Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką „Vaikystės Sodo” svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau – kaip dažnai būna – ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų „Vaikystės Sodo” biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Koks yra šios rubrikos tikslas? Kalbėti apie Lietuvos švietimo sistemą! Norime kviestis visuomenėje žinomus žmones, kurie atsakytų į vis tuos pačius klausimus apie Lietuvos švietimo sistemą, kurie pasidžiaugtų savo turėtais puikiais pedagogais ir siųstų linkėjimus sunkiai ir sąžiningai dirbantiems Lietuvos pedagogams.
Mes „Vaikystės Sode” puikiai žinome, kad Lietuvoje yra daug nuostabių pedagogų. Mes taip pat žinome, kad jų galėtų būti ir dar daugiau. Mes norime, kad žmonės, išgirdę, jog dirbame pedagoginį darbą, ne atsidustų, o jų akys sužibtų. Mes norime, kad kuo daugiau jaunų žmonių svarstytų darbą mokykloje. Man labai patiko profesorės suomės, ruošiančios pedagogus, mintis: juk tai – viena stabiliausių profesijų, be to, gerą mokytoją visada gerbia ir myli..ir vaikai, ir tėvai, ir kolegos!
Iš tiesų. Nemanau, kad artimiausiu metu šios profesijos neliks, tad visi, ją pasirinkę, tikrai neturės sukti galvos dėl to, ar turės darbą… Kita vertus, galimybių šių dienų pedagogams – nors vežimu vežk. Kur ten vežimu – tūkstančiais vežimų: pedagogų tinklaraščiai, tinklalapiai, video medžiaga, FB interesų grupės – sužiūrėti visko 10 gyvenimų neužtektų! Tad reikia tik noro. Ir tikėjimo, kad didele dalimi nuo tavęs priklauso, kaip atrodys Lietuva po 15 metų. O kas nenori prisidėti prie savo valstybės ateities kūrimo?!
Tad užsibrėžėme 2015 spalį – tą mėnesį, kai yra pasidžiaugimo pedagogais diena – atnaujinti šią rubriką ir šįkart trūks plyš nenutraukti! Džiaugiuosi, kad spėjome 🙂 Šiandien kviečiu klausyti ir žiūrėti, kaip į klausimus atsako mūsų antras svečias – Andrius Tapinas. Pažiūrėkite, kam, jo nuomone, pedagogai turėtų skirti 80% savo dėmesio!
Ačiū Andriui, kad atėjo pas mus ir pasidalino savo mintimis.
Iki pasimatymo lapkričio mėnesį!
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos – vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti – pati raudojau…
Tuomet nepaprastai daug sužinojau ne tik apie traumas, bet ir apie požiūrį į žmones, turinčius negalią. Prisimenu, paskutinę dieną sau tyliai pasakiau, kad – nors turbūt socialine pedagoge ar kineziterapeute niekada netapsiu – bet visada būsiu žmonių, turinčių negalią, moralinė draugė ir visada pasisakysiu už VISŲ piliečių integraciją ir visavertį jų gyvenimą.
Nuo „Vaikystės Sodo” įsisteigimo, visada pagal galimybes priimdavome ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Žinoma, yra tekę ir atsakyti, tačiau ir šiandien turime vaikų, kurie yra ypatingi: turintys klausos problemų, autizmo spektro sutrikimų.. ir pan. Prisimenu, buvo vos atsidaręs „Paupio Sodelis”, kai su administratore susitiko viena mama ir administratorei pasakė, kad būtinai turi susitikti su manimi, nes vaikas yra „kitoks” ir nežinia, ar mes norėsime jį priimti. Pasirodo, vaikelis turėjo (ir turi, nes mes su ta šeima vis dar esame partnerystėje!) Dauno sindromą ir, pasirodo, vaikelio nepriėmė net ir privatūs darželiai, nes „tada kiti tėvai nenorės vesti pas mus”. Prisimenu, negalėjau net patikėti…
Pastebėjome, kad net ir priimant į darbą „Vaikystės Sode” dažnai reikia paklausti, koks yra žmogaus požiūris į klasėje esantį vaiką, turintį negalią. Jeigu manote, kad dauguma Lietuvos pedagogų, ieškančių darbo, mano, kad integracija yra normalu ir net skatintina, tai tikrai taip nėra. Net jeigu mano teoriškai, tai praktiškai savo klasėje vaiko, turinčio negalią, nenorėtų! Ilgai galvojau, kodėl taip yra, ir, manau, taip yra dėl to, kad:
a) ruošdami pedagogus mes neruošiame būsimųjų pedagogų nei psichologiškai, nei emociškai integruoti (ir vaikus, ir TĖVUS!), nei apskritai kaip metodiškai integruoti vaiką, turintį negalią;
b) mūsų aplinka apskritai nėra draugiška žmonėms, turintiems negalią. Kodėl? Todėl, kad mes neintegruojame, užaugame nesuprasdami ir nežinodami arba žinodami labai mažai. Kaip žinote, nežinia baugina, esame linkę prikurti būtų ir nebūtų istorijų (esu girdėjusi, kad autizmu galima užsikrėsti! Įsivaizduojate?! XXI amžiuje?!). Prikuriame tų istorijų ir patys jomis patikime…
Kai pas mus atėjo „Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos” pirmininkė ir pasakė, kad asociacija norėtų steigti savo patalpose darželį, kuriame būtų integruojami vaikai, turintys Dauno sindromą ir/arba kitą negalią, man patiko ši idėja dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, mes galėsime ugdyti ne tik vaikus, bet ir visą bendruomenę (vaikus, turinčius ypatingų poreikių, daug labiau pastebi kitų vaikų tėvai, o ne kiti vaikai);
Antra, man nepaprastai patraukli mintis buvo ta, kad būtent šį „Vaikystės Sodą” lankys vaikai, gaunantys stipendiją, o stipendiją tėvai gaus iš mūsų Asociacijai mokamo nuomos mokesčio. Vadinasi, mūsų bendradarbiavimas sudarys galimybę vaikams, kurie negalėtų lankyti „Vaikystės Sodo”, jį lankyti.
