Nuo grįžimo į Lietuvą labai mažai rašau apie mūsų šeimyną. Anądien galvojau, kodėl, nes mano tėvai pasakė, kad daugiau apie mus žinodavo, kai mes gyvenom Belgijoje, o štai grįžau į Lietuvą ir prasmegau it skradžiai žemę…Vaikystės Sode 😀 Tačiau dabar Vaikystės Sodas – tarsi kūdikis, aplink kurį ir sukasi mūsų šeimos gyvenimas. Ir daug viso to yra tiesiog kasdienybė – juk nerašysi apie tai, kad didelė dienos dalis yra tiesiog apsipratimas gyventi su nauju kūdikiu. Tačiau yra tokių dienų, kurios nurauna stogą. Kai pasijunti išdidžiu išdidžiausiu to kūdikio tėvu (motina) ir norisi visam pasauliui šaukti apie tai, koks esi laimingas ir išdidus! Tokia diena buvo šiandien, nes vyko pirmoji jungtinė Miesto (Žvėryno) ir Miško (Antakalnio) Sodelių šventė.

Oficialiai mūsų šventė vadinosi BLUSŲ TURGUS. Kodėl Blusų Turgus? Ogi todėl, kad mes esame pilietiškai atsakinga organizacija ir stengiamės mažinti vartojimą. Žinia, pavasarį daug kas apsivalo namus, apsižiūri, kad vaikai išaugo rūbelius, žaislus, knygeles ir t.t. ir pan. Taigi mūsų Blusų Turgus – puiki galimybė atsikratyti to, kas jau nebereikalinga vieniems ir puiki galimybė įsigyti tai, kas reikalinga, kitiems (ne perkant parduotuvėje, o iš kitų!).

Be to, prie Blusų Turgaus stalelių pastatėme ir Aukų Dėžę. Aukų Dėžė buvo skirta aukoms (vaikiškiems rūbeliams, knygelėms ir žaisliukams), kurias viena mūsų Bendruomenės mama nuveš Mamos ir vaiko pensionui. Ten po prekybos likusius daiktus galėjo sudėti ir tie, kurie prekiavo, tačiau ne viską pardavė. Žodžiu, kiekvienas daikčiukas ras savo namučius!

Blusų turgus tai blusų turgus, tačiau juk reikia, kad būtų ir kitokios veiklos! Taigi Tėvelių ir Auklėtojų Asociacija organizavo dar ir atrakcijas, Skanėstų Mugę ir BBQ.

Kokios atrakcijos buvo?

– Visų pirma visi atėję galėjo nusifotografuoti prie Vaikystės Sodo Blusų Turgaus plakato; ir ne šiaip nusifotografuoti, o būti nufotografuoti profesionalios fotografės!

– Veidelių piešimas;

– Didžiulio darbelio – aplikacijos gaminimas;

– Batutai/šokinėjimo pilys mažyliams ir vyresniems;

– Figūrinių balionų pūtimas;

– Piešimas kreidelėmis ant grindinio;

– Šventės didžioji atrakcija – milžiniškų muilo burbulų (na, kaip pučia per burbuliatorių) pūtimas (atvažiavo moteris, kuri ir pati juos leido, ir visus kitus mokė).

Skanėstų Mugė jau buvo išbandytas reikalas per Kaziuko Mugę. Jos principas: tėvai kepa skanėstus (patys, namuose) ir atneša į Skanėstų Mugę, o mes jau ten jais prekiaujame – renkame lėšas. Neabejoju, kad esate girdėję apie fund-raising renginius? Tai va, tokia yra mūsų Skanėstų Mugė.

O BBQ – tiesiog smagu ir skanu. Naminiai mėsainiai ir dešrainiai, kepti ant griliaus (šiandien ryte nupirkome tokį didelį ir superinį visai Bendruomenei)…super duper du.

Kai visi pradėjo rinktis, kelios auklytės laukė ir visus registravo: kiekvienas suaugęs gavo lipduką su užrašu. Pavyzdžiui, mano lipdukas teigė: AUSTĖJA / Šnekutė Gertrūda, Žvėrynas. Juk Blusų Turgus buvo skirtas ir tam, kad susipažintų Miško (Antakalnio) ir Miesto (Žvėryno) Bendruomenių nariai! Štai taip užsiregistravę visi keliavo įsigyti bilietėlių, kurie buvo Blusų Turgaus pinigėliai. O lauke jau laukė smagumynai.

