„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Norite, kad vaikas užaugtų emociškai tvirtas? Ko NEdaryti
2018 08 29

Dalinamės naudingu straipsniu (rasite čia) ir dr. Austėjos Landsbergienės mintimis;

Ko nereikėtų daryti tėvams, jei norite, kad vaikas užaugtų emociškai tvirtas?
Mes labai dažnai kalbame apie tai, ką reikėtų daryti tėvams, todėl su didžiuliu pasimėgavimu perskaičiau – ir pastebėjau, kad pati vis tą patį kartoju – ko reikėtų NEdaryti. 
Mūsų, tėvų, tikslas yra ne apsaugoti vaikus nuo gyvenimo negandų, bet išmokyti jas įveikti tvirtai ir iškelta galva; o parklupus – atsikelti. 

1. Tėvai neturėtų toleruoti “aukos” vaidmens
Pralošei rungtynes? Neišlaikei (arba prastai parašei) testo? Nesi auka, mielasis (ar mieloji) vaikeli. Atstūmimas, nesėkmė ir nesąžiningumas yra gyvenimo dalis. 
Atsisakykite dalyvauti vaiko savigailos vakarėliuose ☺ Išmokykite, kad net ir esant itin sunkioms ar neteisingoms aplinkybėms, galima imtis pozityvių veiksmų. 
Dabar itin dažnai pastebiu tėvus, kurie iškart sako: “oooo, mažuti, tuoj aš parašysiu mokytojai!” Esam net gavę laišką (cituoju): “Jūs privalote padaryti, kad ji su mano dukra draugautų!”. Ne “būtų mandagi”, ne “elgtųsi pagarbiai”, o draugautų. Tarsi turim burtų lazdelę, kuria mostelėjus OP!, ir vaikas su kitu vaiku geriausiais draugais tampa. 
Suprantu, kad ne visada galima (o ir reikia) vaikui sakyti, kad jis “susiimtų”, bet – kiek rodo dešimtmečių patirtis – dar dažniau reikia sakyti būtent taip, o ne pulti užjausti. 

2. Nepraktikuokite kaltės tėvystės
Tik nedarykite kažko, nes juk kankina kaltės jausmas. Pasakysiu paslaptį: visus tėvus, kurie nori savo vaikams geriausio, kankina kaltės jausmas. Kaltės jausmas, kad per mažai laiko skyrėme. Kaltės jausmas, kad ne kasdien paskaitome paskaitą. Kaltės jausmas, kad nebuvome per n+k pasirodymą darželyje ir pan. Vaikai, matydami mus kenčiančius (o jie jaučia ir supranta daug daugiau, nei mums atrodo), manys, kad taip jaustis nereikia ir reikia viską daryti, kad taip nesijaustum. 
Toks vaikas negalės pasakyti “ne”, kai kitas vaikas prašys nusirašyti. Arba kai kas nors (neduokdie!) pasakys: “jeigu mane mylėtum, tai padarytum”. 
Parodykite savo pavyzdžiu savo vaikams, kad kaltės jausmas neturi trukdyti priimti išmintingus sprendimus. 

3. Vaikai – ne visatos centras
Jeigu visas Jūsų pasaulis sukasi aplink vaiką (ar vaikus), jie užaugs manydami, kad visų darbas – jiems įtikti. Meilės niekada nėra per daug. Rūpesčio – taip pat, bet tai turi būti bendrystė. Tik apie save galvojančių, manančių, kad visi aplink kažką jiems “privalo” nei suaugusių, nei vaikų niekas nemėgsta. 
Mokykite vaikus susitelkti į tai, ką jie gali pasiūlyti pasauliui, o ne (tik) ką iš jo gali gauti. 

4. Baimė neturi diktuoti pasirinkimų
Mums be galo norisi vaikus apsaugoti: ir vaikas saugus, ir mums ramiau. Tačiau ko tai moko vaikus? Kad baimės reikia vengti! 
Auginkite vaikus, kurie nebijos išeiti iš savo komforto zonos. 
Anądien skridau lėktuvu ir skrido mama su trim paauglėjančiais vaikais. Taip jau atsitiko, kad kažkaip ten sumaišė vietas ir jiems nebuvo vietos drauge. Jums reikėjo pamatyti! Mama baisiausiai supyko ir sako: “Jiems dar nėra 18, aš privalau sėdėti greta!”. Esu girdėjusi ir apie 12 metų vaiką, kurio tėvai nedrįsta įsodinti į autobusą, o iš kitos stotelės kitame mieste jį jau pasiimtų seneliai. Persėsti nereikia. Įsodintų ir pasiimtų. Tėvai bijo. Viena vertus, mane mokslinis smalsumas verčia smalsauti, koks bus pasaulis, kai tokiame burbule auginti vaikai užaugs. Kita vertus, ir baugu. 

5. Vaikai neturėtų reguliuoti šeimos gyvenimo
Leisdami vaikams diktuoti, ką visa šeima valgys vakarienei arba kur šeima atostogaus, suteikiame jiems daugiau galios, nei jie pagal amžiaus tarpsnių ypatumus yra pajėgūs imtis. Pasitarti, išklausyti – žinoma, bet sprendimą (galutinį!) turi priimti tėvai, suaugę. Su vaiku elgiamės kaip su lygiu, bet iš tiesų šeimoje suaugęs turi būti suaugęs, ir tiek. Tad tam tikra prasme vaikai ir tėvai nėra lygūs. Ir neturėtų būti lygūs. Ir tikrai vaikas neturėtų būti šeimos bosas. Priešingai, nei kai kurie šiuolaikiniai tėvai mano, tai atima, o ne suteikia emocinį tvirtumą. 
Vaikai turi mokytis už(si)sakyti maistą kavinėje, turi išmokti klausytis pasakojimų, kurie jiems nėra įdomūs arba nėra labai įdomūs (pavyzdžiui, gido) ir turi išmokti atlikti užduotis, kurios nėra vien tik smagios. Vaikų pasirinkimai turi būti jų amžiui tinkami pasirinkimai, o šeimoje turi būti aiškūs vaidmenys (o su jais ateina ir aiškios hierarchijos žinojimas). 

6. Nesitikėkite tobulumo
Tikėkitės gerų rezultatų: vaikas turi mokytis geriausiai kaip gali mokytis, jis turi padėti namuose, turi susitvarkyti savo žaislus ir t.t. ir pan. Geriausiai kaip gali. Bet nesitikėkite visur ir visada tobulybės. Išmokykite vaikus, kad žmonės klysta. Yra visiškai normalu nebūti tobulu visose srityse. 
Vaikas turi stengtis būti geriausiu savimi, o ne geriausiu visame kame. Jis turi matuoti save su savimi, o ne su kitais. Nes – patikėkite – jeigu matuosimės su kitais, tai kaži, ar kada būsime iš tiesų laimingi.

7. Neleiskite vaikams vengti atsakomybės
“Aš rytoj nunešiu indus”, “Aš labai pavargusi, daug namų darbų, rytoj išsiurbsiu kambarį” – juk labai norisi pagailėti ir leisti vaikui išsisukti. Atrodo, kad nieko tokio. Juk taip norisi, kad būtų kuo mažiau konfliktų, kad vaikas galėtų pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste, kuri taip greitai prabėga! 
Tačiau visi tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems duodamos atlikti jų amžiui tinkamos užduotys arba namų ruošos darbai, visiškai nėra nei vargšiukai, nei perkrauti – atvirkščiai. Tokie vaikai užauga atsakingais piliečiais. 

8. Nesaugokite vaikų nuo skausmo
Užgauti jausmai, liūdesys, nerimas yra gyvenimo dalis. Kai mes leidžiame vaikui (iš)jausti nemalonius jausmus, mes mokome juos toleruoti nemalonią savijautą, atrasti būdus, kaip atsitiesti, kaip naviguoti savo emocijų pasaulyje. 
Koks mūsų vaidmuo? Palaikyti, kai jiems skauda ir savo pavyzdžiu bei patarimais mokyti atrasti būdus “išlipti” iš tokių emocijų. Jie turi įgyti tikėjimą ir pasitikėjimą, kad yra pajėgūs įveikti nemalonias emocijas ir gyvenimo sunkumus. 
O kaip kitaip?!
Žinoma, būtina stebėti, tačiau nepulkite rašyti laiško mokytojai kaskart, kai vaikas pasakė, kad “su manimi X nedraugavo šiandien”. Stebėkite. Jei tai tęsiasi, jei vaikas liūdi – kalbėkite apie tai, išbandykite keletą strategijų. Nes ne jūs turite spręsti vaiko problemas (žinoma, jeigu jos yra išsprendžiamos pagal amžiaus tarpsnių ypatumus vaikui savarankiškai), o vaikas. 

9. Nesijauskite atsakingi už vaiko emocijas
Kai vaikas liūdi – nereikia pulti iškart linksminti. Kai vaikas suirzęs – nereikia pulti iškart raminti. Ne jūs turite prisiimti atsakomybę už jų emocijų reguliavimą. Vaikams reikia įgyti emocinę kompetenciją, kad jie gebėtų savarankiškai naviguoti savo emocijų pasaulyje.
Ką verta daryti? Proaktyviai ugdykite vaiko emocinį intelektą, kad jie dėl savo emocijų reguliavimo nepriklausytų nuo kitų.

10. Leiskite vaikams klysti
Netaisykite matematikos namų darbų. Netikrinkite kuprinės, ar įsidėjo užkandėlę. Nepriminkite nuolat, kad reikia atlikti namų ruošos darbus. Tai nėra paslaugumas, tai yra meškos paslauga. Natūralios pasekmės yra vienas geriausių gyvenimo mokytojų. 
Tegul vaikai kartkartėm “susimauna”. Parodykite jiems, kaip reikia pasimokyti iš klaidų, kad augtų išmintingesni ir tvirtesni. 

11. Nemaišykite auklėjimo (pasekmių) su bausme
Bausmė – kai vaikas kenčia dėl to, kad pasielgė netinkamai. Auklėjimas – kai išmokome vaiką tinkamai elgtis ateityje. Tai yra dvi priešybės: vienu atveju vaikas augs bijantis pakliūti į bėdą, o kitu atveju augs vaikas, kuris norės gyvenime priimti teisingus sprendimus. Pasekmės padeda vaikui (išsi)ugdyti savidiscipliną, kuri yra būtina, kad vaikas gebėtų priimti teisingus sprendimus. 

12. Nemeskite kelio dėl takelio 
Tą akimirką, kai nusileidžiame zirziančiam vaikui ar atliekame namų ruošos darbus už vaikus, gyvenimas atrodo lengvesnis, tačiau toks elgesys ilgalaikėje perspektyvoje iš tiesų vaikui daro daug žalos ir ugdo netikusius įpročius. 
Savo pavyzdžiu parodykite vaikui, kad gebate palaukti apdovanojimo. Vaikas, nemokantis palaukti apdovanojimo, nesupras, kad 10 gaunama tik tada, kai prieš tai ilgai ir daug dirbi, o ne tiesiog treptelėjus kojele ir “padirbėjus” pusvalanduką (žinoma, yra ir itin talentingų vaikų, bet daugumai mūsų reikia daug ir sunkiai dirbti, kad pasiektume rezultatų). Nemokykite vaiko pasiduoti greito rezultato pagundai, išvengimui, apėjimui. Mokykite vaiką nepasiduoti net tada, kai labai to norisi. 

13. Neišduokite vertybių
Dauguma tėvų – ir tikrai ne iš piktos valios – neugdo tų vertybinių nuostatų, kuriomis ir patys stengiasi vadovautis, ir norėtų, kad vadovautųsi vaikai. Mes tiesiog kartais taip įsitraukiame į kasdienybę, tai užsisukame jos verpete, kad pamirštame didįjį paveikslą. 
Sąmoningai stenkitės, kad jūsų prioritetai atspindėtų jūsų vertybes – taip suteiksite vaikams stiprybės gyventi prasmingą gyvenimą. 

Pagal: https://www.inc.com/…/mentally-strong-kids-have-parents-who…

Aš noriu pasakyti AČIŪ šiandien mane sveikinusiems.

Už šimtus žinučių, skambučių.

Prieš keletą metų mūsų biuro Messenger pokalbių grupę pavadinau “Ignite”, nes vis sukosi mintis, kad esame kibirkštis, kuri užkuria švietimo sistemą.

Kadangi šiandien gavau itin daug linkėjimų “greičio”, “ryžto”, “nesustok” bei, beje, neprarasti kibirkšties (!), tai noriu pasidalinti ties kuo Vaikystės Sode jau dirbame apie penketą mėnesių.

Mintis galvoje, kad jau reikia didesnės inovacijos, ne kasmetinės, sukosi nuo pernai. Žinote, yra net toks posakis, kad yra septynerių metų atsinaujinimo ciklai?

Vaikystės Sodas kaip tik atšventė tada septintąjį gimtadienį, ir aš pradėjau galvoti, kad viskas nuostabu, leidžiamos knygos apie Kontekstinį ugdymą, sistema puikiai veikia, sulaukiam daug pagyrų, pripažinimo (net daugiau ne Lietuvoje), bet norisi jau kažkokio didesnio proveržio, nei kasdienės inovacijos (taip, mes kasmet į gyvenimą paleisdavome bent keletą inovacijų, niekada nestovėjome vietoje).

Sukau galvą nuolat. Susėdavome su Ugdymo vadove, ji susėsdavo su Pašaukimo kokybės grupe.

Jūs neįsivaizduojate, kiek aš skaičiau.

Kiek diskutavau konferencijose.

Kiek knygų aprašinėjau (taip, aš mėgstu rašyti ir ant pačių knygų, ir ant jų viršelių (nebūtinai susijusias su knyga mintis, bet tas, kurias ji sukelia – kad neužmirščiau).

Kiek užrašų knygelių prirašiau.

Rašiau-braukiau, rašiau-braukiau.

Supykdavau ant savęs: viskas juk veikia puikiai, turime vykdančiąją direktorę, turime ugdymo vadovę, turime veiklos vadovę. Vis primindavau sau posakį: “Don’t fix what’s not broken”. Žinoma, tai ten kas nors įsiplieskia, tai šen, bet ugdymo įstaiga tokia jau yra – gyvas organizmas: tie įsiplieskimai būdingi ir ugdymo įstaigoms, kurios veikia, pavyzdžiui, 150 metų. Ką jau ten septynerius.

Bet man saviguoda neveikia.

Neveikia ir tai, kai žmonės giria. (Veikia, veikia, bet labai trumpai :))

Nes jeigu man nėra pakankamai gerai – o tą mano komanda puikiai žino – tai girk negyręs: man negerai, ir tiek!

Ir štai konferencijoje Berlyne sėdėjau ir BAM! viskas susijungė. Visa tai ką skaičiau, rašiau, braižiau, diskutavau, analizavau. Tiesiog man taip būna.

