Kviečiame pasigaminti spalvingą vokelį, kuris padės Jūsų vaikučiui pamiklinti akytes bei pirštukus!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Guašas;
* Dokumentų įmautė;
* CD disko popierinis dėkliukas;
* Žirklės;
* Lipni juosta.
DARBO EIGA:
Iš dokumentų įmautės kampelio iškirpkite keturkampį šiek tiek mažesnį negu CD dėkliukas ir apklijuokite lipnia justa (pagaminkite maišelį).
Į pagamintą maišelį įpilkite įvairių spalvų guašo.
Maišelį įdėkite į CD dėkliuką ir užklijuokite. Dabar jau galite džiaugtis spalvų gama! Piršteliu vedžiojant, spalvos liejasi ir platėja spalvų paletė.
PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba būtina.
Kviečiame pasigaminti smagų būgnelį, kuris šaltą žiemos dieną kvies šokti ir judėti!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Lipalas;
* Krepinis popierius;
* Tuščias kavos (ar kt.) skardinis indelis;
* Juostelė;
* Balionai;
* Teptukai.
DARBO EIGA:
Smulkiai sukarpykite krepinį popierių.
Tuščią kavos indelį aptepkite lipalu ir priklijuokite krepinį popierių.
Ant apklijuoto indelio užmaukite nukirptą balioną.
Apsukite būgnelį juostele. Štai ir Jūsų būgnelis, kuriuo galite groti nesustodami!
PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba būtina.
Baltas takas, baltas kiemas, baltos pusnys baltą žiemą… Brendam – sniego iki kelių, nesimato net mažų vaikelių! Šis darbelis primins žiemos pusnynus net tuomet, kai sniego nematyti.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
*Stiklainis;
* Stiklinė vandens;
* Blizgučiai norimos spalvos;
* Žirklės;
* Nuotrauka;
* Lipni guma;
* Klijai (geriau atsparūs vandeniui);
* Balta juostelė papuošimui.
DARBO EIGA:
Iškirpkite nuotrauką, kad liktų tik vaiko siluetas.
Imkite stiklainio dangtelį ir jo vidinėje pusėje klijuokite iškirptą nuotrauką (lipnios gumos pagalba).
Į stiklainį suberkite turimus blizgučius, jei naudojate kelias spalvas – jas sumaišykite.
Subėrę blizgučius, pilkite vandenį.
Ant paruošto stiklainio, dėkite dangtelį ir tvirtai užsukite.
Jūsų pūga stiklainyje jau paruošta! Liko tik užrišti juostelę, apversti stiklainį ir mėgautis reginiu!
PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba būtina.
Jei norite savo namams suteikti daugiau šventinės nuotaikos, siūlome pasigaminti šią dekoraciją. Namus papuoškite dekoracija, kurią vaikai pavadino elniu, karve, briedžiuku. Nėra svarbus pavadinimas, svarbiau laikas praleistas su vaiku, gaminant dekoraciją, kurią galite ir padovanoti artimiems žmonėms.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* 1,5 tualetinio popieriaus ritinėlio;
* Pieštukai (smagiau, kai kailiukas spalvotas);
* Švelnios vielutės;
* Skambaliukai;
* Klijai (norint greito rezultato, patartina naudoti karštus klijus bei puikiai pravers prisiminti saugaus elgesio taisykles su elektros prietaisais);
* Karoliukai, kurie tilptų verti ant spalvotos vielutės;
* Dekoratyvinės akytės (gali būti karoliukai, akmenukai, pupelės, sagos);
* Kaštonai (arba mediniai pagaliukai);
* Įvairūs nereikalingi stebuklai (gėlytės, blizgiukai, kaspinėliai ir pan.).
DARBO EIGA:
Nuspalvinkite tualetinio popieriaus ritinėlius. Mažesniajame tualetinio popieriaus ritinėlyje aštriu daiktu pradurkite (mūsų gaminimo metu puikiai tiko smailus pieštukas) dvi skyles, perverkite vielutes, ant kurių versite karoliukus ir pabaigoje prikabinsite skambaliukus. Padarykite vieną skylę kitame tualetinio popieriaus ritinėlyje, pritvirtinkite vielutę, verkite karoliukus ir prikabinkite skambaliuką. Prie didesnio tualetinio popieriaus ritinėlio priklijuokite 4 kaštonus – tai bus briedžiuko kojos. Priklijuokite galvą prie kūno. Priklijuokite nosį – tam puikiai tinka pūkučiai. Papildomai galite užrišti kaspiną ar kitaip papuošti savo briedžiuką.
Dekoracija galite papuošti eglutę, namus ar padovanoti brangiam žmogui.
PASTABA: suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
I dalis
Konfliktai mokykloje ir namuose
James Lehman, MSW
Ar jums atrodo, kad jūsų vaikas nuolat įsivelia į konfliktus? Bandėte su juo kalbėtis, bet agresyvus elgesys nesustoja – jis vis mušasi su kitais vaikais namuose iki su(si)žalojimo, susistumdo autobuse ir kumščiuojasi mokykloje?
I-ojoje iš dviejų šio straipsnio apie agresyvų elgesį dalių James Lehman paaiškina, kodėl vaikai leidžiasi į konfliktus ir pasakoja, kokios yra 3 pagrindinės konfliktų rūšys, kurias jums, kaip tėvams, reikia žinoti.
Klausimas “kodėl” neveda prie elgesio pasikeitimo, bet klausimas “ką tu nori tuo pasiekti” veda…
Kodėl konfliktai ir tarp berniukų, ir tarp mergaičių šiomis dienomis kyla vis dažniau? Dar svarbiau – kodėl kyla tiek daug vaikų elgesio problemų? Tai nėra tik konfliktai: vaikams dažnai būna sunku pagarbiai elgtis ir paklusti taisyklėms, gyventi pagal tėvų nustatytą rutiną, vykdyti nesudėtingus nurodymus ir užduotis. Rodos, kiekviename pamatuojamo elgesio lygyje vaikai vis labiau ir labiau atsilieka.
Iš patirties galiu pasakyti, kad visas išvardintas elgesys yra didesnės problemos dalis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikai neturi problemų sprendimo įgūdžių, kurių reikia norint išvengti muštynių ir konfliktų. Vietoje to, jie įgyja neefektyvių “susitaikymo” (angl. coping) įgūdžių. Jei jūsų vaikas mušasi, jūs galite jausti susierzinimą ir nežinoti, kaip su tokiu elgesiu susitvarkyti. Dažnai tėvai pradeda panikuoti, kai pamato, kad jų vaiko elgesys blogėja. Jie reaguoja naudodami tas pačias, praeityje jau naudotas, priemones, tik jas naudoja griežčiau, garsiau ar taikydami nemalonesnes pasekmes. Problema yra ta, kad jeigu jūsų vaiko neveikia jūsų tėvystės metodai, tai griežtumas vargu ar kažką pakeis. Mano nuomone, nereikia tų pačių metodų naudoti intensyviau, bet reiktų naudoti intensyvesnius metodus.
Kaip vaikai tampa mušeikomis
Ar kai kurie vaikai yra labiau linkę į muštynes ir susistumdymus nei kiti? Galbūt. Daugeliui vaikų sunku spręsti socialinius sunkumus ir tai dažnai veda į agresyvaus elgesio apraiškas. Socialiniai sunkumai gali būti patys įvairiausi: išmokti pasirūpinti maistu kai esi alkanas, dalintis žaislais, tinkamai reaguoti, kai suaugusysis pasako “ne”, nevartoti narkotikų, kai draugai pradeda vartoti, nesileisti į nesaugius lytinius santykius. Dauguma vaikų išmoksta susidoroti su šiais sunkumais bręsdami. Vis dėl to,
kai kurie vaikai augdami būna nukreipę dėmesį kitur, gal dėl mokymosi sutrikimo ar kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju jie neįgyja problemų sprendimo gebėjimų, kurių jiems reikia tuo gyvenimo momentu. Tai yra vaikai, kurie dažnai naudoja smurtą ir agresiją – verbalinis smurtas, patyčios ir muštynės yra tai, kuo jie pakeičia problemų sprendimo būdus, kuriuos jau turėjo būti išmokę (bet neišmoko) tuo metu.
