Baigiasi dar vieneri mokslo metai. Nors jau žinome, kokios ugdymo įstaigos turėtų būti, vis vien dauguma vaikų, atėjus rugsėjui, susirinks į tokias pačias klases. Ar galėtų būti kitaip? Ne tik galėtų, bet ir turėtų! Vis dažniau ir vis garsiau tie, kuriems rūpi švietimo ateitis, kalba apie tai, kokia turėtų būti ne ateities, o šiandienos mokykla. Vienas įdomiausių straipsnių, kuriuos teko skaityti, buvo islando, kuris švietimą mato taip, kaip, manau, dabar matome visi, kurie domisi ir kuriems rūpi. Apie ką jis? Apie tai, kas turi keistis.

Visų pirma tai, kad „visada taip buvo”, nėra pakankamai priežastis, kad ir toliau taip būtų. Džiaugiuosi visomis inovatyviomis idėjomis, tačiau kai ką – paprastai tariant – tiesiog reikia keisti. Tad kviečiu mokytojus, kurie dar nepakeitė savo klasių ir savo mokyklų – drauge su Karalienės Mortos mokykla ir kitomis inovatyviomis mokyklomis – jas keisti!

1. Atsisakykime kompiuterių klasių. Nesąmonė XXI amžiuje suvesti vaikus į klasę, 45min juos mokyti naudotis kompiuteriu, o po to eiti į klasę mokytis „normaliai”. Kompiuteriai ir visos kitos technologijos turi būti nuolatinio ugdymo(si) proceso dalimi ir turi būti integruoti į ugdymo programą. Be to, panaikinę kompiuterių klasę, turėsime dar vieną papildomą klasę papildomoms veikloms!

2. Atsisakykime izoliuotų klasių. Izoliacija gali pasireikšti dviem būdais. Pirmas – kur tėvai, kiti mokytojai ir svečiai nėra laukiami, nes durys ir užuolaidos nepalieka nė mažiausio plyšelio! Antras – kur viskas, kas vyksta už klasės sienų, yra tarsi kitas pasaulis. Man baisu, kai mokytojai atmeta internetą, youtube, tinklaraščius, galimybę žmonėms, kurie gali papasakoti, apsilankyti arba kalbėti(s) Skype. Klasės privalo būti neizoliuotos! Mokytojai privalo eiti vieni pas kitus ir mokytis vienas iš kito, tėvai visada turi būti laukiami, ir visi lankytojai priimami išskėstomis rankomis! Kuo labiau užsidarysime, tuo mažiau tobulėsime.

3. Atsisakykime mokyklų be WiFi. Ir mokytojai, ir vaikai turi turėti prieigą prie interneto, kad išmoktų saugiai juo naudotis. Be to, XXI amžiaus mokykla turi sudaryti sąlygas mokytojams ir mokiniams mokytis bet kur, bet kada ir visą laiką:)

4. Ir telefonai, ir planšetės gali praturtinti ugdymo(si) procesą. Turime užtikrinti ir padėti mokiniams technologijas naudoti ne tik socialiniams tinklams ir žaidimams. Privalome parodyti ir padėti mokiniams, kad šios technologijos padėtų kurti filmus, fotografuoti, kuri tinklalapius, tinklaraščius, diskutuoti ir mokytis bei atlikti namų darbų užduotis ir/arba testus. Tai, kas blaško dėmesį, galime paversti tuo, kas suteikia daug ir įvairių galimybių mokytis!

5. Atsisakykime žmogaus, atsakingo už technologijas:) Anksčiau mokyklos turėdavo darbuotoją, kuris viską kontroliuodavo ir aiškindavo mokytojams, ką jie gali ir ko jie negali. Šiandien reikia žmonių, kurie sprendžia problemas, o ne jas kuria. Šiandien reikia žmonių, kurie padeda žmonėms viską pa(si)daryti patiems, deleguoja jiems atsakomybę bei randa geresnius ir pigesnius būdus visa tai atlikti.

6. Kaip sakė ir mano mylimas John Dewey, „mes nesimokome iš patirties, mes mokomės reflektuodami patirtį”. Vadinasi, išmokti galime tik tada, kai kalbėsime ir analizuosime tai, ką patyrėme. Mokytojai, kurie dirba užsidarę ir tyloje, kurių nėra Twitter, tinklaraščiuose, Facebook ir kurie nediskutuoja apie tai, ką daro savo klasėje su kolegomis pasaulyje, yra atgyvena. Mokytojo darbas XXI amžiuje yra ne lokalus, o globalus, jo pareiga – dalintis tuo, ką daro ir stebėti tai, ką daro kiti. Jeigu mokytojas nesimoko pats, jis neturėtų mokyti kitų. Šiandien mokytojas turi visais įmanomais kanalais kalbėtis su kolegomis, kas jam sekasi, o kas – ne, duoti patarimus ir juos gauti iš kolegų visame pasaulyje. Profesinis tobulėjimas privalo būti ne 3val mokymai kartą metuose (ar -geriausiu atveju – kartą per mėnesį!), o nuolatinis ir visą gyvenimą trunkantis procesas.