Prisimenu, Asociacijos vadovė pasiūlė „Vaikystės Sodui” spręsti, kurie vaikai lankys šią ugdymo įstaigą, bet aš nuo pat pradžių sakiau, kad tai turėtų spręsti Asociacija. Kodėl? Todėl, kad tikiu jų kompetencija priimti teisingiausią sprendimą, o mes…mes priimsime ir mylėsime visus be išlygų!
Pradžia buvo be galo sunki. Kai paskelbėme „Vaikystės Sodo” viduje, kad atidarome tokį Sodelį, jame iškart panoro dirbti tik dvi pedagogės – juk visi suprato, kad lengviau nebus, be to, kiekvienoje klasėje ir net kai kuriose po du vaikus, turinčius negalią – čia jums ne vienas-du visame Sodelyje. Be to, ta pati nežinia taip pat kėlė nerimą. Kai Sodelis atsidarė, jį iškart pradėjo lankyti du vaikai, turintys negalią. Kad parodytume pavyzdį ir padrąsintume kitus tėvus, į šį Sodelį iš „Miesto Sodelio” mes pervedėme ir savo dukrą – tą patį padarė ir viena mūsų vadovių.
Bet tai buvo tik nedideli sunkumėliai. Sunkiausia būdavo, kai tiesiog į akis pasakydavo, kad jau „su šitais” mes savo vaiko – ir dar mokėdami pinigus! – į darželį neleisime. Mokytojos tą girdėjo ir suprato, ūpas krito tiesiog akyse. Sunkiausia buvo ir tai, kad – nors į kitus Sodelius nebuvo vietų – „Draugystės Sodelio” niekas nesirinko, nors jame ir turėjome vietų. Kartais, būdavo, paskambina į biurą ir sako: „oi, TO tai jau mums net nesiūlykite!” Vienu metu visai sviro rankos – susėdome ir pasikalbėjome, kad – jei vis dar taip esame „duobėje” iki birželio pabaigos – tikriausiai reikės šį projektą nutraukti. Prisimenu, koks sunkus buvo pokalbis ir su Asociacijos vadove. Nes nei aš, nei šio Sodelio vadovė, nei pedagogės jo nutraukti nenorėjome, vis dar tikėjome jo sėkme!
Tad taip pamažu pamažu – taip, kad jau ne kartą buvome visiškai nuleidę rankas, bet patys save pakeldavome eiti tolyn ir nepasiduoti – šis Sodelis atsistojo ant kojų. Pernai jau net Santariškių ligoninėje – ir aš, ir Draugystės vadovė bei viena pedagogė – skaitėme pranešimus konferencijoje apie tai, kaip mes dirbame. Mūsų istorija vadinama integracijos sėkmės istorija ne tik Lietuvoje. Ir šiandien drąsiai galiu sakyti – mums pavyko! Smagiausia yra tai, kad būtent ten susirinko nuostabi ir šiuo projektu tikinti komanda. Būtent iš šios komandos užaugo viena mūsų projektų vadovė, viena padalinio vadovė, o viena mokytoja buvo pernai apdovanota už „Metų projektą”! Koks tas „Metų projektas”? Veiklos šeimoms, turinčioms vaikus, turinčius Dauno sindromą. Kodėl tai „Metų projektas”? Todėl, kad jis buvo skirtas ne tik „Draugystės Sodelį” lankančių vaikų šeimoms, bet ir kitoms Asociacijos šeimoms, ir viskas buvo daroma geros valios principu!
Šia tema jau esu rašiusi ir 2008-aisiais metais – įraše, kuriame dalinuosi ir nuostabia istorija apie tai, ką jaučia vaikus turinčius negalią auginančios šeimos. Kadangi norėjau šiuo tekstu pasidalinti, negalėjau patikėti, kad tada pavartojau žodį „Draugystė”! Prisimenu, kai galvojau pavadinimą „Draugystės Sodeliui”, būtent apie tai pagalvojau: kad integracija ir yra draugystė; kad mes visi turime specialiųjų poreikių – tik kai kurių jie yra didesni! Ir kaip aš noriu, kad Lietuvoje būtų daugiau Švedijos, ir mes mylėtumėme visus savo piliečius tiesiog tokius, kokie jie yra. Taip ir liko. „Draugystės Sodelis”. Ir jame vyksta tikrų tikriausi stebuklai. Vienu stebuklu aš pasidžiaugiau savo TedXKids kalboje.
Ir vakar – visiškai netikėtai – gaunu viešą laišką nuo tėvų, lankančių „Draugystės Sodelį”. Kai pradėjau skaityti, turėjau sustoti, nes pro ašaras net nebemačiau, ką skaitau. Kadangi jis buvo viešas, dalinuosi ir čia:
“Austėja Landsbergiene, noriu padėkoti Jums ne tik savo, bet ir visų mamyčių bei jų vaikučių, turinčių Dauno sindromą ir lankančių Vaikystės sodelį, vardu.
Dieve mano! Žiurėjau reportažą ir ašaros ėmė žliaugti upeliais..ir taip graudu dėl neteisybės.. kodėl, kodėl, kodėl – vietoj to, kad parengti reportažą apie tai, kaip sėkmingai yra integruojami vaikuciai su DS į visuomenę, į bendro ugdymo grupes, reikia viską pateikti taip žeminančiai ir apjuodinant žmogų, kuris to ėmėsi, t.y., Austeją Landsbergienę.
Mūsų istorija tokia: nepriėmė mūsų Rugilės valstybinis darželis – trenkė darželio vedėja man prieš pat nosį duris – nėščiai, su dideliu pilvu, ant rankų laikančiai mergaitę su Dauno sindromu, tardama: „šito vaiko mūsų darželyje nebus!”. Rašiau laiškus į savivaldybę, į lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, į švietimo ministeriją. Gavau atsakymą, kad galime lankyti valstybinį darželį, pati vedėja pakvietė atgal.
