Kuo reikšmingas pedagogų asistentų darbas klasėje?

Yra gausu tyrimų, parodančių asistentų svarbą sėkmingam mokinių darbui klasėje. Ir vis dėlto yra ir tyrimų, rodančių, kad asistentas – ne visada privalumas.

Apskritai esu pastebėjusi, kad net ir patys asistentai dažnai nesupranta, ko jie ateina į darbą. Atrodo, kad jie tikisi, jog viskas bus pirštu pabaksnota, o jie „atbus valandas”, pažais su vaikais ir „pasiims pinigus”. Tokiu atveju dažnai geriau asistento nebūtų, nei būtų. Ačiūdiev, tokius jau dažniausiai pajuntame per pokalbį – per penkerius metus jau žinome, kokius klausimus reikia užduoti, kad imtų vartytis akys ir pasigirstų dūsavimai, kad „kiek galima mokytis”, „noriu asmeninio gyvenimo” (aš absoliučiai nesu prieš asmeninio gyvenimo turėjimą, bet žmogus, kuris tą sako per darbo interviu, dažniausiai iš tiesų sako „realiai tai nelabai noriu dirbti, o tuo labiau atstovauti organizaciją kur nors, kur man už tai nemokės”) ir pan. Su tokiais – kai kalbame apie ugdymo įstaigas ir apie etapą, kai darbai net nepradėti – geriausia yra atsisveikinti kuo greičiau. Nes anksčiau ar vėliau tokie ima kenkti (nebūtinai tiesiogiai, bet netiesioginis nuodų į organizacijos kultūrą švirkštimas yra dar blogiau). Kaip ten ta nuostabi senoji lietuvių išmintis sako: šaukštas deguto ir statinę medaus pagadina! Moralas: venkite to šaukšto deguto. Nes: a) sugadina visą statinę ir b) naudos – net mokomosios/patirtinės – mažai.

Aš asmeniškai į asistentą žiūriu kaip į stažuotoją, kuriam dar net mokama už stažuotę. Ir net ne minimumas. Kaip sakant, žmogus turi Mentorių, turi galimybę mokytis, atsiskleisti, įrodyti, kad gali, jam suteikiamas šansas ir…dar jam mokamas atlyginimas. Be to, geras asistentas visada turi galimybę tapti ir pedagogu. Be to, toks pedagogas organizacijoje yra vertinamas, nes: a) ji(s) įrodė, kad gali ir b) daug ko jau nebereikia mokyti, nes žmogus išmoko, kol buvo asistentu. Be to, ir asistentas žino, kokia organizacijos kultūra, kokios vertybės, ar ji(s) tikrai mato save šioje organizacijoje.

Per savo darbo klasėje metus esu dirbusi ir be asistento, ir su asistentu. Darbas su asistente produktyviausias buvo tais metais, kai mano asistentė buvo britė: su ja susėsdavome, planuodavome, diskutuodavome ir net keletą kartų per dieną susirašydavome. Jeigu ji pamatydavo žaidimų ar idėjų, kurios tiktų – iškart dalindavosi; žinodama, kokią temą su vaikais gliaudome, ieškojo papildomos informacijos ir papildydavo mano planus. Ji buvo tas žmogus, kuris kūrė tokius stendus, kad man dar dabar pakerta kojas prisiminus! O per šventes ji viską taip suorganizuodavo, kad man likdavo tik ugdomieji dalykai. Žodžiu, ji buvo tikroji dešinė ranka, su kuria iki pat šių dienų išlaikėme ryšį, nors dirbome drauge 2003-2004 metais. Tai buvo žmogus, su kuriuo aš galėdavau įgyvendinti 110% to, ką būdavau suplanavusi. Tai buvo žmogus, kurio dėka aš tapau geresne mokytoja, nei buvau iki jos. Tai, kad ji neprašoma išplaudavo teptukus, sutvarkydavo lentynas, surūšiuodavo darbelius, sukurdavo stendus ir papildydavo mano planus, leido man rašyti turiningesnius progreso aprašus, labiau individualizuoti ugdymo(si) procesą ir per pertraukėles ne drožti pieštukus, o skaityti profesinius straipsnius. Ji buvo lobių lobis.

Pedagogų asistentų (PA), dirbančių visą darbo dieną, skaičius JAV išaugo trigubai – nuo 79 tūkst.iki beveik 244 tūkst. – nuo 2000. Mokyklos išleidžia maždaug 4,4 milijardus dolerių personalo stiprinimui, o tai sudaro 13% viso švietimo biudžeto (toks nemenkas biudžetas, ar ne?).

Tyrimo, kuris analizavo PA pagalbos panaudojimą klasėse, metu išryškėjo problema: nepaisant išlaidų, dažnai nėra pasiekiama norimo rezultato, atsispindinčio mokinių pasiekimuose. Detaliausias PA darbo mokyklose tyrimas, pavadinimu „Asistuojančio personalo paskirstymas ir reikšmė“, parodė, jog mokiniai, kuriems nuolat padėjo PA, padarė kur kas mažesnį progresą, nei tokių pačių gebėjimų mokiniai, kurie pagalbos sulaukė labai mažai arba iš viso jos nesulaukė.Ar jūs suprantate, ką perskaitėte?! Jūs tik ką perskaitėte, kad asistentai dažniau pridaro daugiau bėdos, nei naudos!

Kas dar labiau kelią nerimą? Tokia tendencija labiausiai atsispindėjo tarp specialiųjų poreikių turinčių vaikų, kurie dažniausiai ir sulaukia PA dėmesio. Problema ta, kad mokiniai, kuriems sekasi sunkiau, praleidžia kur kas mažiau laiko, dalyvaudami bendrose klasės veiklose, drauge su klasės draugais ir pagrindiniu klasės mokytoju.

Mokytoja Gabrielė: “Mes Karalienės Mortos mokykloje taip pat dažnai kviečiame asistentus į klases, kur jie padeda mokymosi sunkumų turintiems vaikams. Tačiau asistentai lieka klasėje ir dalyvauja kartu bendroje veikloje, tiesiog matydami, kad anksčiau mokytojo įvardintiems mokiniams reikia pagalbos, prie jų prieina ir jiems padeda. Jų funkcija yra ne nuolat sėdėti prie vieno vaiko visų užduočių metu ar būti tarsi atsakymų mašina, kuri tik pateikia teisingus atsakymus. Asistentai tampa mentoriais, kurie padeda nenukrypti nuo užduoties, užveda ant kelio ar kelia vaikams klausimus, kad jie patys atrastų atsakymus ar būdus užduočiai atlikti. Vaikai yra be galo protingi ir visuomet išbando ribas, visuomet pasinaudoja proga iškart gauti teisingą atsakymą, todėl PA labai svarbu aiškiai suprasti savo funkciją ir, be abejo, labai gerai išmanyti amžiaus tarpsnių ypatumus. Pagalba dažnai nėra susijusi vien tik su akademine veikla – asistentas dažnai yra tas žmogus, kuris padeda mokiniui, kuriam tą akimirką tai sekasis sunkiau, lengviau socializuotis, dalyvauti komandiniame darbe, atrasti būdą, kaip galėtų prisidėti prie grupės darbo, padrąsinti, papasakoti ar sugalvoti alternatyvią veiklą, jei tądien ji tiesiog nėra priimtina mokiniui.”

Yra labai daug įrodymų, kad darbas klasėje su PA gali turėti reikšmingų skirtumų ugdymo procese. Klasių mokytojai atskleidė kiek labiau pozityvią pagalbos pusę. Pasak jų, PA pagalba padėjo sumažinti stresą, darbo krūvį bei trukdžius klasėje.

Taigi, kaip tikslingiausiai paskirstyti PA darbą klasėje? Paskutinio pranešimo, „Geriausias pedagogų asistentų darbo jėgos paskirstymas“, metu Švietimo labdaros fondas pasiruošė atsakyti į šį klausimą. Ekspertai, remdamiesi jau esančio tyrimo analize, sugalvojo septynias rekomendacijas. Kol kas rekomendacijos skirtos tik mokyklos vadovams ir mokytojų lyderių komandoms, tačiau strategijos taip pat būtų naudingos ir klasių mokytojams bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų koordinatoriams. Autoriai pabrėžia, jog PA darbo nuodugni analizė būtų sėkmingesnė, jei vadovai patys imtųsi iniciatyvos.

Rekomendacijos yra skirstomos į tris kategorijas: PA darbas klasėje, PA įsitraukimas už klasės ribų ir ryšys su klasių mokytojais, darbų pasiskirstymas.

Pedagogų asistentų darbas klasėje

Mokyklos lyderiai turėtų labai atidžiai apsvarstyti PA vaidmenį mokykloje ir labai aiškiai charakterizuoti tinkamiausią jų – asistentų – veikimo principą drauge su mokiniais bei mokytojais. Ekspertai siūlo vykdyti kontrolinį patikrinimą – atsižvelgiant į dabartinius susitarimus, mokinių poreikius ir mokyklos tikslus bei viziją.

Siūloma, jog PA ir mokytojai klasėje papildytų vieni kitus. Svarbu, kad PA nebūtų tik klasių mokytojų pavaduojantieji ar laikomi neformalaus ugdymo priemonėmis, kurių tikslas padėti tik tiems vaikams, kuriems sekasi sunkiau.

Ypatingai svarbu, kad asistentų vaidmuo klasėje nebūtų vien mokytojo dėmesio stokos mokiniams, kuriems sekasi sunkiau ar mokiniams su specialiaisiais ugdymo poreikiais, užpildytojai. Būtų kur kas naudingiau, jei asistentų pagalba klasėje būtent ir leistų pagrindiniams klasių mokytojams skirti daugiau laiko mokymosi sunkumų turintiems mokiniams.

Mokytojos Gabrielės komentaras: “Pavyzdžiui, buvome nusistatę grafikus, kada asistentai ateina dirbti į mūsų klases. Tai reiškia padėti pagrindiniam klasės mokytojui, tačiau pastebėjome, kad tik šis būdas nėra pats prasmingiausias, todėl darėme kiek kitaip. Prieš kiekvieną temą parašome tam tikram asistentui, kokia yra mūsų tema, koks jos tikslas, kokią žinutę norime išsiųsti vaikams ir jis/ji sugalvoja po vieną ar dvi veiklas per savaitę. Dažnai tai būna, pavyzdžiui, eksperimentai. Tokiu būdu asistentas dirba su visa klase, o pagrindinis klasės mokytojas tampa pagalbininku ir žiūri, kam reikėtų pagalbos, duoda užuominas. Kartais nutinka, jog atėjęs asistentas yra mažesnis autoritetas už pagrindinį klasės mokytoją, tad pastarasis, pastebėjęs netinkamą mokinių elgesį, gali apie tai tyliai pasikalbėti su mokiniu ir galbūt išvengti nereikalingo konflikto.”

Tai jokiu būdu nereiškia, kad asistentai gali atlikti tik administracinį vaidmenį klasėje. Asistentai gali kuo puikiausiai padėti mokiniams prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, skatinti juos kelti klausimus bei rizikuoti. Mokyklos turi užtikrinti, kad asistentai būtų tinkamai apmokyti ir gerai išmanytų įvairius ugdymo metodus bei gebėtų juos taikyti. Tai turėtų užtikrinti, kad kai kurie pavojai – pavyzdžiui, pernelyg didelis skubėjimas, noras vaikams suteikti kuo daugiau žinių, tačiau labai paviršutiniškai, ar per didelė koncentracija į atliktas užduotis – nepakenktų jų pagalbos potencialui.

Visuomet yra ir laiko problema. Yra neįmanoma PA ir mokytojams tinkamai bendradarbiauti ir papildyti vieniems kitų darbo, jei nėra laiko susitikti, diskutuoti ir pasiruošti veikloms. Tačiau yra tikrai daug būdų, kaip tai sėkmingai padaryti – išnaudoti susirinkimų laiką, prisijungti prie mokytojų per jų planavimo, pasiruošimo ir vaikų atsiskaitymų laiką. Svarbu, kad asistentai veiklų planus būtų pasiruošę iš anksto. Taigi čia pasiūlytos tik kelios įmanomos strategijos, kurių yra be galo daug. Šiais technologijų laikais, tikriausiai nebėra nieko neįmanomo, tad neradus laiko fiziškai susitikti ugdymo įstaigoje, galima tai padaryti virtualioje erdvėje. Pokalbiai ir planavimas vyksta kur kas turiningiau, kai abi pusės jau ateina pasiruošę. Tad skyrus laiko planavimui internetu, kitą kartą susitikus jau lieka tik sudėlioti paskutinius akcentus. Būtent taip tenka dažnai dirbti, tačiau tai tikrai nesukelia problemų ir darbas vyksta sėkmingai.