7. Mokyklos, kurios mano, kad užtenka naujienlaiškio kartą per mėnesį arba „naujienos” tinklalapyje kartą į dvi savaites, yra taip pat atgyvena. Kiekviena mokykla turi turėti būdą kaip nuolat dalintis informacija su tėvais. Twitter? Facebook? Youtube kanalas? Savo istoriją papasakoti yra privalu!

8. Atsisakykime nesveiko maisto. Turime daryti viską, kad mokyklose nebebūtų greito ir nesveiko maisto. Vaikai patys turi iš(si)dalinti maistą, susitvarkyti ir net išplauti indus. Ir visiškai ne todėl, kad tai sutaupo pinigų (nes nereikia samdyti darbuotojų) mokyklai, o todėl, kad to privalu išmokti, kad užaugtum atsakingu žmogumi. XXI amžiaus mokyklos mokiniai turi auginti savo vaisius ir daržoves – taip vaikai išmoks daug svarbių dalykų. Žinoma, miestų mokyklose visko užsiauginti nėra įmanoma, tačiau bent kažką – tikrai įmanoma! Galų gale turime rūpintis ne tuo, kad vaikams užtektų kalorijų (ką, teisybę pasakius, šiandien turime Lietuvoje, ir mes Vaikystės Sode bei Karalienės Mortos mokykloje nuolat diskutuojame apie tai su Maisto ir veterinarijos tarnyba), o kad geras maistas taptų jų kasdienybės dalimi.

9. Atsisakykime ankstyvo ryto paaugliams. Tyrimai jau ne kartą įrodė, kad paaugliams yra geriau, jei pamokos prasideda vėliau. Užtektų, kad pamokos prasidėtų ne 8val, o 9val. Kai pagalvoji, tą padaryti tikrai nėra sunku, o paaugliams bus daug geriau! Be to, mokytojai turės daugiau laiko pasiruošti.

10. Atisakykime plakatų, skrajučių ir tinklalapių gaminimo paslaugų ir leiskime tą daryti patiems moksleiviams. Kai pagalvoji, juk taip vaikai supras, KODĖL to reikia ir PATYS visa tai išbandys, o darydami IŠMOKS! Be to, tai bus puiki dalykinė integracija: ir bendradarbiavimas, ir kalba, ir dailė, ir technologijos!

11. Atsisakykime uždarų (atskirose patalpose) bibliotekų. XXI amžiuje biblioteka – mokyklos širdis, kur visi ateina atsipalaiduoti, skaityti, pasikalbėti, dirbti (video, muzika, spausdinimas, 3D spausdinimas, programavimas ir pan.). Biblioteka neturi būti muziejus, ten turi virti gyvenimas!

12. Mokyklos, kuriose visus vaikus mokome taip pat ir to paties, yra atgyvena. Po industrinės revoliucijos, kai ugdymas tapo masiniu procesu, reikėjo, kad žmonės eitų dirbti į fabrikus, kad jie neturėtų savo nuomonės, o darytų taip, kaip visi (ar kaip reikia), kad niekas nebūtų geresnis ar kitoks, nei visi kiti jo aplinkoje. Šiandien tai – atgyvena. Ateity – tuo labiau. Bėda ta, kad mokykla vis dar ruošia fabrikams, nors to reikėjo prieš daugiau, nei 100 metų. Šiandien privalome leisti mokiniams vis daugiau rinktis, sudaryti sąlygas klestėti ir sėkmingai atlikti tai, kas jiems patinka ir neskirti dėmesio vien tada, kai jiems blogai sekasi. Daugumoje mokyklų, jei vaikui gerai sekasi rašyti rašinius, o, tarkim, prastai matematika, tai mokykla daro viską, kad vaikui pradėtų sektis matematika, o ne stengiasi, kad jo rašiniai būtų dar labiau kvapą gniaužiantys! Ir vėl: visi vienodi 🙁 Ugdymas privalo būti individualizuotas, vaikai turi dirbti grupėse ne pagal amžių, o jų ugdymas turi atsižvelgti į jų poreikius. Ir – suprantu – šiandien to dar neturime, tačiau turime drąsiai eiti link to ir nebijoti ieškoti teisingiausio kelio!

13. Atsisakyti vienodo profesinio tobulėjimo visiems mokyklos pedagogams. XXI amžiaus mokykloje reikia atsižvelgti į tai, ko reikia pedagogui, o ne į tai, ką mano administracija, kad reikia pedagogui:) Žinoma, tam reikia daugiau laiko ir (bet tikrai ne visada!) pinigų. Šiandien – kai yra Twitter, Pinterest, straipsniai internete, knygos, video, bendradarbiavimo platformos ir pan, – pedagogai gali individualizuoti savo profesinį tobulėjimą net neišeidami iš klasės/namų! Apie nemokamus gerų universitetų siūlomus kursus net nekalbu – tik mokėk pasinaudoti visu tuo, kas šiandien yra ranka pasiekiama.

