Nors iki rugsėjo 1 d. dar liko du mėnesiai, tačiau vertėtų jau dabar pradėti ruošti vaikus į mokyklą ar darželį, nes laikas bėga nenumaldomai ir galime net nespėti pajusti, kaip ateis ruduo, kai reikės pirmą kartą žengti pro mokyklos duris ar, kaip ir kasmet, pasitikti naujus mokslo metus. Dėl šios priežasties itin naudinga išsiaiškinti, kada vertėtų pradėti ruošti vaikus į mokyklą ir kiek kainuotų įsigyti būtiniausias priemones, skirtas mokyklai.
Edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė pastebi, kad dažniausiai pasiruošimas mokyklai užklumpa netikėtai, kaip kelininkus užklumpa žiemos sniegas. Dažniausiai į prekybos centrus skubama įsigyti būtinų mokyklai priemonių, kai išaušta paskutinė rugpjūčio ar pirmoji rugsėjo savaitė. Tada kaip išprotėję ar išdegę akis perkame viską ir pakankamai neįvertiname daiktų kokybės bei kainos. Verta žinoti, kad daiktų kaina kyla, kai atsiranda itin didelė paklausa. Pasak Austėjos Landsbergienės, reikėtų pradėti ruoštis mokyklai iš anksto, galima net nuo Naujųjų metų, nes jei vaikui sukanka 7 metai, jis vis tiek turės eiti į mokyklą. Tarkime, jei vaiko gimtadienis yra liepą, būtų nuostabu, jei tėvai kartu su seneliais padovanotų jam pirmąją kuprinę, o kiti reikalingi mokykliniai daiktai gali būti padovanoti vaikui pirmojo išėjimo į mokyklą proga. Kuprinė – puiki dovana, dar ir praktiška.
Pasak edukologijos mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės, išlaidos ruošiant vaiką rugsėjo 1 d. priklausys pirmiausia nuo to, ar vaikas eis į mokyklą, ar į darželį. Taip pat ir nuo to, ar mokykla suteiks papildomas mokyklines priemones, tokias kaip uniforma ir kanceliarinės prekės, ar jas reikės įsigyti patiems. Jei patiems reikės įsigyti segtuvus, vadovėlius, sąsiuvinius, pratybų sąsiuvinius, tai būtinų mokinio reikmenų krepšelio kaina bus didesnė. Austėja Landsbergienė prognozuotų, kad suma, skirta pagrindiniam mokinio krepšeliui ateinantiems mokslo metams, galėtų būti nuo 35 iki 50 eurų. Žinoma, jei priemones pirksite brangesnes, suma bus didesnė, nes ir paprastų klijų kainos skiriasi, o kuprinė gali kainuoti net 100 eurų. Vis dėlto nereikėtų susivilioti pirkti brangų daiktą – puikią kuprinę galima rasti ir dėvėtų drabužių parduotuvėje.
Apibendrinti galima taip: siekdami sutaupyti pinigų, rugsėjo 1 d. turėtumėte pradėti ruoštis iš anksto Taip sutaupysite ne tik pinigų, bet ir laiko. Patarlė „Tepk ratus žiemą, o roges vasarą“ tinka ir kalbant apie pasiruošimą mokyklai.
Tekstas buvo publikuotas portale pinigubite.lt: http://www.pinigubite.lt/naujienos-ir-renginiai/naujienos/5139-austeja-landsbergiene-pataria-ruosti-atzalas-i-darzeli-ir-mokykla-kuo-anksciau
Muilo burbulus galima pūsti ne tik lauke į orą, tačiau galima juos įamžinti ir popieriaus lape!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Popieriaus lapas;
* Šiaudelis;
* Muilas (skystas muilas, indų ploviklis);
* Dažai (akvarelė, guašas);
* Indeliai dažams maišyti.
DARBO EIGA:
Indeliuose sumaišome skirtingų spalvų dažus su muilu. Dedame šiaudelį į vidų ir pučiame. Netrukus burbulai pradės lipti per viršų!
Tada galima juos dėti su šiaudeliu ant popieriaus.