Pala, pala, o kur žurnalistai? Kodėl toks žmogus vis dar dirba darželyje? O kur kalbos apie korupciją? Juk visas internetas prirašytas apie tai, kad valstybinio darželio vedėja ima vokelius, apie ką ir pranešiau atitinkamoms institucijoms. Jokios reakcijos. Atleiskite, nukrypau nuo temos;) Taigi..priėmė į valstybinį darželį ir prasidėjo:”jūsų vaikui bus geriau, jei išeisite…iš jūsų vaiko tuoj tuoj ims tyčiotis!!! su Jūsų vaiku niekas nežais..” ir taip po keletą kartų per savaitę..neatlaikiau spaudimo..pradėjau domėtis integracija kituose darželiuose..vos tik parašydavau, kad noriu integruoti dukrytę su Dauno sindromu, nesulaukdavau jokio atsakymo arba sulaukdavau – neigiamą atsakymą. Tiesa, bandėme lankyti neįgaliesiems skirtą darželį..Vaikas po dvieju savaičių pamiršo kaip vaikščioti, visiškai nustojo tarti žodžius.
Ir STAIGA NUŠVITIMAS!!! Sužinau, kad Dauno sindromo asociacija kartu su Vaikystes sodu vykdo integraciją. Pabandėm. Nuo pat pirmųjų dienų likau sužavėta tuo, kad mano vaiką priima į savo kolektyvą visi ne kaip neįgalų, o kaip sveiką – sau lygų vaiką.. po kelių dienų vaikystės sodelyje mano R namo grįždavo pakelta galva tarsi sakydama:”mama, pasaulis man po kojom. Aš lygi su visais! Mama, aš radau, kur mane priima tokią, kokia aš esu! Mama, galbūt aš kitokia, bet aš turiu lygias galimybes!”
Žiūrėdavau į ją, į jos pasikeitimus ir džiaugsmo ašaros riedėdavo skruostais. Apie integracijos Vaikystės sode naudą galėčiau rašyti ir rašyti..
Tokiam žmogui kaip Austėja Lansbergienė, aš savo rankomis kojas nuplaučiau ir išbučiuočiau! O čia! Purvais drabsto …nėra žodžių…
Viena mamytė man pasakojo kaip sėdėdama kirpykloje nugirdo pokalbį: ne, nu jau aš savo vaiko i Vaikystės sodą nevesiu…ten tų invalidų pilna.
Remiantis nugirstu pokalbiu, galėtume parengti reportažą apie tai, kaip Austėja Landsbergienė, norėdama padaryti daug gero, prarado daug pinigų, nes turbūt atsirado ne vienas taip mąstantis tėvelis ar mamytė.”
Ir, žinote, ką? Iš tiesų man svarbus yra tik šis laiškas.
Ir tai, kad mes vat taip – su kitomis gražiomis iniciatyvomis – po vieną vaiką ir po vieną šeimą keičiame Lietuvą.
Ačiū nepasidavusiai „Draugystės Sodelio” komandai, ačiū Asociacijai, mumis tikėjusiai ir pasitikėjusiai, ačiū visiems tėvams, kurie, pasitikėdami „Vaikystės Sodu”, vedė ir veda savo vaikus, kurie neturi specialių poreikių (nors – kaip mėgstu tėvams ir pedagogams kartoti aš – mes VISI turime specialių poreikių!) ir ačiū šeimoms, kurių vaikai turi negalią ir kurie veda į „Draugystės Sodelį” ir taip mums visiems padeda augti! O aš…man jie visi yra MŪSŲ vaikai – kiekvienas mylimas ir nepakartojamas!
Kai kalbame apie bokštus, norisi ne tik juos stebėti, ne tik į juos įlipti, bet ir patiems didžiulį bokštą pasistatyti, o po to dar ir pasigardžiuojant jį suvalgyti!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* 100 gr. kukurūzų;
* 300 gr. irisų;
* 100 gr. sviesto;
* Puodo;
* Didelio dubens;
* Nupjauto plastikinio butelio.
DARBO EIGA:
Puode ištirpiname sviestą ir irisus. Maišome kol masė tampa vienalytė ir tiršta.
Ištirpintą masę pilame ant kukurūzų ir viską gerai išmaišome.
Kai kukurūzai aplips karamele, juos dedame į nupjautą plastikinį butelį ir paliekame keletui minučių sustingti.
Sustingus bokštui, perpjauname butelio kraštus ir išimame bokštą. Štai koks jis aukštas ir gražus!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Kadangi vis kyla klausimų, noriu paaiškinti, kokia yra krepšelio, Savivaldybės kompensacijų bei kainų dinamikos „Vaikystės Sode” tvarka.
Visų pirma, „Vaikystės Sodo” ugdymo paslaugų kaina nuo 2011 metų kilo kasmet. Kartais kaina kildavo tik seniems klientams, kartais – tik naujiems. Pagal „Vaikystės Sodo” ugdymo paslaugų teikimo sutartį kainos keičiasi TIK nuo naujų mokslo metų. Tad ši naujovė – kaip buvo pristatyta Vilniaus miesto savivaldybės, kad darželiai pasirašys, jog metus nekels kainų – „Vaikystės Sode” nėra jokia naujovė, tą darėme ir darome, nes puikiai suprantame, kad tėvams būtų itin sudėtinga keisti (jeigu jų netenkintų nauja kaina) ugdymo įstaigą mokslo metų metu.
Tad šis – memorandumo pasirašymo – žingsnis buvo gražus reklaminis žingsnis, tačiau visiškai neaktualus „Vaikystės Sodui”, nes mes ir taip įgyvendiname memorandumo tikslus jau šešti metai: kasmet sukuriame vis daugiau vietų darželiuose, veikiame sąžiningai bei skaidriai.
Kadangi birželio mėnesį baigiasi mokslo metai, būtent birželio mėnesį informuojame tėvus apie ateinančių metų pokyčius. Lygiai taip pat ir 2015 metų birželio mėnesį informavome tėvus apie būsimus pokyčius nuo naujų mokslo metų, t.y. nuo 2015 metų rugsėjo pirmosios.
2015-2016 mokslo metais kito TIK senų klientų ugdymo mokestis, t.y. jis tapo toks pats, koks jau buvo visiems, pradėjusiems lankyti „Vaikystės Sodą” 2014-2015 mokslo metais. Taigi nemažai daliai klientų ugdymo mokestis 2015-2016 mokslo metais nekito.