Kartais mes patys nukreipiame vaiko gebėjimų vystymasį neteisinga linkme, išmokydami išsisukinėti ir kaltinti kitus. Kai tėvai klausia vaiko “Tomi, kodėl mušei savo mažąjį broliuką?”, jie ne tik prašo Tomio pasiteisinti, bet jei jis to nepadarys, jie jam pagelbės: “Galbūt buvai piktas?”. Klausimas “Kodėl?” visada nurodo, kad norime pasiteisinimo arba priežasties, bet iš tikrųjų juk norime sužinoti, ką vaikas tokiu elgesiu norėjo pasiekti. Taigi tinkamesnis klausimas būtų “Ką norėjai pasiekti, kai trenkei broliui?”, nes taip sužinosime konflikto faktus. Kodėl Tomis padarė tai, ką padarė nėra taip svarbu kaip tai, ką jis norėjo pasiekti.
Neklauskite “Kodėl?”, klauskite “Ką norėjai tuo pasiekti?”
Klausimas “Kodėl” neveda prie elgesio pokyčio, o klausimas “Ką norėjai tuo pasiekti?” veda, nes kai vaikas pasakoja jums, ką bandė pasiekti savo poelgiu, atsiranda terpė jums pasakyti, ką jis galėtų daryti kitaip kitąsyk. Jeigu būsime nepasiruošę ir neatsargūs, kai vaikams sueis penkeri ar šešeri metai, jau būsime juos išmokę išsisukinėti ir ieškoti pateisinimų savo netinkamam elgesiui. Jei esate pakankamai brandus, klauskite: “Ką kitąkart galėtum padaryti kitaip, kad, nemušdamas brolio, pasiektum tai, ko nori?”. Jaunesniems vaikams gali būti sunku tai suvokti ar sugalvoti kitų būdų, todėl pabūkite jų gidu ir patarkite: “Gali nueiti į savo kambarį; gali pasitraukti į šoną”; gali ateiti prie manęs ir pasakyti, kad tau reikia šiek tiek laiko pabūti vienam”.
Daugybė profesionalų mano, kad klausimas “Kodėl” yra svarbus. Jie mano, kad jeigu vaikas žino, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, jis savo jausmus supras geriau, o jei geriau supras savo jausmus, nebus agresyvus. Savo patirtimi negaliu to patvirtinti. Nei vaikai, nei suaugusieji, supratę savo jausmus, nepakeičia savo elgesio. Tiesą sakant, būna atvirkščiai. Vaikai negali jausmų supratimu pasiekti geresnio elgesio, bet gali dėl savo geresnio elgesio pasijausti geriau. Turėtume akcentuoti tai, koks elgesys buvo ir koks jis turėtų būti.
Trys konfliktų rūšys
Kai galvojame apie konfliktą, dažniausiai įsivaizduojame du piktus žmones, besiruošiančius muštis. Tiesa, vis dėl to, yra ta, kad vaikai konfliktuoja daugybe būdų ir dėl skirtingų priežasčių.
1. Prieštaravimo ir nepaklūsimo konfliktai: viena iš konflikto rūšių – visada ir viskam prieštarauti ir niekam nepaklusti. Tokie vaikai su viskuo kovoja ir patys nežino, kodėl. Ir kuo daugiau mes klausime “Kodėl?”, tuo aršiau jie elgsis. Tai yra vaikai, kuriuos tėvai yra labiausiai linkę nesąmoningai išmokyti pasiteisinimų.
2. Žodiniai konfliktai ir pykčio priepuoliai: vaikai dažnai konfliktuodami naudoja žodinį smurtą; tai yra jų kovos su jumis būdas. Jūsų tikslas, kai kovojate su tokiu elgesiu, turėtų būti juos išmokyti kitą kartą naudoti kitas priemones, taigi tikslas toks pat, kaip ir vaikams pradėjus smurtauti.
3. Piktas ir priešiškas elgesys: kartais vaikas supyksta ant kito vaiko ir jam trenkia. Arba du ar daugiau vaikų taip įsiaudrina, kad galų gale paleidžia į darbą kumščius. Kai kurie vaikai lengvai supyksta ir dažniau pasirenka pasitelkti į darbą kumščius, o ne taikų problemos sprendimo būdą.
Mano nuomone, visi šie vaikai, kurie naudoja aprašytus konfliktavimo būdus, turi vieną bendrą savybę: jie paprasčiausiai dar nėra įgiję socialinio – problemų sprendimo –
gebėjimo: ar tai būtų gebėjimas bendrauti, ar laikytis apibrėžtų ribų, , ar prisiimti atsakomybę, ar sutarti su kitais. Netinkami konfliktavimo būdai suteikia jiems situacijos kontrolės ir impulsų realizavimo jausmą.
Bendrauti su agresyviu ir nuolat į muštynes įsiveliančiu vaiku gali būti išties sunku; aš tai puikiai suprantu. Kasdien matau daugybę susierzinusių tėvų, kurie jaučiasi pervargę ir nualinti. Net ir kalbėdami su kitais tėvais, skaitydami knygas ir žiūrėdami TV laidas apie tėvystę jie negali pakeisti savo vaikų elgesio – ir jų metodai ir toliau nėra efektyvūs. Negaliu pasidalinti stebuklingo priešnuodžio receptu, bet tikiu, kad tėvai turi ieškoti informacijos ir mokytis naujų įgūdžių kaip galima daugiau.
Liūdna, bet kai kurie tėvai daug labiau stengiasi rasti diagnozę savo prastai besielgiančiam vaikui ir keliauja iš vieno gydytojo pas kitą, bet dažnai neieško ir negauna pakankamai informacijos apie tai, kaip efektyviau bendrauti su vaikais, nepaisant jų diagnozės.
II dalis
Būdai sustabdyti konfliktus mokykloje ir namuose
Antrojoje šio dviejų dalių straipsnio dalyje James dėsto, ką daryti, kai vaikai sukelia konfliktus mokykloje ir namuose ir kokias teisingas pasekmes pasirinkti, kad vaikai išmoktų elgtis tinkamai, o ne pasitelkti į pagalbą kumščius. Paskaitę toliau surasite žingsnius, kurie padės išspręsti muštynių mokykloje problemą bei sustabdys vaikų konfliktus namie.
Atminkite: jei du vaikai su iškreiptu suvokimu susimuša, nėra teisiosios pusės; gali būti, kad yra tik iškreiptas suvokimas, pasunkintas problemų sprendimų gebėjimų trūkumu.
Kai jūsų vaikas naudoja muštynes ar kitą neigiamą fizinį elgesį kaip pagrindinį kovos su problemomis būdą, turbūt žinote, kad namuose tai nesibaigia – jie tai daro mokykloje, kaimynystėje, stadione ar prekybos centre. Jei jūsų sūnus, pavyzdžiui, naudoja fizinį smurtą arba duktė naudoja patyčias vietoje priimtinų problemų sprendimo būdų, jie turi išmokti spręsti problemas kitais būdais – kalbėdami, diskutuodami ir rasdami kompromisą – taigi nedelsdami atkreipkite dėmesį į problemą jau dabar. Jei to nepadarysite, įsivaizduokite, kad išleidžiate vaiką į gyvenimą su akmens amžiaus įrankiais rankose, kai tam, kad būtų sėkmingi, jiems iš tikrųjų reikia XXI amžiaus įrankių.