Pedagogų asistentų struktūruotas ir sąmoningas įsitraukimas

Tyrimas rodo, jog asistentų indėlis turi labai teigiamą efektą vaikų ugdymo(si) procese –  trijų ar keturių mėnesių vertės papildomo akademinio progreso per metus – jei jų įsitraukimas yra formalus ir dirbama mažomis grupėmis.

Mokytoja Gabrielė: “Dažnai pasiskirstome mažomis grupelėmis tam tikroms veikloms, pavyzdžiui, skaitymo ir tekstų nagrinėjimo veikloms. Šiuo konkrečiu atveju labai padeda asistentai, kuriems galima patikėti stipresniąją vaikų grupę, o pačiam kryptingai padirbėti su tais, kuriems yra sunkiau. Nors dažnai kyla pagunda dirbti su tais, kurie jau turi labai tvirtus mokymosi pagrindus, tačiau yra daug prasmingiau, jei mokytojas kryptingai dirba su tais, kuriems tuos pagrindus dar reikia padėti. Būtų išties sunku tiek visų pirma mokiniui, tiek mokytojui, jei vieną dieną ta pačia veikla jis užsiima su pagrindiniu mokytoju, o kitą kartą su nieko nežinančiu apie šią veiklą asistentu.”

Pranešimas teigia: „Esminis dalykas: šis pozityvus efektas yra pasiektas, kai PA dirba struktūruotai ir gauna vertingą pagalbą bei yra apmokomi.“ Kas turi apmokyti? Ogi pedagogai! Pedagogas turi suprasti, kad asistentas pats savaime nesupras – jam reikia paaiškinti (kodėl yra daroma vienaip ar kitaip; kokie yra jūsų tikslai, uždaviniai; ko siekiate; kokie yra amžiaus tarpsnių ypatumai; kokie yra darbo konkrečioje mokykloje – ir tuo pačiu jūsų klasėje – ypatumai ir t.t.). Taip, tą reikia daryti sąmoningai. Taip, tam reikia laiko. Bet – patikėkite – atsiperka šimtatūkstanteriopai!

Viena kebliausių problemų yra užtikrinimas, kad įsitraukimas yra profesionalus, pavyzdžiui, vadovaujantis jau patvirtintais efektyviais būdais, remiantis ekspertų patarimais. Tai yra gyvybiškai svarbu, kad asistentų darbas būtų nuoseklus ir kokybiškas. Deja, yra tik keletas programų, kurios tiksliai nurodo, kaip asistentai turėtų kokybiškai panaudoti savo potencialą, tačiau yra keletas charakteristikų, kurios padeda asistentams efektyviai įsitraukti. Tai yra ir trumpi, reguliarūs ir nuoseklūs susitikimai, PA mokymai bei kitos pagalbinės priemonės, kaip pamokų planai, kur yra labai aiškūs veiklos tikslai bei norimi pasiekti rezultatai. PA turėtų nenukrypti nuo to, kaip vykdoma programa ir jie turėtų nuolat vertinti mokinius, jog išsiaiškintų, kuriems mokiniams reikia pagalbos ir pakreipti progresą tinkama linkme.

Integracija

Paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus dalykas yra tai, jog mokyklos turi užtikrinti, kad mokiniai supranta, kaip PA įsitraukimas yra susijęs su jų pagrindinėmis veiklomis klasėje. Įsitraukimas dažniausiai vykdomas už klasės ribų. Kol mokytojai ir asistentai vargiai randa laiko bendradarbiati, daug mokinių yra palikti patys savarankiškai išsiaiškinti, ką veikla su PA turi bendro su pagrindinėmis veiklomis klasėje. Pradinėje mokykloje yra geriausia, jog mokytojai patys paskirsto PA įsitraukimą, tačiau vidurinėje mokykloje asistentų vaidmenį turėtų koordinuoti vadovai, kad mokytojai galėtų visiškai kontroliuoti ir planuoti veiklas.

Svarbu ir tai, kad nei mokiniai, nei pedagogai nemanytų, kad asistentai yra antrarūšiai. Nieko panašaus. Kaip jau rašiau, geras asistentas – lobių lobis. Pedagogui. Mokyklai. Bendruomenei.

Mylėkime asistentus, bet ne tiek, kad leistumėme jiems neprofesionaliai dirbti – neleiskite „atbūti”, reikalaukite profesionalumo ir tikėkitės nuolatinio tobulėjimo. Auginkime iš jų mokytojus, bet gerbkime ir norą netapti mokytoju, o būti asistentu ir galbūt net palikti ugdymo įstaigą (garbingas asistentas nepalieka ugdymo įstaigos vidury mokslo metų). Nepamirškime, kad dažnai asistentu ateina dirbti jaunas, savęs ieškantis žmogus, kuris nežino, kur jis bus po mėnesio – ką jau ten po penkerių metų (dėl to reikia mylėti vyresnio amžiaus asistentus – su jais viskas paprasčiau. Dievulėliau, kaip man patikdavo asistentės-filipinietės Briuselyje: laimingos, patenkintos, darbščios kaip bitės!).

Ir taip pat tikiu, kad – žengus į ugdymo įstaigą – jau yra vilties čia ir „užkibti”. O juk mes norime tų, pašauktųjų! Tad rizikuokime. Priimkime norinčius. Paleiskime nebenorinčius. Kalbinkime tuos, kuriuos matome ir po penkerių metų mokykloje. Man labai patiko kartą ištarti mūsų vienos mokytojos žodžiai (netiksli citata:)): „Kai atėjau, nežinojau, kiek čia būsiu. Jau esu treji metai ir, atrodo, būsiu ir dar ilgiau”.  Ir, žinote, ką? Tokių asistenčių, tapusių nuostabiomis mokytojomis, turime ne vieną ir net ne penkias. Ir tai yra jauni, keičiantys Lietuvą žmonės. Ir tokių mums Lietuvoje švietimo sistemoje šiandien labai reikia.

P.S. Ačiū Gabrielei: už vertimą, diskusiją (visada vertinga išgirsti, kaip PA darbą mato ir komentuoja šiandien klasėje dirbantis pedagogas) ir komentarus.

Kiekviena šeima vaiko elgesio problemas sprendžia savaip – kas skatina gerą elgesį, o į netinkamą stengiasi nekreipti dėmesio, kas uždraudžia vaikui žaisti planšetiniu kompiuteriu ar riboja kitus malonumus. Koks elgesio modelis yra tinkamas?

Konsultuoja socialinių mokslų daktarė, edukologė, darželių tinklo „Vaikystės Sodas” ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

3 populiarūs būdai pakeisti vaiko elgesį:

1. Minutės pertraukėlė

Augindami vaiką anksčiau ar vėliau susiduriame su sunkumais – netinkamu elgesiu. Šiuo metu gana populiarus būdas leisti vaikui ramiai pasėdėti ant laiptelio ar kėdutės, kol jis nurims. Ar šis būdas efektyvus?

„Toks auklėjimo būdas yra vadinamas minutės pertraukėle. Pasodintas ant laiptelio arba kėdutės vaikas yra atitraukiamas nuo veiklos. Tai daroma, kai vaikas pats nebegali suvaldyti savo emocijų ir savarankiškai nusiraminti. Paprastai tos kelios minutės ant kėdutės yra skirtos nusiraminti ir pagalvoti apie savo elgesį. Šis būdas gali būti efektyvus, tačiau svarbu, kad mažylis žinotų, kodėl jis buvo taip nubaustas (pavyzdžiui, metė į draugą smėlio, jūs paprašėte liautis ir pasakėte, kad jeigu nesiliaus, negalės žaisti smėlio dėžėje. Vaikas vis tiek mėto smėlį į draugą. Jūs iškeliate jį iš smėlio dėžės kelioms minutėms, kad suprastų, jog nejuokavote, jog jums iš tiesų nepatiko jo elgesys ir dėl tokio elgesio, kaip ir buvote žadėjusi, laukia padariniai). Tad sodindama mažylį nusiraminti aiškiai jam pasakykite, kodėl jūs taip elgiatės. Dar labai svarbu tuomet, kai vaikutis nurims ir jau bus ramiai pasėdėjęs, paaiškinti, koks elgesys yra tinkamas. Mes labai dažnai vaikams pasakome, kaip neturėtų elgtis, o kaip turėtų, nepaaiškiname. Bausmė turi atitikti vaiko amžių. Pavyzdžiui, 3-4 m. pipirui reikia kelis kartus pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad išties suprastų, ko iš jo tikitės. Tad minutės pertraukėlė pati savaime nėra itin veiksminga, nebent vaikui bus aiškiai paaiškinta, kodėl jis ją gavo, ir suvoks, kokio elgesio iš jo tikitės.”

2. Stiklo kamuoliukų žaidimai

Kai kurios šeimos stengiasi taikyti skatinimų sistemą. Jeigu vaikutis elgiasi tinkamai, į specialų indą įdeda spalvotą stiklo kamuoliuką. Kiek gerų darbų per dieną atliko, tiek karoliukų stiklainyje atsiranda. Vakare galima juos suskaičiuoti ir kartu aptarti vaiko elgesį, už ką kamuoliukas įkrito  į stiklainį, o už ką ne.”

A.Landsbergienė: „Yra toks būdas – galima rinkti ir karolius, kaštonus ar giles. Mažam vaikui toks būdas yra priimtinas, nes jis mąsto konkrečiai, o čia kiekvienas geras darbas įgauna labai aiškią išraišką – kamuoliuką. Tokios skatinimo priemonės ypač veiksmingos klasėje, kurioje vaikai mokosi dirbti su grupe, kai svarbu išmokti komandinio darbo subtilybių. Bet ir vienam vaikui, ypač jei norime, kad suformuotų kokį nors įprotį (pavyzdžiui, išmoktų susidėti žaisliukus, pasikloti lovą, išsivalyti dantukus),  šis paskatinimo būdas gali būti itin veiksmingas. Veiksmingesnis už bausmę, kai mažylis ko nors nepadaro.”

3. Už netinkamą poelgį – poezija

Neseniai kalbėjausi su septynerių metų berniuko tėčiu, kuris skundėsi, kad jo sūnus netvarkingas, užuomarša. Kai pamiršta nusinešti pratybų sąsiuvinį į mokyklą arba kuo nors nusikalsta, tėtis paliepia išmokti eilėraštį ir po kelių dienų jį padeklamuoti visai šeimai girdint. Pasak tėčio, taip jo sūnus ir apie savo elgesį pagalvoja, ir dar atmintį lavina. Ką manote apie tokią bausmę?

A.Landsbergienė: „Man artimesni yra su elgesiu susiję padariniai: pavėlavai grįžti iš kiemo – kitą dieną neini į kiemą (aš negaliu pasitikėti, kad grįši laiku); sudaužei vazą (nors prašiau atsargiai žaisti) – surenki šukes ir žaidi savo kambaryje (tam tikrą laiką); trenkei draugui – nebežaidžiame smėlio dėžėje. Be to, ne visi vaikai gali kalbėti auditorijai (nors auditorija – tėvai!). Toks prievartinis viešas kalbėjimas gali lemti, kad vaikas nebenorės niekada to daryti. Maža to, įdomu, ar tie patys tėvai paskui mėgtų poeziją, jei ji būtų tapusi nemalonia bausme? Manau, kad yra ir geresnių būdų charakteriui bei atminčiai lavinti.”

Bausti ar ne?

Pasigirsta kalbų, kad bausmė pati savaime yra atgyvena. Nes tinkamai auklėjant vaiką jų neprireikia. Ką apie tai manote?