Toks apėmė jausmas – turiu pasidalinti! Aišku, savaitgalis. Aišku, sėdžiu Berlyne, konferencijoje. Aišku, dar ir vakaras. Žiūriu, mūsų komunikacijos vadovė “prisijungus”. Klausiu, ar gali išklausyti? Paskambinu ir beriu, beriu, springdama pasakoju 🙂 Na, kaip? – klausiu. Visiškai nerealu, darom! – sako man ji.

Grįžtu biuran. Susikviečiu visus prie lentos, imu rašiklį, na, ir prasideda. Kalbu, springstu, rašau, piešiu, braukiu, vėl rašau. Neprisimenu, kiek laiko. Baigiu.

 

Visi sėdi. Tyli. Blyn, sako, Austėja, tik jau žmonės pradėjo normaliai kvėpuoti Vaikystės Sode, tik jau įsidirbam, ir vėl BAM! Nu, sakau, ką padarysi. Bus kaip visada 🙂

O, žinot, kaip pas mus būna visada? Prisimenu vieną mokytoją, įsidarbinusią pas mus: “ne nu pas jus tai nesąmonės čia kažkokios”, – kitą dieną nebegrįžo. Duokdie jai sveikatos rasti mylimą veiklą.

Ir tada yra didelė dalis, kurie (šiaip tai daugiausiai kurios) sako: JĖGA! DAROM!

Žodžiu, kaip ir kiekvienoje organizacijoje, kurioje yra šimtai darbuotojų, yra spektras…visokių. Aš šiaip esu linkusi manyti, kad pas mus yra itin stipri organizacinė kultūra, tai pas mus realiai nėra abejingų. Tiksliau, abejingi ilgai neišdirba. Kaip ir heiteriai. Bet užtat tie, kurie tiki, tie kurie dirba, tai yra Ne-re-a-lie-ji. Matėt filmuką? Ne? Tai pažiūrėkit! Nes tokie Mokytojai/Mokytojos dirba Vaikystės Sode. Pašaukimo pedagogai.

Tai va. Mintis buvo ir yra labai paprasta. Bet aš turiu problemą 🙂 Aš – kai pradedu aiškinti – aiškinu kaip suprantantiems. Gabrielius vis sako, kai žmonės, man kažką papasakojus, tyli ir žiūri į mane: žiūrėkit, aš jums tuoj papasakosiu, ką Austėja norėjo papasakoti 😀 Ir jis papasakoja tą patį, bet žmonėms jau būna aišku. Nesuprantu, ką ne taip darau, bet vat turiu tokią bėdą.

Tai supratau, kad turiu išaiškinti saviškiams, t.y. visų pirma biurui.

Džiaugiuosi, kad pavasarį buvo Knygų turas po Lietuvą: į knygynus važiavau pristatyti knygų “Ruduo”, “Žiema”, “Pavasaris” ir “Vasara”, kurios yra langas į Kontekstinį ugdymą Vaikystės Sode. Į tas keliones važiuodavome kartu tai su mūsų komunikacijos vadove, tai su ugdymo vadove, žodžiu, valandų valandas kelyje diskutavome apie tai, kaip dabar viskas turėtų būti: ką darysime, kaip darysime ir kaip užtikrinsime, kad rezultatas bus toks, kokio tikimės. Aš vairuodavau, ji sėdėdavo šalia atsidarius kompą ir rašydavo, rašydavo, rašydavo. Dar diskutuodavom. Dar aš aiškindavau. Dar aš susinervinus aiškindavau 😀

Nes, matote, jeigu bandai viską užrašyti, tai bet kas (ypač švietimietis) sakys: “oi, tai kas čia naujo?”, “oi, mes seniai tą darome”. Bet vat ne. Tai YRA nauja. Ir ne, NIEKAS to nedaro. Ir ne tik Lietuvoje, bet apskritai aš dar nesu mačiusi tokio planavimo būdo ir tokio realaus ugdymo proceso įgyvendinimo, o esu lankius virš  100 inovatyviausių, pažangiausių pasaulio mokyklų.

 

Pagrindinė mintis šiaip yra L.Vygotskio mintis: “ALL LEARNING IS SOCIAL”. Vat nuo čia atsispyriau, kai pradėjau viską braižyti   🙂

Kai kalbame apie šiuolaikinį ugdymą, svarbu suprasti, kad nebeužtenka vaikų mokyti įprastų dalykų – skaitymo, matematikos pradmenų, smulkiosios ir stambiosios motorikos, menų ir t.t. Žinoma, tai yra būtina, siekiant, kad vaikas įgytų reikalingus įgūdžius ir atitiktų jo amžiaus tarpsniui keliamus reikalavimus, tačiau to negana, jeigu norime, kad vaikas būtų sėkmingas ateityje.

Kiekviena vaikų karta turi išskirtinius požymius. Vaikystės Sode auganti karta – pokyčių karta: prognozuojama, kad jie per gyvenimą pakeis keliolika profesijų ir turės būti adaptabilūs, nebijantys kaitos ir klaidų, gebantys spręsti problemas, mąstyti globaliai ir inovatyviai. Todėl įprastų žinių ir įgūdžių nepakanka – vaikai turi įgyti tam tikras, XXI a. būtinas,  kompetencijas.

Kontekstinio ugdymo programa sukurta remiantis geriausių ugdymo filosofijų, metodų ir sistemų praktika bei moksliniais tyrimais. Mūsų ugdymo pagrindas yra vaikų ugdymas jiems suprantamame kontekste ir didžiausias dėmesys skiriamas 4 kolonoms (Man visada juoką kelia tie, kurie “visko” moko. Šiaip ne, ne juoką. Nerimą. Tik nerimauju ne dėl jų, o dėl vaikų.):

  1. raštingumo programai “VSVS – Vaikystės Sode Visi Skaito”;
  2.  gamtos mokslų/pasaulio pažinimo programai “Mažasis mokslininkas”;
  3. matematikos ir loginio mąstymo ugdymo programai “Matemagija” ir
  4. emocinio intelekto ugdymo programai “Kimočiai”.

Tai ką mes perkeliame į kitą lygį? Visų pirma, kasdienį ugdymo matymą, patį ugdymo ir ugdymosi procesą.

Visą vasarą mokytojams vyko mokymai apie tai, kaip matyti visuminį ugdymą: mokymą, lavinimą ir auklėjimą. Ne kalbėti apie tai. O dirbti taip.

Deja, bet šiai dienai daugiau apie tai papasakoti negaliu. Bet, žinau, rezultatai pranoko lūkesčius.

Vaikystės Sode išskyrėme 7 sritis, kurios jau nuo rugsėjo 3 d. atsispindės ugdymo planuose:

1.     Globalų mąstymą (supratimas, kad pasaulis neturi sienų ir yra įvairus bei besikeičiantis);

2.     Komunikacinius gebėjimus (gebėjimas laisvai save išreikšti, argumentuoti savo nuomonę, išklausyti, diskutuoti);

3.     Inovatyvų mąstymą (iniciatyvumas, drąsa išbandyti naujus dalykus ir klysti, eksperimentavimas, laisvė kurti);

4.     Gebėjimą spręsti problemas (problemos analizavimas ir būdai rasti bei pasirinkti sprendimą bei įvertinti jo pasekmes);

5.     Adaptabilumą (gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių ir suvokimas, kad pokyčiai vyksta);

6.     Skaitmeninį raštingumą (gebėjimas naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, jų “įdarbinimas” siekiant tikslų);

7.     Charakterio ugdymas (empatija, tolerancija, etinis sprendimų priėmimas, kilnumas, bendradarbiavimas).

Vaikai ir toliau kasdien mokysis pagal iš anksto suplanuotą kontekstą, tačiau atsiranda daugiau vietos ir kontekstiniam spontaniškumui, žaidimui, kūrybai.

Keturioms mūsų ugdymo kolonoms bus skiriama dar daugiau dėmėsio, tačiau,  žinodami, kad patyriminis ugdymas padeda vaikams dar geriau suprasti temas ir kontekstą, apie kurį mokomės, nusprendėme nuo naujų mokslo metų padvigubinti Sodiečių teminių (kontekstinių) išvykų kiekį.

Taip pat nusprendėme atsisakyti kelių dalykų, kurie, kaip matėme šiais mokslo metais, trukdė kokybiškiau įgyvendinti kontekstinio ugdymo programą. Juos darėme, nes tarsi tai yra “lygis”. Nieko tai nėra “lygis”. Aukščiausias lygis yra gerai įgyvendinama Kontekstinio ugdymo programa. Nes ji keičia vaikų mąstymą. Užaugs ne “fixed” mindset, o “growth” mindset (skaitykite C.Dweck) karta.

Pamatysite.

Tad pasikeičia planai, pasikeičia ugdymo organizavimas: realiai aš pagalvojau, kad kitoje konferencijoje galėsiu dalintis, ką čia mes padarėme. Nes Florencijoje, kur pristačiau mokslininkams Kontekstinį ugdymą, pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Tokio, kad profesorė iš Suomijos sako: nebūčiau pagalvojusi, kad Lietuvoje! <3 O vat ir Lietuvoje. Dabar laukia Kontekstinio ugdymo principų pristatymas spalio mėnesį Japonijoje. Žodžiu, Kontekstinis ugdymas išplaukė į tarptautinius vandenis.

Bet žinot, kuo aš didžiuojuosi? Ogi tuo, kad reikėjo matyti mūsų vidinį susirašinėjimą, kai reikėjo finalizuoti plano formą: daug idėjų, daug įžvalgų iš didžiosios dalies komandos. Tikrai supranti, kad reikia tik kibirkšties, ir organizacija jau yra nereali sistema, kuri puikiai veikia.

Galiausiai turime štai tai (bet ne Vaikystės Sode naudoti šiukštu…negalima!)

 

Kita vertus, be sistemos išmanymo, be mokymų, be visumos jis kaip ir nieko nereiškia. Arba kaip tik. Viskas atrodo labai paprasta, įprasta ir aišku.

 

Beje, aš ir noriu, jog taip – įprastai ir aiškiai – atrodytų. Nes ugdymas – ne kažkoks gadget’as.

Esmė ta, kad būtent – apie tai jau labai daug kalbėta.

Labai daug mokslinių tyrimų atlikta.

Viskas aišku.

Bėda ta, kad yra atsivėrusi didžiulė praraja tarp to, ką mes jau žinome ir tarp to, kaip vyksta procesai.

Ir mes tą prarają uždarėme. Aštuonerius metus ėjome link to. Be galo daug dirbome. Ir vat ėmėme ir uždarėme.

Ir tas jausmas yra ne-pa-kar-to-ja-mas.

Bet, kaip sakant, mokslas – o ir gyvenimas – nestovi vietoje, tad viskas…BUS PRATĘSTA.

 

 

 

Viešoje erdvėje pasirodė ir toliau eskaluojama UAB “Karalienės Mortos mokykla” dalykinę reputaciją menkinanti ir tikrovės neatitinkanti informacija. Tendencingai iškraipant informaciją ir sugretinant nebeaktualius ir nelygiareikšmius duomenis, siekiama skleisti gandus ir bandoma formuoti nuomonę, kad verslas veikia neetiškai.  

Esame skaidri, atsakinga, jaunąją Lietuvos kartą ugdanti organizacija. Esame pagarbūs ir tolerantiški kitų nuomonei, tačiau netoleruojame neteisybės ir manipuliavimo. 

UAB „Karalienės mortos mokykla“ atstovaujantis teisininkas paruošė pretenziją Skirmantui Malinauskui, kuris savo straipsniuose ir pasisakymuose tiksliškai manipuliuoja duomenimis siekdamas formuoti neigiamą nuomonę apie mokyklą.

Dalijamės pretenzijos teksto kopija:

DĖL TIKROVĖS NEATITINKANČIOS IR DALYKINĘ REPUTACIJĄ PAŽEIDŽIANČIOS INFORMACIJOS

2018-08-22, Vilnius

 

Gerbiamas p. S. Malinauskai,

 

Advokatas Justinas Borevičius atstovauja UAB Karalienės Mortos mokyklai, kodas 303033784. Atstovavimo sutartis pridedama.

Šiuo raštu kreipiamės į Jus dėl 2018-08-16 11:00 val. interneto svetainėje www.delfi.lt paskelbtame straipsnyje „Skirmantas Malinauskas. Apie Gabrielių ir „Maximą“ (toliau – Straipsnis) paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, kuria yra daroma žala UAB Karalienės Mortos mokykla priklausančių ugdymo įstaigų dalykinei reputacijai.

Straipsnyje buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys, UAB Karalienės Mortos mokykla verslo dalykinei reputacijai darantys žalą teiginiai, tendencingai iškreipiama informacija, sugretinant ir lyginant Straipsnio rengimo metu jau nebeaktualius ir nelygiareikšmius duomenis, o būtent:

  • rengiant Straipsnį, publikuotą 2018-08-16, naudojami „Sodros“ 2017 m. sausio ir visų 2017 m. duomenys apie vidutinį UAB Karalienės Mortos mokykla darbuotojams mokamą atlyginimą, nors viešai prieinami ir vėlesnio laikotarpio duomenys, kurie absoliučiai paneigia teiginius, kad neva „vidutiniškai 2017 m. UAB Karalienės Mortos mokykla darbuotojai uždirbo 670,14 eurų „ant popieriaus“ arba apie 510 eurų „į rankas““. Kaip matyti iš viešai prieinamos informacijos, skelbiamos tiek www.atvira.sodra.lt, tiek www.rekvizitai.vz.lt (prašome žiūrėti pridedamus dokumentus) net ir vertinant visiems UAB Karalienės Mortos mokykla darbuotojams (t.y. įskaitant ir pagalbiniams darbuotojams, darbuotojams, kurie dirba ne pilnu etatu) mokamus atlyginimus, jų vidurkis 2018 m. vienam darbuotojui sudaro daugiau nei 800 eurų (bruto), ir jie yra ženkliai didesni už vidutinį darbo užmokestį mokamą analogiškų įmonių darbuotojams. Todėl Straipsnyje pasirinkti palyginimui 2017 m. sausio mėnesio duomenys, kai buvo galima gauti 2018 m. birželio mėnesio duomenis, rodo tendencingai iškreipiamą informaciją;

  • rengiant Straipsnį nebuvo išanalizuoti visi viešai prieinami duomenys, nebuvo kreipiamasi ar tikrinama informaciją, siekiant pateikti aktualią informaciją ir teisingus duomenis skaitytojui. Kaip minėta aukščiau, jau vien vadovaujantis viešai prieinamais aktualaus laikotarpio duomenimis matyti, kad darbuotojams mokamo atlyginimo vidurkis yra kur kas didesnis, nei nurodoma Straipsnyje. Taip pat pabrėžtina, kad šis skaičius apima ne tik mokytojus bet ir visus kitus darbuotojus. Tuo tarpu mokytojams mokamas atlyginimas yra ne mažesnis nei 1000 eurų (bruto), t.y. 2 kartus daugiau nei Jūsų pateikiami duomenys apie vidutinį mokytojams mokamą šalyje atlyginimą. Tačiau net nebuvo bandoma lyginti vienodus dalykus ar gauti duomenis apie pedagogų darbo užmokestį iš UAB Karalienės Mortos mokykla;