Smagaus laiko įamžinant vasaros burbulus!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Šiemet socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė įsteigė vienkartinę premiją Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto studentams už geriausią praktinį darbą vaikų emocinio-socialinio ugdymo tema. Geriausiu darbu buvo pripažintas būsimos pradinių klasių mokytojos Svajūnės Stankūnaitės darbas tema „6 – 10 metų vaikų emocinio – socialinio intelekto ugdymas“ (darbo vadovė Inga Bertašienė). Svajūnė sakė, jog rašyti nebuvo lengva, tačiau džiaugėsi priėmusi iššūkį ir jį įveikusi. Gavusi diplomą Svajūnė džiaugėsi jau turinti darbo vietą ir patikino, jog ir toliau domėsis vaikų emocinio intelekto ugdymo tema.
Vasarai jau beveik įpusėjus, norime kuo ilgiau laiko praleisti gryname ore ir žaisti. Todėl siūlome pasidaryti kėglius ir aktyviai praleisti laiką su visa šeima lauke!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Tuščias pieno butelis;
* Guašas;
* Smėlis;
* Kamuolys.
DARBO EIGA:
Tuščią pieno butelį nudažome dažais. Į jį pripilame smėlio ir užrašome skaičių.
Taip pat paruošiame ir kitus butelius. Sustatome juos vieną šalia kito ant žemės.
Pasiimame kamuolį ir pasiruošiame spardyti – pradedame kėglių žaidimą!
Smagaus sporto lauke!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Mokantis dydžių bei lavinant smulkiosios motorikos įgūdžius siūlome šį nesudėtingą darbelį.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Linuotė;
* A4 formato popieriaus lapas;
* Spalvoti pieštukai;
* Šiaudeliai.
DARBO EIGA:
Liniuote nubrėžkite didėjančia tvarka linijas.
Šiaudelius patrumpinkite iki kiekvienos linijos dydžio. Sudėliokite šiaudelius ant linijų nuo didžiausio iki mažiausio. Turėdami šią užduotėlę ,ją galite kartoti daug kartų.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
„Darželyje vaiko polinkį į verslumą įžvelgti dar sudėtinga. Ir aš pati tokiame amžiuje pasisakau prieš profiliavimą. Mat tai, kas žmogui sekasi, kai jam yra treji, nereiškia, kad bus jo aistra vėliau gyvenime. Tad švietimo srityje galima vadovautis dviem būdais – leisti vaikui save atrasti padedant arba greitai užfiksuoti tam tikroje veikloje. Aš labiau pritariu pirmajam“, – sako edukologijos mokslų daktarė ir keturių vaikų mama, įkūrusi darželį ir mokyklą, Austėja Landsbergienė. Pašnekovė mielai pasidalija mintimis apie vaikų verslumo įgūdžių ugdymą.
Ugdymo įstaigų įkūrėja teigia, kad labai svarbu žinoti, jog vaiko raida nėra tolygi. Todėl galbūt vienu etapu vaiko verslumo gebėjimai ypač ryškūs, o vėliau jie susilygina su kitų bendraamžių, kas paprastai būna pagrindinėje mokykloje: „O į verslumą aš žiūriu kaip į išugdomą dalyką. Mat tai nėra tokia paslaptis, kurią gali krimsti tik keletas vaikų. Kodėl mes sakome, kad yra mažai verslių žmonių? Nes mes nemokome, neskatiname, nepaaiškiname.“
Verslaujame kiekviename darbe
„Kartą rašiau apie tai, kad verslumas yra nuostabi savybė ir mes turime ją skatinti. Tuomet sulaukiau net politikų pastabų, jog tai yra nesąmonė. Bet aš manau, kad tai labai siauras požiūris. Juk verslumas yra šimtą kartų daugiau nei pelnas, nuostolis, verslo planas ir pan. Tai apskritai yra gebėjimas spręsti problemas, suvaldyti organizaciją, būti lyderiu. O lyderis yra ir mokytojas klasėje, ir vairuotojas autobuse. Juk vykstant nenumatytam atvejui jis turi suvaldyti situaciją ir teisingai duoti komandas keleiviams. Kodėl tai ne lyderis? Kodėl tai ne verslus žmogus? Ir, jei visi to išmoks, Lietuva nuo to bus tik turtingesnė ir pažangesnė valstybė“, – dėsto A. Landsbergienė.