A.Landsbergienė: „Kol kas Lietuvoje tik pradedame kalbėti apie tai, ar bausmės vaikui duoda naudos. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę kalbėti su vaikais (ir su suaugusiaisiais) apie jausmus, apie tai, kas, mūsų nuomone, yra teisinga, sąžininga. Štai prieš keletą dienų kalbėjau su viena psichologijos konsultante. Pasak jos, labai dažnai tėvai (net tie, kurie domisi, kurie skaito, kurie gilinasi į vaiko auklėjimo problemas) prisipažįsta, kad jiems trūko ir trūksta nuoširdžių pokalbių, kad nemoka kalbėti apie jausmus.

Tenka pripažinti, kad mūsų emocinis raštingumas nėra labai aukštas. Ką tai sako? Ogi tai, kad mes įtariai žiūrime į tarptautinius mokslinius tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad ir be bausmių įmanoma užauginti atsakingą ir pareigingą vaiką. Taip, tai procesas. Ilgas ir sunkus. Reikalaujantis suaugusiųjų laiko, kantrybės ir žinių. Bet juk niekas nesakė, kad užauginti žmogų yra lengva. Aš ir pati esu padariusi klaidų, esu tos pačios mūsų visuomenės dalis ir, manau, ne kartą taikiau tokius būdus, kurie, pavyzdžiui, Skandinavijoje būtų smerkiami: esu prikalbėjusi to, už ką gailiuosi, ir toną panaudojusi tokį, dėl kurio šiandien gėda – žodžiu, tikrai nesu ta, kuri galėtų mesti akmenį.

Apskritai stengiuosi, kad vaikas iš anksto žinotų, kokie bus padariniai, jei nesilaikys susitarimų. Situacijos  labai įvairios, todėl vieno „recepto” nėra. Na, pavyzdžiui, mūsų vaikai, manau, kaip ir daugumos, mėgsta žaisti kompiuteriu. Esame sutarę, kiek laiko ir kokiomis dienomis gali žaisti. Ir štai jie tą susitarimą pažeidžia. Pavyzdžiui, žaidė ne 30, o 45 min. Vadinasi, kitą kartą žais ne 30, o 15 min. Žinoma, kai pasakau tokį savo sprendimą, jie nervinasi, susierzina, pyksta, bet supranta, kodėl aš taip padariau, nes su jais kalbuosi.

Mes apskritai su vaikais labai daug kalbame. Kai sulaukėme pirmagimio, iš aplinkinių neretai išgirsdavome pastabų, kad „prisikalbėsime” tiek su juo bendraudami, teko ne kartą klausyti ir pamokymų, jog aktyviam berniukui reikėtų diržiuko, kad žinotų ribas. Bet, pavyzdžiui, kaip tu gali mokyti vaiką nesimušti jį mušdamas? Aš suprantu, kad kai kalbame apie mūsų visuomenės brandą, būna, žmogus, kuris pats buvo auklėtas diržu, gali prarasti savitvardą, bet jeigu jis už tokį poelgį nesigaili, jeigu mano, kad tai buvo tinkamas elgesys, jeigu neatsiprašo vaiko ir nesistengia kitą kartą susivaldyti, kodėl turėtų kitaip elgtis jo atžala?! Juk vaikai mokosi iš mūsų. Tad savo žodžius įrodykime darbais, tinkamu elgesiu, o ne jiems prieštaraukime.”

Bausmių priešininkai teigia, kad bet kuri, net ir pati nekalčiausia, pavyzdžiui, kai neleidžiame pažaisti kompiuteriu, vis dėlto žemina vaiką. Kaip yra iš tiesų?

A.Landsbergienė: „Labai norėčiau atskirti dvi sąvokas: „vaiko žeminimas” ir „vaiko auklėjimas”. Mes privalome auklėti savo atžalas. Man nepaprastai patiko vieno vaikų psichiatro mintis, kad labiausiai pažeidžiame vaiko teises jo neauklėdami. Šiandien aš pastebiu du kraštutinumus. Vienas – kai vaikas nuolat yra baudžiamas, kai nevengiama net fizinių bausmių (sakoma, kad tik kepštelėjau ir pan.), jis negali išsakyti savo nuomonės,  patiria emocinį smurtą (yra gėdijamas viešoje vietoje ir pan.).

Antra, kai vaikas net miegoti eina kada panorėjęs, nes tėvai liepdami eiti miegoti bijo jį traumuoti. Suprantu, kad tam tikru požiūriu puolėme nuo vieno kraštutinumo prie kito. Bet man susidaro vaizdas, kad vaikas spiria savo tėvams, o jie šypsosi, nes jis juk mielas mažylis. Toks tėvų elgesys irgi nėra priimtinas, kaip ir fizinės bausmės. Tokiu atveju reikia vaiką stabdyti, kūno kalba ir žodžiais pasakyti, kad jums toks elgesys nepriimtinas, ir kalbėti apie tai, koks elgesys yra tinkamas.

Kaip mokyti vaikus tinkamos elgesio? Ogi nuolat su jais kalbėtis. Ar tai lengva? Ne! Ar tai užima laiko? Ir dar kiek! Ar pokytis įvyksta po vieno pokalbio? Ne. Reikia daug pokalbių. Ne vieno. Ne dešimties. Kartais net ne šimto. Bet pokytis įvyksta. Taip pamažu keičiame visuomenę – ji tampa emociškai raštingesnė.”

Pakartoti 10 kartų – per maža

Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, mušasi, klykia, puola ant žemės ir pats negali liautis blogai elgtis, visada yra naudinga paimti jį ir nunešti į kitą vietą. Pavyzdžiui, iškelti iš smėlio dėžės, išnešti iš kambario. Jeigu taip pasielgsime, vaikas šiek tiek nurims. Tuo metu, kai yra įsiaudrinęs, susikalbėti su juo labai sunku, tad geriausiai to net nedaryti, o paimti ant rankų ir atsitraukti iš konflikto vietos.

Pamenu, mano vienas amerikietis profesorius pusiau juokais, pusiau rimtai nuolat kartodavo, kad yra priežastis, kodėl vaikas mažesnis ir lengvesnis. Kad tol, kol jis mokosi socialiai priimtino elgesio, suaugę galėtų jį išnešti! Tačiau vien tokios priemonės neužtenka. Reikia dar ir pokalbio. Vaikas turi suprasti, kodėl jūs taip pasielgėte, ir žinoti, koks elgesys yra tinkamas. Kartą teko dalyvauti laidoje, kurios klausytoja sakė, kad, na, kalbėdami apie tuos pokalbius mes (laidoje dalyvavo ir vaikų psichiatras) išsisukinėjame nuo atsakymo, ką reikia daryti. Bet pokalbis ir yra tai, ką reikia daryti!

Kartais tėvai sako: „Bet aš jau dešimt kartų jam sakiau!” Patikėkite, dešimt kartų nėra daug. Tik mums atrodo, kad daug, bet kai kalbame apie formuojamą įprotį, tai nėra daug. Pakartosiu dar kartą: auklėti – procesas, ir rezultatai nėra matomi po dienos dviejų. Teisybę pasakius, tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kuo anksčiau su tuo susigyvensime, tuo lengviau bus.

Dažnai kaip pavyzdį pateikiu Romą. Visi žinome, kad ji buvo statoma amžinybę, tačiau dar dabar viso pasaulio žmonės važiuoja grožėtis. Norite, kad jūsų auklėjimo rezultatais grožėtųsi? Susitaikykite su mintimi, kad užtruksite ilgai. Kad reikės labai daug kantrybės, nuoseklumo ir pastangų. Bet rezultatas bus šaunus.”

Tekstas buvo išspausdintas portale „Tavo vaikas”: http://www.tavovaikas.lt/darzelinukas/lavinimas-ir-ugdymas/austeja-landsbergiene-apie-bausmes-ir-vaiku-auklejima.d?id=67568656

Kovo 24-30 dienomis psichologinę pagalbą telefonu teikianti tarnyba „Vaikų linija“ jau penktą kartą organizavo „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“ – iniciatyvą, kurios metu vykdoma šviečiamoji ir pramoginė veikla, skirta atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą Lietuvoje. Palaikymą iniciatyvai parodė net 1137 ugdymo įstaigos, žiniasklaida, žinomi pramogų ir meno pasaulio atstovai bei šalies Prezidentė. Kampanijos partneriai ir draugai viešais pasisakymais bei įvairia veikla vaikus ir suaugusiuosius skatino susipažinti su Lietuvos padėtimi patyčių kontekste, kalbėti apie iškylančias problemas bei drauge ieškoti sprendimų.

„Tam, kad patyčių klausimas būtų išgirstas, jį būtina kelti į viešumą, – sako muzikantas ir trijų vaikų tėvas Saulius Urbonavičius-Samas. – Tačiau neužtenka tik atkreipti dėmesį į problemą – ją reikia spręsti, o tai geriausiai padaryti gali tėvų pokalbiai su vaikais bei rodomas pavyzdys. Jeigu tėvai atžaloms liepia gerbti kitus, tačiau patys to nedaro, jokios naudos iš tokio auklėjimo nebus.“

Palaikymą kampanijai išreiškė ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, socialinėje „Facebook“ paskyroje parašiusi viešą raginimą prisidėti prie iniciatyvos ir paaukoti „Vaikų linijos“ veiklai.

„Lietuvoje vis dar yra neleistinai daug patyčias patiriančių vaikų – net apie ketvirtadalį jas patiria sistemingai, – teigia „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis. – Tačiau situacija po truputį gerėja, vaikai vis drąsiau šneka apie patiriamas patyčias ir kreipiasi pagalbos, todėl įžvelgiame mūsų veiklos prasmę. Tai yra mūsų – suaugusiųjų – atsakomybė, kad patyčios vyksta ir turime dėti nuolatines pastangas, kad jų būtų mažiau.“ R. Povilaičio teigimu, visos kampanijos metu konsultantai dirbo visą parą ir atsiliepė net į 3418 skambučių – net 800-ais skambučių daugiau nei įprastai.

Visos „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ metu Lietuvos ir vaikų jaunimo centras rengė atvirus užsiėmimus tolerancijos ir draugystės temomis miesto vaikams, vaikų globos namų bei socializacijos centrų ugdytiniams . Vilniaus aps. VPK teritorinių policijos komisariatų specialistai, dirbantys nepilnamečių teisės pažeidimų srityje (toliau – specialistai) organizavo paskaitas tema „Patyčios, smurtas paauglių tarpe, pasekmės, atsakomybė“, demonstravo filmuotą medžiagą bei vykdė aptarimus, apskrito stalo diskusijas patyčių tema. „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ metu policijos pareigūnų iniciatyva buvo organizuotos tinklinio varžybos tarp mergaičių ir pareigūnių – „Draugausime“, krepšinio turnyrai, kuriuose susirungė pareigūnai su moksleiviais. TEO darbuotojai visoje Lietuvoje kvietė moksleivius diskutuoti apie elektronines patyčias pamokoje „Saugokime vieni kitus internete“ bei dalijo specialią su „Vaikų linija“ parengtą medžiagą, kaip nepasiduoti patyčioms elektroninėje erdvėje. Savaitės metu susitikta su daugiau 130 moksleivių Vilniaus ir Kauno miestų bei rajonų mokyklose, Kauno viešojoje bibliotekoje.

„BE PATYČIŲ“ iniciatyvai  paramą išreiškė žinomi žmonės, tarp kurių buvo ir Nomeda Marčėnaitė, prof. Dainius Pūras, prof. Justinas Žilinskas, prof. Leonidas Donskis, Tomas Bagdanskis, Ignas Staškevičius, Beata Nicholson, Arnoldas Lukošius, Egidijus Knispelis, Giedrė Beinoriūtė, Aistė Jasaitytė, Dalia Michelevičiūtė, radijo stoties „Power Hit Radio“ vedėjai Saulius Baniulis, Palmira Galkontaitė, Raminta Vyšniauskaitė ir DJ Emma bei kiti.