14. Atsisakyti standartizuotų testų. Nors jau daug kas kalbame apie tai, kad reikėtų atsisakyti standartizuotų testų, nes jie ne(pa)rodo, kaip iš tiesų pavyko ugdymo(si) procesas. Mano nuomone, standartizuoti testai yra ir pasityčiojimas iš puikių ugdymo programų, nes matuoja tik dalį viso to, ką žmogus patyrė ir ko mokėsi mokykloje. Alfie Kohn net įrodė statistiškai reikšmingą koreliaciją tarp gerų pažymių ir paviršutiniško ugdymo(si). Šiandien mums nereikia žmonių, kurie elgsis ir dirbs taip, kaip visi kiti. Šiandien reikia kūrybingų, kritiškai mąstančių, savo nuomonę turinčių ir mokančių ją pagrįsti žmonių. Turime paruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja, dirbti su technologijomis, kurios dar neišrastos ir spręsti problemas, kurios dar nekilo. Šiandien reikia mokytis spręsti realias problemas, užduoti klausimus, kurie yra svarbūs, o ne mokyti(s) įsiminti ir atkartoti faktus. Suaugusių žmonių pasiekimai yra daug labiau susiję su jų kūrybingumu, nei su IQ. Gal vieną dieną vis dėlto turėsime standartizuotus testus, kurie matuos ir empatiją, kūrybingumą ir gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti?

Galiausiai.

Kviečiu mokytojus atverti duris kaitai. Tegul išsivėdina senos mintys ir senos klasės. Jeigu norime, kad švietimo sistema pasikeistų, turime pradėti nuo savo klasės. H.Ford’as sakė: „Jei aš būčiau paklausęs žmonių, ko jie nori, jei būtų pasakę, kad nori greitesnių arklių”. Bėda ta, kad šiandien mes tą darome su mūsų vaikais: reikalaujame, kad jie prisimintų daugiau, rašytų geriau, atkartotų greičiau, nueitų į daugiau pamokų… Mes bandome išrasti greitesnį arklį, o ne mašiną. VIsi žinome, kokios buvo pirmosios mašinos – tikrai netobulos.

Ar yra tobula švietimo sistema? Kiekviena valstybė pasakys, kad jų tikrai tobulintina 🙂 Ir bes pirštu tai į Suomiją, tai į Pietų Korėją, tai į Singapūrą, tai į Daniją, tai dar kur nors. Ir tai nieko nepadės, nes jos skiriasi taip, kaip diena ir naktis. Žinoma, yra ir sąlyčio taškų. Vienas jų – tikintys savo profesijos galia mokytojai. Nes – kai pagalvoji – turime super galią: jeigu visi dirba su dabartimi, tai mes – su ateitimi. Ir tai, mielieji, rimta.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žinote, kartais būna be galo sunkių dienų. Savaičių. Tokia man buvo praėjusi savaitė. Ach, tiesa, šiandien yra penktadienis, tai ne ši praėjusi (bet dar nepasibaigusi) savaitė, o ta, kuri jau visa ir buvo, ir pasibaigė. Ji buvo tokia ilga ir tokia sunki, kad penktadienį jau sviro rankos. Patikėkite, man taip retai būna. Ta diena, kai aš pasakau, kad man norisi išvykti į negyvenamą salą, būna reta. Tai reiškia, kad prikapsėjo. Na, žinote, kaip būna, kad prikapsi…

Kas man prikapsėjo?

Visų pirma, viena mūsų administracijos darbuotoja pamatė kaip viena mūsų mokytoja tikrai labai negražiai elgėsi su SAVO vaiku. Kaip ji tai pamatė? Ogi mieste! Mes tuoj pat visi sėdome, kalbėjomės, tačiau neturėjome pakankamai drąsos pasakyti, kad tas žmogus daugiau nebegali dirbti pas mus. Tiesiog nebegali. Kodėl? Todėl, kad pasidavėme tam man iš esmės be galo nepatinkančiam: „O gal jai bloga diena buvo?!”, „O gal tas vaikas išvedė iš kantrybės?!”, „O tai tau jau blogų dienų nebūna, ar ne?” ir t.t. Ir aš visą savaitę tą skaudulį nešiojausi. Kad nepasakiau. Nes, matote, nepatogu. Nemalonu. Be to, tėvams irgi nepatiks, kad mokytoja keičiasi. Ir t.t. ir pan. Žodžiu, įsivėliau į „ką kaimynas pasakys” peripetijas, kurioms iš visos širdies nepritariu. Pasijutau, tarsi būčiau politikas, kuris visada pasisako už skaidrumą ir staiga sužino, kad jo komandos narys ima pakišas. Ir nežino, ar išsiskirti su tuo žmogumi, nes, na, šiaip jis „geras žmogus ir darbuotojas”. Bet ar tikrai? Ar tikrai jis čia tik vieną kartą suklydo?