Kaip įveikti konfliktus mokykloje ir namuose: 7 būdai, kuriuos galite naudoti jau šiandien
Jeigu jus mokykla informuoja, kad vaikas įsivėlė į muštynes, geriausias dalykas yra pirmiausia iš mokyklos sužinoti, kas tiksliai nutiko. Taip turėsite pagrindinę informaciją diskusijai su vaiku.
Mano nuomone, efektyviausias būdas užkirsti kelią muštybėms mokykloje yra šis:
Duokite vaikui laiko pereiti iš vienos veiklos į kitą:
Kai vaikas grįžta namo, duokite jam 10 minučių apsiprasti. Leiskite užkąsti ar pasiklausyti muzikos. Nekalbinkite jo iš karto, nes perėjimai dažnai būna sunkūs bet kokio amžiaus žmonėms ir tai nėra tinkamas laikas aiškintis nutikusią situaciją. Pavyzdžiui, jei vaikas įsivėlė į konfliktą prekybos centre arba su kaimynais, grįžę namo duokite jam 10 minučių prieš pradėdami kalbėtis. Kai tik grįžtate namo, tai nėrą geriausias laikas kalbėtis, nes gali būti sunku susitvarkyti su emocijos perėjimo metu. Daug geresnis laikas kalbėtis yra po 10 minučių, kai vaikas jau bus nurimęs.
Būkite atviri ir nespeiskite vaiko į kampą
Kai kalbatės su vaiku, nekaltinkite jo, nebandykite gudrauti ar speisti vaiko į kampą. Atvirkščiai – būkite atviri ir nuoširdūs, kalbėkite apie faktus: “Šiandien kalbėjau su mokykla, jie sunerimę. Gal norėtum man papasakoti, kas nutiko?”. Nebandykite apgudrauti vaiko sakydami: “Ar nutiko mokykloje kažkas, apie ką norėtum pasikalbėti?”. Laikui bėgant tokie klausimai išaugins jūsų vaiko nerimą ir sumažins pasitikėjimą jumis, nes niekada nežinos, ko gali iš jūsų tikėtis.
Išklausykite, ką vaikas turi pasakyti – net jei jis neteisus
Leiskite vaikui pirmam papasakoti apie situaciją, jei jis nori kalbėti. Nepertraukite jo pasakojimo sakydami “na na, tai neatitinka to, ką jie (mokykla) man sakė”. Jei tai padarysite, niekada nebeišgirsite jo istorijos pusės. Nors vaiko versija gali būti netiksli, o suvokimas – neteisingas, turėtumėte išklausyti visą istoriją: taip turėsite informacijos, už kurios kabintis. Jeigu sustabdysite vaiką vos pamanę, kad jis sako netiesą, galite praleisti detalių, kurios jums parodytų, kad versijos nesutampa dėl skirtingo požiūrio. Dažnai vaiko požiūris skiriasi nuo suaugusiojo požiūrio, o jūs to nesužinosite, jei neišklausysite abiejų pusių. Drąsinkite vaiką kalbėti.
Naudokite aktyvaus klausymo metodus:
Kai klausiate: “Šiandien su manimi susisiekė mokykla ir papasakojo apie muštynes. Gal gali man papasakoti, kas nutiko?”, vaikas gali papasakoti, bet gali ir nepasakoti. Jei jis nusprendžia kalbėti, leiskite jam pasakyti tiek, kiek jis nori. Vartokite tokius sakinius kaip “Mhm..”, “Papasakok daugiau”, “Suprantu” ir “O kas nutiko po to?”. Tai – aktyvaus klausymo metodai, kurie leidžia vaikui kalbėti ir jaustis saugiai. Nepamirškite, kad mūsų tikslas nėra sugėdinti ar nubausti, mūsų tikslas – aiškintis ir vertinti informaciją. Kita vertus, jei vaikas atsisako kalbėti apie tai, kas nutiko, rekomenduoju neleisti jam žaisti, žiūrėti TV, naudotis planšete, kol nebus pasiruošęs kalbėtis. Kai kalbate su vaiku, jo ilgesne pauzes išnaudokite jo žodžių pakartojimui, pavyzdžiui: “Taigi tu sakai, kad Jared prie tavęs priėjo ir tau įspyrė tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties, o tu jam spyrei atgal? Ar aš teisingai supratau?”. Išsiaiškinkite detales, kad abu žinotumėte tiek pat. Kai vaikas baigs pasakojimą, paklauskite: “Ar mokykla tave nubaudė?” ir pasiteiraukite, kaip. Leiskite jam pasidalinti, ką darė mokykla ir pasakykite “OK. Kai kalbėjau su mokykla, štai ką jie pasakė”. Pradėkite nuo detalių, kurios ir mokyklos, ir vaiko pasakojimuose sutampa: “Jie sakė, kad judu su Jared susikivirčijote pietų metu” arba “Jie sakė, kad Michael valgykloje buvo nemalonus ir šaipėsi iš tavo marškinėlių”.
Venkite žodelio “bet”
Štai dar viena svarbi taisyklė – kai nesutinkate su vaiku ir norite tai jam pasakyti, nevartokite žodelio “bet”, verčiau rinkitės žodį “ir”. “Bet” dažnai sugadina komunikaciją, nes reiškia “aš tau tuoj paaiškinsiu, kur buvai neteisus” ir tik paskatins vaiką gintis.
Pavyzdžiui, jeigu sakote: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį, bet…”, vaikas žino, kad tuojau pat pasakysite kažką neigiamo: “…”bet blogas kvapas vis dar tvyro”. Tai nėra taip veiksminga kaip pasakyti: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį ir dabar norėčiau, kad papurkštum namų kvapu”. Rezultatas bus tas pats, bet jis bus pasiektas malonesniu būdu. Taip pat galite sakyti: “Girdėjau, ką Michael tau pasakė…IR mokytojas irgi sakė, kad jis nemaloniai kalbėjo apie tavo marškinėlius. IR dar mokytojas tau patarė eiti į valgyklą, kad galėtų pats pasikalbėti su Michael. Vis dėl to, tu pasirinkai nemaloniais žodžiais išvadinti Michael ir buvai pradėjęs eiti link jo grėsmingu žingsniu. Ką norėjai pasiekti, keikdamas Michael ir eidamas jo pusėn?”. Kalbėkitės, kol išsiaiškinsite, kokie buvo vaiko siekiai. Svarbiausia, kad vaikas suprastų, padarytų išvadas ir pasimokytų iš situacijos. Vienas iš dalykų, kuriuos galėtumėte padaryti, tai išsiaiškinti konkretų momentą, kai jūsų vaiko taikūs problemų sprendimų būdai nustojo veikti, nes tai bus akimirka, apie kurią ir reikia mokytis. Jeigu vaikas sako: “Aš pradėjau eiti link Michael, nes jis elgėsi su manimi nemaloniai”, galite atsakyti: “Žinai, aš suprantu, kad jis elgėsi nemaloniai ir suprantu, kodėl supykai. Mokytojas tau pasakė, kad pasikalbės su Michael, taigi tau reikėjo sustoti, nes dabar pakliuvai į bėdą. Vis dėl to, jei kas nors įžeidinėtų mano aprangą, aš irgi supykčiau, taigi tave suprantu”.