Švedijos ambasadoje Lietuvoje vyko kampanijos „BE PATYČIŲ“ partnerių, draugų bei rėmėjų susitikimas, kurio metu apie patyčių problemą Lietuvoje ir Švedijoje pasisakė Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin, apie patyčių problemos aktualumą kalbėjo Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis bei „Vaikų linijos” vadovas Robertas Povilaitis. Susitikime dalyvavo ir darželių tinklo „Vaikystės sodas” įkūrėja Austėja Landsbergienė, Norvegijos ambasados pirmoji sekretorė Ingrid Susanne Farner, muzikantas Jurgis Didžiulis su žmona Erica Jennings ir kiti „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“ palaikantys asmenys.

Dr. Austėjos Landsbergienės paskaitą galima pažiūrėti čia:https://www.youtube.com/watch?v=ev1GHFdBrjk

Baigiamajame renginyje, kaip ir visos kampanijos metu, didžiausias dėmesys buvo skiriamas elektroninėms patyčioms, su kuriomis susiduria vis daugiau vaikų ir paauglių – praėjusiais metais kreipimųsi dėl patiriamų patyčių elektroninėje erdvėje užfiksuota net 7 kartus daugiau nei 2012 m. Veiksmo savaitės metu elektroninėms patyčioms skirta socialinė reklama pradėta transliuoti per LRT televiziją.

Socialinė iniciatyva „BE PATYČIŲ“ – tai 2004 m. „Vaikų linijos” inicijuota akcija, kurios pagrindinis tikslas yra smurto ir patyčių prevencija. Šia kampanija siekiama kurti saugesnę aplinką ne tik mokyklose ar darželiuose, bet ir suaugusių žmonių gyvenime, akcentuoti šios problemos svarbą bei šviesti visuomenę. Projektui sukurta interneto svetainė www.bepatyciu.lt.

Tegul pavasarinės saulutės spinduliai sušildo visų mūsų širdis ir primena, kaip svarbu saugoti ir mylėti  Žemę!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* 1 apvalus dangtelis nuo kokio nors indelio;

* baltas popieriaus lapas;

* juodas popieriaus lapas;

* pieštukiniai klijai;

* žirklės;

* baltos spalvos pieštukas;

* teptukas;

* žalios ir mėlynos spalvų guašas.

 

DARBO EIGA:

Dangtelį nudažome žalios ir mėlynos spalvos dažais. Kuriame Žemės vaizdą.

 

Nupiešę Žemę apverčiame ir prispaudžiame piešinuką  ant balto popieriaus lapo. Gausime žemės anstpaudą. Kantriai palaukiame, kol dažai išdžius. Piešinuką iškerpame.

 

 

Ant juodos spalvos popieriaus uždedame delniukus ir juos apvedžiojame. Iškerpame.

 

 

Iškirptus delniukus klijuojame kitoje mūsų Žemės pusėje taip, kad išorėje liktų piršteliai. Pirštelius šiek tiek užlenkiame.

 

Štai ir turime Žemę savo delnuose!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Šeštadienio ankstų rytą perskaičiau straipsnį apie tai, kad suomiai apsisprendė reformuoti savo švietimo sistemą. Jau iki dienos pabaigos su manimi daug kas pasidalino šiuo straipsniu. Džiugino tai, kad daug kas domisi, kokia yra mūsų švietimo sistema ir ką mes galėtumėme daryti, kad būtų geriau. Džiugino ir tai, kad suomiai galų gale žengė šį drąsų žingsnį.

Aš vis pagalvodavau, kas bus pirmieji, tiksliau, kokia valstybė bus pirmoji. Buvo laikas, kai svajojau, kad tai bus Lietuva. Maniau, kad mūsų reforma bus radikali ir iškart tapsime vieni pirmaujančių. Svajojau, kad mūsų šuolis bus toks didelis, o drąsa tokia netikėta, kad apie Lietuvą kalbės taip, kaip kalbėjo, kai prieš  25erius metus išdrįsome paskelbti esą Nepriklausoma valstybe.

Ką gi, užteks apie svajones. Reikia pripažinti, kad esame valstybė, kuri labai nemėgsta kaitos. Pajuokauju, kad nieko naujo – krikščioniška valstybe irgi tapome vieni paskutiniųjų. Akivaizdu, kad su atvirumu kaitai turime problemų.

The Economist išspausdino lentelę, kurioje aiškiai matome, kad Lietuvos rodikliai per šešerius metus krito, o ne kilo. Pritariu visiems sakantiems, kad testai – dar ne viskas. Žinoma, kad ne viskas. Bet ir ne niekas. Turime įsisąmoninti, kad matematikos testų rezultatai kitų valstybių kontekste krito iš 30 į 37 vietą, o skaitymo – iš 32 į 39 vietą nuo 2006 iki 2012 metų, ir tai reiškia, kad ženkliai atsiliekame nuo OECD valstybių vidurkio (kuris, beje, taip pat krito!). Apie testus/egzaminus kalbėdama naudoju W.Churchill’io frazę, kurią jis ištarė kalbėdamas apie demokratiją: kol neturime nieko geriau, teks ja pasitenkinti. Ar manau, kad egzaminai – geriausia, kas gali būti? Ne. Ir ypač ne tokie, kokie yra dabar. Ar turime šiai dienai kažką geriau? Ne. Vadinasi, teks pasitenkinti egzaminais tol, kol rasime geresnę alternatyvą. Viliuosi, kad labai ilgai neteks jos laukti.

Apie tai, ką darys Suomija, pradėjau kalbėti gan seniai. Garsiai – jau daugiau, nei penketą metų. Tiesiog ne tik savo studijų ir darbo metu, bet ir kalbėdama su mokslininkais iš geriausių pasaulio universitetų vis girdėjau ir pati įsitikinau – XXI amžiaus vaikams nebereikia „dalykų”, jiems reikia mokytojo-gido, kuris padėtų ne(be)pasiklysti informacijos gausoje, ją rasti, patikrinti šaltinį. Ir tas mokytojas-gidas turi būti įdomus. Na, gerai, nereikia, kad jis būtų Stephen’as Hawking’as, bet bent jau toks, kuriam nepradės timpčioti viršutinis akies vokas, kai vaikas užduos klausimą, į kurį atsakymo jis nežino. Ir ne tik netimpčios, bet jis net ir pasakys: „Oho, geras klausimas! Eime, išsiaiškinsime drauge”.

Ir kuo giliau ėjau į mišką, tuo aiškiau mačiau, kad pats didžiausias iššūkis, jei norime pakeisti švietimo sistemą, yra mokytojas. Ne, nesiūlau keisti mokytojų. Bet norisi daugiau tokių. Sąmoningai pasirinkusių.

Praeitą savaitę turėjau darbo interviu. Su žmogumi, atėjusiu iš finansinio sektoriaus. „Taršiau” kaip reikalas (žr lentelę apačioje): ar TIKRAI nori ateiti į švietimo sektorių? Nes pas mus finansinių stebuklų nėra. Yra galimybių. Yra daug kūrybinės laisvės. Daug priemonių. Daug pasitikėjimo. Ar tikrai esi pasiruošusi tokiam iššūkiui?

Jau esu rašiusi, kaip per vieną konferenciją rugsėjo mėnesį daug laiko praleidau su pedagogus ruošiančia profesore iš Suomijos. Kai iš pirmų lūpų išgirdau, kad studentai mokosi daug ir sunkiai bei turi nepaprastai daug praktikos, o atlyginimai baigus studijas (atsižvelgiant į tai, kokios yra kainos, kokia yra būsto nuoma ir pan.) nėra dideli, nustebau (nes juk vienas pagrindinių argumentų Lietuvoje yra tas, kad „mokėkite kaip suomiams, tai ir dirbsime kaip suomiai”). Bet aš turiu ir kitą lentelę. Pasirodo, amerikiečiai turėtų mažinti savo pedagogų atlyginimus 4.7%, kad jie būtų tokie, kaip Suomijoje, o šveicarai – net 48.5%. Vaje. Tai ką dabar galvoti? Tai gal vis dėlto ne atlyginimai yra esmė?

PPP lentelėje – Purchasing Power Parity

Kadangi jau pakalbėjome apie atlyginimus, galime pradėti kalbėti apie esmę.

Esmė ugdymo įstaigoje yra žmonės. Ir nors mes į ugdymo įstaigą susirenkame dėl vaikų, nors jau nemažai metų kalbame apie pedocentrizmą (kad pedagoginio proceso centre turi būti vaikas), tačiau nepaprastai daug kas priklauso nuo tėvų ir nuo pedagogų. Iš tiesų viskas nuo jų priklauso. Nes vaikas stebi ir mokosi. Ir ko tą vaiką išmokome, tą ir turime. Taip, mes jau žinome, kad 50% lemia genai ir 50% lemia aplinka, vadinasi, ne viską gali aplinka (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai pasitelkia sau mokykla) ir ne viską gali genai (šį argumentą – kai kratosi atsakomybės – dažnai sau pasitelkia tėvai), tačiau, manau, atėjo laikas susitelkti.

Prisimenu, viename savo interviu pasakiau, kad mokytojas, kuris nepakalba su sunkų metą išgyvenančiu vaiku, nes jo „kontaktinis laikas baigėsi”, yra nevertas mokytojo vardo. Oi, buvo tada. Išgirdau epitetų, kad esu „vergvaldė”, „išnaudotoja” ir pan. Ir tada prisiminiau vieną savo FB draugės įrašą, kur ji parašė, kad vaiko mokytojas per savo Kalėdų atostogas atėjo į vaiko rungtynes, nes vaikas prašė. Tiesiog. Vat apie tai aš kalbu. Įsivaizduojate kunigą, užtrenkiantį bažnyčios duris? Įsivaizduojate mediką, praeinantį pro žmogų, patiriantį priepuolį? Visi mes suprantame, kad žmogus negali ir neturi dirbti 24/7, bet reikia suprasti ir viena: pašaukimas – ne darbas. Prisimenu, skaičiau Mikelandželo biografiją ir ten buvo parašyta, kad jis granito luite matydavo maldaujančią išlaisvinti skulptūrą ir negalėdavo nurimti, kol jos neišlaisvindavo. Visi skaitome tokias istorijas ir žavimės. Ir štai reikia kažką padaryti patiems ir sakome: ėėėėėėėėė, aš tai jau nenoriu! Dabar įsivaizduokite, kad Lietuvos švietimo sistema – ta skulptūra, įkalinta granito luite. Ar tik pakapstysime ir sakysime, kad jau baigėsi darbo valandos, ar susiimsime ir ją išlaisvinsime?!

Žmonės mėgsta dirbti darbą, kuris yra gerbiamas. Ar mes gerbiame mokytojus? Prieš keletą savaičių dalyvavau kitoje konferencijoje, kurioje vėl teko bendrauti – šįkart vėl su kita – profesore iš Suomijos. Sėdėjome per pertrauką tarp pranešimų ir uždaviau klausimą: KODĖL Suomijoje mokytojo specialybė yra gerbiama? Kodėl jauni žmonės nori tapti mokytojais? Ji sako: geras klausimas, pagalvosiu… Ir, sako, Suomijoje mes visada gerbėme mokytojus. Mokytojus, gydytojus ir kunigus. Primena Lietuvą, ar ne? Juk visi prisimename šį atmintin amžiams strigusį vaizdinį, tiesa?

Visi prisimename knygnešius. Kaip tai unikalu, nepakartojama ir prasminga. Ir MES TAI DARĖME. Mes, lietuviai. Rizikavome. Nevirkavome dėl atlygio už šį darbą. Nevirkavome dėl darbo valandų. Nežiūrėjome, kad „tai man nepriklauso”. Gyvybe rizikavome. Kas nutiko?! Juk tuomet – kaip ir dabar – kyla išlikimo klausimas. Gal mes gyvename per gerai?  Nes tai, kad švietimas yra svarbu, kad nuo jo priklauso mūsų tautos išlikimas ir apskritai, kokia ji bus, suprantame. Tai kur nutrūko grandis? Tiksliau, kas nutiko tarp to, kur buvo „aš esu Mokytojas!” ir to „ahem…na…eeee…dirbu mokykloje…hm…mokytoja/-u…” Kur dingo savigarba? Pasididžiavimas?