Važiuodami po šventės namo mudu su Gabrieliumi nutarėme, kad jausmas buvo tas pats kaip ir Belgijoje, o tai – pats didžiausias komplimentas. Kodėl? Nes iš tiesų jautėsi, kad esame Bendruomenė: nors pradžioje visi rinkosi labai nedrąsiai (kaip po to kelios šeimos sakė – net neįsivaizdavome, kur einame, apie nieką panašaus nebuvome net girdėję!), tačiau vieni susidraugavo prie šokinėjimo pilių (kurios buvo neįtikėtinai populiarios), kiti – sukritę ant ištiesų ant žolės pledų, treti – sukdamiesi prie griliaus, skanėstų, kavos, vandens (mes Sodelyje geriame tik vandenį), ketvirti – tiesiog ganydami savo mažylius ar stebėdami jų draugystę.

Aš stengiausi visus aplėkti, su visais pakalbėti, atokiau stovinčius padrąsinti, pakviesti, pastebėti, nes prisimenu, kaip man buvo svarbu, kad kas nors prieitų, kai buvo pirmieji mūsų metai Belgijoje. Žinoma, šis Blusų Turgus – pirmasis VISIEMS Vaikystės Sode, tačiau juk šeima šeimai nelygi! Vieni iškart su visais bendravo ir juokavo, o kiti jungėsi nedrąsiai. Žodžiu, ir aš, ir auklytės turėjome savo užduotis, ir aš šiandien – labiau nei bet kada – didžiavausi savo Vaikystės Sodo komanda.

Tačiau, žinote, kuo džiaugiuosi labiausiai? Ir kodėl šįvakar apėmęs toks jausmas, kad norisi šokti it dervišui? Tuo, kad man daug kas tiesiog kalė į galvą, kad aš pasvajočiau apie bendruomenę Lietuvoje, nes čia mat visi tikisi, kad viskas bus už juos padaryta, o ypač – privačiame darželyje. O aš tuo niekada netikėjau. Neabejojau, kad įmanoma suburti bendruomenę, kuri bus šurmulinga, aktyvi ir bendruomeniška. Reikia tik impulso, o po to jau žmonės patys daro stebuklus. Ir kai ruošiantis šventei aktyviai dalyvavo ir tėveliai, ir auklėtojos; kai šiandien nuo pat ryto skambinomės/susirašėme žinutėmis/vis lėkėme į parduotuvę/skambinome dar neišvažiavusiems (nes pasigedome tai degtukų, tai prijuosčių ir pan. :D); kai net su kūdikiais tėveliai ir mamos savanoriavo įvairiuose centruose…pagalvojau, kad mano svajonė šių žmonių dėka tampa realybe. MANO svajonė JŲ dėka. Ir kaip aš visą gyvenimą būsiu dėkinga šiems žmonėms, nes jie ne tik patikėjo tuo, kuo aš tikiu, bet ir padėjo visa tai užkurti.

Žodžiu, tokia visiškai absoliučiai nepaprasta diena. Tokia, kai pagalvoju, kad nepaprastai džiaugiuosi, jog pasiryžau eiti sunkesniu keliu. Tokia diena, kuri atperka parduotus savaitgalius ir begalinį nerimą, kad o-kas-bus-jeigu arba neduokdie-tai ir pan. Tokia diena, kai galvoju, jog turiu nuostabiausią pasaulyje šeimą, kuri palaiko mane net tada, kai manęs nebūna namuose tris vakarus iš penkių ir dar dvi iš dviejų savaitgalio dienų. Ir aš žinau, kad taip nebus amžinai. Nes buriasi Bendruomenė. Nes Vaikystės Sodas kiekvieną dieną vis labiau tampa toks, kuris gyveno ir gyvena mano svajonėje.

Žodžiu, ačiū visiems už šią dieną!

O štai tik kelios iš daugiau, nei 600 nuotraukų. Kaip sakė akimirkas fiksavusi Gintarė: nuotraukų tiek, kiek iš vestuvių!

Mūsų per kukli aukų dėžė, į kurią labai greitai niekas nebetilpo ir teko daiktus dėti aplink ją.

Kas gali nenorėti tokių skanėstų? Net aš kepiau bananų duonelę 😉

Šios piešimo ant veido centriuko kėdės buvo tuščios tik prieš šventę 🙂

Nepakartojamas auklėtojos Vitos 2011-ųjų Vaikystės Sodo Blusų Turgaus plakatas…galėčiau žiūrėti ir žiūrėti!

Tilps ar netilps visi skanėstai ant stalo? Netilpo! Teko laukti, kol vienus išgraibstys ir vis nešti naujus 🙂

Pasiruošta BBQ…

…ir Blusų Turgui.

Registracijai…

…ir bilietėliams:)

Blusų Turguje auga šurmulėlis.