Berniukai verslesni?
„Kalbant apie vyrų ir moterų verslumą, lyčių skirtumo tarsi nėra. Tačiau tyrimai rodo, kad berniukai labiau pastebimi – jie garsesni, smarkesni. Tačiau tai atkeliauja iš stereotipinio ugdymo. Juk dažnai, kai berniukas yra drąsus, jis vadinamas šaunuoliu, kad moka už save pakovoti. Jei tokia yra mergaitė, sakoma, kad ji nemandagi ir drasko akis. O juk jie elgiasi vienodai. Tačiau taip slopinama mergaitė ilgainiui kažką nulyti, nepasisako. Jeigu nėra slopinamos, suaugusios tokios mergaitės puikiai žino, ko nori ir daug pasiekia, – šypsosi edukologė. – Tai yra mūsų socialinio ugdymo padarinys. Jei mes vaikus skatinsime, palaikysime, mokysime tinkamai reikšti savo emocijas, nebijoti priimti sprendimų, turėti savo nuomonę, būsime brandesnė visuomenė.“
Verslioje šeimoje – verslus vaikas?
„Jei vienas vaikas auga verslioje šeimoje, o kitas panašus – ne, nemanau, kad verslioje šeimoje augantis vaikas būtinai taps verslininku. Tačiau kalbėjimas apie verslą ir jo suvokimas bus kitoks. Juk štai dažnai muzikų ar politikų šeimoje tradicija tuo užsiimti keliauja iš kartos į kartą. Ir dabar jau pakankamai ištirta, kad augdamas vaikas užsidega tais dalykais, kurie vyrauja jo aplinkoje. Jei yra tinkamų pavyzdžių ir vaikas ten jaučiasi gerai, žinoma. Tačiau, jei jis jaučiasi blogai, dažnai nueina priešingu keliu. Gerai jausdamasis vaikas išmoksta daug daugiau ir pasiekia aukštesnių rezultatų“, – sako A. Landsbergienė.
Požiūris į verslumą keičiasi
„Iš vaikystės pamenu, kaip vadovėliuose skaitėme tekstą apie berniuką, kuriame verslas buvo aprašytas kaip baisi, išnaudojanti, tik sau naudos siekianti aplinka, o į ją patekęs berniukas yra tiesiog vargšelis. Vaikai, žinoma, iškart susitapatina su tuo berniuku, tad ir galvoja, kokie tie verslininkai negeri. O vėliau labai užtrunka tą požiūrį pakeisti ir suprasti, kad iš tiesų valstybė daugiausia veikia verslininkų dėka – dėl jų sukuriamos vertės“, – įsitikinusi pašnekovė. Anot jos, dabar vaikai auga matydami sėkmės lydimus verslininkus – kaip jie teisingai šneka apie socialinę atsakomybę, švietimą ir pan.
„Vyresni vaikai jau per ekonomikos pamokas supranta, kad be pelno nebus plėtros, be plėtros nebus augimo, nebus sukuriama darbo vietų ir pan. Tad svarbu užtikrinti santykį, kad ir darbuotojai būtų patenkinti, ir organizacija stiprėtų, plėstųsi, augtų, tobulėtų. Jei tai vyksta, valstybei sukuriama nepaprastai didelė pridėtinė vertė“, – kaip moksleiviai pradeda suprasti pirmuosius verslumo principus, dėsto specialistė.