  • Straipsnyje tendencingai iškreipiama informacija, gretinant ir lyginant duomenis, apie vidutinį mokytojams mokamą šalyje atlyginimą, jį sugretinant su vidutiniu UAB „Karalienės Mortos mokykla“ visiems darbuotojams (ne tik mokytojams) mokamo atlyginimo vidurkiu („Vidutiniškai 2017 m. UAB Karalienės Mortos mokykla darbuotojai uždirbo 670,14 eurų „ant popieriaus“ arba apie 510 eurų „į rankas“. Taip, tai ne tik mokytojų atlyginimai. <…> bet faktas kaip blynas – atlyginimų vidurkis tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikiančiose privačiose G. Landsbergio šeimos mokyklose yra būtent toks. Ir kitas faktas. 2017 m. spalio Švietimo ir mokslo ministerija pranešė, kad vidutinis mokytojų atlyginimas tuo metu šalyje buvo 520 eurų į „rankas“. Į šį vidurkį patenka ir provincijos mokytojai, ir mokytojai, kurie dirba nepilnu krūviu“). Kadangi esate asmuo, kuris turi ilgametę žurnalistinės veiklos patirtį, puikiai suvokiate, kad nelygiareikšmių duomenų lyginimas (t.y. visų UAB Karalienės Mortos mokykla darbuotojų vidutinio atlyginimo ir tik mokytojų vidutinio atlyginimo valstybinėse mokyklose) visiškai neatitinka tikrovės ir todėl daro žalą UAB Karalienės Mortos mokykla dalykinei reputacijai;

  • Juo labiau, Straipsnyje pateikiami teiginiai, formuojantys neigiamą požiūrį į UAB Karalienės Mortos mokykla, jos vadovės Austėjos Landsbergienės šeimą, naudojant tokius žodžių junginius kaip „aiškus dviveidiškumas“. Šie subjektyvaus pobūdžio žodžių junginiai yra pateikiami kartu su tendencingai iškreipiama informacija apie pelną, kurį UAB Karalienės Mortos mokykla neva uždirba vadovės vyrui. Tokie nepagrįsti teiginiai yra paremti būtent aukščiau nurodytais teiginiais apie UAB Karalienės Mortos mokykla mokymo įstaigose mokamą atlyginimo vidurkį, kuris yra palygintas tikslingai iškreipiant jau aukščiau nurodytus duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingai nei subjektyvaus pobūdžio žodžių junginiai, tokie kaip „aiškus dviveidiškumas“, duomenys apie vidutinį darbo užmokestį UAB Karalienės Mortos mokykla ir vadovės vyrui neva uždirbamą pelną Straipsnyje jau yra pateikiami kaip objektyvūs faktai. 

Manome, kad visi aukščiau pateikti teiginiai yra klaidinantys skaitytoją, neatitinkantys tikrovės ir daro žalą UAB Karalienės Mortos mokykla dalykinei reputacijai. Tokiais nepagrįstais ir tikrovės neatitinkančiais teiginiais, kurie, be kita ko, yra pateikiami kaip neabejotini faktai, UAB Karalienės Mortos mokykla veikla pristatoma visuomenei ypač neigiamai, kaip nesąžininga, neetiška ir neadekvati.

 

Mums žinoma tai, kad iki pradėjimo eiti pareigas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, užsiėmėte žurnalistine veikla. Pastarasis faktas patvirtina, kad esate susipažinęs tiek su Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tiek Visuomenės informavimo įstatyme ir Visuomenės informavimo etikos kodekse keliamais reikalavimais informacijos sklaidai per visuomenės informavimo priemones. Taip pat ir dėl šios priežasties Jūsų pateikta informacija privalėjo atitikti šiuose dokumentuose keliamus informacijos objektyvumo, informacijos nešališkumo ir tikslumo reikalavimus, atitikti tikrovę bei negalėjo (ir neturėjo) būti iškreipta, o dėl atitinkamos Jums klausimus keliančios informacijos Jūs turėjote atlikti tyrimą ir išanalizuoti tiek viešai skelbiamus duomenis, tiek pasiteirauti šios informacijos iš UAB Karalienės Mortos mokykla ir iš trečiųjų asmenų.

 

Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai bei žurnalistai, formuodami viešąją nuomonę, vykdo ypač svarbią informacijos sklaidos funkciją, todėl jie turi griežtai laikytis nusistovėjusių įstatymuose nustatytų viešosios informacijos sklaidos reikalavimų ir gerbti bei nepažeisti kitų asmenų teisių. Juo labiau, bet kokie fiziniai asmenys (ne tik viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir žurnalistai) negali skleisti tikrovės neatitinkančios ir trečiųjų asmenų garbę ir orumą (dalykinę reputaciją) pažeidžiančios informacijos, kadangi tokiu būdu yra akivaizdžiai pažeidžiamos šių asmenų teisės ir teisėti interesai.

 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str., Visuomenės informavimo įstatymo 13 ir 15 str. bei atitinkamomis Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis, prašome:

  • Užtikrinti, kad ateityje ši ir kita tikrovės neatitinkanti bei UAB Karalienės Mortos mokykla dalykinę reputaciją pažeidžianti informacija nebūtų skleidžiama interneto svetainėje www.delfi.lt bei bet kuriomis kitomis visuomenės informavimo priemonėmis.

 

Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad Jums nesilaikant šio prašymo, UAB Karalienės Mortos mokykla bus priversta savo teises ginti teisės aktuose numatyta tvarka ir priemonėmis, įskaitant reikalavimą Jus įpareigoti paneigti tikrovės neatitinkančius teiginius.

 

Pagarbiai,

UAB Karalienės Mortos mokykla atstovas

Advokatas Justinas Borevičius

 

Dr. A. Landsbergienės pranešimas „Kodėl tema ‘vaikai ir technologijos’ – apipinta mitais?“ Robotiadoje 2017 m.

Kai kalbame apie technologijas, dauguma mūsų net nežinome, kas yra blogai – tiesiog yra BLOGAI, ir tiek 

Visi turi savo nuomone, bet ji retai remiasi moksliniais tyrimais ir, mano nuomone, dažnai apskritai reikia dramos (nežinau, gal kad baugintų?!).

Kas tuo tarpu atsitinka tėvams? Jie jaučia kaltę ir pasimetimą!

Šiek tiek faktų (tiesa, ne Lietuvos, o JAV, bet 2017-aisiais jau nebėra tokio milžiniško atotrūkio, kai kalbame apie technologijas šeimoje):

8-12 metų vaikai prie ekrano leidžia 4,5val per dieną.
13-18 metų – 6,5val per dieną.
18% paauglių – daugiau, nei 10val!

Ir vis dėlto: kokie dažniausi yra mitai? (O gal ir šiuos paneigimus kas nors vėliau paneigs – juk, reikia pripažinti, longtitudinių tyrimų dar šioje srityje nėra labai daug, o ir tyrimų imtys dažnai nėra labai didelės, tad kol kas į tyrimus reikia atsižvelgti, bet ne aklai;))

PIRMAS MITAS: tradiciniai žaidimai – geriausi žaidimai

Mes – ne mūsų vaikas. Vaikas turi gyventi savo laike. Jeigu mes žaidėme tik lauke ir tik su tam tikrais žaislais (ir likome gyvi bei užaugome laimingi), tai nereiškia, kad lygiai taip pat turi augti ir vaikas 

Žinoma, žaidimas yra gyvybiškai svarbus vaikystėje. Šių dienų viena didžiausių bėdų – laisvo žaidimo stoka namuose ir darželiuose. Tačiau ši problema yra labiau susijusi su pasikeitusiu gyvenimu ir begaliniu noru “paruošti vaiką” ir kad jis “neleistų laiko tuščiai”, o mes “duotume vaikui viską, ką geriausio galime duoti”, o ne su technologijomis.

Dažnai girdime teiginį, kad vaikai yra technologijų čiabuviai. T.y. mes – prisitaikę, bet nesame iki galo asimiliavę, o vaikams viskas yra naturalu. 
Tačiau – nepamirškime – mes esame tėvai, atsakingi už turinį. Nors vaikas ir čiabuvis ir jau gimė apsuptas technologijų, tačiau tai nereiškia, kad jos turi “lietis laisvai”. Juk me esame saldainių čiabuviai, tačiau mūsų tėvai juk kontroliavo ir kada, ir kaip, ir ką mes valgome, ar ne? Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau vaikams duodami video žaidimai, tuo didesnė tikimybė, kad jau paauglystėje išsivystys priklausomybė kompiuteriniams žaidimams (Richard Freed). Ką daryti? Visų pirma, būti sąmoningais tėvais.

Be to, toli gražu ne visiems vaikams kompiuteris yra lengva, ypač ikimokyklinukams, nes kompiuteris ir buvo kurtas suaugusiems. Todėl vaikus reikia mokyti ir jiems padėti. Tėvams (net ir mokytojams!) atrodo, kad vaikas „natūraliai“ išmoko, tačiau jis išmoko stebėdamas tėvus ir megdžiodamas.

Šis mitas (kad vaikams technologijos yra naturalu) taip pat lb kenkia visiems, kurie neišmoksta lengvai – žlugdo pasitikėjimą, nes juk, na, turi lengvai sektis. Galų gale, jei jau būtų taip lengva, tai mokytojai būtų jau OHOHO!!! kokie pažengę, o aš kasdien matau, kaip mokytojai vengia technologijų, net kai jos panosėje, o mokymai vyksta ir vyksta  Juk negali būti taip, kad lengvumą ar sunkumą iš esmės lemia amžius! Beje, jau ne kartą girdėjau, kaip mokyklos, kurios turėjo kompiuterius pradinukams, jų atsisako ir pereina prie planšečių. Kodėl? Nes vaikams – ypač ikimokyklinukams ir pradinukams – jos yra labiau pritaikytos, nei kompiuteriai.

ANTRAS MITAS: laikas prie ekrano – blogas laikas.

Sakoma, kad visas laikas prie ekrano yra blogas laikas, nes nukenčia socialinė raida, emocinė raida, nebemyli knygų, apskritai raida sutrinka ir ypač blogai ikimokyklinukams. Be jokios abejonės, pavyzdžiui, JAV pediatrų asociacija labai ilgą laiką visiškai nerekomendavo ekranų vaikams iki dvejų metų, tačiau pernai buvo pranešimas, kuriuo jie pasakė, jog supranta, kad šiandien tai nėra labai realu ir reikia atsižvelgti į tai, kad išmaniųjų technologijų naudojimas yra labai išaugęs ir visiškai apsaugoti vaikus iki dvejų metų yra itin sudėtinga. Todėl jų rekomendacija – sąmoningai riboti.

Be to, reikia nepamiršti, kad dauguma tyrimų, ypač ankstesnių, buvo:

A) daugiausiai apie televizorius
B) nebelabai atspindi 2017-ųjų realijų

Be to, pavyzdžiui, kai kalbame apie judėjimą, buvo atliktas 1200 vaikų tyrimas, kuris parodė, kad mažiau tv nėra lygu daugiau judėjimo. Tai nėra tarpusavyje susiję. Daug labiau judėjimas (ar jo stoka) susijęs su šeima ir šeimos vertybėmis, o ne su tv ir tech.

Kai kalbame apie skaitymą, buvo apklausta 2600 paauglių: nors respondentai skaito vidutiniškai 30min per dieną, tačiau daugumai labiau patinka skaityti, nei sėdėti prie ekrano!

Tyrimai vėl ir vėl parodo, kad TINKAMAS technologijų naudojimas praturtina, o ne atima iš vaikų vaikystę.

Daug ko ikimokyklinukai šiandien (ypač, jei turi spec poreikių) negalėtų daryt, ką gali dėl technologijų. Kai pagalvoji, kai kurie mokslininkai turi didžiules negalias ir tik technologijų dėka mes žinome apie jų genialumą ir jų dėka būtent šie žmonės stumia žmoniją į priekį.

TREČIAS MITAS: technologijos kenkia socializacijai

Šis mitas – vienas lengviausiai paneigiamų. Technologijos padeda komunikuoti! Ypač – spec poreikiu vaikams: tiems, kurie serga, kurie turi judėjimo negalią, kurie gyvena atokiose vietovėse ir pan. Kalbėjau su mokslininke iš Australijos, kuri pasakojo, kaip Australijoje jaunimas, gyvenantys atokiose vietovėse, buriasi į grupes, kurios šiaip bendrauja virtualiai, bet kartkartėm ir susitinka ir kaip būtent tokia galimybė bendrauti išsprendė daug problemų. Galiausiai, atsirado net ir virtuali mokykla su virtualiomis klasėmis!

Sunkiai bendraujantys jaunuoliai taip pat gali taip išreikšti savo idėjas, jausmus, nuomones (žinutės, socialinės medijos ir pan.). Šiandien technologijų pagalba pamato jaunuoliai, kas vyksta pasaulyje, jie jaučiasi labiau “connected”, o iš to – daugiau empatijos.

Žaidimai, kuriuose žaidžia daug vaikų, mokomasi bendradarbiauti, palaukti savo eiles ir pan. Prisimenu, kaip mūsų sūnus sakydavo: “Aš turiu prisijungti, nes kitaip mane išmes iš žaidimo. Juk visi susitarėme, manęs laukia, aš negaliu nuvilti”, – o ten jauni žmonės buvo tikrai ne tik iš Lietuvos.

Stebint vaikus net namuose, kur televizoriai buvo įjungti visą laiką, buvo pastebėta, kad didelė dalis vaikų pradeda juos ignoruoti. Tačiau – SVARBU! – tai, ką matė per televizorių, būdavo išžaidžiama. Jeigu per tv žiūrėjo agresiją, tai ir žaidimai buvo agresyvūs. Jei kažką įdomaus, pavyzdžiui, istorijas, tai jos ir praturtindavo žaidimą. Taip pat buvo pastebėta, kad tai, ką matė per tv, PADĖDAVO inicijuoti įvairesnius žaidimus. Tad ir vėl svarbiausia – turinys. Vadinasi, tai, ką MES leidžiame vaikams žiūrėti ir kaip MES kontroliuojame tą turinį.

Aš jau net nekalbu apie bendravimą su giminaičiais, draugais, artimaisiais per Skype ir pan. Pavyzdžiui, pažįstu ketverių berniuką, kuris fotkina ir siunčia nuotraukas močiutei, nes pats gyvena ne Lietuvoje. Jis dar nei skaito, nei rašo, tai tikrai nebūtų galėjęs dar keletą metų taip laisvai bendrauti su močiute. O dabar gali! Ir gali ne tik jis, o tūkstančiai vaikų visame pasaulyje.

Tad dar ir dar kartą: naudojamos tinkamai, tech gali PRATURTINTI, o ne atimti.

Raktas – pusiausvyra!

KETVIRTAS MITAS: technologijos uždominavo vaikų gyvenimus, vaikai nesportuoja, neskaito, nežaidžia.