Vienas smagiausių reiškinių man yra tai, kad į Vaikystės Sodą ateina daug jaunų žmonių. Pradžioje jie ateina, nes jiems reikia darbo. Tiesiog. Na, kol studijuoja, kol apsispręs, ko gyvenime nori. Ir man tai atrodo visai normalu. Na, jaunas žmogus. Na, įstojo nebūtinai ten, kur svajojo įstoti (juk Lietuvoje vis dar turime tradiciją, kad daug svarbiau yra aukštasis, o koks – jokio skirtumo, svarbu, kad „turiu aukštąjį”). Aš džiaugiuosi, kad apskritai – žinant situaciją – į ugdymo įstaigą ateina jauni žmonės, o ne tiesiai eina vadybininkauti arba projektų administruoti. Bet kalbu net ne apie tai. Kalbu apie tai, kad jau ne kartą ir net ne penkis buvo taip:

– ateina ir dirba

– nebegali suderinti su studijų grafiku (arba su savo gyvenimo būdu) ir išeina

– grįžta

Ką tai reiškia? Mano akimis, tas antrasis atėjimas yra nepaprastai sąmoningas. Jis parodo, kad žmogus – žinodamas, kaip viskas bus – apsisprendžia, kad tai vis dėlto yra skirta jam/jai. Man tai teikia labai daug vilties. Dėl to taip visada palaikau „Renkuosi mokytis”. Kodėl? Nes jie pritraukia sąmoningai apsisprendusius. Šiandien, kai daug kas stoja į pedagogiką nežinodami, ar norės dirbti mokytojais, sąmoningumas yra nepaprastai svarbus. Būtų puiku turėti sąmoniningumo matuoklį, kuris objektyviai išmatuotų žmogaus pašaukimą, motyvaciją ir sąmoningumą. Deja.

Dėl to tikiu, kad reikia paleisti tuos, kurie nori būti paleisti. Visada kartoju, kad Lietuva yra laisva, demokratinė valstybė, kad niekas nieko prievarta jokiame darbe nelaiko, kad visi patys sąmoningai pasirenkame kiekvieną rytą atsikelti ir eiti į darbą. Tai yra mūsų pasirinkimas. Suprantu, kad Šiaurės Korėjoje žmonės neturi pasirinkimo, tačiau Lietuvoje niekas nieko neverčia. Vadinasi, jeigu jau darai, tai…daryk gerai! Ir štai ateina žmogus ir sako: „noriu studijuoti”. Žinote, ką sakau aš: „Studijuok!”. Ateina žmogus ir sako: „Noriu padirbėti užsienyje”. Aš sakau: „Gero kelio!”. Sako: „Noriu išbandyti save kitame darbe”. Atsakau: „Bandyk!”. Ir nors man kartais skauda širdį tą žmogų paleisti (nes turėsime kalbėti su tėvais, kodėl jie išėjo, o mes Lietuvoje – kaip jau minėjau anksčiau – esame labai jautrūs kaitai; turėsime apmokyti naują žmogų, integruoti jį į kolektyvą, klasę ir t.t. ir pan.), bet tas skausmas yra savanaudiškas. Šiaip, kai atsiriboju nuo savo rūpesčio, aš džiaugiuosi, kad žmonės studijuoja, kad išdrįsta išeiti iš komforto zonos, kad yra atviri kaitai. Nes tai – įrodymas, kad virsmas įvyks. Pamatysite. Nes prieš keletą dienų gavau iš buvusios darbuotojos padėką – ji parašė, kad tik darbo Vaikystės Sode dėka ji išdrįso imtis to, ko visą gyvenimą nedrįso; gavau dar vieną padėką iš į tarptautinę mainų programą patekusios darbuotojos – ji pasakė, kad būtent Vaikystės Sodo organizacijos kultūra ją paskatino užpildyti paraišką; dar viena darbuotoja parašė, kad ji didžiuojasi galėdama būti Vaikystės Sodo ambasadore. Tai yra žmonės, kurie ne(be)mano, kad būti pedagogu yra „prastas lygis”. Ir aš tikiu, kad tokių žmonių Lietuvoje yra daug. Ir aš tikiu, kad mes visi – surėmę pečius ir galvas – galime pakeisti požiūrį į šią profesiją.

Ir yra dar viena žmonių grupė apie kurią privalu kalbėti. Tai – mes, tėvai. Ar mes esame bendruomenės dalis? Ar mes atliekame savo darbą? Štai visai neseniai kalbėjome su Aidu Puklevičiumi, Gitanu Nausėda ir Sauliumi Jurkevičiumi apie tai, kaip svarbu, kad šeima aktyviai dalyvautų vaiko ugdymo(si) procese ir nesikratytų atsakomybės. Nes – kad ir kaip mums atrodytų – šeima vis dėlto yra nepaprastai svarbi.

Štai mūsų skaitymo rodikliai krenta, ar ne? Kiek penkerių metų vaikų kasdien namuose mato skaitančius tėvus? Kiek tėvų randa laiko kasdien bent 20 minučių paskaityti su vaiku? Kiek tėvų reguliariai keliauja su vaiku į knygyną (arba biblioteką)? Jeigu vaikas matys tėvus su televizoriaus pulteliu, o ne su knyga, tai mes, pedagogai, galime galą darytis skaitydami su vaikais – efekto nebus. Tiksliau, jis bus nedidelis. Turime suprasti, kad švietimas – visos bendruomenės atsakomybė. Ne tai, kad „aš jau susimokėjau” (ar mokėdamas mokesčius, ar apmokėdamas privačios ugdymo įstaigos sąskaitą), o „ką padariau aš, kad padėčiau tai ugdymo įstaigai dirbti savo darbą”? Nes vaikas, na, ilgalaikis projektas, o jo ugdymas – daug metų trunkantis procesas. Ir atsakingi už jį esame visi: ir tėvai, ir mokykla. Dabar gi man susidaro įspūdis, kad tėvai stebi, ką ne taip padarys ugdymo įstaiga, o ugdymo įstaiga – kur suklups tėvai. Gal jau metas sutelkti jėgas vardan vaikų?

Taigi apibendrindama noriu išskirti keletą minčių:

– mes tikrai einame tokios mokyklos link, kur nebebus dalykinės sistemos, kur mokiniai dirbs projektais ir temomis. Nedrąsu? Visada žengti pirmą žingsnį yra nedrąsu! Todėl turime susikibti rankomis, kad jaustumėme bendrystę, ir jį žengti.

– mintis: „eksperimentuokite su kuo nors kitu” yra labai trumparegiška. Suprasdami, kad kaita vyksta ir tai, kad ji neišvengiama, turime susigyventi su ja, o ne įsispirti visomis jėgoms ir jai priešintis. Tiesa, gali būti ir blogiau, pavyzdžiui, Graikijos skaitymo rezultatai yra prastesni…

– mokytojo profesijos prestižo Lietuvoje kėlimas – kiekvieno mūsų garbės ir sąžinės reikalas. Tiesiog. Bet jokių o-bet-tačiau-jeigu-nors-kam-kaip-kodėl. Tai įvyks ne per metus. Net ne per penketą. Optimistiniu variantu mūsų vaikai jau kitaip vertins šią profesiją. Kodėl?

 

Ežiukas aš ežiukas
Nenuorama mažiukas.
Pušku kaip garvežys
Nes aš esu ežys.

Draugaukim, mielas vaike,
Tik glostyti nereikia.
Draugaukime gražiai
Vaikučiai ir ežiai.

Pušku, pušku spalvoti ežiukai. Susipažinkime!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Saulėgrąžų sėklos;

* Spalvotas plastilinas arba modelinas;

* Pagrindas, ant kurio tvirtinamas ežiukas.

 

DARBO EIGA:

Paimame norimos spalvos plastilino arba modelino gabalėlį ir susukame rutuliuką. Vėliau padarome pailgą nosytę, kad būtų panašiau į ežiuką.

 

Padarome akytes ir nosytę. Paprasta ir smagu!

Paimame ir įsmeigiame į plastilino arba modelino rutuliuką saulėgrąžų sėklas. Įsmeigti jų tiek, kad nebeliktų tuščios vietos.

 

Pritvirtiname ežiukus prie pagrindo.

 

Gaminant ežiuką galima naudoti ir kitokias priemones: dantų krapštukus, pupeles, akmenukus, makaronus ir t.t.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

Didžiausio Lietuvoje ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir „Karalienės Mortos mokyklos“ įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė prisipažįsta dievinanti kiną, o filmus dažnai žiūrinti ir aptarinėjanti kartu su savosiomis atžalomis. Nuolat mažųjų žiūrovų apsupta moteris dalijasi mintimis, kodėl kinas galėtų būti pilnavertis dalyvis vaiko edukacijos procese ir kaip gimė idėja „Vaikystės sodui“ laikinai atsikraustyti į kino teatrus.

Esate Barbė devyndarbė: vadovaujate ugdymo įstaigoms ir esate keturių vaikų mama. Kaip pavyksta tai suderinti? Labai svarbu nusistatyti prioritetus. Reikia susitaikyti su mintimi, kad visko tobulai nepadarysi. Kai esi namuose su vaikais, laukia darbai, o kai dirbi, namuose – vaikai. Iliuzijos, kad viskas yra  nepriekaištinga ir suderinama, nėra. Tai sudėtinga. Bet kai nori, viskas yra įmanoma. Labai daug priklauso nuo nusiteikimo ir nuo tikėjimo tuo, ką darai. Jei būdama namuose graužčiausi, kad nesu darbe, o būdama darbe galvočiau apie vaikus ir graužčiausi, kad nesu su jais, tada būtų labai sudėtinga kažką padaryti abejose srityse. Turi tikėti, kad tavo pasirinkimas tau šiuo metu yra tinkamiausias.

Kokia, Jūsų akimis, yra moderni mama?

Aš manau, kad XXI amžius mums davė vieną nuostabiausių dalykų – teisę pasirinkti. Jeigu moteris XVIII ar XIX amžiuje negalėjo rinktis, tai šiandien mes galime. Moderni moteris yra visokia. Ji yra ir auginanti namuose vaikus, ir turinti savo namų verslą, kur dirba tik ji viena ir parduoda tik savo sukurtas gėrybes, tai yra moteris, kuri dirba pusę dienos, o kitą pusę dienos leidžia su savo vaikais. Tai yra moteris, kuriai svarbi karjera ir didelę dalį savęs atiduoda darbui bei turi galimybę už uždirbtus pinigus samdyti auklę, kuri padėtų jai namuose. Galimybė rinktis – vienas iš didžiausių mūsų modernios, laisvos, demokratiškos valstybės privalumų.

Šiemet „Kino pavasaryje“, kol tėvai mėgausis filmais, jų vaikai siaus specialiai įrengtoje „Vaikystės sodo“ žaidimų aikštelėje kino teatre.  Kaip kilo ši idėja?

Bendradarbiauti pasiūlė festivalio direktorė Vida Ramaškienė. Aš pamaniau: „Pabandom!“ „Vaikystės sodas“ ir „Kino pavasaris“ savo filosofija labai panašūs. Mes esame už kokybišką vaikų užimtumą, už tai, kad vaiko vartojamas produktą, būtų kuo kokybiškesnis.

Be to, mes esame ir už kokybišką tėvų užimtumą, už tai, kad jie turėtų galimybę daryti tai, kas jiems patinka. Pastebėta, kad po pramogos tėvai pas savo vaikus visada grįžta su dar didesniu džiaugsmu. Svarbiausia, kad tuo metu, kol jie nebus šalia savo vaikų, pastarieji būtų kokybiškai užimti. Čia mes ir pamatėme labai gražią „Vaikystės sodo“ ir „Kino pavasario“ sinergiją: mes galime duoti kokybišką užimtumą vaikams tuo metu, kai tėvai žiūri kokybišką kiną.

Kokiomis pramogomis užsiimsite vaikus, kol jų tėvai bus kine?