Verslumas švietimo srityje
„Manau, kad švietimo srityje verslumas turėtų būti labiau skatinamas. Prieš porą metų buvo atliktas tyrimas apie visuomenės požiūrį į verslą ir paaiškėjo, kad vis dar buvo daug neigiamų nuomonių – daug kas nepasitiki verslu. Labai džiugu, kad iniciatyvų vis atsiranda. Štai Lietuvos laisvosios rinkos institutas parengė modernų vadovėlį, atliepiantį XXI a. jauno žmogaus poreikius. Tačiau darbo dar labai daug. Turime paruošti mokytojų, kurie irgi tuo tikėtų, nes viena didžiausių problemų yra tuo užsidegusių mokytojų stoka. Jei jie tik išdėsto medžiagą patys jos iki galo nesuprasdami, nes niekada nedalyvavo versle ir nežino, kaip tai veikia, nėra gerai… Tad reikia siekti, kad mokant dalyvautų tie, kas iš tiesų praktiškai dalyvavo ir mokomojoje veikloje“, – požiūrį į mokinių verslumo ugdymo aplinką dabartinėje mokykloje atskleidžia edukologė A. Landsbergienė.
Tekstas buvo išspausdintas portale bznstart.lt: http://www.bznstart.lt/verslas/verslo-gidas/2118/Ar-imanoma-uzauginti-verslininka
Prasidėjus šiltajam metų sezonui, norisi džiaugtis vasariška gamta. Norėdami palengvinti proceso stebėjimą, siūlome pasigaminti šiltnamį namuose!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Įmautė;
* Markeris;
* Pupelės;
* Lipni juostelė;
* Vata;
* Vanduo.
DARBO EIGA:
Pasiruošiame įmautę. Į ją įdedame vatos.
Suberiame pupeles.
Viską užpilame vandeniu.
Ant taip paruoštų šiltnamių užrašome vaikų vardus. Kabiname ant lango.
Stebime augimą.
Įsodiname augalėlį į žemę.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Baigiasi dar vieneri mokslo metai. Nors jau žinome, kokios ugdymo įstaigos turėtų būti, vis vien dauguma vaikų, atėjus rugsėjui, susirinks į tokias pačias klases. Ar galėtų būti kitaip? Ne tik galėtų, bet ir turėtų! Vis dažniau ir vis garsiau tie, kuriems rūpi švietimo ateitis, kalba apie tai, kokia turėtų būti ne ateities, o šiandienos mokykla. Vienas įdomiausių straipsnių, kuriuos teko skaityti, buvo islando, kuris švietimą mato taip, kaip, manau, dabar matome visi, kurie domisi ir kuriems rūpi. Apie ką jis? Apie tai, kas turi keistis.
Visų pirma tai, kad „visada taip buvo”, nėra pakankamai priežastis, kad ir toliau taip būtų. Džiaugiuosi visomis inovatyviomis idėjomis, tačiau kai ką – paprastai tariant – tiesiog reikia keisti. Tad kviečiu mokytojus, kurie dar nepakeitė savo klasių ir savo mokyklų – drauge su Karalienės Mortos mokykla ir kitomis inovatyviomis mokyklomis – jas keisti!
1. Atsisakykime kompiuterių klasių. Nesąmonė XXI amžiuje suvesti vaikus į klasę, 45min juos mokyti naudotis kompiuteriu, o po to eiti į klasę mokytis „normaliai”. Kompiuteriai ir visos kitos technologijos turi būti nuolatinio ugdymo(si) proceso dalimi ir turi būti integruoti į ugdymo programą. Be to, panaikinę kompiuterių klasę, turėsime dar vieną papildomą klasę papildomoms veikloms!
2. Atsisakykime izoliuotų klasių. Izoliacija gali pasireikšti dviem būdais. Pirmas – kur tėvai, kiti mokytojai ir svečiai nėra laukiami, nes durys ir užuolaidos nepalieka nė mažiausio plyšelio! Antras – kur viskas, kas vyksta už klasės sienų, yra tarsi kitas pasaulis. Man baisu, kai mokytojai atmeta internetą, youtube, tinklaraščius, galimybę žmonėms, kurie gali papasakoti, apsilankyti arba kalbėti(s) Skype. Klasės privalo būti neizoliuotos! Mokytojai privalo eiti vieni pas kitus ir mokytis vienas iš kito, tėvai visada turi būti laukiami, ir visi lankytojai priimami išskėstomis rankomis! Kuo labiau užsidarysime, tuo mažiau tobulėsime.