Padarykite eksperimentą: parašykite dienoraštį, ką jūsų vaikas kiaurą dieną veikia. Sąžiningai! Nes tą padaryti buvo paprašyti 200 tėvų. Ir, žinote, kokie rezultatai: 1/3 dienos buvo judėjimas, 1/4 žaidimas, o kur dar miegojimas, pokalbiai, pietų miegas!!! Paaiškėjo, kad jau ne tiek technologijos ir dominuoja, tačiau mes, tėvai, labai tą pastebim. Ir ne tik pastebim, bet ir konfliktuojam, nes vis sakom (vos vaikui pasiėmus planšetę ar prisėdus prie tv): “tu ir VĖL!” Kadangi konfliktas sukelia nemalonias emocijas, juos prisimename.

PENKTAS MITAS: geri (tech) žaidimai yra edukaciniai žaidimai.

Tėvams dažnai atrodo, kad aplikacija ar žaidimas privalo mokyti skaityti, rašyti, matematikos ir pan, o jei nemoko, tai jau šlamštas, o ne žaidimas. (Beje, tokias tendencijas pastebiu ir su žaislais!)

Deja, tai nėra tiesa. Pati esu pastebėjusi, kad kartais – nors ir parašyta, kad žaidimas yra “edukacinis” – jo vertė yra labai maža. Kaip žinoti? Skaitykite rekomendacijas, išbandykite patys – nepasikliaukite aklai. Ir yra žaidimų, kurie nėra rekomenduojami kaip “edukaciniai”, o tikrai puikūs. Tad čia ir vėl reikia mūsų indėlio.

Beje, neramina tai, kad santykis „gero“ naudojimo ir „blogo“ yra lb nenaudingas : iš 8val, kurias pradinių klasių mokiniai praleidžia prie ekrano tik 16min yra skirta tobulėjimui; visos kitos – “browsinimui”. Gal jūsų vaikas taip ir nedaro, tačiau tendencija neramina. Nes tada vaikui sunkiau sutelkti dėmesį, sunkiau palaukti apdovanojimo, baigti pradėtą darbą ir pan. Tad stebėkite, ką jūsų vaikas veikia ir ar tikrai tos veiklos praturtinančios.

Taip pat ir su kurybiškumu: yra nemažai sakančių, kad technologijos skatina kūrybiškumą. Tai nėra netiesa, nes yra daugybė program bei galimybių tam, BET vaikų stebėjimas rodo, kad kol kas tech yra labiau tiesiog vartojama (“browsinama”), nei naudojama kūrybai.

Ir dar apie tuos edukacinius žaidimus. Buvo pastebėta, kad pradžioj gal ir sudomina, bet po to – ypač, jei programa nuobodi ir tik kartoja tas pačias užduotis automatu – net „atmuša“ norą mokytis!

Dar vienas įsivaizdavimas yra, kad interaktyvios programos yra geris. Interaktyvumas, kai kalbame apie technologijas, nėra svarbu! Technologinis interaktyvumas yra niekinis palyginus su žmogaus kuriamu santykius. Tėvo, motinos, mokytojo(s) santykio niekada neatstos aplikacija, pasakanti, kad vaikas “šaunuolis”! Geriau žiūrėti, kad programa būtų iš esmės gera, o ne interaktyvi.

KOMPAS, PLANŠETĖ NĖRA AUKLĖ. Tai yra puikus ugdymo(si) proceso papildas, bet ne pakaitalas.

ŠEŠTAS MITAS: kuo anksčiau turi mokytis programuoti, dirbti su technologijomis, nes kitaip pražus

Teisybę pasakius, aš pati buvau pakliuvusi į šio mito spąstus. Kodėl? Tėvai nepasitiki savo jėgomis (jaučiamės imigrantais, o ne čiabuviais technologijų pasaulyje), gąsdina sparti tech raida, tai bijome, kad taip bus ir vaikams, bijome, kad jie gali atsilikti nuo tos sparčios raidos. Vienas filmukas, kurį žiūrėjau apie ateitį, teigė, kad tie, kurie studijuoja informatiką, jau trečiame kurse supranta, kad tai, ką mokėsi pirmame, yra beviltiškai pasenę (ar tikrai? Kadangi pati nesu informatikė, sunku tą teigti) Kita vertus, puikiai suprantu, kad TIKRIAUSIAI TAIP IR BUS, nes nežinome, kas laukia ateityje! Vadinasi – kada vaikai bepradėtų – jie turės nuolat tobulėti.

Tad geriau vaiką išmokyti, kad mokytis reikia visa gyvenimą. Kad reikia nuolat tobulėti. Kad reikia adaptuotis nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

SEPTINTAS MITAS: jei neleisiu naudotis tech, apsaugosiu nuo patyčių

Deja, bet patyčios egzistuoja ne tik elektroninėje erdvėje. Su vaiku reikia kalbėti apie patyčias, įgalinti jį, kalbėti(s) su juo, o ne galvoti, kad, panaikinę technologijas, jį apsaugosime.

Pavyzdžiui, vienas iš patarimų – turėti kompiuterį centrinėje namų erdvėje. Tačiau šiandien – kai jau dažnai šeimoje ne vienas kompiuteris – tai tampa vis sudėtingiau.

Kas lieka? Kalbėjimas.

FAKTAI:
⁃ Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Vienas bus labiau linkęs “prilipti” prie technologijų, kitas – mažiau. Stebėkite savo vaiką ir turėkite namuose taisykles, labiausiai atliepiančias jūsų šeimos poreikius. 
⁃ Tėvų įtaka yra milžiniška: vaikai stebi tėvus ir kartoja tai, ką daro jie. Be to, MES turime kontroliuoti turinį ir būti už jį atsakingi, o ne vaikai, ypač ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje. 
⁃ Technologijų pasaulis yra daug daugiau, nei tiesiog išmokti, kaip naudotis. Reikia kalbėti apie turinį. Reikia kalbėti apie poreikį. 
⁃ Tech padeda susipažinti su supančiu pasauliu, tobulina komunikacinius gebėjimus, moko mokytis.
⁃ Suaugę turi žinoti ir domėtis, ką veika vaikas, padėti, kai vaikui yra sunku, pagirti už pastangas, padėti su emocijomis, kai jie frustruojasi.
⁃ Tinkami žaidimai/turinys moko strateginio mąstymo ir planavimo, regimosios diskriminacijos, atkreipti dėmesį į detales, greitai perdirbti informaciją, spręsti problemas ir akies-rankos koordinacijos. Tai nėra blogai, ar ne? Kai pagalvoji, technologijos gali būti puikus edukacinio ir tėvystės proceso PAPILDAS.

EDUKACINIAME PROCESE:
⁃ išmoksta naudoti technologijas
⁃ praplečia žinias ir pasaulio supratimą
⁃ moko mokytis (atkaklumas, pasitikėjimas)
⁃ turtina kasdienį gyvenimą

KOMPIUTERIAI NEIŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMŲ. Jų neišspręs ir technologijų atsisakymas. Šiame procese svarbiausias yra žmogus, priimantis sprendimus.

Tad būkime atsakingi tėvai ir nebijokime prisiimti atsakomybės. Stebėdami mus, atsakomybę prisiimti išmoks ir mūsų vaikai.

 

Dr. A. Landsbergienės pranešimas „Savarankiškumas: ką daryti tėvų – sraigtasparnių laikais?“ konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ 2017

Ilgai galvojau, iš kur atsirado tėvai-sraigtasparniai. Visų pirma apsibrėžkime, kas yra tėvai-sraigtasparniai. Paprastai tariant, tai yra tokie tėvai, kurie yra perdėm įsitraukę į savo vaiko gyvenimą. Atrodo, gi nėra blogai būti įsitraukusiu į savo vaiko gyvenimą, ar ne? Tačiau – kai kalbu apie tėvus-sraigtasparnius – aš turiu omeny jau tokį super duper ekstremalų įsitraukimą ir norą apsaugoti savo vaiką nuo menkiausių nemalonių jausmų.

Užmerkite akis ir prisiminkite tą akimirką, kai užėjote į vaiko miegamąjį. Sulaikėte kvėpavimą. Net fiziškai pajutote tą skausmą. Vakar vakare prie manęs prigulė dukra. Tiesiog apsikabino ir prigulė. Ir man buvo be galo graudu. Dėl kažkokio nepaaiškinamo liūdesio. Net negali įvardinti, kas tai, bet jauti jį visu savo kūnu. Toks laimės liūdesys.
Kodėl aš, kai dukra pradėjo važiuoti dviračiu, ne mėgavausi džiaugsmu, o jutau baimę, kad ji tuoj nukris ir susižeis?
Kodėl mes, kai vaikas savarankiškai išskrenda, nesimėgaujame jo savarankiškumu, o galvojame, kad nukris lėktuvas? 
Kodėl mes, kai sutuoktinis vėluoja grįžti namo, negalvojame, kad jis tikriausiai sustojo nupirkti mums gėlių? 
Baimė, nerimas užvaldo mus net ir svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis ir neleidžia mėgautis iš širdies gelmių. 
Ir laikinumo pojūtis. Tiesiog jautriausiomis gyvenimo akimirkomis mes vienu metu pajuntame begalinį gyvenimo grožį, ir tuo pačiu jo skausmingą trapumą.

Gali atrodyti, kad tėvai-sraigtasparniai – puikūs tėvai. Jie visada ateina į vaikų renginius, visada juos aprengia, paruošia, niekada nepamiršta leidimų į išvykas ir pan. Tačiau, patikėkite, net sveiko proto mokytojus labai greitai tokie tėvai pradeda vesti iš to sveiko proto – ką jau kalbėti apie pačius vaikus!

Vaikai nežino, kad gali būti kitaip, tai – ypač ikimokykliniame amžiuje – susitaiko su tokiais santykiais. Kada prasideda įtampa? Tada, kai vaikas supranta, kad ne visų jo draugų tokie santykiai su tėvais.

– Šių tėvų vaikams trūksta gebėjimo spręsti problemas. Gebėjimas spręsti problemas yra gyvybiškai svarbus gyvenime. Pavyzdžiui, baigus universitetą svarbu susirasti darbą. Svarbu laiku susimokėti paskolą.

Kai mums penkeri, reikia apsispręsti, ar verta rištis šaliką. Nuspręsti, kokia raide prasideda žodis “katė”. Taip pat, ką daryti, jei du klasiokai pakvietė į gimtadienį. Arba jeigu klasiokė pasakė, kad nekalbės, jei vaikas pakvies į gimtadienį X vaiką.

Kai mes už vaikus sprendžiame visas jų problemas, jie neįgyja gebėjimo spręsti savo problemas, kuris yra gyvybiškai svarbus.

– Teisybę pasakius, tėvai-sraigtasparniai ne tik atima iš vaikų galimybė savarankiškai priimti sprendimus, bet ir skatina jų nepasitikėjimą savimi bei klaidos baimę.

Užburtas ratas: mes padedame vaikui, nes norime, kad jis labiau pasitikėtų savimi, tačiau mūsų vaikas vis mažiau pasitiki savimi, vis labiau atrodo ir elgiasi it bejėgis, o tada mes vis labiau už jį stojame mūru. Kas laukia? Tyrimai rodo, kad tokie vaikai vėliau dažniau serga depresija ir jaučia nuolatinį nerimą.

Nejau jūs taip nepasitikite savo vaiku? Nejau manote, kad jis toks žioplas, kad nesugebės susidėti kuprinės nakvynei su drauge? Toks kvailas, kad, pamiršęs pirštines, nesugebės rankų susikišti į kišenes?!

Pastebėta ir tai, kad yra tiesioginė koreliacija tarp tėvystės stiliaus ir gebėjimo baigus studijas susirasti darbą. Kodėl? Nes nuo visko saugotam vaikui atrodo, kad darbas turi tiesiog…atsirasti! Juk jis toks nuostabus. Toks talentingas. Vieninelis toks.

– Tokie vaikai tampa priklausomi. Ta prasme, aš stovėjau šalia 20-metės, kuri skambino savo mamai, pasakojo, kokius paltus mato prieš akis ir…tikėjosi, kad mama pasakys, kurį pirkti!!! 
Pažįstu paauglį, kuriam mama kiekvieną rytą primena, kokie tądien jo būreliai laukia. 
Jeigu mes vaikams viską priminsime, jei neišmoks to daryti savarankiškai.
MES TURIME IŠMOKYTI VAIKUS GYVENTI BE MŪSŲ, O NE ATVIRKŠČIAI. 
Be to, turime gebėti atskirti, kur yra “privilegija” ir kur yra “teisė”. Dabar dažnai ir vaikams, ir tėvams atrodo, kad tai, kas iš tiesų yra “privilegija”, yra “teisė”. 
Vaikas neturi teisės į aplinką, kur pasaulis sukasi tik aplink jį.

Tai, kad vaikas gimė namuose, kuriuose tėvai juo labai rūpinasi, kur lentynose yra daug knygų, kur važiuojame atostogauti, yra ne teisė, o privilegija.

Mačiau YouTube video, kur vaikas iškelia baisiausią sceną tėvams, kad šie jam nepadovanojo to, ko jis norėjo. Tėvai jautėsi kalti, atsiprašinėjo, o vaikas net visiškai buvo „nutrūkęs“, išvadino tėvus baisiausiais žodžiais. Šie filmavo ir…krizeno. Tai – akivaizdus pavyzdys, kai nebesuprantama, ką gauti yra teisė, o ką – jau privilegija.

Mes tiek susijaudinome dėl to, kas vaikus traumuoja, kad pamiršome, kad vaikas turi teisę į auklėjimą, o mes – pareigą auklėti savo vaikus. Ir kad tai yra sunkus ir nemalonus darbas.

Žmogus turi gebėti spręsti konfliktus, išgyventi nusivylimus ir nesėkmes. Kad ir kaip keistai tai gali skambėti, tačiau visa tai moko, kad sėkmė aplanko tuos, kurie dirba ir kryptingai stengiasi.

Juk ir jūs žinote, kad saldžiausia, kai pasieki kažko SAVARANKIŠKAI? Ta akimirka, kai apsiauni batus. Padarai ne į kelnes, o tualetą. Perskaitai pirmą savo žodį. Užsitrauki užtrauktuką. Tai yra mažos, bet gyvybiškai svarbios pergalės, ruošiančios mus didžiosioms gyvenimo pergalėms. 
Pavyzdžiui, normalu, kad vaikas, kuriam nepavyksta iš pirmo karto apsiauti batų, susinervina. Ką mes turime daryti? Kantriai ir jautriai išmokyti apsiauti batus, o ne pulti ir apauti!

– Tokie vaikai neišmoksta ginti savo teisių ir interesų. Tėvai-sraigtasparniai ne stebi ir skatina vaikus ginti savo interesus savarankiškai, o gina už juos. Pavyzdžiui, darželyje vaikas susipyko su draugu – tėvai eina aiškintis. Vaikas neatliko namų darbų – tėvai vaikui sako, kad mokytoja per daug užduoda, o mokytojai rašo piktą laišką. Dar blogiau – atlieka juos už vaiką.