„Vaikystės Sodas” – nuolat auganti organizacija. Vaikų skaičius auga, nes mes vadovaujamės tvarios plėtros strategija ir kasmet sukuriame naujų vietų savo darželiuose. Mūsų tikslas – teikti modernią, XXI amžiaus vaikų ir jų tėvų poreikius atitinkančią, išskirtinai kokybišką ugdymo paslaugą.
„Vaikystės Sodas” buvo įsteigtas, nes tikiu, kad Lietuvoje be galo trūksta ugdymo įstaigų, kurios akcentuotų emocinio intelekto ugdymo svarbą (ir ne tik akcentuotų, bet ir ugdytų vaikų emocinį intelektą!), kurios turėtų aukštus lūkesčius ne tik vaikams, bet ir pedagogams bei įgyvendintų tarptautines ugdymo programas, kurios yra pripažintos geriausiomis pasaulyje. Neabejoju, kad būtent tai atsispindi ir šioje lentelėje – šiandien esame didžiausias ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas Baltijos valstybėse.
„Vaikystės Sodo” statusas Lietuvoje – toks pats, kaip ir visų kitų privačių ugdymo įstaigų: visoms registruotoms ir atitinkančioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms keliamus reikalavimus Lietuvos valstybė skiria DALĮ ikimokyklinio ugdymo krepšelio. Krepšelis yra skiriamas atsižvelgiant į ugdymo įstaigą lankančių vaikų skaičių, tačiau aplinkos lėšos, kurios yra skiriamos valstybinėms ugdymo įstaigoms pagal jas lankančių vaikų skaičių, privačias ugdymo įstaigas aplenkia.
Šių mokslo metų naujovė („Vaikystės Sodą” lankančių vaikų tėvai šia naujove gali pasinaudoti tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, mat Panevėžio miesto savivaldybė tokios tvarkos neįsivedė) – savivaldybės 100 EUR kompensacija privačius darželius lankančių vaikų tėvams. Ši kompensacija yra skiriama ne visiems tėvams, o tik tiems, kurie pasirašo sutartį IR su savivaldybe. Pavyzdžiui, „Vaikystės Sode” ne visi tėvai pasirašė trišales sutartis, tad ne visi gauna kompensaciją. Mes savo bendruomenę informavome apie galimybę ir, tėvams apsisprendus pasinaudoti šia galimybe, atliekame visus administravimo darbus, kas 2015-2016 mokslo metais išaugino mūsų administracinius kaštus.
Manau, kad svarbiausia – visiems gerai dirbti savo darbą. Nuoširdžiai tikiu profesionalumu ir tuo, kad geriausia investicija – investicija į švietimą. Galiausiai, Lietuvoje neturime daugiau turto, nei mūsų žmonės, o mūsų ateitis – šiandienos vaikų rankose. Todėl „Vaikystės Sode” turime ilgalaikę strategiją, o mūsų kainų dinamika bei investicijos žvelgiant į ateitį sukuria daugiau vertės, nei vienkartinės pastangos spręsti įsisenėjusias švietimo sistemos problemas.
Sukurdami vietas „Vaikystės Sode” mes atveriame duris šeimoms, kurios pageidauja, kad jų vaikai lankytų privačią ugdymo įstaigą.
Kai kuriems vaikams perėjus iš valstybinės ugdymo įstaigos į privačią, atsiranda galimybė į valstybinę ugdymo įstaigą patekti tiems, kurie šiandien šios galimybės neturi dėl vietų stygiaus.
Taikydami kitokius ugdymo modelius ir įgyvendindami alternatyvias programas, suteikiame tėvams galimybę rinktis. Neabejoju, kad Lietuvoje žmonės puikiai supranta, kad įvairovė ir konkurencija sukuria tai, ko labiausiai reikia mūsų vaikams – ugdymo įstaigas, kuriose vaikai yra ne tik prižiūrimi, bet ir ugdomi!
Miela mokyklos bendruomene,
Tikriausiai girdėjote, kad Karalienės Mortos mokykla ir jos plėtra susidomėjo ir plačiai aptarinėjo keli politikai bei žiniasklaidos atstovai, visuomenei išplatinę gausybę netikslios, klaidingos arba tiesiog melagingos informacijos.
Kadangi mano darbas – švietimas, ugdymas ir organizacijos veiklos priežiūra, o ne politiniai skandalai, planavom į tai visai nereaguoti. Bet kadangi kai kurių žurnalistų rūpesčiu tema vis atnaujinama, nusprendžiau pasinaudoti proga papasakoti istoriją, kaip mes atsidarėme ir ką mes manome apie tolimesnę savo mokyklos ir ugdymo idėjų plėtrą.
Pradėkime nuo paprasčiausio dalyko: Karalienės Mortos mokykla, „Vaikystės sodas” ir aš pati politikoje nedalyvaujame ir vienintelė mūsų politika – sėkmingas nesulaužytų asmenybių ugdymas. Džiaugiamės, kad mūsų mokykloje mokosi skirtingų politinių pažiūrų šeimų atžalos ir saugosime savo bendruomenę nuo bet kokio politikavimo.
Su švietimu dirbu visą savo sąmoningą gyvenimą. Sėkmingai vystantis “Vaikystės sodo” darželiams nusprendėme tęsti savo misiją ir atverti pradinę, o vėliau ir vidurinio mokslo mokyklą. Todėl dar 2012 metais su kolegėmis pradėjome ieškoti patalpų Karalienės Mortos mokyklai. Ieškojome buveinės, kurios pakaktų pradinei mokyklai ir ateityje būtų galimybė plėstis (juk nesinori tėvams pasakyti, kad – nesvarbu, kad jūs norite 12 klasių, bus tik keturios!).
Kadangi mūsų mokyklą lanko vaikai iš viso miesto, norėjome įsikurti šalia centrinės miesto dalies. Manau, kad kiekvienas turi dirbti darbą, kurį geriausiai išmano, todėl patalpų neieškojome patys, o šį darbą patikėjome “Recomm Group” nekilnojamo turto agentūrai, su kuria bendradarbiavome ir anksčiau (jie padėjo įsikurti Miesto Vaikystės Sodui, Dvaro Vaikystės Sodui ir pirmajam Vaikystės Sodui Kaune).