3. Atsisakykime mokyklų be WiFi. Ir mokytojai, ir vaikai turi turėti prieigą prie interneto, kad išmoktų saugiai juo naudotis. Be to, XXI amžiaus mokykla turi sudaryti sąlygas mokytojams ir mokiniams mokytis bet kur, bet kada ir visą laiką:)
4. Ir telefonai, ir planšetės gali praturtinti ugdymo(si) procesą. Turime užtikrinti ir padėti mokiniams technologijas naudoti ne tik socialiniams tinklams ir žaidimams. Privalome parodyti ir padėti mokiniams, kad šios technologijos padėtų kurti filmus, fotografuoti, kuri tinklalapius, tinklaraščius, diskutuoti ir mokytis bei atlikti namų darbų užduotis ir/arba testus. Tai, kas blaško dėmesį, galime paversti tuo, kas suteikia daug ir įvairių galimybių mokytis!
5. Atsisakykime žmogaus, atsakingo už technologijas:) Anksčiau mokyklos turėdavo darbuotoją, kuris viską kontroliuodavo ir aiškindavo mokytojams, ką jie gali ir ko jie negali. Šiandien reikia žmonių, kurie sprendžia problemas, o ne jas kuria. Šiandien reikia žmonių, kurie padeda žmonėms viską pa(si)daryti patiems, deleguoja jiems atsakomybę bei randa geresnius ir pigesnius būdus visa tai atlikti.
6. Kaip sakė ir mano mylimas John Dewey, „mes nesimokome iš patirties, mes mokomės reflektuodami patirtį”. Vadinasi, išmokti galime tik tada, kai kalbėsime ir analizuosime tai, ką patyrėme. Mokytojai, kurie dirba užsidarę ir tyloje, kurių nėra Twitter, tinklaraščiuose, Facebook ir kurie nediskutuoja apie tai, ką daro savo klasėje su kolegomis pasaulyje, yra atgyvena. Mokytojo darbas XXI amžiuje yra ne lokalus, o globalus, jo pareiga – dalintis tuo, ką daro ir stebėti tai, ką daro kiti. Jeigu mokytojas nesimoko pats, jis neturėtų mokyti kitų. Šiandien mokytojas turi visais įmanomais kanalais kalbėtis su kolegomis, kas jam sekasi, o kas – ne, duoti patarimus ir juos gauti iš kolegų visame pasaulyje. Profesinis tobulėjimas privalo būti ne 3val mokymai kartą metuose (ar -geriausiu atveju – kartą per mėnesį!), o nuolatinis ir visą gyvenimą trunkantis procesas.
7. Mokyklos, kurios mano, kad užtenka naujienlaiškio kartą per mėnesį arba „naujienos” tinklalapyje kartą į dvi savaites, yra taip pat atgyvena. Kiekviena mokykla turi turėti būdą kaip nuolat dalintis informacija su tėvais. Twitter? Facebook? Youtube kanalas? Savo istoriją papasakoti yra privalu!
8. Atsisakykime nesveiko maisto. Turime daryti viską, kad mokyklose nebebūtų greito ir nesveiko maisto. Vaikai patys turi iš(si)dalinti maistą, susitvarkyti ir net išplauti indus. Ir visiškai ne todėl, kad tai sutaupo pinigų (nes nereikia samdyti darbuotojų) mokyklai, o todėl, kad to privalu išmokti, kad užaugtum atsakingu žmogumi. XXI amžiaus mokyklos mokiniai turi auginti savo vaisius ir daržoves – taip vaikai išmoks daug svarbių dalykų. Žinoma, miestų mokyklose visko užsiauginti nėra įmanoma, tačiau bent kažką – tikrai įmanoma! Galų gale turime rūpintis ne tuo, kad vaikams užtektų kalorijų (ką, teisybę pasakius, šiandien turime Lietuvoje, ir mes Vaikystės Sode bei Karalienės Mortos mokykloje nuolat diskutuojame apie tai su Maisto ir veterinarijos tarnyba), o kad geras maistas taptų jų kasdienybės dalimi.