Vaikas privalo išmokti užduoti klausimus, pasitikslinti, jei nesupranta ir išsakyti savo poreikius. Užaugę neturės mamos ar tėtės, kurie spręs konfliktus su bendradarbiais, vadovais ar padės laikytis organizacijos vidaus tvarkų.

– Tokie vaikai yra apsaugomi ir nesupranta, kokios gyvenime būna natūralios pasekmės. Pavyzdžiui, jeigu sudaužius vieną iPad’ą atsiranda kitas, jeigu pametus pirštines lyg niekur nieko išdygsta naujų pora, jei, draugei nepakvietus į gimtadienį, yra važiuojama į kiną ir apipilama dovanomis, jeigu, pamiršus pirštines, jos yra atvežamos į darželį, vaikas taip ir nesupras, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.

Nors racionaliai tą tėvai kaip ir supranta, tačiau tėvai-sraigtasparniai kišasi net ir į mažiausias vaiko gyvenimo detales. Nieko tokio, jei vaikas vieną dieną susikiš rankas į kišenes ir negalės ridenti sniego senio. Nieko tokio, jei nedalyvaus sporto pamokėlėje ir pasėdės ant suoliuko, o, sudaužęs Ipadą, dalinsis su šeima. Tiksliau, ne „nieko tokio“, o TIK TAIP vaikas išmoks prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Kodėl tėvai kišasi? Nes 1. Labai širdį skauda, kai vaikui skauda ir 2. Taip paprasčiau, nes nereikia dirbti su neigiamomis vaiko emocijomis.

– Toks santykis kenkia…jūsų tarpusavio santykiams. Pavyzdžiui, jeigu nuolat zysite, kad jis padarytų namų darbus, tikrinsite kiekvieną jo žingsnį, nebus taip, kad vaikas norės, jog to darytumėte dar daugiau. Daug didesnė tikimybė, kad tokiu elgesiu vaiką atstumsite – ypač ilgalaikėje perspektyvoje.

Apskritai tyrimai rodo, kad tokio elgesio TIK išorinė priežastis yra rūpestis vaiku. Iš tiesų tikroji priežastis yra vidinis tėvų nerimas ir kompleksai. Tėvų baimės. Jaudulys, ką pasakys ar pamanys kiti apie jus ir jūsų vaiką, jei šis nueis “šuniui ant uodegos” arba bus nesėkmingas (kad ir ką tai reikštų).

Kai kurie tėvai tiesiog per vaikus realizuoja save, todėl bijo staiga pasijusti nebereišmingais, nebeužimtais.

Galiausiai – kad ir kaip tai nemalonu girdėti ir apie tai galvoti – mes negalėsime savo vaikams padėti visa gyvenimą.

Leisdami vaikui nuo pat ankstyvosios vaikystės pačiam priimti sprendimus ir būti savarankišku ugdo jo atsparumą nesėkmėms.

Tas pamokas, kurias šiandien išmoks iš jūsų, jie prisimins ilgai po to, kai jūsų jau ir nebebus. Dėl to savo vaikui siųskite ne žinutę “aš visada būsiu šalia”, o “tikiu, kad gali” arba “pasitikiu tavo gebėjimu priimti teisingą sprendimą” arba tiesiog “didžiuojuosi tavimi, tiesiog”.

Tik, žinoma, reikia ne tik tai sakyti, bet ir taip elgtis. Jūsų veiksmai turi atspindėti tai, ką sakote.

– Toks santykis kenkia vaiko sveikatai. 
Julie Lythcott-Haims, Stenfordo dekanė, knygos “How to Raise an Adult” autorė, apibendrino pastarojo dešimtmečio tyrimus ir padarė išvadą, kad tėvų-sraigtasparnių vaikai yra mažiau atviri naujoms idėjoms, bijo rizikuoti, yra labiau įsitempę ir pažeidžiami.

Autonomijos poreikio nepatenkinimas sutrikdo vaiko raidą ir brandą. Anot autorės, “mes darome didžiulę žalą savo vaikams reikalaudami iš jų tokių aukštų akademinių rezultatų ir tokių žemų asmeninių”. Norėdami sudaryti kuo geresnes sąlygas mokytis ir prisiimdami atsakomybę už vaiko visus kitus gyvenimo aspektus, mes iš tiesų darome didžiulę meškos paslaugą.

TAI KĄ DARYTI? 
1. Leiskite vaikui pasirinkti. Tegul pajaučia savo pasirinkimo pasėkmes. SAVO pasirinkimo. Tai mokys vaiką mąstyti ir planuoti savo ateitį.

2. Leiskite pajusti, ką reiškia atsakomybė. Parodykite, kad pasitikite, jog jie savarankiškai gali atlikti užduotį. Jei užduotis atlieka netobulai, nelįskite. Taip augs pasitikėjimas savimi, nebus žlugdomas smalsumas ir noras tyrinėti pasaulį.

3. Leiskite klysti. Ir nezyskite po to! („Aš tau sakiau…“) Klaidos yra natūralius kelias į savęs atradimą ir savarankiškumą. Tik iš klaidų vaikas išmoks priimti geresnius sprendimus. Jūs turite besąlygiškai mylėti savo vaiką, o tokia meilė reiškia, kad jūs neteisdamas išklausysite, apkabinsite, pasikalbėsite apie kitas galimybes ir pan. Apkabinsite, bet…paleisite.

4. Komunikuokite, o ypač – klausykite vaikų. Jeigu kalbate daugiau, nei vaikas – užsičiaupkite. Bent trumpam. Užduokite klausimus, kurie neturi paslėptų minčių („Tai ir šiandien X su tavimi nedraugavo?“), tačiau skatina mąstyti. Jie turi išmokti pamatyti kuo platesnį vaizdą, kad galėtų priimti sprendimą. Išmokę klausyti, išmoksite suprasti, kada reikia patarimo, o kada – tik išklausyti.

5. Išmokykite nebijoti rizikuoti. Vaikai, kurie niekada nerizikuoja, jaučiasi nelaimingesni, nepasitiki savo jėgomis ir yra bailūs. Pavyzdžiui, mokykite vaikus ne bijoti nepažįstamųjų, o kaip apsisaugoti nuo netikusio kontakto, kokie yra pavojaus ženklai ir kaip į juos reaguoti.

Pasiruošimas nemaloniems įvykiams yra daug svarbesnis, nei perdėtas saugojimas nuo jų arba savęs apgaudinėjimas, kad „jau aš pasirūpinsiu, kad mano vaikui nieko blogo neatsitiktų“.

Nuo pačios pirmosios akimirkos, kai gimsta mūsų vaikas, mes jaučiame, kad turime jį apginti, rūpintis juo. Norime, kad jis patirtų kuo mažiau skausmo, baimės ir nusivylimo.

Tačiau – kaip visada ir visa kame – turime nepamiršti pusiausvyros. Paslėpti vaikų nuo pavojingo pasaulio nereikia. 
Tad tegul vaikas pajunta atsakomybės ir svorį, ir galią, išmokykite jį priimti sprendimus, leiskite spręsti problemas.

Kaip sake mūsų sūnus, kuris šešerių savarankiškai skrido į Švediją: kiečiausia buvo ne tai, kad aš skridau į Švediją. Kiečiausia buvo tai, kad skridau ten PATS! Mūsų dukra, išbandžiusi skrydį taip, sakė, kad norėtų dar. Nejau norite iš savo vaikų atimti šį pasididžiavimo savimi jausmą?! Nejau norite, kad jis ar ji negalėtų sau ar garsiai pasakyti „AŠ GALIU“?!

Gyvenime svarbiausia ne pasiekimai, o santykiai. Taip, kaip mes savo vaikus mylime už tai, kas jie yra, o ne už tai, ką jie daro, lygiai taip pat ir mūsų vaikai myli mus ne už tai, ką mes padarome, bet už tai, kas mes esame.

Mes esame jų tėvai. Tad jais ir būkime.

Dr. Austėjos Landsbergienės vizito Izraelyje įspūdžiai, nuotraukos, istorijos ir naujos patirtys!

 

Pirma diena.

Ramat Gan Safari – privačios iniciatyvos mokykla, tačiau finansuojama valstybės ir rėmėjų, kurioje mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Čia mokosi tik pagrindinės mokyklos vaikai, t.y. baigę pradinę iki gimnazijos ir visi turi diagnozuotą/-us specialiuosius poreikius. Kodėl Safari? Nes mokykla realiai yra zoologijos sode. Mokyklos idėja kilo sodo veterinarui, kurio dukra turėjo specialiųjų poreikių, ir buvo akivaizdu, kad darbas su gyvūnais yra terapinio pobūdžio. 
Su vadove kalbėjome apie tai, kaip svarbu yra motyvacija, kaip svarbu yra atgaivinti šių vaikų smalsumą, kuris žūva valstybinėje mokykloje (vienas vaikas sakė, kad jo mokykloje klasėje buvo 42 vaikai!!!), kaip svarbu ugdyti pasitikėjimą. Ir kaip visa ta laiko ir santykių investicija šimteriopai atsiperka, nes net 70% šių vaikų išlaiko brandos egzaminus (Izraelio vidurkis – apie 60%).

Daug kalbėjome apie mokytojus, nes, na, vadovė neslėpė, kad jiems tenka daug papildomai dirbti, ypač su tėvais, o ką ir kalbėti apie gilų specialiųjų poreikių išmanymą! Sakė, kad mokytojus čia atveda didžiulis prasmės poreikis.

Ir tuo net neabejojau: vieni mokytojai sėdėjo klasėje ir planavo drauge, kiti mokytojai sėdėjo su vaikais ir juokavo, treti – žaidė lauke krepšinį. Ta prasme, kad ten buvo be galo stiprus bendruomenės pojūtis. Mokytojai buvo ne šalia, o DRAUGE. Be to, mokytojai parašė ir vadovėlį, kaip integruoti safari patirtį į Izraelio ugdymo programą, bei nusprendė miksuoti klases ne pagal amžių, o pagal gebėjimus. Stebėjau kalbos pamoką, kurios metu vaikai kalbėjo apie alpakas, kuriomis rūpinasi ir…zoologijos sode!

Derech Ha’yeled Montessori – privati mokykla, kurioje klasės yra jungtinės: 1, 2 ir 3 klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse ir 4, 5, 6 klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse. Tai mokykla, kurioje mokytojas iš tiesų yra Mentorius, kurio atsakomybės: (1) akademinis ugdymas, kurio metu svarbiausia suprasti, kada vaikui reikia padėti, o kada leisti savarankiškai tobulėti; (2) socialinis ugdymas, kurio metu svarbiausia yra pasitikėjimas vaiku, kuriamų santykių autentiškumas ir (3) priemonės ir būdai, ugdantys tai, kas svarbiausia – kūrybiškumas. 
Didžiausi iššūkiai? 
– ribų brėžimas tėvams
– maždaug penktadalis vaikų turi iššūkių, kurie gali būti sąlygoti specialiųjų poreikių, tačiau tėvai atsisako kreiptis į specialistus ir diagnozuoti
– mokytojams tenka daug papildomai mokytis ir dirbti, ypač pradžioje, nes Izraelyje pedagogų ruošimo institucijos neruošia Montessori pedagogų
Mokykloje vaikai kiekvieną dieną turi tris valandas laisvam tyrimui (kurio metu atsako į užduotus arba išsikeltus klausimus), o po to yra aptarimai.

Direktorius pasakojo, kad, na, tokia mokykla tikrai yra ne visiems. Tiesiog kai kuriems vaikams šioje mokykloje yra per daug trukšmo, per daug laisvės ir asmeninės atsakomybės, per daug socializacijos (nes mokiniai ne sėdi suoluose ir klauso mokytojo(s), o kiaurą dieną dirba grupėse, todėl svarbu įsiklausymas ir tinkamas elgesys su kitais grupės nariais, nes mokytoja(s) juk negali visą dieną drausminti!).

Kelios direktoriaus pasakytos frazės įstrigo:
a) Kai paklausiau, ką sako mokytojams ir/arba šeimoms, kurie prieštarauja esančioms taisyklėms mokykloje, sakė, kad atsako: “Take it or leave it”. Tik, žinoma, viską prieš tai paaiškinęs ir tėvams pasiūlęs dalyvauti susitikimuose, kurių metu papasakojama, kas daroma, kodėl daroma ir pan. 
b) Kai paklausiau, kodėl samdo mokytojus be pedagoginio išsilavinimo, atsakė, kad mokytojas visų pirma turi gebėti dirbti su vaikais ir dirbti taip, kaip reikia mokyklai. “Worry about the minutes and the hours will be ok”.

Marom – mokykla, kurioje mokosi vaikai, turintys dėmesio dėmesio sutelkimo/hiperaktyvumo sutrikimus, aspergerio sindromą. Tiesa, šioje mokykloje – tik gimnazistai.

Kai kalbėjau su šiais paaugliais, jie sakė, kad prieš tai buvusioje mokykloje iš jų tyčiojosi, juokdavosi, jei jie suklysdavo, jiems buvo nuobodu. Be to, jiems buvo itin sunku klasėse, kuriose – 40 mokinių. Kodėl jiems čia patinka? Nes mokytojai juos pažįsta. Nes mokytojai su jais dirba ir bendrauja ir po pamokų. Nes mokytojai drauge planuoja, tai temos yra tarpusavyje susijusios ir skirtingų dalykų pamokose. Su mumis net norėjo pakalbėti vienas tėtė, kurio vaikas buvo beiškrentąs iš tradicinės mokyklos, o šią ne tik itin gerai baigė, bet ir dabar užima aukštas pareigas Izraelio armijoje. Kaip jau minėjau, Izraelio brandos egzaminų išlaikymo vidurkis – apie 60%, o šios mokyklos – 81%. Štai jums ir paaugliai, turintys spec poreikių. Viskas – jie tik dar kartą įrodo – priklauso nuo santykių ir nuostatų.

Šios mokyklos vadovė turėjo fantastinę karjerą švietimo sektoriuje. Išėjo į pensiją. Ir tada nusprendė grįžti iš pensijos ir…vadovauti šiai mokyklai. Kaip ji pati pasakė, čia jos duoklė Izraeliui ir džiaugsmas sielai. Nuostabu, ar ne?!

King Solomon School – privati mokykla, pati prabangiausia iš lankytų, pastatas pastatytas prieš trejus metus ir jau ruošiasi plėtrai, nes mokykla auga drauge su vaikais. Šioje mokykloje daug dėmesio skiriama anglų kalbos dėstymui jau nuo priešmokyklinės klasės, kiekvienoje klasėje – iki 20 mokinių. Taip pat jie mokykloje turi ir asistentus, kurie padeda mokytojams planuoti bei dirbti su vaikais. Asistentai nėra skiriami konkrečioms klasėms, tačiau vienas asistentas tenka maždaug 50 vaikų (jeigu padalintume mokinių skaičių iš asistentų skaičiaus).