Apžiūrėjome devynias galybes patalpų: ir Žvėryne, ir Antakalnyje, ir Naujamiestyje, ir Senamiestyje. Vienu metu vyko derybos dėl kelių patalpų, nes mus baugino tai, kad Gervėčių gatvėje esančios patalpos ilgai buvo nenaudojamos (stovėjo tuščios), neturi centrinio šildymo, ilgai nebuvo šildytos, cokolinis aukštas buvo itin prastos būklės (lietaus užlieta ir sugadinta grindų danga, įsimetęs pelėsis ir pan.), o stogas – kiauras.
Vėliau “NT Valdų” teisininkai derino nuomos sutartį su “Vaikystės Sodą” atstovaujančiu teisininku, tarpininkaujant jau minėtai Recomm Group. Nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta vertintojų bendrovės Colliers International advisers, kurie rekomendavo kainą atsižvelgiant į patalpų dydį, būklę ir vietą.
Kodėl būtent tokia nuomos kaina buvo rekomenduota? Būkime sąžiningi, Gervėčių gatvė nėra Senamiestyje. Taip, netoli, tačiau nelengva buvo įtikinti pirmuosius tėvus, kad ateitų į mokyklą, kuri yra Rasų/Stoties, o ne Senamiesčio rajone, o pro langus matosi visiškai sugriuvęs fabrikas ir sustiprinto režimo kolonija. Rasų kolonijų bendruomenė taip pat neapsidžiaugė: juk daug geriau kaimynystėje tuščias pastatas, o ne vaikų klegesys bei atvažiuojantys ir mažuosius prie mokyklos ryte atvežantys, o vakarop pasiimantys tėvai. Dar kitus mokyklą besirenkančius tėvus baugino aplinkkelis, nutiestas tiesiai palei visą šiaurinį potencialių patalpų šoną. Savo lėšomis prieš išsinuomodami patalpas tyrėme oro taršą, tyrėme triukšmą ir pan. Tik pamatę, kad rodikliai yra geri, nusprendėme tęsti derybas dėl šių patalpų.
Baugino ir tai, kad pastatas – šildomas elektra bei reikalaujantis daug investicijų. Tik pagalvokite, gyvename šiaurės valstybėje, šildymo sezonas mokykloje dažniausiai prasideda spalio pradžioje ir tęsiasi iki balandžio vidurio, kartais net iki balandžio pabaigos. 1769.67 kvadratinius metrus šildyti elektra – ne juokas, nes suma vis viršija 2700 eurų. Pavyzdžiui, gan šiltą praėjusių metų gruodžio mėnesį ir vaikams išėjus Kalėdinių atostogų (kai nereikėjo pastato šildyti taip, kai jame yra vaikai), už paslaugas sumokėjome 2729.98 eurus.
Taigi:
Patalpų nuomos mokestis/mėn Komunalinių paslaugų mokestis/mėn Bendra suma/mėn
6668.91 EUR 2729.98 EUR 9398.89 EUR
Šiandien greta, Kauno gatvėje, nuomojamos senos statybos administracinės patalpos už 4 EUR už kvadratinį metrą.
Jau nekalbant apie tai, kad investavome daug savo pinigų į pastatą, kuris net nėra mūsų. Taigi platinama informacija, jog Karalienės Mortos mokykla gavo ypatingas sąlygas, yra ne tik klaidinga, ji – melas.
Taip pat NT Valdų vakar įvardintos ne visos mūsų investicijos į jų patalpas. Įvardinta tik pati pradinė investicija, kurią mes įsipareigojome atlikti.
Kokios buvo patalpos, kai mes įžengėme į jas?
Kokia visų investicijų suma? Kadangi tai irgi tapo įdomu viešojoje erdvėje, o mes veikiame skaidriai ir sąžiningai, tai mums buhalterines paslaugas teikianti įmonė turi visus dokumentus, kiek buvo išleista. Per keletą dienų patikrinome visus dokumentus ir štai ką turime:
Pirmas etapas (2013 metai): 340 000Lt (98 551 EUR)
Antras etapas (2014 metai): 93 683Lt (27 154 EUR)
Trečias etapas (2015 metai): 32 598Lt (9 449 EUR)
Be to, į kiemo bei aplinkos gerinimą per šiuos metus buvo investuota 135 800Lt ( 39 362 EUR)
Taigi bendra investicijų suma į NT Valdos patalpas siekia 602 081Lt (174 516 EUR). Ši investicija – negrįžtama, t.y. Karalienės Mortos mokyklai išsikrausčius visos šios investicijos liks NT Valdoms. Žinoma, labai norint, galima ginčytis, ar tikrai būtent tai ir tai ar tas ir anas tikrai be jokių abejonių liks ir pagerino pastato būklę. Ir vis dėlto dabar pastatas yra šildomas, prižiūrimas, prižiūrima aplinka, o ir atrodo tvarkingai nuo…iki.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad savo veikloje esu atsiribojusi nuo politikos, Vaikystės Sodo ir Karalienės Mortos mokyklos bendruomenę sudaro ne tik įvairių religijų, bet ir įvairių politinių įsitikinimų šeimos, mes visas jas gerbiame ir ugdome vaikų pagarbą bei toleranciją. Mūsų tikslas – vaikų ugdymas bei jų saugumas. Be to, pagal mūsų sudarytą sutartį turime derinti su NT Valdomis visą informaciją, kurią norime viešinti. Tad pernai metais sutarėme, kad – kadangi tai NT Valdų pastatas (ir jie tokių pastatų, nuomojamų privačiam verslui, turi ne vieną ir net ne keliasdešimt) – jie ir priims sprendimus, susijusius su komunikacija apie šį pastatą.
NT Valdos užvakar paskelbė savo poziciją:
http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/atsakymas-a-skardziui-del-patalpu-nuomos-karalienes-mortos-mokyklai.d?id=69259098
2016-2017 mokslo metais nebetilpsime į turimas patalpas, naujų patalpų reikės augančioms klasėms (jų skaičiui) bei penktai ir šeštai klasėms. Žinoma, labiausiai norėjosi, kad pradinė ir pagrindinė mokyklos būtų netoliese, kad būtų patogu tėvams, kurie turi daugiau, nei vieną vaiką mūsų mokykloje.