Planuojame su kinu ir kino pasauliu susijusią užimtumo programą. Kadangi kino filmo trukmė yra apie pusantros valandos, tai taip ir planuosime vaikų užimtumą. Dalis veiklų bus susijusi su technologijomis – vaikai kurs savo mini filmukus. Kita veikla – su kinu susieti darbeliai. Planuojame ir keletą papildomų veiklų – tiems, kurie, tarkim, tądien nebus itin susidomėję kinu. Viena bus skaitymo veikla: jei vaikas nenori kurti filmukų, nenori daryti jokių darbelių, jis galės ramiai vartyti knygas arba pedagogas jam skaitys, užims juos tuo metu, kai tėvai yra kine. Taip pat bus laisvas kūrybinis centras, kur vaikai galės kurti tokius darbelius, kokius nori – daryti aplikacijas, piešti, spalvoti. Pasiūlysime kokybišką užimtumą, užtikrinsime, kad vaikui būtų smagu.

Ką pasakytumėte tėvams, į vaikų darželį kino teatre žiūrintiems kiek įtariai ir galbūt nelabai turėsiantiems drąsos palikti tokioje erdvėje savo vaikučius?

Vaikai bus palikti neilgam laikui – tai nebus darželis ar mokykla, kur vaikui reikės būti visą dieną. Norėčiau pabrėžti, kad tai bus tik tokios trukmės pasibuvimas, kokios trukmės yra kino seansas. Antra, visi vaikai, apsilankę „Vaikystės sodo“ užimtumo erdvėje, bus nemokamai apdrausti. Taip pat mes turėsime tėvų kontaktus, o tėvai – mūsų.

Galiu drąsiai teigti – esame Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo kokybės garantas. Žinoma, turiu atkreipti dėmesį, kad užimtumo erdvėje nebus įgyvendinama „Vaikystės sodo“ ugdymo programa – tai bus kokybiška vaikų priežiūra. Manau, suprantama, kad mes neįgyvendinsime ugdymo programos per pusantros valandos. Norisi, kad tėvai, atvesdami vaiką, suprastų, kad čia nebus „Vaikystės sodas“, bet tai bus įdomios „Vaikystės sodo“ organizuojamos veiklos, susijusios su kinu.

Ar dažnai su šeima einate į kiną?

Mūsų šeima labai mėgsta kiną. Esame didelė šeima ir aš labai džiaugiuosi, kad šis pomėgis mus vienija: būtų liūdna, jei pusei šeimos kinas patiktų, o pusei – ne. Taip pat aš manau, kad tai didele dalimi susiję su tuo, kad vaikai užsikrečia tuo, kuo „dega“ tėvai. Mums su vyru patinka kinas, teisybę pasakius, nuo pat draugystės pradžios eidavome į kiną. Pamenu, tada dar veikė „Lietuvos“ kino teatras ir pirmadieniais studentams būdavo kinas už penkis litus. Mes eidavom, ir tai buvo mūsų pirmadieniai.

Mėgstame ir diskusijas – prisimenu, kaip iki ketvirtos ryto aptarinėjome Larso von Triero filmą „Dogvilis“. Tą patį darome ir su vaikais. Štai prieš keletą savaičių visi kartu žiūrėjom filmą „Atkirtis“, kuris pelnė „Oskarą“. Su vaikais diskutavome, kokie yra tinkami ugdymo metodai, ar galima pateisinti tokį personažo elgesį. Kai kinas yra aptariamas, iš jo galima labai daug pasimokyti: skiepyti ir ugdyti vaikams vertybes, labai daug atrasti.

Tad vaiko edukacijos procese kinas gali būti pilnateisis dalyvis?

Žinoma! Tiesa, Amerikos pediatrų asociacija nerekomenduoja vaikams iki dvejų metų vadinamojo „ekrano laiko“. Iki dvejų metų rekomenduojama tą „ekrano laiką“ labai riboti arba net – geriausiai – išvis jo vengti. Vyresniems nei dvejų metų vaikams rekomenduojama žiūrėti televizorių ne daugiau kaip valandą per dieną. Bet nereikia pamiršti, jog laikas, kai fone veikia įjungtas televizorius, irgi įsiskaičiuoja. Mano rekomendacija visada yra išjungti televizorių, o įjungti tik tada, kai labai reikalinga. Žinoma, dauguma filmukų yra ilgesni, trunka apie devyniasdešimt minučių, tai tikrai nėra pasaulio pabaiga. Bet kasdien filmukų tikrai nereikėtų žiūrėti.

Ką nekantraujate pamatyti iš jubiliejinio „Kino pavasario“ repertuaro?

Turėjau galimybę pažiūrėti filmą „Mažieji padaužos“. Man patiko, bet šį filmą reikia žiūrėti kartu su vaiku ir nemažai diskutuoti apie tai, kas yra saugu, o kas – ne. Tokio amžiaus vaikai mąsto labai konkrečiai, ir jie po šio filmo gali norėti išbandyti tam tikrus dalykus. Tad vaikams reikia paaiškinti, kad kinas kartais yra kaip pasaka, kur vyksta dalykai, kurių tau aš nerekomenduoju kartoti (juokiasi). Mes su šešerių metų dukra kalbėjome apie tai: aš jai paaiškinau, kad tam tikri veiksmai, kuriuos atlieka filmo herojai, nėra saugūs. Filmo idėja yra graži, gražūs vaizdai, bet siužetą su vaiku reikia aptarti.

Straipsnis buvo išspausdintas portale 15min: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/kino-pavasaris/edukologe-a-landsbergiene-pataria-ziureti-filmus-su-vaikais-ir-diskutuoti-apie-kina-131-490186

KOKS TURI BŪTI GERAS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKYTOJAS?

Stabtelėkite minutę ir pagalvokite: koks, jūsų nuomone, yra geras mokytojas? Pastaruoju metu tenka apie tai daug kalbėti konferencijose bei diskutuoti su kolegomis ne tik Lietuvoje. Su dr. J.Renowden iš Didžiosios Britanijos užvakar kalbėjome apie tai, kad jai atrodo, jog Didžiojoje Britanijoje vyrauja nuostata, kad visur kitur švietimo sistema yra daug geresnė, nei DB.

Lietuva – ne išimtis. Nenuostabu, nes švietimo sistemos visame pasaulyje dabar sulaukia daug kritikos. Pagrindinis kritikų argumentas: mokykla – tokia, kokia ji yra šiandien – neatliepia šiandienos mokinių poreikių.

Tačiau mokykla – itin abstrakti sąvoka. Kas tai? Ugdymo programa? Pastatai? PISA egzaminų rezultatai? Ne. Mokykla yra žmonės: vaikai, tėvai ir pedagogai. Tačiau šįkart – apie mokytojus.

KODĖL TAMPAMA MOKYTOJU?

Kadangi daug bendrauju su mokytojais, dažniausiai išgirstu, kad žmogus tapo mokytoju, nes myli vaikus, mato šio darbo prasmę, patinka turėti daug atostogų (Lietuvoje pedagogai atostogauja 56 dienas), turėjo nuostabų mokytoją, kuris/kuri įkvėpė sekti jo(s) pėdomis, mėgsta vadovauti, mėgsta sceną, patinka jaunatviškas darbas (t.y. su vaikais jautiesi amžinai jaunas), tokia šeimos tradicija, taip išėjo (Ši priežastis būtinai verta paminėjimo, nes tokių atsakymų sulaukiu daug. Pavyzdžiui, rašė norimas specialybes ir “tarp kitko” užrašė pedagogiką, kur ir įstojo ir t.t.) ir panašiai.

Neabejoju, kad yra ir kitų priežasčių, čia – tik kelios jų. Jeigu esate mokytoja(s), pagalvokite, kokia buvo priežastis, kodėl jūs atsidūrėte klasėje. Galite tą įvardinti sau. Tyliai. Tikiuosi, kad svarbiausios priežastys buvo tos dvi pirmosios, kurias išvardinau. Kodėl? Vėliau kalbėsiu apie tai daugiau.

KONTEKSTAS, KURIAME GYVENA MOKYTOJAI

Reikia nepamiršti, kad vis dėlto mokytojai patiria daug profesinės įtampos, nes kontekstas yra, švelniai tariant, ne pats palankiausias. Pavyzdžiui, dr. Nicole Shammas iš JAE pasidalino, kad, prasidėjus krizei, teko atleisti 25% mokytojų (ar jūs įsivaizduojate tą Lietuvoje?) Žinia, vaikų ir pamokų nesumažėjo. Kas atsitiko? Padidėjo krūvis! O atlyginimai – ne (vėliau išsiaiškinau, kad vis dėlto kai kuriems šiek tiek pakilo, bet tikrai ne visiems ir tikrai ne daug).  Kitą didžiausią problemą ji įvardino tai, kad švietimo sistema nuolat reformuojama ir per 25-erius metus, kuriuos ji jau prisimena, įvyko bent 5 reformos.

Kaip pavyzdį pateikė mokymo medžiagą: tai ją reikėjo rašyti ekspertams, tai mokytojams, tai vėl ekspertams ir pan. Mes šiandien puikiai žinome, kad toks mėtymasis ir tęstinumo nebuvimas yra itin žalingi švietimo reformai. Norite užčiuopti švietimo reformos rezultatus? Laikykitės vienos krypties bent dešimtmetį! Norite skinti vaisius? Gali prireikti net visos pasikeitusios kartos.

Lietuvoje – tas pats. Vien tol, kol rašiau disertaciją, buvo keli švietimo įstatymo pakeitimai. 25eri metai yra daug. Jau galėtumėme matyti rezultatus, tačiau – dėl nuolatinio blaškymosi ir neapsisprendimo – jų teks dar laukti. Kiek? Nežinau. Gal kas nors man galėtų atsakyti į šį klausimą?

Mes esame linkę manyti, kad kitur yra geriau ir, žinoma, jeigu iš konteksto žvejosime tik tai, kas yra palanku mums, tai netrukus atrodys, kad gyvename vienoje baisiausių pasaulio valstybių. Tai irgi nėra tiesa.

Taigi šio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25mečio proga noriu pasvarstyti, koks turėtų būti Lietuvos mokytojas. Kad būtų paprasčiau ir dėl to, kad mūsų smegenims patinka sąrašai, paruošiau dešimties punktų sąrašą, apie kokį mokytoją svajojame konferencijose DB, JAV, Lietuvoje, Graikijoje, Švedijoje, JAE, Briuselyje…teisybę pasakius, visame pasaulyje.  Ir – nepaisant to, kad beveik viskas yra universalu ir tinka visam pasauliui – žvelgsiu į tai per mūsų valstybės prizmę.

1. Pašaukimas.

Geriausi mokytojai jaučia savo darbui aistrą. Be pašaukimo, pedagogika yra tiesiog darbas. Jeigu pedagogui jo darbas yra “tik darbas”, tai nėra gerai. Tiesiog. Be jokių “bet”, “o”, “tačiau” ir kitų pasiaiškinimų. Kai nulupi visus sluoksnius, randi pašaukimą. Tai – pradžių pradžia, šaltinis, nuo kurio viskas ir prasideda. Apie pašaukimą kalbėjau ir TEDx konferencijoje Vilniuje.

Be to, žinia, pedagogai yra penketuke profesijų, kurių atstovai dažniausiai patiria perdegimą: pedagogo darbe visko yra tiek daug, šokinėjama nuo vienos užduoties prie kitos. Kai jautiesi taip, jog, atrodo, trenksi durimis ir išeisi, vienintelis dalykas, kuris tave sulaiko, yra…pašaukimas. Jau, atrodo, čiupsi durų rankeną, bet …ranka sustoja. Pradedi galvoti apie savo darbo prasmę, prisimeni kaklą apsivijusias vaiko rankas, prisimeni nuostabius tėvų padėkos laiškus, išgirsti, kaip pirmą kartą pradeda skaityti vaikas, kuris, atrodė, niekada nepradės, ir ta ranka nusileidžia.

Žmogui, kuris neturi pašaukimo, visa tai nieko nereiškia. Jis gali apsigręžti ir išeiti. Pašauktam žmogui tai – jo gyvenimas. Atsigėręs iš to šaltinio netrukus pajunti, kaip grįžta jėgos. Ir supranti, kad tų durų tikriausiai taip niekada ir neatidarysi. Nes giliai širdyje tu ir nenori jų atidaryti. Nes tai, ką darai, yra svarbiau už bet kokią frustraciją.