Vaikai yra mokykloje nuo 8:00 iki 15:00, o penktadieniais – nuo 8:00 iki 12:00. Popamokinė grupė – iki 16:00. Kai paklausiau, o kas po to, tai gavau atsakymą, kad visus vaikus lygiai 16:00 privaloma pasiimti: arba tėvams, arba auklėms. Už papildomą mokestį vaiką gali parvežti ir namo, tačiau autobusai išvažiuoja 15:00, vadinasi, vaikas negali dalyvauti popamokinėje veikloje.

Žinote, kas nustebino (ne šioje mokykloje, o apskritai)?! Nežinojau, kad Izraelyje vaikai į mokyklą keliauja 6 dienas. Taip, še-šias. Ir mokytojai dirba visas šešias dienas. Kiek vaikai atostogauja vasarą (na, juk dabar Lietuvoje apie tai diskutuojame)? Du mėnesius.

Po šio mokyklų maratono prisėdome pavalgyti, apkalbėti įspūdžių, o tada užėjome į kosminę parduotuvę – “The Women’s Courtyard at the Port”. Kodėl kosminę? Todėl, kad joje prekiaujame įvairių dizainerių parduotuvei dovanotais rūbais. Rūbų kaina – maždaug 70% mažesnė, nei tų dizainerių parduotuvėse, o surinkti pinigai keliauja…moterų, esančių socialinės rizikos grupėse, įgalinimui. Žinoma, negalėjau išeiti nieko nenupirkusi, tai nupirkau Mortai Sofijai hip kelnes, kurios kainavo…12eu.

Ačiū Izraelio ambasadoriui Amir Maimon Lietuvoje ir Dr.Maly Danino bei jos kolegėms iš Nitzan už šias patirtis, kurios dar labiau įprasmins tai, ką darau. Ir ypač už draugystę!

 

Antra diena.

Nors šiandien nelėkiau per mokyklas taip, kaip vakar, tačiau šiandien buvo giluminiai patyrimai. Tokie, kad net sunku apie juos rašyti.

Rytą pradėjome privačioje mokykloje, kuri dirba pagal Montessori metodiką. Jos steigėja – N. Stuart, britė, pries 20 metų nusprendusi grįžti į Izraelį ir čia steigti mokyklą. Kai ji įsteigė savąją, tai buvo pirmoji pagal Montessori metodiką dirbanti mokykla Izraelyje. Dabar, anot steigėjos, Izraelyje yra kažkur 3-4 mokyklos ir apie 30 darželių.

Šioje ugdymo įstaigoje ugdomi vaikai nuo 5 mėnesių iki 10 metų (ikimokyklinukai ir pradinukai). Klasės bei grupės, žinia, yra mišrios ir su maždaug 30 vaikų dirba du mokytojai (su jaunesniais – daugiau). Čia stebėjau veiklas, kalbėjau su steigėja, vadove (šioje mokykloje tai yra du skirtingi asmenys), vaikais, mokytojais. Man patiko, kad galėjau būti ilgėliau, išsamiai pakalbėti, išsiaiškinti. Pasidalinsiu tuo, kas labiausiai įstrigo:
– Mokytojai savo darbe vadovaujasi principu: “if it works, keep it; if it does not – throw it away”; planas yra ne planas, o gairės ir nuolat adaptuojamas, “gyvas”; apie tų pačių planų naudojimą ne vienerius metus tai išvis negali būti nė kalbos!
– Planas turi būti ne mokytojo(s) sugalvotas, o rašomas atsižvelgiant į klasės poreikius;
– Vaikai turi kuo anksčiau išmokti save adekvačiai vertinti, todėl juos nuo mažens reikia pratinti atlikti konkrečias užduotis, palaukti apdovanojimo ir pan. Be to, jie turi patys imtis veiklų, o ne laukti, kol kas nors jas jiems duos, nes tai ugdo elgetos mentalitetą (kuris prašo, o po to kaltina kitus, kodėl jam/jai nepasisekė). Anot jos, “a beggar wants to be a king; a worker wants to be a better worker!”, ir tai yra adekvataus savęs vertinimo ir pasitenkinimo gyvenimu pagrindas. Nes elgetos mentaliteto žmogus niekada nebus patenkintas – jam visada atrodys, kad kažkas jam kažko per mažai davė ir kas nors nuolat kaltas, kad jis vis dar ne karalius!!!
– Mokytojai įvardino, kad jiems sunkiausia yra “persijungti” iš vieno veiklos centro į kitą, ir taip daryti visą dieną padedant vis kitiems vaikams, modeliuojant jiems veiklas ir pan. Kita vertus, jie sakė, kad tai ir labiausiai įprasmina jų darbą☺

Tiesiai iš šios mokyklos važiavome susitikti su Lietuvos ambasadoriumi, su kuriuo kalbėjome apie savanorystės ir aukojimo kultūrą Izraelyje. Jis pasakojo, kad net jo sūnus, lankęs tarptautinę mokyklą Tel Avive, pirko ir sodino (aukojo) mokyklai medį. Taip pat pasidalino pasakojimu apie ligoninę, kur beveik viskas – nuo pianino koridoriuje, paveikslų iki sudėtingos prabangios technikos – paaukota. Mane lydėjusios mokslininkės-praktikės tik linksėjo ir papildydavo dar ir savo pavyzdžiais! Ir šiaip buvo tiesiog smagu kalbėti (ir) lietuviškai:)

Po šio susitikimo skubėjome į kitą – su Alut (organizacija, kuri rūpinasi (ir dirba su) vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimus) vadovu. Su šiuo žmogumi jau buvau pažįstama iš Lietuvos – jo kontaktus davė Izraelio ambasadorius Lietuvoje, ir mes jau buvome susirašę. Alut įsteigė tėvai, o organizacijos tikslas – “operating and advocacy”. Tai – didžiulė organizacija, kurioje dirba 1600 žmonių! Pats vadovas pasakojo, kad per metus vien jis sulaukia maždaug 2500 skambučių ir, sakė, dauguma yra ne pasidžiaugimai… Šiuo metu Izraelyje yra maždaug 15 000 diagnozuotų vaikų ir kasmet yra diagnozuojama papildomai apie 1500. Kodėl? Na, ne todėl, kad daugėja autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų. Tiesiog todėl, kad gerėja diagnostika. Apskritai Shahar pasakojo apie tai, kad sunkiausia yra apsispręsti, ar jau reikia diagnozuoti/įvardinti diagnozę, ar ne, nes tam tikrais atvejais tiesiog geriau ne.

Taip pat šiuo metu Izraelyje 4600 vaikų yra integruoti į bendrojo lavinimo klases, o apie 4000 vaikų ugdomi specialiose klasėse. Man didžiulį įspūdį paliko tai, kad visai neseniai buvo įvesta nauja tvarka: TĖVAI rašo individualaus ugdymo planą vaikui, pristato jį mokytojams, ir planas yra įgyvendinamas tik tuo atveju, jei mokytojai pritaria tėvų planui ir pasirašo. Taip, darbas su tėvais yra menas, tačiau taip buvo pasiektas tikslas, kad tėvai prisiimtų didesnę dalį atsakomybės ir dalyvautų vaikų, turinčių ypatingus poreikius, ugdymo(si) procese.

Šnekėjome be galo daug. Žinote posakį: speaking a mile a second? Man atrodė, kad vat toks buvo mūsų dialogas, nes laiko turėjome mažai, o sužinoti norėjau devynias galybes. Išsakiau visas savo baimes dėl integracijos, dėl ugdymo, dėl planų, gavau daug patarimų ir – svarbiausia – buvau padrąsinta ir užtikrinta, kad esame teisingame kelyje.

Po šio susitikimo važiavome aplankyti “Tėvų Nitzan” projekto, susitikti su projekto vadove. Žinojau, kad projektas ypatingas, tačiau tai, ką išvydau, nesitikėjau ir dar dabar laksto šiurpuliukai, kai prisimenu. Šiame centre mokoma tėvystės ir motinystės, mokomi tie tėvai, kurie susiduria su sunkumais. Visiems tėvystės yra sunkus darbas, tačiau jiems – ypatingai sunkus, ir jei ne pagalba, jie galbūt visiškai paslystų. Visi, kurie lankosi, moka nedidelę sumą, kuri yra vadinama “seriousness fee”, kuri rodo įsipareigojimą lankyti(s) centre ir būti bendruomenės nariu/nare. Aš susitikau su viso projekto vadove, su šio centro vadove ir kalbėjau su meno terapijos dėstytoja, bet tai, ką pamačiau ir išgirdau yra žodžiais nenupasakojama. Pabandysiu bent truputį…

Centre yra tik trys samdomi darbuotojai. Visi kiti – savanoriai. O jų – be galo daug, nes kiekvieną vakarą (ir ne tik vakarą) vyksta užsiėmimai, švenčiamos šventės ir pan. 
Čia socialinio darbo ir socialinės pedagogikos studentai savanoriauja ir atlieka praktiką – dauguma jų užsiima su vaikais, kai mamos (yra ir vienas tėtė) būna savo užsiėmimuose. 
Bet ir mamoms užsiėmimus veda savanoriai. Pavyzdžiui, kaip gražiai pasidažyti. Arba kaip gaminti maistą. Šias mamas čia atsiunčia šeimos gydytojai, jų vaikų darželio auklėtojos/-ai ir pan. Įvyksta pokalbis su mama, kurio metu įvertinama, ar ir kokios jai reikia pagalbos. Tada – dar vienas susitikimas. Dabar jau su ja ir jos vaikais. Galiausiai – ir su jos vyru. Tam tikra prasme centro veikloje dalyvauja visa šeima. 
Dailės terapeutė pasakojo, kad ji buvo dailės mokytoja mokykloje, tada pradėjo čia savanoriauti, o galiausiai – atėjo dirbti. Ji pasakojo apie tai, kaip ji dirba su tom moterim kartais net keletą metų, kol jos atsiveria ir pradeda kalbėti apie savo patirtis. Aš jos klausiau ir jaučiau, kad pradedu žiūrėti į šoną, kad ašaros tiesiog nebyrėtų…
Tada vadovė pasakojo, kad visoms šeimoms yra davusi savo asmeninį telefoną ir per paskutinę šventę (išeiginę!) važiavo fotografuoti vienos mamos šventiškai apsirengusių vaikų, nes mama neturi nei fotoaparato, nei išmanaus telefono (nes yra labai religinga šeima), o norėjo turėti vaikų nuotrauką. Ji sakė, kad – jei ji pradės skaičiuoti darbo valandas ar tai, kas jai “priklauso” ar “nepriklauso” – šis centras nebeveiks taip, kaip veikia. 
Jos pasakojo ir apie tai, kaip, pavyzdžiui, vairuojanti mama nuveža kažkur kitą, o ta kita išmoko vairuojančią gaminti ypatingą patiekalą. Ir apie tai, kaip su kiekviena šeima elgiasi kitaip, nes nėra dviejų vienodų šeimų…
Šis centras – bendruomenė pačia ta nuostabiausia, giliausia šio žodžio prasme. Tokių centrų Izraelyje jau yra keturi, bus atidarytas ir penktas. Patalpas suteikia savivaldybė, priemones aukoja bei tuos kelis žmones įdarbina viena turtingiausių šeimų Izraelyje (kurie yra ir steigėjai), o visa kita priklauso nuo savanorių. Ir kai jos viena per kitą pasakojo apie laiko, santykių, daiktų aukas, aš ir vėl graudinausi. Nes, na, reikia studentų savanorių. Mokytojų savanorių. Specialistų savanorių. Tiesiog savanorių ir aukotojų, kurie ir yra šis centras. Ne pastatas. “O kaip kitaip?” – klausia vadovė. “Mes Izraelyje labai daug savanoriaujame ir aukojame”, – antrina jai kolegė. Ir tada ji sako man: “Austėja, tu nebijok. Tiesiog reikia pradėti. Pradėk nuo savo mokyklos šeimų – patikėk, jiems lygiai taip pat reikia tėvystės pagalbos. O tada viskas ateis. Pamatysi”. Išsiskiriame jau sutemus, centre nieko nebelikę. Apsikabiname. Mane toooks pakylėtas jausmas apėmęs. Kažkaip pagalvojau, kad – jei įmanoma Izraelyje – tai vieną dieną turėtų būti įmanoma ir Lietuvoje! Beje, kai steigėsi šie centrai, jie visame – VISAME! – pasaulyje ieškojo kažko panašaus…ir niekur nerado. Bet juk visada kažkas atrodo neįmanoma tik tol, kol nebūna padaryta, ar ne?!

Dieną baigėme aptarimu ir refleksija gatvės kavinėje valgydamos pasakiško skonio falafelius. Juokas juokais, bet su manimi visi (kavinėse, gatvėje, na, kurie nepažįsta) kalba hebrajiškai. Dar nebuvo nė vieno žmogaus, kuris kalbintų ne hebrajiškai. Įdomu, ar nors kas nors per šią savaitę pagalvos, kad aš vis dėlto ne vietinė?!

 

 

 

Trečia diena.

Šiandien rytas prasidėjo Nitzan centriniame biure, kur organizacijos vadovė Dr.Maly Danino ir aš diskutavome apie švietimą, tėvus, mokytojus, kodėl būtinos privačios iniciatyvos ir ko galime pasimokyti vieni iš kitų. Po diskusijos – klausimai. Be to, diskusija buvo ir filmuojama! Smagiausia buvo tai, kad po diskusijos priėjo ne vienas žmogus, su kuriais tęsėme diskusiją, ir Maly mane tiesiog tempte ištempė į…Jeruzalę. Stabtelėjus išvažiavus iš stovėjimo aikštelės, viena moteris priėjo, padėkojo ir pasakė, kad ją įkvėpiau. Buvo labai gera <3 Gera dienos pradžia!

Važiuodamos į Jeruzalę be sustojimo diskutavome apie tėvų įtraukimo ir įsitraukimo svarbą. Aš tiesiog jaučiu, kaip mano galvoje vis labiau kristalizuojasi naujos idėjos, kurias žūtbūt norėsiu įgyvendinti grįžusi.

Nuvažiavę sustojome papietauti, tačiau dar turėjome maždaug valandą senamiesčiui. Niekada nemaniau, kad prie Raudų sienos teks vos ne ristele ateiti.

Tas miestas. Jis užgniaužia kvapą. Atima žadą. Jeruzalėje galėčiau dingti. Žinoma, kelioms dienoms, bet tai yra vienas tų miestų, kur noriu atsisėsti ir pasėdėti. Ant laiptų. Ant akmens. Ir gerti į save visus tuos tūkstantmečių kvapus, garsus, vaizdus. V i s k ą.

