Kviečiame pasiruošti Kovo 11-osios šventei! Sodietė: „Kuo didesnė širdelė – tuo didesnė mano meilė Lietuvai!“

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Lietuvos vėliavos spalvų spalvotas popierius (geltonas, žalias, raudonas);

* Pieštukiniai klijai.

 

DARBO EIGA:

Iš popieriaus lapo iškirpkite kvadratą.

 

Kvadratinį popieriaus lapą perlenkite įstrižai, taip suformuodami dvi įstrižas pagalbines linijas.

 

Vieną iš kvadrato kampų lenkite link kvadrato centro.

 

Priešais jį esantį kampą lenkite iki užlenkto kampo kraštinės.

 

Prilaikydami lankstinį pagalbinės apatinio kampo kraštinės apačioje, lenkite abi lankstinio puses iki apatinio kampo užlenktos viršūnės.

 

Apverskite lankstinį. Užlenkite visus lankstinio kampelius. Vėl apverskite. Rezultatas – širdelė!

 

Visus veiksmus pakartokite su trimis popieriaus lapais, kad gautumėte tris skirtingų spalvų širdeles.

 

Geltonos širdelės apačią patepkite klijais, ant jos klijuokite žalią, o ant žalios – raudoną.

 

Štai ir pasiruošėte Kovo 11-ajai!

 

PASTABA: suaugusiojo priežiūra ir pagalba BŪTINA!

 

 

 

 

Jau keletą metų biure vis pasikalbame apie tai, kad reikėtų ne tik žodžiais kelti pedagogo profesijos prestižą (na, mes visur, kur tik galime, pozityviai atstovaujame šią profesiją). Man asmeniškai ši mintis kilo, kai vienos konferencijos metu sėdėjau greta profesorės iš Suomijos, kurios paklausiau, kodėl Suomijoje pedagogo profesija yra prestižinė. Kaip tik buvau skaičiusi knygą, kad atlyginimas motyvuoja žmones tik iš dalies, o atlyginimo pakėlimas – tik trumpam; norint keisti požiūrį, procesas daug sudėtingesnis. Profesorė susimąstė ir pasakė, kad mokytojų atlyginimai nėra dideli, nes Suomijoje itin brangu gyventi ir tik išėmus iš konteksto atlygį atrodo, kad jis didelis. Anot jos, Suomijoje mokytojo atlyginimas yra mažesnis už vidutinį valstybės atlyginimą. (Vėliau ir pati skaičiau straipsnį šia tema). Tačiau mokytojo profesija yra gerbiama. Įstoti į pedagogines studijas – nemažas iššūkis. Žodžiu, ji net nelabai suprato, apie ką aš kalbu, kai pasakiau, kad Lietuvoje dažnas mano, jog į pedagogikos studijas yra stojama, kai neįstojama ten, kur nori. (Jokiu būdu ne visada, tačiau toks mąstymas neatsirado iš niekur – tokių žmonių Lietuvoje buvo ir vis dar yra). Jos nuomone, pedagogika yra tarnystė, ir žmogus, kurį domina prasmingas darbas, didžiuojasi pedagoginiu darbu ir žvelgia į jį kaip į misiją, kuri yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Man norėjosi ją apsikabinti, šokti ir sakyti: taip, taip, TAIP! Bet, emocijoms nurimus, vis grįždavo mintis: kodėl tokio mąstymo trūksta Lietuvoje?!

Nuolat kalbėjome ir apie tai, kaip yra organizuojamos pedagogų konferencijos ir kiti renginiai – dažnai jie būna persunkti pedagoginio darbo sunkumais ir pesimizmu. Ar yra sunkumų? Žinoma! Ar reikia kartais apie juos kalbėti ir pasidalinti? Be jokios abejonės! Tačiau kai tokiais tampa daug renginių (arba pradedama kalbėti apie nesibaigiančias reformas arba vis naujus reikalavimus tiems patiems pedagogams), nenuostabu, kad pedagogai panyra į mobiliuosius telefonus arba tik ir svajoja, kada ir kaip kuo greičiau ištrūkti į akropolius. Mano pačios motyvacija ne vienoje konferencijoje Lietuvoje, švelniai tariant, labiau krito, nei augo. Suprantu, kad reikia ir labai rimtų, ir nišinių (analizuojamų temų ir problemų prasme) konferencijų, bet juk norisi bent vienos smagios! Džiaugiausi TEDxKids Vilnius ir Campus konferencijomis, bet juk jos – ne lietuvių organizuojamos. Ką darome MES? Apie tai ne kartą kalbėjau ir su TEDx organizatoriais Lietuvoje, na, kad reikėtų organizuoti ir lietuvišką – motyvuojančią ir įkvepiančią. Juk mes GALIME! Nes mes esame protingų, inovatyvių, kūrybingų žmonių tauta. Tikrai.

Įsivardinome, kad norime renginio, kuris leistų pedagogams atsipalaiduoti, pasijusti tinkamai įvertintiems ir pasidžiaugti išties prasmingu savo darbu. Taip pat pagalvojome, kad norisi į pedagogų renginį pritraukti ne tik pedagogus, bet ir tuos, kuriems rūpi ugdymas ir pati švietimo sistema: tėvus, senelius, studentus, visuomenės veikėjus, žodžiu, kuo platesnį spektrą dalyvių. Kad ateitų tie, kurie tiki Lietuvos (ir ne tik!) švietimo sistemos sėkme ir nori imtis veiksmų (arba bent jau įtikėtų), kad mokytojas Lietuvoje vėl būtų Mokytojas ir savo, ir vaikų, ir bendruomenės akyse.

Juk pradėti galime nuo smulkmenų: paraginti moksleivius pasirinkti pedagogines studijas (ypač abejojančius!). Sakysite, kodėl raginti? Todėl, kad tai – stabili profesija ir net ateitį analizuojantys specialistai sako, kad ji artimiausiu metu niekur nepasitrauks. Todėl, kad geras pedagogas visada ras darbą, visada jį gerbs bei mylės ir tėvai, ir vaikai. Todėl, kad pedagogo darbas yra nepaprastai kūrybingas – kiekviena klasė yra unikali, kiekviena diena yra unikali, o tu turi daug laisvės, ką – ir ypač KAIP – papasakoti vaikams. Todėl, kad tu gali daryti įtaką ateities Lietuvai: dauguma mūsų dirba su dabartimi, o pedagogai – su ateitimi. Didele dalimi nuo jų darbo kokybės priklauso Lietuvos ateities kokybė. (Nejau nesinori būti tos ateities dalimi?!) Be jokios abejonės, tai yra kūrybingas, daug laisvės suteikiantis, prasmingas darbas. Be to, pedagogas visada turi galimybę mokinių atostogų metu dirbti stovyklose (ką daro itin dažnai ypač pradedantys pedagogai ne Lietuvoje – atostogauja ne du mėnesius, o vieną!) arba organizuoti įvairius būrelius po pamokų, kas leidžia užsidirbti ir po darbo. Kai pagalvoji, nuostabi, kupina galimybių, profesija! Juk – jei yra noras – gali net knygas rašyti 🙂

Norėjome ir vietos, į kurią pedagogams būtų smagu susirinkti: ne varganos, o iškilmingos, kad jie pasijustų pagerbti jau vien vieta. Norėjome rasti rėmėjų, kurie pamalonintų pedagogus smulkiomis smagiomis dovanėlėmis (pavyzdžiui, man visada konferencijose smagu gauti skirtukų, knygelių, pratybų sąsiuvinių, užrašinių; vienoje paskutinių iš rėmėjo – koledžo – visi dalyviai gavome net nedidelį šaltkrepšį).  Norėjome sukviesti pranešėjus, kuriuos mokytojai pažįsta, kurie tiki Lietuvos švietimo sistema ir kurie tiki mokytojo profesijos svarba. Taigi džiaugiamės, kad pavyks konferenciją organizuoti Valdovų rūmuose – plojome iš laimės, kai sužinojome, kad pavyko! Džiaugiamės, kad savo įžvalgomis sutiko pasidalinti nuostabūs pranešėjai – esame be galo be krašto jiems dėkingi. Džiaugiamės, kad atsirado rėmėjų, kurie patikėjo mūsų idėja ir, pavyzdžiui, jų dėka atskrenda pranešėjas, kuris pernai pranešimą skaitė Forum 2000 konferencijoje.

Mes patys Vaikystės Sode  „degame” šia idėja, ir visi savanoriaujame: dalinamės idėjomis, diskutuojame, organizuojame viską savo laisvu – asmeniniu – laiku. Kai pagalvoji, kiek nuostabių žmonių yra aplink, kuriuos suvienija tikėjimas idėja!

Tiesa, gavome klausimų, kodėl LearnED? Dėl to, kad mes mokomės visą gyvenimą – tai nėra baigtinis procesas; todėl, kad tai – žodžių žaismas; todėl, kad mes – švietimu besidominti bendruomenė; todėl, kad „learned” reiškia eruditą, išsilavinusį žmogų, o juk toks ir yra tikras Mokytojas (ne tik pedagogas!), kuris mokosi visą savo gyvenimą! Kodėl pavadinimas anglų kalba? Nes mūsų konferencija – nors ir lokali – analizuoja globalius klausimus; juk šiandien turbūt nerasite žmogaus, kuris prieštarautų teiginiui, kad ugdymas yra gyvybiškai svarbus visam pasauliui.

Tikimės, kad ši pedagogo profesijos svarbą – įkvepiančiai ir motyvuojančiai – akcentuojanti konferencija taps gražia kasmetine tradicija. Nepaprastai jaudinamės ir rūpinamės, kad šis – pirmasis – blynas būtų skanutėlis. Toks, kad norėsis DAR, DAR, DAR 🙂

Tad dar kartą konkrečiai:

Švietimo konferencija LearnED

Kada? 2016 m. balandžio 12 d., antradienis, 13-19 val.

Kur? Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, Katedros a. 4, Vilnius

Registracija į renginį: http://vssk.eventpen.com/register

Švietimo ir ugdymo įstaigos už bilietus gali mokėti iš mokinio krepšelio.

Nagrinėdami stebuklingą kalnų temą, susipažinome su kalnuose gyvenančiais ypatingais ir draugiškais gyvūnais – Lamomis. Kviečiame šį mielą ir šiltą draugą pasigaminti su vaikais. Tai bus ne tik smagi veikla kartu, bet ir puiki priemonė lavinti vaikų smulkiąją motoriką!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* žirklės;

* kartoninis popierius;

* pieštukas;

* skylamušis;

* siūlai.

 

DARBO EIGA:

Pieštuku ant popieriaus nupieškite lamą ir ją iškipkite.

 

Naudodamiesi skylamušiu, išmarginkite lamos kūnelį skylutėmis.

 

Pradėkite verti siūlus per padarytas skylutes.

 

Siūlus verkite tol, kol lama pasipuoš šiltu ir minkštu kailiu! Dabar vaikai gali džiaugtis nauja veikla, o Jūs – vaikų lavėjančia smulkiąja motorika!

 

 

PASTABA: suaugusiojo priežiūra ir pagalba BŪTINA!

Kaip įdomu tyrinėti kalnus, o dar smagiau patiems pasigaminti savo kalnų maketą! Kalbant apie kalnus, svarbu paminėti ir Lietuvoje esančius, kurių grožį taip taikliai aprašė A. Baranauskas: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų… Kalnai ir maži kalneliai…“.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Kiaušinių dėžutė;

* Rudos spalvos dažai;

* Teptukas;

* Klijai (lipalas);

* Skylamušis;

* Baltos ir žalios spalvos popierius;

* Permatoma lipni juostelė;

* Mediniai dantų krapštukai.

 

DARBO EIGA:

Kalnų maketui Jums prireiks vienos kartoninės kiaušinių dėžutės apatinės dalies, tačiau turėdami daugiau, galite sukurti visą kalnyną. Norėdami pasigaminti kalnų maketą, kiaušinių dėžutę nudažykite rudos spalvos dažais. Tai bus jūsų darbelio pagrindas – kalnai!

 

Kol išdžius pagrindas, skylamušiu iš balto popieriaus lapo išmuškite daug skylučių, išmušti apskritimai bus „sniegas“ ant Jūsų kalnų viršūnių.

 

Iš žalio popieriaus lapo iškirpkite trikampius ar kitos pasirinktos formos figūras ir permatoma lipnia juostele priklijuokite prie medinių dantų krapštukų. Taip sukursite medelius, kuriuos galėsite „pasodinti“ kalnuose.

 

Išdžiuvusį pagrindą patepkite klijais ir apiberkite baltais apskritimais iš skylamušio, kad padengtumėte kalnų viršūnes. Apskritimų ant pagrindo berkite tiek, kiek Jums norisi.

 

Į pagrindą įsmeikite pasigamintus medelius ir štai kalnų maketas jau baigtas! O gal tai visai ne kalnai, gal tai nuostabiausi Lietuvos piliakalniai, ant kurių auga ne tik eglės, bet ir tvirčiausi ąžuolai… Būkite kūrybingi ir išradingi, sukurkite su vaikais savo svajonių kalnus!

 

PASTABA: suaugusiojo priežiūra ir pagalba BŪTINA!

 

 

 

 

Neabejojame, kad ši tema aktuali ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantiems tėvams. Dr. Austėja Landsbergienė atsako į mamos klausimą, kaip pratinti vaikus miegoti savo kambaryje. Sprendimas paprastas, tačiau reikalaujantis tėvų kantrybės ir laiko. Kviečiame žiūrėti!

Kol už lango saulės dar nėra labai daug, kviečiame pasigaminti saulėtas smėlio kopas!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Lipalas ar panašūs klijai;

* Teptukas (patogiau didesnis);

* Smėlis;

* Kartonas ar storesnis popierius;

* Samanos ar panašūs augalėliai;

* Kriauklytės;

* Žirklės;

* Liniuotė (skriestuvas);

* Pieštukas.

 

DARBO EIGA:

Ant A4 formato kartono lapo nusibrėkite apskritimą ir spindulį apskritimo viduje. Tuomet apskritimą iškirpkite ir įkirpkite ten, kur nubrėžtas spindulys. Jums reikės tiek šių apskritimų, kiek kopų norėsite pasidaryti.

 

Klijais ištepkite plotelį nuo spindulio iki punktyrinės linijos ir  susukite apskritimą į kūgį. Palaukite kol klijai pradės džiūti ir kūgis sukibs.

 

 

Kūgius patepkite klijais gausiau, kad prie jų gerai liptų pilamas sausas smėlis. Ant klijais išteptų kūgių pilkite smėlį.

 

A3 formato kartono lapą ištepkite klijais ir padenkite smėliu. Smėlio perteklių nupurtykite,

 

Smėlio kalnus (kūgius) klijuokite ant smėlio plokštės (A3 formato lapo) ir dekoruokite juos įvairiomis samanomis, kriauklytėmis.

 

Jūsų saulėtos kopos jau užbaigtos! Dabar galite pasigrožėti savo pasigamintomis smėlio kopomis!

 

PASTABA: suaugusiojo priežiūra ir pagalba BŪTINA!

 

„Skaityti pradėjau sulaukęs penkerių”. „Mano dukra skaito nuo ketverių” – taip atrodo pokalbis tarp tėvų, kai prasideda diskusija apie skaitymą. Tačiau ekspertai sako, kad lenktynės, kurio vaikas pradėjo skaityti anksčiau yra beprasmiškos. Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5-7 metų ir šis rodiklis yra vienodas visame pasaulyje ir visose kultūrose.

Mokymas skaityti – be varžybų

„Mažųjų ekspertų mokyklos” ambasadorės psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė bei „Vaikystės sodo” ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, edukologijos mokslų daktarė dr. Austėja Landsbergienė teigia, kad knygų skaitymas turi būti bendras tėvų ir vaikų džiaugsmas, gyvenimo mokykla ir diskusijų šaltinis, bet ne varžybos.

Tyrimai: skaitantys vaikai pasiekia daugiau

Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5-7 metų. Ar ankstyva skaitymo pradžia užtikrina geresnę vaiko ateitį ir karjerą? Edukologai, medikai ir psichologai perspėja: mokėti skaityti pirmiausia reiškia gebėti iš savo skaitinių pasimokyti, pasidalinti knygos turiniu su kitais žmonėmis, praturtėti emociškai, pasisemti įkvėpimo. Deja, ne visi anksti skaityti pradėję vaikai ir vėliau suaugusieji geba tai padaryti.

„Siūlyčiau tėvams susilaikyti nuo savo ir kitų vaikų lyginimo. Tėvai turėtų būti kantrūs, supratingi, apsieiti be lenktynių, kuris vaikas anksčiau pradėjo skaityti, geriau skaito ir panašiai. Jei per anksti mokysime skaityti, vaikas vengs, bijos, nepasitikės, praras mokymosi, skaitymo džiaugsmą”, – sako psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė.

Edukologijos mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė pabrėžia, kad nėra ir negali būti jokios griežtos taisyklės, kada vaikas turėtų pradėti skaityti. Tačiau tėvams ji pataria: skaitykite savo mažyliams knygas. Kuo anksčiau tėvai pradės tą daryti – tuo daugiau laimės.

„Jeigu mes skaitome savo vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, tai lemia geresnius jų rezultatus mokykloje bei geresnį pasiruošimą skaityti. Tyrimai rodo, kad vaikus geriausiai paruošia mokyklai tai, kad jų tėvai su jais skaito”, – teigia dr. A. Ladsbergienė. Pasak jos, kad daug skaitantys vaikai pasiekia daugiausiai – tai patvirtina įvairūs tyrimai. Kad vaikai įgytų šį skaitymo gebėjimą, reikia skaityti kartu su jais.

Vertingiausia dalis – diskusija

„Jei vaikas nesukaupia dėmesio, greit išsiblaško, sunkiai nusėdi, siūlyčiau bendriems trumpiems paskaitymams pasirinkti tokias knygas, kur mažai teksto, aiški mintis, daug vaizdžių paveikslėlių. Skaitant reikėtų nuolat sugrąžinti vaiko dėmesį rodant paveikslėlį, kartu kalbantis, trumpai pakartojant, kaip ten buvo ir panašiai”, – pataria dr. S. Lesinskienė.

Edukologė dr. A. Landsbergienė pabrėžia: svarbiausia, kad knyga ikimokyklinio amžiaus vaikui patiktų. Labai svarbu, kad knyga patiktų ir tėveliams. Tada jie galėtų išreikšti savo emocijas drauge su vaiku.

Anot dr. A. Landsbergienės, svarbiausia skaitymo su vaiku dalis yra diskusija. Diskutuojant plečiasi vaiko žodynas, gilėja kritinis mąstymas, jis mokosi bendravimo ir diskutavimo pagrindų. „Tokios diskusijos naudingos ne tik vaikui. Per jas tėveliai patiria, ką jų vaikas mano apie pasaulį, kokios jo vertybės”, – primena „Mažųjų ekspertų mokyklos” ekspertė.

Ji taip pat kviečia tėvus atkreipti dėmesį, kad ne kiekvienas klausimų-atsakymų žaidimas yra diskusija. „Klausimai, į kuriuos galima atsakyti „taip” arba „ne”, diskusijos neskatina. Vietoje to galėtumėte pasakyti, kas jus pačius nustebino. Vaiko susidomėjimą galite sužadinti patys spėliodami, kas bus toliau, atsargiai atkreipdami dėmesį į kuriuos nors retesnius žodžius. Be to, vaikas turėtų susidaryti įspūdį, kad yra ne vienas loginis paaiškinimas ir ne viena prasmė”, – pataria dr. A. Landsbergienė.

Jos tvirtinimu, tėveliai skaitymą drauge su vaikais turėtų tęsti ir tada, kai jie išmoks skaityti. Jei vaikas pradeda skaityti, bendro skaitymo su vaiku tradiciją tęsiantys tėveliai galėtų pabandyti pasikeisti su vaiku skaitovo ir klausytojo vaidmenimis. Ši skaitymo kartu tradicija galėtų tęstis tiek ilgai, kiek tik įmanoma.

Skaityti mokomės skirtingai

Ir vis dėlto: kaip suprasti, kada jūsų mažylis jau gali skaityti? Anot edukologės A. Landsbergienės, toks vaikas jau žino visas raides ir jų garsus. Jis taip pat supranta, kad raidės turi garsus, kad garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys – į žodžius. Toks vaikas skaitydamas dažniausiai skiemenuoja.

„Mokydamiesi skaityti, vieni vaikai labiau žiūri į atskiras raides, jas taria, jungia raides ir garsus paeiliui, o kiti geriau vaizdžiai suvokia tai, ką mato kaip visumą, greit įsimena raides ir jų seką kaip vientisą žodį. Pamatę pirmąsias raides, jie jau skuba sakyti visą žodį, nejungia raidės prie raidės, neskiemenuoja. Pradedant mokytis skaityti, reikėtų atsižvelgti į šiuos ypatumus, leisti vaikui suvokti tekstą jam tinkamiausiu būdu”, – kiekvieno vaiko individualumą pabrėžia dr. S. Lesinskienė.

Tiems, kam sekasi sunkiau, gydytoja pataria nuo pat pradžių tinkamai ir supratingai padėti. Dėl to reiktų kreiptis konsultacijos į specialistus ir vengti spaudimo, griežtų reikalavimų. Reikėtų ieškoti vaiką dominančių temų, padėti jam pažinti garsus, jų vaizdavimą, jungimą kuo žaismingiau, įdomiau, įvairiapusiškiau. Tačiau nevertėtų nerimauti, kol vaikui dar nesukako šešeri.

„Jei iki šešerių metų amžiaus vaikas nesidomi skaitymu, pats nerodo pastangų, o pamokinus jam nelabai sekasi, geriau dar palaukti. Tegu jis žaidžia, piešia, kuria, aktyviai tyrinėja pasaulį, pasiklauso sekamų pasakų, istorijų, dainų”, – pataria dr. S. Lesinskienė.

Tekstas buvo išspausdintas portale tavovaikas.lt: http://www.tavovaikas.lt/darzelinukas/lavinimas-ir-ugdymas/kokio-amziaus-vaika-reikia-mokyti-skaityti-ir-kaip-ta-daryti.d?id=70353782

„Skaityti pradėjau sulaukęs penkerių“. „Mano dukra skaito nuo ketverių“ – taip atrodo pokalbis tarp tėvų, kai prasideda diskusija apie skaitymą. Tačiau ekspertai sako, kad lenktynės, kurio vaikas pradėjo skaityti anksčiau yra beprasmiškos. Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų ir šis rodiklis yra vienodas visame pasaulyje ir visose kultūrose.

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorės psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė bei „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, edukologijos mokslų daktarė dr. Austėja Landsbergienė teigia, kad knygų skaitymas turi būti bendras tėvų ir vaikų džiaugsmas, gyvenimo mokykla ir diskusijų šaltinis, bet ne varžybos.

Tyrimai: skaitantys vaikai pasiekia daugiau

Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų. Ar ankstyva skaitymo pradžia užtikrina geresnę vaiko ateitį ir karjerą?

Edukologai, medikai ir psichologai perspėja: mokėti skaityti pirmiausia reiškia gebėti iš savo skaitinių pasimokyti, pasidalinti knygos turiniu su kitais žmonėmis, praturtėti emociškai, pasisemti įkvėpimo. Deja, ne visi anksti skaityti pradėję vaikai ir vėliau suaugusieji geba tai padaryti.

„Siūlyčiau tėvams susilaikyti nuo savo ir kitų vaikų lyginimo. Tėvai turėtų būti kantrūs, supratingi, apsieiti be lenktynių, kuris vaikas anksčiau pradėjo skaityti, geriau skaito ir panašiai. Jei per anksti mokysime skaityti, vaikas vengs, bijos, nepasitikės, praras mokymosi, skaitymo džiaugsmą“, – sako psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė.

Edukologijos mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė pabrėžia, kad nėra ir negali būti jokios griežtos taisyklės, kada vaikas turėtų pradėti skaityti. Tačiau tėvams ji pataria: skaitykite savo mažyliams knygas. Kuo anksčiau tėvai pradės tą daryti – tuo daugiau laimės.

„Jeigu mes skaitome savo vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, tai lemia geresnius jų rezultatus mokykloje bei geresnį pasiruošimą skaityti. Tyrimai rodo, kad vaikus geriausiai paruošia mokyklai tai, kad jų tėvai su jais skaito“, – teigia dr. A. Ladsbergienė. Pasak jos, kad daug skaitantys vaikai pasiekia daugiausiai – tai patvirtina įvairūs tyrimai. Kad vaikai įgytų šį skaitymo gebėjimą, reikia skaityti kartu su jais.

Vertingiausia dalis – diskusija

„Jei vaikas nesukaupia dėmesio, greit išsiblaško, sunkiai nusėdi, siūlyčiau bendriems trumpiems paskaitymams pasirinkti tokias knygas, kur mažai teksto, aiški mintis, daug vaizdžių paveikslėlių. Skaitant reikėtų nuolat sugrąžinti vaiko dėmesį rodant paveikslėlį, kartu kalbantis, trumpai pakartojant, kaip ten buvo ir panašiai“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

Edukologė dr. A. Landsbergienė pabrėžia: svarbiausia, kad knyga ikimokyklinio amžiaus vaikui patiktų. Labai svarbu, kad knyga patiktų ir tėveliams. Tada jie galėtų išreikšti savo emocijas drauge su vaiku.

Anot dr. A. Landsbergienės, svarbiausia skaitymo su vaiku dalis yra diskusija. Diskutuojant plečiasi vaiko žodynas, gilėja kritinis mąstymas, jis mokosi bendravimo ir diskutavimo pagrindų. „Tokios diskusijos naudingos ne tik vaikui. Per jas tėveliai patiria, ką jų vaikas mano apie pasaulį, kokios jo vertybės“, – primena „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ekspertė.

Ji taip pat kviečia tėvus atkreipti dėmesį, kad ne kiekvienas klausimų-atsakymų žaidimas yra diskusija. „Klausimai, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, diskusijos neskatina. Vietoje to galėtumėte pasakyti, kas jus pačius nustebino. Vaiko susidomėjimą galite sužadinti patys spėliodami, kas bus toliau, atsargiai atkreipdami dėmesį į kuriuos nors retesnius žodžius. Be to, vaikas turėtų susidaryti įspūdį, kad yra ne vienas loginis paaiškinimas ir ne viena prasmė“, – pataria dr. A. Landsbergienė.

Jos tvirtinimu, tėveliai skaitymą drauge su vaikais turėtų tęsti ir tada, kai jie išmoks skaityti. Jei vaikas pradeda skaityti, bendro skaitymo su vaiku tradiciją tęsiantys tėveliai galėtų pabandyti pasikeisti su vaiku skaitovo ir klausytojo vaidmenimis. Ši skaitymo kartu tradicija galėtų tęstis tiek ilgai, kiek tik įmanoma.

Skaityti mokomės skirtingai

Ir vis dėlto: kaip suprasti, kada jūsų mažylis jau gali skaityti?

Anot edukologės A. Landsbergienės, toks vaikas jau žino visas raides ir jų garsus. Jis taip pat supranta, kad raidės turi garsus, kad garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys – į žodžius. Toks vaikas skaitydamas dažniausiai skiemenuoja.

„Mokydamiesi skaityti, vieni vaikai labiau žiūri į atskiras raides, jas taria, jungia raides ir garsus paeiliui, o kiti geriau vaizdžiai suvokia tai, ką mato kaip visumą, greit įsimena raides ir jų seką kaip vientisą žodį. Pamatę pirmąsias raides, jie jau skuba sakyti visą žodį, nejungia raidės prie raidės, neskiemenuoja. Pradedant mokytis skaityti, reikėtų atsižvelgti į šiuos ypatumus, leisti vaikui suvokti tekstą jam tinkamiausiu būdu“, – kiekvieno vaiko individualumą pabrėžia dr. S. Lesinskienė.

Tiems, kam sekasi sunkiau, gydytoja pataria nuo pat pradžių tinkamai ir supratingai padėti. Dėl to reiktų kreiptis konsultacijos į specialistus ir vengti spaudimo, griežtų reikalavimų. Reikėtų ieškoti vaiką dominančių temų, padėti jam pažinti garsus, jų vaizdavimą, jungimą kuo žaismingiau, įdomiau, įvairiapusiškiau. Tačiau nevertėtų nerimauti, kol vaikui dar nesukako šešeri.

„Jei iki šešerių metų amžiaus vaikas nesidomi skaitymu, pats nerodo pastangų, o pamokius jam nelabai sekasi, geriau dar palaukti. Tegu jis žaidžia, piešia, kuria, aktyviai tyrinėja pasaulį, pasiklauso sekamų pasakų, istorijų, dainų“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

Tekstas buvo išspausdintas portale 15min: http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/mokymas-skaityti-be-varzybu.d?id=70354452

Mes toliau gvildename temą kalnai, net patys bandėme kopti į juos. Todėl kviečiame Jus pasigaminti savo alpinistą, kuris pamokys Jus kopimo į kalnus gudrybių!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* žirklės;

* lipni juosta;

* plastikiniai šiaudeliai;

* spalvinimo priemonės;

* alpinisto siluetas;

* virvutė/siūlas.

 

DARBO EIGA:

Nuspalvinkite savo alpinistą ir paruoškite jį kelionei.

 

Apverskite alpinistą ir ant nugarėlės su lipnia juosta priklijuokite perkirptus šiaudelius.

 

 

Kai priklijuosite šiaudelius, per juos perverkite siūlą/virvelę, kad apačioje liktų kaboti virvelės galai.