Kai su mokykla kalbatės apie pasekmes:
Kai bendraujate su mokykla, išsiaiškinkite, kokias pasekmes jie taiko už muštynes ar konfliktavimą. Jei jie jūsų klausia: “Ką, jūsų nuomone, turėtume daryti?”, rekomenduoju atsakyti: “O kokios pasekmes jūs taikote už panašų elgesį? Ar yra priežastis, kodėl dabar jų neturėtumėte taikyti? Manau, turėtumėte laikytis mokyklos tvarkos”. Prašau mane suprasti teisingai – bet koks netinkamas vaiko elgesys: agresyvus, žalojantis ar skaudinantis – turėtų būti aptartas namuose ir turėti ten pasekmes. Taisyklių nesilaikymas – bėgiojimas koridoriumi, gumos kramtymas, kažko mėtymas – turi būti išspręsti mokykloje; jų darbas yra susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis.
Pagrindinė priežastis, kodėl netinkamas elgesys turėtų būti aptartas namuose yra ta, kad namuose turite laiko išmokyti kitokių elgesio modelių. Jei tai įvyko pirmą kartą, padėkite vaikui suprasti, kur jo elgesio pasirinkimas buvo netinkamas ir drauge sugalvokite, kaip buvo galima pasielgti tinkamai. Iš kitos pusės, jei tai jau antras toks poelgis, turėtumėte ne tik išsiaiškinti, kaip tai nutiko, ne tik susitarti, kokio elgesio tikėjotės, bet turėtų atsirasti ir pasekmės, kad vaikas prisiimtų atsakomybę. Pasekmė turėtų būti užduotis, padėsianti išmokti pamoką apie elgesį ir trunkanti tiek, kiek reikia jos išpildymui iki galo. Taigi namų areštas šešioms valandoms nebus veiksmingas, bet parašyti 10 dalykų, ką būtų galima daryti kitaip kitą kartą, padės. Jeigu jūsų vaikas laikinai suspenduotas nuo mokyklos, rekomenduoju jam neleisti naudotis jokiomis privilegijomis ir elektronikos prietaisais, kol suspendavimas pasibaigs. Jeigu vaikas suspendavimo laiką leidžia namuose, jo klaviatūrą, planšetę, interneto stotelę ir mobilųjį telefoną išvažiuodami į darbą pasiimkite su savimi.
Ką daryti, kai vaikai mušasi namuose
Mušimasis mokykloje skiriasi nuo mušimosi namuose, nes jei nebuvote mokykloje, kai įvyko muštynės, iš tiesų negalite pasakyti, kas sako tiesą arba kokia ta tiesa yra. Atminkite: jei du vaikai su iškreiptu suvokimu susimuša, nėra teisiosios pusės; gali būti, kad yra tik iškreiptas suvokimas, pasunkintas problemų sprendimų gebėjimų trūkumu.
Bet kuriuo atveju, jei nematėte, kas pradėjo muštynes, geriausias būdas yra abiems vaikams taikyti tas pačias pasekmes ir mokyti tą pačią pamoką. Pirmiausia, pasikalbėkite su kiekvienu vaiku individualiai ir išgirskite jų versijas. Tada abiems
vaikams pritaikykite tą pačią pasekmę nepriklausomai nuo to, kas, jūsų nuomone, pradėjo konfliktą. Taigi galite pasakyti: “Prašau eiti į savo kambarius ir parašyti po pastraipą (ilgumas priklauso nuo vaiko amžiaus) apie tai, ką darysite kitaip kitą kartą” arba “Abu turite eiti ir parašyti po atsiprašymą vienas kitam. Kol to nepadarysite, prašau likti savo kambariuose”. Jeigu jūsų vaikai dalinasi kambariu, vieną nusiųskite ten, kitą – į virtuvę. Svarbu vaikus atskirti, nes taip jie ne tik baigs muštis, bet ir nurims. Jaunesnius vaikus galima išskirti ir išsiųsti žaisti savo kambariuose po vieną. Vyresniems vaikams gali padėti muzikos klausymasis vienumoje. Pagrindinė mintis – suteikti jiems galimybę nurimti ir parašyti savo pastraipas (jaunesniems, dar nerašantiems, vaikams užteks pasakyti, ką jie darys kitaip kitą kartą). Beje, labai svarbu, kad su kiekvienu vaiku būtų kalbamasi atskirai – jei vienas vaikas atsikalbinės, o kitas pripažins suklydęs, atsižvelkite į tai, skirdami jiems laiką pabūti kambaryje ar neduodami elektronikos prietaisų.
Supraskite, kad vaikai gali įsivelti į kitą konfliktą po valandos ir vėl bus išsiųsti į savo kambarius. Svarbus pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai jie rašo atsiprašymo laiškus ar kitokio elgesio scenarijus, jų galvoje jau gimsta idėjos apie tai, kaip spręsti problemas tinkamais būdais ir mokytis bendrauti. Dalis mokymosi yra pasiekti tą vietą sąmonėje ir priversti ją dirbti. Pažiūrėkite į tai kaip į pratimus: kol darote atsispaudimus, tol jūsų raumenys auga. Kai nustojate daryti atsispaudimus, jūsų raumenys nustoja augti. Ir tikrų tikriausia tiesa – jei norite, kad jūsų vaikai įgytų gebėjimų bendrauti ir spręsti problemas, turite išnaudoti kuo daugiau situacijų. Galvokite apie taip kaip apie pagrindą ateičiai: jūs padedate savo vaikams užsiauginti raumenis, kurie jiems padės tinkamai elgtis visą likusį gyvenimą.
Kai tik galite, prisiminkite sėkmės istorijas, nutikusias anksčiau. Ką vaikas jau yra padaręs praeityje panašiose situacijoje, kas suveikė puikiai? Galite paklausti: “Vakar brolis tave erzino, bet tu jam netrenkei. Kas šiandien nutiko kitaip? Rodos, vakar tu šauniai išsprendei konfliktą. Ką tu darei tada, ko nepadarei šįkart? Ką sakei sau, kad susilaikytum?”. Pabrėždami nutikusią sėkmės istoriją jūs leidžiate sąmoningai pažiūrėti į panašią situaciją dabar ir ateityje ir tai yra būtent tai, ką norite duoti savo vaikui.
Apie autorių – James Lehman, MSW (MSW – socialinių mokslų magistras)
James Lehman savo gyvenimą paskyrė vaikams, turintiems elgesio sunkumų: sukūrė “Visiškos transformacijos programa”, “Pasėkmių gidas”, “Suprasti vaiką”, “Du tėvai vienas planas”. Pats autorius, būdamas vaikas, turėjo elgesio problemų ir buvo įkvėptas gilintis į elgesio valdymą. Drauge su žmona Janet Lehman atrado būdą dirbti su vaikais ir paaugliais ir moko juos spręsti problemas, o ne slėptis už nepagarbaus, žeidžiančio ar žalojančio elgesio.
Parengė Emilija Malinauskaitė.
Išversta iš:
Kalėdų eglutė – vienas pagrindinių Kalėdų šventės atributų. Paprastai Kalėdų eglutė yra papuoštas spygliuotis visažalis medis, kurį smagu papuošti su mažaisiais draugais, tad šįkart siūlome pasigaminti ir papuošti eglutę iš antrinių žaliavų!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Nuo ledų likusių ar kitokių medinių pagaliukų;
* Žalios vaškinės kreidelės ar žalių dažų, žalio pieštuko;
* Likusių spalvotų popieriaus lapelių;
* Žirklių;
* Klijų;
* Fantazijos puošimui.
DARBO EIGA:
Nudažykite/nuspalvinkite medinius pagaliukus.
Naudodami klijus, suklijuokite norimos formos eglutę:
Iš spalvoto popieriaus likučių iškirpkite norimų geometrinių figūrų žaisliukus. Tai darydami kartu su vaikais galite pasikartoti ar išmokti naujų geometrinių figūrų pavadinimus.
Iškirptais žaisliukais papuoškite eglutę, juos priklijuodami klijais.