Atrodo, turėjau tiek mažai laiko, tačiau nuotykių neišvengiau. Prisėdu aš sau ramiai ant kėdės užrašyti savo maldos/prašymo, kurį sugalvojau, kai tik ši kelionė buvo suplanuota. Ir tik sau vos ne prieš pat mano akis tradiciškai apsirengusi moteris pradeda šaukti ant kitos moters ir jos kad susipeš! Ne kumščiais, o žodžiais. Tiesiog mačiau, kad pirmoji antrai šaukia, kad ji čia neturėtų būti. Kokia drama! Aplink moterys skaito maldaknyges, linguoja, kai kurios tyliai rauda, kai kurios garsiau, man pačiai irgi sudrebėjo ir ranka, ir širdis, kai spraudžiau savo maldą/prašymą į plyšelį sienoje… o tos dvi, atrodė, tuoj viena kitai kibs į atlapus.

Tada – į vieną inovatyviausių, pažangiausių gimnazijų ne tik Jeruzalėje, bet ir visoje valstybėje. Aš labai norėjau nuvažiuoti į gimnaziją, na, nes mano vaikai dabar šeštokai, tačiau tas laikas netruks prabėgti – jau dabar reikia semtis idėjų, planuoti ir ruoštis. Šią mokyklą rekomendavo Izraelio švietimo ministerija, ir aš jums sakau – ta mokykla yra puiki, ir rekomendacija buvo super!
Iš pradžių be galo daug kalbėjome, o vėliau stebėjome pamokas ir vaikščiojome po mokyklą su jos direktoriumi. Taigi. 
– 10-12 klasės; 
– 260 mokinių;
– Mokykla-internatas (na ir pavadinimas, bet koks geriau būtų lietuvių kalba?!), nes 80% mokinių gyvena mokyklos bendrabutyje;
– Jeigu vaikas gyvena mokykloje, tėvai moka apie 8000eu per metus; jeigu negyvena – 5 000eu. Dar mokykla gauna valstybės paramą (mūsų krepšelių atitikmuo), o pastatas pastatytas už rėmėjų lėšas (tad mokyklai nei nuoma, nei paskola nė motais). Net didžiulis paveikslas, kabantis prie įėjimo – dovana. 
– Norintys į ją patekti privalo laikyti egzaminus, TAČIAU tai nėra mums įprasti egzaminai: a) vaikai laiko egzaminą, kuris tikrina žinias, tačiau šio egamino rezultatai yra nesvarbūs – to reikia tik tam, kad susidarytų bendrą vaizdą. Kaip sakė pats mokyklos vadovas: “I deeply disagree with the definition of giftedness that our Ministry of Education has”; so there, testų rezultatai ir reitingai (šitą įsidėmėkite ir skaitykite toliau!); b) valandos interviu su dviem mokytojais: mokytojams svarbiausia išsiaiškinti, ar mokinys yra smalsus ir ar turi didelį norą mokytis. Šioje mokykloje svarbiausia yra “cultural fit”, nes interviu metu ne tik tikrinamas moksleivis, bet ir moksleiviui stengiamasi kuo daugiau papasakoti apie mokyklą, kad jis – pamatęs, kad ji jam netinka – jos nepasirinktų; c) Trijų dienų dirbtuvės, kurių metu kandidatai atlieka akademines ir socialines užduotis; dirbtuvėms vadovauja vienuoliktokai; mokytojai stebi ir labiausiai stebi socio-emocinius dalykus. Anot direktoriaus, “social aspect is major”. 
– Klasėje – 30 vaikų, kiekviena klasė turi po savo auklėtoją-mentorių(-ę);
– Visi (!) mokiniai patys susidaro savo tvarkaraštį: yra privalomi dalykai (juos nustato švietimo ministerija), yra privalomai pasirenkami ir yra laisvai pasirenkami (visiškai kaip universitete!); Tėvai privalo pasirašyti, kad pritaria tokiam tvarkaraščiui;
– Moksleiviai keturias savaitės dienas mokosi nuo 8:00 iki 19:30 (taip, 13 – TRYLIKA – pamokų!), penktą dieną nuo 8:00 iki 14:00, o kas antrą savaitę – ir šeštą dieną nuo 8:00 iki 13:00. (pala, kas ten sakė, kad Lietuvos moksleiviai mokosi…per daug?!) Žodžiu, 40 valandų per savaitę pamokų yra absoliutus minimumas, įmanomas šioje mokykloje.

Dar labai daug visko kalbėjome. Analizavome tvarkaraščius. Kalbėjome, kaip jie sudaromi. Nuosekliai apie priėmimo tvarką. Bet dar buvo įdomumų:

– Direktorius siekia (taip, siekia!), kad ateinantys dirbti mokytojai neturėtų pedagoginio išsilavinimo. Kadangi ministerija vis spaudžia, tai jis padeda jiems įgyti, bet tik tuo atveju, jei jie nori ir sutinka. Kitu atveju jie tiesiog dirba be pedagoginės kvalifikacijos, ir tiek;
– Mokyklos kontraktas mokytojui – 40 valandų: 24 valandos pamokų ir 16 – pasiruošimui, susitikimams, profesiniam tobulėjimui, individualiems susitikimams su vaikais, su tėvais ir t.t. ir pan. 
– Mokyklos mokytojų atlyginimai – visiškai tokie patys kaip paprastose valstybinėse Izraelio mokyklose, tačiau, anot jo, mokytojai ateina čia dirbti dėl mokyklos specifikos.

Kai paklausiau, kas yra sunkiausia, atsakė, kad rasti pusiausvyrą tarp laisvės, kurią norėtų duoti (ir duoda) mokytojams ir reikalavimų laiku užpildyti dokumentus, parašyti refleksijas ir pan. Sakė, ypač sunku su progreso aprašais, nes mokytojai vis sako, kad neturi jiems laiko :))) Dar, sakė, sunku mokytojams dirbti komandoje, nes jie individualistai, kiekvienas nori sau. Dar įvardino didelę bėdą – neaktualius ir nuobodžius profesinio tobulėjimo mokymus pedagogams, kuriuos siūlo akredituoti švietimo centrų Lietuvoje atitikmenys Izraelyje. Sakė, pernai tiesiog spjovė į juos ir parsisiuntė lektorę iš JAV, kuri buvo gaivaus oro gūsis ir labai visiems patiko!

Ir dar. Įdomiausia. Prisimenate, rašiau, koks yra išlaikančių brandos egzaminus Izraelyje vidurkis? Tai vat šioje mokykloje vidurkis yra 98-99%. Ir tai dar ne viskas. Pavyzdžiui, praeitą savaitę Knesete buvo apdovanoti jaunimo moksliniai darbai. Pirma, antra ir trečia vietos – ši gimnazija. Leiskite priminti, kad jie VISIŠKAI neatsirenka akademiškai gabių jaunuolių. Kai kuriems, sakė, net labai nesiseka tradicinėje mokykloje. Ypač tokiose, kur viskas pasakoma ir nurodoma. Ir vat ateina čia, kur tiek daug laisvės ir…ne tik geriau jaučiasi, bet ir pradeda skinti akademinius apdovanojimus!

Teisybę pasakius, dar galėčiau keliolika lapų prirašyti. Pavyzdžiui, apie tai, kad abu diskutavome ir apie High Tech High mokyklas. Kai jis užklausė, ar esu buvus ir ką manau, išvirtau iš koto. Niekas. Nie-kas manęs Lietuvoje nėra apie jas užklausęs. O čia vat ramiai sau vaikščiodami po klases diskutavome. Ir vienoje tų klasių vienas mokytojas vedė astrofizikos pamoką. Nes, kaip sakant, kodėl gi ne? O dailės klasėje vienuoliktokas pasakojo apie tai, kaip jis nusprendė, kad jį labiau domina skulptūra, o ne dailė, tad tiesiog ėmėsi skulptūros.

Po šios mokyklos jau vėluodamos važiavome į Nitzan “housing project for individuals with learning adaptive and functional difficulties” , kurie yra keliuose Izraelio miestuose, tačiau mes aplankėme Modi’in – tarp Jeruzalės ir Tel Avivo.

Nitzan projektai yra kažkas tokio, rimtai! Šiame mieste yra septyni butai, kuriuos “išskyrė” miesto savivaldybė, tačiau juose veiklą vykdo Nitzan. Šiuose butuose gyvena 33 jauni žmonės (vyresni, nei 21erių), kurie turi spec poreikių ir dėl šių savo ypatingų poreikių negali sėkmingai integruotis į visuomenę.

Su šiais žmonėmis dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, kurių tikslas – kad žmonės taptų savarankiški, kad igytų svarbius, gyvenimui būtinus įgūdžius. Taigi juos moko biudžeto subtilybių, gaminti valgyti, išsiskalbti, susitvarkyti ir pan. Dauguma jų dirba (anot vadovės, daugumos atlyginimas yra šalies minimumas), o jei nedirba – Nitzan darbuotojai padeda ieškoti tinkamo darbo.

Bute, kuriame apsilankėme mes, gyvena 5 vyrai. Jauniausiam – 21eri, o vyriausiam – 34eri. Taip pat susitikau su viso projekto mieste vadove, dviem socialiniais darbuotojais ir dviem merginomis, kurios gyvena viename iš tokių butų netoliese (kaip ir minėjau, mieste yra 7). Vienas iš darbuotojų 25 metus dirbo spec pedagogu, tačiau prieš pusmetį nusprendė ateiti dirbti čia. Vienas jaunuolis apie jį sakė: jis man kaip antras tėvas. Ir – kai jis taip sakė – mačiau, kad to jau pagyvenusio vyro akyse kaupėsi ašaros.

Vadovė pasakojo, kaip šią Chanukos šventę į savo organizacijos renginį kaip VIP svečius juos visus pakvietė banko, kurio paslaugomis naudojasi, vadovė. Į renginį atėjo ir vicemeras, rabinas, visi valgė spurgas ir džiaugėsi bendryste. Tokių istorijų šįvakar išgirdau keliolika. Apie tai, kaip jiems daug kas padeda, daug kas aukoja, daug kas prisideda įvairiom pramogom ar veiklom. Pavyzdžiui, šiemet visi keliaus į Olandiją.

Išgirdau ir labai liūdnų istorijų. Gražia, turtinga anglų kalba vienas vyras pasakojo, kaip iš jo tyčiojosi gimnazijoje. Kaip mokytojai buvo geranoriški, net mieli, tačiau visiškai jam nepadėjo, nors puikiai žinojo, kad jo niekur nekviečia klasiokai, kad jis jaučiasi be galo vienišas. Anot jo, jam buvo be galo skaudu. Kaip sulaikyti emocijas, kai žmogus su ašaromis akyse sako: aš buvau labai vienišas ir labai nelaimingas paauglys?! Ir dar pasakojo, kaip dabar jam gera. Gera turėti draugų. Gera drauge eiti į kiną. Gera drauge eiti į kavinę. Paklaustas, ar turi draugę, jis atsakė, kad su socialine darbuotoja mokosi kalbėti su merginomis, nes yra labai kuklus ir jam sunku užkalbinti merginas.

Dar jie pasakojo apie atvažiuojančius aplankyti tėvus. Apie tai, kaip vieno jų tėvai buvo griežtai prieš, kad šis išsikraustytų iš namų (nu kur jau mes išleisim savo vaiką, kuriam ir taip sunku, nežinia, kur!), tačiau pasidavė sūnaus įkalbinėjimams atvažiuoti į vieną šventę ir jau į šventės pabaigą kalbėjo su vadove, kada jis galėtų atsikraustyti Beje, jis – IT specialistas.

Man viskas priminė studentų bendrabutį, kuriame lankosi ne tik tėvai, bet ir pedagogai, kurie šiaip yra ne visai pedagogai. Kadangi kalbėjome ir vakarieniavome (vakarienę pagamino jie!) iki maždaug 22val, paklausiau, ar darbuotojai turi asmeninį gyvenimą. Pasirodo, visi, išskyrus vieną, turi ir savo šeimas. Anot jų, čia – gyvenimo būdas, ir tikrai toks darbas ne kiekvienam skirtas. Kai išėjome į lauką, socialinė darbuotoja niekaip negalėjo prisiminti, kur paliko savo mašiną Sakė, kad – kai pereina iš vieno buto į kitą ir užsibūna – kartais taip vat ima ir pamiršta, reikia ieškoti.

Kai pavalgėme, aš norėjau nusinešti savo lėkštę, tačiau buvau sulaikyta: tu esi mūsų svečias, o mums būtina mokytis savarankiškumo! 

Visą kelią atgal kalbėjome apie kitus Nitzan projektus ir apie tai, kad Izraelis skiria labai daug dėmesio ir didelį finansavimą tokiems projektams. Bet vis vien yra projektų, kurie yra be širdies ir yra tokių, kur supranti, kad ten širdis – visa ko centras.

Iki kambario parėjau gan iš lėto, nes mintys tiesiog permušinėjo  viena kitą, įsirangiau į lovą ir, galvoju, reikia užrašyti, kol neužmigau – kad nepamirščiau. Diena, atrodo, prasidėjo prieš savaitę. Negaliu patikėti, kad šiandien vaikščiojau senosios Jeruzalės gatvėmis ir akimirkai galvą atrėmiau į Raudų sieną. Ir jau visai tuoj, po 7val, mane vėl pasiims ir važiuosiu dar kalbėtis, patirti, pasisemti ir pasidalinti.

 

Ketvirtoji – paskutinė – diena.

Šiąnakt nusprendžiau neiti miegoti, nes, na, jau 02:22, o į oro uostą išvažiuoju 04:30. O juk dar reikia atrašyti el laiškus (kurių per dieną prisikaupė milžiniška krūva) ir susirinkti medžiagą kalbai, kurią rašysiu ryt tas 3.5val, kai skrisiu  Žodžiu, pamiegosiu…kažkada 

Šiandien buvau darželyje, kurį bene labiausiai norėjau aplankyti. Nes, na, Dan Shechtman yra šiek tiek prie šio projekto nagus prikišęs (žodžiu, kai jis gavo Nobelio premiją, susitiko su Haifos meru ir nusprendė, kad reikia daugiau gamtos mokslų ikimokyklinio ugdymo įstaigose), be to, darželis yra unikalus ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje.

Čia susitikau su mokslininke (neuroscience), kuri adaptavo valstybinę ikimokyklinio ugdymo programą, apmokė mokytojas bei su savivaldybės atstove, kuri kaip ir buvo (yra) už visus šiuos reikalus atsakinga. Ir, žinoma, su mokytojomis, su kurių viena tai pakalbėjome kaip reikalas. Ir dar stebėjau, kaip vyksta veiklos.

Ir aš netekau žado. Ir netekau žado labiausiai dėl to, kad…Vaikystės Sode tą darome nuo 2010-ųjų! Ėjome su ta mokslininke, ir aš aikčiojau: geras, ir tą darome…ir tą…ir tą! Tai ji sako: tu gal atvažiuok čia? O aš jai: o tai gal Tu į Lietuvą?! 