NT Valdos planavo savo turimame sklype statyti administracinės paskirties pastatą, tad natūralu, kad, žinodami mūsų plėtros poreikį, jie kreipėsi į mus, ar mūsų nedomintų jų planuojamo statyti pastato nuoma. Kaip suprantu, NT Valdos – pelno siekiant įmonė. Kadangi pagrindinės mūsų pajamos – tėvų mokestis, turėjome skaičiuoti, ar būsime pajėgūs itin didelę savo pajamų dalį skirti nuomos mokesčiui, mat naujos statybos administracinės paskirties pastatų nuoma netoliese esančiuose pastatuose svyruoja nuo 10 iki 12 EUR už kvadratinį metrą. Pavyzdžiui, Oslo namuose Mindaugo g. kaina už 1 kvadratinį metrą – 10-12 EUR, Šaltinių g. renovuoto pastato 1kv/m kaina – 10-12 EUR. Tad NT Valdų siūlomas 12 EUR mokestis yra tikrai ne mažesnis, o toks, koks yra įprastas mokestis šiame rajone.
Bet kuriuo atveju, mūsų plėtros planai – šioje vietoje ar kitoje – dėl šių įvykių nesustos, mokykla augs, ir vaikai bei mokytojai tikrai turės, kur eiti. Mes užtikrinsime, kad mūsų bendruomenė jaustųsi saugi ir nepatirtų papildomo nerimo. Per trejus metus sukūrėme 57 darbo vietas Karalienės Mortos mokykloje, o ją lanko net 249 vaikai. Kai pagalvoji, tai yra 498 jų tėvai ir dar 996 seneliai. Mes žinome, ką darome, darome tą profesionaliai, skaidriai ir nesiruošiame sustoti.
Pridedame patalpų nuomos sutartį.
Pagarbiai,
Karalienės Mortos mokyklos steigėja
Dr.Austėja Landsbergienė
Atėjus rudeniui, pradeda keistis gamta, medžių lapai nusidažo įvairiausiomis spalvomis ir džiugina praeivių akis. Kad galėtume kasdien pasimėgauti šiuo reginiu ne tik lauke, bet ir klasėse, siūlome su vaikais pasigaminti linksmus rudeninius spragėsių medelius.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* A4 formato lapas;
* Įvairių spalvų dažai;
* Teptukai;
* Kukurūzų spragėsiai;
* Klijai (lipalas).
DARBO EIGA:
Visų pirma paruošiame kukurūzų spragėsius. Jų galima nusipirkti prekybos centruose, specialiai paruoštuose maišeliuose spraginti mikrobangų krosnelėje.
Kol pravės spragėsiai, pasiruošiame dažus ir ant lapų nupiešiame savo medį su šakomis.
Tada imame visas spalvas kokias turime, maišome jas ir išgauname naujas. Tegul vaikai nebijo eksperimentuoti maišydami spalvas ir išgauti savo „rudeninį“ atspalvį, kuriuo nudažys spragėsius – „lapus“. Atvėsus spragėsiams, imame po vieną ir atsargiai nespausdami jį nudažome pasirinkta spalva. Nudažykite po 8 spragėsius kiekviena spalva ir juos išdžiovinkite.
Na, o dabar – smagiausioji dalis. Imame savo lapą, kuriame nupieštas medis, užlašiname ant šakų klijų ir švelniai prispaudžiame spragėsį. Taip darome, kol suklijuosime visus nudažytus spragėsius. Paliekame medelius išdžiūti ir vėliau galime jais papuošti klasę ar surengti šių medelių ekspoziciją.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Spalio 8 d. Vilniuje vyko vieni didžiausių verslo apdovanojimų, kuriuose viešėjo Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, politikos, verslo, mokslo ir visuomenės atstovai.
„Jaunuoju metų verslininku“ išrinkta dr. Austėja Landsbergienė – ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Vaikystės Sodas“ įkūrėja. Apdovanojimą jai įteikė ir pasveikino Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šis darbelis puikiai tinka patiems mažiausiems. Darbelio metu gerinami ne tik smulkiosios motorikos įgūdžiai, bet ir lavinama mažylio vaizduotė. Rezultatas – naujas linksmas ir „sušukuotas“ draugas!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Balionas (gali būti su nupieštu smagiu veiduku);
* Klijai;
* Įvairaus ilgio siūlų (geriausia – vilnonių) juostelės.
DARBO EIGA:
Pripučiame balionus ir nupiešiame veidukus.
Tepame klijus.
Formuojame norimą šukuoseną.
Baigta!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius gaisrai nusinešė 6 nepilnamečių gyvybes, dar 9 vaikai buvo sužaloti, nors iki šiol tokių netekčių sparčiai mažėjo, rodo naujausia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM statistika. Reaguodama į tai, draudimo bendrovė Seesam kartu su socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene ir Vilniaus apskrities priešgaisrine gelbėjimo valdyba aptarė būdus, kaip išmokyti vaikus apsisaugoti nuo gaisrų pavojaus.
„Dažniausiai kalbėdami apie gaisrus, apie juos galvojame kaip apie tariamą ir menkai tikėtiną situaciją, tačiau realybėje pasekmės labai skaudžios. Vien mūsų bendrovė šiemet per 8 mėn. įregistravo 18 gaisro namuose įvykių, o bendrai per visus gyvavimo metus Lietuvoje jau išmokėjome daugiau nei 6 mln. eurų gaisro žaloms atlyginti. Tačiau tai – tik turto nuostolių skaičiai, nes artimųjų netekties niekas neatlygins, o dar skaudžiau kalbėti apie nelaimes, paliečiančias vaikus“, – sako draudimo bendrovės Seesam Insurance AS valdybos narė ir Lietuvos filialo vadovė Brigita Elona Blavaščiūnienė.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė pateikė patarimų, kaip apsaugoti vaikus nuo gaisrų, kaip juos mokyti ir kalbėtis apie šiuos pavojus. Tačiau, anot jos, prieš imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia vaikai turi matyti gerą pavyzdį: „Gaisrų prevencijoje svarbiausias – pavyzdinis suaugusiųjų elgesys, nes vaikai mokosi stebėdami savo idealus – suaugusiuosius.“
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė Edita Zdanevičienė pritaria A. Landsbergienei ir pabrėžia, kad bet kokios kalbos apie vaikų ugdymą saugumo klausimais gali prasidėti tik tada, kai yra pasirūpinta bendruoju saugumu: „Praėjusiais metais gaisrų prevencijos žiniomis pasidalijome 460 mokymo įstaigų, tačiau kol namuose nebus užtikrintas visas įmanomas priešgaisrinis saugumas, mūsų kalbos liks bevaisės. 2015-ieji – tragiški metai, gaisruose žuvusių vaikų skaičius itin padidėjo.“
B. Blavaščiūnienė priduria, kad itin svarbu periodiškai tikrinti, ar elektros instaliacija ir šildymo įrenginiai namie yra techniški tvarkingi, o elektros tinklai – neperkrauti, ar evakuacijos keliai nėra užkrauti daiktais ir baldais. Ankstyvas pranešimas apie gaisrą padeda išvengti didžiausių nuostolių, todėl namie pravartu įsirengti gaisro aptikimo signalizaciją ir, be abejo, turėti gesinimo priemones. Gaisrininkai taip pat primygtinai rekomenduoja šeimai sudaryti detalų gelbėjimosi planą, numatant kiekvieno nario veiksmus nelaimės atveju – nuo vaiko iki senelio.