Visų antra, taip jau atsitiko, kad vieno padalinio vadovė paprašė manęs pakalbėti su darbuotoja, kuri nusprendė, kad vis dėlto nėra pakankamai mylima pas mus. Be to, mes, anot jos, kai kuriuos darbuotojus labiau mylime, labiau pastebime, o jie nebūtinai yra geresni darbuotojai, kai kurie tik „garsesni” darbuotojai. Aš, žinoma, pagalvojau, kad labai liūdna ir skaudu, jei žmogus taip jaučiasi; mes tikrai nenorime, kad taip jaustųsi; reikia kažką daryti. Pasikalbėjome su padalinio vadove, nutarėme, kad visos kartu pasikalbėsime. Kalbėjome visos trys 2.5 valandas. Kai pagalvoji, žvėriškai daug. Bet, kaip sakant, jei reikia, tai reikia. Ir galiausiai tas žmogus pasako, kad „dabar taip bus geriau” ir maždaug ačiū už viską, iki. Kadangi labai daug investavome ir laiko, ir pastangų, iš pradžių apima liūdesys, po to – pyktis.

Galiausiai viskas tiesiog, atrodo, krito iš rankų: studijų iššūkiai, bandymas būti keliose vietose (ir net valstybėse!) vienu metu (ir, atrodo, visur reikia tavęs ir visur būtent DABAR!), kasdieniniai darbai ir nekasdieniniai projektai, kurie reikalavo susikaupimo, pastangų, o aš negalėjau dirbti savo darbų, nes mane nuo jų atitraukdavo tai vienas, tai kitas marmalas. Kiekvieną kartą atsitraukus grįždavau grieždama dantimis, nes, na, man mano darbas be galo be krašto mylimas, bet kai reikia kas sekundę minutėlei atsitraukti, tai, atrodo, galėtum pravirkti. Galiausiai pasijaučiau, kad esame „išsitaškę”, kad nesame susitelkę į savo esmę ir prasmę. Galvojame apie marmalus visokius, jie užima didžiąją dienos dalį, kai mes juk turime keisti Lietuvą, po galais! Žodžiu, pasijutau taip, kaip, sako, žmonėms būna 🙂 Ir tas jausmas buvo labai nemalonus.

Ir štai pirmadienį išskrendu į Švediją. Važiavome susitikti su Futura Skolan valdyba, vadovais, aplankyti jų darželių ir mokyklų bei pasikalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą. Kadangi turime daug darbų ir klausimų, kuriuos reikia aptarti su mokyklos vadove, susirenkame visus dokumentus ir jau skrydžio metu imame kalbėti apie darbus. Taip kalbame – su oficialios vakarienės intarpu – iki paryčių. Galiausiai paskutinėje užeigoje mūsų net klausė: kokia kalba jūs čia DIRBATE? Nes mes ant viso stalo išsidėliojome programas, tvarkaraščius, įstatymu ir nutarimus ir – visiems aplink gurkšnojant alų  bei vyną – susidėliojome kitų mokslo metų strategiją.

 

Trumpas geros nuotaikos receptas: daug šypsenų, spalvotų gėlių… Viską energingai suplakti ir…

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvotas popierius;

* Žirklės;

* Popierinė keksiuko formelė;

* Klijai;

* Atspausdintos nuotraukos.

 

DARBO EIGA:

Pirmiausia iš savo nuotraukos iškerpame veiduką. Įklijuojame jį į keksiuko formelę.

 

Iš žalio lapo iškerpame gėlės kotelį ir lapelius.

 

 

Gėlę klijuojame ant balto popieriaus lapo.

 

Štai ir šypsenos gėlė! Šypsokitės!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Iškylos su šeima – puikus būdas suderinti bendravimą ir buvimą gryname ore. Kaip tinkamai joms pasiruošti, pataria socialinių mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Ji – didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja ir vadovė bei „Maxima“ sveikos gyvensenos skatinimo projekto „Gyvenkime sveikiau“ partnerė.

1. Iškyloms ruoškitės iš anksto. Pasiruoškite daiktų sąrašą, kurie iškylose – būtini, bet lengvai pamirštami. Svarbiausius daiktus ir dalį maisto geriausia susiruošti iš vakaro.

2. Turėkite neperšlampamą paklotą. Lietuvoje dažnai lyja, žemė gali būti drėgna, dėl to labai rekomenduojami paklotai su neperšlampama apačia.