2. Profesinės žinios

Žinote, kas mane bene labiausiai baugina? Kai, pavyzdžiui, susitinku darželio auklėtoją, kuri(s) neišmano amžiaus tarpsnių ypatumų. Arba tokią/tokį, kuris paskutinį kartą veržėsi į mokymus laisva valia…neprisimena, kada.

Įsivaizduokite chirurgę, kuri baigė mokslus 1990 metais. Ar norėtumėte pas ją operuotis, jei ji nebūtų tobulėjusi ir vis dar operuotų taip, kaip gūdžiais 1990-aisiais? Tikiu, kad niekas nenorėtų. Ir tikriausiai nėra tokios chirurgės , nes, ji jau būtų natūraliai išstumta. Pedagogų, deja, tokių yra.

Man nemalonu skaityti tyrimų, kurie parodo, jog pedagogams trūksta elementarių profesinių žinių, rezultatus. Eiti toli nereikia – labai daug pradinių klasių pedagogų daro tokias rašybos klaidas, kurių jų mokomi vaikai jau turėtų nebedaryti. Gaunu laiškų, kuriuose tėvai rašo: ką daryti? Trumpo atsakymo, deja, neturiu. Ilgą ir skausmingą  – turiu, bet ar esame pasiruošę ne tik jį išgirsti, bet ir gyventi kurį laiką ne komforto zonoje?

Taigi apibendrinant drąsiai teigiu, kad profesinės žinios yra neišmatuojamai svarbios, todėl reikia rūpintis nuolatiniu profesiniu tobulėjimu bei turėti mažų mažiausiai gerus naudojimosi naujausiomis technologijomis įgūdžius. Pedagogikos diplomas – tik mokslų pradžia. Ir tai – ne diskusijų objektas. Tiesiog XXI amžiuje nebegali būti kitaip.

3. Asmenybė.

Visų pirma mokytojas turi būti asmenybė.  Prisiminkite savo mylimiausią mokytoją. Ar pirma, kas šauna į galvą, yra priemonės, kurias ji(s) turėjo klasėje? Profesinės žinios? Metodai? Dažniausiai mokytojai, kurie keičia mūsų gyvenimą, yra ypatingi žmonės.

Tokie, kurie atsisėdo su mumis ant laiptų po pamokų. Tokie, kurie padrąsino. Įkvėpė. Pamokė.  Jau 1988 atliktas tyrimas parodė, kad svarbiausia mokiniams, jog mokytoja(s) būtų asmenybė. Ir dar. Tyrimas taip pat parodė, kad net pagrindinės mokyklos mokiniai mano, kad pedagogas turi gerai išmanyti savo dalyką ir įdomiai jį dėstyti. Tai – savaime suprantamas ir privalomas dalykas. O kaip kitaip? Juk mes nesigiriame, kad valome dantis. Valome, ir tiek.  Taip ir pedagogas neturėtų girtis, kad yra savo srities profesionalas.  Klausimas – ar jis ne tik profesionalas, bet ir asmenybė?

Nenuostabu, tačiau būtina paminėti, kad tokių pedagogų klasėse kyla daug mažiau elgesio problemų, o akademiniai rezultatai – aukštesni, nei vidurkis. Paradoksalu, tačiau šie mokytojai pasiekia daugiau mažiau mokydami. Nes jie moko ir kalbėdami apie gyvenimą.

2002 metais atliktas McEwan tyrimas parodė, kad įsimintini ir įtakingi mokytojai nebūtinai yra charizmatiški ekstravertai. Užtenka empatijos, sąžiningumo, padrąsinimo, individualizavimo. Ir tai – ne nauja mintis. Dar 1977atliktas Aspy tyrimas parodė, kad vaikai išmoksta mažiausiai tų mokytojų klasėse, kurie jiems mažiausiai patinka. Vadinasi,kuo labiau patinka mokytojas, tuo daugiau vaikas išmoksta.

Dabar prisiminkite save. Ar tik buvo ne lygiai taip pat? Man, prisimenu, būtent taip ir buvo. Tada net nesusimąstydavau, kodėl lengviausiai sekėsi tie dalykai, kurių mokytojai labiausiai patiko.

Kokios asmenybės nori patys vaikai? Jie labiausiai nori pedagogo, kuris yra empatiškas, sąžiningas, pagarbus, turi humoro jausmą, išsiskiria iš kitų.

Man akivaizdu, kad mokiniai labiausiai nori pedagogo, kuris būtų ne robotas, o šiltas, draugiškas žmogus. Kuriam rūpi. Ir ne paviršutiniškai, o iš tiesų rūpi.

4. Sąmoningas

Aš matau tiek daug pedagogų “iš įsibėgėjimo”, kad kartais jaučiuosi tarsi patekusi į filmo apie zombius filmavimo aikštelę: kartojamos tos pačios klišės apie atlyginimus, apie krūvius, tačiau visa ta aplinka ir net tai, ką ir kaip sako tas žmogus, yra visiškai iškritę iš konteksto. Toks nesąmoningumas atrodo mažų mažiausiai liūdnai.

Pedagogas turi ne tik profesiškai tobulėti ir žinoti, kas yra naujausia jo srityje, bet ir apskritai jausti aplinką. Būti sąmoningas ir adaptabilus, efektyviai organizuoti veiklas, įtraukti mokinius, planuoti savo ir mokinių laiką, vienu metu atlikti keletą užduočių, keistis kintant poreikiams.

Žodžiu, jis turi ne būti nešamas srovės, o sąmoningai plaukti. Puikiai žinau, kad daug patogiau yra atsipalaiduoti ir leisti srovei nešti, kur nuneš. Bet ne šiame darbe. Ne šioje profesijoje. Tiesiog per didelė atsakomybė, kad būtų galima taip elgtis.

Su dr.Raija Kemppainen iš Suomijos šiomis dienomis kalbėjome apie tai, kaip reaguoti į mokytojus, kurie vidury mokslo metų nusprendžia keisti darbą ir palikti savo klasę. Ji sako: padėkok jiems, nes pašauktasis mokytojas yra per daug sąmoningas, kad taip pasielgtų. Jeigu tau reikia bandyti prisibelsti iki to žmogaus, nes jis nesupranta, kad taip elgtis nedera, tiesiog paleisk, nes kalbėdama švaistysi savo laiką ir energiją.

5. Gebantis (iš)mokyti

Dažnas mano, kad visi mokytojai moka mokyti, tačiau mes žinome, kad tai – nebūtinai tiesa. Vėlgi yra manančių – ypač pastarąjį dešimtmetį – kad geras mokytojas yra tas, kuris bendradarbiauja su tėvais, įdomiai dėsto ir pan. Visa tai yra svarbu, tačiau mokytojo darbe – kaip ir bet kuriame kitame – svarbu efektyvumas.

Eilė tyrimų patvirtino, kad kuo efektyvesnis pedagogas, tuo ilgalaikiškesni akademiniai rezultatai. Tie mokiniai, kurie turi vidutinius mokytojus, nuolat vejasi, turi spragų, jiems prireikia korepetitorių.

Yra mokytojų, kurie nieko nespėja ir yra tokių, kurie ne tik spėja, bet dar ir padaro papildomai. Kaip jiems tai pavyksta? Jie nuolat tobulina savo gebėjimą mokyti.  Pavyzdžiui, nepavyksta individualizuoti? Daryk to kuo daugiau, išbandyk įvairius būdus, susirask forumą, kuriame galėtum diskutuoti su kolegomis apie tai, kaip jiems tai pavyksta. Nenori diskutuoti? Perskaityk tokią diskusiją! Kiek teko kalbėti su dėstytojais iš Suomijos, ruošdami pedagogus jie nepaprastai daug kalba apie profesinę refleksiją ir jos būtinybę pedagogo darbe.

6. Gerai bendraujantis

Prisimenu, kartą man viena pedagogė pasakė, kad ji ne klounas, jog tėvus linksmintų, kai pasakiau, kad nuolatinis bendravimas yra imperatyvus pedagogo darbe. Tikiu, kad pedagogas privalo gebėti pristatyti save, savo darbo metodus, savo požiūrį į ugdymą bei atstovauti organizaciją, kurioje dirba.

Dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos yra pasakiusi, kad du geriausi sprendimai jos gyvenime buvo apsiginti disertaciją ir lankyti Toast Masters užsiėmimus. Kodėl? Nes tu negali negebėti bendrauti, kai dirbi pedagoginį darbą!

Ten, kur bendraujama (o pedagoginis darbas – darbas su žmonėmis, tad bendravimo yra itin daug), kyla konfliktai. Pedagogas negali pasakyti: aš mokau, o jūs jau ten patys spręskite tuos konfliktus. Ne. Jis padeda spręsti vaikų tarpusavio konfliktus, efektyviai sprendžia kylančius konfliktus darbe (juk vaikai stebi, ar pedagogas pats gyvena taip, kaip kitus moko).

Apskritai pedagogo vaidmuo yra itin daugialypis: kartais tenka būti ir mama, ir tėčiu, ir psichologu, ir koučeriu. Be to, lūkesčiai yra pakitę. Jeigu pries dešimt metų galėdavai sau leisti atsakyti į elektroninį laišką po dienos-dviejų, tai šiandien jau būtum neprofesionalus.

Mokytoja iš vienos tarptautinės mokyklos pasakojo, kad yra gavusi piktų tėvų laiškų, jei nebuvo atsakyta tą pačią dieną. Jau matau, kaip pakyla skaitančių mokytojų antakiai, tačiau mes turime suprasti, kokiame pasaulyje gyvename.

Galiausiai, kiekvienam žmogui nepakenkia gebėjimas save pristatyti taip, kad nebūtum nesuprastas arba suprastas ne taip, kaip pats norėtum.

7. Gerai suprantantis kontekstą

Viena yra dirbti Vilniaus mokykloje, o kita – kaimo mokykloje. Čia mokosi kitokie vaikai, pati mokykla yra kitokia, kitokia bendruomenė ir kitokios tradicijos. Visa tai reikia gerai išmanyti. Neišmanantis konkteksto žmogus tikrai nesupras, kodėl vaikui sunku susikaupti, o juk jis pusę nakties nemiegojo, nes jo tėvai pykosi.  Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad vaikas provokuoja, nes jo tėvai labai užimti ir taip jis siekia dėmesio. Neišmanantis konteksto žmogus nesupras, kad trimetis pradėjo kandžiotis, nes jam gimė brolis. Galiausiai nesupras, kad beveik visų vaikų klasėje vieniši tėtės ar mamos dirba per du darbus, todėl negali kas vakarą tikrinti namų darbų ir dalyvauti šventėse, kurios organizuojamos itin nepatogiu laiku.

Jei tikslas yra ne užsidėti pliusą, o iš tiesų daryti įtaką ir keisti, tai turime būti adaptabilūs. Aš nuolat pedagogams kartoju, kad pirmas žingsnis turi būti jų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pildyti aplinkos užgaidas ar išsižadėti savo asmeninio gyvenimo, tačiau visada galima ir gražiai pasakyti, kad susitikimo laikas nėra tinkamas ir pasiūlyti kitą.

8. Norintis žengti papildomą žingsnį.

Viena man baisiausių frazių yra: to nėra mano pareigybės apraše! Ką? Jūs rimtai skaitote tą aprašą?

Man visada atrodė, kad ateini ir darai tai, ką reikia ir tiek, kiek reikia. Kai kalbame apie pedagogo darbą, neįmanoma visko išrašyti. Galų gale, yra savaičių, kai, kaip ir minėjau anksčiau, norisi trenkti durimis, nes, atrodo, visi pasaulio darbai užgriuvo.

Bet aš sunkiai įsivaizduoju pedagogo darbą be to papildomo žingsnio. Be didelių lūkesčių sau ir savo mokiniams. Be noro įkvėpti, suteikti sparnus. Be noro pakeisti tų vaikų gyvenimą.

Neseniai turėjome pokalbį, kurio metu jauna mokytoja, tikrai turinti potencialą tapti gera mokytoja, nusprendė tapti…administratore. Kodėl? Nes tada dirbsiu nuo aštuonių iki penkių! Man norėjose pasakyti: gera administratorė irgi nedirba nuo aštuonių iki penkių – ji dirba tiek, kiek reikia ir tol, kol yra padaromi darbai.