9. Atsisakykime ankstyvo ryto paaugliams. Tyrimai jau ne kartą įrodė, kad paaugliams yra geriau, jei pamokos prasideda vėliau. Užtektų, kad pamokos prasidėtų ne 8val, o 9val. Kai pagalvoji, tą padaryti tikrai nėra sunku, o paaugliams bus daug geriau! Be to, mokytojai turės daugiau laiko pasiruošti.
10. Atisakykime plakatų, skrajučių ir tinklalapių gaminimo paslaugų ir leiskime tą daryti patiems moksleiviams. Kai pagalvoji, juk taip vaikai supras, KODĖL to reikia ir PATYS visa tai išbandys, o darydami IŠMOKS! Be to, tai bus puiki dalykinė integracija: ir bendradarbiavimas, ir kalba, ir dailė, ir technologijos!
11. Atsisakykime uždarų (atskirose patalpose) bibliotekų. XXI amžiuje biblioteka – mokyklos širdis, kur visi ateina atsipalaiduoti, skaityti, pasikalbėti, dirbti (video, muzika, spausdinimas, 3D spausdinimas, programavimas ir pan.). Biblioteka neturi būti muziejus, ten turi virti gyvenimas!
12. Mokyklos, kuriose visus vaikus mokome taip pat ir to paties, yra atgyvena. Po industrinės revoliucijos, kai ugdymas tapo masiniu procesu, reikėjo, kad žmonės eitų dirbti į fabrikus, kad jie neturėtų savo nuomonės, o darytų taip, kaip visi (ar kaip reikia), kad niekas nebūtų geresnis ar kitoks, nei visi kiti jo aplinkoje. Šiandien tai – atgyvena. Ateity – tuo labiau. Bėda ta, kad mokykla vis dar ruošia fabrikams, nors to reikėjo prieš daugiau, nei 100 metų. Šiandien privalome leisti mokiniams vis daugiau rinktis, sudaryti sąlygas klestėti ir sėkmingai atlikti tai, kas jiems patinka ir neskirti dėmesio vien tada, kai jiems blogai sekasi. Daugumoje mokyklų, jei vaikui gerai sekasi rašyti rašinius, o, tarkim, prastai matematika, tai mokykla daro viską, kad vaikui pradėtų sektis matematika, o ne stengiasi, kad jo rašiniai būtų dar labiau kvapą gniaužiantys! Ir vėl: visi vienodi 🙁 Ugdymas privalo būti individualizuotas, vaikai turi dirbti grupėse ne pagal amžių, o jų ugdymas turi atsižvelgti į jų poreikius. Ir – suprantu – šiandien to dar neturime, tačiau turime drąsiai eiti link to ir nebijoti ieškoti teisingiausio kelio!
13. Atsisakyti vienodo profesinio tobulėjimo visiems mokyklos pedagogams. XXI amžiaus mokykloje reikia atsižvelgti į tai, ko reikia pedagogui, o ne į tai, ką mano administracija, kad reikia pedagogui:) Žinoma, tam reikia daugiau laiko ir (bet tikrai ne visada!) pinigų. Šiandien – kai yra Twitter, Pinterest, straipsniai internete, knygos, video, bendradarbiavimo platformos ir pan, – pedagogai gali individualizuoti savo profesinį tobulėjimą net neišeidami iš klasės/namų! Apie nemokamus gerų universitetų siūlomus kursus net nekalbu – tik mokėk pasinaudoti visu tuo, kas šiandien yra ranka pasiekiama.