3. Pasirūpinkite patogiais drabužiais. Kepurė nuo saulės ir papildomi drabužiai – būtini. Pasitaiko, kad išsiruošus net ir į trumpą iškylą vaikai išsipurvina ar susiplėšo drabužius. 1

4. Nepamirškite vaistų ir kitų priemonių dėžutės. Privalu pasirūpinti kremu nuo saulės, priemonėmis nuo vabzdžių ir įkandimų. Būtina turėti vaistų nuo įprastų savo vaikų ligų, ir visiems be išimties – dezinfekuojantį purškalą, pleistrų ir priešalerginių vaistų.

5. Turėkite lauko žaidimų. Pasiimkite kad ir paprasčiausią kamuolį, skraidančią lėkšte, ar badmintoną. Vaikams bus smagu net tuomet, kai suaugusieji norės šiek tiek pabendrauti tarpusavyje.

6. Gėrimų pasiimkite daugiau. Vaikams itin svarbu vartoti daug skysčių, todėl į iškylą svarbu pasiimti kelis papildomus buteliukus vandens. Gėrimus A. Landsbergienė rekomenduoja pilti ne į buteliukus ar gertuves, o termosą. Taip gėrimas neįšils ir nepradės gesti, jeigu norėsite jį pagardinti citrina ar keliomis uogomis.

7. Svarbu užtikrinti maisto saugumą. Vasarą maistą išėmus iš šaldytuvo jį rekomenduojama suvartoti ne vėliau kaip per dvi valandas. Nebent tai – negreitai gendantis maistas: įvairūs duoniukai, trapučiai, sausainiai. Vykdami į iškylas venkite mėsos ir pieno produktų, nes juos suvartoti reikia itin greitai. Gera investicija – šaltkrepšis su šaldančiomis kasetėmis, kuris prailgins maisto tinkamumo vartoti laiką.

8. Į maisto ruošą įtraukite vaikus. Kartu su vaikais pasigaminkite lengvai paruošiamus vieno kąsnio sumuštinukus. Naudokite duoną, įvairias užtepėles, daržoves ar sūrį. Ant paruoštų sumuštinių leiskite vaikams užrašyti savo vardus. Ryte vaikai bėgs tikrinti, ar tikrai sudėjote jų pasiruoštą maistą, o ir valgyti savo pasigamintą bus smagiau.

9. Gaminkite ir rimtesnius patiekalus. Paprastas ir vaikų mėgstamas patiekalas – makaronų salotos. Išvirtus makaronus pakepkite su daržovėmis, pagardinkite pesto padažu. Dar viena idėja – kietai virti kiaušiniai su daržovėmis. Naudokite morkas, agurkus ar ridikėlius. Šios daržovės net ir po kelių valandų išliks traškios ir gardžios.

Išbandykite lengvai paruošiamus vėrinukus. Vaisius ir daržoves ruoškite prieš pat išvykstant, kad juose išliktų kuo daugiau vitaminų. Dar viena idėja – ledukų konteineriuose užšaldykite natūralių vaisių sulčių ar vaisių kokteilių.

10. Mėgaukitės spalvomis. Maistą, skirtą iškyloms, dėkite į sandarias spalvingas dėžutes, ant kurių vaikai galės užrašyti savo vardus. Pasiimkite spalvingų šiaudelių, servetėlių, o jei tai gimtadienis – spalvingų kepurėlių ir žvakučių. Smulkmenos padeda sukurti tikros iškylos įspūdį bei pakelia nuotaiką.

Tekstas buvo išspausdintas portale 15min: http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/laisvalaikis/edukologes-austejos-landsbergienes-patarimai-iskylaujancioms-seimoms-566-508392

Įmonei suburti stiprią ir vieningą komandą bei išlaikyti lojalius darbuotojus – tikras XXI amžiaus iššūkis. Specialistai teigia, jog komandinis darbas sportinėse varžybose ar kitoje laisvalaikio veikloje, už įmonės ribų, yra puikus būdas formuoti stiprų kolektyvą ir atskleisti kiekvieno žmogaus asmenines savybes. Didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė įsitikinusi, kad kartu žaisdami ir sportuodami žmonės išmoksta vieningai siekti tikslų ir padėti vieni kitiems įveikti kliūtis, tačiau kai kurių komandinio darbo subtilybių vertėtų pasimokyti ir iš vaikų.

„Kad ir kokie puikūs savo srities specialistai būtų darbuotojai, labai svarbu, jog jie jaustųsi komandos dalimi, – teigia dr. A. Landsbergienė. – Kartu dirbantys žmonės turėtų ne tik susikoncentruoti į savo užduotis, bet ir siekti bendro komandos tikslo, padėti vieni kitiems ir būti tarsi vienas nenugalimas kumštis. Veikdami vieningai darbuotojai ne tik pasieks įmonės tikslų, bet ir jaus didesnę motyvaciją darbe. Žinodami, kad bet kada gali konsultuotis su kolegomis ir prašyti jų pagalbos, darbuotojai jausis labiau užtikrinti, saugesni ir bus motyvuoti pagelbėti kitiems.“

Individualistams, pasak A. Landsbergienės, itin sunku priimti sprendimus komandoje, tartis su kitais nariais ir įsiklausyti į jų norus. Dažnai tokie žmonės kritiką priima asmeniškai ir nesupranta, jog vadovas išsako pastabas ne todėl, kad norėtų priekaištauti ar pažeminti, bet siekdamas geresnių rezultatų. Didžiulę darbo su vaikais patirtį turinti A. Landsbergienė pastebi, jog tokiems žmonėms derėtų pasimokyti iš jaunesniųjų. Išgirdę kritiką, vaikai supyksta, tačiau tyliai apmąstę situaciją, netrukus padaro išvadas ir, pasimokę iš klaidų, stengiasi jų nebedaryti. Nesvarbu, kad vaikui mažiau metų – žmonių socialiniai tarpusavio santykiai yra labai panašūs, ir dirbti komandoje, tiek darbe, tiek grupinėse veiklose ar sporte suaugusiam gali būti taip pat sunku kaip ir darželinukui.

Multi-sporto varžybų „Vilnius Challenge“ vienas iš įkūrėjų Vytenis Benetis įsitikinęs, kad bene veiksmingiausias būdas, padedantis mokytis dirbti kartu – būtent komandinis sportas. „Multi-sporto varžybos, kurias sudaro tokios rungtys, kaip protinės užduotys, irklavimas ar kopimas virvėmis su komandos nariu, ne tik reikalauja fizinio pasiruošimo, bet ir moralinio nusiteikimo. Komandinėse užduotyse, ko nemoka vienas, gali pagelbėti kitas, pavyzdžiui, vienas galbūt yra geresnis bėgikas, o kitam geriau sekasi orientuotis, – sako V. Benetis. – Multi-sportas – tai pasitikėjimas savo komandos draugu bei žvitri akis, ieškant užuominų. Svarbiausia, atrasti kiekvieno komandos nario stipriąsias puses ir jas išnaudoti – ši taisyklė galioja tiek šeimoje, tiek darbo aplinkoje.“

Nors į sportines varžybas dažniau žiūrima kaip į pramogą ar žaidimą, A. Landsbergienė įsitikinusi, kad jos – didžiulis išbandymas komandai. Sportinės užduotys padeda atsiskleisti asmenybei ir daugiau sužinoti apie kitus komandos narius – kuris žmogus yra analizuoti gebantis strategas, kuris lyderis ir sprendimų priėmėjas, o kuris nemėgsta priimti sprendimų, bet puikiai juos įgyvendina. Be to, sportinės varžybos yra tinkamas būdas įmonės vadovui įvertinti darbuotojų asmenines savybes, gebėjimą atlikti vieną ar kitą užduotį, o vėliau sėkmingai tai pritaikyti darbe.

Tekstas buvo publikuotas portale madeinvilnius.lt: http://www.madeinvilnius.com/lt/gyvenimas/austeja-landsbergiene-komandinio-darbo-subtilybiu-reiketu-pasimokyti-is-vaiku/i/

Ką matome pravėrę vasarą langą?.. Ogi žydinčius laukus, medžius, gėles. Mėgaujamės jų skleidžiamais kvapais, gėrimės jų spalvomis bei įvairove.

Šis darbelis ir yra tikrasis vasaros langas, į kurį galime sutalpinti tai, kuo mums kvepia vasara!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Augalėliai (gėlės, lapai, šakelės);

* Siūlai;

* Šakos (rėmui);

* Žirklės.

 

DARBO EIGA:

Šakas sutvirtiname siūlu, taip sukurdami vasaros langui rėmą. Jį galima daryti tokio dydžio, kokio dydžio yra šakos. Forma taip pat gali būti įvairi (kvadratas, stačiakampis, trikampis).

 

 

Siūlą vyniojame nuo vienos rėmo pusės iki kitos. Jį kiekvieną kartą  apsukame aplink šaką du kartus, tai padės siūlui nenuslysti.

 

 

 

Kai rėmas aprištas siūlu, metas į jį sutalpinti vasaros gėrybes: gėlių žiedus, lapus, medžių šakeles, o galbūt mielą vasaros nuotrauką ar Joninių naktį rastą paparčio žiedą!..

 

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Artėjant vasarai, eksperimentuojame KITAIP su vaikų mėgstamais muilo burbulais. Tam reikės kelių priemonių, o svarbiausia – kūrybiškumo ir geros nuotaikos!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvoti dažai;

* Muilo burbulai;

* Lapas popieriaus;

* Tušti jogurto indeliai.

 

Darbo eiga:

Atskiruose jogurto indeliuose sumaišome muilo burbulus su spalvotais dažais.

 

Pasitelkiame kūrybiškumą, gerą nuotaiką ir ….. pradedame pūsti!!!

 

Ištirpus visiems spalvingiems muilo burbulams, piešinį išdžioviname ir puošiame savo kambarį ar padovanojame draugui.

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Didesnes pajamas gaunančių ir aukštąjį išsilavinimą turinčių šeimų vaikai geriau supranta kaip taupomi pinigai ir ką veikia bankas, atskleidė pirmą kartą Lietuvoje atliktas sociologinis vaikų finansinio suvokimo tyrimas. DNB banko tyrimas taip pat parodė, kad paprastesnių piniginių klausimų, tokių kaip pinigų šaltiniai ir kur pinigai išleidžiami, supratimas priklauso nuo vaiko amžiaus.

„Jaunos šeimos susiduria su daug reikšmingų finansinių iššūkių ir sprendimų: nuo pirmųjų namų iki užtikrintos vaikų finansinės ateities. Svarbu, kad tėvai priimtų teisingus finansinius sprendimus, o vaikai suprastų, kokie ir kodėl finansiniai sprendimai šeimoje priimami.  Todėl norėjome pažvelgti, kas turi didžiausią įtaką vaikų finansiniam suvokimui, kaip bankas galėtų prisidėti auginant finansiškai raštingą kartą. Pamatėme, kad vaikų supratimui apie finansus didžiausią įtaką daro tėvai ir jų elgesys su pinigais. Skirtingose šeimose vaikai į tuos pačius kasdienius finansus žiūri kitaip: kitaip supranta taupymą, kitaip įsivaizduoja banko veiklą,“ – teigia DNB banko valdybos narys ir prezidento pavaduotojas dr. Šarūnas Nedzinskas.

Finansų valdymo suvokimą lemia šeimos finansai

Kaip parodė DNB vaikų finansinio suvokimo tyrimas, 57 proc. vaikų taupymą sieja su trumpalaikiu veiksmu – norimo daikto nepirkimu. 22 proc. teigia, kad taupymas – tai pinigų saugojimas banke, 17 proc. – pinigų saugojimas namuose, 4 proc. nežinojo arba neatsakė.

DNB tyrimas atskleidė, kad ilgalaikį taupymą banke ar namuose geriau suvokia vaikai iš didesnes pajamas gaunančių ir aukštąjį išsilavinimą turinčių šeimų. Maždaug penktadalis (23 proc.) jų taupymą sieja su pinigų saugojimu banke, dar tiek pat – saugojimu namuose. Palyginimui, mažiausias pajamas gaunačiose šeimose taupymą banke paminėjo 18 proc. vaikų,  o taupymą namuose – 16 proc.

Bankas, vaikų akimis, skolina (29 proc.) ir taupo (31 proc.) pinigus. Banką kaip elgesio su pinigais patarėją mato tik 12 proc. apklaustųjų. Po 8 proc. vaikų mano, kad banke suaugusieji keičia valiutą arba pasiima pinigų iš savo sąskaitos. Kas dešimtas 5-9 m. vaikas (11 proc.) nežino, ką veikia bankas.

Vidutines ir didesnes pajamas gaunančių šeimų vaikai dažniau rinkosi atsakymą, kad banke galima taupyti pinigus (30 proc.). Mažesnių pajamų šeimų vaikai prioritetą teikia pinigų skolinimuisi iš banko (31 proc.). Didesnių pajamų šeimose vaikai taip pat geriau supranta, kad banke galima tiesiog pasikonsultuoti, kaip elgtis su pinigais (18 proc.) arba pasikeisti valiutą (12 proc.)

DNB šeimos bankininkė Jurgita Pažūsė teigia, kad kai kurios šeimos į konsultaciją banke atsiveda ir vaikus, tačiau tokių šeimų dar reta. „Padėti suprasti vaikams banko veiklą, kasdienių finansų tvarkymą padėtų tiesioginė patirtis. Jeigu tėvai aktyviau įtrauktų vaikus į šiuos procesus, atsivestų į konsultacijas, vaikai geriau suprastų, kaip valdomi finansai, kad bankas pirmiausia – šeimos patarėjas,“ – sako DNB šeimos bankininkė.

Amžius lemia pajamų ir išlaidų supratimą

DNB vaikų finansinio suvokimo tyrimas parodė, kad paprastesnių finansinių klausimų supratimą lemia vaiko amžius.

8 iš 10 vaikų (83 proc.) supranta, kad pinigus suaugusieji uždirba. 7 proc. teigė, kad pinigus kas nors padovanoja, 6 proc. – duoda bankomatas, 3 proc. – paskolina bankas, 1 proc. neatsakė. Tačiau kas devintas 5 m. amžiaus vaikas (13 proc.)  mano, kad pinigus suaugusiesiems dalina bankomatai. Bankomatą, kaip pagrindinį pinigų šaltinį nurodo tik 4 proc. devynmečių.

