vadovą” ir „vadovavimą”). Mokytojai planuoja savo temas, analizuojame, diskutuojame. Daug kalbėjome apie tai, kad kiekvienas pedagogas susikuria savo klasę, kuri atspindi jį kaip asmenybę ir kaip pedagogą. Žinoma, visi visko prisigalvojo – juk komandoje slypi didžiulis kūrybinis potencialas! (Jūs nepatikėsite, bet aš pati sau pavydžiu, kokia nereali yra KMM komanda!)
Aš keletą dienų nebuvau, grįžusi radau toooookias klases ir bendras erdves, kad, atrodo, negalėjau nieko pasakyti – kvapą gniaužė. Pasirodo, viena mokytoja išsikalbėjo su būsimo mokinio mama, kuri daug kuo pasidalino iš savo įmonės, o mokytojai viską prasmingai susidėliojo, ir šiandien mes jau svaigstame, kaip tai patiks vaikams! Anglų mokytoja papasakojo, kad ji parašė į JAV ambasadą ir pasidžiaugė, kaip jie greitai reagavo, kaip nuostabiai atrašė, pasidžiaugė ir pasidalino tuo, kuo galėjo. Žinau, kad dažnai džiaugiuosi JAV, bet tiek, kiek man yra gyvenime susidurti (o yra tikrai daug!), visada kiekvienas kartas palieka pačius geriausius prisiminimus. Smagu, kad ne tik man asmeniškai, bet ir mano komandos nariams!
Ir štai viena mokytoja pasidalino kitu laišku. Pasirodo, jos su kolege sugalvojo, kad norėtų seno/ne(be)tinkančio parduotuvei manekeno, kuris visaip dalyvautų klasės gyvenime. Pagalvojusios, kad galima a) pasidaryti manekeną iš papjė mašė ir b) paprašyti kokios nors parduotuvės ir/ar pan. seno/jau nenaudojamo/brokuoto (juk tokių tikriausiai būna, tiesa?), o (b) variantas sutaupytų daug laiko ir jos galėtų ruoštis kitoms veikloms, jos parašė laišką (įmonės ir atrašiusio žmogaus neatskleisiu, nes juk ne tai yra esmė; esmė – principas), kurio ištraukomis noriu pasidalinti:
