Visi įrašai

DARBELIS. Monstrų batai

2016 02 01

Jau artėja Užgavėnės, kurių metu visi gaminame baisias kaukes. Norėtume pasiūlyti papildomą atributą joms – monstrų batus. Vaikai galės lavinti rankeles kirpdami, lavins gebėjimą pasirinkti, derinti spalvas. Pagaminti monstrų batai lavina vaikų pusiausvyrą.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Žirklės;

* Plokščias įvairiaspalvis porolonas (gali būti ir tvirtesnis popierius);

* Klijai;

* Pieštukas.

DARBO EIGA:

Iškirpkite norimo dydžio ir formos batą iš vientiso porolono ar popieriaus. Iš kitų spalvų iškirpkite nagučius, kuriuos klijais priklijuokite ant pirštukų.

Ertmę kojai kipkite ne apvalią, o „burnytės“ formos, kad batai tvirčiau ir stabiliau laikytųsi.

Štai ir viskas! Klijams išdžiūvus, aukitės ir keliaukite gąsdinti žiemos!!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos vadovė dr. Austėja Landsbergienė laimėjo prestižinę Kolumbijos universiteto Niujorke Klingenstein centro stipendiją. Ji kasmet, nuo 1991-ųjų, skiriama dvidešimčiai geriausių pasaulio švietimo lyderių ir kaitos vadovų.

Į 2016 metų kursą pakviesti mokyklų vadovai iš Jungtinių Valstijų, Dominikos Respublikos, Kolumbijos, Nikaragvos, Dramblio Kaulo Kranto, Fidžio, Honkongo, taip pat – vos trys europiečiai: Lietuvos, Vokietijos ir Italijos atstovai. Visi 20 laimingųjų – iš privataus sektoriaus, kadangi Klingenstein centras stipendiją skiria būtent privačioms iniciatyvoms ir mokykloms.

„Be galo džiaugiuosi šia galimybe, nes Kolumbijos universitete mokėsi Barackas Obama, Isaacas Asimovas, Franklinas Rooseveltas, Amelia Earhart, J.D.Salingeris, Stanley Kubrickas, Alicia Keys, Ruth Bader Ginsburg… Paminėjau tik tuos, kurių studijavimu ten džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad ir aš būsiu ten.

Beje, dauguma jų ten studijavo ne visą laiką ir ne visą programą, kai kurie mokėsi tik trumpai. Aš didžiuojuosi ne tik tuo, kad buvau atrinkta, bet ir tuo, kad tiems, kuriuos atrenka, skiriama ir 100 proc. stipendija.

Žinote, kai gauni tokį įvertinimą už tai, ką darai, supranti, kad, matyt, darai gerai. Galų gale, mes visi norime jaustis įvertinti, visi norime, kad mums patvirtintų, jog tai, ką darome, yra svarbu, reikšminga ir vertinama. Ir smagu, kai tai įvyksta. Ypač pasauliniu mastu“, – džiaugėsi A.Landsbergienė.

Dvi savaites pasaulio švietimo lyderiai intensyvių kursų metu nagrinės švietimo klausimus ir politiką. Daugiausia dėmesio bus skiriama filosofijos, mokslinių tyrimų, aktualioms švietimo temoms.

Tekstas buvo publikuotas portale 15min: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/austeja-landsbergiene-tarp-20-geriausiu-pasaulio-svietimo-lyderiu-233-572627

Šis šviestuvas gali būti naudojamas naktį, kad kambary būtų šviesiau ir drąsiau vaikui miegoti. Šis darbelis padės vaikui mokytis skaičiuoti ir bus lavinama vaiko smulkioji motorika.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* popieriaus lapai;

* klijai/lipni juostelė;

* karšti klijai;

* lemputės eglutei;

* purškiami dažai (jei norite šviestuvo kitos spalvos).

DARBO EIGA:

Iš popieriaus susukite vamzdelius ir suklijuokite juos lipnia juosta ar klijais. Gautus vamzdelius sukarpykite į mažesnius vamzdelius. Gavę skirtingų dydžių vamzdelius juos surikiuokite pagal dydį, suskaičiuokite juos.

Šviestuvą pradėkite klijuoti karštais klijais nuo didžiausių vamzdelių.

Įdėkite lemputes į vidų ir šviestuvas pagamintas! Jei norite kitos spalvos, galite jį nuspalvinti norimos spalvos purškiamais dažais.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Švietimo lyderių konferencijoje Sevilijoje susipažinau su viena Columbia universiteto Niujorke profesorių, ir ji man papasakojo apie prestižinę Columbia universiteto Klingenstein centro privačių mokyklų vadovams programą ir stipendiją, kuri identifikuoja ir skiria stipendijas pasaulio švietimo lyderiams. Po mūsų pokalbio ir diskusijos prof. Pearl Rock Kane pasakė, kad tai, ką darome „Vaikystės Sode” ir Karalienės Mortos mokykloje, yra unikalu ne tik Lietuvai – tai yra apskritai geroji XXI amžiaus praktika, o tokias iniciatyvas jie nori burti, skatinti bendrauti ir nenuleisti rankų, tad aš turėčiau pretenduoti į Columbia stipendiją švietimo kaitos vadovams.

Padėkojau už padrąsinimą, tačiau pagalvojau, kad, na, Columbia School of Education juk iš tiesų yra bene švietimo šerdis. Aš? Juk konkurentai – iš viso pasaulio! Ta prasme, kad straipsnių, išskiriančių būtent švietimo studijas ir apskritai šių studijų lygį Columbia Universitete, yra gausu:

Ir dar Niujorkas. Kiek žmonių pasaulyje yra norinčių gauti prestižinę stipendiją studijuoti Niujorke?! Taip. Daug.

Konferencijos „Learning and the Brain” Niujorke metu nuvažiavau iki Columbia universiteto, kad susirinkčiau daugiau informacijos apie šią programą. Kai atėjo laikas pateikti visus dokumentus ir rašyti motyvacinius laiškus, tiesiog atsisėdau ir surašiau viską taip, kaip yra: KĄ dariau ir darau, KODĖL dariau ir darau…kuo tikiu ir kuo netikiu ir ką, manau, reikėtų keisti.

Prisimenu, atsakymą po kelių laukimo mėnesių perskaičiau telefone – pradžioj pagalvojau, kad tai – tiesiog informacija apie veiklą, bet, pradėjus skaityti, netvėriau savame kailyje. Laiškas buvo paprastas:

„Dear Austeja,

Congratulations on your offer of admission to the 2016 Klingenstein Center Heads of Schools Program. We are very exited to have you join the next cohort in this highly selective and rewarding program <…>”

Vat taip vat aš sužinojau, kad 2016ųjų dalį sausio ir dalį vasario mėnesių leisiu su devyniolika kitų laimingųjų iš viso pasaulio Columbia universitete. Visi mes – privataus sektoriaus atstovai, nes šis centras stipendiją skiria būtent privačioms iniciatyvoms ir mokykloms. Taigi bus nepaprastai įdomu, mat šiemet stipendiją gavo tik trys europiečiai (Lietuvos, Vokietijos ir Italijos atstovai) – visi kiti galės papasakoti apie savo patirtis iš kitur, kas, manau, bus nepaprastai naudinga ir įdomu.

Žinote, kas yra įdomiausia? Tai, kad tuoj pat pradėjau gauti užduotis. Taigi nuo pat tos akimirkos, kai sužinojau, jaučiausi jau ten esanti ir tobulėjanti.

Bet labiausiai nustebino universiteto atsiųstas pranešimas spaudai. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – ši programa atsiuntė pranešimą spaudai, kurį galima būtų išplatinti, nes, anot jų, tai – garbė valstybei, kurios atstovas buvo atrinktas.

Siekiant būti priimtai į programą, reikėjo aprašyti projektą, kurio imsiuos šios programos metu. Tai turėjo būti iššūkis, ir tikslas bus programos metu su profesoriais ir kolegomis jį išspręsti. Tad ateityje pasidalinsiu, koks tai buvo iššūkis, ką nusprendėme drauge, kad reikia man daryti, ką padariau ir ar pavyko 🙂 Juk Columbia gAlvos galvOs, kaip man padėti! Geriau nebūna, taip sakant.

Tad be galo džiaugiuosi, nes Columbia Universitete mokėsi Barack’as Obama, Isaac’as Asimovas, Franklin’as Roosevelt’as, Amelia Earhart, J.D.Salinger’is, Stanley Kubrick’as, Alicia Keys, Ruth Bader Ginsburg…čia surašiau tik tuos, kurių studijavimu ten džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad ir aš būsiu ten. Beje, dauguma jų ten studijavo ne visą laiką ir ne visą programą, kai kurie mokėsi tik trumpai. Aš didžiuojuosi ne tik tuo, kad buvau atrinkta, bet ir tuo, kad tiems, kuriuos atrenka, skiriama ir 100% stipendija.

Ir, žinot, kai gauni tokį įvertinimą už tai, ką darai, supranti, kad, matyt, darai gerai. Galų gale, mes visi norime jaustis įvertinti, visi norime, kad mums patvirtintų, jog tai, ką darome, yra svarbu, reikšminga ir vertinama. Ir smagu, kai tai įvyksta. Ypač pasauliniu mastu.

Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad pasirinkau švietimą ir gimiau būtent dabar. Man apskritai kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad 2015 buvo virsmo Lietuvoje metai: vis daugiau žmonių kalba apie švietimą, apie mokytojus, vis daugiau supranta, koks turi būti ugdymas XXI amžiuje. Kadangi puikiai prisimenu, kiek tų kalbų ir kokios jos buvo vos prieš penketą metų, tai turiu pasakyti, kad nepaprastai džiaugiuosi šiais pokyčiais.

Be jokios abejonės, tai – tik pradžia, bet visos kelionės prasideda nuo pirmojo žingsnio.

Jau ne vienerius metus kalbu apie tai, kad gyvybiškai būtina skatinti tiriamąjį, kūrybinį mokymąsi, susiejantį teoriją ir praktiką su realiu gyvenimu – galų gale apie tai prakalbo ir ŠMM. Taip pat jau seniai ir daug kalbu apie tai, kad turi keistis vertinimas, nes nebegalime XXI amžiuje vertinti vien tik žinias. Žodžiu, daug kas įkvepia.

Galiausiai reikia suprasti, kad švietimas – procesas, kad kaita neįvyksta per naktį. Štai dažnai giriamoje JK net 40 000 pradinukų mokosi klasėse, kuriose yra daugiau, nei 36 vaikai, o 15 000 – kuriose daugiau, nei 40. KE-TU-RIAS-DE-ŠIMT! Man būtų įdomu sužinoti, kiek mokytojų Lietuvoje turi tokio dydžio klases ir, kaip sakant, tikriausiai čia reikėtų pasidžiaugti, kad tokių neturime, vadinasi, galime skirti daugiau dėmesio kiekvienam vaikui, nei kai kurie mokytojai Didžiojoje Britanijoje! Dar vienas pamąstymas: kas tada būtų kalbama apie klasės krepšelį?!

Žvelgdama į kitas naujienas vis prisimenu tai, ką nuolat kartoju ir Vaikystės Sodo bei Karalienės Mortos mokyklos pedagogams: saugumas yra svarbiausia. Net kai tai sumažina smagumą, vis vien visų pirma yra saugumas. Be jokios abejonės, nelaimė gali nutikti ir ėmusis visų saugumo priemonių (kad ir kaip tai baugina ir yra skaudu), tačiau Likimo už ūsų geriau netampyti. Ir – nors jaučiu empatiją mokytojui, kuris tikriausiai buvo įkalbėtas mokinių leistis juodąja trasa drauge – vis vien manau, kad tai buvo neatsakingas žingsnis… Kaip sako patys britai: better safe than sorry!

Lietuvoje: Numatytos naujos ugdymo kryptys: daugiau laiko mokymuisi tyrinėjant, teoriją siejant su praktika

Bendrojo ugdymo programos labiau susietos su gyvenimo praktika, mokykla suteikia šiuolaikiniam žmogui svarbių kompetencijų: komunikavimo, socialinių-pilietinių, kultūrinių, kūrybiškumo ir kitų. Šie siekiai apibrėžti švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės patvirtintame Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų apraše ir bus taikomi rengiant naujas bendrojo ugdymo programas bei įgyvendinant jau esamas. Numatoma skatinti tiriamąjį, kūrybinį mokymąsi, susiejantį teoriją ir praktiką su realiu gyvenimu. Keičiasi ir mokinio pasiekimų vertinimas: daugiau dėmesio kreipiama ne momentiniam, o formuojamajam vertinimui, kuris skatintų mokinio norą mokytis ir padėtų kelti savo mokymosi tikslus. „Pažymiai turi ne bausti, o padėti vaikui išmokti. Laikas pripažinti ir neformaliojo švietimo pasiekimus, įvairią socialinę mokinių veiklą. Dabar diskutuojame apie esmines egzaminų sistemos permainas, kad būtų vertinamos ne tik mokinių akademinės žinios, bet ir kiti pasiekimai: meno, sporto, socialinės veiklos“, – sako ministrė. Aprašas įsigalios 2016 metų rugsėjo 1 dieną.

Švietimo ir mokslo ministerija dar kartą siūlo didinti pedagogų atlyginimus

Ketvirtadienį Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai kelias valandas derėjosi su švietimo profesinėmis sąjungomis. Sutarta, kad švietimo sistemoje sutaupytos dėl lėšos dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus bus panaudotos pedagogų atlyginimų didinimui jau nuo šio rudens. Susitikimo metu sutarta koreguoti Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką, atskiriant ugdymo procesui ir valdymui bei psichologinei, specialiajai, socialinei pedagoginei pagalbai organizuoti skiriamas lėšas.

THE GUARDIAN: More than 500,000 primary school pupils taught in ‘super-size’ classes

Daugiau nei pusė milijono vaikų yra mokomi “super dydžio” klasėse (daugiau nei 30 mokinių), perpildytoms pradinėms mokykloms sunkiai pavyksta patenkinti vis didėjantį poreikį. Penktadienį tėvai pildė dokumentus dėl vaikų priėmimo į mokyklas nuo rugsėjo, tačiau teigiama, kad daugeliui jų teks nusivilti. Vietos valdžia bei mokyklos keletą metų stengėsi suplanuoti ir pasiruošti tokiam gimstamumo bumui, koks yra dabar. To rezultatas – vis daugiau atsirandančių “titanų” pradinių mokyklų, kurios gali priimti daugiau nei 800 mokinių. Kita to pasekmė, daugiau nei 30 mokinių klasės, kuris viršija maksimalų numatytą skaičių (30). Švietimo departamento pateikiama statistika atskleidė, kad beveik 40 000 pradinukų yra mokomi klasėse, kuriose yra daugiau nei 36 mokiniai, 15000 – klasėse, kuriose yra 40 ar daugiau mokinių. Anglijoje 520445 pradinių klasių mokiniai yra mokomi klasėse, kuriose yra 31 ar daugiau mokinių. Iš kurių iki 100000 yra pirmoje arba antroje klasėje, kurioms mokinių skaičius yra valdžios ribojamas iki 30 mokinių. Kol pagrindinis dėmesys buvo telkiamas į pradines klases, mokinių antplūdis pradedamas justi ir vidurinėje mokykloje, kur taip pat susiduriama vis didėjančiu mokinių skaičiumi klasėse.

BBC: Alps avalanche deaths: Teacher faces manslaughter charge

Policija laukia, kol galės apklausti mokytoją, kuris klasės išvykos metu su mokiniais leidosi uždaryta juodąja trasa, kas labai tikėtina, kad sukėlė sniego laviną. Šios nelaimės metu du mokiniai ir turistas iš Ukrainos žuvo, kiti mokiniai buvo sužeisti, pats mokytojas prarado sąmonę ir buvo sunkiai sužeistas Les Deux Alpėse per išvyką ketvirtadienį. Teigiama, kad perspėjamieji ženklai buvo išdėlioti po gausaus sniego pastarosiomis dienomis, tačiau jie patys sąmoningai pasirinko leistis uždaryta trasa. Kyla pagrindinis klausimas:”kodėl jie leidosi uždaryta trasa?”. Ši trasa buvo uždaryta nuo pat slidinėjimo sezono pradžios dėl sniego trūkumo. Dėl itin gausaus sniego, kuris iškrito pastaruoju metu, sniego lavinos rizika išaugo iki 3 ( 5 balų skalėje). Didžiulė gelbėjimo operacija skubėjo mokiniams, mokytojui ir turistui iš Ukrainos į pagalbą po to, kai juos užgriuvo sniego lavina. Pranešama, kad nuo Naujųjų metų Prancūzijos Alpėse žuvo dar keturi žmonės: du lietuviai, ispanas ir čekas. Vietos valdžia slidininkus ragina būti itin atsargiais ir nenuklysti nuo pažymėtų trasų.

NY TIMES: Death of 3 Columbia Students Raises Fears Over Trips Abroad

Kol vieni studentai žiemos atostogų metu renkasi poilsį, 28 Kolumbijos universiteto studentai pasirinko dalį savo atostogų praleisti savanoriaudami Hondūre ir padėdami gydytojams suteikti būtinąją pagalbą Centrinės Amerikos skurdžiausioms šalims. Vis daugiau studentų dalyvauja tokiose kelionėse, įkvėpti minties pakeisti pasaulį, ieškodami nuotykių ar tyrinėdami karjeros galimybes. Tačiau šį kartą humanitarinė kelionė baigėsi tragiškai, per autobuso avariją žuvo 3 studentai. Šis įvykis atskleidė sunkumus, su kuriais susiduria universitetai, kai studentai nusprendžia savanoriauti pavojingose pasaulio dalyse. Kai kurie universitetai samdo žmones, kurie turi užtikrinti užsienyje besimokančiųjų ar savanoriaujančiųjų saugumą. Šiuo atveju į Hondūro ligoninę vyko universiteto sveikatos paslaugų vadovas kartu su dar dviem kolegomis, kad įvertintų dviejų ten hospitalizuotų studentų priežiūrą. Universiteto draudimo kompanija suorganizavo jų pargabenimą į JAV oro greitąja. Kai kurie tėvai, kurių vaikai žuvo išvykę studijuoti ar savanoraiuti į kitas šalis siekia, kad universitetai būtų priversti pateikti skaičius, kiek žmonių žūsta ar būna sužeidžiami tokių išvykų metu.

Vaikystės sodas” ir Karalienės Mortos mokykla, atstovaujama vadovės dr. Austėjos Landsbergienės, pasirašė bendradabiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu ir jo rektoriumi prof. Juozu Agučiu. Tikime, kad tai ilgo ir prasmingo bendro darbo pradžia!

Šia sutartimi siekiama suvienyti pajėgas mokslo ir praktinių veiklų srityse: kartu vykdyti įvairius tyrimus, bendrus projektus, išbandyti naujoves, suteikti galimybę studentams “Vaikystės sode” ir Karalienės Mortos mokykloje atlikti praktiką.

“Labai pasigendame vadybos specialistų švietime. Švietimo organizacija yra specifinė, joje veikia kitokie vadybos principai. Kartais mokytoją perkėlus į vadovo poziciją išeina, kad mokykla praranda gerą mokytoją, o darželis gauna prastą vadovą. Tikimės užmegzti bendradarbiavimą su švietimo vadybos, mokyklinės psichologijos ir kitų programų studentais, absolventais”, – sakė A. Landsbergienė.

Beveik nėra precedento Lietuvoje, kad universitetas bendradarbiautų su ikimokyklinio ugdymo įstaiga. O tai yra labai svarbu.

“Matome, kokie pedagogikos absolventai pas mus ateina: jie žino daug apie M. Montessori metodą ir t. t., tačiau jei vaiką ištinka pykčio priepuolis, jie nežino ką daryti, nes per mažai „čiupinėjo“ savo profesiją“, – pažymėjo A. Landsbergienė. – Be to, šiandien domėjimąsi gamtos mokslais pradedama skatinti tik gimnazijose, pavyzdžiui, pritraukiant olimpiadose dalyvauti vaikus, kurie jau domisi ta sritimi. Tačiau reikėtų pagalvoti, kaip sudominti mažuosius, kad entuziastų šioje srityje būtų daugiau. Tie vaikai už 15-20 metų bus universitetuose, Seime, versle, jie bus ta naujoji Lietuva. Reikėtų ja domėtis jau šiandien ne tik rašant strategijas, bet ir dirbant su tais vaikais, skiepijant tam tikras vertybes“.

„Vaikystės sodas” ir Karalienės Mortos mokykla, atstovaujama vadovės dr. Austėjos Landsbergienės, pasirašė bendradabiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu ir jo rektoriumi prof. Juozu Agučiu. Tikime, kad tai ilgo ir prasmingo bendro darbo pradžia!

Beveik nėra precedento Lietuvoje, kad universitetas bendradarbiautų su ikimokyklinio ugdymo įstaiga. O tai yra labai svarbu.

Ar gali būti kalnai iš popieriaus? Žinoma, kad gali! Tokį kalną galima pasidaryt net ir patiems namuose, o paskui naudoti žaidimui ar tiesiog mokantis apie kalnus.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Indelis maišymui;

* Dažai;

* Tualetinio popieriaus ritinėlis;

* Lipalas;

* Vanduo;

* Popierius kalno pagrindui.

DARBO EIGA:

Sumaišykite klijus ir vandenį (1:10) bei įdėkite dažų, kol gausite norimą spalvą.

Suplėšykite tualetinį popierių (ši veikla ypač smagi vaikams).

Sumaišykite popierių su klijų, dažų ir vandens mišiniu.

Masę dėkite ant popieriaus ir formuokite norimą kalną.

Palaukite, kol kalnas išdžius ir galite jį naudoti!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Šiais laikais dviem kalbomis puikiai kalbantis vaikas nėra retas reiškinys. Tokios – šeimų, kurios gyvena svetur ar yra mišrios, atžalos. Neretai ir gimtojoje šalyje gyvenantys, ta pačia kalba kalbantys tėvai nusprendžia vaiką leisti į dvikalbį darželį ar mokyklą. Motyvas – antra kalba praplės brangiausiojo pasaulėžiūrą, turės teigiamos įtakos intelektui.

Kodėl dvikalbystė naudinga vaikui ir šeimai, svarsto edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir publicistė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson.

Teko susidurti su ne gimtinėje gyvenančiomis šeimomis, kurios nusprendė kalbėti kalba tos šalies, kurioje gyvena, ir išstūmė vieno ar abiejų sutuoktinių gimtąsias kalbas. Ne visada taip atsitinka dėl to, kad žmonės nori ištrinti savo praeitį, nusigręžti nuo savo šaknų. Kai kuriems tiesiog pritrūksta žinių, laiko, užsispyrimo ir motyvacijos.

Tiesa ta, kad dvikalbystė, jos privalumai ir trūkumai tebėra apipinti mitais. Pagal vieną teoriją, vaikui svarbu gerai išmokti vieną kalbą, o paskui imtis kitų. Kitų teorijų šalininkai pabrėžia, kad vaiko smegenys – kaip kempinė: pajėgios nuo kūdikystės sugerti įvairias kalbas. Viena patyrusi, daug keliaujanti diplomatė sakė, kad svarbu nemaišyti kalbų bent jau iki šešerių metų, o tvirtas vienos pagrindas leidžia vėliau įveikti ir kitas kalbas. Kinijoje gyvenanti mano pažįstama laikosi nuomonės, kad vaikai puikiai susitvarko net su itin sudėtingomis negimtosiomis kalbomis.

Apie dvikalbystę ar net trikalbystę nusprendžiau pasikalbėti su tokios patirties turinčiomis mamomis. Daktarė edukologė Austėja Landsbergienė ketverius metus gyveno Briuselyje, jos keturi vaikai ten lankė mokyklas. Airė dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir jos vyras Jurgis Didžiulis su vaikais kalba angliškai, ispaniškai, šie lanko lietuvių darželį. Prieš dvejus metus iš Londono į Vilnių persikėlusios publicistės Beatos Nicholson šeimoje dominuoja anglų ir lietuvių kalbos.

Vaikai gali viską

Renku Karalienės Mortos mokyklos durų kodą. Šios atsidaro pačios – juk ankstyvas rytas, būrys tėvų atveža savo atžalas. Mokyklos įkūrėja edukologė Austėja Landsbergienė laukia savo jaukiame kabinete. Žvali, energinga, rūpestinga keturių vaikų mama man atrodo tikra supermoteris. Kalba mažiausiai šešiomis kalbomis. Ir sako niekada nedvejojusi, kad jos atžalos nuo mažens taip pat mokysis užsienio kalbų. „Tyrimais įrodyta, kad dvikalbiams vaikams susidaro daugiau neuronų jungčių, jų kognityvinė raida spartesnė, jie geriau mokosi, – lenkia pirštus Austėja. – Jeigu vaikas išmano daug įvairių gramatinių konstrukcijų, jam geriau sekasi akademiniai dalykai.“

Kai prieš aštuonerius metus Landsbergių šeima išvažiavo į Briuselį, Augustui Gabrieliui buvo šešeri, Vilhelmui Konstantinui– ketveri, Mortai Sofijai – metukai. Gertrūda Elena gimė jau gyvenant Belgijos sostinėje. „Vilniuje, iki išvažiavome, berniukai lankė Tarptautinę Amerikos mokyklą, ten mokėsi anglų kalbos. Vilhelmas Konstantinas jau buvo pirmokas, todėl Briuselyje nusprendėme tęsti jo anglų kalbos programą. Augustą Gabrielių išleidome į privačią katalikišką mokyklą. Nusprendėme, kad trečia kalba jam nepakenks, – pasakoja Austėja. – Prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad Augusto Gabrieliaus mokykloje vaikai du kartus per savaitę mokomi dar ir flamandų kalbos.“

Aktyviam ir bendraujančiam berniukui, įpratusiam prie vienokios sistemos Tarptautinėje Amerikos mokykloje, kur mokomasi žaidžiant, suteikiama laiko prisitaikyti, skiriama daug individualaus dėmesio, sunkiai sekėsi pritapti prie naujos mokymo sistemos. Jis buvo tiesiog vienas iš vaikų, tegul ir nekalbantis prancūziškai. Austėja kartu su direktore rado išeitį: kai mokiniai per pertrauką žaisdavo kieme, mokytoja laikydavo Augustą Gabrielių už rankos. Taip jis jautėsi saugiau.

Pramokęs prancūzų kalbos, jau po kelių mėnesių berniukas paleido mokytojos ranką ir nuėjo žaisti su kitais. „Vaikui tokiomis aplinkybėmis yra svarbu būti suprastam, – tvirtina edukologijos mokslų daktarė. – Pasitelkite pasakų terapiją: iš pradžių sekite patys, tada tegul improvizuoja jis. Mes taip darėme, ir vieną vakarą sūnus man papasakojo apie berniuką: šis gyveno Lietuvoje, buvo laimingas, o paskui jį pagrobė prancūziškai kalbantys ateiviai. Kalbėdama irgi trečiuoju asmeniu, Augustui Gabrieliui paaiškinau, kodėl reikėtų išmokti prancūzų kalbą. Jis iki šiol bendrauja su draugu, įgytu, mums gyvenant Belgijoje.“

A. Landsbergienė pabrėžia, kad vaikui, jei nori išmokti daugiau kalbų, reikia pastangų. „Naujausių tyrimų duomenimis, tų, kurie vaikystėje turi padirbėti, aukštesnis emocinis intelektas, nes jie supranta, kad, norėdami pasiekti rezultatą, turi stengtis, – sako pašnekovė. – Vieni antrą kalbą išmoksta greičiau, kiti – lėčiau. Taip pat, kaip ir šokti ar žaisti krepšinį. Pagal tyrimus, vieninteliai, kurie neįveikia kelių kalbų kliūties, yra tie, kurie turi kalbos raidos sutrikimą. Tokiu atveju antros kalbos mokymosi reikėtų atsisakyti.“

Svarbiausia, pasak A. Landsbergienės, kad kita kalba vaikas kalbėtų ne mažiau kaip 30 procentų, o mokytis gali ir iki trijų kalbų. Jeigu mažylio mama – lietuvė, tėtis – rusas, močiutė – lenkė, jis auga gyvos kalbos aplinkoje. Tik svarbu, kad, tarkim, močiutė kalbėtų lenkiškai, o ne laužyta lietuvių kalba. Antraip vaikas mokysis blogos tarties, girdės prastas gramatines konstrukcijas.

Austėja pripažįsta, kad dvikalbės šeimos susiduria su daugybe iššūkių. „Be abejo, vaikai nenori, nemėgsta, nesutinka mokytis, tačiau tėvai turi būti griežti. Kai bus pilnamečiai, tada patys spręs, ko nori, – pataria edukologijos mokslų daktarė. – Mokytis kalbos yra darbas. Belgijoje vakarais sėdėdavome ir prie lietuvių kalbos. Man tai kainavo nemažai sveikatos.“ Austėjos berniukai nuo dvejų su puse metų pradėjo kalbėti angliškai, vienų metų Morta Sofija sakė ir lietuviškus, ir prancūziškus žodžius, maišė abi kalbas. „Iki ketverių metų vaikas kalbų mokosi natūraliai, neskirsto: tai – prancūzų, o tai – lietuvių. Jis mėgdžioja suaugusiuosius, – pasakoja A. Landsbergienė. – Pateiksiu pavyzdį iš savo profesinės patirties: vieno berniuko mama buvo vokietė, tėtis – britas. Į visas moteris tas vaikas kreipėsi vokiškai, į vyrus – angliškai… Kalbų mišiniu šnekantis mažylis mano, kad visi jį supranta, o kai kurie suaugusieji skuba daryti išvadą, kad jis nemoka normaliai nė vienos, kad tai kenkia…“

Prisimenu pokalbį su viena svetur gyvenančia lietuve. Moteris baiminosi, kad kalbas painiojanti, žodžius blogai tarianti jos dvikalbė atžala darželyje jausis kitokia. „Vaiko savivertė priklauso nuo suaugusiojo, šis turi sukurti jam saugią aplinką. Mokykloje mokytojai yra tam, kad vaikui padėtų, tereikia pasikalbėti, paprašyti, – sako Austėja. – O patyčių gali kilti dėl plaukų spalvos ar sijono ilgio. Dėl tikimybės neverta atsisakyti svarbių dalykų. Tėvai supranta, kad vaikas turi teisę žinoti savo kilmę. Vėliau pats nuspręs, ar tai jam svarbu.“

Edukologė mano, kad sunkiausia yra tiems vaikams, kurių tėvai ar vienas iš jų neigia savo kilmę. „Matydamas, kad mama jaučia menkavertiškumo kompleksą dėl savo kilmės, vaikas irgi neigs tą savo esybės dalį. Su tais demonais – gėda, nepasitikėjimu savimi – jis turės kovoti suaugęs, o juk turėtų būti atvirkščiai, – įsitikinusi pašnekovė. – Mano vaikai būtent Belgijoje pradėjo didžiuotis, kad yra lietuviai, pasakojo visiems apie savo šalį. Kalba – ir ta, kuria kalba tėtis ar mama, – tavo dalis. Tai pusė tavęs. Visi trys vyresni mano vaikai – trikalbiai (moka lietuvių, anglų, prancūzų kalbas). Keturiolikmetis Augustas Gabrielius, be to, dar gerai susikalba ispaniškai, mokosi vokiečių kalbos. Morta Sofija ir Vilhelmas Konstantinas mokosi ispanų ir švedų. Gertrūda Elena kalba dviem kalbomis, pradės mokytis prancūziškai, juk gimė Belgijoje.“

Kalba yra didelė dovana

Su Lietuvoje gyvenančia aire Erica Jennings-Didžiulis susitinkame kavinėje, – moteris atbėga iš garso įrašų studijos. Šviesios odos, garbanotų ugninių plaukų, ryškių žydrų akių dainininkė primena personažę iš senųjų Airijos legendų. „Neseniai su sūnumis – 7-erių metų Pranu ir 5-erių metų Antanu – vartėme airių legendų knygą, jie pasakė: „Mama, knygos herojės atrodo kaip tu“, – su šypsena pasakoja Erica. – Kai buvau vaikas, Airija buvo labai skurdi šalis. Tėvai persikraustė į Dubliną, ten lankiau anglų mokyklą, airių kalba buvo antroji. Dėl tėčio darbo mūsų šeima pradėjo keliauti. Neturėjau kito pasirinkimo, tik mokytis anglų kalbos. Noriu, kad mano vaikai turėtų pasirinkimą.“

Ericos ir jos vyro trečios kartos Kolumbijos lietuvio muzikanto Jurgio šeimoje dominuoja anglų ir ispanų kalbos. „Mūsų sūnūs nežino, kad gali būti kitaip, – sako E. Jennings-Didžiulis. – Jurgis su vaikais visada kalba tik ispaniškai, aš – angliškai. Nuo trejų metų ir Pranas, ir Antanas be problemų kalba dviem kalbomis, vėliau prisidėjo ir lietuvių kalba. Žvelgdama į draugų šeimas galiu pasakyti: jeigu tėvai nenustato griežtų taisyklių – su mama vaikas kalba tik jos, o su tėčiu – jo kalba, gyvą kalbą išsaugoti tikrai sunku.“

Dainininkė tvirtina, kad vaikai ypač džiaugiasi galėdami bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis: „Nuvykę į Kolumbiją, su vietiniais čiauška ispaniškai, o bet kur Europoje gali susikalbėti angliškai. Sunkiausia yra su lietuvių kalba, bet mes nedvejodami užrašėme juos į lietuvių darželį. Praėjo gal metai, vieną dieną spragt ir prakalbo. Buvo nuostabu. Antanas – antras vaikas, todėl yra drąsesnis, greitesnis, lietuviškai kalba tikrai gerai. Vyresnėlis Pranas jau lanko mokyklą. Nors lietuviškai kalba ne taip gerai kaip angliškai, tačiau gerai skaito, rašo. Privačioje mokykloje anglų kalbos mokoma nuo pirmos klasės, bet paprašiau, kad leistų Pranui lankyti anglų kalbos pamokas su vyresniais mokiniais.“

Dviem kalbomis puikiai kalbantys vaikai mamos paklausė, kodėl ši norinti, kad jie kalbėtų dar ir lietuviškai, kam jiems to reikia. „Aiškinau, kad gimė Lietuvoje, čia gyvena, ir mes norime, kad nesijaustų svetimi dėl to, kad nemoka kalbos, – pasakoja pašnekovė. – Sunkiausia bus, kai reikės kartu ruošti lietuvių kalbos namų darbus. Gal susitvarkysime padedami Jurgio? Patinka, kad mokomės visi kartu, tai suartina šeimą.“ Labiausiai proanūkių pasiekimais džiaugiasi Jurgio seneliai. „Jų anūkai, išskyrus Jurgį, nekalba lietuviškai, o štai proanūkiai į juos kreipiasi gražia lietuvių kalba, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Tai – labai jautru.“

Dainininkė pasakoja, kad jos gimtojoje Airijoje po ekonominio bumo žmonės vėl ėmė didžiuotis savo šaknimis, kultūriniu palikimu. Erica džiaugiasi savo dukterėčia, kuri puikiai kalba airių, anglų ir lietuvių kalbomis. „Londone gyvenanti lietuvė draugė neseniai pasakė, kad jeigu ji turėtų vaiką, tai nėra tikra, kad mokytų jį lietuvių kalbos, nes gyvena Anglijoje, o Lietuvoje šeimos nebeturi, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Būtų liūdna, jeigu tai taptų norma. Kalba padeda puoselėti savo šaknis. Išlaikyti gimtąją kalbą gyvą yra svarbiau už viską.“

Išsaugoti tai, kas esame

Pro remontuojamo pastato dulkių debesis susirandu naują kulinarinių knygų autorės ir laidų vedėjos Beatos Nicholson biurą. Ten – darbo kabinetai, švytinti nauja virtuvė, įmonės „Jurgis ir drakonas“ patalpos. Šeimos verslas – po vienu stogu. Gurkšnodama skanią arbatą žiūriu į Gedimino prospekto namų stogus.

Beata – jau čia. Ryški, energinga, geros nuotaikos. Ką tik iš spaustuvės atkeliavo naujas žurnalo „Beatos virtuvė“ numeris. Moteris aprodo patalpas, kur filmuojamos jos laidos. Tiek visko daug, ir visa tai pasiekta per dvejus metus.

Beata pasakoja, kad, persikėlę iš Londono į Vilnių, jie vietoje netrypčiojo. Britas vyras Tomas ėmėsi restoranų verslo, vaikai pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą. „Devynerių metų dukra Izabelė – puikus dvikalbio vaiko pavyzdys, – sako Beata. – Pirmuosius žodžius ištarė lietuvių kalba. Mano anyta net buvo išsigandusi, kad anūkė nekalbės angliškai. Pirmieji jaunėlio Jurgio žodžiai irgi buvo mano gimtąja kalba, tačiau dabar jis labiau linkęs į anglų. Gal identifikuojasi su vyriška šeimos dalimi? Kita vertus, kai kreipiasi į mane angliškai, prašau šnekėti lietuviškai. Juokauju, kad lietuviškai sūnus kalba su lengvu Amerikos lietuvio akcentu. Gal berniukai ne tokie imlūs kalboms kaip mergaitės? Vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai. Man tai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti. Izabelė su manimi bendrauja tik lietuviškai. Jei būna su įvairiakalbiais vaikais, o aš ką nors jai pasakau angliškai, prašo kalbėti lietuviškai. Negalima sakyti, kad tik nuo mamos priklauso – kalbės vaikas jos kalba ar ne. Su savo atžalomis bendrauju vienodai, o štai Izabelė lietuviškai kalba geriau.“

Beata sako visada žinojusi, kad su vaikais kalbės savo gimtąja kalba. „Vyras tam pritarė – juk kalba yra mūsų identiteto dalis. Kaip kitaip pažinsi savo kultūrą, šaknis? – sako moteris. – Šiais laikais mokslininkai daug kalba apie trečios kultūros vaikus. Tokius, kurie kalba ne tik gimtąja, arba mamos, kalba (angl. mother tongue), bet ir tėvo (angl. father tongue). Po penkiolikos ar daugiau metų Lietuvoje atsiras vaikų, kurie čia ieškos savo šaknų, bet nekalbės lietuviškai.“

B. Nicholson žavi Amerikos lietuvių šeimos, kad net ketvirtos kartos jų palikuoniai šneka lietuviškai. „Vaikams pabrėžiu, kad kalba yra jų privalumas. Gal mes visada gyvensime Lietuvoje, jiems reikės čia dirbti, skaityti, rašyti“, – sako moteris.

Kai šeima susirenka namie, Beata su vaikais šneka lietuviškai, su vyru – angliškai, o kartais visas pokalbis pakrypsta anglų kalba arba tie patys dalykai pasakomi abiem. „Mano vyras mokosi šnekėti lietuviškai, vaikai jam pataria. Tiesa, Tomo bandymai Izabelei ir Jurgiui sukelia juoko priepuolį, – šypsodamasi sako Beata. – Kalbos požiūriu tikrai džiaugiuosi, kad gyvename Lietuvoje, nes vaikai progresuoja. Nežinau, kaip būtų Londone.“

Nicholsonų atžalos bendrauja su įvairių tautybių vaikais, todėl nesijaučia kitokie ar svetimi, nekompleksuoja dėl to, kad kalba ne taip gerai kaip jų bendraamžiai. „Jurgis lanko futbolą su lietuviais. Gal jam ir sunkiau susikalbėti, bet lankyti nori, nes patinka pats futbolas“, – svarsto Beata.

Televizijos laidų vedėja mano, kad vaikai patys turi išmokti prisitaikyti gyvenime. „Skirtingomis kalbomis kalbančių tėvų atžaloms abi kalbos yra kaip gimtosios, tačiau natūralu, kad vieną jie moka geriau. Svarbiausia, kad mes norime išsaugoti tai, kas esame, didžiuojamės savo šalimi, jos kultūra, – neabejoja pašnekovė. – Šią vasarą lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Ten gyvenantys draugai pasakojo apie iššūkius, susijusius su lietuvių kalbos išsaugojimu. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikai lėčiau mokosi kalbėti ar kalba per mažai, tad griebiasi bet kokios išeities, tarkim, pradeda kalbėti viena kalba. Nežinau, ar tai yra geriausias sprendimas. Dvikalbius vaikus auginti nėra lengva, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.“

Patarimai dvikalbius vaikus auginantiems tėvams Iš Loretos Vilkytės knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ (leidykla „Obuolys“)

* „Platesnis mokomųjų programų suvokimas, ilgesnis dėmesio sukaupimo išlaikymas, integralus mąstymas – tai įgūdžiai, kuriuos dvikalbiai vaikai be didesnių pastangų naudoja kaip turimą dovaną.“

* „Jei nori, kad vaikas augtų ir kalbėtų dviem kalbomis, tėvai turi bendrauti su juo kiekvienas savo gimtąja kalba nuo pirmųjų gimimo dienų ir jokiu būdu tų kalbų nemaišyti.“

* „Vėlyvesnis kalbų išmokimas gali būti dalis dvikalbystės vystymosi proceso, tačiau tai tik laikinas, jokios žalos nedarantis faktorius.“

* „Anglų kalbą vaikai išmoks, vieni – greičiau, kiti – lėčiau, o gimtajai reikia pastiprinimo, praktinės paramos, negalima jos palikti savieigai.“

* „Savęs priskyrimas abiem tautinėms grupėms yra mūsų identiteto dalis. Augdamas vaikas turi jausti emocinį stabilumą, todėl reikia skatinti jį jaustis visavertį net ir kalbos požiūriu.“

Tekstas buvo išspausdintas portale moteris.lt: http://www.moteris.lt/veidai/ar-dvikalbyste-naudinga-vaikui-bei-seimai.d?id=69938620