14. Atsisakyti standartizuotų testų. Nors jau daug kas kalbame apie tai, kad reikėtų atsisakyti standartizuotų testų, nes jie ne(pa)rodo, kaip iš tiesų pavyko ugdymo(si) procesas. Mano nuomone, standartizuoti testai yra ir pasityčiojimas iš puikių ugdymo programų, nes matuoja tik dalį viso to, ką žmogus patyrė ir ko mokėsi mokykloje. Alfie Kohn net įrodė statistiškai reikšmingą koreliaciją tarp gerų pažymių ir paviršutiniško ugdymo(si). Šiandien mums nereikia žmonių, kurie elgsis ir dirbs taip, kaip visi kiti. Šiandien reikia kūrybingų, kritiškai mąstančių, savo nuomonę turinčių ir mokančių ją pagrįsti žmonių. Turime paruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja, dirbti su technologijomis, kurios dar neišrastos ir spręsti problemas, kurios dar nekilo. Šiandien reikia mokytis spręsti realias problemas, užduoti klausimus, kurie yra svarbūs, o ne mokyti(s) įsiminti ir atkartoti faktus. Suaugusių žmonių pasiekimai yra daug labiau susiję su jų kūrybingumu, nei su IQ. Gal vieną dieną vis dėlto turėsime standartizuotus testus, kurie matuos ir empatiją, kūrybingumą ir gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti?
Galiausiai.
Kviečiu mokytojus atverti duris kaitai. Tegul išsivėdina senos mintys ir senos klasės. Jeigu norime, kad švietimo sistema pasikeistų, turime pradėti nuo savo klasės. H.Ford’as sakė: „Jei aš būčiau paklausęs žmonių, ko jie nori, jei būtų pasakę, kad nori greitesnių arklių”. Bėda ta, kad šiandien mes tą darome su mūsų vaikais: reikalaujame, kad jie prisimintų daugiau, rašytų geriau, atkartotų greičiau, nueitų į daugiau pamokų… Mes bandome išrasti greitesnį arklį, o ne mašiną. VIsi žinome, kokios buvo pirmosios mašinos – tikrai netobulos.
Ar yra tobula švietimo sistema? Kiekviena valstybė pasakys, kad jų tikrai tobulintina 🙂 Ir bes pirštu tai į Suomiją, tai į Pietų Korėją, tai į Singapūrą, tai į Daniją, tai dar kur nors. Ir tai nieko nepadės, nes jos skiriasi taip, kaip diena ir naktis. Žinoma, yra ir sąlyčio taškų. Vienas jų – tikintys savo profesijos galia mokytojai. Nes – kai pagalvoji – turime super galią: jeigu visi dirba su dabartimi, tai mes – su ateitimi. Ir tai, mielieji, rimta.
Žinote, kartais būna be galo sunkių dienų. Savaičių. Tokia man buvo praėjusi savaitė. Ach, tiesa, šiandien yra penktadienis, tai ne ši praėjusi (bet dar nepasibaigusi) savaitė, o ta, kuri jau visa ir buvo, ir pasibaigė. Ji buvo tokia ilga ir tokia sunki, kad penktadienį jau sviro rankos. Patikėkite, man taip retai būna. Ta diena, kai aš pasakau, kad man norisi išvykti į negyvenamą salą, būna reta. Tai reiškia, kad prikapsėjo. Na, žinote, kaip būna, kad prikapsi…
Kas man prikapsėjo?
Visų pirma, viena mūsų administracijos darbuotoja pamatė kaip viena mūsų mokytoja tikrai labai negražiai elgėsi su SAVO vaiku. Kaip ji tai pamatė? Ogi mieste! Mes tuoj pat visi sėdome, kalbėjomės, tačiau neturėjome pakankamai drąsos pasakyti, kad tas žmogus daugiau nebegali dirbti pas mus. Tiesiog nebegali. Kodėl? Todėl, kad pasidavėme tam man iš esmės be galo nepatinkančiam: „O gal jai bloga diena buvo?!”, „O gal tas vaikas išvedė iš kantrybės?!”, „O tai tau jau blogų dienų nebūna, ar ne?” ir t.t. Ir aš visą savaitę tą skaudulį nešiojausi. Kad nepasakiau. Nes, matote, nepatogu. Nemalonu. Be to, tėvams irgi nepatiks, kad mokytoja keičiasi. Ir t.t. ir pan. Žodžiu, įsivėliau į „ką kaimynas pasakys” peripetijas, kurioms iš visos širdies nepritariu. Pasijutau, tarsi būčiau politikas, kuris visada pasisako už skaidrumą ir staiga sužino, kad jo komandos narys ima pakišas. Ir nežino, ar išsiskirti su tuo žmogumi, nes, na, šiaip jis „geras žmogus ir darbuotojas”. Bet ar tikrai? Ar tikrai jis čia tik vieną kartą suklydo?