Papuošta eglute galite papuošti klasę, kambarį ar įteikti ją kaip dovaną savo artimiems, mylimiems draugams ar šeimos nariams.
Stebuklingų žiemos švenčių tarp eglučių, tarp spalvų ir gerų gerų minčių!
PASTABA: suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Ji nori keisti pasaulį ir šventai tiki tuo, ką daro. Keturi vaikai jai nebuvo kliūtis kurti rizikingą verslą. Ji įsteigė 17 darželių, 3 mokyklas, Mokytojų akademiją ir įkvėpė daug jaunų kūrybingų žmonių rinktis mokytojo kelią. 2016-ųjų Lietuvos moteris Austėja Landsbergienė (39 m.), supurčiusi mūsų šalies švietimą, yra atvira naujiems iššūkiams.
Beveik 24 kilogramus sveriančiame lagamine, prieš porą savaičių į lėktuvą pakrautame Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Bostone, buvo vien naujausios knygos anglų kalba apie švietimą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Klasikinio stiliaus elegantiška suknelė ir vyro dovanoti perlų karoliai, kuriais lietuvė pasipuošė per tarptautinę konferenciją, tilpo rankiniame bagaže. Negi politiko Gabrieliaus Landsbergio (34 m.) žmona perskaitys visas tas į Vilnių atsivežtas knygas?
„Jei noriu, kad mano mokyklose dirbantys mokytojai skaitytų, aš turiu skaityti daugiausia. Tai mano misija – rodyti pavyzdį, kad mokytis reikia nuolat“, – šypsojosi A.Landsbergienė.
Per porą pastarųjų mėnesių garsi pedagogė, socialinių mokslų daktarė sukosi tarsi voverė rate.
Sulaukusi tarptautinio pripažinimo ji skraidė iš vieno žemyno į kitą, mokė kitų šalių pedagogus ir pati mokėsi iš pasaulio švietimo lyderių, kol grįžusi prarado laiko nuovoką: „Nebežinojau, nei kuri diena, nei kuri valanda.“
Dienomis darbe jos akių vokai merkdavosi, o vakarais miegai išlakstydavo ir moteris prie kompiuterio užsisėdėdavo tol, kol žadintuvas pranešdavo, kad prasidėjo nauja diena.
Prieš kelias savaites Austėja iš nuovargio neišgirdo žadintuvo signalo ir pavėlavo į lėktuvą. Teko skristi kitu. Į JAV vykusią konferenciją verslininkė spėjo, bet tai buvo signalas, kad kūnas ir protas pavargo.
Karalienės Mortos mokyklų ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėją bei vadovę nuo darbo kelionių ir verslo rūpesčių trumpam atitraukė įspūdinga dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalo „Stilius“ šventė.
Pelniusi Lietuvos metų moters titulą ir Auksinės kurpaitės apdovanojimą A.Landsbergienė džiaugėsi įvertinimu, švytėdama priiminėjo mūsų šalies politikų, meno ir verslo pasaulio atstovų sveikinimus. Skambus moters juokas užliejo ne tik „Lietuvos ryto“ krepšinio areną, kur gruodžio 1-ąją vyko tradicinė „Stiliaus“ šventė, bet ir jos namus Vilniuje, Antakalnio rajone.
Trijų aukštų kotedžas kelioms valandoms virto fotostudija. A.Landsbergienė tarsi paklusni mokinė sėdėjo priešais makiažo meistrę, o ši stebėjosi, kokia lygi klientės veido oda.
Po to verslininkė matavosi sukneles, žaismingai pozavo fotografei ir iš visos širdies juokėsi.
Ore sklandė lengvumo nuotaika ir atrodė, kad šių erdvių namų šeimininkės pečių neslegia atsakomybė nei už didžiulį įsuktą verslą, nei už keturis savo ir dar didesnį būrį kitų vaikų.
– Jums dažnai tenka kalbėti gausiai publikai, mokyti kitus pedagogus, bendrauti su klientais, bendradarbiais. Kokie drabužiai jums padeda kurti vadovės įvaizdį? – paklausiau A.Landsbergienės.
– Man patinka suknelės, kurių audinys nesiglamžo. Ilgai užtruko, kol tokių radau! Jos man padeda sutaupyti brangaus laiko.
Per darbo keliones užsienyje stengiuosi būti kuo trumpiau, kad greičiau grįžčiau namo pas vaikus. Ir mano, ir Gabrieliaus darbotvarkė labai įtempta, todėl negaliu sau leisti prabangos dar būti ir turiste. Jei užsienio šalyje noriu pasižvalgyti po vietos įžymybes, keliuosi labai anksti, kad laiku suspėčiau į renginį.
Kartą nuvykusi į konferenciją Graikijoje labai norėjau pamatyti Atėnų Akropolį. Kitą rytą prie šio architektūros paminklo aš stovėjau dar prieš jo atidarymą. Grožėjausi juo tekant saulei, o man draugiją palaikė daugybė kačių.
– Dažnai segite perlų karolius. Jie kelionėse jums primena mylimą vyrą?
– Gabrieliaus dovanoti karoliai – tarsi talismanas, daugiau papuošalų nesivežu.
Kitas mano talismanas – išmanusis telefonas, kuriuo galiu bendrauti su vaikais. Jei per konferenciją užsienyje turiu laisvą akimirką, paskaitau vaikų žinutes ir jiems parašau. Nors būnu kitame žemyne, man atrodo, kad šeima yra labai arti. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu XXI amžiuje ir galiu naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
– Neseniai išbandėte naują žaislą – virtualios tikrovės akinius. Vaikų juoko buvo pilna namų svetainė. O ar lengva naujoves į galvą įkalti pas jus dirbantiems mokytojams?
– Su manimi negalėtų dirbti žmonės, kurie nemąsto šiuolaikiškai, nenori naujovių ir pokyčių. Mano komandoje – vien smalsūs žmonės.
– Jūsų dienotvarkė sustyguota iki minučių. Girdėjau, kad miegate tik penkias valandas?
– Taip, tai tiesa. Gerai jaučiuosi po šešių valandų miego, bet galiu ilgai gyventi ir miegodama po 5 ar net 4 valandas. Tik jeigu tai trunka ilgiau, po to vis tiek pasiveja nuovargis. Būna, savaitgalio vakarą su šeima žiūrime filmą, o aš užmiegu. Tada turiu atsigriebti – gerai išsimiegoti.
– Ar vyras jums nepriekaištauja, kad per mažai būnate namie? Gal jis jau su tuo susitaikė?
– Mes abu – labai užsiėmę. Visos mūsų dienos suplanuotos. Mes ne mėnesiais, o jau metais skaičiuojame laisvus savaitgalius. Net neprisimenu, kada abi savaitgalio dienas praleidome namie ir nebuvo renginių ar darbo susitikimų.
Bet man svarbiau ne tai, kiek laiko praleidžiame drauge, o kokie esame žmonės ir kokia būna mūsų būtis drauge. Aš dar paauglystėje žinojau, kad būsiu veikli, sieksiu mokslo aukštumų.
– Atrodo, kad tarp keturių sienų jūs ilgai neištvertumėte.
– Negalėčiau taip gyventi. Tada aš dūstu. Nelengvai užmezgu naujus ryšius ir gerų draugų turiu tik keletą, tačiau turiu jausti profesinę pilnatvę.
Kai gimė mūsų pirmasis sūnus Augustas, abu su Gabrieliumi buvome labai jauni. Nuomojomės bendrabučio kambarį. Neturėjome pinigų auklei, pasikeisdami nešėmės sūnų į paskaitas. Be galo džiaugiausi motinyste, vaikas man atrodė stebuklas. Tačiau kartą, kai sūnui buvo keli mėnesiai, grįžęs namo Gabrielius rado mane raudančią.