9. Apsisprendęs mokytis visą gyvenimą

Jau kalbėjau apie profesinio tobulėjimo svarbą, tačiau noriu išskirti ir atskiru punktu. Kodėl? Pernai atėjo norinti įsidarbinti mokytoja. Aš jai sakau: pas mus reikia daug mokytis – sakau tai, kad po to nebūtų nusivylimų. Ji man: bet aš jau baigiau universitetą!

Teisybę pasakius, žmogus, kuris sako, kad jis jau viską, ką reikia, moka (ir ypač, jei jam yra 22-23 metai), man yra už supratimo ribų.  Kaip galima ne tik taip galvoti, bet dar ir pasakyti ieškant pirmojo gyvenime darbo?

Kita vertus, jeigu aiškiai neįvardiname, ko norime išmokti, tai dažniausiai taip ir neišmokstame. Kartais matau pedagogus, kurie eina tai į vieną seminarą, tai į kitą. Klausiu: kodėl ten eini? Koks tikslas? Kokia prasmė? Tyla.

Galima pagalvoti, kad daroma, nes reikia, nes “gerai atrodo cv” ir pan. Bet, pavyzdžiui, jei tau patinka dainuoti su vaikais, tai kodėl neiti į seminarus apie muzikos integraciją į pamokas? Apskritai apie muzikinį ugdymą, nes, neabejoju, daug to vėliau galima perkelti į savo klasę.

Personalizuoti savo profesinio tobulėjimo planą ne tik rekomenduotina, bet ir būtina. Kitaip tai yra laiko ir pinigų švaistymas. Na, gerai, šis tas lieka, šis tas yra naudingo ir iš to pliuso, bet tada bent jau pripažinkime, kad darome dėl pliuso, o ne dėl to, kad iš tiesų rūpi ir norim.

Prieš keletą dienų susidūriau su situacija: gavau dovanų kvietimą į brangią konferenciją. Pasiūliau pedagogei, o ji paklausė, ar dar bus ir apmokėta kelionė. Su visa pagarba, bet man tai priminė situaciją, kai sakoma, kad įleisk į bažnyčią, tai užlips ir ant altoriaus. Ir čia pat prisiminiau aštuntą punktą: apie kokį ekstra žingsnį mes kalbame, kai, net gavę tikrai didelę profesinę dovaną, žmonės sako: galėjo būti dar geresnė! Kai taip sako/daro paauglys tėvams, na, tokia realybė, bet kai tokio elgesio sulauki iš srities profesionalo (ar galima apskritai tokį žmogų vadinti profesionalu?), yra labai gaila ir apmaudu.

Ir aš, patikėkite, puikiai suprantu, kokie apkrauti yra mokytojai. Aš puikiai žinau, kad kartais bėga savaitės, o tu neturi net akimirkos apskritai pagalvoti – ką jau čia galvosi apie profesinį tobulėjimą. Bet noriu pabrėžti, kad privalome tam skirti laiko, privalome racionaliai užsbrėžti tikslus ir jų siekti – tik taip turėsime tokią švietimo sistemą Lietuvoje, kuria didžiuosimės. Nes visi didžiausi pokyčiai vyksta klasėje, o jų iniciatorius – pedagogas.

10. Turintis kitų interesų.

Šis punktas irgi gali būti daug kam netikėtas, kai anksčiau rašiau ir apie pervargimą, ir apie papildomo žingsnio žengimą, ir apie profesinį tobulėjimą.

Gali būti, kad jums jau ir taip sukasi galva, o čia dar siūlau turėti kitų interesų! Neabejoju, kad dauguma skaitančių pedagogų galvojate: aš tam neturiu laiko!

Vis dėlto tyrimai rodo, kad tie mokytojai, kurie turi ir kitų interesų, yra ne tik geresni darbuotojai, bet ir patiria mažiau streso bei geba geriau atsipalaiduoti. Senas pasakymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau laiko turi, vis dėlto yra tiesa. Tad turėkite draugų ne kolegų ir veiklų, nesisusijusių su darbu. Neabejoju, kad tai ne tik praskaidrins kasdienybę, atpalaiduos nuo rutinos, bei jūs galėsite tai, ką sužinojote ir patyrėte, atsinešti ir į klasę, o taip praturtės ir jūsų vaikai.

Prisimenu, kaip vaikams būdavo įdomu klausytis istorijų apie tai, kokius stalo žaidimus žaidžiu su savo vaikais arba kaip parke reguliaraus pasivaikščiojimo metu lesinome balandžius. Su vyresniais vaikais galite dalintis ir gyvenimiška patirtimi, o tai, žinia, yra vienos geriausių pamokų gyvenime.

 

PABAIGAI

Ar įmanoma turėti visa tai? Tikrai ne! Bet, žiūrėdami į šį sąrašą, galite į(si)vardinti, ką reikėtų tobulinti. Ir būtinai pasidžiaukite savimi, nes pamatysite, kad kažką darote nuostabiai.

Ar surašiau viską iš eilės pagal svarbą? Irgi ne. Diskusijoje su  dr.Christine Coombe iš Didžiosios Britanijos nusprendėme, kad vis dėlto pirmas punktas – pašaukimas – yra svarbiausia. Jeigu neturi pašaukimo, tai gali praleisti visa kita.  Visa kita – pagal poreikį.

Kiekvieną dieną galvoju, kad mano darbas – pats nuostabiausias. Kiekvieną dieną galvoju, kad mes vis dar kalbame ne apie tai, apie ką reikėtų kalbėti. Pavyzdžiui, kodėl visos kalbos apie pašaukimą ir profesionalumą yra nutildomos nukreipiant dėmesį į kitas švietimo problemas?

Anądien kalbėjau su mokytojais, kurie sakė, kad jiems viskas yra labai gerai: yra gerbiami, nes geba mokyti ir sutaria su vaikais bei tėvais; pakankamai uždirba, nes dirba jau ne vieneri metai, dirba daug ir mokykloje, ir po pamokų, be to, atostogauja tik vieną mėnesį, nes vieną iš vasaros mėnesių ruošia vaikus egzaminams; džiaugiasi, kad gali profesiškai tobulėti vaikų atostogų metu ir pan.

Kalbėdama su jais pasijutau tarsi ne su Lietuvoje dirbančiais pedagogais kalbėčiau. Kodėl? Nes viešojoje erdvėje kartais atrodo, kad Lietuvoje viskas yra blogai. Pasirodo, nėra blogai. Tą pastebėjau ir darželyje Ukmergėje, kur teko neseniai viešėti: pamačiau tiek pačių pedagogių darytų priemonių, kad negalėjau nesižavėti. Ko reikėjo, kad tos priemonės atsirastų? Pašaukimo. Profesionalumo. Noro žengti papildomą žingsnį. Tikėjimo to, ką darai, prasmingumu. Sąmoningumo.

Visa tai – ne raketų mokslas ir įmanoma kiekvienam mokytojui. Tad vėl grįžtu prie pašaukimo. Grįžtu prie mokytojo, kuris, užsukus į mokyklą pries rugsėjo pirmąją, iki išnaktų kabina plakatus, ruošia stendą ir dėlioja segtuvus. Prie mokytojo, kuris, akimirką pagalvojęs tėkšti pareiškimą ant stalo, pagalvoja apie vaikus, atsisėda ir…pradeda galvoti apie tai, kaip išspręs tą problemą, kuri neduoda jam ramybės. Kuris iki paryčių karpo ančiukus, nes dar neturi tinkamos priemonės, o juk vaikams bus nuobodu tos pačios. Kuris – ir taip uždirbdamas nedaug – už savo pinigus važiuoja mokytis. Prašo tik išleisti. Netrukdyti. Ir kuris grįžęs dar visu tuo, ką išmoko, pasidalina su kolegomis.

Žinau, kad jūs esate. Didžiuojuosi jumis. Dėkoju jums. Svajoju, kad jūsų būtų daugiau. Tikiu, kad dar po 25erių metų, kai švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo  50metį, man širdyje bus daug mažiau nerimo.

Jaunas žmogau, jei perskaitei šį ilgą straipsnį ir svarstai, ar verta tapti mokytoju, galiu drąsiai pasakyti: verta! Mažai dalykų gyvenime yra maloniau, nei kai vieną dieną gauni žinutę: labas, mokytoja! Džiaugiuosi, kad tave atradau! O tu jį mokei prieš keliolika metų. Arba kai prekybos centre kažkas sušunka tavo vardą ir puola apkabinti. Tada jautiesi toks pažeidžiamas, bet ir toks be galo be krašto tvirtas.

Bet jei gali nebūti mokytoju, nebūk, nes į šią brolija ir seseriją turi rinktis tik tie, kurie yra pašaukti ir – net ir bandę nuo pašaukimo bėgti – negalėję ir grįžę.

 

Su nuostabia diena, mielieji! Su viltimi.

Pavasaris – atgimimo, pradžios metas. Grįžta paukščiai, saulutė vis dažniau mums nusišypso. Iš gilaus žiemos miego pabunda gamta, nedrąsiai iš mažyčių pumpurėlių dienos šviesą pasitinka pirmieji gėlių žiedai.

Štai, įdomus būdas iš spragėsių pagaminti pavasarinę dekoraciją, spinduliuojančią lašeliu spalvų ir džiugiu tikrojo žydėjimo laukimu!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Sviestas;

* Cukrus;

* Kukurūzų spragėsiai;

* Mediniai pagaliukai;

* Plastmasiniai indeliai;

* Putplastis;

* Klijai;

* Žali popieriaus lapai;

* Guašas (geltonos, žalios, raudonos spalvos);

* Žirklės;

* Teptukas.

 

DARBO EIGA:

Į puodą dedame sviestą ir jį išlydome.

 

Suberiame cukrų.

 

Intensyviai maišome, kol masė karamelizuojasi.

 

Karamelinę masę užpilame ant kukurūzų spragėsių.

 

Formuojame spragėsių rutuliukus.

 

 

Įsmeigiame medinį pagaliuką.

 

 

Į plastmasinį indelį įdedame putlastį.

 

Iš žalio popieriaus lapo suformuojame gėlės lapelius, iškerpame juostelę indeliui apjuosti.

 

 

Į indelio vidurį įsmeigiame pagaliuką su spragėsių kamuoliuku.

 

Pumpurą/gėlytę dekoruojame dažais.

 

Štai ir besiskleidžiantys pumpurai!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

 

 

 

 

Kuris namelis tvirtesnis? Kuris namelis dailesnis?

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Kartoninis pagrindas namams;

* Smulkesni kartono gabaliukai;

* Kartoninės dėžės (kiekis priklauso nuo norimų namų skaičiaus);

* Spalvotas popierius;

* Dažai;

* Medžio šakelės;

* Vyno butelių kamščiai;

* Makaronai;

* Šiaudai;

* Akmenys, žvyras;

* Medžio drožlės;

* Pupelės;

* Servetėlių popieriaus ritinėlis kaminui;

* Žirklės (rekomenduojame paprastas ir formines);

* Teptukai;

* Pieštukiniai klijai;

* Lipalas.

 

DARBO EIGA:

Paruošiame pagrindą namams – nudažome kartoną. Piešiame upę, tvenkinį, takelius, medžius ir t.t.

 

Kartoninėse dėžėse iškerpame duris, langus, ertmes kaminui. Apklijuojame skirtingomis priemonėmis: šiaudais, akmenimis, medžio drožlėmis ir pan.

 

 

Namus klijuojame prie jau paruošto pagrindo. Priklijuojame stogus. Iš kartoninio popieriaus ritinėlio padarome kaminą.

 

Gaminame tiltelius virš upės: kartono juosteles apklijuojame pupelėmis, išlenkiame virš upės.

 

Pagaminame medelius – medžio šakas apklijuojame žirklėmis iškarpytais lapeliais.

 

Iš makaronų suklijuojame takelį, iš vyno butelių kamščių pastatome tvorą. Priplėšome spalvoto popieriaus, susukame į rutuliukus – bus spalvotos gėlytės.

 

Pritvirtiname visas dalis lipalu prie pagrindo.

 

Galime džiaugtis naujais namais. Pažvelkime į tai kūrybiškai ir leiskimės į žaidimus!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!