Vaikai mano, kad daugiausiai pinigų suaugusieji „pravalgo“ – 63 proc., didžiausias išlaidas namams (vandeniui, elektrai, šildymui, kt.) priskyrė 19 proc. mažamečių. 7 proc. vaikų mano, kad brangiausiai kainuoja transportas, po 4 proc. – darbužiai ir laisvalaikis bei pramogos, 3 proc. nežinojo.

DNB tyrimas parodė, kad skirtingo amžiaus vaikai skirtingai supranta ir pagrindines išlaidas. Septyni iš dešimties 5-7 m. vaikų  įsitikinę, kad daugiausiai kainuoja maistas. 8-9 m. vaikai maistui teikia mažesnę reikšmę. Kad daugiausiai išleidžiama maistui, mano 46 proc. 8 m. ir 52 proc. 9 m. vaikų. 28 proc. aštuonmečių ir 31 proc. devynmečių teigia, kad daugiausiai suaugusieji sumoka už vandenį, elektrą, šildymą, kt. Beveik penktadalis 8 m. vaikų (17 proc.) įsitikinę, kad brangiausiai kainuoja transportas. O kas dešimtas devynmetis (10 proc.) mano, kad suaugusieji daugiausiai išleidžia laisvalaikiui ir pramogoms.

DNB užsakymu „Spinter tyrimai“ 5-9 m. vaikų sociologinį tyrimą atliko kovo 15-22 d. reprezentatyvios visos šalies gyventojų apklausos metu.

Dr. A. Landsbergienė: kalbėti apie finansus niekada nėra per anksti

Tėvų įtaką vaikų finansiniam suvokimui pabrėžia ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, kontekstinio ugdymo pradininkė Lietuvoje, edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

„Vaikams suaugusieji yra pirmasis ir pagrindinis aplinkinio pasaulio suvokimo šaltinis. Todėl labai svarbu, kad tėvai tinkamai ugdytų vaikų finansinį raštingumą, nes nuo to priklauso, kaip vaikai užaugę gebės valdyti savo finansus ir savarankiškai priimti finansinius sprendimus,“ – teigia dr. A. Landsbergienė.

Pasak jos, kalbėti apie finansus su vaikais niekada nėra per anksti. A. Landsbergienės teigimu, 4 m. vaikas jau pradeda aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime, tad tada jis turėtų būti įtraukiamas į finansinius šeimos procesus.

„Svarbiausia, kad tėvai nuo vaiko neslėptų iškylančių finansinių problemų ir bėdų. Vaikas visapusiškai turėtų dalyvauti šeimos gyvenime. Dažnai klaidingai manoma, kad vaikai dar per maži ir nieko nesupranta. Rekomenduočiau drąsiai vestis vaiką į banką kad ir imant paskolą ir – jau ūgtelėjusiam vaikui – leisti pačiam valdyti savo asmeninius finansus,“ – pataria dr. A. Landsbergienė.

Ji pabrėžia, kad tėvai turėtų atlaidžiau žiūrėti į vaikų finansines klaidas. Juk vaikystėje padarytos neskaudžios klaidos padės ateityje išvengti skaudžių finansinių paslydimų.

Tekstas buvo publikuotas portale spinter.lt: http://www.spinter.lt/site/lt/vidinis/menutop/9/home/publish/NzEzOzk7OzA=

Artėjant vasarai, vis daugiau laiko praleidžiame lauke. Tebūna jis dar smagesnis su nuotaikingais aksesuarais, su kuriais ne tik galime žaisti teatrą, bet ir susikurti smagią fotosesiją. Traukime fotoaparatus!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvotas kartonas;

* Lipni juostelė;

* Žirklės;

* Lazdelės, pagaliukai ar sausos šakelės;

* Tušinukas.

 

DARBELIO EIGA:

Ant spalvoto kartono nusipiešiame norimą aksesuarą, pavyzdžiui, varlytę, lūpas, akinių rėmelius, nosį, kepurę, barzdą ar karūną.

 

Iškerpame aksesuarą, padailiname jį išpiešdami tušinuku.

 

Priklijuojame aksesuarą prie pagaliuko su lipnia juostele.

 

Darbelis baigtas! Smagių žaidimų!

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Įsibėgėjus pavasariui, nusprendėme pasigaminti ryškiaspalvių gėlių. Laukiame nesulaukiame, kada pagaliau prasidės vasara!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvotas popierius;

* Žirklės;

* Kaspinas;

* Klijai;

* Įvairaus dydžio apskritimai.

 

DARBO EIGA:

Paimame norimos spalvos popieraus lapą ir iškerpame įvairių dydžių apskritimus.

 

Iškirptus apskritimus suklijuojame vieną ant kito.

 

Iškirpę ir suklijavę apskritimus, keliaujame piešti ir karpyti gelytėms vazonėlių. Vazonėlius dekoruojame mažais spalvotais kaspinėliais.

 

Galiausiai iškerpame kotelį ir suklijuojame visas detales į vieną darbelį.

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!