Kitas esminis gaisrų prevencijos žingsnis, anot A. Landsbergienės, yra reguliarus ir nuoseklus kalbėjimas: „Net suaugusieji, teoriškai puikiai žinodami „teisingiausią“ veiksmų seką, kritiniu atveju pasimeta, o ką jau kalbėti apie vaikus. Gaisrų prevenciją vaikams suprantama kalba būtina aptarti mažiausiai kartą per 3 mėnesius. Tiesa, svarbu suteikti ne vien teorines žinias, įtvirtinkite tai ir savo veiksmais – pamatę neteisingo elgesio pavyzdį, aptarkite su vaiku jo pasekmes, be to, vaikui matant sudrausminkite pažeidėją.“
Pasak A. Landsbergienės, pavojingų situacijų „repetavimas“ žaidimo forma padeda vaikams praktiškai mokytis saugaus elgesio: „Galite netikėtai paklausti vaiko: „O ką darytumei, jei dabar kiltų gaisras?“ Žaisdami šliaužkite žeme link durų, voliokitės „užsidegus drabužiams“. Vaikai imlūs vaizduotės pratyboms ir, tikėtina, tokias pamokas jie prisimintų nelaimės metu.“ E. Zdanevičienė prideda: „Taip pat kartu su vaikais pabandykite dalykus, kuriuos jiems vieniems daryti draudžiama – tam, kad uždraustas vaisius netaptų saldesnis ir vaikai nedegtų laužo pasislėpę. Pavyzdžiui, kartu užkurkite židinį.“
A. Landsbergienės teigimu, vaikai taip pat itin įsimena šeimos narių bei draugų istorijas. „Mano vaikai mėgsta istoriją, kaip aš, būdama 7-erių metų namuose norėjau jaukumo ir užsidegiau labai daug žvakių, viena iš jų nukrito ir uždegė medieną šalia židinio – vos nesukėliau gaisro. Visada aptariame, kaip šioje situacijoje aš elgiausi. Kai istorija gyva ir tikra, vaikui pavojinga situacija atrodo daug realesnė ir jis geriau įsimena reikalingų veiksmų seką.“
Tekstas buvo publikuotas portale vlmedicina.lt: http://www.vlmedicina.lt/lt/austeja-landsbergiene-papasakokite-vaikams-kaip-patys-vos-nesukelete-gaisro
Jolita MACELYTĖ
Spalio 7-9 dienomis Lietuvoje numatytas valstybinis Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo ir karalienės Silvijos vizitas su jais lydinčių verslininkų delegacija. Savaitę iki jo socialinių mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja pati nuvyko į Švediją, kur susitiko su karaliais specialiai tam paskirtame susitikime.
Apie susitikimą su Švedijos karaliumi Karlu XVI Gustavu ir karaliene Silvija – pokalbis su dr. A. Landsbergiene.
Kokiu tikslu susitikote su Švedijos karališkąja šeima? Kaip Jums tai pavyko?
Švedija – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Nuo paauglystės su savo švediška šeima ten leidau vasaras, dvyliktoje klasėje teko ten ir pasimokyti. Dabar daug bendradarbiaujame su Švedijos mokyklomis ir darželiais. Matyt, būtent dėl to Švedijos ambasada Lietuvoje pakvietė mane prisijungti prie nedidelės grupės žurnalistų, kurie važiavo į Švediją prieš karališkosios poros vizitą.
Kadangi Jos Didenybė akcentuoja skaitymo svarbą, vaikų, turinčių mokymo(si) sutrikimų, integraciją bei pagalbą jiems, tai turime daug sąlyčio taškų. Norėjau paklausti, koks jos vizito į Lietuvą tikslas, kodėl jie pasirinko savo vaikams būtent tas ugdymo įstaigas, su kokiais iššūkiais susiduria ir pan.
Ar pavyko to paklausti?
Žinoma! Susitikus kilo begalė naujų klausimų, viskas buvo taip įdomu! Beje, prieš kelionę viena maža mergaitė per savo mamą manęs paprašė, kad užduočiau klausimą, ar Karaliai irgi su savo vaikais pykstasi. Pažadą ištesėjau. Atsakymas paprastas: kaip ir visoms šeimoms, žinoma, kad visko būta! Tik abu pabrėžė, kad visi konfliktai buvo tik žodžiais!
Juokėmės, kai Karalius pradėjo pasakoti, kad sunkiausia, kai vaikai buvo maži. Kadangi jie turi tris vaikus, sakė, sunkiausia būdavo važiuoti mašina, nes vaikai nuolat triukšmaudavo ir pešdavosi galinėje sėdynėje, o vairuojant tai ir trikdo, ir erzina, ir negali jų nuraminti! Man su savo keturiais vaikais vyksta tie patys procesai, tad, akivaizdu, su tuo susiduria absoliučiai visi! Smagu, kai gali pasijuokti ir iš situacijos, ir iš savęs, o būtent tokie prisiminimai bei linksmos istorijos ir ištirpdė dar likusį susikaustymą dėl susitikimo su karališkąja pora, ir jau pokalbis buvo labai sklandus, ta valanda prabėgo nepaprastai greitai.
