Net nepajutome, kaip pralėkė ir Kūčios, ir Kalėdos. Manau, kad ne tik mums taip: lauki, lauki, o po to tik žiū! ir jau po visko. Kai gyvenome Belgijoje, tai reiškė, kad jau tuoj tuoj važiuosime slidinėti. Kodėl? Todėl, kad visada važiuodavome ne sezono metu: ir žmonių mažiau, ir gerokai patrauklesnės kainos. Žodžiu, win-win. Dabar sau to nebegalime leisti: vaikai jau lanko mokyklą (visai savaitei juos „išimti”, kai berniukai jau aštuntoje ir šeštoje klasėse – sudėtinga), mudu neištrūkstame iš darbų. Bet, gavusi keletą klausimų apie slidinėjimą su vaikais, vėl išgyvenau tą laukimą. Kalnų dangaus vaiskumą. Oro grynumą. Vienas mūsų vaikų, kuris Belgijoje sirgo egzema, jau antrą rytą kalnuose atsibusdavo toks, tarsi kažkas burtų lazdele mostelėjo – egzemos nė kvapo. Kai važiavome su kūdikiu, ji miegojo tiek, kad net tikrindavome, ar viskas gerai. Ach, kaip viskas buvo gerai! Visas slidinėjimo atostogas prisimenu su didžiule nostalgija.

Mūsų slidinėjimo atostogas esu aprašiusi. Tie, kam aktualu, gali skaityti čia,  čia. Apskritai apie keliones su vaikais galite skaityti čia. Buvo dar keli įrašai, tačiau jų taip greitai neradau. Kam bus aktualu, manau, paieškoję tinklaraštyje tikrai rasite.

Kadangi gavau net keletą klausimų, pasirinkau vieną, į kurį atsakau, tačiau atsakau šiek tiek išsamiau – taip stengdamasi atsakyti ir į kitų užduotus klausimus. Tiems, kurie važiuosite slidinėti, linkiu nuostabių atostogų, gero oro, saugių nusileidimų ir nepamirštamų įspūdžių!

Žiema – toks metas, kai visi su nekantrumu laukiame sniego. Bet jei jis vis neiškrinta ir jo laukti pabosta – ne bėda! Sniego senį galime nusilipdyti čia pat, sodelio klasėje!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Balto popieriaus lapo;

* Juodo popieriaus lapo;

* Žirklių;

* Klijų;

* Balto siūlo ir adatėlės;

* Balto pieštuko;

* Flomasterių (juodo ir oranžinio).

 

Ant balto lapo apsibrėžiame apskritimus ir juos iškerpame. (Tai sniego senio kūno dalys!)

 

Sniego senio kūną papuošiame sagomis, nupiešiame veidą.

 

Iš juodo popieriaus kerpame sniego senio skrybėles.

 

Iškirptą skrybėlę klijuojame ant sniego senio galvos.

 

Mokytoja adatėlės pagalba perveria siūlą kiekvienoje sniego senio kūno dalyje. O sodiečiams belieka tik surišti mazgelius ir užtvirtinti.

 

Sniego senių būriai puošia mūsų klases ir vėjo gūsių siūbuojami kviečia sniegą į mūsų gatves!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Žiema, tai ne tik smagių akimirkų metas, bet ir išbandymų, išgyvenimo metas paukšteliams. Štai kodėl Mažyliai – Šnekučiai suskubo pasirūpinti paukščiukais, pagamindami jiems „Paukštelių skanumyną“.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Įvairios kruopos ( perlinės, grikiai, soros);
• Šiltas vanduo;
• Želatina;
• Formelės (labiausiai tinka silikoninės).

DARBO EIGA:

Iš anksto želatiną užpilame šiltu vandeniu, kad išbrinktų.

Dubenėlyje sumaišome visas turimas kruopas.

Į kruopų mišinį supilame želatiną (prieš tai išbrinkintą vandenyje) ir viską išmaišome.

Gautą masę sudedame į formeles.

Formeles sudėti į šaldytuvą ir laikyti keletą valandų.

Sustingusį skanėstą išimame iš formelių ir perrišame kaspinėliu.

Štai mes, jau ir galime kabinti šitą paukštelių skanumyną ant medžio.

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

 

 

Atkeliavo žiema ir kasdien gamta pateikia nepakartojamo grožio vaizdų, ragina kaskart išbandyti, atrasti, patirti, pažinti, džiaugtis. Štai ir Vaikystės Sodo Mažyliai suskubo gaminti spalvotus ledo kubelius, kad galėtų stebėti, ar  žiemą lauke jie ištirps?

REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Ledukų formelės (tinka saldainių dėžutė);

• Ąsotėlis su šaltu vandeniu;

• Indeliai su įvairių spalvų dažais;

• Šaukštai ir puodeliai vandens pylimui.

 

DARBO EIGA:

Pilame vandenį į indelius su dažais (1/2 indelio).

 

 

Paėmę šaukštą, semiame dažų ir pilame į ledukų formelę (mes naudojome saldainių dėžutę).

 

Užpildytą formelę dedame į šaldymo kamerą. Ledukams sustingus, išimame iš formelės. Smagios spalvotos ledo kaladėlės puikiai tiks žaidimams lauke žiemą!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

Susižiūrėjome, kad esu atsakiusi į kai kuriuos klausimus, tačiau dar jų nepublikavusi. Taigi šią savaitę pasistengsiu sudėti visus įrašus, kurie buvo daryti, bet nepublikuoti. Čia, kaip sakant, grąžink visas skolas iki Kalėdų:) nuotaikos vedina. Pažiūrėjus šį įrašą net šiurpuliukai nugara perbėgo, nes kaip tik šįryt ėjau pro vietą, kur buvo filmuota. Šiandien taip neapsirengčiau:)

Šįkart – apie lietuvių kalbos mokymą(si). Tuo pačiu noriu pasidžiaugti – lietuvių kalbos bus galima mokytis kaip užsienio kalbos! Kodėl tuo džiaugiuosi? Todėl, kad, pavyzdžiui, JAV gyvenančių šeimų vaikai lietuvių kalbos nelabai norėdavo mokytis, nes negaudavo už ją kreditų (įsivaizduokite: jūs jau trečia karta, namuose visi kalba angliškai, ateina laikas rinktis, tarkim, antrą užsienio kalbą. Jūsų tėtės šaknys – Lietuvoje. Mamos – Italijoje. Už italų kalbos mokymą(si) gaunate kreditų, o už lietuvių – ne. Kurią kalbą būtumėte labiau motyvuotas mokytis?!). Manau, kad dabar tai bus tam tikra išorinė motyvacija, kuri paskatins vidinę motyvaciją ir vaikai, kurie turi lietuviškas šaknis, mokysis lietuvių kalbos. O gal net susigundys atvažiuoti į Lietuvą? Dirbti čia? Bet kuriuo atveju, man smagu, kad bus tokia galimybė, nes tikiu, kad kuo daugiau galimybių, tuo geriau.

Mūsų trys vaikai yra dvikalbiai, mažoji jau pradėjo mokytis pirmosios užsienio kalbos. Kai gyvenome Belgijoje, nebuvo lengva, nes lietuvių kalbos mokėsi tik namuose. Kita vertus, aš labai džiaugiuosi, kad vaikai turėjo tokią galimybę. Žinoma, nuomonių yra visokių, tačiau vis dėlto yra vis daugiau tyrimų, įrodančių, kad kalbų mokymasis ne kenkia, o padeda. Štai, pavydžiui, šis straipsnis apie mokyklą. Ar mes esame Lietuvoje pasiruošę tokioms mokykloms? Karalienės Mortos mokykloje jau priešmokyklinėje klasėje vaikai kasdien (!) mokosi (imersijos metodu) anglų kalbos. Nuo antros klasės vaikai pasirenka antrą užsienio kalbą – ispanų arba prancūzų. Estijoje yra dvikalbių mokyklų (rusų ir estų kalbomis, nes norima, kad rusakalbių šeimų vaikai išmoktų ir estų kalbos bei taip integruotųsi į Estiją), teko kalbėti su vienu projekto iniciatorių, kuris džiaugėsi sėkme. Žodžiu, galimybių yra labai daug. Ar mes esame joms atviri?

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Spalvotas popierius
• Akvarėlė ir teptukas
• Žirklės
• Tualetinio popieriaus ritinėliai
• Spalvoti siūlai
• Klijai

 

DARBO EIGA:

Pasirinktomis akvarėlės spalvomis nudažome tualetinio popieriaus ritinėlius. Tai bus nykštuko kūnelis.

 

 

Iš pasirinkto spalvoto popieriaus lapo, iškerpame kvadratą, jį susukame į kūgio formos nykštuko kepurėlę, jos kraštus suklijuojame pieštukiniais klijais.

 

Pasirinktos spalvos siūlus sukarpome lygiomis juostelėmis ir viduryje surišame mazgą.

 

Iš siūlų padarytą nykštukų barzdą, aštriu smeigtuku tvirtiname prie kūno, padaryto iš tualetinio popieriaus ritinėlių.

 

Ant kūnelio uždedame kepurę, ir štai Jums – barzdočiai Nykštukai!

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba BŪTINA!

 

 

 

 

 

 

Sveikinu visus ir visas su prasidėjusia žiema! Ar jau išsirinkote, kokią knygą skaitysite su vaikais? Mažyliams yra įvairių paveikslėlių knygų, tikrai bus nesunku išsirinkti, bet vat vyresniems vaikams (6+) norėčiau pasiūlyti drauge skaityti (ta prasme, kad Jūs skaitote, paaiškinate, o vaikas(-ai) – klauso) Kalėdų istorija (Marko Leino) arba Kalėdų paslaptis (Jostein Gaarder). Išsivirkite skanios arbatos, susirangykite drauge ir skaitykite…pamatysite, sukursite tokį prisiminimų lobyną, kad nenorėsite jų paleisti…

Šiandienos priimamasis – apie pykčio priepuolius. Iš gaunamų laiškų skaičiaus sprendžiu kad tai – viena aktualiausių temų ikimokyklinukus auginančioms šeimoms. Nors jie tipiniai maždaug dvejų-ketverių metų vaikams (itin dažni trečiaisiais gyvenimo metais, todėl net yra vadinami „trečiųjų metų krize”), tačiau esu pastebėjusi, kad prieš šventes ir šventiniu periodu tie pykčio priepuoliai padažnėja – ypač, kai keliaujama, kai atvažiuoja seneliai, kai „išsimušama” iš įprasto gyvenimo ritmo.Nebijokite, tai – normalu: ir pykčio priepuoliai tokiame amžiuje, ir dažnesni pykčio priepuoliai emociškai įtemptu metu (o juk toks ir yra šventinis periodas!) Mums atrodo, kad tai – malonus stresas (nors vis dažniau tenka išgirsti prisipažinimą, kad ne visada), bet vaikams pasikeitimai ne visada patinka:)    

Upytėlė teka, žuvytėlė plaukia… Nuplaukime drauge ir susipažinkime!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• kelių spalvų kempinės,
• siūlai,
• žirklės,
• dantų krapštukai.

DARBO EIGA:

Švelniai nuplėšti šiurkščiąją kempinės pusę (ji nebus reikalinga).

Dalį kempinės stipriai apvyniojame siūlu uodegėlei ir burnytei padaryti.

Sukarpome į keletą dalių uodegėlę.

Paimame kitos spalvos (galima ir kelių) kempinę ir padarome 4 (pagal poreikį) kvadratėlius ir įsmegiam pagaliukus.

Pagaliukus su kempine atsargiai įsmeigiam į uodegėlės tarpus.

Papildomai (pelekui ir akytei) reikės dar vieno mažo kempinės kvadratėlio ir pagaliuko, padalinto į dvi dalis.

Vieną pagaliuką su kempine įsmeigiame viršuje įstrižai, o kitą pagaliuką reikia įstumti į kempinėlės kraštą, kad gautųsi burbuliukas ir įsmeigiame į vietą, kur turi būti akis. Jei išlenda pagaliukas, kitoje pusėje reikia jį nukirpti.

Ir štai mūsų žuvytė.

Galima žuvytę plukdyti vandeniu.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba BŪTINA!

 

Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena – nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja – devyniolikto amžiaus – tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir – jau jiems įsitvirtinus – patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu – oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.

Ar drausminate vaikus Kalėdų Seneliu? Ar sakote, kad yra Kalėdų Senelis? Ar tinkama yra vaikui meluoti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome šios dienos įraše (atsiprašau už ne itin gerą įrašo kokybę – aiškinsimės, kas nutiko).

DARBELIS. Vokas – piniginė.

Toks daiktas kaip piniginė, pasirodo, gali būti labai įkvepiantis ir netradicinis. Juk vieta, į kurią dedame pinigus, yra labai svarbi, todėl turėtų būti išskirtinė. Kokia ji galėtų būti – priklauso nuo kiekvieno mažojo pirkėjo fantazijos ir kūrybiškumo!

Darbeliui reikalingos priemonės.

Spalvotas popierius;

Klijai;

Žirklės.

 

Darbo eiga:

Iš spalvoto popieriaus išsikerpame įvairių dekoracijų pvz., debesėlių, drugelių, gėlyčių.

 

Imame spalvoto popieriaus lapą ir atlenkiame kraštus iš abiejų pusių po 1 cm.

Lapo viršutinius kampus lenkiame  iki vidurio kol gausime trikampį.

 

Atlenktus kraštus ištepame klijais ir lenkiame link suformuoto trikampio – taip gauname voką.

 

Imame iškarpytas dekoracijas ir, pasitelkę savo fantaziją, puošiame voką.

 

Žaisminga piniginė laukia pinigėlių ir smagių pirkinių!