Visų antra, taip jau atsitiko, kad vieno padalinio vadovė paprašė manęs pakalbėti su darbuotoja, kuri nusprendė, kad vis dėlto nėra pakankamai mylima pas mus. Be to, mes, anot jos, kai kuriuos darbuotojus labiau mylime, labiau pastebime, o jie nebūtinai yra geresni darbuotojai, kai kurie tik „garsesni” darbuotojai. Aš, žinoma, pagalvojau, kad labai liūdna ir skaudu, jei žmogus taip jaučiasi; mes tikrai nenorime, kad taip jaustųsi; reikia kažką daryti. Pasikalbėjome su padalinio vadove, nutarėme, kad visos kartu pasikalbėsime. Kalbėjome visos trys 2.5 valandas. Kai pagalvoji, žvėriškai daug. Bet, kaip sakant, jei reikia, tai reikia. Ir galiausiai tas žmogus pasako, kad „dabar taip bus geriau” ir maždaug ačiū už viską, iki. Kadangi labai daug investavome ir laiko, ir pastangų, iš pradžių apima liūdesys, po to – pyktis.
Galiausiai viskas tiesiog, atrodo, krito iš rankų: studijų iššūkiai, bandymas būti keliose vietose (ir net valstybėse!) vienu metu (ir, atrodo, visur reikia tavęs ir visur būtent DABAR!), kasdieniniai darbai ir nekasdieniniai projektai, kurie reikalavo susikaupimo, pastangų, o aš negalėjau dirbti savo darbų, nes mane nuo jų atitraukdavo tai vienas, tai kitas marmalas. Kiekvieną kartą atsitraukus grįždavau grieždama dantimis, nes, na, man mano darbas be galo be krašto mylimas, bet kai reikia kas sekundę minutėlei atsitraukti, tai, atrodo, galėtum pravirkti. Galiausiai pasijaučiau, kad esame „išsitaškę”, kad nesame susitelkę į savo esmę ir prasmę. Galvojame apie marmalus visokius, jie užima didžiąją dienos dalį, kai mes juk turime keisti Lietuvą, po galais! Žodžiu, pasijutau taip, kaip, sako, žmonėms būna 🙂 Ir tas jausmas buvo labai nemalonus.
Ir štai pirmadienį išskrendu į Švediją. Važiavome susitikti su Futura Skolan valdyba, vadovais, aplankyti jų darželių ir mokyklų bei pasikalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą. Kadangi turime daug darbų ir klausimų, kuriuos reikia aptarti su mokyklos vadove, susirenkame visus dokumentus ir jau skrydžio metu imame kalbėti apie darbus. Taip kalbame – su oficialios vakarienės intarpu – iki paryčių. Galiausiai paskutinėje užeigoje mūsų net klausė: kokia kalba jūs čia DIRBATE? Nes mes ant viso stalo išsidėliojome programas, tvarkaraščius, įstatymu ir nutarimus ir – visiems aplink gurkšnojant alų bei vyną – susidėliojome kitų mokslo metų strategiją.
Trumpas geros nuotaikos receptas: daug šypsenų, spalvotų gėlių… Viską energingai suplakti ir…
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Spalvotas popierius;
* Žirklės;
* Popierinė keksiuko formelė;
* Klijai;
* Atspausdintos nuotraukos.
DARBO EIGA:
Pirmiausia iš savo nuotraukos iškerpame veiduką. Įklijuojame jį į keksiuko formelę.
Iš žalio lapo iškerpame gėlės kotelį ir lapelius.
Gėlę klijuojame ant balto popieriaus lapo.
Štai ir šypsenos gėlė! Šypsokitės!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!