Jis paklausė, kas atsitiko. Aš atsakiau: „Šiandien supratau, kad turėjau keisti pasaulį, o keičiu vystyklus. Aš noriu vaiku džiaugtis, bet noriu ir dirbti. „Gabrielius ne-prieštaravo: „Gerai, dirbk namie.“ Pradėjau mokinius rengti anglų kalbos egzaminams. Po to grįžau į tarptautinę mokyklą dirbti su priešmokyklinukais. Vakarais „Žinijos“ draugijoje mokiau norvegų kalbos, kurios studijas esu baigusi.
Gabrielius vienoje televizijoje vertė filmus. Jis paėmė tėvystės atostogas, per pietų pertrauką atveždavo man sūnų pamaitinti. Visus keturis vaikus pati maitinau, anksti grįždavau į darbą. Su jaunėle Gertrūda namie buvau ilgiausiai – metus.
– Iš pradžių gyvenote ankštai, bet po to nusipirkote erdvų butą. Ar tėvai, seneliai jums padėjo?
– Paėmę paskolą įsigijome keturių kambarių butą be apdailos, buvo tik langai ir sienos. Visi stebėjosi: „Gal išprotėjote, kam toks didelis butas?“ O mes norėjome didelės šeimos. Antras vaikas jau buvo pakeliui į šį pasaulį.
Mano močiutė padėjo įsirengti tualetą. Mano tėtis sudėjo grindis. Galiausiai atvažiavo Gabrieliaus seneliai ir pasakė: „Tualetas gi be durų, mes nupirksime jas.“ Vėliau, kai ketverius metus gyvenome Belgijoje, savo butą Vilniuje nuomojome. Grįžę įsigijome šį kotedžą, kur dar daugiau erdvės ir yra nedidelis nuosavas kiemas.
– Nemažai moterų vis dar tvirtina, kad sunku suderinti motinystę ir karjerą, jos ilgam palieka savo pamėgtus darbus.
–Tai suderinti sunku, bet įmanoma. Per doktorantūros posėdžius man kolegos vis patardavo paimti akademines atostogas. O aš nenorėjau, nes troškau iki 31-ojo gimtadienio apsiginti disertaciją ir turėti vaikus. Turėjau užsibrėžusi tokį tikslą. Disertacijos iki to laiko nesuspėjau apsiginti, nes kurį laiką gyvenome Belgijoje, o vaikus suspėjau pagimdyti.
– Kai sumanėte kurti verslą, draugai jums patarė atidaryti parduotuvę, o jūs įsteigėte vaikų darželį. Kodėl nepaklausėte draugų?
– Mes turime draugą, kuris jau tada buvo patyręs verslininkas. Mes su Gabrieliumi buvome samdomi darbuotojai ir menkai supratome, kaip valdyti finansus. Kūrėme verslo planą, skaičiavome. Draugas pasakė, kad su darželiu bus daug vargo, be to, dirbti su vaikais – didelė atsakomybė. Esą labiau verta investuoti į parduotuvę. Neseniai mūsų draugas pripažino: „Netikėjau, bet tu ištempei tą vežimą.“ Kai dirbi 20 valandų per parą, tada ir ištempi.
– Jūs esate drąsi? –
Visi, kurie pradeda verslą, turi drąsos. Užsimerki, sukandi dantis ir šoki į verslą vildamasi, kad tavo idėja žmonės patikės, kad ji jiems patiks.
– Galbūt tada naktimis sapnuodavote košmarus?
– Ir dabar dar jie mane aplanko, dar pašoku iš miego. O kai steigiau „Vaikystės sodą“, sapnuodavau labai daug košmarų. Mes su Gabrieliumi į verslo pradžią sudėjome viską, ką turėjome sutaupę, ir dar pasiskolinome iš draugų. Tada naktimis dažnai sapnuodavau, kad man nepasisekė ir mes su keturiais vaikais atsidūrėme gatvėje.
Atsibusdavau apimta panikos, nebegalėdavau ilgiau miegoti, puldavau dirbti. Neturėjau prabangos ilgiau pamiegoti. Kai vakarais labai norėdavau miego, dirbdavau atsisėdusi kambario viduryje ant grindų – jei užsnūsdavau, krisdama atsibusdavau. Bet kartais būdavau tokia pavargusi, kad net ir nuvirtusi nepabusdavau. Mažoji Gertrūda mane susirasdavo miegančią ant grindų ir atsiguldavo ant manęs. Nors gulėdavau ant šaltų grindų, dar ir pajudėti negalėdavau. Pabusdavau paryčiais, nes būdavo labai nepatogu, – prisiminusi juokėsi A.Landsbergienė.
– Esate stipri moteris, bet ir jūs išgyvenate sunkių akimirkų. Kaip išsikapstote?
– Iš savo asmeninės patirties išmokau: kai yra sunku, turi priešintis instinktui užsidaryti viduje ir pasislėpti. Žmonės nori savo skausme virti. Bet kai verda, tai vis labiau burbuliuoja ir tas skausmas tik stiprėja. Tada atrodo, kad nieko aplinkui daugiau nėra, tik tavo paties nerimas, skausmas.
Bet jei išeini į kiną, teatrą ar pradedi kalbėtis su draugais, pamatai, kad pasaulyje yra žmonių, kurie daug labiau kenčia, vargsta. Tada tavo katilas, kuriame burbuliuoji, atrodo mažas ir nereikšmingas.
Plačiau skaitykite Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
http://stilius.lrytas.lt/atvirai/austeja-landsbergiene-mano-ir-gabrieliaus-meile-visus-gasdino.htm
Disciplinos gidas
NAEYC
Paklauskite bet kurio tėvo ar mokytojo, kas yra sunkiausia auginant vaikus ir visi atsakys: “Disciplina!”. Laužomos taisyklės, pykčio priepuoliai, bendradarbiavimo stoka – problemos, su kuriomis susiduria tėvai ir mokytojai.
Kai vaikai elgiasi netinkamai, jaučiamės blogai. Dažniausiai tiesiog norime, kad jie liautųsi darę tai, kas mus erzina arba atrodo nesaugu. Neretai mes vaikus baudžiame, nes mums atrodo, kad būtent to iš mūsų tikimasi ir norime rezultatų nedelsiant. Bet ar bausmės leidžia vaikams įgyti savikontrolės įgūdžių? Ar jie išmoksta susidoroti su stipriais jausmais ir sudėtingomis problemomis, jeigu yra baudžiami?
Tarp disciplinos ir bausmės yra didelis skirtumas. Šis skirtumas vaidina svarbų vaidmenį vaikui augant – nuo to priklauso, kokiu žmogumi vaikas taps. Šis straipsnis paaiškina, kodėl disciplina veikia geriau nei bausmė ir kaip naudoti discipliną su vaikais.
Keli paprasti patarimai
Net jei darome viską, kad išvengtume konfliktų, jausmų protrūkių ir kitų problemų, tokių dalykų nutinka. Taip pat, kaip vaiko judėjimo gebėjimai įgyjami palaipsniui – pirmiausia išmokstant šliaužioti o tik po to – vaikščioti, taip ir emociniai gebėjimai atsiranda laikui bėgant, o ne visi iš karto. Emocinė branda trunka: reikia įsisavinti geruosius pavyzdžius, ne vienerius metus užtrunka praktika.
Šiame straipsnyje pateikti patarimai yra pozityvūs ir tinkantys problemų sprendimui. Kiekvienu atveju vaiko emociniai poreikiai ir jausmai yra gerbiami, metodai nutaikyti į netinkamą elgesį. Mes norime, kad vaikas suprastų, kad būti piktam ir susierzinusiam yra ok, bet nėra ok šaukti arba muštis. Šie metodai nėra stebuklingi ir neturės stubuklingo poveikio, bet jie veiks, jei bus naudojami pastoviai ir kantriai.
Nukreipkite vaikų dėmesį nuo potencialių problemų. Kai du vaikai smėlio dėžėje pešasi dėl kastuvėlio, pasiūlykite dar vieną kastuvėlį arba plastikinį puoduką. Jei vaikas lipa ant stalo, švelniai perkelkite jį ant laipynės. Jei vaikas šaukia, pašnibždėkite ką nors jam į ausį. Jei vaikas automobilyje sunkiai nusėdi vietoje, įjunkite vaikiškų dainų programą ir dainuokite kartu. Trumpai tariant, mes turėtume būti pasiruošę įsiterpti, nukreipti vaiko dėmesį kitur arba pasiūlyti naują veiklą, kad išvengtume jau problemos tada, kai ji tik pradeda ryškėti.
Priminkite vaikams taisykles. Kai iškyla problema, pirmas žingsnis yra ramiai sustabdyti veiklą, jeigu ji gali padaryti žalą vaikui, suaugusiajam arba daiktui. Tada garsiai įvardinkite taisyklę. Jei vienas vaikas trenkia kitam, pirmiausia sustabdykite fizinį smurtą, tada pagrįskite tai faktu: “Prašau nemušti Meg. Mes su žmonėmis draugaujame, o ne juos mušame”. Jeigu vaikas mėto maistą, pirmiausia patraukite nuo jo lėkštę su maistu, tada pagrįskite tai taisykle: “Prašau nemėtyti maisto. Maistą mes valgome, o ne jį mėtome”. Reaguokite tiesiogiai į elgesį, vartokite paprastą kalbą, išlikite
ramūs. Jei atrodysime ar kalbėsime įsiaudrinę, galime vaiką išgąsdinti ir jis nesupras to, ką norime pasakyti.
Po kurio laiko vaikas prisimins taisyklę dar prieš imantis veiksmų.
Padėkite vaikams spręsti problemas ir priimti sprendimus. Žinoma, ne visos problemos gali būti apeinamos, taigi vaikai turi įgyti problemų sprendimo gebėjimų. Geriausias būdas to išmokyti vaikus – rodyti teigiamą pavyzdį. Jei vaikas kažkam trenkia, mes galime pritūpti, sulaikyti jo rankas ir paklausti, dėl ko jis supyko. Mes parodome, kad netrenkti atgal yra geras sprendimas, o žodžiais galima išsakyti savo jausmus.
Vyresniems vaikams galime padėti sugalvoti problemos sprendimą. Paklauskime: “Kaip galėtum paaiškinti Lariui, kad tau nepatinka, kad jis pila sultis į tavo stiklinę?” arba “Kaip galėtume pasakyti Amelijai, kad neužlindinėtų eilėje prie čiuožynės?” arba “Ką galėtume padaryti, kad Brianas negriautų tavo kaladėlių bokšto?”. Pasiūlykite kelias idėjas, tada pasiūlykite vaikui pačiam sugalvoti sprendimų ir vieną jų išbandyti.
Panašiai reikėtų elgtis ir sutuacijose, kai vaikas nori kažko, kas nėra leidžiama. Kai vaikas prašo saldžių dribsnių, pasiūlykite jam pasirinkti iš dviejų rūšių nesaldžių dribsnių. Jei vaikas protestuoja prieš ėjimą maudytis, paklauskite: “Norėtum eiti maudytis dabar ar po to, kai paskaitysime knygą?”. Neleistini pasirinkimai nėra pateikiami, bet vaikas vistiek gauna iš ko galima rinktis. Tai ne tik pašalina nesutarimą,
bet ir įgalina vaiką priimti sprendimus, darančius įtaką jo gyvenimui.
Paskelbkite minutės pertraukėlę. Kartais vaikai tiesiog negali savęs kontroliuoti. Jiems reikia “nuleisti garą” ir pailsėti. Minutės pertraukėlė turėtų trukti tiek, kiek vaikas jaučia, kad jam prireiks laiko nurimti. Labai svarbu nebūti baudėju ir minutės pertraukėlę paversti mokymosi patirtimi. Štai kaip tai galima padaryti:
* Pertraukėlė nereiškia, kad galite vaiką palikti vieną, nebent jis pats to nori. Kai vaikas nurimsta, pasikalbėkite apie jo jausmus.
* Vaikams neturėtų būti grasinama pertraukėle, jie neturi jos bijoti.
* Pertraukėlė neturėtų būti žeminanti. Tam neturėtų būti nustatyto laiko, kėdės ar vietos.
Kai kuriose situacijose vaikas bus toks liūdnas ar įsitempęs, kad negalės kalbėti ar klausytis. Laikykite (apglėbkite) vaiką tik tiek stipriai, kiek reikia jo paties saugumui užtikrinti ir padėkite jam nurimti. Rėkiantis ar besimušantis vaikas pirmiausia turi nurimti, tik po to galima su juo kalbėtis apie nutikusią situaciją. Pasistenkite vaiką apsupti ramybe, ne pykčiu.
Ignoruokite netinkamą elgesį. Kai kurie vaikai elgiasi netinkamai, nes taip siekia dėmesio. Kai elgesys tik erzinantis, bet nieko nežalojantis, kartais geriausia išeitis yra tiesiog jį ignoruoti. Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikai netrunka atrasti, kad nemandagi kalba ir keiksmažodžiai atkreipia suaugusiųjų dėmesį. Jeigu ignoruosime keikimąsi, vaikai pamatys, kad toks elgesys niekam neįdomus ir nustos tai darę. Šioje situacijoje labai svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikas siekia dėmesio – gal jis jaučiasi nesaugus, pavydus arba vienišas? Tokiu atveju mes galime vaikui padėti susidoroti su jausmais tinkamais būdais.
Pastebėkite gerą elgesį. Gero elgesio pagyrimas yra vienas efektyviausių disciplinos metodų. Vaikai turi žinoti, ką jie daro gerai, lygiai kaip ir tai, ką reikia elgesyje keisti. Pastebėkite, kai vaikai padeda kitiems, dalinasi ir tinkamai susidoroja su jausmais ir
tuoj pat juos pagirkite. Galime pasakyti: “Tu gražiai pasielgei, kai padėjai Benui užsirišti batus” arba “Džiaugiuosi, kad palaukei, kol nurimsi ir tik tada vėl ėmeisi dėlioti dėlionę”. Taip vaikams bus aišku, kokio elgesio iš jų tikimės.
NEPAMIRŠKITE! * Disciplinos tikslas – padėti vaikams įgyti savikontrolės įgūdžių, o ne aklai paklusti suaugusiųjų nurodymams. * Visi disciplinos metodai veikia geriausiai, kai yra naudojami ramiai, be pykčio. * Bet kokios pasekmės (tokios, kaip dėmesio nukreipimas arba minutės pertraukėlė) turėtų sekti iš karto po netinkamo poelgio – taip vaikui bus aišku, koks elgesys buvo netinkamas. * Disciplinos metodą taikykite prie vaiko ir situacijos. Nėra metodo, tinkančio visiems atvejams. * Padėkite vaikams suprasti, kodėl jų elgesys yra netinkamas, bet nepamirškite atpažinti ir įvardinti jų jausmų. * Laikykitės pastovumo. Vaikams svarbu patikti suaugusiesiems, kurie jiems rūpi. Vaikai turi jaustis mylimi ir gerbiami, jei norime, kad jie išaugtų kilniais, savimi pasitikinčiais ir sąmoningais žmonėmis.
Užkirskite problemoms kelią
Efektyvi disciplina pasideda tada, kai vaikas gimsta: gerokai pries iškylant pirmosioms elgesio problemoms. Pirmiausia turime atsižvengti į savo pačių elgesį, aplinką, tai, kaip planuojame veiklas vaikui ir kokias elgesio taisykles norime nustatyti.
Demonstruokite problemų sprendimo gebėjimus. Vaikai mėgdžioja tėvus ir mokytojus, į sudėtingas situacijas jie dažnai reaguoja taip, kaip mes. Jei mes šauksime ant vaikų, tai šauks ir jie. Jei mes mušime vaiką, mušis ir jis. Jei mes šaipysimės iš vaiko, ir jis vartos nemalonius žodžius ir prasivardžiuos. Jei papirkinėsime vaikus, ilgainiui jie pradės klausti “o ką aš už tai gausiu?” ir “o kas man iš to?”.
Bet jei mes vartosime žodžius, norėdami parodyti, kad esame pikti, vaikai savo jausmus reikš be agresijos. Jei paliksime nemalonią situaciją, siekdami nurimti, ir vaikai išmoks padaryti pertraukėlę pagalvoti prieš reaguojant. Jei dalinsimės tuo, ką turime, ir vaikai pagalvos apie kitus. Jei būsime mandagūs, vaikai supras bendradarbiavimo džiaugsmą.
Paruoškite draugišką aplinką. Galime išvengti daugybės problemų vien įrengdami patogias erdves namuose arba klasėje. Jei atsisėsite ant vaikiškos kėdutės ir apsidairysite aplinkui, tai, ką pamatysite, gali suteikti idėjų apie erdvės apstatymą ir priemones.
* Ar vaikams pasiekiamoje vietoje yra traukiančių arba pavojingų daiktų, kurie vaikams neleidžiami?
* Ar apatinėse lentynose yra žaislų ir priemonių, kurias vaikas gali laisvai imti ir
vėliau pats padėti į vietą?
* Ar yra pakankamai vaikams tinkamų žaislų?
* Ar yra pakankamai vietos žaisti vaikų grupei, pavyzdžiui, piešti pasitiesus didelius lapus ant grindų arba dėlioti didelę dėlionę?
Planuodami dieną atsižvelkite į vaiko poreikius. Elgesio problemų galima tikėtis, kai vaikui nuobodu arba jis yra skubinamas. Galime pasistengti suplanuoti dieną, atsižvelgdami į tai.
* Renginius ir veiklas pritaikykite laikui, kurį vaikas gali išlaikyti dėmesį.
* Paruoškite vaiką pasikeitimui iš vienos veiklos į kitą, pavyzdžiui, iš pusryčių į važiavimą į darželį, arba iš piešimo veiklos į skaitymo veiklą. Duokite jiems laiko pabaigti tai, ką jau yra pradėję, susitvarkyti ir ramiai imtis naujos veiklos.
* Jei reikia laukti, užimkite vaiką: žaiskite žodžių spėliojimo žaidimą, skaitykite pasaką, šokinėkite per plyteles arba įsitraukite į kitą smagią veiklą.
Laikykitės aiškių taisyklių. Pastovios ir sąžiningos taisyklės padeda vaikams kontroliuoti savo elgesį. Taisyklės nustato ribas, kurios vaikams turi būti aiškios; taisyklės turėtų būti pritaikytos vaiko amžiui, paprastos, tik tos, kurios būtinos, jų skaičius – nedidelis. Kai kurie suaugusieji turi tik vieną pagrindinę taisyklę: negali žaloti savęs, kitų ir daiktų. Žalojimas – fizinis ir emocinis.
Vaikai yra disciplinuojami, kai…
* Jiems pasakoma, kaip galima elgtis tinkamai, o ne tik pasakoma “ne”.
* Jie mato, kaip jų poelgiai veikia kitus.
* Jų geras elgesys yra pastebimas ir pagiriamas/ apdovanojamas.
* Suaugusieji nustato sąžiningas, paprastas taisykles ir jų nuosekliai laikosi.
Vaikai yra baudžiami, kai…
* Jų elgesys yra kontroliuojamas baimės jausmo.
* Jų jausmai nėra gerbiami.
* Jie elgiasi tinkamai, siekdami išvengti bausmės arba siekdami kažką už tai gauti
* Suaugusieji sako tik tai, ko nedaryti.
Vaikai, kurie yra disciplinuojami…
* Išmoksta dalintis ir bendradarbiauti.
* Geriau geba suvaldyti savo pyktį.
* Geriau elgiasi.
* Jaučiasi sėkmingi ir tinkamai save kontroliuojantys.
Vaikai, kurie yra baudžiami…
* Jaučiasi pažeminti.
* Slepia klaidas.
* Dažnai būna pikti ir agresyvūs.
* Negeba savęs kontroliuoti.
Pagal NAEYC pateiktą informaciją parengė Emilija Malinauskaitė.
“Draugas yra žmogus, su kuriuo: šoki, dainuoji, žaidi, draugauji, šokinėji, dainuoji, apsikabini, šėlsti, juokėsi…” – Sodiečiai. Siūlome pasigaminti nuostabų, spalvingą, linksmą draugą.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Medžio šaka (tvirtesnė);
* Kojinė ( tėčio ar mamos);
* Sagos, karoliukai, juostelės, blizgučiai;
* Siūlai;
* Žirklės;
* Medžiaga, vata, vilna (kamšalui);
* Karšti klijai,
* Adata.
DARBO EIGA:
Nusipieškite eskizą, kaip įsivaizduojate savo draugą (kokios spalvos akys, kūnas, papuošimai), bus lengviau pasiruošti priemones.
Medžio šaką galite nuspalvinti dažais arba apvynioti siūlais.
Į kojinę pridėkite kamšalo (rekomenduojame mokytis kirpti medžiagą, tačiau mažesni vaikai patys gali bandyti vatą kišti į kojinės vidų).
Kojinę su kamšalu tvirtai (juostele) pritvirtinkite prie lazdos.
Iš siūlų pagaminkite norimo ilgio plaukus, kuriuos adatos pagalba prisiūkite prie kojinės (leiskite vaikams traukti adatą su siūlu, tačiau būtinas įspėjimas būti atsargiems ir nuolatinė priežiūra).
Karštų klijų pagalba priklijuokite akis (karoliukai,siūlai) bei ausis iš medžiagos skiautelių. Leiskite vaikams pasirinkti, kaip papuošti draugą (kaspinėliai, plunksnos, karoliukai, juostelės). Svarbu turėti, kuo daugiau įvairių dekoravimo priemonių, kad vaikas galėtų rinktis.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Ar įmintumėte tokią mįslę: „Du kūnus aš turiu, ant galvos apverstas bėgti aš galiu, jei stovėsiu aš ilgai, bėgsiu aš greičiau tik tai. Taigi spėk, kas aš esu?”. Jei Jums reikia užuominos, kviečiame kartu pasigaminti šį puikų darbelį!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Du plastikiniai buteliai;
* Smėlis;
* Lipni juosta;
* Popieriaus lapas;
* Žirklės.
DARBO EIGA:
Susukite popieriaus lapą ir iš jo pasigaminkite piltuvėlį, kurį įstatykite į vieną iš butelių.
Naudodamiesi piltuvėliu, priberkite pusę butelio smėlio.
Butelio kaklelį aplipdykite lipnia juosta, kad liktų mažesnis plyšelis, taip smėlis byrės lėčiau.
Paimkite antrą butelį ir priklijuokite jį su lipnia juosta prie esamo butelio viršaus, sujungdami jų kakliukus.
Pastatykite butelį ir stebėkite kaip smėlis iš viršutinio butelio byra į apatinį, skaičiuokite laiką, per kurį subyrės visas smėlis.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!