Kas per tą valandą, bendraujant su karaliais, paliko didžiausią įspūdį?
Mes ruošėmės susitikimui, beprotiškai jaudinomės, o karaliams visa tai – kasdienybė, ir jie gyvena (na, dirba) tuose rūmuose, kuriuos mes susižavėję apžiūrėjome. Kai pagalvoji, tai yra gyvenimas kitoje dimensijoje, kurios mes – net ir labai norėdami – nesuprasime.
Dėl ko labiausiai jaudinotės?
Jaudinausi, kad labai jaudinsiuosi. Kaip bebūtų, iš visų karališkųjų šeimų man asmeniškai įdomiausia buvo susitikti būtent Švedijos. Pasirodo, visai nebuvo dėl ko jaudintis! Karališkoji šeima – kaip ir dauguma švedų – yra paprasti, nuoširdūs, turi puikų humoro jausmą ir neieško žodžio kišenėje. Uždavus klausimą, jie atsako į jį išsamiai, vienas kitą papildydami, pajuokaudami, diskutuodami. Pats susitikimas truko valandą – net nustebome, kad Jų Didenybės skirs mums tiek daug laiko! Prieš susitikimą mums aprodė rūmus, papasakojo rūmų ir karalių istoriją. Iš pradžių vyko fotosesija, tada – pokalbis, o galiausiai keletas atsakymų į klausimus buvo ir nufilmuoti. Beje, kai priėjau prie karalių ir paprašiau nusifotografuoti, jie mielai sutiko, tik Jo Didenybė pasakė: „Tik ne asmenukės“. Smagiai pasijuokėme!
Jūs, kaip švietimo atstovė, turbūt nepraleidote progos ir apie darželius, mokyklas padiskutuoti…
O taip! Paklausiau, kodėl parinko būtent tuos darželius bei mokyklas, į kurias leido savo vaikus? Pasirodo, tą darželį pasirinko dėl to, kad jis buvo nedidelis, kaimynystėje, o ir apskritai jie tiki vaikų socializacija. Privačią mokyklą pasirinko, nes tai… gera mokykla ir ten keliavo daug vaikų draugų! Tad priežastys – tokios pačios, kaip ir daugumos tėvų pasaulyje: patogumas, patikimumas, pačių vaikų norai ir šeimos galimybės.
Man nepaprastai patiko ir tai, kad karališkoji pora siuntė savo vaikus mokytis ir už Švedijos ribų. Karalius su karaliene abu pasakojo, kaip svarbu yra suprasti, kad nesame vieni pasaulyje, kad svarbu matyti visumą. Tyliai galvojau, kad būtent tą aš girdžiu ir kiekvieną kartą, kai susitinku su draugais Švedijoje, vadinasi, tai iš tiesų yra šios valstybės kultūros dalis: matyti visumą, būti atviriems ir draugiškiems. Žavinga buvo tai, kaip abu džiaugėsi Lietuva, jos progresu ir iš pirmojo savo vizito abu geriausiai prisiminė mūsų pasididžiavimą laisve ir tai, kad visur…buvo šalta, bet žmonės buvo šilti!
Kadangi kalbėjome ir apie pabėgėlius, karalienė atkreipė dėmesį, kad 50 proc. pabėgėlių yra vaikai, už kurių saugią ateitį ir mes esame atsakingi. Jos nuomone, dabar apskritai yra tokie laikai, kai yra sunku būti ir tėvu, ir vaiku, tačiau neturime pamiršti, kad ateitis – mūsų rankose. Ir karalius, ir karalienė pabrėžė švietimo svarbą – be žinių, gebėjimų, mes nesuprasime pasaulio istorijos, kitų kultūrų, nemokėsime kitų kalbų. Bene labiausiai įstrigę žodžiai iš mūsų pokalbio yra nenutrūkstantis dialogas ir supratimas. Karalius ne kartą pabrėžė, kad švietimo sistema turi ugdyti pasaulio pilietį, kuris supranta, kad mes visi gyvename draugėje.
Kas mūsų šaliai, lyginant su Švedija, būtų siekiamybė ir sektinas pavyzdys?
Švedija yra ir labai arti, ir toli. Arti todėl, kad vis dėlto turime daug panašumo, o toli todėl, kad dar labai skiriasi tai, kuo gyvename mes ir kuo gyvena švedai. Apskritai mes esame linkę viską „suvesti“ į pinigus ir apibendrinti, kad Švedijoje yra kitaip, nes ten didesni atlyginimai. Patys save užliūliuojame manydami, kad kitur žolė žalesnė. Nėra ta žolė jau tokia žalesnė – iš dangaus mana nekrenta nei Lietuvoje, nei Švedijoje. Iš švedų tikrai galima pasimokyti gyvenimo džiaugsmo, atvirumo ir ramybės. Man asmeniškai dar itin norisi pridurti, kad galime pasimokyti sąmoningos tėvystės.
Džiaugiuosi, kad į Lietuvą jau trečią kartą atvažiuoja karališkoji pora – su jais atvyksta ir didelė verslininkų delegacija, kultūros, visuomenės veikėjai. Šiandien, kai susiduriame su daugiau klausimų, nei atsakymų, tikiu, bendrystė ir bendradarbiavimas su kaimynine Švedija yra itin svarbūs. Ir visa tai svarbu ne tik dėl to, kad turime bendrų interesų ir galime vieni iš kitų pasimokyti, bet ir dėl to, kad žinotumėme, jog nesame vieni.
Kas kitas eilėje – su kuo iš aukščiausių šalies vadovų pasaulyje dabar labiausiai norėtumėte susitikti?
Pasaulyje yra begalė įdomių, turinčių, ką papasakoti, žmonių. Ir vis dėlto… Stephen Hawking ir Sir Ken Robinson šiandien yra būtent tie, kuriuos labiausiai norėčiau susitikti. Į galvą spontaniškai šauna keli vardai, tačiau iš tiesų jų yra begalė. Juk galimybė susitikti ir bendrauti su nepaprastais žmonėmis yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime!