Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.
Šiaip manau, kad vaikai – kai suaugusieji nesikiša – ir taip būna kuo tik panorėję! O šiaip, žinia, vaikui svarbu įtvirtinti savąjį „aš”. Tą „aš” sudaro jo vardas, jo vaizdas (kaip aš atrodau, savęs atpažinimas veidrodyje/nuotraukose ir pan.), jo lytis. Bet kuriuo atveju – patinka mums tai ar nepatinka – lytis yra dalis tos dėlionės, kuri apibrėžia mūsų „aš”. Man – kaip mokslininkei – nepaprastai įdomu, kokie vaikai išaugs taip auginami. Pirmą kartą skaitant net kilo mintis, kad juk šitiek tyrimų (kuriuos tikrai įdomu būtų atlikti!) yra draudžiami, nes, žinia, negalima eksperimentuoti su žmonėmis. O čia juk eksperimentas vidury baltos dienos, ir niekas nieko. Ar kas nors bus blogai? Manau, kad jeigu ugdytojai ir tėvai ras kitus būdus kaip būti šalia, kai vaikas atranda savąjį „aš”, tai gal ir nieko. Na, paralelę išvedžiau su vegetarais, kurie išgyvena be mėsos puikiausiai, tačiau labai sąmoningai ją keičia kitais maisto produktais. Čia, matyt, bus panašiai: jeigu sąmoningai papildysime vaiko savęs pažinimo „racioną” kažkuo kitu – viskas bus ok.
Bet ar aš vesčiau savo vaiką į tokį darželį? Ne. Galvojau vat beveik savaitę atsidariusi šį langą prieš rašydama įrašą. Ir supratau, kad nevesčiau. Nes man patinka viską vadinti savo vardu: jei matau mergaitę, tai noriu ir sakyti, kad ji – mergaitė. Berniukas – berniukas. Vežimėlis – vežimėlis. Rožinė – rožinė, o mėlyna – mėlyna. Nenoriu sakyti, kad „mėlyna yra berniukų spalva”, o „rožinė yra mergaičių spalva”. Ir to nedarau. Bet noriu, kad mano sūnūs ir dukros žinotų ne tik savo vardus, adresą, plaukų spalvą ir pan., bet ir savo lytį. Ir būdamas berniuku galėtų eiti kepti pyragų smėlio dėžėje bei būdama mergaite lėkti dviračiu it žaibas.
Beje, šis straipsnis man priminė mano įrašą apie lytiškumą, nuogumą prie vaikų bei masturbaciją, apie tai, kaip vis dėlto svarbu su vaikais apie TAI kalbėti.
Nuotrauka: iš įraše cituojamo straipsnio