Ji man pasakojo, kas nepasiteisino (beje, nepasiteisino ir pas mus!), ką ir kaip jie daro kitaip, kur užsako priemones ir t.t. ir pan. Ta prasme, kai tu matai, kokie resursai buvo tam skirti Izraelyje (vien moksliniai!) ir kai žinai, su kokiais resursais dirbai pati, tai bėgioja šiurpuliukai. Žodžiu, mes su ja išsikraustėme į kitą dimensiją ir kalbėjome, kalbėjome, kalbėjome. Neištvėriau ir savo komandai parašiau, kad, na, pasiruoškite, atsiraitosime rankoves ir bus reikalų. Nes bus dar geriau. Beje, ir mokytojams, ir vaikams. Visa tai pamatysite Vaikystės Sode naujais mokslo metais! 

Dar šiek tiek apie darželį:
– Klasėse – po 26 vaikus. Su jais dirba viena mokytoja ir viena asistentė (taip, dauguma moterys)
– Vaikai darželyje yra nuo 7:30 iki 17:00. Ugdymas yra iki 14:00 valandos, tada jau galima eiti namo ARBA laikas nuo 14:00 – žaidimų laikas
– Sunkiausia – rasti tinkamas mokytojas. Visų pirma, ikimokyklinio ugdymo pedagogo profesija nėra prestižinė. Visų antra, vyksta kaita, nes, kaip pasakė fainuolė mokytoja: “here we are not afraid to change teachers if they are not a good fit”
– O čia faktas, kur iš aš išsižiojau: jos nuomone, vidutiniškai iš 26 vaikų 10 turi spec poreikių; daugiausiai problemų yra susiję su elgesiu ir su tuo, kad tėvai nepripažįsta, jog vaikas turi bėdų ir sako, kad “namuose viskas gerai, jūs kažką ne taip darote”. “If parents don’t cooperate, we can’t help the children”, – liūdėjo visa su mumis bendravusi komanda. 
– Papasakojo, kad yra vaikų, kurie muša mokytojas. Spardo. Spjaudo. Tiesa, tokių nėra daug, bet pasitaiko ir ne per rečiausiai. Prieš porą savaičių vienas vaikas į mokytoją darželyje metė kėdę. Gerai, kad asistentė nufilmavo, nes, atėjus mamai, vaikas rodė mėlynę (vaikui – penkeri) ir sakė, kad mokytoja į jį stūmė kėdę ☹ (o iš tiesų pats su ta kėde užsivožė, kai mokytoja tik bandė apsisaugoti)
Žodžiu, nėra namų be dūmų, bet užtat papasakojo, kaip stengiasi tėvus įtraukti per projektus, kaip smagu dirbti su tais, kurie įsitraukę ir dalyvauja, kaip vaikai – šitaip neinfantilizuojant ugdomi – yra akivaizdžiai visa galva aukštesni už bendraamžius. 
Viskas, ką pasakojo, buvo artima, suprantama, išgyventa. Ir tiek daug gerosios praktikos parsivežu, kad, atrodo, net spirgu!

Po šios mokyklos skubėjome į dar vieną pradinę mokyklą. Paprasta mokykla, tačiau visoje šalyje žinoma dėl savo inovatyvių idėjų. 
– Mokykloje mokosi 800 vaikų
– Kiekvienoje klasėje – po 30-32 vaikus
– Mokykloje dirba du socialiniai pedagogai (vienas 1-3 klasėms ir viena 4-6 klasėms) ir vienas psichologas
– Jų nuomone, kiekvienoje klasėje yra maždaug 6-7 vaikai, kurie turi spec poreikių ir kuriems reikia tėvų ir mokytojų pagalbos
– Kai vaikai netinkamai elgiasi, lieka po pamokų ir gauna įvairių socialinių užduočių. Pavyzdžiui, vienas vaikas metė akmenį, tai jam teko likti po pamokų ir paruošti projektą apie kieme esančius akmenis, jų savybes ir pan. Vėliau tą projektą reikėjo pristatyti klasėje. Kitas vaikas nemandagiai elgėsi su jaunesniais vaikais mokykloje, todėl vieną dieną turėjo dirbti klasės asistentu pas pirmokus, o po pamokų padėti mokytojai susitvarkyti. 
– Mokyklos biure dirba 6 žmonės: direktorė, pavaduotoja, sekretorė, neformalaus ugdymo koordinatorė ir dvi valytojos (taip, perskaitėte teisingai: 800 vaikų mokykloje – dvi valytojos!) Be to, direktorė dar ir septynias valandas per savaitę dirba klasėje – moko.
– Visas ugdymas vyksta kūrybingai, per patirtį, bandymus
– Dauguma priemonių – pačių mokytojų pagamintos
– Stipri mokinių savivalda: pavyzdžiui, pernai mokykla sutaupė 7 000 (!) eurų, nes mokiniai pamatė, kad tualetai leidžia vandenį ar vaikai elgiasi neatsakingai. Patys vaikai su mokytojais pataisė tualetus, kalbėjo apie atsakingą vartojimą ir štai jums rezultatas! Pačios mokyklos vadovės sakė, kad skaičiai įspūdingi ☺
Kas sunkiausia? Pradžioj įtikinti mokytojus, kad profesinis tobulėjimas – būtina darbo dalis. Ir susitarti, kad svarbiausias klausimas mokykloje: AR VAIKAS IŠMOKO? Ir – jeigu neišmoko – daryti viską, kad išmoktų. Kalbėjau su anglų kalbos mokytoja, kuri pasakojo, kad su kiekvienu vaiku mokytojai tariasi, o jeigu nesusitaria – kviečia tėvus ateiti į mokyklą prieš pamokas. Sakė, kad paprastai užtenka vieno karto ☺
Man tikrai buvo įspūdinga mokytojų pačių pasigamintų priemonių gausa. Fantastika! Ir dar buvo įspūdinga tai, kad mokytojai labai daug pamokų perkelia į muziejus, lauką, koridorius, ir visa tai yra tarpusavyje susiję.

Grįždamos į Tel Avivą užsukome į dar vieną Nitzan centrą, kurį drąsiai galima vadinti korepetitorių/testavimo (įvertinimo) centru. Jam vadovauja garbaus amžiaus moteris, kurios pirmasis darbas buvo Shimon Peres asmeninė asistentė. Ja ji dirbo šešerius metus. Kodėl išėjo? Nes, sakė, dirbo paromis, o labai norėjo šeimos ir vaikų ☺ Pasigimdžiusi vaikus būtų norėjusi grįžti, tačiau…Peres nebeišrinko. Apskritai jos istorijos, na, stogą plešia. Visų pirma, ji jau 29 metus savanoriauja. SA-VA-NO-RIAU-JA. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Ji – vadovė, kuri savanoriauja. Nes, sakė, nori duoti. Dirba paprastai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Geoula Joffe, kurios šaknys – Rygoje. 
Šiame centre dauguma vaikų – vidutinių arba aukštų kognityvinių gebėjimų, tačiau jie neprisitaiko paprastose mokyklose. Nes ten klasėse per daug vaikų. Nes ten mokytojai neužmezga asmeninio ryšio. Nes nepadeda jiems tada, kai reikia tiesiog susėsti drauge ir individualiai paaiškinti užduotis. Čia yra tie vaikai, apie kuriuos, anot jos, mamos/tėčiai sako savo vaikams: “Don’t play with him, he will bring you down”, o mokytojai šiems vaikams vis kartoja “try more”. 
Taip šie vaikai atsiduria šiame centre. Su jais dirba pedagogai, kurie už savo darbą gauna labai simbolinį mokestį. Kaip ji randa tokius pedagogus, kurie sutinka vakarais taip dirbti? O, sako, aš ne randu, aš – renkuosi, o jei tiksliai: “I choose them one by one like diamonds”. Dauguma pedagogų – vyresnio amžiaus žmonės, kurie dirbo mokytojais. Arba studentai. Bet kruopščiai atrinkti, kad tiktų šios organizacijos kultūrai. Be to, jeigu vaikui per porą mėnesių nepradeda gerėti rezultatai/sektis, mokytojas yra keičiamas. Supažindina mane su viena iš mokytojų, nes, na, ji septintajame dešimtmetyje į Izraelį atvažiavo iš Lietuvos – pati dar visai maža mergaitė. Klausiu, ar kalba lietuviškai, atsako, kad supranta, tačiau nekalba. Čia kiekvienas turi istoriją. Mes ir kiekvienas turime, bet mažai jas sekame. Reikėtų pasimokyti sekti jų daugiau…
Man ir vėl įspūdinga buvo tai, kad viskas čia – aukos. Pastatas. Pianinas. Lentynos. Stalai. Kai kurios priemonės. Atrodo, jau galėčiau susitaikyti, kad čia tai yra norma, bet vis vien nelengva aprėpti. O dar kai sužinojau, kad dalis policijos pareigūnų yra savanoriai, kurie turi kitus darbus, tačiau dalį savo laisvalaikio skiria savanoriškam darbui policijoje…
Atsisveikinant Geoula sako: duosiu tau auksinį patarimą. Ir jis buvo (yra!) auksinis. Tik – kadangi jis skirtas man – pasiliksiu jį sau. Taip, kaip ir fantastines jos istorijas, kurių negalėjau atsiklausyti. Bet jom gal ir pasidalinsiu kada ne antrą valandą ryto!

Į viešbutį lėkiau, nes šiandien dar visiškai netikėtai buvau pakviesta Tel Avivo Nokia arenoje žiūrėti Žalgirio ir Maccabi rungtynes. Stoviu prie scenos anksčiau atvykusi ir žiūriu, kaip apšyla Lietuvos krepšininkai. Tas žmogus, kuris padeda rasti vietą atsisėsti, prieina prie manęs ir klausia: Lita? (Lietuva?) Linksiu. Paaiškėja, kad baltarusas. Atvažiavo 1989. Iš Minsko. Sakė, myli Vilnių ir yra daug kartų buvęs. Palinkime vienas kitam nuostabaus vakaro. Aš niekaip negaliu liautis galvojus, kas būtų buvę, jei tie žmonės nebūtų palikę Lietuvos? Ir kas būtų šiandien, jei nebūtų buvę Antrojo pasaulinio karo?

Per rungtynes daugiau kalbėjome tai su vienu lietuviu, tai su kitu, nei žūrėjau rungtynes. Užmesdavau akį, bet įdomesnės buvo istorijos, kurias išgirdau.

Apskritai, istorijų kelionė. Parsivežu jų devynias galybes. Shalom, Izraeli. Parsivežu daugiau ramybės.

 

Visi namuose turi stalą, prie kurio kartu pusryčiauja, skaito knygas, dalinasi mintimis. Prie stalo gimsta idėjos, spektakliai, žaidžiami stalo žaidimai. Tad siūlome Jums pasigaminti savo šeimos stalo lėlių teatrui lėles. Galėsite kurti nuostabias savo šeimos pasakas, istorijas, išreikšdami jausmus, svajones, skatindami kurti savo mažylius.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvoto popieriaus (A4 lapas perkirptas pusiau);

* Sausų klijų;

* Medinių iešmelių;

* Flomasterių;

* Baltos spalvos apskritimų;

* Spalvotų juostelių (0,5 cm);

* Žirklių.

 

DARBO EIGA:

Spalvotas juosteles žirklėmis užrieskite, perbraukdami žirklių ašmeninis per juostelę. Tai bus rankelės lėlėms.

 

Spalvotą popierių sulankstykite, darydami vėduoklę.

 

Ant baltų apskritimų su flomasteriais nupieškite veidelius: akis, nosį, burną.

 

Pasiruošėte visas detales. Vėduoklės viduryje priklijuokite iešmelį, suspauskite pirštais, truputėlį palaikykite, kad suliptų popierius ir iešmelis neiškristų.

 

Pasiruoškite rankeles – užraitytą juostelę. Ją priklijuokite suspausdami vėduoklę nuo viršaus palikdami apie du centimetrus. Taip pat priklijuokite veidelį.

 

Štai ir turite lėlę. Tokiu principu galima pasigaminti ir miško žvėrelių, paukštelių,  reikia tik išsikirpti iš popieriaus atitinkamas kūno dalis (ausis, uodegą ir pan.). Galitee pasigaminti ir skirtingų spalvų lėlių.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba būtina!

Jei namuose turite nebereikalingų dėžių ir kruopų – sukluskite. Šis darbelis puikiai tiks ne vien grįžtančių paukščių sutikimui, tačiau ir smulkiajai motorikai lavinti!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Lipalas;

* Teptukas lipalui tepti;

* Dėžės kartonas;

* Peiliukas pjaustymui;

* Balto popieriaus lapas;

* Įvairios kruopos, žirniai;

* Balta juostelė papuošimui.

 

DARBO EIGA:

Kartone išpjaukite paukščio trafaretą. Blogąją kartono pusę ištepkite lipalu ir priklijuokite baltą lapą.

 

Apverskite paveikslėlį ir baltą paukščio siluetą ištepkite lipalu.

 

Ant ištepto silueto klijuokite pasirinktas kruopas ar žirnius. Kitokios spalvos žirnius galite naudoti akytei, sparneliui bei uodegos galiukui – būkite kūrybingi!

 

Jūsų pavasario pranašas paruoštas skristi! Šalia galite nupiešti pavasario gėlių ar šviečiančią saulę.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba pjaunant paukštelio trafaretą bei klijuojant smulkias kruopas būtina!

 

Kol žiema nesitraukia, kviečiame pagaminti paukščiams šiuos skanėstus ir taip juos palepinti. Tai bus Jums puiki proga iš arčiau susipažinti su skanėstų paragauti atskrendančiais paukščiais.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Pauksčių lesalas;

* Išlydyti taukai;

* Šiaudeliai;

* Sausainių formelės;

* Virvelė.

 

DARBO EIGA:

Į pauksčių sėklas supilkite ištirpintus taukus ir gerai išmaišykite.

 

Dėkite pauksčių lesalo ir taukų masę į sausainių formeles.

 

Į sėklas įdėkite šiaudelius, kad gautumėte skylutes. Dėkite paruoštas formeles su pauksčių lesalu į šaldytuvą ir palaukite kol masė sustings.

 

Kai viskas sustingsta, išimkite lesalo masę iš formelių, perriškite ją virvele ir pakabinkite lauke.

 

Štai ir turite skanėstų pauksčiukams! Dabar galite stebėti, kokie paukščiai pirmieji atskris jų paskanauti!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Kai pasiilgstate balto ir puraus sniego, imkitės darbo ir pasigaminkite pūgą maišelyje. Šis darbelis nereikalauja daug pastangų, tačiau jo rezultatas nustebins visus: didelius ir mažus!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvoti markeriai;

* Permatomas, plastikinis maišelis;

* Šiaudelis;

* Žirklės;

* Putplastis (smulkus).

 

DARBO EIGA:

Ant plastikinio maišelio, spalvotais markeriais nupieškite savo kūrybos  žiemos peizažą.

 

Į maišelį pripilkite smulkinto putplasčio burbuliukų. Maišelio šone iškirpkite mažą skylutę, pro kurią įkiškite šiaudelį.

 

Pūga maišelyje paruošta! Į maišelį  šiaudeliu pučiant orą, sukelsite „Sniego pūgą“. Kuo stipriau pūsite, tuo smarkesnė pūga bus!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba būtina.